Greičiausiai jau visi esame pastebėję lietuviškos žiniasklaidos ypatybę – tai, kad svarbūs (o ir ne visai svarbūs) įvykiai dažnai yra komentuojami astrologų, tarologų, numerologų ir pan. Kai mus sudomina kokio nors žymaus asmens gyvenimas, dažnai kreipiamasi į „veidotyros“ (ar „kaklotyros“) specialistus. Na, o horoskopai jau apskritai nieko nebestebina – juos publikuoja kone kiekvienas laikraštis, skaito komercinių radijo stočių laidų vedėjai. Ir nieko nebestebina tai, kad tuose pačiuose leidiniuose greta tokio tipo tekstų pateikiama informacija apie mokslo laimėjimus bei technikos išradimus.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
doc.dr. Lina Vidauskytė

Trumpai tariant, viskas, kas lyg ir turėtų būti laikoma absoliučia šiuolaikinio mokslo priešybe, be skrupulų pateikiama tame pačiame puslapyje, kaip ir informacija apie naujausius mokslo atradimus. Tad nė kiek nenustebino neseniai aptiktas vieno Lietuvos dienraščio perliukas, kuriame, aptariant tokius medicininius simptomus, kaip kaistantis veidas, svaigstanti galva, rimtu tonu buvo teigiama, kad labai tikėtina, jog … jus nužiūrėjo. Siūloma atlikti tam tikrą apsivalymo ritualą, o kad būtų įtikinamiau, pridėtas dar ir paveiksliukas, kuriame (reikia manyti) vaizduojamos tos blogos nužiūrinčios akys. Ar tai turėtų reikšti, kad sveiko proto šiuolaikinis žmogus patikės tuo, kad kažkas jį ėmė ir nužiūrėjo? Patikės lygiai taip pat, kaip tiki tuo, ką jam pateikia šiuolaikinis mokslas? Ir taip, ir ne.

imka
naujienų salotos

Ko gero, tokia paradoksali situacija galėtų būti traktuojama kaip tam tikros šiuolaikinės kultūros būklės simptomas. Filosofas Theodoras W. Adorno kadaise buvo pastebėjęs, kad horoskopai žiniasklaidoje jau yra praradę savo pirminę paskirtį, ir kad dabar jie yra kultūros industrijos dalis. Tą patį galima pasakyti ir apie mokslo populiarinimą šiuolaikinėje kultūroje.

Šiuolaikinis vokiečių filosofas Hermannas Lübbe prieina prie išvados, kad mokslo siūlomas pasaulėvaizdis neteko kultūrinės reikšmės. Kas nutiko? Lübbe pateikia pavyzdį iš XIX a.: Prūsijos landtage deputatai kelias dienas audringai svarstė darvinizmo ir religijos vaizdinių nesuderinamumą ir poveikį visuomenei. Akivaizdu, kad kaizerio imperijoje vyko gamtos mokslų ir religinių vaizdinių kova dėl vietos švietime, tuo tarpu šiandien jau joks parlamentas nebesvarsto mokslinių teorijų pasaulėvaizdinės reikšmės. Politinėms institucijoms rūpi tik mokslo augimo ekonominė vertė.

Panašų pokytį galima pastebėti ir mūsų kasdieniame gyvenime. Ryte pusryčiaudami išklausome per radiją pranešamą kokią nors mokslo naujieną, bet tai, ką išgirdome, nedaro tokio poveikio mūsų pasaulėvaizdžiui, kokį kadaise darė, tarkime, Darwino evoliucijos teorija. Juk mažai tikėtina, jog, išgirdę apie kokį nors mokslo atradimą, būtume taip sukrėsti, kad sušuktume: „To negali būti!“. Bent kiek stipresnio emocinio sukrėtimo mums nekelia nei naujausi astronomų ar astrofizikų atradimai, nei pavykę bandymai įminti vieną ar kitą žmogaus genų mįslę. Visą šią informaciją mes priimame vien kaip „įdomybę“, šiek tiek paįvairinančią mūsų gyvenimą. O tai reiškia, kad mokslas neformuoja mūsų pasaulėvaizdžio. Bet juk tas pat nutinka ir su horoskopais bei kita įvairių okultinių disciplinų teikiama informacija. Vargu ar galėtume rimtai manyti, kad visa ši žiniasklaidos mums gausiai teikiama informacija atlieka funkciją orientyro, galinčio padėti šiuolaikiniam žmogui nepasiklysti jo gyvenamajame pasaulyje.

Bet kodėl mokslinio pažinimo progreso provokuojanti jėga išseko? Iš dalies dėl to kalta ir neišvengiama mokslo specializacija, kuri lemia, kad sudėtingus mokslinius pasiekimus darosi neįmanoma integruoti į gyvenamojo pasaulio horizontą, t.y., susieti su mūsų kasdieniu gyvenimu taip, kad informacija apie naujausius mokslo atradimus mus bent kiek ženkliau emociškai sukrėstų ir tuo būdu taptų mums išskirtinai reikšminga. Net ir labai gabus kokios nors naujos mokslo teorijos populiarintojas vargiai gali susilaukti sėkmės.

