2008 m. olimpinės žaidynės Pekine. 2012 m. Eurovizijos dainų konkursas Azerbaidžane. 2012 m. Europos futbolo čempionatas Ukrainoje ir Lenkijoje. Šalims, kuriose tebevyksta didelio masto žmogaus teisių pažeidimai, tokie renginiai – šimtaprocentinė garantija sulaukti žiniasklaidos susidomėjimo, kritikos, temų įvairovės ir analitiško požiūrio į žmogaus teisių padėtį. Tuo tarpu žinioms iš kitų represyvių pasaulio kraštų (įsivaizduokime, kiek tektų laukti olimpiados Mianmare ar Somalyje) gerokai sunkiau patekti į žiniasklaidą.

Ar naujienos apie žmogaus teisių pažeidimus bus paviešintos, priklauso nuo žiniasklaidos priemonių vykdomos naujienų atrankos, laisvo žodžio ribų, finansinių ir technologinių galimybių, redakcijų prioritetų. Skirtingų aplinkų žiniasklaidos priemonės gali ir išplėsti, ir susiaurinti globalinės žmogaus teisių problematikos sąvoką.

2012 m. atliktas interneto naujienų turinio tyrimas atskleidė, jog vienos lankomiausių naujienų svetainių Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt globalinei žmogaus teisių problematikai nušviesti 2009-2010 m. pirmaisiais ketvirčiais atriekė itin mažą savo užsienio naujienų turinio dalį. Tyrimo rezultatai iliustruoja skurdoką pasaulinio žmogaus teisių diskurso žemėlapį su vos keliomis pažymėtomis valstybėmis, itin akcentuojamais įvykiais iš karinių konfliktų zonų,  pabrėžiama žodžio laisvės ribojimo problema ir analitiškumo stoka.

Taigi Lietuvos interneto žiniasklaidoje matome blankų represyvaus pasaulio atvaizdą. Situacijos negelbsti ir, lyginant su kitais žiniasklaidos kanalais, turimas turinio įvairovės ir technologinis pranašumas.

Lokalumo sindromas

Tyrimo duomenimis, naujienų svetainės plačiausiai nušvietė žmogaus teisių aktualijas Rusijoje, Kinijoje, Izraelyje, Baltarusijoje ir Irane. Į žurnalistų akiratį daugiau nei kartą taip pat pateko su žmogaus teisių pažeidimais susiję įvykiai JAV, Afganistane, Italijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Šiaurės Korėjoje, Tailande, Belgijoje, Šri Lankoje, Ukrainoje, Latvijoje, Irake, Saudo Arabijoje ir Turkijoje. Žmogaus teisių problematikai kaimyninėse Lietuvos valstybėse aptarti skirta net trečdalis publikacijų.

Pirmasis penketukas didelės nuostabos neturėtų kelti – šios valstybės yra ne kartą sulaukusios aršios žmogaus teisių gynėjų kritikos. Tačiau kodėl į „juodąjį sąrašą“ pateko demokratiškos valstybės: JAV, Italija, Prancūzija, Belgija, netgi kaimyninė Latvija? Pažymėtina, jog dėmesio nesulaukė Afrikos šalys bei daugelis kitų žmogaus teisių gynimo organizacijų kritikuojamų pasaulio kraštų.

Pirmu atveju, pasak žmogaus teisių aktualijų nušvietimą tiriančių žiniasklaidos tyrėjų, turime paradoksalią situaciją: tokios valstybės kaip Sudanas, Kongas, Birma, Šri Lanka, Tibetas, Pusiaujo Gvinėja nėra atviros, jose užsienio žurnalistams gresia didelis pavojus, taigi demokratiškesnės šalys, nesudarančios jokių kliūčių užsienio žurnalistams patekti į jų teritorijas, sulaukia daugiau dėmesio (Heinze; Freedman, 2010). Kitaip tariant, svarstymai drausti musulmoniškas burkas Prancūzijoje tampa labiau pastebimu įvykiu nei politinių kalinių kankinimai Šiaurės Korėjoje.

