Rumunijos Nepriklausomos žurnalistikos centras (Centre for Independent Journalism) atliko tyrimą apie valstybinę reklamą žiniasklaidoje. Pateikiame Ingos Janiulytės interviu su centro direktore Joana Avadani (Ioana Avadani).

Jūsų parengtoje ataskaitoje apie viešojo sektoriaus reklamavimąsi Rumunijos žiniasklaidoje rašoma, kad šio sektoriaus dalis bendroje reklamos rinkoje nuolat auga. Kodėl?

Na, ji didėja, bet reklama nebūtinai ateina iš tų pačių šaltinių. Problema, kai valstybinė reklama naudojama kaip paskatinimas draugiškai žiniasklaidai, išsivystė apie 2000-uosius. Pirmą kartą toks atvejis viešai demaskuotas 2004 metais. Tuo metu pinigai iškeliaudavo tiesiai iš valstybės biudžeto ir iš valstybei priklausančių įmonių, nors poreikio nebuvo. Pavyzdžiui, Tarptautinis Bukarešto oro uostas reklamavosi, nors vienintelis oro uostas, esantis Bukarešte.

Šiandien pagrindiniai reklamos šaltiniai yra europinės programos. Kaip žinote, reklamavimo veiklai skirta eilutė yra kiekvienoje programoje ir kiekviename projekte, kurį finansuoja Europos Sąjunga. Mūsų duomenys rodo, kad tai šiuo metu yra pagrindinis valstybinės reklamos šaltinis. Ir kiek augs ES parama, tiek augs ir išlaidos reklamavimui.

Kokios yra valstybės reklamos apimtys?

Kai kurie sandoriai yra dideli, kai kurie yra svarbūs. Mes turėjome didelių projektų, kurių vertė buvo apie 800 tūkst. eurų. Tai dideli pinigai. Regionuose reklamos biudžetai gali būti 10-15 tūkst. eurų. Vietinei spaudai tai labai svarbūs pinigai. Mūsų skaičiavimais, valstybės užsakymai žiniasklaidoje sudaro apie 7-10 proc. visos Rumunijos reklamos rinkos.

Tai nėra pakankama dalis iškreipti rinkai, tačiau pakankama jai padaryti įtaką, ir ypač, jei pinigai dalinami ne pagal paslaugos atlikimo kriterijų, o tam tikroms pasirinktoms žiniasklaidos priemonėms. Taigi tie pinigai labai reikšmingi, ypač vietiniu lygmeniu. Kai kuriems leidiniams tai gyvybės ir mirties klausimas.

Koks čia politikų ir ministerijų vaidmuo? Ar jie naudoja reklamą savanaudiškiems tikslams? Ar galite pateikti pavyzdžių, jei taip?

Taip, turime tokių atvejų, kai reklamos kontraktai turėjo papildomų reikalavimų, susijusių su straipsnių, kuriuose ministras ir ministerija būtų nušviečiama teigiamai, skaičiumi. Vienas atvejis nutiko prieš keletą metų, kai Švietimo ministerija minėjo Jaunimo dieną. Pas mus tai nėra labai didelė šventė. Nedaug žmonių čia žino, kad gegužės 2 d. yra Jaunimo diena.

2008 m. tą dieną šiai šventei žiniasklaidoje buvo parodytas milžiniškas dėmesys. Mes turėjome apie 2000 pranešimų įvairiose Rumunijos žiniasklaidos priemonėse. Visuose juose figūravo Švietimo ministras ir jo dukra, kuri tuo metu kandidatavo Europos parlamento rinkimuose. Taigi valstybinė reklama buvo skirta formuoti teigiamą ministro įvaizdį.

Lietuvoje statistika rodo, kad valstybės viešinimo konkursų smarkiai išaugo priešrinkiminiu laikotarpiu. Valdžios reklaminė veikla artėjant rinkimams nėra stebima ir reguliuojama. Kaip yra Rumunijoje?

Mes neturime specialaus reglamentavimo rinkimams, bet turėjome labai formalias tokių pirkimų taisykles. Jos reikalavo, kad kiekvienas pirkimas, kurio vertė viršijo 2000 eurų (ir dėl šios ribos buvo diskutuota su žiniasklaida), būtų perkančios institucijos paskelbtas kiekvienų metų pradžioje.

