Miranda Patrucic yra viena garsiausių tiriamosios žurnalistikos praktikių Centrinėje Europoje, iš vienos valstybės į kitą perkeliamų įmonių ir finansų seklė. Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) gyvenanti žurnalistė yra viena iš tarptautinio Žurnalistinių korupcijos ir organizuotų nusikaltimų tyrimų projekto OCCRP kūrėjų bei duomenų ir įrankių bazės žurnalistams – tyrėjams (Investigative Dashboard) vystytojų.  Tarp jos atliktų tyrimų temų – cigarečių kontrabanda Juodkalnijoje ir vyriausybės pareigūnų dalyvavimas joje, piktnaudžiavimas viešaisiais finansais, milijardinė nelegali nykstančių melsvųjų tunų rinka, įmonės IKEA veikla. Už žurnalistinius tyrimus M.Patrucic apdovanota prestižine organizacijos IRE (Investigative Reporters and Editors) įsteigta Tom Renner premija.

Kaip atėjote į žurnalistiką?

Atsitiktinumas. Niekada negalvojau, kad būsiu žurnalistė, niekada nemaniau, kad užsiimsiu tiriamąja žurnalistika, bet kiekvieną dieną su kiekviena nauja užduotim buvo vis smagiau, nebegalėjau sustoti.

Nestudijavote žurnalistikos?

Ne, visai ne! Turiu verslo vadybos magistro diplomą, gerai išmanau, kaip veikia verslas. Žurnalistika buvo atsitiktinumas. Pradėjau labai jauna, man buvo 16 metų, kai gavau darbą radijuje. Dirbau ten kurį laiką, tada pagalvojau, kad televizijoje bus smagiau, nuėjau į televiziją. Dirbau ten porą metų, sumaniau, kad turiu studijuoti ir kurį laiką nebedirbsiu, o tada į miestą atvyko BBC, dirbau su jais pusantrų metų. Projektas baigėsi, galvoju – dabar jau tikrai man gana tos žiniasklaidos, susiradau darbą per rinkimus, ir spėkit, ką? Man teko vykdyti žiniasklaidos stebėseną.

Tada pasakiau sau – gerai, dabar domėsiuosi teismų teise, pradėjau dirbti viename projekte, bet eidama Sarajevo gatve pamačiau iškabą, kurioje buvo parašyta „Žurnalistikos vystymo grupė“, pagalvojau – būtų smagu pabandyti, kreipiausi ir gavau darbą.

Maniau, keletą metų ten padirbėsiu, o tada jau eisiu ir valdysiu banką ar verslo įmonę, bet visą laiką jaučiau, kad dar negaliu išeiti – atrodė, na, gal dar ne dabar, man vis dar smagu, dar šitą paskutinį projektą pabaigiu, ir jau tada. Pabaigdavau ir galvodavau – bet čia gi taip linksma, tai gal dar vieną?

Dabar jau praradau iliuziją, kad kada nors išeisiu iš žurnalistikos. Čia pernelyg įdomu, pernelyg smagu dirbti.

Kaip dirbate, ar su Drew viską sprendžiate kartu, ar turite pasiskirstę darbus?

Drew yra puikus vadybininkas. Jis žino, kada reikia mane palikti vieną, kada turiu būti laisva ir daryti viską, kaip noriu pati. Tačiau jis visada atsiranda, kai man jo reikia. Jeigu iškyla problema, jeigu prieinu akligatvį ir nebesuprantu, ką darau, pasikalbu su juo.

Jis kartais net neturi nieko sakyti, bekalbėdama su juo pati randu sprendimą, jo darbas – išklausyti. Jis nuostabus vadovas, nes duoda man laisvę – kai esi žurnalistas, tikrai nenori, kad kas nors tau baksnotų pirštu nurodinėdamas, ką tu turi daryti. Jis labai daug žino ir moka paremti. Kas beatsitiktų, turiu redaktorių, kuriam ne vis vien, ir kuris bus šalia, kai man reikės jo paramos. Tai svarbiausias dalykas, kurio reikia iš redaktoriaus.

Po Jūsų straipsnio atsistatydino Bosnios ir Hercegovinos premjeras [Nedžad Branković]. Papasakokite apie tyrimą.

Tai buvo smagus tyrimas. Buvo gandų, kad premjeras turi butą, kuris gautas ne visai legaliu būdu. Bet apie tai nebuvo rašoma, nebuvo dokumentais paremtų žurnalistinių tekstų, kurie paaiškintų, kaip ten viskas nutiko. Pradėjome tų dokumentų ieškoti. Kartais prieidavome aklavietę, bet galų gale gavome visus dokumentus, visas sutartis ir vyriausybės sprendimą.

Istorija buvo tokia. Premjeras neturėjo buto. Sarajeve yra kvartalas, kur gyvena turtingi žmonės. Vieną dieną jis nuėjo ten, apžiūrėjo butą ir pasakė – tai vieta, kur norėčiau gyventi.

Tuo metu jis dar nebuvo premjeras, tik įmonės direktorius, taip pat ir politikas. Jis nusprendė, kad už tą butą sumokės jo įmonė ir vyriausybė. Vienas vyriausybės pareigūnas sumokėjo ketvirtį milijono. Tai turėjo būti vyriausybinis butas, bet štai kas atsitiko –  jie iš pradžių leido premjerui gyventi tame bute, o paskui per savaitę vyriausybė nusprendė, kad parduos jam tą butą. Kaina, kurią premjeras sumokėjo, buvo ne ketvirtis milijono, kuriuos buvo sumokėjusi vyriausybė, bet maždaug 350 eurų, tai yra beveik nieko. Pagal įstatymus taip elgtis negalima.

