Prieš vienuolika metų Ilinojaus valstijos (JAV) mirtininkų kameroje Anthony Porter laukė mirties bausmės už dviejų žmonių nužudymą. Iki egzekucijos likus dviems dienoms federalinis teisėjas nurodė patikrinti, ar psichinė A.Porter negalia nėra priežastis atleisti jį nuo bausmės. Kol buvo sprendžiama, Northwestern universiteto žurnalistikos studentai išsiaiškino, kad policija grasino vieninteliam žmogui, liudijusiam prieš kaltinamąjį. Studentai nustatė tikrąjį žudiką ir įrašė jo prisipažinimą į vaizdajuostę. Po šio įvykio laikraštis Chicago Tribune pavedė tiriamosios žurnalistikos vilkams Steve Mills ir Kenneth Armstrong pasidomėti visais mirties bausmės skyrimo valstijoje atvejais nuo pat jos sugrąžinimo 1977 m. Publikavus tyrimą valstijos gubernatorius George Ryan, respublikonas ir buvęs mirties bausmės šalininkas, paskelbė mirties bausmės moratoriumą, o dar po trejų metų prieš pasitraukdamas iš savo pareigų visiems 157 Ilinojaus mirtininkų kamerose egzekucijos laukiantiems kaliniams ją pakeitė laisvės atėmimu ilgiausiam laikui[1].

Pagarba studentams. Tiriamosios žurnalistikos dėstytojas profesorius David Protess, davęs šią užduotį, gali jais didžiuotis.

Buvęs (2006-2008) VU Žurnalistikos instituto direktorius, dabar – Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, priešingai, atrodo nusivylęs savo buvusiais mokiniais – jo požiūriu, radikalus pasikeitimas, įvykęs po Nepriklausomybės atgavimo, kai žurnalistikoje „ėmė dominuoti vienos kartos žmonės, kuriems trūko patyrimo ir suformuotų vertybinių principų”[2], pakenkė žurnalistikos ir žiniasklaidos bendrąja prasme kokybei.

Nepatyrę, o su patirtimi išminties neįgiję, neišprusę, arogantiški, ciniški, tingūs, bestuburiai, ne tik neginantys viešojo intereso, bet ir jo nesuvokiantys. Tokiose kalbose apie mus yra tiesos. Profesinės ydos yra kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė, bet aptariant sistemines žurnalistikos ir žiniasklaidos problemas būtina atvira diskusija ir apie žurnalistikos studijų Lietuvoje kokybę bei mokytojų kompetenciją.

Norintys studijuoti žurnalistiką jau gali nešti prašymus ir ruoštis kūrybiniam konkursui, kurio sąlygas Žurnalistikos institutas skelbia savo svetainėje. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kalba apie rinkos dėsnių naudą Lietuvos aukštajam mokslui, bet turėtum būti aiškiaregys, kad iš studijų aprašų internete suprastum, kokia ten studijų kokybė. Situacija primena praeitą dešimtmetį, kai reformuojant sveikatos apsaugos sistemą reikėjo pasirinkti savo „šeimos gydytoją” – iš registratūroje paduoto lapo su sąrašu vardų. Vėl katė maiše, tik šį kartą nepigi, 5688 Lt.

Studijuoti žurnalistiką VU brangiau, negu ekonomiką, teisę, sociologiją, politinius mokslus, istoriją, filologiją. Ne vienas šias studijas baigęs žmogus šiandien dirba žurnalistinį darbą, neretai visa galva pranokdamas Instituto absolventus. Iš pastarųjų, baigusių po Nepriklausomybės atgavimo, ne tiek daug žurnalistais ir dirba, dažnai renkasi šiuolaikinę propagandą, arba, kaip dabar politiškai korektiškai sakoma, ryšius su visuomene. Didelis konkursas į žurnalistiką leistų manyti, kad čia  – svajonių profesija, bet bestudijuojant užsidegimas išblėsta. Spėjant, kad bent dalis iš stojančiųjų šias studijas renkasi iš idealizmo ir noro padėti pasauliui, įdomu, kaip ir kodėl jis transformuojasi universitete.

