Prieš pusantros savaitės į elektroninę pašto dėžutę įkrito laiškas, pranešantis, kad susikūrė naujas tinklalapis – netektys.lt. Jo paskirtis (bent kol kas) – publikuoti užuojautas. Taigi lietuviškose interneto platybėse atsivėrė nauja mirties komercijos niša. Tiesa, labai kukli, palyginti su tuo, kas jau daroma, ir ypač su tuo – ką dar galima nuveikti. Bet akivaizdu, kad mirties eksploatacija po truputį užkariauja naujas elektronines erdves. O kad tai lemia ne vien interneto privalumai (greitis, patogumas, paprastumas), bet ir mirties „pelningumas“, pabandysiu čia įrodyti. 

Kai pradėjau galvoti, ar reikia apsaugoti mirtį nuo žiniasklaidos, sumojau, kad būtina prieš skaitytojus pasiteisinti, kodėl mirtis tokia ypatinga ir kodėl ją reikia apsaugoti. Mat kilo įtarimas, kad su tokiu teiginiu nebūtinai reikia sutikti. Mirties neliečiamybė nebeatrodo savaime suprantama: jos žiniasklaidoje tiek daug, kad apie kažkokią butaforinę apsaugą gal net neverta svarstyti? Aišku, kad tokia dvejonė man iškilo, rodo tik tai, kiek esu pažeistas žiniasklaidinio mąstymo, jog viešuma turi teisę skverbtis visur, į mirtį – taip pat.

Šio pranešimo tikslas nėra išskleisti santykį su mirtimi šiuolaikinėje kultūroje, apčiuopti giluminius jo bruožus. Tesiekiu parodyti, kas per daiktas „mirtis“ yra žurnalistiniame darbe ir kokios jos išnaudojimo galimybės.

Todėl mirties neliečiamybei ar jos ypatingumui pagrįsti pasiskolinu rašytojo Sigito Parulskio mintis iš teksto, skirto tam pačiam fenomenui – mirties ir merdėjimo viešinimui žiniasklaidoje: „Įdomiau paanalizuoti fenomeną, kuris mūsų valstybės gyvenime pasidarė toks kasdienis – atkaklus žmogaus, asmens privatumo ignoravimas, asmeninės erdvės pažeidinėjimas. Iš esmės mirtis yra vienintelis, paskutinis originalus, ligi skausmo autentiškas ir niekaip nenuplagijuojamas žmogaus aktas, kurį jis savo gyvenime atlieka vienintelį sykį ir netgi nepaisant jo valios, norų ar svajonių“ ir “<…> nereikėtų šio reiškinio vadinti nepagarba mirčiai. Tai tik nepagarba žmogui. Mirtis – fantomas, ji neturi jokių savybių, kad su ja būtų galima užmegzti diplomatinius santykius, derėtis ar netgi kovoti su ja, kaip pastaruoju metu įprasta kvailai samprotauti“.

Taigi be saiko išviešindama ir vulgarizuodama mirtį žiniasklaida gali pažeisti ne reiškinį, beasmenį veiksmą, suplėšyti ne visiems vienodai rūpimą sakralumo šydą, o įžeisti žmogų, peržengti jo orumo ribas. Dažnai šiame ir panašiuose kontekstuose vartojamą metaforą „mirties pornografija“ taip pat galėtume suprasti kaip mirties sumechaninimą, atskyrimą nuo tokių žmogiškų jausmų, kaip liūdesys, gedėjimas, skausmas. Visa tai galėtume laikyti pagrindiniu argumentu, kodėl mirtis turėtų būti saugoma nuo žiniasklaidos.  Be to, kalbėsiu apie internetinę Lietuvos žiniasklaidą. Mažiausiai dėl kelių priežasčių: palyginti su tradicine žiniasklaida (spauda, televizija, radijas) ji yra įgijusi pranašumą suteikiančių instrumentų, leidžiančių aiškiau nustatyti auditorijos poreikius ir interesus.

