Nemenka dalis mūsų žiniasklaidos neišlaikė pinigų, garbės, padorumo ir kitų egzaminų. Žiniasklaida yra tapusi vienu iš didžiausių šalies sopulių. Tai tikri Augėjo tvartai, iki lubų prigrūsti mėšlo. Be jokios abejonės, yra daugybė puikių žurnalistų, nepriekaištingų žiniasklaidos priemonių. Tačiau neskendėkime iliuzijose: jėgos nelygios. Mūsų žiniasklaida beveik neatlieka jai demokratinėje valstybėje tenkančių priedermių.
Žurnalistinės etikos standartai sužlugę, o apie atsakomybę, patriotizmą, pilietiškumą nėra net ką kalbėti. Dar kartą pridursiu, kalbu ne apie visas žiniasklaidos priemones, tačiau išimtys, nors ir ganėtinai gausios, nepataiso bendro vaizdo. Alternatyva formuojasi lėtai.

Ne viena žiniasklaidos priemonė yra tapusi ne kuo kitu, o viso labo jos savininkų verslo reikalų tvarkymo įrankiu. Visos tokios žiniasklaidos priemonės medžiagos dėstomos potencialų vartotoją aprioriai laikant visišku dunduku. Nesiskaitoma su žmogaus teisėmis, vaikų apsauga, pažeidžiamos teisės į privatų asmens gyvenimą, mindomas žmogaus orumas, atvirai kultivuojamas šantažas, reketas, ir visa tai daroma užsidėjus neklystančio ir visa žinančio, amžinai pamokslaujančio kinų mandarino kaukę. Pačiu primityviausiu būdu suvedinėjamos sąskaitos, rengiamos absurdiškos kokio nors žmogaus ar institucijos pjudymo kampanijos: nesigailima nei gyvų, nei mirusiųjų. Perkamos medžiagos yra kasdienybė. Leidžiama sau ne tik visiškai iškraipyti tikrovę, tačiau ir iš piršto laužti faktus. Daugelis provincijos medijų it Nidos vėtrungės gaudo vietinės politikos vėjus ir vėjelius suskubdamos laiku sukiotis, kad įtiktų vietiniam elitui, nuo kurio mažų mažiausia priklauso gaunamos reklamos kiekis. Rinkimų kampanijų metu politikai tokių medijų duris atidarinėja kojomis.

Matyt, žiniasklaida niekada neatspindi to, ką vadintume objektyviu vaizdu, tikru visuomenės paveikslu. Kiek ji atspindi ir gali atspindėti tikrovę – tai filosofinis klausimas. Tačiau apie dalį mūsų medijų tikrai galime pasakyti, jog jos jokiu būdu neturi netgi tikslo dėlioti objektyvų pasaulio paveikslą ir pateikia ne ką kitą, o iškreiptą vulgarią fantaziją.

Tai itin skaudu, turint omeny, kokią įtaką žiniasklaida turi visuomenėje. Ji, be kita ko, ir formuoja šalies įvaizdį savo pačios gyventojų akyse. Purvo, absurdo, smurto mūsų valstybėje yra, tačiau vien purvo, absurdo, smurto šalimi, apgyvendintoje išimtinai keistuolių ir iškvaišėlių, Lietuvą pavertė žiniasklaida. Pasak Arvydo Šliogerio, tai tokia Lietuva, kurios norisi neapkęsti.

Žiniasklaida yra vienintelė uždara institucija mūsų visuomenėje, kuri nėra beveik niekaip reguliuojama, niekam neatskaitinga. Tai institucija, kurios bijoma – neįtikėtinas jausmas demokratinėje visuomenėje. Gali įžeidinėti ministrą ar prezidentą, bet tarti žodį prieš kokį nors laikraštį – šiukštu!

Šioje srityje matau uždarą ratą. Demokratiški mūsų šalies įstatymai akcentuoja ne žiniasklaidos kontrolės, o jos savireguliacijos tvarką. Tačiau ką daryti, jei savireguliacija neveikia? Jei padorumas, orumas, net visa valstybės ateitis žiniasklaidos bosams nieko nereiškia? Aiškaus atsakymo šiandien neturime. Reikalauti, kad šią sritį sutvarkytų politikai, kaip tą jie gali padaryti su bet kuria kita sritimi, gana komplikuota, nes tai labai greitai gali būti pavadinta žodžio laisvės gniaužimu. Be to, politikai yra itin priklausomi nuo žiniasklaidos ir jos bijo labiau, nei bet kas kitas. Geriausia išeitis būtų pačios visuomenės balsas, tačiau ji dar nenubudo. Jei TV žinios tampa viso labo kriminalinės kronikos priedu ir dėl to užkopia į reitingų viršūnes, nelabai yra ko tikėtis tvirtos ir principingos atgalinės reakcijos. Pilietinė visuomenė vis dar silpna.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaidoje nesama reguliavimo bei išskaidrinimo priemonių, įprastų daugeliui Vakarų šalių: neįgyvendinama įstatymo nuostata dėl medijų savininkų deklaravimo, nėra sukurto leidėjų registro, leidėjai nedeklaruoja savo interesų, savininkai nėra atskirti nuo leidėjų, nenustatyta laikraščių ir žurnalų tiražų auditavimo tvarka, neapribota medijų koncentracija ir monopolizacija, nėra veiksmingų įstatymų, ribojančių žalingą turinį, o žurnalistų etikosinspektoriaus įgaliojimai akivaizdžiai per menki. Kūrybinis darbas turėtų būti atskirtas nuo kasdienės savininko kontrolės, redaktorius turėtų būti kuo labiau nepriklausomas nuo savininko ir, ne mažiau svarbu, turėtų būti užtikrintos eilinio žurnalisto teisės į savarankišką mąstymą, į darbą griežtai laikantis žurnalistų etikos principų. Mūsuose pastaroji idėja skamba taip, lyg būtų iš fantazijos srities.

Pastaruoju metu gerai bent tai, kad artėjame prie diagnozės nustatymo. Visų pirma omenyje turiu žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio žingsnį šiais metais paskelbiant savo ataskaitą, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus įsimintiną tyrimą „Skaidresnės žiniasklaidos link“. Palankiai galima vertinti ir ne vieną Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą. Tačiau kas iš to? Ar dėl tokios nuogos tiesos paviešinimo sujudo sukruto mūsų politinė bendruomenė? Kaip ir reikėjo tikėtis, reakcija menka.

Sveikinu GŽI iniciatyvą, kuri, norėčiau tikėti, taps rimtu ir įtakingu forumu. Tikiuosi, kad čia išsikristalizuos visuomenės pozicija, kad portalas taps jei ne vėzdu, išginančiu negeroves, tai bent rakštimi tiems, kam reikia, primenančia, jog kažkas negerai.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“