Be abejonės žiniasklaidą taip pat veikia istorinio ir geografinio artimumo kriterijai. Todėl nenuostabu, jog pirmame lietuviškos interneto žiniasklaidos plane atsidūrė Rusija. Žmogaus teisių aktualijų kitose kaimyninėse valstybėse akcentavimas taip pat susijęs su lokalumu. Kitas klausimas – ar dėl siekio aprašyti kaimynų bėdas galima atsisakyti viso Afrikos žemyno bei kitų žmogaus teises pažeidžiančių teritorijų? Neabejotina, jog išsiskirtų ir žiniasklaidos specialistų nuomonės šiuo klausimu.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ 2010 m. ataskaitoje represyviausiais kraštais įvardijo Baltarusiją, Birmą (Mianmarą), Čadą, Kiniją, Kubą, Pusiaujo Gvinėją, Eritrėją, Gvinėją, Laosą, Libiją, Šiaurės Korėją, Saudo Arabiją, Somalį, Sudaną, Siriją, Turkmėnistaną, Uzbekistaną ir tris teritorijas – Pietų Osetiją, Tibetą ir Vakarų Sacharą.

Ataskaitoje buvo tiriami 2009 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. pasaulio įvykiai, susiję su pilietinių ir politinių žmonių teisių pažeidimais.

Apie žmogaus teisių pažeidimus iš pažymėtų valstybių tiriamuoju laikotarpiu naujienų svetainės pranešė vos kartą arba nepranešė. Viena vertus, šioms valstybėms užsienio naujienų skiltyse niekada nebuvo skiriama daug dėmesio. Informacija apie šiuos kraštus į lietuvišką žiniasklaidą veikiau atkeliauja bangomis, esant didelio masto ar kontroversiškiems įvykiams. Todėl jei tai ne kažkas panašaus į buvusio Libijos diktatoriaus Muanmaro Gadafio „gaudynes“, siautėjančius Somalio piratus ar atsinaujinusius neramumus Sirijoje, žmogaus teisių pažeidimai tolimuosiuose kraštuose dažniausiai lieka neišgirsti.

 Pranašumą turi lengvai iliustruojami įvykiai

Tarp daugiausiai žmogaus teisių pažeidimų kontekste minėtų valstybių galima rasti ir Izraelį, daugiausia pylos gavusį dėl neramumų Gazos Ruože. Tyrimo metu nustatyta, jog Izraelio-Palestinos konfliktą naujienų svetainės nušvietė plačiausiai, lyginant su kitais konfliktais – JAV karu prieš terorizmą, Rusijos-Gruzijos konfliktu, taip pat vidiniais neramumais Afganistane ir Darfūre.

Šie rezultatai patvirtina žiniasklaidos tyrėjų įžvalgas dėl Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo fenomeno žiniasklaidoje. Vienas iš „ABC News“ darbuotojų yra pasakęs, jog konfliktas Gazos Ruože yra nušviečiamas „net per daug išsamiai“ (Schimmel, 2009).

Nušviečiant žmogaus teisių pažeidimus, žiniasklaidai galioja garsusis posakis: „kruvini įvykiai – pirmi“ (angl. „If it bleeds, it leads“). Pasak akademiko Naomo Šimelio, pagrindinė Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo priežastis yra ta, jog tai yra gerai parduodama istorija, o patekti į Izraelį ar Gazos Ruožą, nors ir pavojinga, yra ganėtinai paprasta. Jo teigimu, paties fakto, jog konfliktai sukuria tokias problemas kaip genocidą, smurtą, prievartą, badą ir kitas humanitarines krizes nepakanka, jei jų negalima paprastai paaiškinti, iliustruoti vaizdingomis fotografijomis ir video medžiaga (Schimmel, 2009).

