Šiandien dalyvavau įdomioje diskusijoje su garbiais žurnalistais iš Lenkijos, Latvijos ir Rusijos apie visuomenės informavimo politiką.

Kaip užtikrinti kokybišką žurnalistiką Rusijos grėsmės akivaizdoje – buvo esminis klausimas.

Svarstytas klasikinis liberalus žiniasklaidos modelis – valdžiai nustoti kištis į žurnalistų darbą, o visuomenei susimokėti už turinį, trūkstamą sumą prisiduriant iš reklamos.

Kas trukdo tą padaryti? Ogi pati valdžia, kuri nesuinteresuota, ir, žinoma, visuomenė, kuri yra nesąmoninga ir nesusipratusi, nenori mokėti už intelektualius produktus.

Ką daryti? Edukuoti visuomenę, mokyti ją informacinio raštingumo, mokyti ją atskirti intelektualų turinį nuo neintelektualaus ir rasti būdų priversti už intelektualų susimokėti.

Tai tipiški svarstymai beveik visose panašiose diskusijose. Tačiau aš nesutinku su tuo, kad tamsi visuomenė yra visų bėdų šaltinis. Tamsumas yra įsivaizduojamas dalykas, visų pirma, pačių žurnalistų. Beje, kaltinti kitus – labai žmogiška, kitaip tariant, būdinga ir žurnalistams (todėl ir kalta valdžia su visuomene, bet ne žiniasklaida pati; korporatyvinėje žiniasklaidoje su savo veikimo logika taip pat bėdos nėra – bent jau diskusijoje tokios neužčiuopta).

Tai, kad visuomenė “nenori” mokėti – ne visai tikslu. Jau dabar toji visuomenė susimoka, išlaiko žiniasklaidą – viena vertus, mokesčių pinigais, kuriuos per viešinimo projektus žiniasklaidai paskirsto valdžia (tai juk iš gyventojų surinkti mokesčiai!), kita vertus – užtikrindama skaitomumą, srautą, dalijimąsi, be ko nebūtų ir reklamos užsakovų intereso žiniasklaidoje užsakinėti ploto. Įvesti prenumeratos mokestį – tai jau skaitytojų apiplėšinėjimas, bene trigubas apmokestinimas. Dėl to nenuostabu, kad visuomenė “nenori” mokėti.

Kitas dalykas – o gal visgi ir nelabai yra už ką mokėti? Jei norime sukurti auditoriją, mokančią už kokybišką žurnalistiką, turime turėti, ką tai auditorijai pasiūlyti. Norėdami jai ką nors pasiūlyti, turėtume gal pagaliau pasigilinti į tai, kas gi tai auditorijai svarbu.

O svarbu daug kas – nuo skurdo, nelygybės, sveikatos apsaugos, švietimo iki tos pačios karinės politikos, rimtos diskusijos jos klausimais, grėsmių akivaizdoje. Tačiau mieliau užsiimam postringavimais apie tai, kad auditorijai įdomu tik seksas ir kačiukai. Vietoj analizės brukam nežinia iš kur paimtus vertalus ir kitokius tekstus apie Rusijos grėsmę (ne tai, kad grėsmės nėra, bet kodėl tie tekstai dažnai būna net nepasirašyti, kaip jie atsiranda, kodėl kartojasi konkuruojančiose žiniasklaidos priemonėse?), valstybės išdavikų ir šiaip marginalų, nevertų politinių debatų, etiketes klijuojam anarchistams, leftistams, profsąjungistams, mokytojams.

Ne, ne tik visuomenę reikia mokyti informacinio raštingumo, užvis daugiausiai reikia žurnalistams – visuomeninio raštingumo. Ir pabaigai – “razina”. Visi didžiausi ir ne tokie dideli dalyvavo konkurse “<…> viešinimo ne reklamos priemonėmis paslaugos” http://www.freedata.lt/vpt/searchTenders… Tai valdžia ar visuomenė kalta?

publikuota 2016 04 06 FB

Džina Donauskaitė yra socialinių mokslų daktarė, žurnalistė, VU Žurnalistikos instituto lektorė, VU Komunikacijos fakulteto mokomojo laikraščio „Universiteto žurnalistas“ redaktorė

>>>>> grįžti į pradžią