Pabandykime paklausti bet kurio iš mūsų kolegų žurnalisto, ar šiandien jis turi dėl ko protestuoti ir reikalui esant išeiti į gatvę, užlipti ant „bačkos“ bei išsakyti savo poziciją. Panašu, kad tokį pretekstą sudėtinga būtų surasti. Bet galime pabandyti paieškoti.

Gal galėtų dėl kokio Lietuvos piliečio, kurį nuskriaudė valdžia? Vargu. Nes per visą Nepriklausomybės laikotarpį daugelis mūsų (sakau, nes irgi esu žurnalistas) sugebėjome apie tas problemas tik pasakyti, parodyti ar parašyti. Bent tiek. Bet protesto akcijos – to jau per daug. Juk ne sausio 13-osios naktis.

Tačiau juk buvo ir kolegų žurnalistų nuskriaustų? Štai prieš keletą metų į Lietuvos žurnalistų sąjunga dėl savo pažeistų teisių kreipėsi grupė laikraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistų. Buvo skundai darbo inspekcijai, buvo LŽS viešas pareiškimas. Tačiau jį viešai nemokamai paskelbė tik dienraštis „Šiaulių kraštas“. Buvo ir dar vienas nacionalinis dienraštis. Tiesa, paėmė pinigus kaip už komercinį skelbimą. Kiti net žodžiu neparašė. Ir niekas nėjo į gatves. Ir niekas nepuolė ginti kolegų. Panašu, kad daugiau pažeidimų nebuvo, nes apie juos viešai niekas nekalbėjo.

Bet gal ir nereikia? Juk žurnalistai gyvena labai gerai ir darbdaviai jiems moka padoriai. Jei palyginsime juos su minimalias algas gaunančiais piliečiais. Juk žurnalistai prie tokios algos dažniausiai dar gauna taip vadinamą honorarą. Reiškia, gyvena geriau už daugelį vargšų.

Tačiau jie gyvena žymiai blogiau už bet kurį valstybės tarnautoją, kuriam mokamas atlyginimas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tokiam tarnautojui suteikiamos visos socialinės garantijos, jei jį užkluptų liga ar vieną kartą atsėlintų pensija. Tokias garantijas gaus ir bet kurios padorios įmonės darbuotojas, kuriam mokamas realus atlyginimas už darbą. Tačiau žurnalistas, gaudamas tik minimalų atlyginimą, ar ligos, ar pensijos atveju gali tikėtis tik minimalių garantijų. Taigi, jis tampa toks pat, kaip ir visi kiti vargšai.

Bet juk nei dėl tų kitų vargšų, nei dėl savo kolegų, nei dėl savęs žurnalistai neina į gatves. Dėl pinigų neina. Vadinasi jie laimingi? Arba kantrūs. Kaip ir visa mūsų tauta. Nekantrūs tik pedagogai, gaisrininkai. Dar policininkai. Ir medikai.

Kita vertus, gal žurnalistams labiau rūpi profesijos prestižas ir laisvo žodžio idėjos. Tačiau taip tvirtinti per drąsu. Juk kiek kartų mūsų pačių etikos komisija ir etikos inspektorius pasakė – negerai, neetiškai dirbame. Kiek kartų atsiprašėme? O kiek kartų tie, kas dirba padoriai, išėjo į gatves ir pasakė – nesutinkame, kad mūsų darbdaviui rūpi labiau jo biznis ir politiniai žaidimai nei visuomenės interesas? O kiek kartų viešai prabilome, kad nesitaikstysime su iškraipytais tekstais, neetiškomis antraštėmis ir nepadoriomis nuotraukomis? O gal tokių nėra?

Tačiau jei yra manančių, kad yra dėl ko šiandien žurnalistams lipti „ant bačkos“, yra puiki proga apie tai prabilti. Tokia „bačka“ yra. Tai www.gzi.lt O galbūt tada jau ir į gatves susiruošime? Kaip medikai. Kaip gaisrininkai. Kaip policininkai. Kaip pedagogai. Tik žymiai drąsiau. Kaip moka tik ŽURNALISTAI.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“