Atrodytų, jog tuomet ne tokiems vaizdingiems įvykiams į žiniasklaidos turinį patekti yra keblu. Pavyzdžiui, nė vienoje naujienų svetainėje nebuvo užsiminta apie Kubos valdžios pareigūnų represijas prieš žymią tinklaraštininkę Yoani Sanchez. Negana to, vienoje Balsas.lt publikacijoje ji tapo „žinomiausiu Kubos tinklaraštininku“. Nebuvo skelbta ir apie Uzbekistano opozicionieriaus Bahodiro Choriyevo grįžimą į tėvynę po tremties, valdžios siekį suvaržyti jo veiksmus ir uždrausti  susitikimus su kitais šalininkais.

Peršasi išvada, jog suteikdami pranašumą naujienoms, susijusioms su konfliktais ir vadinamaisiais kruvinaisiais įvykiais, žurnalistai labiau linksta akcentuoti teisės į gyvybę pažeidimus. Ne visai. Tyrimo duomenimis, ši žmogaus teisių problema naujienų svetainėse buvo antra pagal populiarumą.

Dominuoja žodžio laisvės diskursas

Žiniasklaidos teorijoje akcentuojama objektyvumo sąvoka labiau suprantama kaip žurnalisto siekis pateikti nešališką žinią. Tačiau ar objektyvumo kriterijai taip pat turėtų galioti vykdant naujienų atranką, t.y. renkantis, kurias jau sukurtas žinias paskelbti savo naujienų erdvėje, o kurias ne? Šis klausimas itin aktualus tampa kalbant apie žmogaus teisių problematikos nušvietimą.

Iš tyrimo rezultatų paaiškėjo, jog naujienų svetainės pusę savo publikacijų turinio skyrė tokiems įvykiams, kuriuose atsispindėjo žodžio ir saviraiškos laisvės suvaržymai. Įskaitant ir publikacijas, apie žiniasklaidos cenzūrą bei valdžios sankcijas prieš žurnalistus. Žodžio laisvės diskursas dominavo,  lyginant su kitomis žmogaus teisių problemomis – teisės į gyvybę pažeidimais, ksenofobija,  moterų teisių pažeidimais, korupcija, vaikų teisių pažeidimais, homofobija, vergove ir judėjimo laisvės suvaržymais (problemos išdėstytos mažėjimo tvarka – Red. past).

Žinios apie nelaisvą žodį naujienų svetaines dažniausiai pasiekdavo iš Rusijos, Baltarusijos, Irano, Gruzijos ir Ukrainos. Taigi didelių staigmenų čia nėra, galbūt tik vienintelė Gruzija sunkiau įsipaišo į šią grupę.

Žodžio laisvė be abejonės tiesiogiai siejasi su žiniasklaidos funkcija. Pasak teisininko Ellioto Abramso, nenuostabu, jog žodžio ir saviraiškos laisvės problematika yra populiariausia tema žiniasklaidos priemonėse, kai kalbama apie žmogaus teises. Jo manymu, vis dėlto būna situacijų, kai piliečiai labiau kenčia nuo ksenofobijos, judėjimo laisvės suvaržymų, tačiau šios problemos į žiniasklaidos akiratį patenka rečiau, nes jos nedaro tiesioginės įtakos žurnalistų darbui (Abrams, 2001).

Galima paprieštarauti E. Abramso įžvalgoms, jei žodžio ir saviraiškos laisvę suvokiame kaip pagrindą, kurį išsikovojusi žiniasklaida gali nekliudomai viešinti ir kitas žmogaus teisių problemas. Be to, vargu ar pavyktų rasti objektyvų atsakymą, kuri žmogaus teisių problema turėtų būti aktualiausia ir kurią reiktų išsamiausiai nušviesti. Tačiau žodžio laisvės problemai aptarti naujienų svetainės skyrė pusę visos nušviečiamos žmogaus teisių problematikos turinio ir tai verčia susimąstyti.

Priklauso nuo agentūrinių pranešimų

Viena vertus, atsakomybę už visas globalines žmogaus teisių problematikos nušvietimo spragas galima būtų priskirti ne Lietuvos interneto žiniasklaidai, bet tarptautinėms naujienų agentūroms, iš kurių šios semiasi informacijos. Ne paslaptis, jog užsienio naujienų skiltyse dominuoja agentūriniai pranešimai, kadangi autorinėms naujienoms pateikti paprasčiausiai nėra finansinių galimybių.

