Skaitau Delfi naujieną ir negaliu patikėti savo akimis…
Toks įspūdis, kad kažkoks visuotinis pablūdimas apėmė Lietuvą.
TV3 Žinių tarnybos vadovas S.Babilius, tos pačios televizijos laidos vedėja I.Makaraitytė, politikos apžvalgininkas N.Maliukevičius ir tuntas politikų, įskaitant Seimo vicepirmininką A.Čapliką prašo pakeisti kardomąją priemonę sulaikytam lobistui A.Romanovskiui.
Žinome Andrių Romanovskį kaip dorą šios Valstybės pilietį. Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.
[…]
Mes laiduojame, kad Andrius nesislapstys nuo teisėsaugos ir netrukdys tirti bylos
Kad po tokiais tekstais pasirašinėja politikai, gal ir nereikėtų stebėtis. Juk įprasta, kad politikai Lietuvoje visada viską žino ir gali patarti visiems – nuo policininko iki teisėjo. Tiesa, paskui patys stebisi, kodėl blogai dirba teismai, policija ar STT. O kaip čia dirbsi gerai – juk Lietuva maža ir bet ką pajudinus visada atsiras užtarėjų Seime, Vyriausybėje ar kokioje nors ministerijoje.
Neabejoju, kad už V.Uspaskichą Darbo partijos byloje taip pat būtų kas laiduoja. O juk viskas prasidėjo nuo tų pačių STT agentų.
Bet štai kad laidavimu užsiimtų žurnalistai iki šiol lyg ir neteko girdėti. Iš esmės tai net ne laidavimas, o tiesioginis kišimasis į teismo darbą. Juk ne Ž.Pacevičius ar A.Valys nusprendė, kokią kardomąją priemonę pritaikyti A.Romanovskiui, sprendimą priėmė teismas.
Man asmeniškai tokie žurnalistų veiksmai visiškai nesuvokiami. Neturiu pagrindo netikėti, kad I.Makaraitytė ir S.Babilius gerai pažįsta A.Romanovskį ir yra gerai susipažinę su jo veiklos metodais.
Kita vertus, neturiu pagrindo netikėti ir STT agentais bei prokurorais, kurie pateikė A.Romanovskiui gana rimtus kaltinimus.
Ir todėl man šiek tiek keistai skamba kolegų žurnalistų teiginiai, jog “A.Romanovskis niekada nepažeidinėjo įstatymų” ir kad “kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai”.
Gali būti, žinoma, kad I.Makaraitytė, S.Babilius ir tą A.Romanovskio gynimo raštą pasirašę politikai kažkokiu būdu gavo STT tyrimo medžiagą, ją perskaitė ir suprato, kad visi kaltinimai prieš A.Romanovskį laužti iš piršto ir kad jokių jo galimos kaltės įrodymų surinktoje medžiagoje nėra. Tada būtų gražu, kad savo žiniomis ir A.Romanovskio nekaltumo įrodymais pasidalintų ir su kitais.
Bet, panašu, kad taip nėra ir kad kolegos žurnalistai bei politikai tos medžiagos nematė ir prašo teismo pakeisti sprendimą remdamiesi vien tuo, kad A.Romanovskis jų geras draugas ar pažįstamas.
Ir ne tik prašo, bet ir iš anksto prisiima atsakomybę už būsimus A.Romanovskio veiksmus, laiduodami, jog šis ”netrukdys tirti bylos”.
Labai drąsu. Aš kažkaip net pagalvojau, ar drįsčiau, pavyzdžiui, laiduoti kad mano vaikai ar žmona ko nors nedarys ateityje ir, atvirai pasakius, nežinau, ar man pakaktų tam drąsos.
Todėl mane ir stebina S.Babiliaus ir I.Makaraitytės pasiryžimas ir pasiaukojimas. Juk žiūrint plačiau, laiduodami už A.Romanovskį ir vadindami jam keliamus kaltinimus absurdiškais, jie rizikuoja savo reputacija. Kas ir kada dar jais patikės, jei netyčia paaiškės, kad A.Romanovskis vis dėlto nusikalto ar kad bandė trukdyti tirti bylą, jei kartais jį paleistų iš areštinės?
Tai, žinoma, dar labai tolimos ateities klausimas. Teismo, jei jis kada nors įvyks, nes kaip rodo jau minėto V.Uspaskicho istorija, gali būti, kad ir teismas nepadės.
O kol kas problema kita ir ji susijusi su S.Babiliaus ir I.Makaraitytės tolesniu darbu. Mano subjektyvia nuomone, abu jie arba turėtų laikinai nusišalinti nuo bet kokių temų susijusių su STT, prokuratūra, teismų darbu ir valdančiąja koalicija (nes A.Romanovskis, atrodo, kaltinamas davęs kyšį konservatorių vicepirmininkui V.Matuzui) arba kiekvieną karta rašydami šiomis temomis arba dalyvaudami laidose, kuriose jos aptariamos, aiškiai deklaruoti, jog jie yra šališki.