Institute mokiausi praeitame dešimtmetyje, kai jam vadovavo vienas Lietuvos žurnalistikos savireguliacijos strategų doc. Marius Lukošiūnas (1992-1999). Atmosfera buvo laisvesnė ir demokratiškesnė negu kituose fakultetuose, kur mokėsi mano draugai, santykis tarp dėstytojų ir studentų, išskyrus porą atvejų,  – betarpiškas ir nehierarchinis. Perskaičiau gerų knygų,  iš arčiau pamačiau, kokia yra Lietuvos žurnalistikos kasdienė praktika, įgijau techninių įgūdžių. Ypač vertinga buvo bendroji universitetinė studijų dalis – filosofijos, ekonomikos, kalbos ir literatūros paskaitos, taip pat kursai, kuriuos buvo galima rinktis kituose VU fakultetuose.

Pačiame Institute kai kurie kursai buvo akivaizdžiai balastiniai, regis, sukurti tam, kad dėstytojas turėtų darbo vietą. Dalies pedagogų, dėstančių praktinius dalykus, tikrai negalėjai pavadinti praktikais, juo labiau – autoritetais. Kai kurie dėstė tokias skirtingas disciplinas, kad buvo galima suabejoti jų vidiniu integralumu. Ta pati dėstytoja vienoje paskaitoje mokė mus rašyti ryšių su visuomene planus ir įgūdžių, kaip elgtis, jeigu mūsų atstovaujamos  gamyklos gaminamais jogurtais vartotojai apsinuodijo jau antrą kartą, o kitoje – rašyti žinutes ir žurnalistinius straipsnius. Nebuvo kursų, kuriuose iš esmės būtų analizuojamas žurnalistikos filosofinis pamatas ir socialinė funkcija ir istorinė raida, žurnalistų ir leidėjų etika praktiniu požiūriu, pažiūrų ir principų klausimas ir praktiniai būdai, kuriuos žurnalistai naudoja jiems ginti, žiniasklaidos, valdžios ir verslo sąveika Lietuvoje ir kitose šalyse, kritinė žiniasklaidos ir jos poveikio analizė, žurnalistų ryšys su bendruomene, kurioje dirba, ir atsakomybė jai. Negirdėjau savo dėstytojų kvestionuojant nerašytų dominuojančios žiniasklaidos taisyklių, jos elitiškumo ir polinkio marginalizuoti ne tik žiniasklaidos savininkams nepatogius arba neįdomius klausimus, bet ištisus visuomenės sluoksnius. Tiesa, buvo kursų, kurie vadinosi „Visuomenės informavimo priemonių (tuometis „žiniasklaidos“ atitikmuo) tas ir anas“, bet juose nebuvo gilių konkrečių atvejų studijų, apsiribota paviršiniais teoriniais samprotavimais, todėl kraujas neužvirdavo nei dėstytojams, nei studentams. Kad apie tokius dalykus kalbėtų, žurnalistams dėstantis žmogus turi turėti kompetencijos, ne tik knyginės,  bet ir  žinojimo per veiklą (Knowing in Action), apie kurį kalba D.A. Schön – žodžiais nepasakomų, numanomų žinių, kurias praktikuojantys žino, tačiau negali išreikšti[3].

Kalbėjome apie naujienas ir reportažus, uždarus bei atvirus klausimus, tačiau nebuvo užsiminta apie kitas, neoficiozines, alternatyvias,  piliečių žurnalistikos formas, kritinį požiūrį į informacijos šaltinius ir objektyvumo sampratą, skirtingas žurnalistines ideologijas, nestudijavome garsių pasaulio žurnalistų parašytų knygų, o tiriamoji žurnalistika, kertinis žurnalistinės veiklos akmuo, nors ir buvo „dėstoma“ visą semestrą, bet be mažo slapto mikrofono, kurį mums parodė, nelabai ką ir sužinojau. Skritingai negu  po poros metų Bornholmo saloje vos savaitę trukusiame  seminare su danų žurnalistu Christian Nordkap. Apdovanotas už žurnalistinius tyrimus Ch.Norkap yra reta išimtis Danijos žurnalistų bendruomenėje – baigęs politikos mokslus, o  ne Žurnalistikos mokyklą, be kurios diplomo profesionalus žurnalistas ten beveik neįsivaizduojamas. Neturėjo užsikabinęs medalio, premijų laureato arogancijos – nė lašo, jo televizijos laidų nebuvom matę, bet  kompetencija buvo neabejotina, ją galėjai justi analizuojant kiekvieną atvejį – kaip jis komentavo mūsų darbus, kokius patarimus davė ir kokius klausimus ragino kelti. Tai buvo geras Knowing in Action pavyzdys, be žodžių perduodamas mokymas, kad žurnalistika yra darbas ne su informacija, o su konkrečiais žmonėmis ir dėl konkrečių žmonių, ypač tų mažiausiai girdimų informaciniame triukšme, kurį sukelia oficiali politinių žinių komunikacija ir įtakingo verslo reiškiami interesai.

