Dėkoju Audrai Čepkauskaitei ir GŽI už publikaciją apie Žurnalistikos studijas (“Koks yra žurnalistikos instituto žanras?“). Būna tekstų, kurių niekas neskaito, būna ir tokių, kuriuos perskaitęs iš karto užmiršti.
Šis tekstas sukėlė nevienareikšmių reakcijų, jis – tarsi lakmuso popierėlis, kiekvieno akyse nusidažęs kitokia spalva.
Pasigirdusios pirmosios reakcijos parodė, kad kai kurie mūsų studentai į Žurnalistikos institutą pateko nepelnytai, nepaisant mūsų pastangų stojamojo egzamino metu. Anonimiškai plūsti dėstytojus, vyresnius kolegas yra žemas užsiėmimas kiekvienam žmogui, juo labiau būsimam žurnalistui.
Nepadės jam nei objektyvumo teorija, nei komunikacijos filosofija, nei etikos paskaitos. Net pusšimtis kviestinių užsienio dėstytojų jam nepadės.
Dėkoju nesislapstantiems kolegoms studentams, tačiau su kai kuriais jų norėtųsi dažniau susitikti paskaitose, o ne diskutuoti internetu (nors suprantu, kad taip patogiau ir moderniau).
Viešoji erdvė yra viešoji erdvė. Paprašius studentų įvertinti praėjusios semestro dalykus ir dėstytojus, anoniminėse anketose radau pakankamai palankius vertinimus (stiprus ketvertas penkių balų sistema). Be abejo, buvo ir pastabų, pageidavimų. Anoniminėje viešojoje erdvėje – beveik apokaliptinės nuotaikos (tiesa, su išlygomis).
Nusibostu sakydamas, kad universitetas – tai ne vienas ar kitas dalykas, ne vienas ar kitas dėstytojas. Tai – metai, praleisti unikalioje universitetinėje aplinkoje, bendravimas su kolegomis ir dėstytojais. Tai – teorija ir praktika, mokslas ir kūryba. Tai vieta, kur galima mąstyti, ginčytis. Net ir nepatikęs dėstytojas, tuomet atrodęs nereikalingas dalykas – yra studijų, patirties kaupimo dalis.
Su studentais kalbamės ir kalbėsimės. Neseniai jų iniciatyva vyko diskusija apie žurnalistų rengimą, kuri bus publikuojama “Žurnalistikos“ almanache. Pirmakursiai kviečia pasikalbėti studentus ir dėstytojus ir po šios publikacijos. Susitiksime ir diskutuosime.
Keletą žodžių noriu tarti dėl kai kurių žurnalistikos bėdų, kurias priminė Audros tekstas.
Žurnalistikos bėdos, deja, atsiveria ir rašant apie žurnalistiką. Tik tuomet, kai kritiką patiriame savo kailiu, jas skaudžiau ir akivaizdžiau matome.
Dažnai pamirštame kontekstą. Nerūpi nei Lietuvos aukštojo mokslo situacija, nei pasižvalgome, kaip sekasi rengti žurnalistus kitose mūsų aukštosiose mokyklose. Tuomet lieka tik vienas ir pats blogiausias Lietuvoje ir pasaulyje Žurnalistikos institutas, į kurį jokiu būdu nereikia stoti.
Lyginame nelyginamus dalykus. Vienas autoritetas Bornholme, kitas – JAV, trečias Britanijoje. Tiesiog pasaulio rinktinė, kokios mes čia Vilniuje neturime, o dirbame čia su savo ištekliais, atlyginimais. Dažną mūsų žurnalistikos korifėjų į Žurnalistikos institutą gali pakviesti valandos paskaitai. Semestrui (32 ir daugiau akademinių valandų) jis nesutiks, nes tai sunku ir menkai apmokama. Dar privalu turėti magistro kvalifikaciją.
Lyginimas su užsieniu, be abejo, naudingas, tačiau dažnai turi ir nekintantį prieskonį – kaip ten gerai, kaip čia blogai. O neseniai Žurnalistikos institute apsilankiusi viešnia iš Helsinkio universiteto gyrė mūsų instituto elektroninį leidinį “Universiteto žurnalistas“ (jie per metus išleidžia du žurnalo tipo popierinius mokomuosius leidinius), ypač – “Infojazz“ projektą. Tai – nesenos Žurnalistikos instituto naujienos, į kurias tradiciškai žurnalistiškai ieškant “negatyvo“ neverta atkreipti dėmesio, nes sugriaus kryptingo faktų ir argumentų rinkimo politiką.
