Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Analizė

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.
Continue reading “D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą“

Reklama

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti. Continue reading “N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?“

I.Janiulytė: Perkamo viešumo galia

Statistika rodo, jog valdžios institucijos apie 5 proc. išlaidų skiria viešinimo paslaugoms pirkti – reklamos, straipsnių, laidų, reportažų kūrybai ir skelbimui žiniasklaidoje, mokymų ir renginių organizavimui, informacijos ir viešinimo strategijos parengimui, žiniasklaidos stebėsenos, tyrimų, plakatų, lankstinukų, kitų leidinių gamybai, interneto tinklalapių sukūrimui ir kt.

Daugiau išleidžiama tik statybos darbams, elektros energijai, kurui, transportui ir medicinai.

Bendrovių „15 minučių“ ir „15 min“ direktorius Tomas Balžekas sako, kad jo bendrovė seka visus viešinimo paslaugų pirkimo konkursus, ir, jei atitinka reikalavimus, juose dalyvauja, tačiau, jo nuomone, viešinimui skirti pinigai Lietuvoje yra panaudojami neskaidriai ir neefektyviai.

„Per paskutinius penkis metus „15 minučių“ geriausiu atveju gavo 400 tūkst. litų. O išlaidos viešinimui viešojo sektoriaus per tuos metus galėjo būti 250-300 mln. litų. Pagal mūsų rinkos, auditorijos dydį, mes tų pinigų labai mažai gauname. Tai kažkiek skaudu, bet mes nedirbame taip, kaip dirba kai kurie kiti žiniasklaidos kanalai. Gal tai ir yra blogai finansiškai, bet geriau švarią sąžinę turėt“.

Paramos programų ir projektų viešinimas yra Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinės paramos įsisavinimo reikalavimas. Tačiau kiek lėšų reklamavimo, informavimo ir propagavimo veiklai reikės, kam ir kaip konkrečiai jos bus panaudojamos – sprendžia programas administruojančios šalių narių institucijos ir projektų vykdytojai.

„Mano nuomone, jau geriau nebūtų tie pinigai išleidžiami, nei taip, kaip jie išleidžiami dabar, – sako T. Balžekas, – Dabar pasirenkamas kelias yra „užpirkim visą žiniasklaidą, kurią reikia užpirkti, ir tada ramiai gyvensim. Ta forma, kuria tas daroma, tai ir ES, manau, tik švaisto pinigus, o ne galvoja apie rezultatą. O čia, atrodo, tie ES pinigai yra kažkokie kitokie pinigai, kuriuos būtina išleisti. Tai aš nelabai su tuo sutinku. Manau, kad turi būti daroma ekonomiškai naudingai, nesvarbu, kad gauname pinigus iš ES. Čia turi būti ir ekonominis naudingumas ir protingumo kriterijai. Bet dabar tai yra uždaras ratas, nes žiniasklaida irgi galvoja – jei yra tų pinigų, tai juos pasiimkim, o ne rašykim nemokamai”.

TV3 televizijos žinių tarnybos vadovas Sigitas Babilius sako, kad žiniasklaida menkai nušviečia Europos Sąjungos paramą ne tik dėl to, kad laukia užsakymų: „Šitas diskursas yra visiškai neįdomus. Nei redakcijoms, nei žmonėms. Nes, na, kalbėti apie ES paramą, kaip tokią, turbūt neįmanoma.

Toks kalbėjimas tikriausiai yra atsiradęs iš to, kad ES, kaip tokiai, gal šiek tiek stinga turinio ir ji bando save parduoti. Tiesiog pasakyti, kad, va, žmonės, buvimo ES nauda ten septyni ar aštuoni milijardai litų, kurie buvo išnaudoti tam ir tam. Na, turbūt bet kuris privačios įmonės vadovas pasakytų, kad tai yra pakankamai primityvūs viešieji ryšiai“.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius Almantas Samalavičius prieš kelerius metus rašė apie reklaminę kampaniją, skatinančią gyventojus referendume dėl narystės ES balsuoti už.

Paklaustas, apie viešinimą žiniasklaidoje, profesorius sako, kad valstybė tarsi pateikia galutinį produktą ir žiniasklaidos reikalas yra tik jį išdalinti į kiekvieną butą kiekvienam informacijos vartotojui.

„Šitam procese nukenčia ir visuomenė, ir pati žiniasklaida“, – sako A. Samalavičius, – Aš, be abejo, sutinku su nuostata, kad piliečiai turi žinoti apie tai, kaip veikia valdžios institucijos, apie tai, kokie pinigai ateina ir kaip jie panaudojami. Bet aš visiškai nesuprantu, kodėl jie negali šitos informacijos panaudoti ar institucijos leidinyje ar interneto tinklalapyje. Tam reikėtų daug mažiau resursų. Nes kas iš to, kad perskaičiau aš užsakomąjį straipsnelį? Ir ką man toliau daryti? Net neaišku, kas tą tekstą parengė – ar vienas autorius, ar koks nusamdytas rašeiva. Kada straipsnį rašo konkretus žurnalistas, su juo gali ginčytis, gali jo klausti“.