Jeigu televizijoms tenka kliautis telemetrais, radijui ir spaudai – apklausomis, internetinis tinklalapis turi išganingą skaitliuką, kuris fiksuoja kiekvieną paspaudimą ir įėjimą į tekstą. Netikslumų neišvengsi, bet tokio matavimo paklaida žymiai mažesnė nei kitų žiniasklaidos priemonių. Be to, duomenys iš auditorijos gaunami akimoju ir be paliovos, todėl galima žaibiškai reaguoti į kintančius interesus.

Turinio prasme internetas yra beformė masė. Netiesa, kad popierius ištveria viską. O štai internetas – tikrai taip. Jeigu visos kitos žiniasklaidos priemonės turi tam tikrus apribojimus – vietos ar laiko, internetui tai nerūpi – kiek reikia, tiek čia sutilps. Be to, gali skaitytoją atakuoti vos vienu sakiniu, gali austi ištisas paklodes. Kas efektyviau – pagal situaciją. Lietuvoje su tinklalapiais operatyvumu galėtų varžytis televizijos ir radijo stotys, bet šito nedaro, konkuruoja tik skirtingi portalai, o medijų įvairove – net ir teorinių galimybių kitos žiniasklaidos priemonės neturi. Tuo noriu pasakyti, kad internete su kiekviena medžiaga galima nusigriebti maksimalų skaičių skaitytojų. Internetinė žurnalistika – savotiška bitininkystė. Aplinkui dūzgia spiečiai bičių, o kuriame avily nutūps, priklauso nuo pateiktų sąlygų, nepasakytum, pagundų.

Mirtis – viena iš tokių pagundų. Banalu sakyti, kad ji yra tapusi preke. Užtat minėtieji interneto skaitikliai jau spėjo išmatuoti jos vertę. Komercinės paslapties sumetimais realių skaičių nevardysiu, tačiau supažindinsiu jus, koks yra maždaug tekstų apie mirtį populiarumas, palyginti su kitomis medžiagomis.

Paėmiau tik dvi lenteles: populiariausių per beveik ketverius lrytas.lt gyvavimo metus straipsnių penkiasdešimtuką ir analogišką šių metų penkiasdešimtuką. Vadinasi, tai nėra sisteminė analizė, kiek iš viso buvo pateikta tekstų apie mirtį ir kiek iš jų pavyko prasimušti į šiuos savotiškus „topus“. Vis dėlto ir tokia „topų“ apžvalga gali padėti susidaryti vaizdą, kiek bičių sunešė medų į korius.

Visų laikų skaitomiausių straipsnių penkiasdešimtuke pranešimų apie vieno žmogaus mirtį yra 3 (visi – pirmajame penkioliktuke). Tačiau jei raktinį paieškos žodį „mirtis“ praplėsime ir pridursime visus tuos straipsnius, kurie susiję nebūtinai tik su vieno žmogaus mirtimi, bet ir mirtinomis ligomis (merdėjimu), laidotuvėmis, taip pat mirtinomis avarijomis ir nužudymais, gautume 18, arba daugiau nei trečdalis visų medžiagų. 

Kad susidarytų geresnis įspūdis, bandžiau atrasti kitą tematiką, kuri galėtų konkuruoti su mirtimi. Ją sąlyginai pavadinau „žmonės“, t.y. daugiausia variacijos garsenybių tema ar neįprasti žmonių likimai. Tokių suskaičiavau 10. Beje, kam knieti vis dėlto sužinoti, kiek žmonių perskaito (ar paspaudžia) vieną tokį straipsnį, paminėsiu, kad penkiasdešimtoje vietoje esantis straipsnis surinko daugiau nei 80 tūkst. skaitytojų. 

