Gerbiama Goda Juocevičiūte, komentaro „Metų įvykis – vakarėlių liūto ir panteros pasidraskymas“ autore. Labai norėčiau jus informuoti apie pagalbos smurto artimoje aplinkoje aukoms organizavimą, Specializuotos pagalbos centrų (SPC) veiklą ir ypač – problemos viešinimą žiniasklaidoje. Iš karto pasisakau, kad tai darau savanaudiškai. Ir ne todėl, kad turėsiu iš to bent kokios finansinės naudos (aš nesu net „neetatinė autorė jokiame žiniasklaidos „liūte“ ar „panteroje“).

Darau tai todėl, kad jūsų rašinėlis „Metų įvykis – vakarėlių liūto ir panteros pasidraskymas“ savo įžeidžiančia retorika ir visiškų faktų neišmanymu užgavo mane kaip feministę ir kaip profesionalę, 11 metų organizuojančią specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto šeimose nukentėjusioms moterims, dalyvavusią Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo kūrimo grupėje, kūrusią Specializuotos pagalbos centrų programą ir dirbančią tokiame centre.

O kas gali būti saldžiau negu kerštas, kai tave užgauna ir įžeidžia (net pinigai nėra tokie vertingi)? Taigi, keršiju faktais.

Sakote, „stilingoji pora“ numetė kąsnį jūsų plunksnos broliams ir sesėms? O argi ne jūs, žiniasklaidos atstovai, patys naktimis laukiate policijos kriminalų suvestinių, „atidirbta akimi“ atpažindami žinomesnių žmonių inicialus ir adresus. Paskaitę apie įvykį, kad A.P. neblaivus sumušė žmoną M.R.-P. ir uždarytas į areštinę, vieni, spėju, bėga prie namų tykoti, kiti – prie areštinės, kad tik pirmi interviu paimtų ir nuotrauką padarytų.

Smurtautojui gi toks dėmesys naudingas, jis gauna tribūną viešai apsiginti dar nelaukiant teismo. Kaip žinia, geriausia gynyba – puolimas. O štai ta, kuri kreipėsi į policiją, – negali gintis viešai jokiu atveju, nei kai vyras siautėja girtas, nei kai tas pats vyras ją dergia per žiniasklaidą, nes vis tiek liks pati kalta.

Mes, specialistės, dirbančios pagalbos smurto aukoms nevyriausybinėse organizacijose, irgi negalime apsiginti, nei kai iš mūsų darbo išsityčioja visiškai nekompetentinga „neetatinė autorė“, nei kai valstybė, tik mūsų spiriama priėmusi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, nepasirūpino nei jo viešinimu, nei įgyvendinimo priežiūra. Nekalbant jau apie prevenciją, – pernai jai skirtas finansavimas šioje srityje aktyviai veikiančias NVO pasiekė tik lapkričio 15 d. (tai buvo visų 2013 m. pinigai!).

Specializuotos pagalbos centrų, kurie pagal gyvenamąją vietą konsultuoja smurto šeimose aukas finansavimui Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiemet, 2014 m. dar nepervedė nė vieno lito, nors mūsų veiklos sutartys su šia ministerija pasirašytos iki 20014 m. gruodžio 31 d. Taigi, žema teigti, kad mes eikvojame mokesčių mokėtojų pinigus. Pirma, tie pinigai ne tik kad labai maži – metų pradžioje, kol nepaskirstytas biudžetas, jų paprasčiausiai nėra, tačiau nukreipimai iš policijos vis tiek plaukia, todėl mes dirbame savanoriškai. Antra, be moterų NVO niekas šioje srityje nedirba (nemaišyti su savivaldybių VšĮ, kurios dirba su socialinės rizikos šeimomis, tačiau nesispecializuoja smurto prieš moteris specifikoje).

Sakote, mes neteikiame pagalbos eiliniams žmonėms, o tik medžiojame elitą, tai yra, nedirbame su vingių jonų aukomis, o tik su vareikių ir pogrebnojų? O ar žinote, kad Lietuvoje yra 16 SPC, kurie veikia visose Lietuvos savivaldybėse. Visus asmenis, kuriuos pagal įstatymą, į mūsų centrus nukreipia policija, mes konsultuojame (pradedant nuo informavimo, baigiant teisine pagalba), atliekame atvejų vadybą, bendradarbiaujame su visomis institucijomis, kurias tik galime įtraukti į pagalbos teikimo procesą. Vykdome ir prevenciją (tą, kurios nevykdo valstybė) važinėjame po atokiausias seniūnijas, šnekame su provincijos žmonėmis nekūrentose salėse, kad tik paduotume tas skrajutes su pagalbos kontaktais, kad tik pasakytume, jog bet kuri moteris turi visas žmogaus teises, o smurtas prieš ją – nusikaltimas.

