Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

Europos Komisija:

  • subsidiarity check by national parliaments
  • European citizens initiative (milijonas parašų mažiausiai iš 7 ES valstybių, dabar reikia EK pastangų, kad piliečiai sužinotų apie savo teisę dalyvauti ES teisėkūroje)

Europos parlamentas

  • Codecision: the ordinary legislative procedure
  • More control over budget

    Giovanni Melogli (foto iš almamagazine)
    Giovanni Melogli (foto iš almamagazine)

Didžiuma sprendimų priimami kartu EP ir EK. EP gali balsuoti dėl nepasitikėjimo EK. Dėl biudžeto taip pat sprendžia kartu.

  • Qualified majority (260 mažiausiai iš 15 valstybių)
  • Blocking majority (93)

Kartais nors parlamente pavyksta sutarti dėl ko nors, tai yra blokuojama Europos taryboje, todėl prieš svarbius sprendimus žurnalistams reikia pasitikrinti, kas gali kaip balsuoti ir kas gali blokuoti. Tvarka tokia: įstatymo iniciatyva (EK) – pirmasis svarstymas EP – pirmasis svarstymas ET.  ET turi surasti bendrą pozicija. Gali būti, kad ET turi kitą poziciją, nei EP priimta pozicija, todėl svarbios derybos tarp jų. EK irgi dalyvauja derybose kaip technical supporter. Ieškodami sutarimo kokiu nors klausimu, jie dirbs su trimis tekstais – ET, EP ir EK siūlomais variantais. Skaitymų gali būti trys (įeina ir konsultacijos komitetuose). Parlamento kalendorius (Calendar of EP). Labai svarbu dirbant Briuselyje stebėti ir pranešinėti apie lobizmą. The European Steel Association, European Association for viewers interests (media literacy), Fooddrink Europe etc. Naudinga lobizmo sekykla, kuriama skaidrumo aktyvistų Lobbycloud.eu

“The EU is a paradise for journalists in terms of transparency and accesss to information, a hell to translate bureaucratic jargon into meaningful information for citizens, and to find a mass media to publish it (ES yra skaidrumo ir informacijos prieinamumo rojus žurnalistams ir pragaras, jeigu mori išversti biurokratinį žargoną į piliečiams suprantamą kalbą ir rasti žiniasklaidos priemonę, kuri norėtų tai publikuoti)”, – sako G. Melogli.  2005 m. – apie 1300 Briuselyje akredituotų žurnalistų, 2014 m. – 900. Jų statusas pasikeitė. 2005 m. dauguma žurnalistų buvo etatiniai savo žiniasklaidos organizacijų darbuotojai, dabar – daugiausiai frylanceriai. Europos žurnalistų asociacija – žurnalistų tarpusavio paramos tinklas. Press Club Brussels. suitcase

Atvejo studija: metalo įvežimo į ES iš jai nepriklausančių šalių ir antidempingo reguliavimas (MTDI) Prekybos politika yra ES kompetencija. Ne valstybės, bet ES sprendžia, kokia bus prekybos politika, kokie bus prekybos apsaugos mechanizmai (trade deffence instruments). Parlamentas dirbo nuo 2013 lapkričio iki 2014 vasario ir suformulavo poziciją. Šiaurės Europa norėjo kaip JAV, kad rinka būtų liberalizuota (kadangi pramonė čia ne prioritetas, svarbiau – paslaugos, draudimas, finansai etc.), Pietų Europa norėjo ginti ES gamintojus. Pastaraisiais metais norima vėl supramoniniti ES (reindustrialize), bet kartu EK nenori įvesti jokių tam reikalingų priemonių. Sprendimas – milijardų eurų klausimas. “Ar girdėjote apie tai žiniasklaidoje?”, – klausia G. Melogli. Vargu. Europos žurnalistikos šiuo klausimu nėra. Nėra nė vienos žurnalistės (-o) ar žiniasklaidos priemonės, kas galėtų nušviesti temą giliai ir aiškiai. Neil Postman, “Amusing ourselves to death: Public Discourse in the Age of Show Business (1985)”, G. Melogli rekomenduoja perskaityti. “Mes nepakeisime pasaulio, bet galėtume turėti bent kiek žurnalistų, kurie būtų pajėgūs rašyti gerai ir įdomiai apie svarbius dalykus”.

2014 06 11 Žiniasklaidos laisvė

17:28 Suvaidinom du teismus.

Kas yra šmeižtas?
Kas yra šmeižtas?

1. Žurnalistė parašė savo tinklaraštyje komentarą apie politikę P., paminėdama gandus, kad ši yra korumpuota.  Po tekstu pasirodė komentarai. Viename kažkas sako, jog “visi žino, kad P. yra korumpuota, ji susijusi su verslininke V. per įvairias machinacijas”. Kitas komentaras sako, kad verslininkė V. yra tikra dovana regionui, ir kad net jei čia ir yra korupcijos, tai vis tiek viskas į gera, žmogus “bent kažką daro”. Verslininkė V. paduoda į teismą žurnalistę (atkreipkite dėmesį, ne dėl jos teksto, bet dėl skaitytojo/os komentaro) ir prašo 300 000 eurų kompensacijos už garbės ir orumo įžeidimą. Teisėjas T. yra politikės P. draugas. Policininkas P.C. pradeda tyrimą. Teisėjas paprašo žurnalistės įrodymų, kad V. yra susijusi su P. korupciniais santykiais.

Žurnalistė nepateikia įrodymų (ar ji turėtų? Verslininkė V. neturi priekaištų dėl jos teksto, tik dėl skaitytojo komentaro). Teisėjas nurodo pašalinti komentarą. Žurnalistė atsisako, ne todėl, kad ji mano, kad komentaras teisingas ar neteisingas, bet todėl, kad politikė P. yra viešas asmuo ir žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę. Nors EŽTT sprendimas byloje Delfi vs Estiją nurodo, kad leidėjas, šiuo atveju, tinklaraščio autorius, yra atsakingas ir už komentarus, bet (žurnalistės argumentas) čia ne neapykantos kurstymas, o kaltinimas reputacijos pažeidimu, o kadangi komentare kalbama apie politikę, tai (žurnalistės argumentas) turėtų nusvertė visuomenės teisė turėti viešąją diskusiją, kur žmonės galėtų reikšti nuomones apie politikų korumpuotumą.

Antro komentaro autorė praranda savo darbą – ji dirbo verslininkės V. viešųjų ryšių skyriuje ir rašinėjo internete komentarus, palankius jai. Teisėjas nurodo žurnalistei atskleisti, kas yra komentatorė (jei tai įmanoma), žurnalistė atsisako. Teisėjas skiria baudą, bet ne tokią didelę sumą, kokios prašė V., žurnalistė kreipiasi į aukštesnės instancijos teismą. Nebuvo aišku, ar čia BK, ar administracinė teisė, taip pat nebuvo aišku, ar tyrimo metu žurnalistė parašė pasižadėjimą nekalbėti apie tyrimą, jeigu ne, tai tada ji dar būtų parašiusi kelis tekstus tinklaraštyje, paaiškindama, kodėl nesutinka išduoti (jei tai įmanoma), kas parašė komentarą, taip pat apie atleistą mokamą “komentatorę”. Vienas iš argumentų diskusijoje buvo (iš italų žurnalistų), kad žmonės turi žiūrėti, ką kalba, ir jeigu neturi korupcijos įrodymų, tai turėtų nekalbėti viešai net apie politikų korumpuotumą. Tačiau yra kitas argumentas – kad prašydama atlyginti žalą verslininkė V. turėtų pateikti įrodymus, kad skaitytojo komentaras padarė jai kokią nors žalą. Melody sako, kad lygiai tokia pati diskusija ir buvo realybėje, ir teisėjo sprendimas buvo toks. (Būtino momento – būtinybės bausti – nematau. O jūs?)

2. Šalyje atsiranda naujas religinis judėjimas, gana uždaras, bet populiarus. Žurnalistė atlieka slaptą tyrimą, per kurį išsiaiškina, kad judėjimo dvasinis lyderis seksualiai išnaudoja judėjimo dalyves moteris, tarp jų ir nepilnametes mergaites. Po tyrimo paskelbimo visuomenėje, ypač judėjimo narių šeimose, kyla pasipiktinimo banga, dvasinis lyderis gauna grasinimų fiziniu susidorojimu. Judėjimo lyderis užpuolamas. Judėjimas kreipiasi į teismą, prašydamas, kad teismas lieptų Googlui išimti medžiagą apie judėjimą. Kadangi į tinklą įtrauktos nepilnametės, istorija neabejotinai turi svarbos visuomenei ir teisėja atsisako įsakyti pašalinti informaciją bei pasiūlo religinės grupės nariams krieptis į teisėsaugą dėl galimo persekiojimo ir kūno sužalojimo (ačiū Juratei!🙂

14:30 Luisa Chiodi @luisa_chiodi iš žiniasklaidos laisvės organizacijos Osservatorio Balcani e Caucaso. Itališka organizacija susiformavo iš dešimtame Osservatorio-Balcani-e-Caucasodešimtmetyje Italijoje kilusio solidarumo su Balkanų regiono žmonėmis judėjimo. Organizacija įsikūrusi ir daugiausiai remiama autonominės Trento provincijos.

Luisa Chiodi, foto iš twitter
Luisa Chiodi (foto iš twitter)

Parengusi informaciją apie žurnalistų saugumo tinklą Europoje organizacija pati susidūrė su išpuoliu internete, jų svetainė buvo nulaužta, jų buvo paprašyta pašalinti tam tikrus straipsnius, asmuo, kuris buvo atsakingas už išpuolį ir pateikė reikalavimus, buvo iš Balkanų regiono šalies, ne iš Italijos. “Nesitikėjome to, niekada nebuvome su tuo susidūrę”, – sako L. Chiodi. Italijos policija pasakė – mes niekuo negalime padėti. Ir finansiškai išspręsti šią problemą buvo sunku, padėjo kanadiečių žmogaus teisių organizacija, pasiūliusi nemokamą apsaugą nuo interneto atakų. Daugiau informacijos apie žurnalistų apsaugos tinklą (Safety Net for European Journalists).

Ką daryti su Vengrija ir kitomis regiono šalimis, kur žiniasklaidos laisvė yra kai kuriais atvejais varžoma? 11 regiono šalių žiniasklaidos situacija keičiasi. Vienur atsiranda daugiau problemų, kitur su jomis pradedama tvarkytis. Organizacijos tikslas – paskatinti diskusiją šalyse, kurios metu būtų kalbama ir apie regiono kontekstą. Kad Kroatijoje kalbėdami apie žiniasklaidos laisvę žmonės kalbėtų ir apie Turkiją, Graikiją, Vengriją etc, ir kad tai nesibaigtų tik kalbomis, kad būtų ieškoma išeičių, kaip gerinti situaciją.

mapingPaaiškėja, kad kalbų įvairovė gali tapti didele kliūtimi. Jei diskusija angliškai – niekas joje nedalyvauja, niekas neskaito angliškai publikuojamų straipsnių etc. Kaip tada sukurti bendrą viešąją erdvę regione? Organizacija stengiasi inicijuoti viešas bendras diskusijas, skatinti tyrimus, tirti žurnalistų poreikius regione, “ko jie mano kad norėtų”. Per Ushahidi platformą renkami duomenys iš visuomenės, MEDIA FREEDOM MAPING. Padedant Index of Censorship ir britų žurnalistams organizacijai pavyko Europoje paskleisti žinią apie grėsmių žiniasklaidai žemėlapį. “Mums, italams, kaip provincialams, tai buvo didelis dalykas”, – juokiasi L.Chiodi.

Dėl krizės žiniasklaidos laisvei regione atsirdo dar daugiau trukdžių. Norėdami išvengti cenzūros, žurnalistai regione keliasi į tinklaraščius ir socialinę žiniasklaidą, tačiau internete susiduria su naujomis kliūtimis, pavyzdžiui, kibernetinėmis atakomis. Pokomunistėse regiono šalyse, ypač tose, kurios patyrė ir karą, žiniasklaida yra labai koncentruota, o žiniasklaidos laisvės patirtis – nedidelė. 2008 m. ekonominė krizė padarė didžiulį poveikį šioms šalims. Pinigų žiniasklaidai trūksta, pinigus siūlo valstybės ir privatūs fondai, bet kartu su pinigais ateina galia ir įtaka. Jeigu lygini žiniasklaidos laisvę Graikijoje ir Serbijoje rezultatas gali būti skirtingas. Nors Graikijos žiniasklaidą labai paveikė krizė, bet žiniasklaidos įmonės ten kur kas stipresnės. Bulgarijoje dabar yra bendro politinio klimato pasikeitimas, didesnis susipriešinimas tarp dviejų politinių grupių, tai smarkiai veikia žurnalistus, politinė kontrolė didėja. Bendra regiono problema – žurnalistų darbo “lankstumo” didėjimas, t.y., socialinės apsaugos mažėjimas.

11:20 Melody Patry @melodypatry, rašytoja, dokumentinių filmų kūrėja, feministė, aktyvistė iš saviraiškos laisvės organizacijos Index of Censorship. Tai šaltojo karo brikbybrikmetais susikūrusi organizacija. Organizacijai rūpi ne tik žiniasklaidos laisvė, bet ir žodžio ir saviraiškos laisvė apskritai, tiek aktyvistų, intelektualų, menininkų, tiek paprastų piliečių. Kadangi šiandien piliečiai aktyviai dalyvauja žiniasklaidoje kaip turinio kūrėjai, ribą tarp saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos laisvės nustatyti darosi sunku. Kiekvienas, kas turi tinklaraštį, tvytina ar naudoja feisbuką, šiandien yra dviprasmiškoje situacijoje. Ar juos gina žiniasklaidos laisvę garantuojantys įstatymai? Yra ir “trolinimo” problema. Taip pat kai kuriose šalyse ir policija ar saugumas kartais aplanko žmones, rašančius tinklaraščius ar tvytinančius, ir paklausia slaptažodžio. Socialinė žiniasklaida kartais yra visuomenės mobilizavimo priemonė, neramumų metu ji tampa papildomu, kartais net patikimesniu informacijos šaltiniu greta pagrindinės (mainstream) naujienų žiniasklaidos. Yra teigiančių, kad būtent socialinė medija ir tapo įankiu organizuojant revoliucijas pastaraisiais metais įvairiose šalyse. Kai kuriais atvejais aktyvūs tinklininkai buvo priversti palikti savo šalis, pvz., Turkiją.

Melody Patry
Melody Patry (nuotrauka iš twitter)

Ar tai, ką dabar rašau, privatu, ar vieša? Mes naudojamės internetu tiek viešai, tiek privačiai raiškai, bet viskas, ką darome internete, iš esmės yra vieša, ir viskam, ką darome internete, galioja saviraiškos laisvę, taip pat – tam tikrais atvejais – ir privatumą garantuojantys įstatymai ir normos. Kai žnalistai reiškiasi internete, labai lengva juos išskirti ir pasirinkti kaip taikinius, tiek įsilaužiant į jų erdvę, tiek skundžiant juos dėl “šmeižto” ar “garbės ir orumo įžeidimo”. Index of Censorship laukia jūsų straipsnių apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje ar bet kur kitur, jie leidžia žurnalą apie saviraiškos laisvę.

Naujos galimybės, nauji pavojai:

  • Legal barriers: new laws to regulate online speech plus criminal defamation and privacy laws used to chill online freedom of expression
  • Technological threats: filters, blocking access to websites, surveillance, hacking (kartais žurnalistai ir žmogaus teisių aktyvistai yra puolami saugumo tarnybų)
  • Free speech debate: hate speech, balsphemy, obscenity and online abuse (internetas atvėrė naujas galimybes saviraiškai, todėl diskusija dėl žodžio laisvės persikėlė į kitą lygį. Kur nubrėžti ribą, už kurios tai, kas sakoma, yra neapykantos kurstymas ar šventvagystė. Kaip apsisaugoti nuo kaltinimų tuo? Tu rašai internete ir galvoji, kad niekas nežino, kur tu esi, bet surasti tavo adresą nei valstybės tarnyboms, nei kitiems norintiems nėra sunku).

Ginti žodžio laisvę (manoma, kad) lengviau JAV, nei Europoje. “Esu iš Prancūzijos. Tai šalis, turinti bene griežčiausią privatumo apsaugą. Nuteisti ką nors dėl šmeižto lengva. Jei politikas kreipsis į teismą, nekils visuomenės pasipiktinimo, žmonės sakys – tas žurnalistas pats ieškojo problemos. Net kai žurnalistas sakys – aš atskleidžiau korupciją. Yra atvejų, kai privačios įmonės kreipėsi į teismą ir laimėjo šmeižto bylas prieš žurnalistus.

Turkijoje buvo bandyta uždrausti tviterį, padarė tai labai greitai, priežastis – valdžiai nepatiko kritika internete. Dabar uždraustas youtube (tiems, kas planuoja atostogas Turkijoje – turėkit tą omeny, bet jeigu eisite per Google, galėsite youtube pasiekti). Uždrausta irgi (manoma, kad) dėl to, jog yra youtube vaizdų apie Erdogano ir jo šeimos įsitraukimą į korupciją, taip pat apie Turkijos įsitraukimą į įvykius Sirijoje. Iš pradžių valdžia pabandė kreiptis į teismą, pabandyti uždaryti tam tikras svetaines ir blokuoti tinklaraščius, pareikalauti išimti tam tikrą informaciją iš google ar feisbuko ar kito tarpininko (pvz, prašymas google blokuoti arba tvitery išimti iš paieškos, take down request, darosi labai madingas). Indijoje kiekvienas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pašalinti informaciją iš interneto. Labai dažnai formuluotė yra plati (grossly offencive). Kuo ypatingas internetas, juk neprašoma iškirpti iš laikraščio straipsnio PO TO, kai jis publikuotas? Ar mes turime teisę būti įžeisti? Kai kuriose šalyse politikai yra “labai įžeisti”, kai rašoma apie jų korupciją. Turkijoje tviterio uždarymas buvo ženklas žmonėms, ypač žurnalistams – užsičiaupkit. Nieko neišėjo. Žmonės mokėjo apeiti draudimą ir technologiškai išspręsti šią problemą. Erdoganas buvo nupieštas kaip paukščiukas su ūsiukais ir pavadintas Tvitleriu.

Azerbaidžanas – ypatingas atvejis. Labai daug technologinių valstybės tarnybų išpuolių prieš žurnalistus ir žiniasklaidos priemones. Azerbaidžanas leidžia daug pinigų savireklamai, net patikimos naujienų organizacijos (kaip euronews) įsideda jų reklamą. Tai šalis, kur ne tik saviraiškos laisvė, bet ir kitos laisvės – pavyzdžiui, susirinkimo laisvė, yra griežtai ribojamos, žmonės mušami, gasdinami, persekiojami. Pavyzdžiui, jaunimo organizacijos NIDA nariai, aktyvūs socialinėje žiniasklaidoje. Prieš prezidento rinkimus visi jie buvo suimti. Jų “nusižengimas” – demokratijos reikalavimas. Smaugiamas nepriklausomas laikraštis AZADLIQ, visi žurnalistai duodami į teismą dėl šmeižto po kiekvieno straipsnio, jie turi mokėti sumas, kurias sumokėti jiems neįmanoma, net organizacijos, kurios bando jiems padėti, tokių pinigų neturi, nes sumos yra astronominės. Interneto portalai smaugiami ne tik finansiškai, jie ir “nulaužinėjami”. Kai kurios žiniasklaidos priemonės taip ir nebeatsidaro po išpuolio. Kovą vienas žurnalistas, turėjęs feisbuko puslapį, buvo suimtas dėl kritinių komentarų feisbuke ir nuteistas už “nelegalų narkotikų laikymą, gaminamą ir prekybą jais”. Tai vis dažnesnis atvejis, dar “pripaišomi” ir ginklai. Iš karto po suėmimo jo feisbuko puslapis dingo.

splash-bannerMasinis sekimas. Kai kurie žmonės sako – jei nedarau nieko blogo, tegul valstybė mane seka, taip juk buvo visada. Viešoji diskusija apie sekimą yra persmelkta “gerų šalių-blogų šalių” temos. Bet žurnalistams, kurių pareiga – apsaugoti informacijos šaltinius – masinis sekimas yra rimta problema. Žinojimas, kad visi yra sekami, stabdo žmonių dalijimąsi informacija ir trukdo žurnalistams dirbti savo darbą. Naudinga saugumo iniciatyva su daug info – Security in A Box.

Žiniasklaidos laisvės žemėlapis (MEDIA FREEDOM MAP). Papildykite. Bet kokia grėsmė – fizinė, finansinis spaudimas, grasinimai, bet koks žiniasklaidos laisvės pažeidimas gali būti praneštas. Informacija bus kruopščiai tikrinama. Galite kreiptis, jei reikia profesinio palaikymo, solidarumo veiksmo ar tarpautinio dėmesio dėl patiriamo spaudimo prieš ar po publikacijos.

Situacijos Sirijoje žemėlapis Syria Tracking  – labai naudingas ir patikimas.

Kinijoje tviterio nėra, bet yra savas “tviteris” WEIBO. Daugybė žmonių Kinijoje dirba “tikrintojais” – jie stebi, kas skelbiama toje platformoje, ir skubiai šalina viską, kas yra bent kiek kritiška valdžios atžvilgiu. Yra organizacija, kuri tikrina, kas yra pašalinta, ir apie tai skelbia. Šalys, kur yra daugiausia prašymų išimti informaciją iš interneto – JAV, Vokietija ir Brazilija. Bet dabar Brazilija priėmė ko gero pažangiausią šiuo metu pasaulyje interneto laisvės įstatymą (ON INTERNET FREEDOM IN BRASIL). Tiek technologijos, tiek aktyvizmas vystosi ir randa naujų būdų, kaip spręsti cenzūros ir išraiškos laisvės kontrolės internete keliamas problemas.

Kai kurie bandymai kontroliuoti saviraišką netgi demokratinėse šalyse yra “juokingi”. Pvz., Brazilijoje teismas įsakė žurnalistui “nustoti rašyti pranešimus socialinėje žiniasklaidoje”. Kaip įmanoma tai padaryti? Kaip feisbukas gali žinoti, koks konkrečiai žmogus rašo įrašą šiuo metu? Kartais teisėjas įsako Google išimti viską, kas rašoma tam tikru klausimu. Techniškai to neįmanoma padaryti. “Šiandien kritikavau Azerbaidžaną. Azerbaidžanas gali norėti, kad Google pašalintų visą kritišką informaciją apie Azerbaidžaną. Tai reiškia, kad viskas, ką rašote dabar apie šią vasaros mokyklą Florencijoje, turės būti pašalinta? Tai pavyzdys, koks platus gali būti cenzūros poveikis, jeigu leisime jai įsigalėti internete”. Kartais teismas įsako daugiau nebekalbėti feisbuke tam tikra tema. Kartais tai juokinga, bet ir nejuokinga, kai žurnalistai yra nubaudžiami astronominėmis baudomis už tinklaraščio įrašus ar pasisakymus feisbuke.

Darbas saviraiškos laisvę ginančioje organizacijoje reiškia susitikimus su drąsiais žmonėmis, kurie yra persekiojami, kankinami, su jų artimaisiais. Kartais yra optimizmo, o kartais situacija atrodo beveik beviltiška, kartais tai reiškia, jog ataskaitose turi rašyti vien negatyvius dalykus, pavydžiui, apie situaciją Azerbaidžane. Kai matai, kad JTO, Baltieji rūmai, Europos taryba, ES smerkia tai, kas vyksta Azerbaidžane, o Azerbaidžanui tai nerūpi, vis daugiau žurnalistų ir žmogaus teisių aktyvistų persekiojami, mušami, tai daroma atvirai ir ciniškai, net kai į šalį atvyksta tarpautinių organizacijų atstovai, negali abejoti dėl savo darbo prasmės. “Mes gal net nežinome, ar mūsų darbas turi poveikį, gal jis ne toks greitas ir tiesioginis, kartais atrodo, kad jo apskritai nėra ir niekada nebus, bet ten gyvenantiems žmonėms svarbu, kad mes kalbame apie juos ir jų problemos yra matomos. Pavyzdžiui, Baltarusijos žurnalistas buvo sumuštas ir beveik mirė, mes nusprendėme skirti jam žurnalistinį apdovanojimą. Kadangi jis gavo apdovanojimą, BBC padarė su juo interviu, jis įgavo tarptautinį statusą, Baltarusijos valdžia nebegalėjo daryti, ką nori, žurnalistas nebegalėjo “dingti”, nes jis tapo viešai pasaulyje matoma figūra, jis buvo labiau apsaugotas”.

09:10 Giampiero Gramaglia @ggramaglia (žurnalistas, Euractiv Italy) Kas yra geriausia Europos (visą ją nušviečianti) žiniasklaidos priemonė? The World Street euractivJournal (Europos versija) ir NYT International. Nėra tokio dalyko, kaip ES viešoji nuomonė, yra tik nacionalinės viešosios nuomonės. Visos europietiškos žiniasklaidos priemonės turi nacionalinį “kampą”. Agence Europe, Europos naujienų agentūra. kas ją žino? Nelabai kas. Euractiv –  610 000 per mėn, daugiau nei 3 mln puslapių perskaityta per mėnesį, skaito diplomatai. Euronews – visai nebloga naujienų tarnyba, bet kas jai duoda eterio nacionalinėse tv? Žurnalistams sunku įsiūlyti “europines” istorijas savo nacionalinėms žiniasklaidos priemonėms, viskas taip komplikuota, net kalba, žodynas yra sunkūs ir komplikuoti. Žmonėms sunku suprasti, kuo Europos Taryba skiriasi nuo Europos (vadovų) tarybos. Europos teisingumo teismas Liuksemburge nuo Europos žmogaus teisių teismo Strasbūre, sunku suprasti, kas galioja ES, kas galioja Europos Tarybos šalyse. Lisabonos sutartimi buvo sukurtas naujas postas, užsienio ir saugumo politikos aukščiausio pareigūno (High Representative of the Union for Foreign Affairs and Security Policy). Dabar jį užima ledi Ashton. Bet ką reiškia tos pareigos “high authority”? Kas yra Europos Komisija? Ji net nėra išrinkta. Komisija dažniausiai kuriama kokios nors vyriausybės kaip patarėja. Visa šita terminologija tik prideda painumų, ir žmonėms dar sunkiau suprasti, ką žurnalistai jiems pasakoja. “Žmonės Briuselyje mėgsta kalbėti labai specifine kalba, neva, mes čia kalbam taip, kad mes suprastume, o ne tam, kad mus suprastų. Visa ES dialektika yra dialektika tarp skirtingų valstybių, beveik niekada tarp skirtingų politinių idėjų”, – sako G. Gramaglia. Net ir dabar, kai tarsi ir susiduria eurointergacijos šalininkai ir euroskeptikai, nėra pakankamai plačios diskusijos ES lygiu, kad Europos integracija taptu įdomiu dalyku visuomenei. Visą laiką ir diskutuojama, “kas geriau Prancūzijai, kas geriau Graikijai, kas geriau JK” ir t.t.

GpFoto_400x400
Giampiero Gramaglia (foto iš twitter)

“Kas iš jūsų sekėte Europos prezidento rinkimų debatus?”

Dvi rankos.

“Kas iš jūsų sekė JAV prezidento rinkimų debatus?”

Daugiau rankų.

“Kaip žurnalistas, esu labai laimingas, dirbau Briuselyje, Vašingtone, Paryžiuje, dabar vėl Briuselyje. Briuselis labai skiriasi nuo Vašingtono. Karjeros požiūriu, jeigu jums įdomu dirbti užsienyje, idealu būtų pabandyti iš pradžių padirbėti Europoje, o po to JAV. Tai daug duoda ir profesiškai, ir asmenybės vystymuisi”. Žiniasklaida Europoje nustojo siųsti etatinius žurnalistus į užsienį, vis dažniau naudojamasi frylancerių pastangomis. “Briuselis vis dar lieka išimtimi, nebent euroskeptikai laimėtų”, – sako G. Gramaglia. Lietuvoje, taip išeitų, jie pradeda laimėti🙂

2014 06 10 Žiniasklaida ir internetas

14:10 Tiriamoji žurnalistika ir socialinė žiniasklaida, Samantha Barry @samanthabarry  (BBC World, BBC Media action).

Samantha Barry (BBC)
Samantha Barry (BBC)

Radijo žurnalistė, šiuo metu dirbanti daugiausiai su socialine žiniasklaida BBC. Tai reiškia – su milijonais BBC klausytojų/žiūrovų/skaitytojų. Kaip šiandien žmones vartoja žiniasklaidą, pvz., Birmoje/Mianmare? Jie perka išmaniuosius telefonus ir pasiekia žiniasklaidą per socialinės žiniasklaidos platformas, pvz., per feisbuką. Kaip naudoti naujausias soc. žinaisklaidos priemones pasant saugumo? Kas savaitę atsiranda bet vienas naujas įrankis. Kai BBC gauna fotografijas ar video ar pranešimus iš Sirijos, jie pirmiausiai bando skambinti šaltiniui. Dažniausiai informacija ateina ne iš ten, iš kur sakoma, kad ji ateina. Tikrinantis klausimas – koks oras ten, kur esate? Kaip patikrinti, ar tai, kas pranešama, yra tiesa?

  • kas yra šaltinis?
  • koks yra turinys?
  • koks yra kontekstas? (information in content)

storyful_logo_twoPraeitą mėnesį BBC gavo įdomų video pranešimą iš Sirijos, bet dėl konteksto problemos jo nepasklebė. “Jis atrodė surežisuotas”, – sako S.Barry. Jei info yra youtube, nuorodos dalį po “watch” reikia įmesti į tviterį, taip bus galima sužinoti, kas pirmasis paskelbė tą nuorodą (daugeliu atveju). Paieškos įrankis Storyful – galima ieškoti pagal slapyvardį socialinėje žiniasklaidoje.

Kai Guardian gavo pusę milijono dokumentų apie parlamentarų išlaidas, jie sudėjo dokumentus į internetą ir paprašė skaitytojų pagalbos – Guardian turi ištikimų skaitytojų bendruomenę. Jie nustatė bendruomenės elgesio taisykles, sukūrė “lyderių tarybas”. Išmintingai naudoti skaitytojus kaip bendradarbius prasminga ir vertinga, tai jau pakeitė žurnalistiką.Tačiau kartu tai reiškia, kad žurnalistams reikia daugiau tikrinimo įrankių. Dataminr (mokamas). “Ar naudojate TinEye? Naudokit. Visi žurnalistai turėtų naudoti ir TweetDeck”, sako Samantha. Jeigu ieškote tam tikrų žmonių, ypač pagal profesijas – Followerwonk. 

Dar viena sekykla – Topsy . Ir dar viena – Keyhole. O rytą Samantha pradeda nuo Trendsmap . Dar viena sekykla – Crep.py. Banjo – mobiliems. Kaip naudoti tviterį informacijai rinkti, geras pavyzdys – Guardian žurnalistas Paul Lewis. BBC Trending – “madingos” naujienos, apie ką dabar kalba (angliškai kalbantis) pasaulis. Lietuva nėra pati tviteriškiausia valstybė, šie įrankiai gal nebent ateityje pravers?

Sekdami visus, išlikite saugūs. “Jūs kvaili, jeigu nenaudojate jokių apsaugos priemonių, nesisaugote patys ir nesaugote savo šaltinių, nebūkit kvaili, net ieškodami informacijos saugokitės”, – sako Samantha. Naudokite saugius įrankius internete:

telegram vietoj įprasto “mesendžerio”

secure encrypted chat (crypto.cat and off-the record)

secure encrypted email pgp, privacybox.de

secure encrytped voice – redphone, cryptophone

 tor naršyklė

svarbu (ir lengva) https-inti visas savo paieškas internete (HOW TO HTTPS)

ir nebūkit kvaili, nesijunkit niekada prie free wi-fi

jtblogoJeigu naudojate apsaugotą paštą, o žmogus, su kuriuo susirašinėjate, ne, apsikeitimas informacija nėra saugus. Ar tvytinti iš teismo salės? Vidinė BBC socialinės žinaisklaidos politika. Samanthos požiūriu, žurnalistas savo puslapyje socialinėje žiniasklaidoje turi visada parašyti, kad yra žurnalistas. Samantha dalyvauja visuose pagrindiniuose BBC susirinkimuose (7:30, 9:30), leisdama žurnalistams ir redaktoriams geriau suprasti, ką žmonės labiausiai skaito. Dar keletas įrankių (The Journalist’s Toolbox) ir tikrinimo vadovėlis (FACTCHECK HANDBOOK).

Dar keli Samanthos patarimai filmuojantiems išmaniaisiais telefonais (BBC naudoja tokią medžiagą): filmuodami įjunkite skrydžio režimą, taip jūsų filmavimo nenutrauks skambučiai, be to, telefonas nustos jums būti telefonu ir taps kamera, išsiaiškinkite, kur tiksliai yra mikrofonai, jų yra ne vienas, jei turite pinigų ir norite investuoti į techniką, nusipirkite gerą mikrofoną, prijungiamą prie telefono. Naudokite ausines. Filmuodami pasirūpinkite trijų tipų planais – bendrais, vdutiniais ir stambiais. Laikykite telefoną horizontaliai. Naudokite kūną kaip trikojį (kad kamera nedrebėtų). Pasirūpinkite atramomis rankoms. Planai, filmuojami telefonu, bus trumpi (5-7 sek.). Niekada “nezūminkite” telefonu, kai norite stambaus plano – prieikite arčiau. Galite paprašyti žmonių judėti, bet patys nejudėkite. Prieiti arčiau svarbu ir dėl garso įrašo kokybės, taip pat ir dėl to, kad didelė tikimybė, jog vaizą žmonės žiūrės taip pat savo telefone. Išsaugokite atskirus planus, ne visą “gabalą” filmuotos medžiagos, taip bus lengviau montuoti. Filmuojant stambius planus veidas turi būti ne centre (nes žmogus atrodys kaip nusikaltėlis), bet šoniniuose trečdaliuose, truputį kampu. Pagalvokite apie foną, jis neturi būti blaškantis, šviesa turi kristi ant žmogaus veido iš priekio, ne iš nugaros (atrodys kaip šventasis).

samantha.barry at bbc.co.uk

( kaip galima vienu metu kalbėti apie saugumą internete ir skatinti dirbti su išmaniaisiais telefonais, koks gali būti saugumas (SAFE WITH SMARPHONE?…) su išmaniuoju telefonu? Samantha sako, kad naudojant saugias platformas tai įmanoma – au.)

O vakare mes šventėme Samanthos karjeros posūkį – ji šiandien priėmė CNN kvietimą ir išvyksta į Niujorką dirbti CNN socialinės medijos strategijos vadove, valio jai🙂

New York Times interaktyvios grafikos skyrius
New York Times interaktyvios grafikos skyrius

09:10 Žurnalistika Didžiųjų duomenų /Big Data/ amžiuje, Liliana Bounegru @bb_liliana, Europos žurnalistikos centras/ Amsterdamo universitetas/ Gento universitetas, Groningeno universitetas, interneto studijų doktorantė, interneto įraknkių žurnalistams vystytoja, The Data Journalism Handbook redaktorė, studijuoja, kaip žurnalistai naudoja duomenis.

Kaip galime studijuoti ekstremizmą ar klimato kaitą pasitelkdami duomenų bazes? “Newsrooms are crying out for these skills” (Emily Bell). Su duomenimis dirba įvairių sričių žmonės – žurnalistai, interneto aktyvistai, programuotojai, dizaineriai, animatoriai. Kokie geri praktikos pavyzdžiai? Guardian projektas “Nedarbas Europoje” .  Vienas duomenų žurnalistikos ir duomenų analizės žurnalistikoje pirmeivių – Simon Rogers (buvęs Guardian duomenų redaktorius). The Guardian Datablog – kiekvienas straipsnis baigiasi duomenų bazėmis ir kvietimu – skaitytojai kviečiami imti tas bazes ir analizuoti jas. Kita duomenų naudojimo sritis – tiriamoji žurnalistika. Vienas pirmųjų pavyzdžių – Financial Times ES struktūrinių fondų tyrimas “Slapti Europos milijonai”. Trečias būdas – naujienų programėlės (news apps), geras pavyzdys ProPublica. Greta tiriamosios žurnalistikos jie turi ir naujienų programėlių skyrių, kuris pateikia skaitytojams galimybę interaktyviai naudotis duomenų bazėmis ir teikti joms informaciją. Pavyzdys – “Dollars for Docs”, farmacijos

Liliana Bounegru
Liliana Bounegru, foto iš asm. arch.

pramonės pinigų, duodamų medikams, sekimas. Duomenų žurnalistika – tvarios žurnalistikos pagrindas.

Geeks vs. Pundits kultūrų susidūrimas. Nate Silver remdamasis statistika prognozavo JAV prezidento rinkimus, sakydamas,  kad 73.6 proc. tikimybė, jog laimės Obama. Prognozė sukėlė pasipiktinimą ir juoką, nes patyrę žurnalistai (punditai) prognozavo, jog kandidatų galimybės yra 50/50. N. Silver buvo teisus. Prognozės buvo skirtingos, nes jis ir punditai naudojo skirtingus šaltinius ir metodus. N. Silver tapo duomenų žurnalistikos galimybių simboliu. Keičiasi supratimas, kas yra žurnalistika. Tai nebūtinai yra kažkas “naujo”, kartais tai analizė seniai egzistuojančių ir viešai prieinamų duomenų, naujumas yra tas, kad sugebėjimas analizuoti statistiką padeda pastebėti tendencijas, kurių, sekant vien naujienų pranešimus, galima ir nepastebėti (girdžiu sociologų ir statistų juoką dėl šito dviračio išradimo🙂 – audra).

Medicinos sesers Florence Nightingale duomenų apie karių mirtis analizė 1858 m.
Medicinos sesers Florence Nightingale duomenų apie karių mirtis analizė 1858 m.

Duomenų žurnalistika stiprina demokratinę žurnalistikos funkciją:

  • enhancing journalistic objectivity (didina žurnalistinį objektyvumą ar nešališkumą)
  • more accountable journalism (ne tik politikai turi būti skaidrūs, bet ir žurnalistai, jie turi parodyti, kuo remdamiesi jie rašo savo istorijas)
  • more efficient journalism workflows (computational journalism, duomenų analizės automatizavimas)
  • increasing citizen participation in public life (suteikdami “žalius” duomenis skaitytojams žurnalistai padeda piliečiams įsitraukti į viešąją diskusiją, nebūti tik pasyviais stebėtojais ir informacijos vartotojais)
Kokių įgūdžių mums reikia?
Kokių įgūdžių mums reikia? C. Royal

Duomenų žurnalistika gali padėti sukurti naujus žiniasklaidos (kaip verslo) modelius. The Texas Tribune 75 proc. skaitytojų “skaito” būtent duomenų bazes. NICAR – duomenų biblioteka. “Arba yra duomenys, arba nieko neįvyko”. Jeigu nedirbate New York Times, ieškokite pinigų fonduose. journalismfund.eu, Journalismgrants.org.  Naudojant fondų lėšas, jau atlikta puikių tyrimų, kuriuose naudotas duomenų žurnalistikos metodas, pvz., Migrant files .  Kitas būdas dirbti, kai esi frylanceris – sugalvoti projektą, pradėti jį vykdyti, ir, jei sekasi, ieškoti žiniasklaidos įmonės ir pasiūlyti jai tą projektą (ar realu Lietuvoje?) Pavyzdys.

Ar žurnalistų mokyklos moko studentus  naudingų įgūdžių? Guardian turi dviejų žmonių duomenų žurnalistikos komandą, New York Times – didesnę grupę. Geriausia turėti programuotoją ir žurnalistą (arba programuotoją/žurnalistę). WNYC radijas turi 6 žmonių (prgramuotojų, žurnalistų, dizainerio, redaktoriaus komandą), jie sugebėjo aplenkti net New York Times. Turėdama duomenų žurnalistikos komandą redakcija gali turėti ir interaktyvią redakciją.

Kas įtakingiausias tviteryje iš kalbančiųjų apie duomenų žurnalistiką?
Kas įtakingiausias tviteryje iš kalbančiųjų apie duomenų žurnalistiką? Gabor ir Co vizualizacija

Datadrivenjournalism.net (naudinga info), datajournalismhandbook.org datajournalismschool.net (kasmetis nemokamas renginys), datajournalismcourse.net (21 000 dalyvių, kursas internete, vyksta dabar), kursai internete schoolofdata.org , nemokami Knight Foundation kursai internete , Nicar konferencija. Hacks Hackers susitikimas (gali įvykti ir pas jus, pasikvieskite). Poreikis žmonių, turinčių įgūdžių ir žinių, yra DIDESNIS, nei pasiūla. Sėkmingiausias duomenų žurnalistikos startup-as Europoje yra Jouralism + + Renginiai Europoje į kuriuos verta nuvykti – DataHarvest, Mozilos festivalis ir tiriamosios žurnalistikos festivalis Perudžijoje. Naudingi įrankiai – Infogr.am, socialinių tinklų analizei – Gephi (mano Ubuntu nenori pasiduoti, tai negaliu patikrinti, ar tikrai taip gerai veikia, kaip sako Lilian – audra)

2014 06 09 Žurnalistų teisės ir teisinė atsakomybė, paramos šaltiniai ir mechanizmai, teisė į informaciją (TĮI).

article1914:07 Boyko Boev @article19org, teisininkas, žiniasklaidos laisvės ir žodžio laisvės aktyvistas iš (advocacy) organizacijos “19 straipsnis” (Article 19).  Yra 4 Europos Komisijos projektai (4 media freedom projects fundend by EU), kuriais siekiama stiprinti žiniasklaidos laisvę. Kas yra “advocacy” – tai permainų viešojoje erdvėje siekis. “Jeigu norite būti aktyvistais, ir netgi jei norite būti geresniais žurnalistais, studijuokite bent kiek ir projektų vadybą (project management)”, – sako B. Boev. Jis mini trijų Italijos žurnalistų, nuteistų laisvės atėmimu už “garbės ir orumo įžeidimą”, atvejį. “Mes nusprendėme juos ginti”. B.Boev sako, jog šiandien, kalbėdamas seminare, nori trijų dalykų:

  • noriu įkvėpti jus tapti žiniasklaidos laisvės ir žodžio laisvės gynėjais (advocats) savo šalyse. Jei neginsite tų laisvių, negalėsite būti gerais žurnalistais. Gal kai kurios problemos tiesiogiai jūsų neliečia, bet liečia jūsų koelgas. Turite kovoti prieš garbės ir orumo įžeidimo kriminalizavimą.
  • noriu išmokyti jus apsiginti naudojant tarptautinę teisę. Europos valstybėse tarpautinė teisė galioja, daugeliu atveju – pirmumo teise prieš nacionalinius įstatymus. Turite išmokti galvoti apie įvykius savo šalyse tarptautinės teisės kontekste. Nemokamai pasidalinsiu su jumis teisinėmis žiniomis, už kurių naudojimą šiaip jau turėtumėte mokėti advokatams.
  • noriu paaiškinti, kaip žiniasklaidos laisvės gynimas vyksta, su kuo mes kalbamės, kad pakeistume įstatymus, į ką turite kreiptis tarptautiniu lygiu, kad padėtų jums pakeisti įstatymus jūsų šalyse.

Ką norėtume pakeisti: Vokietijoje – daugiau pliuralizmo žiniasklaidoje, Bulgarijoje – sumažinti žiniasklaidos koncentraciją, Italijoje – panainkti žurnalistų licencijas, Rumunijoje – kad visos žiniasklaidos įmonės paskelbtų, su kokiomis politinėmis partijomis jie susiiję, Bulgarijoje – kad žiniasklaidos finansavimas būtų skaidrus, Lietuvoje – kad būtų panaikinta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo 4 straipsnio 14 dalis, ribojanti informaciją “kuria propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ar poligaminiai santykiai”, taip pat kad būtų panaikinta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą (čia tik kelios permainos, kurios mums pasirodė svarbios ir buvo paminėtos per keletą minučių, permainų reikėtų daugiau).

Kas yra 19 straipsnis?  Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966)

1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų.
2. Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra.
3. Naudojantis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis laisvėmis atsiranda ypatingos pareigos ir ypatinga atsakomybė. Todėl naudojimasis gali būti tam tikrais atžvilgiais ribojamas, tačiau tik tiek, kiek numato įstatymai ir yra būtina:
a) kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti;
b) valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti

Trys aplinkybės, kurioms esant žiniasklaidos laisvė gali būti ribojama. Kai vyriausybė sako, kad tai, ką spausdinate, kenkia nacionalinam saugumu (ar moralei, ar žmonių sveikatai ar saugumui ar kitiems 19 straipsnyje minimiems dalykams), tai nėra pakankamas pagrindas riboti žiniasklaidos laisvę. Turi būti dar du dalykai – atitinkamas įstatymas, kuris tai reguliuoja, ir būtinybė žodžio laisvę riboti. Bausmė turi būti proporcinga. Italijos žurnalistų atveju jie pažeidė įstatymą, įžeidė kažkieno garbę ir orumą, bet bausmė jiems – laisvės atėmimas – buvo neproporcinga. Pussy Riot pavyzdys. Daugelyje šalių jų bandymas dainuoti katedroje būtų sustabdytas. Tačiau nubausti jas laisvės atėmimu buvo neproporcinga bausmė.

Žiniasklaidos laisvės standartai yra universalūs, jų turi laikytis visos šalys. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) turi diplomatę, kurios atsakomybės sritis – žiniasklaidos laisvė, Dunja Mijatovič. Jei turite žiniasklaidos laisvės problemų savo šalyse – parašykite jai. Ji paprašys jūsų vyriausybę pasiaiškinti jai. Yra ir nevyriausybinės organizacijos – Reporteriai be sienų (REPORTERS WITHOUT BORDERS), Freedom House, Tarptautinė žurnalistų federacija IFJ, taip pat ir 19 article. B. Boev: “Kaip tarptautinės nevyriausybinės organizacijos mes padedame valstybėse veikiančioms organizacijoms. Mes taip pat rašome ataskaitas, bet jų poveikis nėra toks stiprus, kaip tarptautinių organizacijų, pvz., kaip ESBO.  Nevyriausybininkų ataskaitos buvo svarbios prieš naujoms šalims tampant ES narėmis. Dabar, kai jos (kaip Lietuva ar Vengrija) yra narės, nebe kandidatės, ir nebeprivalo kasmet aiškinti, ką pakeitė į gerą pusę žiniasklaidos laisvės srityje, nebeliko mechanizmų, kaip spausti valstybes. Global Voices – geras visuomeninės organizacijos pavyzdys. Kai kurie žmonės mano, kad nėra prasmės prisidėti prie tarptautinių kampanijų. Tačiau yra prasmės. Amnesty International JK pradėta kampanija už Sudane mirtimi nuteistą moterį ir kampanijos sukeltas politinis spaudimas turėjo reikšmės, mirties bausmė jai atšaukta.

B.Boev: “Rytų Europoje žiniasklaidos rinka yra liberali, žiniasklaidos yra “per daug”, nėra kaip jos finansuoti, dabar jie pasiruošę parsiduoti už bet kokį finansavimą. Yra tarptautiniai žiniasklaidos standartai, bet per mažai dėmesio skiriama žiniasklaidos rinkai”.

Šiandieniniai teisės į valstybės ir savivaldybių įstaigų informaciją ir dokumentus įstatymai, priimti ES šalyse, yra sėkmingo aktyvizmo rezultatas. Ar yra nesėkmių? Daug. Bet yra žmonių, tokių kaip B.Boev, kurie dirba toliau ir dirbs, nors tu jiems ką. Vienas pavyzdžių, kaip įstatymai gali būti pagerinti – JK šmeižto įstatymas, pakeistas 2013 m. JK aktyvistams ir žurnalistams reikėjo trejų metų, kad būtų parengtas šitas įstatymas. Visada gerai, kai pavyksta organizuoti viešą aktyvią diskusiją visuomenėje, tiek šalies, tiek ES lygiu.

Pussy Riot teismo atveju Article 19 argumentas buvo, kad Pussy Riot atvejis yra politinės nuomonės reiškimas (political speech), kai valstybės kontrolė yra dar labiau ribota, nei kitais atvejais, o Rusijos argumentas buvo, kad nuteisiant jas buvo ginama religinė laisvė. B. Boev sako nesutinkantis su Freedom House spaudos laisvės indeksu, jis turi priekaištų metodologijai ir jų taikymui. “Kas vertina? Kiek informacijos jie turi? Kelčiau klausimą, kaip kas nors, kas nežino kalbos, neseka žiniasklaidos situacijos konkrečioje valstybėje, pajėgia suprasti, kokia yra ta situacija. Jų vertinimai yra subjektyvūs”. Lygiai taip pat kritiškai jis vertina organizacijos Reporteriai be sienų vertinimus.

Lietuva turi dekriminalizuoti šmeižtą ir pašalinti 4 straipsnio 14 dalį iš Nepilnamečių apsaugos įstatymo, – tokia vienareikšmė mūsų diskusijos su kolegomis iš kitų Eurpos šalių ir žiniasklaidos teisės ekspertais iš tarptautinių organizacij išvada. Ironiška, kad Rumunija turėjo pašalinti šmeižto įstatymą iš Baudžiamojo kodekso prieš tapdama ES nare, o Lietuva, būdama ES nare, ir toliau jį turi. Prieš Lietuvos pirmininkavimą ES ministrų tarybai dekriminalizuoti šmeižtą Lietuvą paragino ESBO. Organizacija Article 19 savo komentare teigia, kad L. Graužinienės pasiūlytos pataisos yra nepakankamos . Kyla klausimas, ar Teisingumo ministerijos specialistai, komentuodami Lietuvoje siūlomas pataisas, yra susipažinę su teisine praktika ES.

ARTICLE 19 finds that the Draft Law includes a number of changes which will have a positive impact on freedom of expression and media freedom in Lithuania. In particular, it decriminalises insult and limits the scope of the defamation crimes. The penalty of imprisonment for deflation is also abolished.

At the same time some aspects of the Draft Law are not in compliance with international standards. Especially:

  • Defamation is not fully decriminalised;
  • Public prosecutor retains powers to initiate criminal proceedings for defamation;
  • The penalty of administrative arrest for insulting public officials and for bailiffs is retained in the Code of Administrative Offences;
  • The protection of public officials against “insult” is not explicitly restricted to the performance of their duties.

ARTICLE 19 recommend the following:

  1. Defamation should be fully decriminalised.
  2. If criminal defamation is retained, prosecutors should be stripped of their power to launch criminal case for libel.
  3. The penalty of administrative arrest for insulting public officials should be removed from the Code of Administrative Offences.
  4. The protection of public officials against insult should be explicitly restricted to the performance of their duties.

– See more at: http://www.article19.org/resources.php/resource/37468/en/lithuania:-draft-defamation-law#sthash.IkNDoivF.dpuf

ARTICLE 19 finds that the Draft Law includes a number of changes which will have a positive impact on freedom of expression and media freedom in Lithuania. In particular, it decriminalises insult and limits the scope of the defamation crimes. The penalty of imprisonment for deflation is also abolished.

At the same time some aspects of the Draft Law are not in compliance with international standards. Especially:

  • Defamation is not fully decriminalised;
  • Public prosecutor retains powers to initiate criminal proceedings for defamation;
  • The penalty of administrative arrest for insulting public officials and for bailiffs is retained in the Code of Administrative Offences;
  • The protection of public officials against “insult” is not explicitly restricted to the performance of their duties.

ARTICLE 19 recommend the following:

  1. Defamation should be fully decriminalised.
  2. If criminal defamation is retained, prosecutors should be stripped of their power to launch criminal case for libel.
  3. The penalty of administrative arrest for insulting public officials should be removed from the Code of Administrative Offences.
  4. The protection of public officials against insult should be explicitly restricted to the performance of their duties.

– See more at: http://www.article19.org/resources.php/resource/37468/en/lithuania:-draft-defamation-law#sthash.IkNDoivF.dpuf

ARTICLE 19 finds that the Draft Law includes a number of changes which will have a positive impact on freedom of expression and media freedom in Lithuania. In particular, it decriminalises insult and limits the scope of the defamation crimes. The penalty of imprisonment for deflation is also abolished.

At the same time some aspects of the Draft Law are not in compliance with international standards. Especially:

  • Defamation is not fully decriminalised;
  • Public prosecutor retains powers to initiate criminal proceedings for defamation;
  • The penalty of administrative arrest for insulting public officials and for bailiffs is retained in the Code of Administrative Offences;
  • The protection of public officials against “insult” is not explicitly restricted to the performance of their duties.

ARTICLE 19 recommend the following:

  1. Defamation should be fully decriminalised.
  2. If criminal defamation is retained, prosecutors should be stripped of their power to launch criminal case for libel.
  3. The penalty of administrative arrest for insulting public officials should be removed from the Code of Administrative Offences.
  4. The protection of public officials against insult should be explicitly restricted to the performance of their duties.

– See more at: http://www.article19.org/resources.php/resource/37468/en/lithuania:-draft-defamation-law#sthash.IkNDoivF.dpuf

11:20 Steven M. Ellis @steven_m_ellis (International Press Institute, IPI, vyriausiasis patarėjas žiniasklaidos laisvės klausimais). IPI tikslas –  suprasti, kaip skirtingose šalyse randama pusiausvyra tarp garbės ir orumo gynimo ir žiniasklaidos laisvės. Apsaugos nuo šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo įstatymus naudoja nusikaltėliai, kurie nori slopinti žiniasklaidos laisvę. Žurnalistai dažnai nežino, kuo rizikuoja dirbdami. Europos įstatymai kartais naudojami pateisinti represyvius įstatymus kitose pasaulio šalyse.

IPI turi šmeižto teisės projektą (defamation law project), studijuoja įstatymus šalyse, ypač ES šalyse ir kandidatėse. Stebi ne tik įstatymus, bet ir tai, kaip teismai įstatymus interpretuoja. Tikslas – pasiūlyti permainas teisinėje sistemoje, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje, kad žurnalistai ir pilietinė visuomenė galėtų sėkmingiau praktikuoti žiniasklaidos laisvę ir žodžio laisvę. Vienas pagrindinių pasiūlymų jau yra – PANAIKINTI BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ UŽ ŠMEIŽTĄ IR GARBĖS IR ORUMO ĮŽEIDIMĄ. Taip pat panaikinti bausmes už valstybės tarnautojų, viešų politikų ir institucijų garbės ir orumo įžeidimus žiniasklaidoje, taip pat panaikinti bausmes už religinių ir valstybės simbolių niekinimą bei “šventvagystę”. Kai kur, pvz., Portugalijoje, yra mirusijų garbės ir orumo apsauga (mirusių per pastaruosius 50 m.). Daugeliu atveju (Ispanijoje, Belgijoje, Airijoje) tie įstatymai dėl moralės ar simbolių įžeidimų taikomi labai retai.

Argumentai, kuriais ginamasi Europoje:

  • truth  (kad tai, kas pasakyta, yra tiesa)
  • fair comment – honest opinion (jeigu tai ne faktiniai teiginiai, o nuomonė)
  • reasonable publication (jeigu tai tiesa ir yra  viešas interesas kalbėti apie tai)
  • privilege (teiginiai, pasakyti teisme arba parlamente, kur galioja imunitetas)

Europoje už garbės ir orumo pažeidimą žurnalistams gresia baudžiamoji atsakomybė, bauda, laisvės atėmimas, draudimas dirbti žurnalistu. Kai kuriose šalyse garbės ir orumo įžeidimas žiniasklaidoje yra baudžiamas griežčiau nei bet koks kitas garbės ir orumo įžeidimas (Azerbaidžanas, garbės ir orumo įžeidimas internete). Baudžiamoji atsakomybė dažniausiai taikoma žurnalistui, išskyrus, pvz., Suomiją, o administracinė – žiniasklaidos įmonei. Kartais baudą moka žiniasklaidos įmonė, bet paskui žurnalistas turi jai sumokėti. S.M.Ellis: “Žurnalistai, persiskaitykit savo šalies įstatymus ir iš anksto susiraskite, kas jums teiks teisinę pagalbą jūsų šalyje arba tarptautiniu lygiu. Jei patiriate žiniasklaidos laisvės ir žodžio laisvės pažeidimus ar ribojimus – kreipkitės į mus, IPI”.

IPI siūlo seminarus ir žurnalistams, ir teisininkams.

EŽTT (Europos žmogaus teisių teisme) vienas svarbiausių kriterijų nagrinėjant atvejus yra proporcingumas – ar teismai nepažeidė proporcingumo principo ribodami žiniasklaidos laisvę ir žodžio laisvę ir ar teismo sprendimai nesustiprins savicenzūros ateityje. Informacijos teisingumas bei svarba viešajam interesui taip pat svarbūs faktoriai EŽTT.  Baudžiamoji atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą tarptautinių organizacijų yra laikoma vienu iš 10 pagrindinių trukdžių saviraiškos laisvei. Klausimas iš Rumunijos – gal reikia ES direktyvos tuo klausimu? S.M.Ellis – IPI pozicija, kad turėtų būti tik administracinė atsakomybė, bet kaip direktyva “iš viršaus” tai nebūtinai turėtų teigiamą įtaką visose šalyse. Kroatijoje yra baudžiamoji atsakomybė ir už neteisingą informaciją, pažeidžiančią reputaciją, ir už teisingą, jeigu informacija nėra viešas interesas. S.M. Ellis teigimu, tais atvejais, kai argumentas dėl baudžiamosios atsakomybės yra viešoji tvarka, jis gali būti atremiamas sakant, jog yra pakankamai kitų įstatymų baudžiamojoje teisėje ir kad administracinė atsakomybė yra efektyvesnis ir mažesnę grėsmę žiniasklaidos laisvei bei žodžio laisvei keliantis būdas saugant viešąją tvarką.

(Turint omenyje Teisingumo ministerijos reakciją labiau nei bet kada aišku, jog Lietuvoje reikia stiprios nevyriausybinės teisininkų, žurnalistų ir aktyvistų organizacijos, išmanančios žiniasklaidos laisvės ir žodžio laisvės problematiką, pajėgios ginti jas ir informuoti visuomenę (ir žurnalistus) apie jų svarbą visai visuomenei, – audra)

pilnet9:11 Amy Brouillette (Center for Media and Communication Studies, Central European University, CEU).  EK kofinansuojamas CEU projektas, skirtas žurnalistams. Tikslas – teisinė pagalba Europos žurnalistams ir žiniasklaidos organizacijoms, susiduriantiems su grėsme žiniasklaidos laisvei ir žodžio laisvei. Teisininkai nori sukurti tinklą, kad pagalba galėtų pasinaudoti ir tie žurnalistai bei organizacijos, kurie neturi savo teisininko ir neturi pakankamų lėšų teisinei gynybai. Taip pat jie siekia išvystyti universalių įrankių platformą, kuria galėtų naudotis žurnalistai tais atvejais, kai jie kaltinami šmeižtu, garbės ir orumo įžeidimais, kai jie verčiami atskleisti šaltinį etc. Yra organizacijų, kurios teisinę pagalbą teikia nemokamai, pro bono ar low bono. Pvz. Public Interest Law net, PILnet . Taip pat teikiama pagalba tais atvejais, kai kyla disputai dėl darbo sąlygų tarp žurnalistų ir žiniasklaidos organizacijų bei disputai dėl etikos su darbdaviais. CEU centras kviečia žiniasklaidos teisės organizacijas prisijungti, užpildyti anketą ir atsiųsti jiems, kad jie turėtų duomenis apie teisinę pagalbą Lietuvoje.

  • kokia teisinės pagalbos žurnalistams sistema valstybėje?
  • ar etatiniai žurnalistai gauna organizacijos teisininko pagalbą?
  • kokią pagalbą turi frylanceriai, laisvai samdomi žurnalistai?
  • ar žurnalistai žino apie tarptautines organizacijas, teikiančias teisinę pagalbą?
  • koks žurnalistų organizacijų vaidmuo, ar jos teikia teisinę pagalbą žurnalistams, nariams ir nenariams?
  • kokios patirties turite su valstybėje veikiančiomis ir tarptautinėmis žiniasklaidos teisės organizacijomis ir grupėmis?

Daugelyje Europos valstybių yra stiprios pro bono teisininkų organizacijos, ginančios žurnalistus. Kartais jie gina žurnalistus ne dėl pačių žurnalistų, bet tam, kad (kaip Vengrijoje žodžio laisvę ginanti  organizacija TASZ) stiprintų teisinę valstybę. Dalyje valstybių žurnalistų organizacijos yra pakankamai stiprios, kad turėtų gerus teisininkus ir gintų žurnalistus pro bono.

“Šmeižto turizmas” – fenomenas, kai (dažniausiai) Rytų Europos oligarchai kreipiasi dėl “šmeižto ir garbės ir orumo įžeidimo” į JK teismus (Ukrainos atvejis). Tai daroma daugiausiai norint pagąsdinti žurnalistus. Nuo 2013 m. yra pažangesnis šmeižto įstatymas JK ir “šmeižto turizmo” galimybė yra ribota. Norint kreiptis į teismą, reikia prieš tai įrodyti, kad svetur publikuota informacija tikrai buvo skirta JK auditorijai, taip pat reikia įrodyti, kad to žmogaus, kurio reputacija tariamai yra pažeista, reputacija yra apskritai žinoma JK (anksčiau buvusiu atveju Ukrainos oligarchas teigė, jog jis svarbus JK, nes buvo vieną kartą pakviestas vakarieniauti su karaliene, taip pat dar dėl to, kad jis aukojo pinigus labdarai. To nepakako įrodyti, kad jis yra žinomas JK. Tačiau kaip žurnalistų spaudimo priemonė toks kreipimasis į teismą reikšmingas, nes žurnalistams tokiu atveju reikia brangiai apmokamų JK teisininkų). Klausimas iš Rumunijos – ar gali Chevron paduoti Ruminijos žurnalistą, skelbusį straipsnius internete, į teismą JAV? Atsakymas – teoriškai taip, tačiau mažai tikėtina, kad teismas tenkins prašymą, bus atsižvelgiama, ar skelbta informacija turi reikšmės JAV auditorijai.

Naudingi dokumentai:

pAOLO
Prof. P. Mancini knyga

2014 06 07 11:49 prof. Paolo Mancini iš Perudžijos universiteto kalba apie politinį žurnalistų vaidmenį skirtingose žiniasklaidos sistemose. “Daugiau nebepriimsiu kvietimų į konferencijas. Nes aš nebežinau, kas yra gera žurnalistika”, – sako prof. Mancini. Įstatymų neužtenka. Etikos taisyklių neužtenka. “Būsiu žiaurus. Įspėsiu jus. Pateiksiu tikrovę, kokia ji yra. Nekalbėsiu apie idealų variantą, apie siekiamybę. Kaip tvarkytis su tikrove? Ne tik Europoje ar JAV, bet visur. Žurnalistika neatsiranda vakuume. Žurnalistika yra tam tikros socialinės, politinės, ekonominės terpės dalis. Tai banalu. Bet daugeliu atveju mes tai pamirštame. Esu prieš bendrą supratimą, kas yra žurnalistika. Yra daug būdų veikti ir dalykų, kurie galėtų būti vadinami žurnalistika. Nežinau, ką reiškia būti žurnalistu Bulgarijoje, Ukrainoje ar net Italijoje. Reikia susieti žurnalistiką su konkrečia situacija. Universalaus žurnalistikos modelio nėra. Universitetų profesoriai ir profesionalai daro klaidą. Jie keliauja aplink pasaulį ir moko žurnalistikos. Prieš keletą metų buvau Maskvoje Lomonosovo universitete, važiuoju ten dažnai, aš jiems patinku, ir nuolat randu ten kokį Misurio universiteto (JAV) profesorių mokanti rusų žurnalistus. Jie negali naudoti to, ko juos moko Misurio universiteto profesorius. Reikia mokyti žurnalistikos, kurią galima būtų praktikuoti būtent tomis sąlygomis, kokies tie žurnalistai turi”.

“Yra bendras teisinis žurnalistikos modelis – neutrali, nepriklausoma nuo galios, atskirianti naujienas ir komentarą, viešojo intereso saugotoja. Bet 98 proc. pasaulio žurnalistika nėra tokia. Kur tokia žurnalistika egzistuoja?  “A tiny handful of countries (Curran-Park 2000)”. Vadinasi, kalbame apie žurnalistiką, kuri negali būti praktikuojama niekur, išskyrus kelias šalis. Yra dar viena problema. Mes manome, kad žurnalistika patiria krizę. Abejoju. Kur ji yra patiria krizę? JAV? JK? Vokietijoje? Suomijoje? Italijoj? Gal. Bet pasaulyje ji nepatiria krizės, arba krizė yra visai kas kita, nei mes vadiname krize. Kur laikraščiai užsidarinėja? Šiaurės Amerikoje (sumažėjo 13 proc.), Vakarų Europoje skaičiai panašūs. Bet kur žmonės gyvena? Daugiausia žmonių gyvena Azijoje. Didžiausioje demokratinėje valstybėje, Indijoje, žurnalistika nepatiria krizės.  Ten kasdien pradedamas leisti naujas laikraštis. Žiniasklaida klesti. Žurnalistika nepatiria krizės Kinijoje. Ir Lotynų Amerikoje (išskyrus Braziliją). Jei išgyvenate krizę, važiuokite į Indiją ir dirbkite žurnalistais ten, nes ten žurnalistai nepatiria jokios krizės.”

“Politika nėra vien tik “Vakarų politika”. Turime išmokti suprasti politiką duotomis sąlygomis. Mano knygą (Comparing Media Systems) daug kas kritikavo. Gal ir pagrįstai. Viena kritikių – Indijos mokslininkė Chakravarty (2013) Ji analizavo mūsų politinio paralelizmo idėją. Žiniasklaida ir politinis aparatas vystosi kartu ir persipina.

Politinio paralelizmo idėja paremta (pagal Chakravarty):

  • formal constitution of politics
  • national scale of politics
  • settled character of politics while in larger democracies in the world politics shows different attributes: informal, multiscalar, flexibile or evolving

P.Mancini: “Politika yra daugiau neformalus dalykas, nei neformalus. Pavyzdžiui, atsakingos žurnalistikos idėja Italijoje neveikia, nes žurnalistika nėra atsakinga, ji neatsiskaito skaitytojams, ji atsiskaito specifiniams verslo ir politiniams interesams.”

Kas gali paveikti tai, ką reiškia “būti žurnalistu” skirtingose valstybėse?

  • žiniasklaidos rinkos struktūra
  • valstybės vaidmuo (gerovės valstybė ar neoliberali, stipri ar silpna, konsoliduota ar tranzitinė demokratija)
  • stiprios ar silpnos tarpinės organizacijos (politinės partijos, religinės/etninės priklausomybės)
  • racionali-teisinė valdžia (ar tai universalaus pobūdžio taisyklės, ar, kaip Italijoje, taisyklės priklauso nuo grupės, kuri ją primeta. Apie Italiją žmonės žino pirmiausia spagečius, paskui – mafiją. Mafija pasižymi atskirų taisyklių tam tikroms sąlygoms kūrimu. Italijoje jei nori tapti žurnalistu, reikia būti politiškai susijusiu su partija ir tam tikru leidiniu, žurnalisto sūnum ar giminaičiu, tai keičiasi, bet nelabai)

P.Mancini duoda pavyzdį, kaip britams nepavyko įdiegti etikos komisijos Rusijoje, tai jam yra pavyzdys, jog žurnalistikos standartai nėra universalūs. Rusijoje informalumas nugali formalumą, Anglijoje – atvirkščiai. Pavyzdys tikras, kaip tik vakar apie jį kalbėjo kitas parnešėjas, prof. D. Tambini iš JK,  bet jį interpretuoti galima ir kitaip – universalūs standartai negali būti idiegti per vieną dieną, ypač autoritarinėje šalyje, kur žiniasklaida yra kontroliuojama.

(nežinau, ką jūs manote apie prof. Mancini kalbas, man atrodo, kad tokiu politiniu paralelizmu, tiksliau, reliatyvizmu, galima pateisinti visas priespaudas, Rusijos žiniasklaidos suvaržymus, Lietuvos žiniasklaidos neskaidrumą, nekokybiškas mūsų žurnalistikos studijų programas etc. Beje, tokį patį argumentą, kad neverta kviestis profesorių iš JAV, JK ar Prancūzijos į Žurnalistikos institutą, esu girdėjusi ir iš vieno ŽI vadovo. Tikiuos, kad profesoriui jo požiūris padeda daryti akademinę karjerą, bet gerai, kad yra ir kitokių profesorių🙂   – audra)

Ką keičia naujosios medijos?

Į Lietuvos pavyzdį, kaip universalūs žurnalistikos principai ne tik gali būti taikomi, bet ir padėti transformuoti visuomenę, prof. Mancini turi atsakymą, kad Estija ir Lietuva yra atskiras atvejis, nulemtas istorijos, kad Lietuvos ir Estijos žurnalistikos ypatingumą lemia Skandinavijos artumas ir įtaka ir kad svarbu ir šalies mažumas🙂 “Nesakau, kad esu prieš universalius modelius. Tik sakau – atidžiai pažiūrėkite į situacijas savo šalyse ir bandykite adaptuoti juos pagal esamas sąlygas”, – sako profesorius. Na, galima sakyti, kad nusileido šiek tiek.

2014 06 07 09:40 Aidan P. White @aidanpwhite Etiškos žurnalistikos tinklo (Ethical Journalism Network, beveik 50 žurnalistų organizacijų, organizacija finansuojama Norvegijos Užsienio reikalų ministerijos):  pasaulyje yra apie 400 žurnalistikos etikos kodeksų, kai kurie labai trumpi, kai kurie – daugybės puslapių.

  • žurnalistika nėra žodžio laisvė, tai ribojama išraiška (journalism is not free speech, it is constrained expression)
  • žurnalistika veikia apibrėžtų vertybių lauke (it works in a framework of values)
  • žurnalistika turi tikslą (it has purpose)
  • žurnalistika yra viešoji gėrybė (it is a public good)

Beveik pusės tūkstančio žurnalistikos etikos kodų pagrindas tas pats:

  • tiesa (truth, tikslumas, faktai)
  • nepriklausomybė (independece)
  • impartiality (nešališkumas, daugiau nei vienas požiūris, kartais – daugybė)
  • humanity (žmoniškumas, svarbu žinoti, kokias pasekmes turės tavo darbas, ar jis nesukels grėsmės ir ar be reikalo neužgaus)
  • accountability (atsakomybė, sugebėjimas pasakyti “atsiprašau”, kai esi neteisi)

TurnRibos (papildomos): skaitytojas/klausytojas/žiūrovas šiandien yra redakcijos dalis (socialinės žiniasklaidos dėka). Elitinės žurnalistikos idėja dingo, tiek dėl technologijų, tiek dėl naujos komunikacijos kultūros (gal Italija, kur žurnalistams reikia egzamino ir licenzijos – išimtis? – audra). Kitos ribos – politika, verslo interesai, nepakantumas ir neapykantos raiška (hate speech). Šiandien didelė dalis žurnalistų, ypač jaunų, dirba nemokamai arba beveik nemokamai. Tiriamoji žurnalistika traukiasi, daugeliu atveju šiandien ją finansuoja filantropai. Žurnalistikos kursų mažėja, žurnalistų daugėja. Iš žurnalistų tikimasi, kad jie bus supermenai, mokės dirbti skirtingų medijų aplinkoje, greitai, gerai ir nemokamai🙂 Būti geru žurnalistu šiandien nėra lengva. Informacijos kiekis didėja, patikimos – ne.

Gana tos neapykantos (Turning the Page of Hate) – nauja kampanija, kuria skatinamas tolerancija žurnalistikoje. Ruandoje genocidą paskatino radijo stotys. Neapykantos kurstymo galima rasti daugelyje šalių ir šiandien. Islamofobija, antisemtizmas, genocidas, religija, rasizmas, migracija, lyčių lygybė, homoseksualumas – tai tik kelios temos, kurios mums surenka “paspaudimus”, “klikus”. Neapykantos kurstymas yra ribojamas įstatymų, bet daugiausiai tik tais atvejais, kai kalbama apie etniškumą. Ukraina ir Rusija – A. White teigimu, žurnalistika atsisakė etikos tam, kad “demonizuotų priešą”. Šiuo metu jis organizuoja Ukrainos ir Rusijos žurnalistų susitikimą Austrijoje. Kada kaip žurnalistas tu nustosi rašyti/transliuoti, suprasdamas, kad tai, ką darai, skatina smurta? Kai kuriems žurnalistams reikia pamatyti žūstančius žmones, kad pagaliau uždėtų ribas sau. Nėra bendro supratimo, kas yra neapykantos kurstymas (nors jis ribojamas nuo 1945).  Pavyzdys –  neapykantą kurstantis filmas, apie kurį AP paskelbė nepatikrinusi, kad tai yra visiška melagystė, “Innosence of Muslims” .Manipuliuota ne tik filme, bet ir nušviečiant “musulmonų reakcijas” į filmą. Iš pradžių į jį sureagavo tik kraštutinių pažiūrų islamistai, jų reakcija buvo rodoma kaip “viso pasaulio musulmonų” reakcija, kol įsiplieskė platesnė reakcija.

Kitas pavyzdys – Mahometo karikatūros 2006 m., 150 žmonių žuvo. Žiniasklaida manipuliavo informacija.

2010 Terry Jones (JAV) tapo sensacija, nes paskelbė, kad nori sudeginti Koraną (12 žmonių parapijos pastorius). Žuvusių skaičius nežinomas. Žiniasklaida atsipeikėjo ir nustojo transliuoti žinias apie jį. Jis iki šiol degina Koranus, bet niekas nebekreipia dėmesio.

Rasizmo ir satyros perskyra – iš Obamos fotografijos padaryta beždžionė Belgijos laikraštyje De Morgen. Laikraštis atsiprašė sakydamas, kad jie manė, jog “rasizmo jau nebėra”, todėl galima juoktis kaip tik nori, ir kad jie kalti tik dėl to, kad jų “blogas skonis”.

  • neskubėk skelbti (etiška žurnalistika yra galvojanti ir tikrinanti žurnalistika). A.White: “šiandien dažniau kalbu apie lėtąją žurnalistiką, ne apie greitąją, nes tik lėtoji yra humaniška”.
  • būk žmoniškas (show humanity)
  • būk skaidrus (be transparent, parašyk ir tai, kas sumokėjo už kelionę, man už kelionę sumokėjo Europos universiteto institutas)
  • būk atsakingas (be accountable)

Reikia atskirti žurnalistinį turinį nuo skaitytojų komentarų ir nesumaišyti to. Daugelis žurnalistinių leidinių nemoderuoja komentarų (tik po fakto, jei kas nors pasiskundžia).

  • šiandien reikia iš naujo suprasti ir apibrėžti, kas yra žurnalistika, kas ja užsiima, kokie mūsų standartai (rethinking acts of journalism)
  • etika privaloma visiems (expand the base, ethics are for all)
  • privaloma pasikeisti (industry commitment to change)
  • kokybiška savireguliacija (good governance, self regulation)
  • leadership from within journalism
  • partnership with audience.

A,White: “Rinkitės kokybę, ne “klikus”. Visiškas nepakantumas neapykantos kurstymui. Jeigu kas nors puolamas, suteikite galimybę atsakyti, kas jis bebūtų. Neimkite pinigų. Nežadėkite to, ko negalite padaryti. Praneškite, ką sako kandidatai rinkimuose, ne tai, ką jų rėmėjai sako, kad kandidatai sako. Turėkite vidinius etikos kodeksus. Savireguliacija visada yra geriau nei valstybės reguliavimas. Savireguliacija turi veikti trimis lygiais – atskiro žurnalisto, žiniasklaidos įmonės ir žurnalistų bendruomenės valstybėje.”

A.White mano, kad komentarai internete po straipsniais turi būti moderuojami, maksimaliai, kiek tik įmanoma, bet kartu tai dažnai nėra įmanoma dėl didelio komentarų kiekio. Todėl kai kurios žiniasklaidos priemonės nebeleidžia komentuoti kai kurių temų, pvz., Guardian straipsnių apie Izraelį. Jei neįmanoma moderuoti, reikia bent jau kas savaitę apžvelgti komentarus ir paaiškinti, kas priimtina, o kas – ne. Tai padės skaitytojams susiorientuoti ir padės suprasti, kad jie gali rašyti geriau. “Aš džiaugiuosi, kad mes kai kuriais atvejais pasiekėme žodžio laisvės ribas ir įmonės kaip Feisbukas, Tviteris etc. yra priverstos apibrėžti ribas, kas gali būti jose sakoma. Matome, kaip vystosi atsakomybė”.

Lėtoji žurnalistika turi paklausą. Žmonės vis labiau supranta, kad informacija internete, pateikiama dideliu greičiu, gali būti nepatikima. Sukurti pasitikėjimą – viena svarbiausių žurnalisto užduočių. Suomijoje premijuota lėtos žurnalistikos platforma Long Play.  Daugiau info apie Long Play.

Kaip pranešinėti apie politikus-rasistus, ar cenzūruoti jų kalbas? Mes – ne politiko tribūna. Jei būtina apie tai pranešti, tai daryti reikia laikantis geros žurnalistikos principų. Ar tai, ką jie sako, yra tiesa? Ar yra viešas interesas? Įdėti į kontekstą.

Europoje vis daugiau politikų ir stambių verslininkų mano, kad būtina įsigyti žiniasklaidos priemonę. Todėl dabar labiau nei bet kada svarbu valstybėje turėti skaidrią ir visiems prieinamą informaciją apie žiniasklaidos priemonių savininkus. A.White: “Deja, net ten, kur yra taisyklės, tvarkos nėra”. Lietuvoje TILS dėka turime Stirna.info . Gerų įstatymų nepakanka. Žurnalistai turi turėti drąsos tapti žiniasklaidos skaidrumo aktyvistais, jie turi kurti naują žurnalistikos kultūrą, kurioje aišku, iš kur ateina pinigai, mes turime daugiau dėmesio skirti savo pačių darbo vietų skaidrumui.

A. White požiūriu, EP rinkimuose Europos žiniasklaidoje dominavo naratyvas esą yra augantis antieuropinis sentimentas “visoje Europoje”.  Ypač JK šis naratyvas buvo stiprus. “BBC ėjo pas UKIP lyderį klausti bet ko, pvz., ką jis mano apie princo Čarlzo pasisakymą. Kodėl? Tas žmogus nebuvo niekur išrinktas, kodėl jis sėdi prie svarbiausiojo stalo ir reiškia savo nuomonę viešai visais klausimais? Rinkimų rezultatai visiškai nerodo, kad žmonės balsuoja už euroskeptikus. Atsirado daugiau euroskeptikų grupių, bet nėra statistikos, kad euroskepticizmas tapo populiaria politine nuostata”.

Migracija, politika, nukreipta prieš homoseksualius žmones Afrikoje – pavyzdžiai temų, pranešdama apie kurias žiniasklaida sutirština spalvas.

>>>>>grįžti į pirmą puslapį