S.Babiliaus atveju tai būtų gana nelengva – vienintelis sprendimas tikriausiai būtų prieš kiekvienas TV3 žinias bėgančia eilute skelbti maždaug tokį tekstą: “TV3 žinių tarnybos vadovas S.Babilius netiki STT ir prokuratūros darbu, pasitiki A.Romanovskiu ir valdančiąja koalicija, todėl visi pranešimai šia tema turi būti vertinami kaip jo subjektyvi nuomonė”.
Įsivaizduojate tokią eilutę?
Aš tai nelabai ir todėl manau, kad pasirašydami laidavimo raštą A.Romanovskiui kolegos žurnalistai paprasčiausiai nepagalvojo apie galimas pasekmes ir pamiršo, kad reputacija kuriama labai ilgai, o sunaikinama labai greitai.
Mano subjektyvia nuomone, daugiau nei pusė darbo jau padaryta. Nuoširdžiai dėl to apgailestauju.
25 birželio, 2012 at 1:41 pm
Mane taip pat didžiai nustebino šis lobisto palaikymo laiškas. Manau, kad tiek politikai, tiek žurnalistai ar kiti pilietiškai motyvuoti asmenys gali išsakyti paramą, bet tik, dievaži, ne tokiais argumentais kaip: “niekada nepažeidinėjo įstatymų“. Sakyčiau, pasirašiusieji po tokiu laišku pasielgė neapdairiai, puteikiškai.
22 birželio, 2012 at 12:32 pm
Būtų įdomu pasvarstyti, kokiomis prielaidomis ir argumentais mes remiamės, kai nusprendžiame kaip mes, kaip žurnalistai, galime ką nors pareikšti viešai.
žinoma, pareikšti viešai (pavyzdžiui, savo tinklarašty) ir laiduoti tai nėra tas pats.
JAV žurnalistė Christiane Amanpour yra pasakius, jog blogai ne tada, kai žurnalistas yra šališkas, bet kai šališkumas nėra deklaruotas
šiuo atveju galima būtų pasakyti, kad viešai deklaravę paramą žmogui X žurnalistai viešai ir pareiškė apie savo šališkumą. dabar mes jį žinome. viena vertus, A.Račas teisus, sakydamas, jog žurnalistų reputaciją šitas pareiškimas paveiks. antra vertus, argi tai nėra daug atviresnė ir garbingesnė pozicija, nei būti šališkiems ir nieko nepasakyti apie savo šališkumą. nesu artimai pažįstama nei su žurnalistais, nei su X, bet štai jiems pareiškus apie paramą pagūglinau, matau, kad juos sieja TSPMI, narystė korporacijoje Republica. aha, galvoju sau. žinoma, jeigu dabar matyčiau laidą kurioje jie kalbintų žmogų X, man ta laida atrodytų iškart įtartina. todėl faktas, kad dirbti dabar žurnalistams bus sunkiau, t.y., mes žiūrėsime į juos įtariau.
o ar pats jų žurnalistinis darbas nukentės nuo to, kad jie šališki žmogaus X atveju – nebūtinai. žurnalistas gali ką nors remti, bet padaryti reportažą, kuriame bus išlaikytas balansas. žinoma, gal jie bus šališki ir savo darbe. bet bus ne todėl, kad pareiškė apie šališkumą viešai, o todėl kad bus šališki. žurnalisto darbas viešas, ir šališkumas matosi iš karto. kadangi mes žinome apie jų šališkumą, tai pavojaus, kad mumis bus manipuliuojama, mažiau. įsijungę žinias ar laidą žiūrovai, žinantys apie šališkumą, yra geresnėje pozicijoje, negu apie jį nežinantys.
žodžiu, nesigilinant į konkretų žmogaus X atvejį (nes čia daug aspektų, pvz, tai kad jis lobistas, susijęs su žiniasklaida, o ne tik korporantas ar draugas ar kas nors dar, todėl čia prasideda jau daug rimtesni dalykai), galvojant apie jį kaip apie X, kurį dar teismui nenusprendus ar jis kaltas viešai parėmė žurnalistai, visai įdomu būtų pasvarstyti, kokias argumentais mes remiamės, kai renkamės pozicijas, ne dėl to, kad nuspręstume, kaip iš tikrųjų reikia daryti (nes tikėtina, kad nuspręsime skirtingai), bet tam, kad pasimatytų, kokios prielaidos, kaip mes mąstome. Galbūt Indrė ir Sigitas pasidalins savo mintimis. Audra