„Vartokime žodį negras nekrūpčiodami“, rašoma Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“, kurį man pasiūlė paskaityti viena LRT radijo laidos vedėja. Jos vedamoje laidoje šią vasarą skambėjo žodžiai „juodoji rasė“ ir „negrai“, kas, laidos kūrėjos nuomone, neturi jokios žeminančios potekstės.

Kad galėčiau tuo įsitikinti, prie laiško pridėjo ir porą nuorodų. Viena – į mokslininkams skirtą portalą, kuriame publikuotas tekstas „Negras ar juodaodis?“. Čia randu apie tuziną išrašų iš įvairiausių enciklopedijų bei sužinau, kad, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje antropologu ir etnografu dirbęs N. Čeboksarovas „negrus“ skirsto į porases, o „Sudano negrus“ vadina „tikraisiais negrais“. Viena po kitos pateikiamos citatos iš XIX a. – XXI a. žodynų bei galiausiai reziumuojama, kad lietuviai, matyt, yra kamuojami fobijų, nes žodis „negras“ menkinančio atspalvio neturi.

Žurnalistė, tvirtinanti, kad „negras“ visiškai nemenkina juodaodžių žmonių, atsiunčia man ir kitą šaltinį – Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) nutartį (bylos Nr. 2K-91/ 2010).

Teismas, pasirodo, yra patvirtinęs, kad Lietuva nepriklauso pasaulio istorijos kontekstui. 2010 m. LAT nusprendė, kad „žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu-kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei“. Po šio sprendimo Apylinkių teismų teisėjų sąjunga savo svetainėje išplatino naujieną pavadinimu „Viskas gerai su tuo negru“.

Taigi tai, kad į Lietuvos žemvaldžių sodybas nebūdavo atvežami vergai iš Afrikos, o vietiniai nežinojo, kas dedasi likusiose Europoje ir JAV, leidžia mums dabar, XXI amžiuje, manyti, kad Lietuvoje neveikia su vergove, žmonių žeminimu ir rasizmu susiję stereotipai, o žodis „negras“, ištartas kirtus Lietuvos sieną, staiga praranda visas savo neigiamas konotacijas. Ir tai vyksta dabar, kai jau seniai turime visuotinį vidurinį išsilavinimą, o pasaulyje pirmaujame pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičių.

Visgi keisčiausia, kad šiais šaltiniais vadovaujasi žurnalistai – profesionalai, kurie turėtų suprasti, kad tai, kas yra teisėta, nebūtinai yra etiška, atsakinga ir korektiška. Todėl pavyzdinės pasaulio žiniasklaidos priemonės ir turi savo viešai skelbiamus etikos kodeksus, vidines darbo taisykles ir atsakingo informavimo gaires, kad mes, žiūrovai, klausytojai arba skaitytojai, galėtume geriau suprasti, kokiais standartais vadovaujasi redakcija ir ko galime iš jos laukti.

Ar vienos laidos liapsusas atspindi visos žiniasklaidos priemonės nuomonę? Ar tai priimtina kitiems kolegoms ir ar sutampa su redakcine politika?

Ką radijo eteryje skambant žodžiams „negras“ turėtų pagalvoti auditorija? Ką daryti, jei esi nustebęs dėl tokios leksikos, ir niekur svetainėje nerandi bendrų redakcijos darbo ir informavimo standartų? Deja, Lietuvoje dar nė viena žiniasklaidos priemonė neturi ombudsmeno – skaitytojų redaktoriaus. Jiems siunčiami gyventojų skundai ir klausimai dėl laidos turinio, žurnalistų darbo, pakviestų pašnekovų, užduotų klausimų ir dar bet ko, kas tik gali dominti ar erzinti klausytoją. Su visais šiais šūsniais ombudsmenas eina pas laidų kūrėjus ir aiškinasi, kas, kaip ir kodėl. Vėliau jis ar ji reguliariai pateikia redakcijos atsakymus arba pripažįsta žurnalistų padarytas klaidas. Ombudsmenai paprastai dirba redakcijose, sau keliančiose aukščiausius kokybės standartus ir diktuojančiose etiškos ir atsakingos žurnalistikos principus. Negi mes neturime tokių ambicijų?