Toks požiūris kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo inertiškų kalbų apie informaciją ir komunikaciją ir bandymo iš to išlaužti mokslą. Čia žurnalistikos profesijos paradoksas – nėra jokio ypatingo, siauram ir uždaram ratui žinomų teorinių žinių rinkinio, be kurio negalima būtų dirbti žurnalistu. Daugelis puikių žurnalistų, besilaikančių aukščiausių etikos standartų ir daug nuveikusių visuomenės labui, niekada žurnalistikos universitete nestudijavo. Žurnalistikos studijų klausimą svarstantis Paul Godkin kalba apie vidinius žurnalistikos prieštaravimus – skirtingai negu teisėje ar  medicinoje kiekvienas žurnalistinės kompetencijos standartas remiasi labiau praktika, negu teorija, todėl jei norime vadinti žurnalistą specialistu reikia iš naujo apibrėžti,  kas yra  profesija, pagaliau galbūt net ir nėra pageidautina perkelti žurnalistų į profesionalų luomą, nes tai jau reikštų tam tikrus apribojimus, kurie susilpnintų vaidmenį, kurį žurnalistai vadina visuomenėje[4].

Dalis paminėtų  žurnalistikos studijų VU trūkumų galbūt buvo susiję su pereinamuoju laikotarpiu – Institutas, kaip ir visa visuomenė, bandė persitvarkyti, mokyti mus amato, o kartu ir kurti lietuviškos žurnalistikos standartus, o pirmas blynas visada prisvilęs. Per dešimtmetį įvyko pasikeitimų – pastatas Maironio gatvėje gražiai dažytas, uždengtas naujas stogas, atnaujintos auditorijos, pavadintos prasmingais vardais. Pasikeitė ir studijų programa – dingo išplėstos įvairių šalių žurnalistikos istorijos, susiaurėjo literatūros kursas, bet atsirado tokie naudingi dalykai kaip logikos paskaitos ar „Fizikinis pasaulio įvaizdis”. Naujas instituto vadovas prof. Žygintas Pečiulis yra kompetentingas televizijos analitikas ir įdomus dėstytojas, pasiruošęs gerinti instituto veiklą. Tačiau jo interviu Lietuvos radijui gegužės pradžioje – tos pačios kalbos apie žurnalistą – informacijos perdavėją. Jei po studijų Institute manai, kad esi tik informacijos perdavėjas, tai nekeista, kad įsivaizduosi, jog politikos žurnalistas yra tas, kuris pakartoja, ką pasakė premjeras.

Vertybių, apie kurių trūkumą po Nepriklausomybės atkūrimo į žurnalistiką atėjusioje kartoje kalba Komunikacijos fakulteto dekanas, didaktiniai postringavimai neformuoja, bet geras žurnalistikos mokytojas – gali, labiausiai – savo pavyzdžiu. Neatsitiktinai interneto portalas, kuriame duodami patarimai, kur žurnalistikos studijos JAV geriausios, rekomenduoja pirmiausiai pasidomėti, ar dėstytojai turi praktinę žurnalistikos patirtį.

Northwestern universiteto studentams pavyko atlikti puikų žurnalistinį tyrimą, bet dar labiau jiems pasisekė turėti gerą mokytoją. Dr. D.Protess, pavedęs jiems ištirti nuteistojo mirti istoriją  – mokslinių publikacijų ir knygų apie žurnalistiką autorius, už žurnalistinius tyrimus apdovanotas Peter Lisagor premija. Prieš pradėdamas dirbti žurnalistikos ir miesto studijų profesoriumi jis buvo Čikagos Geresnio valdymo asociacijos (Better Government Association), pilietinės organizacijos, bendradarbiaujančios su žiniasklaida žurnalistinių tyrimų projektuose, tyrimų direktorius.

