21.00 Rašteliai (blogas) iš Helsinkio, kur balandžio 22-24 dienomis vyko Suomijos žurnalistų sąjungos organizacijos VIKES  @vikesverkko (Suomijos fondas žiniasklaidai ir vystymuisi) organizuojami mokymai žurnalistams, rašantiems apie besivystančiąsias šalis. Šie mokymai yra dalis trejus metus truksiančio projekto Žiniasklaida vystymuisi (angl. Media4Development), kuriame dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos ir Slovakijos žurnalistai.

@vpilibaityte #M4DProject

2015 04 22

13.00 Helsinkio universiteto profesorius Teivo Teivainen @TeivoTeivainen sako, kad rašant apie besivystančias šalis galioja taisyklė “Follow the money”. Tačiau vien tradiciškai sekant, kaip vaikšto parama – kas, kam ir kiek skiria (ir ar pinigai panaudojami pagal paskirtį, ar padeda kovoti su skurdu) nebūtinai yra vienintelis dalykas, dėl ko turėtume domėtis Afrika, Azija ar Lotynų Amerika.

Taip, 1990-2010 pasaulyje ypatingai skurstančiųjų sumažėjo perpus, sako profesorius. Tačiau skurdžiosios šalys vis dar laikomos “pasaulio vaikais”, kuriuos neva turi teisę prižiūrėti “pasaulio suaugusieji” – turtingosios šalys. Pasaulio bankas (PB), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) vis dar veikia principu “one dollar-one vote” ir iš esmės yra nedemokratiškos institucijos, dominuojamos turtingųjų šalių, prisiėmusių demokratijos sklaidos misiją pasaulyje.

“Our democratic imagination is quite poor”, sarkastiškai pastebi prof. T.Teivainen.

Dėl to jos pastaruoju metu patiria vis daugiau spaudimo reformuotis iš vadinamųjų BRICS šalių (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos, PAR).

Lektorius priminė šių institucijų įkūrimo ir raidos istoriją  (W.W. Rostow ekonominio augimo teorija) išaugusią politinę galią pasaulyje ir pastaruoju metu augantį dėmesį lyčių lygybei, aplinkosaugos aspektams, skurdo problemoms ir vietos bendruomenių interesams. Laikai keičiasi, įsitikinęs jis. Ir nepaisant to, kad sprendimus vis dar priima turtingieji, nušvitęs tironas, geriau nei tamsuolis tironas (Enlightened tyranny is much nicer than unenlightened, even though still tyranny).

Turtingosios šalys baiminasi, kad suteikus daugiau balso teisės besivystančioms šalis, reikalai tik pablogės. Mat indonezijos išsikirs visus miškus ir visai nieko neliks. Čia jis pateikia tokį pvz.: jei Olandijoje Surinamo atstovai prastai rūšiuoja šiukšles – gal atimkim jiem teisę balsuoti?

Jis kelia klausimą – ar vystymosi klausimai yra nacionaliniai ar globalūs? Ar galima aiškinti apie demokratijos naudą, jei pačios pasaulinės institucijos nesivadovauja tais principais? Daugiau apie tai – jo knygoje A Possible World.

Šiek tiek padiskutuojame apie tariamą diktatūros “efektyvumą”, piliečių organizacijų įtraukimą į pasaulio vystymosi politikos formavimo procesus ir paliekame klausimus atvirus. Vėliau seminaruose dar svarstome, kodėl Ukrainos ir Gruzijos bėdos mums Baltijos šalyse atrodo artimesnės nei Afrikos ir kada pasijusime pilnavertėmis pagalbą teikiančiomis šalimis, kurioms svarbios moterų, seksualinių mažumų bei skurdžiųjų teisės pasaulyje. Galbūt mums, mažoms šalims, dalyvaujant pasaulio politikoje vertėtų solidarizuotis su kitomis mažomis besivystančiojo pasaulio šalimis ir neapsiriboti vien dichotomija skurdžios/turtingos šalys?

15.00 300 Suomijos nevyriausybinių organizacijų vienijančios KEPA  advokacijos specialistas Jouni Nissinen pristatė svarbiausius įvykius šiais metais – pavadindamas juos “super year in development”.

  • Birželį Etiopijoje vyks JT susitikimas dėl vystymosi finansavimo, kuris tiesiogiai nulems tai, kaip seksis kitas, po jo –
  • Rugsėjį Niujorke JT susitinka aptarti Darnaus vystymosi tikslų, kurie po 2015 m. pakeis Tūkstantmečio vystymosi tikslus (tai vadinama “revoliuciniu” virsmu, nes pagaliau kalbant apie vystymąsi vadovaujamasi universalumo principu – apie visas šalis kartu, o ne skurdžias ir turtingas atskirai, plius jie apims ir verslo sektorių);
  • Na ir, žinoma, JT COP21 derybos dėl klimato kaitos tikslų Paryžiuje gruodį. “Klimato krizė jau čia. Nebėra prasmės diskutuoti, ar klimatas keičiasi. Laikas tartis, ką daryti”, sako jis. Tikėkimės, kad pavyks pasiekti “FAB deal” (Fair, Ambitious and Binding Deal).