Jei peržvelgtume šiemet publikuotų tekstų populiariausiųjų sąrašą, rastume panašią situaciją: pranešimas apie vieno žmogaus mirtį pateko tik 1, tačiau praplėtę „mirties“ sąvoką, jau galėtume suskaičiuoti 13, t.y. ketvirtadalis visų medžiagų. Tiesa, santykinė lyginamoji tema „žmonės“ nežymiai šį kartą lenkia – 15, bet jos straipsnių spektras vis dėlto labai platus: nuo „Naujosios JAV erotikos sensacijos – kaunietės Skyylos“ iki Džordanos Butkutės surikimo: „Jis – ne žmogžudys!“. Šių metų penkiasdešimtoje vietoje atsidūrė straipsnis, surinkęs daugiau nei 67 tūkst. paspaudimų.

Taigi mirties tema traukia žmones. O žiniasklaida, savo ruožtu, naudojasi šiuo masalu ir išmelžia iš jo kiek gali, taip ją eskaluodama. Be abejo, ne kiekviena mirtis įsuka skaitiklį. Žurnalistikoje vyrauja „stalinistinis“ pricipas. J.Stalinas sakė, kad vieno žmogaus mirtis – tragedija, daug mirčių – statistika. 

Žiniasklaidoje šis posakis modifikuojamas: jei tas vienas žmogus – garsus, dėmesio verta tragedija, jei daug mirčių – dėmesio kiekis proporcingai priklausys nuo mirčių skaičiaus. Dar galioja subtilesni žurnalistiniai dėsniai. Kiekvieną dieną beveik nepastebimai kartu su visu srautu nuplaukia žinios apie avarijose žuvusius žmonės. Tačiau jei tokią naujieną galima iliustruoti nuotraukomis iš įvykio vietos, jos vertė pakyla iki pagrindinių medžiagų.

Ten pat ji atsiduria, jeigu mirtį pavyksta detalizuoti. Pamenu, kaip gavome pranešimą, kad Vilniuje pėsčiųjų perėjoje buvo mirtinai partrenktas žmogus. Informacija be didesnio susidomėjimo būtų nuplaukusi, jeigu ne gautas papildymas, arba detalizavimas, kad prie avariją sukėlusio automobilio vairo sėdėjo studentas ir pėsčiojo nespėjo pamatyti, nes vėlavo į paskaitą. Skaitomumas šoko penkiagubai į viršų.

Tačiau išskirtinio dėmesio, o taip pat daugiausia kritikos dėl peržengtų privatumo ribų sulaukia žinios apie mirtinas garsių žmonių ligas ir jų mirtis. Čia, žinoma, turiu galvoje tokius amžinatilsį žmones, kaip Jurga Ivanauskaitė, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė. Pateiktas per visus ketverius metus labiausiai skaitytų straipsnių sąrašas kiek iškreiptas ta prasme, kad augantis bendras tinklalapio skaitytojų skaičius lemia, jog dabar ir ne pačios įdomiausios medžiagos surenka kur kas daugiau paspaudimų nei populiariausi tekstai prieš trejus metus.

Tokiu būdu šiame penkiasdešimtuke nerastume žinios apie rašytojos J.Ivanauskaitės mirtį, nors savu laiku ji sumušė visus „rekordus“. Nesu atlikęs specialių tyrimų, todėl kelčiau tik hipotezę, kad būtent J.Ivanauskaitės liga ir iškeliavimas Anapilin įsuko mirties eskalaciją lietuviškoje žiniasklaidoje. 

Negalėtum sakyti, kad mūsų tėvai ar seneliai nebuvo matę savotiškų viešų mirčių. Kol vakariečiai apraudodavo Johną F.Kennedy ar Johną Lennoną, šiapus geležinės uždangos kolektyviškai išlydėti Josifas Stalinas ir Leonidas Brežnevas (nors ašaros riedėjo ne tokios nuoširdžios).

Žinoma, atgautos nepriklausomybės laikais garsūs žmonės taip pat mirdavo, ir tokios žinios sulaukdavo didelio dėmesio. Ričardo Gavelio mirtis atkreipė visuomenės dėmesį, daug kur jis buvo prisimintas, išleista jam atminti skirta knyga. Bet drįsčiau teigti, kad prie jo mirties paskelbimo dar negalėtume pridurti žodžio „ažiotažas“. O prie J.Ivanauskaitės – jau galėtume.

