Lietuvoje tik pradedamos diegti kai kurios žiniasklaidos skaidrumo priemonės, įprastos Vakarų spaudoje. Kai pažangių pasaulio šalių redakcijos įgyvendina skaidrumo priemones siekiant skaitytojų pasitikėjimo, Lietuvos dienraščiai tebegyvena mintimi, jog skaitytojai turėtų jais paprasčiausiai tikėti.

Tokios išvados pateikiamos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus užsakymu atliktame tyrime, ar Lietuvos laikraščiai taiso savo klaidas, ar jų savininkai informuoja skaitytojus apie savo turtinius interesus.

Per tyrimą taip pat klausta, ar redakcijos pataria darbuotojams, kaip elgtis, siekiant vengti interesų konfliktų, ar paaiškina savo sprendimus skaitytojams, ar laikraščiai yra atviri skaitytojų kritikai bei skatina skaitytojų ir žurnalistų bendravimą.

Šiais aspektais analizuoti penki Lietuvos dienraščiai: „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Respublika“, „Verslo žinios“ ir „Vilniaus diena“.

Keturi iš penkių laikraščių, išskyrus „Vilniaus dieną“, tiriamuoju laikotarpiu neskelbė jokių skelbtos informacijos pataisymų, taigi nepripažino nė vienos savo darbo klaidos. Keturi iš penkių, išskyrus „Verslo žinias“, neskelbė jokių laiškų redakcijai, kuriuose būtų kritikuojamas leidinio turinys.

Pasak tyrimo autorių, nė vienas dienraštis neskelbė reikiamos informacijos apie savininkus ar jų turtinius interesus. Jokia redakcija negalėjo pasidžiaugti nei savomis rašytinėmis elgesio normomis, nei taisyklėmis, kuriomis būtų aiškiai atskirtos redakcijos ir verslo funkcijos, nei informavimo nuostatomis, kurias perskaičius būtų aišku, kokiais kriterijais redakcija atrenka ir skelbia informaciją.

Redaktoriai nė karto neinformavo skaitytojų apie jų naudojamą informavimo politiką, jokioje redakcijoje neveikė ombudsmeno institutas, nebuvo rengiami klausimynai skaitytojams apie laikraščio turinio tikslumą bei šališkumą, nebuvo organizuojami specialūs redakcijų susitikimai su skaitytojais.

„Ironiška, bet Lietuvoje laikraščiai reikalauja skaidrumo iš valstybės institutų, verslo struktūrų, visuomeninių organizacijų, tačiau patys yra linkę apie save ir savo veiklą suteikti minimalią informaciją arba jos visai neteikti“, – rašoma tyrimo išvadose.

Skaidrumo priemonės Lietuvos dienraščiuose lygintos su tomis, kurias įgyvendina po du Švedijos ir Latvijos dienraščiai: „Dagens Nyheter“, „Svenska Dagbladet“, „Latvijas Avize“ ir „Diena“.

Per tiriamąjį laikotarpį švedų dienraščiai tikslino įsivėlusias klaidas 26 kartus, nepaisydami stereotipo, kad klaidų ištaisymai gadina dienraščio reputaciją. Ypač tai dažnai darė „Svenska Dagbladet“ – 23 kartus. Lietuvos ir Latvijos dienraščiai to beveik nedarė.

Latvių „Diena“ turi savo etikos kodeksą, švedų „Svenska Dagbladet“ turi atskiras rašytines taisykles, padedančias išvengti interesų konfliktų.

Trijuose iš tirtų dienraščių yra ombudsmeno pareigybė tokiu pačiu ar kitu pavadinimu, bet su tokiomis pačiomis deleguotomis funkcijomis. „Dagens Nyheter“ šią pareigybę inicijavo nuo 2008 metų gegužės, „Svenska Dagbladet“ turi kokybės redaktorių, kurio pagrindinė funkcija – spręsti visuomenės skundus dėl leidinio faktinių ar stilistinių netikslumų. Latvių „Diena“ taip pat turi ombudsmeną

Tyrimo autorių teigimu, užtikrinant grįžtamąjį ryšį svarbu suteikti skaitytojams specialią vietą dienraštyje, kur jie galėtų išsakyti savo nuomones ir vertinimus apie leidinį. Tokia praktika egzistuoja tirtuose švedų dienraščiuose:

„Svenska Dagbledet“ rasta 20 skaitytojų komentarų apie leidinį, „Dagens Nyheter“ – 36.

Informaciją apie savininkus pateikia švedų spaudos atstovai, vis dėlto nė vienas iš tirtų Švedijos ir Latvijos dienraščių neteikė informacijos apie savininkų leidybos ir asmeninius finansinius interesus.

Tik „Latvijas Avize“ įvairiuose šalies regionuose organizuoja susitikimus su skaitytojais.

Apibendrindami tyrimo autoriai pabrėžė, kad Švedijos žiniasklaida dėl didesnės demokratijos patirties kelia ir taiko sau aukštesnius žiniasklaidos atskaitingumo reikalavimus.

Tyrimo periodas buvo pasirinktas atsitiktinės atrankos būdu, ištirti 2008 metų leidinių numeriai. Lietuvoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas po vieną savaitę per keturis mėnesius. Latvijoje ir Švedijoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas per tris mėnesius.

Tyrimą Lietuvoje atliko Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius, buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis Romas Sakadolskis, žurnalistė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų komisijos narė Audronė Nugaraitė. Latvijoje – anksčiau tiriamosios žurnalistikos srityje dirbusi ir įsteigusi „Transparency International“ skyrių Latvijoje Inesė Voika. Švedijoje – daugiau kaip tris dešimtmečius įvairiose Švedijos žiniasklaidos priemonėse dirbęs Arne Bengtssonas (Arnė Bengtsonas).

BNS

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

Advertisements