Vertinant pagal šį kriterijų tarp žiniasklaidos ekspertais Instituto puslapyje pristatytų žmonių žurnalistikos ekspertų  – vienas kitas. Tiksliau – vienas, Romas Sakadolskis, buvęs Amerikos balso žurnalistas, dabar – aktyvus visuomenės veikėjas. Rytis Juozapavičius, sau lygių neturėjęs Žurnalistikos instituto dėstytojas, vienas geriausių žurnalistų Lietuvoje, prieš keletą metų paliko Universitetą. Nenustebčiau, jei jo išėjimas bent iš dalies susijęs su akademinės bendruomenės vangumu – ar turėjo jis ten su kuo pasikalbėti?

Galima ginčytis – Institutas atviras žmonėms, neturintiems mokslinių laipsnių, praktiniams kursams dėstyti kviečiami praktikai, kai kurie jų – tikrai vieni geriausių Lietuvoje. Tačiau tiesa ir tai, kad Institutui pastaraisiais metais vadovavo ir studijų programas formavo žmonės, nuo praktinės žurnalistikos esantys gana toli ir daugiau kompetencijos turintys kitose srityse. Gal tai paaiškina, kodėl Institute, lyginant su kitomis Europos ar Šiaurės Amerikos žurnalistikos mokyklomis, truputį per mažai žurnalistikos ir viešojo intereso.

Galbūt būsiu ką per neatidumą praleidus, bet programoje nerandu nieko apie žurnalistikos etiką ir įstatymus, kuriuos žurnalistams būtų naudinga žinoti. Nėra praktinių, išsamių kursų, kuriuose būtų mokomasi kaip rašyti apie tokias specialių įgūdžių reikalaujančias sritis, kaip menas, politika, mokslas ir technologijos, aplinka, ūkis, sveikatos ir švietimo politika, darni plėtra, nelygybė, skurdas, rasinė ir kitos diskriminacijos formos, nėra mokymų,  kaip dirbti krizinėse situacijose, pagaliau – pasirengimo perdegimui, kuris neišvengiamai ištinka kasdien susiduriant su negatyvia, kritinės analizės reikalaujančia informacija. Tačiau yra kursų, skirtų pramoginei žurnalistikai ir reklamai. Lektorius dr. M. Martišius būsimiems žurnalistams dėsto dvi disciplinas panašiais pavadinimais – „Reklama (reklaminė žiniasklaidos funkcija)“ bei „Reklama ir žiniasklaida“, o taip pat jis jiems dėsto  „Komunikacijos ir informacijos teoriją (propagandos teoriją)“ ir kursą kapitaliniu pavadinimu – „Visuomenės raidos tendencijos“. „Tiriamąją žurnalistiką“ dėsto lektorius Deimantas Jastramskis. Psichologijos magistras. Turėtų būti labai plataus akiračio pedagogas, nes be „Tiriamosios žurnalistikos“ dėsto dar tris dalykus – „Žiniasklaidos vadybą“,  „Žurnalinę žurnalistiką“ ir „Socialinę psichologiją“. Neteko girdėti apie lektoriaus darytus žurnalistinius tyrimus ar gilias teorines šios srities įžvalgas. Interneto svetainėje minimos dvi lektoriaus knygos, „Italijos ir Prancūzijos Alpės“ bei „Austrijos ir Šveicarijos Alpės“. Internete ieškodama žinių apie šių dviejų dėstytojų, dėstančių Institute 8 disciplinas, ryšius su žurnalistika randu tik informaciją, jog jie dirbo Seime tuo pačiu metu kaip ir buvęs Instituto vadovas  – D. Jastramskis – ryšių su visuomene skyriuje, M.Martišius – konservatorių frakcijos referentu.

Buvęs Instituto vadovas (2006-2008), dabar fakulteto dekanas doc. A.Vaišnys yra puikus Lietuvos žurnalistikos istorijos specialistas. Greta šio kurso praeitame dešimtmetyje jis dėstė studentams ir apie reklaminę žiniasklaidos funkciją. Taip pat yra parengęs kursą „Istorinis tiriamosios žurnalistikos diskursas“. Nurodyti moksliniai interesai – žiniasklaidos raida ir informacinė politika bei parlamentarizmo istorija. Žurnalistinės patirties docentas turi, bet yra labiau žinomas kaip ryšių su visuomene praktikas – 1997-2006 m. vadovavo Seimo spaudos tarnybai, vėliau – Seimo ryšių su visuomene tarnybai.  Dėsto ne politinį  PR, kaip galima būtų tikėtis, o „Žurnalistikos įvadą (žurnalistikos objektyvumo teorijas)“. Galima ginčytis, ar tai pats tinkamiausias specialistas įvesti pirmakursius į žurnalistikos diskursą ir pristatyti objektyvumo problematiką. Beje, 1996 m. JAV Žurnalistų profesionalų asociacija žodį „objektyvumas“ iš savo etikos kodekso išbraukė[5].