Lektorius sako, kad suprasti, apie ką čia kalba, turėtų padėti vadinamoji “Oxfam’o teisingo vystymosi spurga”:

Popietę (su Reetta Nousiainen Longplay.fi – apie juos esame kalbėję – kaip tik rašiusia apie Nikaragvą) praleidome kalbėdami apie tai, kaip randame laiko rašyti apie Afriką ir Aziją (dauguma pripažino, kad turi tai daryti laisvu nuo pagrindinio darbo njuzrumuose laiku). Dar pasakojome, ką pastaruoju metu daugiausia girdėjome apie Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos ir Lotynų Amerikos šalis (kolega iš Suomijos maloniai nustebo, kad visai gerai esame apsišvietę :)).

Vakare buvome svečiuose Suomijos žurnalistų sąjungoje, kurios nariais yra 95 proc. žurnalistų, taip pat ir laisvai samdomi. Narystė be kita ko garantuoja geresnę nedarbo išmoką, o jų teisininkai dirba išsijuosę, mat bandymų atsikratyti etatiniais darbuotojai ir outsource’inti paslaugas netrūksta.

Dar viena gera žinia, kad vieno Slovakijos dienraščio žurnalistai (40 jų!) po to kai juos nusipirko vietinis oligarchas, metė tą laikraštį ir nuo sausio įkūrė savo startupą, kuris sėkmingai leidžia savo laikraštį ir yra pakūręs portalą su apmokestintu turiniu. Kolega sako, kad jų auditorija kol kas nedidelė, bet auga, laikraštis nenuostolingas, o jie nepraranda ūpo ir daro žurnalistiką, kokios nori jie patys.

Rytojaus sesija prasideda buvusio BBC Afrikos korespondento Mark Doyle paskaita, kurios visi laukiame su nekantrumu.

b.d.

P.S. Ir be to dar buvo Žemės diena!

2015 04 23

Turiu pripažinti, kad apibendrinti ilgą dieną, kurioje tiek visko – nuo to, kas skatina žmones vykti dirbti kraštuose, kur gali žūti, iki patarimų, ką valgyti, kad pats savęs nepražudytum – nelengva.

9.00 Buvęs BBC tarptautinio vystymosi korespondentas Mark Doyle @Doylebytes  apie Afriką rašo du dešimtmečius.  Tai, kas dabar vyksta Viduržemio jūroje jis vadina “Nightmare in Mediterranean” ir sako, kad tai yra “tragic, but great story”. Tačiau,  pasak jo, šiuo ir kitais atvejais liūdinčius žmones (arba mirštančius juodaodžius vaikus ant baltaodės pagalbos misijos atstovės rankų) parodyti negana. Būtina suprasti ir paaiškiti, kodėl jie patenka į tuos laivus (arba kodėl vaikai miršta).  “Jei patys nesuprantame, kas vyksta, nėra prasmės pasakoti kitiems tų istorijų”, pažymi žurnalistas.

Pats save vadina “moksliuku”, kuriam patinka narplioti sudėtingas istorijas, tačiau čia pat priduria, kad tokių kaip jis nėra daug ir tokie pasakojimai retai patinka jo auditorijai. Be to, dauguma besivystančiojo pasaulio istorijų nėra “naujienos” klasikine prasme. Nebent tai Ebola ar teroristų atakos. Nepaisant to, jis tikina, kad bet kurią istoriją galima papasakoti taip, kad ji sudomintų.

Vienas pagridinių iššūkių rašant apie Afriką žinoma yra pinigai ir tai, kad tenka “fund the story before you find the story”. Kainuoja saugumas, logistika ir įprasti dalykai be kurių neįmanoma techniškai perduoti naujienų (palydoviniai telefonai, vertėjai ir pa.) Be to, gauti finansavimą ir pagrįsti keliones į Afriką šiandien sunkiau dėl to, kad dėl interneto dauguma mano, kad ir taip žino, kas ten vyksta.

Jis pats siūlo nepasitikėti tuo, ką randame internete, mat tai perpasakotos pagalbos organizacijų istorijos, kurios neretai yra tolokai nuo to, kas svarbu žurnalistine prasme. “You need to get on the phone”, sako. Ir kalbėti reikia su kiek įmanoma daugiau žmonių. Jis taip pat rekomenduoja @AfricasaCountry , kurie taip pat yra ir Facebooke – kaip priminimą, kad Afrika NĖRA šalis, o ištisas kontinentas, kurį esame linkę labai drąsiai apibendrinti.

Paklaustas, kaip užtikrinti, kad nepakenksi savo pašnekovams, jis pripažįsta, kad tenka kliautis patirtimi ir intuicija, būti ypač atsargiam. Dažniausiai padeda empatija bei sveikas protas. Šie du dalykai jam atstoja etikos gaires.