Institucijos taip pat turėjo parengti ataskaitas, jose parašyti, kam toks pirkimas reikalingas, ir, praėjus pusei metų po sutarties pabaigos, pranešti apie rezultatus, kurių buvo pasiekta. Naudoju būtąjį laiką, nes 2010 m. valdžia šiuos reikalavimus panaikino. Liko tik du kriterijai – ekonominio naudingumo ir mažiausios kainos pasiūlymo.

Daugiau nei 80 procentų visų viešinimo paslaugų pirkimų yra naudojamas mažiausios kainos pasiūlymo principas, kuris yra pagrindinis korumpuotų pirkimų įrankis. Jei esu pirkėjo draugas, galiu su juo draugiškai pakalbėti, sužinoti, kokios kitų pasiūlymų vertės ir, pasiūlęs vienu euru mažiau, laimėti konkursą.

Bet ne, mes neturime jokių viešų pinigų panaudojimo reklamai draudimų – nei prieš rinkimus, nei per juos.

Turite specialų interneto portalą valstybės reklamavimosi viešiesiems pirkimams.

Taip, Rumunijoje mes turime du interneto portalus: vieną – visiems viešiesiems pirkimams, ir kitą – tik viešinimo paslaugų viešiesiems pirkimams. Mes reikalavome valdžios atskiro portalo 2005-2006 metais, nes manėme, kad svarbu turėti visas išlaidas valstybinei reklamai vienoje vietoje.

Bet šiuo metu matome, kad reikalavimui paklūsta ne visi. Dauguma praneša apie pirkimus tik visiems viešiesiems pirkimams skirtame portale, kuris, sukurtas 2004 metais ir nuo to laiko beveik nekeistas. Jame labai sunku naršyti ir sudėtinga rasti tai, ko reikia.

Savo tyrimo ataskaitoje pateikiate rekomendaciją: valdžia turėtų aiškiai atskirti reklamos pranešimus informaciniais tikslais, viešųjų ryšių kampanijas ir propagandos veiklas. Kaip valdžia reagavo į Jūsų pasiūlymą?

Niekaip nereagavo. Ir tam yra svarbi priežastis: jie tikslingai suplaka viešąją informaciją su savireklama. Pavyzdžiui, mes turime tradiciją Rumunijoje švęsti vardadienius. Kai ortodoksai mini kurio nors šventojo dieną, tą dieną švenčia ir jo vardu pavadinti žmonės.

Mes radome vietinės spaudos skelbimų skiltyje tokiems įvykiams skirtų sveikinimų. Pavyzdžiui, meras sveikina poną X vardadienio proga. Na, tai skamba kaip malonus gestas… Bet ne mokesčių mokėtojų pinigais, regione, kuris turi tiek daug problemų, ir kurio biudžetas toks deficitinis.

Ar Jūs siejate šią problemą su skatinimu įsisavinti kuo daugiau ES paramos?

Skatinimo įsisavinti ES paramą problema Rumunijoje labai didelė, nes mes atsiliekame pagal šį rodiklį. Sumažinti biurokratinį aparatą yra gerai, tačiau dėl kai kurių priemonių, kurių buvo imtąsi paskatinti ES paramos įsisavinimą, procesas tampa dar neskaidresnis.

Pavyzdžiui, 2000 eurų riba skelbiamiems viešiesiems pirkimams buvo padidinta iki 15000 eurų. 15000 eurų bet kuriai Rumunijos žiniasklaidos priemonei būtų reikšmingas. Dabar galima šiuos pinigus skirstyti be jokių viešų procedūrų, galima juos tiesiog atiduoti. Mes manome, kad įsisavinimo skatinimui reikia apmažinti biurokratiją, bet ne plačiai atidaryti duris korupcijai. Nes ką matome dabar, yra viešų pinigų išleidimo eliminavimas iš visuomenės akiračio.

Ką manote, koks čia ES vaidmuo? Ar viešinimu siekiama instrumentalizuoti žiniasklaidą? Yra sakančių, kad su viešinimu susijusios problemos yra netvarkos pačioje struktūroje rezultatas, kad ES viršūnės net nenutuokia apie tai, kas dedasi naujose ES šalyse narėse.