Viešuosius ryšius Žurnalistikos Institute dėsto buvusi jo vadovė (1999-2006) doc. Audronė Nugaraitė,  Lietuvos ryšių su visuomene sąjungos steigėja, viena dažniausiai viešoje erdvėje cituojamų žiniasklaidos eksperčių, dėsčiusi ir žurnalistų profesinę etiką. Docentės komentarai visada verti pagarbos, tačiau nejauku stebėti docentės reakciją, tiksliau, jos nebuvimą Vito Tomkaus benefiso Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje metu, o diskusija su „Respublikos“ redaktoriumi apie feljetono ir pamfleto žanro subtilumus galėtų tapti geru anekdotu docentės studentams stresui prieš egzaminą nuimti.

Instituto interneto svetainės „Žiniamalėje“ rašanti studentė vardina žurnalistikos patirtį: spauda, radijas, televizija, viešieji ryšiai. Tai, kad ji ryšius su visuomene mano esant tam tikra žurnalistikos forma, gal ir nėra atsitiktinumas. Skirtumas tarp šių dalykų Institute iš tiesų išplautas, daliai dėstytojų tai dvi artimos tos pačios veiklos (darbas su informacija) sritys, ir absolventai pasiruošę net nemirktelėję pereidinėti iš vienos į kitą, iškeisdami savo nepriklausomybę bei viešąjį interesą į lojalumą klientui ir nematydami čia jokios etinės problemos – kad įgytų daugiau patirties, kaip sakoma. Nesvarbu, kad šių veiklų tikslai iš esmės prieštarauja vienas kitam. Gal ir Medicinos fakultete galėtų būti kalbama, kad yra toks darbas su peiliu, o tada jau specializacijos – chirurgija arba nusikaltimai. Nekeista, kad esant tokiam ribų išplovimui, daugelis jaunų žurnalistų nuoširdžiai mano, jog dirbdami privačioje žiniasklaidoje jie ir privalo ginti ne viešąjį, o savo darbdavio interesą – viešajam gi yra Visuomeninis transliuotojas ir „Atgimimas“.

Komunikacija, informacija, technologijos, vadyba – tokie žodžiai mirga Instituto tvarkaraštyje. Įspūdinga ir madinga, dar pridėkime naujesnį burtažodį – medijos. Stanford universiteto profesorius Theodore Glasser žinojimo per veiklą principą, suformuluotą D.A. Schön, vadina pagrindiniu žurnalistikos studijų elementu ir kritikuoja bandymus žurnalistų rengimą sieti su komunikacijos studijomis –  jo požiūriu, tai gal ir legitimuoja žurnalistikos studijų buvimą universitete, tačiau griauna ryšį tarp jų ir žurnalistikos praktikos[6]. 2002 m. Columbia  (JAV) universiteto rektorius Lee Bollinger nutraukė naujo žurnalistikos fakulteto dekano paieškas ir paragino reformuoti universiteto žurnalistikos studijų programą. Klausimas, kokios turėtų būti žurnalistikos studijos, – atviras, diskusijos – karštos. Jų reikėtų ir Lietuvoje.

Jei norintis ar norinti stoti Žurnalistikos institute klaustų manęs, ar verta, abejočiau. Žinoma, naudos ir smagumo gali būti. Studijuosi su entuziastingais pirmūnais. Galėsi atlikti praktiką ten, kur įsiprašysi. Atsikratysi vilčių, kad galbūt esi talentingas rašytojas ar rašytoja. Išmoksi rašyti konstatuojamaisiais sakiniais, įgysi alergiją daugtaškiams ir banalybėms. Pažinosi keletą veidų ekrane. Antrame kurse jau dirbsi ir ironiškai žiūrėsi į savo dėstytojus. Darbe sutiksi tų, kurie mėgins palankstyti tau stuburą, ir gali būti, kad susiformuosi pagal pirmos darbo vietos reikalavimus. Po kelerių metų pajusi nuovargi ir pereisi į viešuosius ryšius. Nes čia ir moka geriau, ir ramiau, ir garantijos, be to, ir darbotvarkę šiandieninėje žiniasklaidoje nustato tikrai ne redakcijų pelės. Jeigu Vilniuj, tai, žiūrėk, gali ir Ministerijoje gauti vietą. Būti žurnalistu kaip mediatoriumi, kaip šią profesiją apibūdina doc. A.Nugaraitė[7], tokiu komunikacijos paslaugos tiekėju informacijos rinkoje naujųjų medijų pasaulyje tik skamba burtažodiškai, o iš tiesų yra gana nuobodu ir sekina, jei vieną dieną pasigendi prasmės – kam viso to reikia?

