Mane sužavėjo Andriaus Navicko tekstas „Reklamos išsigimimas“. Pats pavadinimas suponuoja, kad reklama gali būti ir „normali“, t. y. neišsigimusi. Tai tada, kai ji atlieka savo funkciją, apie reklamuojamą prekę ar paslaugą informuoja. Bet ar tai vienintelė jos funkcija?

Na, kai televizijoje pasirodo reklama, tai gera proga nueiti į virtuvę ir pasiimti ko nors pasistiprinti arba prieiti prie kompiuterio ir pasitikrinti paštą arba išeiti būtino reikalo į tualetą. Bet tai turbūt ne pagrindinė ir tiesioginė, o antrinė, netiesioginė ir, kaip sociologai sako, „latentinė“ reklamos funkcija.

Amerikoje turėjau tokį draugą, itin protingą ir į menus linkusį, kuris sakydavo, jog kartais žiūrėdamas televizorių  jis reklamų ypač laukdavo, nes jos buvusios gerokai įdomesnės už patį televizijos filmą. Čia turbūt yra kiek tiesos.

Net ir pora A. Navicko straipsnio anoniminių komentatorių atkreipė dėmesį į kai kurių  reklamų meninį kūrybiškumą, kurio daug daugiau (dėl savaime suprantamų priežasčių) amerikietiškose nei lietuviškose reklamose.

Tikras meno kūrinys retai kada įgrįsta – geros muzikos kūrinio klausytis ar į gerą paveikslą žiūrėti galima ilgai ir pakartotinai. Pvz., manau, kad klausytis Tammy Wynette dainos „Stand by your man“ galėčiau kelis kartus per dieną ištisas savaites, ką jau bekalbėti apie Mozartą ar Schubertą… O ir mėgstamas dailės kūrinys niekada nenusibosta, užmesti akį į jį kiekvieną kartą teikia didžiausio malonumo.

Su kinu kiek kitaip. Tik labai retą filmą norisi matyti daugiau negu tris ar keturis kartus. Tai ypač galioja reklaminiams filmukams. O kaip tik jie per televizijos laidas kartojami be saiko, kad net vemti verčia.

Užtat kol reklaminiai filmukai nepasiekia tikrai gerų meninių filmų lygio, belieka tik norėti, kad reklaminiai intarpai televizijos laidose nebūtų per ilgi. Vien dėl to iš visų mūsų šalies nacionalinių televizijos kanalų LTV ir LTV2 verti pagarbos.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“