Aš nuoširdžiai manau, jog visi nori intstrumentalizuoti žiniasklaidą. Ir jie tam naudoja kiekvieną pasitaikančią progą. Tik bandyti tai padaryti – vienas dalykas, o apgauti ir primesti – jau nebe.

Čia žiniasklaida turi užimti poziciją – ji turi kovoti, ir nesileisti paverčiamai instrumentu. Tačiau tai mūsų tyrimai atskleidžia – kad žiniasklaida yra netgi labai patenkinta būdama tuo instrumentu. Mes turėjome pavyzdžių, kai žiniasklaida atsisakė publikuoti informaciją, nes už ją nebuvo apmokama. Taigi ES paramos viešinimas turi iškreiptą poveikį.

Pavyzdžiui, europiniai pinigai skiriami kelių modernizavimui. Tai reiškia, kad tris dienas žmonės toje vietoje neturės vandens ir negalės ten važiuoti automobiliais. Tai informacija, svarbi visuomenei. Kai kurie laikraščiai ją publikuoja, o kai kurie sako: ne, tai projektas, kurį finansuoja ES ir publikavimas turi būti apmokamas. Taigi šiuo atveju, žiniasklaidos instrumentalizacija yra stipriausia grėsmė saviraiškos laisvei.

Manau, kad problema yra ta, kad ES bandė sukurti mechanizmą, kuriame tiktų visos komunikacijos priemonės, nors tai nėra visiškai įmanoma: ir užsakomoji informacija, ir reklamos, ir nepriklausoma informacija žiniasklaidoje, ir tuo pačiu kepurėlės, puodeliai, krepšiai, lipdukai, kurie turi būti pritvirtinti prie įrangos, kuri buvo pirkta už ES lėšas.

Būtų geriausia, kad ES atskirtų komunikacijos daiktines priemones nuo informacijos žiniasklaidoje. Tas skirtumas turėtų būti aiškus ir [projekto ar programos] biudžete.

ES tiesiogiai nereikalauja užsakomųjų straipsnių, bet reikalauja reklamos, nes tam skirti pinigai. Manau, kad vietiniai pareigūnai sukūrė praktiką, kai apie paramą pranešama užsakytu straipsniu, o ne reklaminiu pranešimu. Ir čia jau žiniasklaidos pareiga aiškiai atskirti redakcinį turinį nuo užsakomojo. Tai ne ES darbas, tai turime padaryti mes, žurnalistai.

Galbūt žinote, kokia buvo kitų šalių patirtis, vykdant ES reikalavimą viešinti finansinę paramą?

Taip, domėjausi kitų šalių patirtimi, nes ieškojau gerų praktikų. Ir buvau nustebusi, kad tik dvi šalys yra reglamentavusios šią sritį. Ką minėjote prieš tai, t.y. draudimą vykdyti viešinimą rinkimų kampanijos metu, turi Ispanija.

Radome gerų praktikų Jungtinėje Karalystėje. Jie, pavyzdžiui, turi vieną agentūrą, kuri rūpinasi tik valstybės reklamavimusi. Ji perka visas valdžios reklamavimo paslaugas. Tai gali atrodyti kaip puikus instrumentas Jungtinėje Karalystėje, bet aš tik galiu įsivaizduoti kaip tai atrodytų Rumunijoje, šalyje su tokia didžiule korupcija.

Manau, kad mes turime pritaikyti modelius, kurie atitiktų vietinę kultūrą. Yra norų keisti situaciją, nes ji panaši ne tik Lietuvoje ir Rumunijoje, bet ir Bulgarijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Kroatijoje. Atvirai kalbant, manome, kad neskaidrių viešinimo atvejų yra buvę Prancūzijoje, valdant Nicolas Sarkozy. Manau, kad tai europinio mąsto problema. Tai nėra tik vieno korumpuoto ministro, ar vienos korumpuotos šalies klausimas. Tai sistemos klausimas.

Dabar mes ieškome kelių, kaip paveikti Europos Komisiją, kad ji pateiktų geras praktikas šioje srityje. Jie iš tiesų nieko nenutuokė apie šią problemą. Jiems ji nauja.

Ir jei pilietinė visuomenė jiems apie tai nepasakys, jie nesužinos.

Dėkoju už pokalbį.