Dėkoju Audrai Čepkauskaitei  ir GŽI už publikaciją apie Žurnalistikos studijas (“Koks yra žurnalistikos instituto žanras?“). Būna tekstų, kurių niekas neskaito, būna ir tokių, kuriuos perskaitęs  iš karto užmiršti.

Šis tekstas  sukėlė  nevienareikšmių reakcijų, jis – tarsi lakmuso popierėlis, kiekvieno akyse  nusidažęs  kitokia spalva.

Pasigirdusios pirmosios reakcijos parodė, kad kai kurie  mūsų studentai  į Žurnalistikos institutą pateko nepelnytai, nepaisant mūsų pastangų stojamojo egzamino metu. Anonimiškai plūsti dėstytojus, vyresnius kolegas yra žemas užsiėmimas kiekvienam žmogui, juo labiau  būsimam žurnalistui.

Nepadės jam nei objektyvumo teorija, nei komunikacijos filosofija, nei etikos paskaitos. Net  pusšimtis kviestinių užsienio dėstytojų jam nepadės.

Dėkoju nesislapstantiems kolegoms studentams, tačiau  su kai  kuriais jų norėtųsi dažniau susitikti paskaitose, o ne diskutuoti internetu (nors suprantu, kad taip patogiau ir moderniau).

Viešoji erdvė yra viešoji erdvė. Paprašius studentų  įvertinti praėjusios semestro dalykus ir dėstytojus, anoniminėse anketose radau  pakankamai palankius vertinimus (stiprus ketvertas penkių balų sistema). Be abejo, buvo ir pastabų, pageidavimų. Anoniminėje viešojoje erdvėje – beveik  apokaliptinės nuotaikos (tiesa, su išlygomis).

Nusibostu sakydamas, kad universitetas – tai ne vienas ar kitas dalykas, ne vienas ar kitas dėstytojas. Tai –  metai, praleisti unikalioje universitetinėje aplinkoje, bendravimas su kolegomis ir dėstytojais. Tai – teorija ir  praktika, mokslas ir kūryba. Tai vieta, kur galima mąstyti, ginčytis. Net ir nepatikęs dėstytojas, tuomet atrodęs nereikalingas dalykas – yra studijų, patirties kaupimo dalis.

Su studentais kalbamės ir kalbėsimės. Neseniai jų iniciatyva vyko diskusija apie žurnalistų rengimą, kuri bus publikuojama “Žurnalistikos“ almanache. Pirmakursiai   kviečia  pasikalbėti studentus ir dėstytojus  ir po šios publikacijos. Susitiksime ir diskutuosime.

Keletą žodžių noriu tarti dėl kai kurių žurnalistikos bėdų, kurias  priminė Audros tekstas.

Žurnalistikos bėdos, deja, atsiveria ir rašant apie žurnalistiką. Tik tuomet, kai kritiką patiriame savo kailiu, jas skaudžiau ir akivaizdžiau matome.

Dažnai pamirštame kontekstą. Nerūpi nei  Lietuvos  aukštojo mokslo situacija, nei pasižvalgome, kaip sekasi rengti žurnalistus kitose mūsų  aukštosiose mokyklose. Tuomet lieka tik vienas ir pats blogiausias Lietuvoje ir pasaulyje Žurnalistikos institutas, į kurį jokiu būdu nereikia stoti.

Lyginame nelyginamus dalykus.  Vienas autoritetas Bornholme, kitas – JAV, trečias Britanijoje. Tiesiog pasaulio rinktinė, kokios mes čia Vilniuje neturime, o  dirbame  čia su savo ištekliais, atlyginimais. Dažną mūsų žurnalistikos korifėjų į Žurnalistikos institutą gali pakviesti valandos paskaitai. Semestrui (32 ir daugiau akademinių valandų)  jis nesutiks, nes tai sunku ir menkai apmokama. Dar privalu  turėti magistro kvalifikaciją.

Lyginimas su užsieniu, be abejo, naudingas, tačiau dažnai turi ir nekintantį prieskonį – kaip ten gerai, kaip čia blogai. O neseniai  Žurnalistikos institute apsilankiusi viešnia iš  Helsinkio universiteto  gyrė  mūsų instituto elektroninį leidinį “Universiteto žurnalistas“ (jie per metus išleidžia du žurnalo tipo popierinius mokomuosius leidinius), ypač –  “Infojazz“ projektą. Tai – nesenos Žurnalistikos instituto naujienos, į kurias tradiciškai žurnalistiškai ieškant “negatyvo“ neverta atkreipti dėmesio, nes sugriaus kryptingo faktų ir argumentų   rinkimo politiką.

Neturime aiškios argumentų atrankos sistemos. Nė žodžiu neužsimenama, kad pirmųjų dviejų metų studentai studijuoja  pagal iš esmės atnaujintą studijų programą.  Dabar viskas vienoje krūvoje – Mariaus Lukošiūno (prieš daugiau nei dešimt metų), Andriaus Vaišnio era. Koks skirtumas, jeigu viskas buvo, yra ir bus blogai.

Kalbame apgraibomis. Apie daug ką mes, žurnalistai, rašome  tikrai nežinodami, tik iš nuogirdų.  Nežinau, ar galima studijų programas analizuoti vien tik perskaičius jų pavadinimus internete? Ko gero, tas pats, kaip supeikti  pyragą jo neragavus.

Klijuojame etiketes. Ir teigiamas, ir neigiamas. Ką mums reiškia mostelėti “vienas Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos strategų“ ar “sau lygių neturėjęs instituto dėstytojas“. Tipiškas žurnalistinis metodas ieškoti užkulisinių ryšių  (į Žurnalistikos institutą  ateinama per Seimą – gerai dar kad ne per lovą). Tai lengviau nei pasidomėti kolegų dėstytojų  apgintų ar rengiamų disertacijų temomis.

Painiojamas universitetinis ir  profesinis  rengimas. Iš tikrųjų, žurnalistikos studijose siekiama derinti  teorinį  ir praktinį rengimą.  Tačiau dažnai universitetui priekaištaujama, kad jis neišmoko studentų, kaip Lietuvos televizijoje rasti nufilmuotos medžiagos šifravimo kambarį. Tai dažnai laikoma didele universitetinio išsilavinimo spraga.

Mėginamas įtvirtinti stereotipas,  kad baigusieji kitas specialybes yra geresni žurnalistai. Būna ir taip. Tačiau dar daugiau žurnalistais sėkmingai dirba mūsų auklėtiniai, neklaidžioję, nenusivylę ir nepakeitę  savo  specialybės.  Ar chirurgas- žurnalistas, chemikas- žurnalistas yra siektinas studijų etalonas, ar tiesiog žmogaus, nepataikiusio į savo roges drama?

Mat, kaip būna. Kai  oro prognozę per televiziją skelbia specialistas, jam net į galvą neateina, kad aš nežinau, kas yra konvekciniai lietūs. Ir šiandien  nežinau, nors neseniai  toks  bjaurybė  nulijo.

Prof. dr. Žygintas  Pečiulis yra VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius

Tekstas publikuotas portale gzi.lt 2009 m.

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią

Reklama