Neturime aiškios argumentų atrankos sistemos. Nė žodžiu neužsimenama, kad pirmųjų dviejų metų studentai studijuoja pagal iš esmės atnaujintą studijų programą. Dabar viskas vienoje krūvoje – Mariaus Lukošiūno (prieš daugiau nei dešimt metų), Andriaus Vaišnio era. Koks skirtumas, jeigu viskas buvo, yra ir bus blogai.
Kalbame apgraibomis. Apie daug ką mes, žurnalistai, rašome tikrai nežinodami, tik iš nuogirdų. Nežinau, ar galima studijų programas analizuoti vien tik perskaičius jų pavadinimus internete? Ko gero, tas pats, kaip supeikti pyragą jo neragavus.
Klijuojame etiketes. Ir teigiamas, ir neigiamas. Ką mums reiškia mostelėti “vienas Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos strategų“ ar “sau lygių neturėjęs instituto dėstytojas“. Tipiškas žurnalistinis metodas ieškoti užkulisinių ryšių (į Žurnalistikos institutą ateinama per Seimą – gerai dar kad ne per lovą). Tai lengviau nei pasidomėti kolegų dėstytojų apgintų ar rengiamų disertacijų temomis.
Painiojamas universitetinis ir profesinis rengimas. Iš tikrųjų, žurnalistikos studijose siekiama derinti teorinį ir praktinį rengimą. Tačiau dažnai universitetui priekaištaujama, kad jis neišmoko studentų, kaip Lietuvos televizijoje rasti nufilmuotos medžiagos šifravimo kambarį. Tai dažnai laikoma didele universitetinio išsilavinimo spraga.
Mėginamas įtvirtinti stereotipas, kad baigusieji kitas specialybes yra geresni žurnalistai. Būna ir taip. Tačiau dar daugiau žurnalistais sėkmingai dirba mūsų auklėtiniai, neklaidžioję, nenusivylę ir nepakeitę savo specialybės. Ar chirurgas- žurnalistas, chemikas- žurnalistas yra siektinas studijų etalonas, ar tiesiog žmogaus, nepataikiusio į savo roges drama?
Mat, kaip būna. Kai oro prognozę per televiziją skelbia specialistas, jam net į galvą neateina, kad aš nežinau, kas yra konvekciniai lietūs. Ir šiandien nežinau, nors neseniai toks bjaurybė nulijo.
Prof. dr. Žygintas Pečiulis yra VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius
Tekstas publikuotas portale gzi.lt 2009 m.
***
GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!
GŽI 
9 lapkričio, 2015 at 11:34 am
Gerbiu šį dėstytoją, profesorių Ž. Pečiulį, bet šis straipsnis viso labo tik ginamasis. Tai, kaip paruošiami institute žurnalistai, parodo situacija po baigimo – kaip potencialūs darbdaviai žiūri į tai, kaip, atsižvelgus į tavo diplomą, tu galėsi atlikti profesines pareigas. Tai, kad ieškantis darbo viską lemia kitur studentų įgyti gebėjimai ar kiti gebėjimai, (pvz., darbe, studijos užsienyje), o ne VU universitetinis paruošimas, pasako viską. Straipsniais gintis nebereikes, kai visi darbdaviai lauks VU Žurnalistikos institutą baigusių studentų, nes visoje Lietuvoje sklis gandas apie jų gebėjimus ir nuostabius dėstytojus, kurie tuos gebėjimus perduoda, bei kitų universitetų nesugebėjimą konkuruoti su VU Žurnalistikos institutu. Kol kas, deja, to nėra – realybė pasako viską. O apie bendravimo kultūrą – nedrįsčiau ginčytis, bet dažnam pasižiūrėjus į žurnalistiką studijuojančiųjų kultūrą, antrą kartą žiūrėti nebesinori. Intelekto ir vidinės moralės trūkumas labai stiprus, o tokius dalykus gali suteikti tik humanitariniai mokslai ir žurnalistikos siejimas ne su matematika ir klaviatūros pukšėjimu, o su literatūra, kultūrologija, menotyra, sociologija, po to tokie žmonės ir tampa sistemos pakalikais.