Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.

[Atnaujinimas:] Ką konkrečiai turiu galvoje? Pavyzdžiu gali pasitarnauti šis reportažas. Štai kas kliūva:

  • „Aiškėja, kad protestuoja, galima sakyti, profesionalai.“ – Profesionalė yra ta, kas už veiklą gauna atlyginimą. Kokie yra įrodymai, kad taip yra šių protestuotojų atveju? Iš ko tai aiškėja? Man tai aiškėja, kad esą galimai, analitikių teigimu, tyčia kurstomas priešiškumas, neturint įrodymų.
  • „Feisbuke galima rasti nuotrauką, kurioje matyti, kaip Lina ir Isandrijus paryčiais girti ir apsinuoginę surengė vadinamąjį antiperformansą“ – kas šios žmogos? Kaip susijusios su protestu? Kiek žinau, čia buvo jų, o ne viso judėjimo iniciatyva.
  • „„Savaitės“ šaltinių duomenimis, kai kurie šios protesto akcijos organizatoriai buvo apmokyti vienoje užsienio valstybėje kaip elgtis“ – kokioje valstybėje? Bent tiek juk būtų galima pasakyti. Be to, kuo blogai tai, kad kažkas mokosi, kaip pasinaudoti demokratinėmis teisėmis ir nepažeisti įstatymų?
  • „Prie vyriausybės palapinių miestelio – sutapimas ar ne – bet galima išvysti ne vieną radikalą, nepatenkintą Lietuvos naryste ES ir NATO“ – skaičiau judėjimo atsišaukimą, kur akivaizdžiai atsiribojama nuo tokių ir pranešama, kad jie nelaukiami. Ar yra įrodymų, kad praktikoje elgiamasi kitaip, nei deklaruojama atsišaukime?

[atnaujinimo pabaiga]

Panaši istorija buvo Delfi su istorija „plinta paslaptingas leidinys“, nepasistengus (manau, tyčia) pasiaiškinti, kas jį leidžia. Tai mažina pasitikėjimą pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis, skatina ieškoti alternatyvų. Taip kuriasi informacijos burbulai, kuriems socialiniai tinklai sudaro itin palankias sąlygas. Nustojusi pasitikėti LRT, galėčiau kaip vartotoja informavimo darbą patikėti kokiai nors Twitterio paskyrai.

[Atnaujinimas: pamėginau susisiekti su J.Lapėniene ir paprašyti jos pateikti savo versiją, bet jokio atsakymo negavau.]

Žinoma, ne tik Lietuvoje nyksta kanalai, per kuriuos gautume bendrą, nuomones peržengiantį žinių bagažą. Neseniai į viešumą iškilo istorija, kai Washington Post prorusiškais paskelbė pagal nežinia kokius kriterijus anoniminės grupės sudarytą sąrašą. Štai čia yra bandymas pasiaiškinti, kas ta grupė, kuri savo sąjungininkėmis paskelbė niekada su ja nebendradarbiavusias organizacijas. Čia yra dar vienas komentaras apie tokiuose pasirinkimuose slypinčius pavojus. Po rinkimų JAV daug diskutuojama apie informacijos burbulus ir netikras naujienas. Akivaizdu, kad kalbame apie daug daugiau nei individualų pasirinkimą, kur pasiskaityti apie aktualijas. Informacijos burbulai gali paveikti rinkimų ir referendumų rezultatus, o tai savo ruožtu – prekybą, gynybą ir užsienio politiką. Nėra geresnės dovanos Rusijos propagandai nei žinia, kad propagandinių informacijos šaltinių sąrašas yra nepatikimas.

Tiesa, kad kai kurie kairieji portalai iš The Intercept ir Rolling Stone kritikuojamo juodojo sąrašo išties įsileido prorusiškų žinučių. Neseniai viena žurnalistė iš Pietų Azijos pasidalijo savo straipsniu portale Truthdig. Pasklaidžiusi iki tol negirdėtą portalą, radau buvusio JAV kariškio pamintijimus, kad Rusijos baimes galima suprasti, esą juk NATO taip agresyviai plėtėsi, apimdama Baltijos šalis. Kad šalys pačios šį bei tą sprendžia – apie tai nepagalvota. Bet tekstas bent jau pažymėtas kaip nuomonė.

Juodajame sąraše greta kitos valstybės remiamos propagandos ar jos įkvėptų tinklaraščių atsiranda portalai, kurie tarp kalno tekstų apie socialinę politiką įsileidžia vieną kitą va tokį pamąstymą, aiškiai pažymėtą kaip nuomonę, o šalia – ir tiesiog JAV užsienio politikai kritiški šaltiniai. Vadinasi, čia tiesiog publikai gąsdinti skirtas makartistinis sąrašas, o ne patikimas informacijos šaltinis apie propagandą.

Klaidų pasitaiko ir pasitaikys. Nesusivokto šališkumo taip pat. Kalba ne apie tai. Net jei tam tikro šaltinio didžioji dalis informacijos patikima, šaukštas deguto gali priversti pasitikėjimą tuo šaltiniu reikšmingai susvyruoti. Taip nutikus, gali pradėti kurtis paralelinės visatos. Nepasitikint pagrindinio informacijos kanalo šalyje nešališkumu, polinkis naujienas skaityti alternatyviuose šaltiniuose stiprės. Politikos sluoksniuose gali sustiprėti ir noras duoti interviu ar turimą reikšmingą informaciją suteikti tiems alternatyviems, o ne pagrindiniams kanalams. Būdingai rezignacijai, esą žiniasklaida šališkai atsirenka, ką nugramzdinti, ir pila pamazgas, bus lengviau rasti argumentų. Kitoje FB diskusijoje skaičiau pasisakymą, kad, nepaisant žiniasklaidos nepalankumo. T.Tomiliną visgi išrinko į Seimą, o R.Sadausko – ne.

Kaip jau rašiau anksčiau, laidos „Savaitė“ sprendimas netikrinti panosėje esančios informacijos tam, kad paslaptingiau skambėtų, – labai neatsakingas. Tikėtina, kad jis paskatins daugiau pilietinės visuomenės judėjimų neduoti interviu, nebendrauti su pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis betarpiškai. Aplinkosaugos aktyvistas, The Guardian skiltininkas George Monbiot visuomeniniams judėjimams pataria su žiniasklaida bendrauti laikantis štai tokio požiūrio:

While their editors and proprietors may be total bastards, a lot of journalists are not bad people, just weak and cowardly.

Be friendly towards them, whoever they are. Bite your lip. Don’t put their backs up even if you hate the bastards.

Tokias instrukcijas skaityti gali būti skaudu, bet kadangi turiu pažinčių visuomeniniuose judėjimuose, negaliu jų kaltinti, kad taip galvoja. Pavasarį teko nemažai vertėjauti užsienio žiniasklaidai ir pastebėjau, jog, norint ką nors įtikinti bendrauti su žiniasklaida, reikia patikinti, kad pokalbis skirtas ne Delfi (kelis kartus būtent taip ir klausė) ir apskritai ne Lietuvos žiniasklaidai. Buvo įdomu ir liūdna sekti blogųjų žiniasklaidos praktikų pėdomis. Mačiau žalą, padarytą blogųjų praktikų, ir tai labai trukdė dirbti.

Dar kartą: blogiausia, kas gali mums nutikti, tai visiškas viešosios erdvės, kuria daugmaž būtų galima pasitikėti, sunykimas. Kokybiška žurnalistika yra brangi. Jau dabar pagrindinės žiniasklaidos priemonės bet kurioje šalyje sunkiai išsilaiko, o bandymai grąžinti prenumeratos mokesčius nelabai pasiteisina. Visada atsiras tinklaraščių, kurie aktualijas skelbs nemokamai, o propagandinės nuomonės skiltys bus parašytos entuziastingai ir karštai. Tarp jų įsitrins ir netikrų naujienų, jos bus nemokamos, skambios, palankios vienai ar kitai pusei. Smukus pasitikėjimui formaliai neutraliomis žiniasklaidos priemonėmis, propagandiniai kanalai tik sustiprės. Tada nebesusikalbėsime su kaimynu ar giminaite ir, kad nesugadintume santykių, nukreipsime pokalbį į keksiukus arba katinus. Ilgainiui išvis nustosime diskutuoti apie politiką.

Mano mėgstamas žiniasklaidos tyrimų centras NiemanLab paskelbė tokią optimistinę prognozę, kad netikros naujienos kitąmet išnyks. Optimizmo pagrindas – žinia, kad JAV po rinkimų laikraščių pardavimai išaugo. Išaugo tikros, patikrintų faktų žurnalistikos, o ne durnalistikos, kurią vartojant durnėjama, ilgesys. Vargas mums, jei, apėmus tokiam jausmui, neberasime, ką nusipirkti/ įsijungti.

Tekstas perpublikuotas iš Daivos Repečkaitės tinklaraščio autorei leidus. Daiva Repečkaitė yra nepriklausoma žurnalistė, politologė. 2011 m. dėstė atminties politiką, 2012 m. – socialinių teorijų įvadą VU TSPMI.  2014 m.  dirbo VDU Azijos studijų centre, taip pat – kaip laisvai samdoma konsultantė, 2016 m. dėstė VU žurnalistikos studentams šiuolaikinę užsienio žurnalistiką. Dalyvauja visuomenės švietimo iniciatyvos Laisvojo universiteto (LUNI) veikloje. Savo tekstuose bendriniu atveju, kai subjektų lytis nėra žinoma arba yra nesvarbi, vartoja moteriškąją giminę, plačiau apie autorės kalbos politiką galima paskaityti čia.

Advertisements