Atrodytų, kad tarpininko funkciją čia galėtų atlikti technika, kurios pagrindą sudaro mokslo žinios, ir kurią kasdien naudojame savo reikmėms tenkinti. Tačiau juk akivaizdu, kad neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi tapę automobiliai, televizoriai, kompiuteriai ar išmanieji telefonai funkcionuoja kaip „juodosios dėžės“ – tai, kaip jie veikia, mums ne tik lieka nežinoma, bet net ir nelabai įdomu.

Vokiečių filosofas Hansas Blumenbergas, apibūdindamas tokią situaciją, siūlo „geotropinės astronautikos“ metaforą. Ją būtų galima paprastai paaiškinti šitaip: gimstant modernybei Kopernikas, Galilėjus aiškino, kad Žemė yra tik viena iš žvaigdžių, o tai sukėlė didelį Bažnyčios hierarchų nepasitenkinimą. Tačiau, kai astronautikos eroje (XX amž. 7 deš.) gavome pirmus Žemės vaizdus iš kosmoso (o dabar jau turime ir kitų planetų didelės skiriamosios gebos atvaizdus), dar labiau tapo aišku, kad Žemė yra išskirtinė, nes mes joje gyvename.

Ar tai reiškia, kad grįžome prie senojo geocentrinio pasaulėvaizdžio? Taip teigti būtų neatsargu. Nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantis žmogus ne tik nebesuvokia tikrovės kaip visumos, bet net ir nebejaučia poreikio tą visumą suvokti. Šiandien iš mokslininko jau nebereikalaujama, kad jis atliktų funkciją, kurią anksčiau atlikdavo dvasininkas – rūpintųsi, kaip apjungti visus žinijos segmentus taip, kad tuo būdu susiformuotų vientisas pasaulėvaizdis, kuris žmogui būtų gyvybiškai svarbus, t.y. teiktų jam pamatinius gyvenimo orientyrus. Tiek mokslinė, tiek religinė pasaulėžiūros mums tapo emociniu požiūriu neutraliomis, o tai reiškia, kad abi alternatyvos mums yra vienodai reikšmingos ir vienodai nereikšmingos.

Šiuolaikinį mokslą palaiko nebe žinių troškimo patosas, kuris ir buvo modernybės varomoji jėga, o savotiška „kova už būvį“ tarp mokslininkų (ar mokslininkų grupių), kai galimybė atlikti vienokius ar kitokius tyrimus priklauso nuo tuos tyrimus finansuojančių valstybinių ar privačių fondų. Todėl jau nebeįmanoma įsivaizduoti, kad koks nors mokslininkas, teikdamas tyrinėjimų projektą mokslą finansuojančiai institucijai, į klausimą „kodėl norite atlikti tuos tyrinėjimus?“ išdrįstų atsakyti: „man labai svarbu žinoti, kaip ten yra“.

Vienas iškiliausių XX amžiaus filosofų Edmundas Husserlis paskutiniame savo veikale „Europos mokslų krizė“ modernaus mokslo atotrūkį nuo gyvenimo siejo su tuo, kad pačioje mokslinės teorijos prigimtyje glūdi abstrahavimasis nuo konkrečių, gyvenimiškų žmogaus reikmių.

Teorijos gimimas ir jos krizės užuomazgos gali būti vaizdžiai iliustruoti senu anekdotiniu pasakojimu apie pirmąjį filosofą Talį, kuris išėjo naktį stebėti žvaigždžių. Suprantama, toks užsiėmimas yra visiškai nenaudingas. Tačiau pasirodo, kad jis dar ir pavojingas. Mat užsižiūrėjęs į dangų Talis įkrito į šulinį. Lyg tyčia tuo metu pro šalį ėjo neišsilavinusi trakietė tarnaitė, kuri ėmė šaipytis iš filosofo: „Na, kam tau tos žvaigždės, jei žiūrėdamas į jas nematai to, kas tau po kojomis?“ Mes nežinome, ką tarnaitei atsakė Talis. Panašu, kad širdyje jis pasišaipė iš kvailos tarnaitės, nesugebančios suprasti, jog tik stebėdamas žvaigždėtą dangų žmogus gali suvokti tikrovę kaip visumą ir tuo būdu geriau orientuotis gyvenime. Abu šio anekdoto personažai atstovauja skirtingas sritis – teoriją ir kasdienį gyvenimą. Senovės žmogui tos sritys atrodė nesuderinamos priešybės. Atrodytų, kad moderniame pasaulyje įvykusi pramoninė revoliucija šį nesuderinamumą pašalino. Iš tiesų, šiuolaikinio mokslo kuriamos teorijos pritaikomos praktikoje, o praktika padeda kurti naujas teorijas, tuo būdų skatindama tolesnį progresą. Tačiau šalutinis šios „simbiozės“ padarinys yra tai, kad visuminis pasaulėvaizdis, suteikiantis žmogaus gyvenimui pamatinius orientyrus, darosi nebeįmanomas. Negelbsti čia ir horoskopai, kurių autoriai dažnai pasitelkia šiuolaikines informacines technologijas.

Filosofė dr. Lina Vidauskytė yra KTU Filosofijos ir psichologijos katedros docentė, mokslinių interesų sritys – medijų filosofija, religijos filosofija. 

Jeigu norėtumėte perspausdinti GŽI tekstus, susisiekite su mumis garbingesneiziniasklaidai@gmail.com

>>>>>>grįžti į pradžią

Reklama