Viešumo ir privatumo ribos (ypač pasirodymas viešumoje jau nualintai mirtinos ligos) ryškiai pasistūmė būtent su jos mirtimi. Tuomet man teko rašyti jai skirtą tekstą. Ten teigiau: „Išeidama J.Ivanauskaitė visiems mums suteikė paprastą ir kartu neįkainojamą pamoką, savo pavyzdžiu atskleisdama, kad gyvenimas ir mirtis – nuolat šalia, tad ir mirtį reikia priimti be isterijos, siaubo, prakeikimų. Taip pat, kaip ir gyvenimą“.

Ir dabar manau, kad mirtinos ligos paviešinimas mūsų vis dar pakankamai uždarai visuomenei gali išeiti į naudą. Iš asmeninės patirties žinau, kad kartais sunkūs ligoniai prilyginami raupsuotiesiems, kuriuos privalu atskirti nuo visuomenės, apie juos kuo mažiau kalbėti ir nešti gėdos žymę širdyje.

Nereiktų pamiršti ir to, kad J.Ivanauskaitė pirmoji Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo peržengė kitą – seksualumo – tabu. Kol romaną „Ragana ir lietus“ pardavinėjo erotikos prekių parduotuvėse, formavosi smalsių slapukų armija, kuriai įdomus tapo kiekviena dar nepažįstamo gyvenimo niuansas, o jį įkūnijo J.Ivanauskaitė. Dar prisidėjo jos trauka Rytų filosofijai, ir rašytoja kaip mistinis magnetas ėmė traukti smalsuolius. Nežinau, ar sąmoningas, bet man atrodo logiškas J.Ivanauskaitės pasirodymas „Stiliaus“ žurnale jau sergant. Tai buvo tabu laužymas. 

Tačiau tai pasakęs, privalau pridurti, kad spaudoje būta ir kitų nuotraukų, kur rašytoja, grįžusi iš ligoninės Švedijoje, oro uoste nuo fotografų blyksčių slėpėsi už gėlių puokštės. Ta gėlių puokštė, be abejonės, buvo jos privatumo demarkacinė linija. Žiniasklaida jos nepaisė, šis atvejis ją pernelyg masino.

O kas taip masina? Mindaugas Paknys knygoje „Mirtis LDK kultūroje: XVI-XVII a.“ aprašo gerosios mirties vadovėlio reiškinį. Iš tokio vadovėlio galima daugmaž įsivaizduoti, kokia mirtis tais laikais laikyta ideali. Pabandžiau įsivaizduoti, kokia „geroji mirtis“ arba „tobula mirtis“ būtų pagal šiuolaikinę žiniasklaidą, t.y. kas priverstų be atvangos suktis skaitliuką. Ją turėtų sudaryti tokie komponentai: garsus žmogus, egzotiškos ar neįprastos, netikėtos mirties aplinkybės, geistina šiek tiek erotikos elementų ir, žinoma, šiek tiek paslaptingumo priemaišų.

O susidėliojęs tokią schemą, lengvai aptikau pavyzdį praktikoje – aktoriaus Davido Carradine’o mirtis. Lietuvoje ji tik ne visiškai išpildė „žinomumo“ kriterijų, bet visais kitais atvejais galėtų būti aprašyta „gerosios mirties“ vadovėlyje žurnalistams: jo kūnas rastas egzotiškame krašte, visiškai netikėtai, švelniai tariant, visiškai neįprastomis aplinkybėmis – užsiiminėjo kaži kokiais „autoerotikos“ pratimais. Tuo sunkiai norėję patikėti artimieji (kas gi norėtų patikėti) ėmė abejoti oficialia mirties versija ir pripūtė paslaptingumo. 