Bet gal teisūs tie, kurie sako, jog būsimam žurnalistui ar žurnalistei užuot studijavus komunikacijos procesus būtų naudingiau studijuoti visuomenę ir rinktis specialybes, kuriose tos studijos gilesnės?  Jei norėsis tobulėti, tai BBC, Reuters, Deutsche Welle ir kitos ilgas tradicijas turinčios žiniasklaidos bendrovės siūlo trumpus ir intensyvius praktinius kursus dirbantiems žurnalistams. O jeigu kas vis dėlto likęs ar linkusi išleisti savo, tėvų ar pasiskolintus tūkstančius ne kam kitam, o žurnalistikos studijoms, tikrai geriau tai daryti ne Lietuvoje. Važiuokite į šalis, kur žurnalistikos mokykla egzistuoja – Skandinaviją, Nyderlandus, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV ar Kanadon. Pagaliau juk BBC, Al Jezeera,  Indymedia, užsienio spauda, geriausios žurnalistikos ir žiniasklaidos problematiką nagrinėjančios knygos – viskas šiandien prieinama be universiteto. Raskite žurnalistus ar žurnalistes, kad ir labai toli gyvenančius, kurių darbas jus įkvėptų, rašykit jiems laiškus, prilipkit kaip vantos lapai, įsiprašykit stažuotei, virkit jiems kavą, rinkite medžiagą, būkite pameistriais be statuso ir vardo – tokia patirtis yra lobis. Dvi savaitės stebėjimo kaip dirba LTV režisierius Juozas Javaitis ne tik televizijos, bet ir bendrą kūrybos ir darbo su pašnekovais etikos supratimą man davė geresnį negu ketverių metų studijos.

Būtų gerai, jeigu Instituto studentai, buvę ir esami, šiandieninių abiturientų labui pasidalintų savo mintimis apie studijų kokybę, ypač tie kurie gali palyginti su studijomis užsienyje. Galbūt praverstų tinklaraštis. Žurnalistikos programas šiandien siūlantys universitetai (VU, KU ir VDU) nepakels studijų lygio neatvėrę plačiau durų dėstytojams-praktikams iš šalių, turinčių stiprias žurnalistikos tradicijas. Galvojant apie ateitį – gal reikėtų svarstyti ir apie naujos, kita žurnalistikos paradigma paremtos mokyklos kūrimą. O Žurnalistikos institutą galbūt tikslinga būtų  pervadinti – kad ir į Žiniasklaidos ar Informacijos mediavimo institutą. Taip yra maisto pramonėje – jeigu svieste trūksta esminių dalykų, ant etiketės privaloma rašyti „tepus riebalų mišinys“. Aukštasis mokslas nuo šiol – prabangos prekių parduotuvė, vartotojas turi teisę žinoti.

VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriaus prof.dr. Ž.Pečiulio komentaras.

Flattr this


[1] „Shaking the Fundations: 200 Years of Investigative Journalism in America“, sud. Bruce Shapiro (Thunder‘s Mouth Press/Nation Books, New York, 2003) ISBN 1-56025-433-5,  474 p.

[2] Asta Rimkutė, „Žmogų žinojimas išlaisvina“, interviu su A.Vaišniu, 2009 05 07 http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub8.html

[3] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1), 111 p.

[4] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)

[5] Brent Cunningham, Rethinking Objective Journalism, Columbia Journalism Review, 2003 07 09 http://www.alternet.org/story/16348/

[6] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)  , 112 p.

[7] Kasparas Večerskis, „Žiniasklaida yra specifinis verslas“, interviu su A.Nugaraite,

http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub7.html

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią