Žurnalistas, kuris filmuoja nepilnametį žmogų mokykloje be jo paties ir tėvų ar kitų suaugusiųjų sutikimo, pažeidžia įstatymą, bet jo elgesys vis tiek etiškas. Tokią išvadą perša skirtingi dviejų žurnalistų darbą tiriančių institucijų atsakymai dėl vieno įvykio mokykloje.

Esu rašiusi komentarą apie “Lietuvos ryto” žurnalistų darbą Jonavos Senamiesčio gimnazijoje pernai kovo mėnesį. Šią mokyklą esu baigusi pati, apie reporterių apsilankymą ir jo rezultatą sužinojau iš mokykloje dirbančios mamos. Istorija trumpai: trys reporteriai tyrė galimą patyčių atvejį. Anot mokytojų, į gimnaziją įleisti žurnalistai vaikų ir darbuotojų akivaizdoje nesilaikė nei įstatymų, nei mokyklos taisyklių. Vieną moksleivę reporterė netgi vijosi, stvėrė už rankos (šį epizodą sako matę grupė mokinių ir mokytojų, bet jis neužfiksuotas). Televizijos reportaže rodoma, kad paauglė buvo filmuojama jai nesutinkant ir kai reporteriai pasakė žmonėms, jog nebefilmuoja, kamerą toliau laikė įjungtą.

Kadangi Visuomenės informavimo įstatyme aiškiai pasakyta, jog nepilnamečius filmuoti be tėvų sutikimo draudžiama, nereikia būti teisės ekspertu, kad suprastum: ribos peržengtos. Buvo ir daugiau diskutuotinų “Lietuvos ryto” sprendimų su šia tema susijusiose publikacijose, tačiau likime prie pagrindinio epizodo ir reakcijos į jį.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse rašoma, kad informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais būdais, kad žurnalistai privalo rūpintis vaikų gerove. Ir kiekvienam piliečiui primenama: kai kodeksas pažeidžiamas, galima kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Kai pažeidžiamas Visuomenės informavimo įstatymas ir apskritai negerbiamos žmogaus teisės visuomenės informavimo srityje, galima rašyti skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Mokykla po ją papiktinusio vizito ir publikacijų į šias institucijas ir kreipėsi.

Iš Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos jos pirmininko Lino Slušnio pasirašytas atsakymas gautas prieš metus, pernai liepą. Rašoma, kad komisija peržiūrėjo laidos įrašą ir daro išvadą, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas pažeistas nebuvo: “TV reportažas parengtas pakankamai profesionaliai, žurnalistė elgėsi mandagiai, nematyti, kad būtų brutualiai elgusis su paaugle (…)” . Ekrane rodoma moksleivė pridengtu veidu, ji akivaizdžiai nenori filmuotis, be jokio teisinio pagrindo įvardinama “skriaudike”, ir reportažas yra etiškas? Sunku patikėti, kad jį komisija, kaip sakoma rašte, apskritai žiūrėjo.

Žinoma, sprendimą buvo galima skųsti, bet mokykla tuo neužsiėmė. Teisinis susirašinėjimas atima per daug brangaus laiko ir sveikatos.

Aš esu tas žmogus, kuris iš karto po incidento rekomendavo kreiptis į komisiją. Dabar perspėčiau, kad kreipimasis bus kaip loterija: logiško sprendimo gali ir neišlošti. Ir pati noriu ateityje rasti laiko patyrinėti kitų piliečių skundų kelią iki atsakymo, apsilankyti posėdžiuose.

Jeigu komisija iš tiesų neturi sąlygų gilintis į situacijas, dėl kurių kreipiasi piliečiai, ir pateikti jiems išsamius atsakymus, reikia visuomenę dėl to perspėti iš anksto. Ir, žinoma, keisti tvarką. Žmonėms būtent jų pateikto skundo klausimai yra svarbūs, nepaisant to, kad komisija tuo pačiu metu gali nagrinėti dar kelis skundus dėl ryškesnių tos pačios redakcijos prasilenkimų su įstatymais ir kodeksu.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atsakymas atėjo praėjus daugiau nei metams (tik šį birželį), bet yra žymiai išsamesnis. Inspektorės Zitos Zamžickienės pasirašytame rašte konstatuojama, kad filmuodami ir rodydami paauglę žurnalistai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, elgėsi neetiškai ir nesąžiningai. Mokykla skunde minėjo daugiau publikacijų, kurios jai atrodė pažeidžiančios teisės normas ir žeminančios mokyklos reputaciją, bet inspekcija priminė, kad viešojo juridinio asmens (mokyklos) kritikos ribos yra platesnės ir daro išvadą, kad daug kur teisi per advokatę paaiškinimus pateikusi “Lietuvos ryto” redakcija, o ne mokykla.

Vis dėlto esminis pažeidimas įvardintas. Dviejų institucijų sprendimai nedera. Ar taip turėtų būti šiuo atveju? Juk kalbame ne apie kokią nors subtilią informacijos šaltinio apsaugos situaciją, kai įstatymo ir etikos kodekso traktuotės gali skirtis. Tai buvo elementarus filmavimas mokykloje.

Beje, praėjus porai mėnesių po minėtojo reportažo, tame pačiame portale Lrytas.lt kita žurnalistė vėl rašė apie patyčias Jonavoje (kitą istoriją), o apie minėtą atvejį pridūrė: “Ištyrus šį atvejį tiek mokyklų mokytojai, tiek vaiko teisių apsaugos specialistai tikino, kad istorija buvo kiek kitokia. Nuolat bėganti iš namų mergaitė galėjo nukentėti ne nuo bendraamžių mokykloje, o nuo savo gatvės draugų. (…) Rajono policija aiškinasi, ar prieš dukterį nesmurtavo pati mama”.

Dabar Jonavos policijos atstovų paklaususi, kuo baigėsi pradėtas tyrimas, sužinojau, kad tyrimai buvo du ir abu nutraukti. Pirmasis – dėl nepilnametės dešinės rankos riešo sužalojimo. Prokuroro teigimu, mergina prisipažino tai padariusi “savo noru”, o ankstesnius parodymus – neva tai padarė kita nepilnametė – davė norėdama įtikti savo mamai. Antrasis tyrimas – dėl mamos smurto prieš dukrą kitos nepilnametės akivaizdoje. Įrodyta, kad mama smurtavo, tačiau aiškinama, kad “tokie veiksmai iššaukti pačios dukros nedrausmingumu ir nepaklusnumu”, t.y.,dukra be pateisinamos priežasties praleido visos dienos pamokas ir vengė naktį grįžti namo iš svetimo buto. Toks policijos atsakymas.

Dabar tikrai nepulčiau kurti antraščių esą “kalta yra mama”. Akivaizdu, jog istorija sudėtinga. Kodėl pirmajame televizijos reportaže daugiau informacijos apie padėtį šeimoje nepasakė kalbintas vaiko teisių apsaugos įstaigos vadovas – dar vienas atskiras klausimas. Tačiau mums, žurnalistams, visada verta suklusti, kai kas nors mėgina pateikti ypač primityvias problemų schemas.

Visuomenei sveikti nuo patyčių ir kitų problemų nepadėsime, jei patys tapsime nepagarbaus elgesio pavyzdžiais. Pasitikėjimas žiniasklaida dar labiau menks, jei ir etikos institucijos sakys, kad pažeidinėti įstatymus yra “pakankamai profesionalu”.

P.S. Prieš rašydama šį tekstą svarsčiau, kad verta būtų kreiptis ir pačios Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos komentaro. Tačiau nutariau, kad dar vertingesnė būtų vieša diskusija šia tema.

Giedrė Čiužaitė yra žurnalistė, LRT radijo laidų vedėja, baigė žurnalistikos (BA) ir edukologijos (MA) studijas Vilniaus universitete, dėsto VU Žurnalistikos institute, žurnaliste dirba 16 metų. Yra pelniusi du LRT “Bitinukus” kaip geriausia LRT radijo laidų vedėja ir geriausia radijo žurnalistė, taip pat LŽS  bei Europos Komisijos atstovybės organizuoto konkurso “EuroMedija 2011″ apdovanojimą “Europos balsas”.

>>>> grįžti į pradžią