Neseniai žiniasklaida patyrė, kad galima pranokti net „tobulą mirtį“. Tai padaryti, žinoma, gali tik karalius. Šį kartą – popmuzikos. Mėgstama linksniuoti, kad Michaelo Jacksono mirtis buvo paskutinė iš globalinio masto žvaigždžių ir kad tokio ažiotažo daugiau niekam nepavyks pakartoti. Galbūt. Tačiau aš labiau linkęs M.Jacksono mirčiai priskirti „pirmosios“, o ne „paskutinės“ mirties statusą. Mano galva, tai buvo pirmoji iš tiesų „jutūbinė“ mirtis.

Galime prisiminti dar vieną motyvą iš viduramžiškos mirties sampratos. „Danse macabre“, arba Šokanti mirtis, kurią geriausiai įsivaizduoti iš I.Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“: horizonte šmėkščioja šokanti mirtis, kuri išsiveda pulkelį mirusiųjų. Tai, kas vyko po M.Jacksono mirties, primena tolimą šio „danse macabre“ reminiscenciją. Pirmą rytą pratrūkusi gerbėjų rauda netrukus liovėsi, o ją pakeitė per visus žemynus nuvilnijusi šokių maratono banga. Visame pasaulyje gerbėjams dingojasi, kad paminėti M.Jacksono mirtį reikia masiniais susibūrimais, atkartojant jo šokio judesius, visa tai nufilmuoti ir įdėti į youtube.com, t.y. pasidalyti su kitais.

Dažnai tai vyko (ar tebevyksta) vadinamojo „flashmob“ principu, kai į vieną viešosios erdvės vietą susibūrė žmonės netikėtai aplinkiniams ima šokti. Peržiūrėję yuotube.com, aptiksite kur kas daugiau masinių šokių nei raudų. Ši pirmoji „jutūbinė“ mirtis parodė, kaip žmonių santykį su mirtimi gali pakeisti žiniasklaida ir „paražiniasklaidinės“ priemonės. 

Beje, jei neklystu, Lietuvos žiniasklaida per M.Jacksono mirtį taip pat pirmą kartą pasinaudojo kita internetine funkcija – angliškai jie vadinami „feedback“. Vienas portalas kvietė skaitytojus siųsti savo prisiminimus (tekstinius ir vaizdinius). Kitaip tariant, viešai pasidalinti skausmu.

Lietuvos internetinės žiniasklaidos santykis su mirtimi atitinka bendrąsias tendencijas. Mirties šokiai anaiptol nėra blogiausia iš tendencijų. Juokauti nesinori, kai pažeidžiama privatumo erdvė. Nuo tokios žiniasklaidos mirtį reikia saugoti. Tačiau pabaigai norėčiau pateikti pavyzdį, kad gali būti ir blogiau: šių metų pradžioje visa britų spauda intensyviai aprašinėjo 27 metų merginos Jade Goody merdėjimą ir mirtį. Jos istoriją net norėtųsi pavadinti „totalinės žiniasklaidos kontrolės“ pamoka. Dar būdama sveika, moteris išgarsėjo dalyvaudama realybės šou „Didysis brolis“. Buvo išmesta dėl rasistinių įžeidinėjimų kitos dalyvės indės atžvilgiu. Vėliau J.Goody atsiprašė ir net nuvyko į analogišką realybės šou Indijoje. Ten televizijos kamerų akivaizdoje gydytojai moteriai pranešė, kad ji serga vėžiu. 

Grįžusi į Didžiąją Britaniją J.Goody paskelbė norinti numirti viešai, esą iš kontraktų su žiniasklaidos priemonėmis surinkti pinigai (susidarė daugiau nei 1 mln. eurų) atiteks jos dviem mažamečiams vaikams. Jos artėjimas prie mirties buvo tiesiog mėsinėjamas. Kameros išjungtos tik likus trims dienoms iki J.Goody mirties.

Pranešimas skaitytas Ateitininkų federacijos ir „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalo studijų savaitgalio „Teisių saugojimas šiandienėje Lietuvoje“ metu. Portale gzi.lt jis publikuotas 2009 metais.