Nepaisant sukauptos patirties ir įvairiose Afrikos šalyse praleistų metų, žurnalistas sako “I am not an expert, I am just a reporter”. Jis taip pat pabrėžia, kad nėra aktyvistas. Jam svarbu teisingai nupasakoti realybę, taip, kaip ją mato savo akimis. Tačiau ekstremaliose situacijose, stebint kenčiančius žmones ir genocidą labai sunku išlikti nuošaly. Jis pateikia pavyzdį iš Ruandos, kuomet kalbinamas Raudonojo kryžiaus atstovais pasakė, kad nustojo skaičiuoti aukas, kai jų skaičius pasiekė 500.000 ir todėl jį pykdė klausimai apie aukų skaičių. Tai jau buvo genocidas ir kalbėti apie “kitos pusės” poziciją buvo nebeįmanoma.

20150423_105158_resized11.00 Prie Mark Doyle taip pat prisijungė suomių karo korespondentas, nuo šiol Tamperės universiteto dėstytojas Rauli Virtanen @rauli_virtanen ir apdovanojimus pelnęs fotožurnalistas Niklas Meltio @niklasmeltio  bei  taikos palaikymo misijose Afganistane dirbęs Tuomas Muraja @tuomasmuraja.

Niklas sako, kad ėmėsi šio darbo, nes nori sustabdyti karus. Jis viduje – aktyvistas. Nepaisant to, net Suomijos žiniasklaidą sunku sudominti ypač sukrečiančia medžiaga – pvz. fotoreportažus iš Sirijos Aleppo buvo sunku parduoti Helsingin Sanomat, juos galima pamatyt jo bloge.

Paklausti apie psichinę sveikatą, seminare kalbėję ir kiti besivystančiose šalyse dirbantieji žurnalistai pripažino, kad šitas darbas negali nepaveikti, kai kurie tikrąją šio pasirinkimo kainą suprato per vėlai. Vienok: “If you don’t get fucked up, something is wrong with you”. Daliai palengvėja surašius medžiagą “got it out of my system”, kitiems padėjo profesionalų pagalba (terapija), dalis randa atramą šeimose. Kiti iki šiol kenčia nuo PTSD.

13.00 VIKES  @vikesverkko Peik Johansson 20150423_132242_resizedkoordinuoja žurnalistų mokymų programas įvairiose Afrikos šalyse. Jis kalbėjo apie žodžio ir išraiškos laisvės ribojimus ir žurnalistų kasdienybę ten. Vienas išraiškingiausių faktų – Tanzanijoje vidutinis žurnalisto atlyginimas yra 60 JAV dol. per mėnesį (2 doleriai dienai). Palyginimui – įprastas “ruduose vokeliuose” seminaruose spaudai atvirai prie programos pridedamas kyšis – 20 JAV dol.

17.00

Keli praktiniai patarimai ruošiantis į kelionę:

  • Get a fixer, hire own car
  • Turėti seną telefoną, suderinamą su didele vietine SIM kortele (niekas jum neskambins į europietišką numerį)
  • Atokiose vietovėse be palydovinio tel. neišsiversite
  • Baterijos, adapteriai, atsarginės įrangos dalys
  • Elektra gali veikti tik vakarais bei naktimis
  • Pasų ir oficialių laiškų kopijos
  • Žurnalistams būtinas informacijos ministerijų išduodama akreditacija dirbti
  • Maliarijos tabletės
  • Greitai paruošiamas maistas. “It’s very hard to forget to eat. When you get very hungry, you start making bad safety decisions and spend money.  So take food with you”.

Bendri patarimai pradedantiesiems:

  • Išmokti bent dvi užsienio kalbas be anglų, patartina pracūzų ir arabų
  • Skaityti negrožines knygas akiračio plėtimui
  • Įgyti dar bent vieną kitą specialybę be žurnalistikos
  • Pasiimti į kelionę rašiklių vaikams dovanų (padeda pralaužti ledus)
  • Pasidomėti Britanijos futbolo lyga, pasirinkti komandą, kurią palaikote ir įsiminti bent pora žaidėjų (irgi padeda pralaužti ledus, net su vaikais)

Projektą Media4Development koordinuoja Estijos nevyriausybinė organizacija Mondo, įgyvendindama jį kartu su  Estijos nacionaline televizija. Projekte taip pat dalyvauja PIN (People in Need, Čekija), PMVRO Slovakia (Slovakijos NVVBO platforma), Green Liberty (Latvija), BAAG (Britanijos ir Airijos organizacijų Afganistano grupė) ir “Europos namai” kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO Platforma) iš Lietuvos.

Projektas yra finansuojamas Europos Komisijos lėšomis.
***
Vaida Pilibaitytė yra aplinkos, energetikos ir mokslo žurnalistė, Lietuvos radijuje rengia laidą “Vienkartinė planeta” ir pasakojimus aplinkos, energetikos, mokslo, vystymosi, politinėmis ir socialinėmis temomis, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Žurnalistikos (Westminster universitetas, Londonas) bei Aplinkos mokslų ir politikos (CEU, Budapeštas) magistrė, tyrinėjo atominės energetikos viešąjį diskursą.