Rašau šį komentarą kaip radijo mylėtoja ir klausytoja. Laidoje, kuri paskatino parašyti šį tekstą, rasistinius žodžius vartojo pašnekovas, o laidos vedėja tiesiog toliau uždavinėjo klausimus. Laida taip ir tekėjo sava vaga: vienas pasako, kitas paklausia. Netiesioginiame eteryje. Vėliau jokio paaiškinimo redakcija viešai nepateikė, o aš taip ir nesupratau, ar toks žodynas yra leistinas jos žurnalistams ir atspindi visą radijo darbuotojų darbo kultūrą.

Susirašinėdama su laidos kūrėjais prisiminiau 1994 m. Europos Žmogaus teisių teismo bylą. Tais metais teisėjai kaip tik nagrinėjo Danijos žurnalisto J.O. Jersildo atvejį dėl neapykantos kurstymo tiesioginėje televizijos laidoje, kurioje jis kalbino rasistiniais pareiškimais besišvaistančius jaunimo organizacijos atstovus. Nors pripažinta, kad žurnalistas savo veiksmais nesiekė kurstyti neapykantos, septyni teisėjai dar atskirai prie nutarties pažymėjo, kad skambant rasistiniams pareiškimams ar frazėms laidoje, žurnalisto atsakomybė yra išreikšti savo nepritarimą pašnekovų nuomonei ir taip parodyti, kad jų naudojamas žodynas yra netoleruojamas demokratinėje žmogaus teises ginančioje visuomenėje. Kitaip eteris paprasčiausiai tampa medija rasistinei neapykantai skatinti arba padeda ją įtvirtinti.

Tad kodėl nesivadovauti šiuo nutarimu ir atskiromis teisėjų nuomonėmis? Kodėl renkamės senas enciklopedijas, kuriose išrankiojamas kiekvienas žodžio paminėjimas nepateikiant platesnio istorinio ir socialinio konteksto?

Jei niekada neteko matyti šios bylos, gal bus žinomas kitas atvejis, artimesnis Lietuvai. Dar 2009 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo ataskaitoje rašė, kad žodis „negras“ gali skambėti paniekinančiai. Leiskite pateikti čia vieną esminę citatą:

<…> vertinant žodžio „negriukas“ vartojimo atitikimą bei leistinumą pagal Lygių galimybių įstatymo nuostatas galima pažymėti, kad minėtas įstatymas formaliai ir tiesiogiai nereglamentuoja šios sąvokos vartojimo leistinumo. Tačiau žodžio „negras“ vartojimas kiekvienu konkrečiu atveju gali sukelti įvairių neigiamų pasekmių, atsižvelgiant į tai, kam ir kokiomis aplinkybėmis jis gali būti pasakytas. Be abejonės, tokio žodžio pasakymas juodos odos spalvos žmogui gali būti vertinamas kaip įžeidimas, pažeminimas ar paniekinimas rasės pagrindu. Todėl manytume, kad žodžio „negras“ ar mažybinės formos „negriukas“ vartojimas viešojoje erdvėje yra nerekomenduotinas, nes lygias galimybes propaguojančioje ir užtikrinančioje visuomenėje šis žodis gali formuoti neigiamas stereotipines nuostatas apie juodaodžius žmones“.

Tik nuo žurnalistų priklauso, kokiais šaltiniais jie vadovausis ir kokius reikalavimus kels savo redakcijos nariams. Norėtųsi mažiau pasiteisinimų apie nusistovėjusią praktiką ir daugiau ambicijų kurti atsakingą, socialiai jautrią žurnalistiką.

Rugilė Trumpytė yra lyginamosios politikos magistrė, nuo 2011 m. dirba Transparency International Lietuvos skyriuje (TILS), kuruoja iniciatyvas, susijusias su žiniasklaidos atskaitingumu, skaidrumu ir profesine žurnalistų etika. Tekstas 2014 12 05 publikuotas portale “Universiteto žurnalistas”.

>>>>> Grįžti į pradžią