Apie mažas užsienio korespondentų siuntimo į kitas valstybes galimybes liudija faktas, jog Lietuva, vienintelė iš ES narių, dvejus metus (2009-2011 m.) neturėjo ES institucijose akredituoto žurnalisto.

Korespondentę Eglę Merkytę Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija į Briuselį delegavo tik 2011 m. rudenį.

Tyrimas parodė, jog žmogaus teisių diskursui Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt trūko analitiškumo – dominavo glausti informaciniai pranešimai, kitaip tariant, pranešimai spaudai, kurie tik retkarčiais buvo papildomi informacija apie įvykių žalą, bendrą kontekstą. Publikacijų šaltiniai buvo naujienų agentūros – BNS, ELTA, BBC, AP, AFP, Reuters ir kiti užsienio šaltiniai – Laisvosios Europos radijas, internetinės laikraščių „The Times“, „The Guardian“ svetainės.

Žiniasklaidos tyrėjo Rodžerio Kaplano manymu, analitiškumo trūkumui įtaką daro ne tik tokie veiksniai kaip finansinės kliūtys ar žinių stoka, bet ir žiniasklaidos priemonių baimė tapti šališkomis. Anot jo, žurnalistai vengia viešinti ir analizuoti žmogaus teisių organizacijų surinktą informaciją, bijo tarpininkauti, nes visuomenė juos gali apkaltinti šališkumu. (Kaplan, 2002).

Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ atstovė, buvusi reporterė Carroll Bogert taip pat pastebi, jog santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir žurnalistų tiesiog yra sudėtingi. Jos teigimu, nevyriausybininkai kartais taip pat vengia perduoti savo surinktą informaciją žurnalistams, baimindamiesi, kad skubančios kuo greičiau ją paskelbti redakcijos neįsigilins į ją, neįtrauks esminių faktų, arba pateikdamos tik sensacingus aspektus, iškreips istorijos esmę. (Bogert, 2011).

Taigi galbūt autoriniui tekstui paruošti nėra būtina korespondento siųsti į karštąjį tašką, o pavyzdžiui, pasinaudoti nevyriausybinių žmogaus teisių organizacijų surinktais duomenimis ir juos analizuoti?

Turint omenyje šiuolaikinius naujienų svetainių informacijos srautus, kol kas sunku tikėtis papildomos ir savarankiškos analizės iš žmogaus teises pažeidžiančių pasaulio kraštų. Juk jei ne Venesueloje kelią į olimpiadą bandantys prasiskinti Lietuvos krepšininkai, vargu ar būtume prisiminę šalies diktatoriaus Hugo Čaveso karinius tankus.

Šis tekstas parengtas pagal Vilniaus universiteto žurnalistikos programos studentės Indrės Leonavičiūtės bakalauro darbą tema „Žmogaus teisių problematika užsienio naujienose (Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt, 2009-2010).“ Darbo vadovas – dr.Deimantas Jastramskis.

Šaltiniai:

ABRAMS, Elliot. The Media and Human Rights. World & I, 2001.

BOGERT, Carroll. Whose News?: The Changing Media Landscape and NGOs. 2011. Iš Hrw.org. Prieiga per internetą: http://www.hrw.org/sites/default/files/reports/wr2011.pdf  .

HEINZE, Eric; FREEDMAN, Rosa. Public Awareness of Human Rights: Distortions in the

Mass Media. The International Journal of Human Rights, 2010 liepa. 491-523 p.

KAPLAN, Roger. Journalism, Media and the Challenge of Human Rights Reporting. 2002. Iš

Protectiononline.org. Prieiga per internetą:

http://www.protectionline.org/IMG/pdf/journalism_media.pdf .

SCHIMMEL, Noam. Media Accountability to Inverstigate Human Rights Violations. Peace

Review: A Journal of Social Justice, 2009 Nr. 21. 442–447 p.

>>> grįžti į pradžią