Kada prabylama apie tai, jog mūsų žiniasklaidoje pernelyg daug tamsiosios tikrovės pusės ar tiesiog paties gyvenimo neigimo (smurto, brutalumo, žiaurių nuotraukų, šokiruojančių įvykių aprašymų), šitą mėginama aiškinti dvejopai.

Pirmasis paaiškinimas: esą žiniasklaida yra viso labo tik visuomenės veidrodis, tad nėra ko pykti ant veidrodžio, jei žiūrėdamas į jį nematai kerinčio grožio veido. Antrasis: veidrodis gali būti kreivas ir deformuoti viską be jokių išimčių. Manding, esama tiesos abiejose pozicijose. Mūsų žiniasklaida tikrai nėra mums atgabenta iš kitos planetos, todėl joje it per padidinamąjį stiklą netrunki pastebėti visas savosios visuomenės ydas.

Visų pirma aš išskirčiau simpatijų žmonijai nebuvimą, paprasčiausios pagarbos ir užuojautos paprastam žmogui stoką. Leiskite šitą atvirai įvardinti – lyginant su Vakarų spauda, mūsiškė neretai atrodo tiesiog mizantropiška, nemylinti ir negerbianti žmonijos kaip tokios. Toliau jau seka labiau įprasti, bet, deja, ne mažiau liūdni dalykai – nepagarba savo šaliai ir valstybei. Tik neverta šito painioti su kritiškumu – rimta kritika yra pagarbos ženklas, nieko bendra neturintis su noru kažką sukarikatūrinti ir suniekinti.

Bet juk akivaizdu, kad tai būdinga ne vien žiniasklaidai – ji tiesiog kaip per lupą padidina ir išryškina tai, ko yra apstu mūsų visuomenėje. Geriausias šito įrodymas būtų mano „mėgstamieji“ internetiniai komentarai, daugelis kurių savo chamizmu, nepagarba viskam, agresyviu kvailumu, o neretai ir zoologine neapykanta yra tiesiog žmogiškumo karikatūros.

Tad žiniasklaidoje nėra nieko tokio, kas nebūtų pakankamai giliai įsišakniję mūsų visuomenėje. Ypač tai pasakytina apie siaubingą leksikoną ir civilizuotoje visuomenėje neleistiną barbarišką tyčiojimąsi iš žmonių – dalykus, su kuriais kovoti pas mus teks dar ilgai.

Bet veidrodis gali būti ir kreivas – deformuoti galima bet ką, išsityčioti galima taip pat iš ko tik nori. Kita vertus, spauda ir visa žiniasklaida neprivalo būti visuomenės veidrodis. Pataikavimas pačiam žemiausiam skoniui anaiptol nėra demokratizmas, lygiai kaip manipuliavimas tamsumu, pykčiu, frustracija ir destruktyviomis žmonių aistromis anaiptol nėra pagarba paprastam žmogui.

Ar mes gerbiame mažąjį žmogų? Priešingai – būtent pagarbos paprastam žmogui, arba tiesiog mažajam žmogui, aš ir pasigendu visoje mūsų žiniasklaidoje. Ne pataikavimo realios ar virtualios minios nuotaikoms, ne kalbėjimo su žmogumi taip, tarsi jis būtų nemąstanti būtybė, o pagarbos ir simpatijos. O pagarba visada yra reikli – tiek sau, tiek kitam. Tad ne tik visuomenės informavimas, bet ir vertybių skleidimas (o prireikus ir kova už jas) yra tikrosios žurnalistikos misijos dalis.

Todėl man visada kliūva nemažos dalies mūsų žiniasklaidos (ir ypač jos vadų) orientacija tik į galią, turtą ir prestižą. Pataikavimas galingiesiems ir visiška nejautra silpniesiems, regis, tapo tiek jų, tiek visos mūsų visuomenės gyvenimo norma.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

Reklama