Parašėme straipsnį, išdėstėme, kaip viskas buvo, diena po dienos, dokumentas po dokumento. Žmonės labai pasipiktino. 99 procentai žmonių mūsų šalyje negali pigiai įsigyti buto, jie turi imti paskolas ir dirbti metų metus paskendę skolose stengdamiesi jas išmokėti, todėl jie neturi pinigų atostogoms ir kitiems dalykams.

Viena muzikos grupė nufilmavo premjerą ir sukūrė dainą, kažkas pradėjo pirkti reklaminius stendus mieste ir dėti didelius skelbimus su užrašu „BUTAI NEMOKAMAI“ ir premjero telefono numeriu. Žmonės masiškai išėjo į gatves protestuoti ir reikalauti, kad premjeras atsistatydintų. Kartu su straipsniu paskelbėme ir dokumentus, jais remdamiesi prokurorai suformulavo kaltinimus premjerui ir vyriausybėje buvusiam politikui, kuris palaimino šį sandorį. Partija nusprendė, kad premjeras turi atsistatydinti.

Kartais žurnalistinius tyrimus darantys kolegos nusivilia, matydami, jog jų atlikti tyrimai nepaskatina permainų. Kodėl šiuo atveju visuomenės reakcija buvo stipri? Ar Bosnijos visuomenė yra kuo nors ypatinga?

Ji nėra ypatinga. Tačiau tai buvo istorija, su kuria žmonės galėjo save susieti. Vieta, kur gyveni, svarbi kiekvienam. Jeigu tu matai, kad kas nors gali nelegaliai gauti butą už jį nemokėdamas, ir žinai, kad tu išleidi pusę savo atlyginimo kas mėnesį, kad sumokėtum paskolą už mažutį butą, tai tave asmeniškai užgauna.

Antra priežastis – būdas, kuriuo buvo papasakota istorija. Mes nebandėme pasakyti – šitas premjeras yra mafijozas, nebandėme įteigti, kad jis bjaurybė, nes taip elgiasi, mes tik surašėme faktus ir dokumentus, kurie kalba už save. Kadangi pateikėme dokumentus, niekas negalėjo pasakyti – jie čia kažką išsigalvoja. Kiekvienas teiginys buvo paremtas dokumentu, ir viskas buvo taip aiškiai surašyta, kad ir vaikas suprastų.

Noriu pasakyti, kad žurnalistų tikslas yra leisti žmonėms pajusti, kokie jie galingi, ir suteikti jiems žinių apie tai, kas vyksta. Mes nenorime priversti žmonių galvoti tam tikru būdu, mes tik suteikiame jiems informaciją, kurios jiems reikia, kad jie priimtų sprendimą. Žmonės yra be galo protingi. Man nereikia sakyti tau, ką tu turi galvoti. Tu viską nuspręsi pati. Viskas, ką galiu daryti ir ką kaip žurnalistė privalau daryti – suteikti tau informacijos, kad tu galėtum priimti savo sprendimus. Tai ir buvo svarbiausia istorijos su premjeru atveju.

Kas finansuoja žurnalistinius tyrimus?

Mums pasisekė, kad mes esame vadinamoji “trečiojo pasaulio šalis” (juokiasi – red. past.). Nepriklausome Europos sąjungai, todėl mums lengviau gauti finansavimą žurnalistikai iš fondų. Taip pat svarbu ir darbas, kurį darai, reputacija, kuri susikuria aplink tave. Gal tavo darbas neduos rezultatų iš karto, tą pačią dieną, bet po trejų metų nuolatinių pastangų kas nors tikrai prisimins istorijas, kurias rašei, ir norės paremti tave, kad tu ir toliau galėtum gerai dirbti. Būtent dėl savo ankstesnių darbų esame ir toliau remiami.

Ką dirbate šiuo metu?

Mano gyvenimas labai intensyvus. Dirbu su daugybe žurnalistu, padedu žurnalistams ir Viduriniųjų Rytų, dirbu su Vakarų žurnalistais, stengiuosi plėtoti visai pasaulio žurnalistų bendruomenei skirtą svetainę internete, padedančią sekti finansinius nusikaltimus. Naudojantis ja pasaulyje yra atlikta labai puikių, galingų tyrimų.

Taip pat ir pati dirbu kaip žurnalistė, darau tyrimus. Daug keliauju ir dalinuosi savo žiniomis. Tai labai svarbi mano darbo dalis – turiu pasakyti žmonėms, kokios yra galimybės.

Didžiausias žurnalisto priešas yra pats žurnalistas, kuris mano, kad jis nieko negali padaryti. Jaučiu, jog galiu parodyti ir įrodyti žurnalistams, kad viskas yra įmanoma, reikia tik pasakyti sau – aš galiu tai padaryti ir padarysiu.

Temos, kurias tiriate, sunkios, kartais net baisios ir pavojingos. Jūs turite daug energijos, nuolatos kvatojate. Koks yra tokios geros nuotaikos šaltinis?

Man smagu daryti tai, ką darau. Tvirtai tikiu, kad žurnalistai turi galią pakeisti pasaulį. Mūsų žingsniai kartais labai maži, jų niekas nepastebi, bet ateina akimirka, kai tai, ką darome, atneša svarbias permainas. Kiekviena sėkmė, kurią patiriu, man yra mažas žingsnis link didelių permainų. Todėl esu laiminga.

 *

Interviu įrašytas 2012 m. rugpjūtį Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje vykusiame tiriamosios žurnalistikos seminare, kur Miranda Patrucic kartu su žurnalistu Drew Sullivan mokė, kaip tirti organizuotus finansinius nusikaltimus, ir transliuotas radijo stoties LRT Klasika laidoje „Žmonės ir idėjos“. Kalbino Audra Čepkauskaitė.

>>>> grįžti į pradžią