Ar žinote, kad per metus Lietuvoje policija sulaukia apie 20 tūkst. iškvietimų į smurto šeimoje atvejus? Keista manyti, kad būtent tiek smurtaujančio elito atstovų mūsų šalyje yra, juk tokiu atveju ir žiniasklaida mirgėtų vien tik nuo „iškilių“ smurtautojų pavardžių. Kita vertus, puiku, kad aprašomas baltųjų apykaklių ar net elito vykdomas smurtas. Būtent iš tokių šeimų, o ne iš socialinės rizikos, sunkiau įsidrąsinama kreiptis pagalbos į policiją ar į mus. Visos smurto aukos išgyvena kaltę ir gėdą, o kuo didesnis šeimos statusas, tuo didesnė ir gėda, todėl reikalingas postūmis keisti situaciją.

Klausiate, ar mes žinome, kas yra smurtas? Taip, žinome, nes smurto aukos rauda mums pasakodamos savo gyvenimą, nes pagaliau rado palaikančius kvalifikuotus žmones, į kuriuos nuo šiol galės atsiremti. Ir nesvarbu, kad neretai jas vėl ir vėl įtraukia smurto ratas, mes žinome jo dinamiką ir neužsiimame bjauriu aukos kaltinimu („ji kalta, nes išprovokavo“, arba „ji kalta, nes kelerius, keliolika metu gyveno smurte ir neišsivadavo iš jo“), ką dažnai darote jūs, žiniasklaidos atstovai, mėsinėdami smurto aukos elgesį ir ieškodami pateisinimo smurtautojų veiksmams.

Todėl pas mus atėjusios nukentėjusios po pirmos konsultacijos išdrįsta pasakyti: „Jūs pirmi žmonės, kurie man pasakė, – ne aš esu kalta, kad mane žemina, muša, prievartauja“. Sakote, mes daromės piarą savo organizacijoms, kai komentuojame žiniasklaidos dėmesį patraukusius atvejus? Taigi kitaip jūs mūsų net nematote! Lygiai, kaip ir jūsų vaizdžiai aprašytos niekam nežinomo Vingių Jono bobos prausimosi savo kraujyje.

Ar daug apie tokias rašote ir jas rodote tiesioginiame eteryje? Mes sunkiai galime jus prisikviesti į savo šviečiamuosius renginius, jūs negirdite ekspertų rekomendacijų, ką reikėtų akcentuoti rašant apie smurtą artimoje aplinkoje. Jūsų redaktoriai neinicijuoja SPC kontaktų publikavimo šalia tokių straipsnių (net apie nužudymus), taigi, reziumuojant, sakyčiau piktai, tai jūs sabotuojate bendrą mūsų interesą, kad smurto šeimose mažėtų, vaikai neklyktų iš siaubo, kai tėvas žudo ar luošina motiną. Ir kad tos dvidešimt moterų (tiek vidutiniškai per metus nužudoma šeimose), kasmet išliktų šalia mūsų.

Juokingiausias jūsų klausimas: „Kiek praverčia visuomenei tos jūsų teorijos apie darnios, pilnos šeimos koncepcijas fantasmagorinių provincijos skerdynių ir pakaruoklių parado fone?” Jūs net nežinote, kad tai nėra žmogaus teises ginančių moterų NVO teorijos, jas sugalvojo politikieriai, koketuodami ir norėdami įtikti kunigams, vyskupams, o per juos ir rinkėjams. Mes gi nuo 2008 m. antikonstitucinės taip vadinamosios Valstybinės šeimos koncepcijos priėmimo nuosekliai ir aktyviai priešinamės šeimos siaurinimui ir giname žmonių teises patiems pasirinkti šeimos formą, o vaikų – nebūti vadinamiems benkartais.

Daiva Baranauskienė yra asociacijos Kauno moterų draugija direktorė, Specializuotos pagalbos centro vadovė. Tekstas yra Lrytas.lt socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Publikuojama autorei leidus.

Specializuotos pagalbos centrų kontaktai.

>>>>>grįžti į pradžią