Jo požiūriu, kaltas ir sukomercialėjusios žiniasklaidos elgesys: „Yra paprasčiausia gauti valstybės garantiją, sudaryti kontraktą, gauti konkretų pinigų kiekį ir paskelbti atitinkamus blokus iš anksto sufabrikuotos, paruoštos informacijos, labai netgi nesivarginant gilintis į turinį, ar tas tekstas teisingas, sąžiningas, ar jis, galų gale, atitinka realią patirtį“.

Rumunijoje „žiniasklaida net labai noriai tapo instrumentu“

Valstybės užsakymų smarkiai išaugo kitos ES narės – Rumunijos – žiniasklaidoje. Tai parodė Rumunijos Nepriklausomos žurnalistikos centro atliktas tyrimas.

„Kaip žinote, reklamavimo veiklai skirta eilutė yra kiekvienoje programoje ir kiekviename projekte, kurį finansuoja Europos Sąjunga. Mūsų duomenys rodo, kad tai šiuo metu yra pagrindinis valstybinės reklamos šaltinis. Ir kiek augs ES parama, tiek augs ir išlaidos reklamavimui, – sako Joana Avadani (Ioana Avadani), Rumunijos Nepriklausomo žurnalistikos centro direktorė. Valstybės užsakymai sudaro apie 7-10 proc. visos Rumunijos reklamos rinkos. Regionuose valstybinės reklamos biudžetai, sako I. Avadani, gali būti 10-15 tūkst. eurų. Pasak jos, šie pinigai daugumai vietinių spaudos leidinių yra reikšmingas pajamų šaltinis, o kai kuriems – net gyvybės ar mirties klausimas.

Tačiau Europos Sąjungos lėšos žiniasklaidai turėjo blogą poveikį: „Mes turėjome pavyzdžių, kai žiniasklaida atsisakė publikuoti informaciją aktualią skaitytojams, nes už ją nebuvo apmokama. Pavyzdžiui, europiniai pinigai skiriami kelių modernizavimui. Tai reiškia, kad tris dienas žmonės toje vietoje neturės vandens ir negalės ten važiuoti automobiliais. Tai informacija, svarbi visuomenei. Kai kurie laikraščiai ją publikuoja, o kai kurie sako: ne, tai projektas, kurį finansuoja ES ir publikavimas turi būti apmokamas“, – sako J. Avadani.

Kokią dalį Lietuvos žiniasklaidoje sudaro valstybės užsakytas turinys, sužinoti nepavyko.

Rinkos tyrimų kompanija „TNS“ fiksuoja reklamas ir užsakytas publikacijas spausdintinėje ir elektroninėje žiniasklaidoje. Viešai paskelbtoje reklamos apimčių apžvalgoje teigiama, jog 2009-ais metais valstybė buvo didžiausias reklamos užsakovas spaudoje.

Pasak kompanijos atstovų, valstybinės įstaigos atkreipė dėmesį į reklamos stebėsenos duomenis ir savaip interpretavo informaciją. Dėl to, sako jie, buvo ilgas ir sudėtingas aiškinimosi procesas, po kurio „TNS“ priėmė nutarimą viešai neskelbti informacijos apie valstybinių įstaigų reklaminius ir informacinius pranešimus.

Pasak Nacionalinės miestų ir rajonų leidėjų asociacijos vadovės, Gargždų laikraščio „Banga“ direktorės ir redaktorės Vilijos Butkuvienės, valstybės institucijų ir savivaldybės užsakymai gali sudaryti apie 10-15 procentų laikraščio pajamų.

„Reikia pripažinti, kad tai viena iš pagalbų. Bet, kita vertus, valstybės institucijos privalo viešinti savo veiklą, – sako V. Butkuvienė. – Aš manau, kad tam ir yra tam tikra viešinimo priemonė laikraštis. Laikraščio paslaugomis naudojasi ir valstybės institucijos. Tačiau šalia užsakytos medžiagos turi būti atliktas ir žurnalistinis tyrimas. Niekas mums šito neuždraudžia. Mes kartais truputėlį nulenkiam galvą prieš tuos užsakymus, bet vykdydami informavimo misiją, mes turime savo rankose galias parodyti, kaip tie projektai iš tikrųjų yra vykdomi. Tai mūsų pačių, kaip žurnalistų priedermė, mūsų pilietinė pareiga“.

Pasak asociacijos vadovės, didžiausia problema yra tokiuose konkursuose taikomas mažiausios kainos kriterijus.

„Mes, asociacija, ne kartą esame kalbėję, jog viešinimo konkursai nėra tokios pat rūšies konkursai kaip, sakykime, konkursai rekonstrukcijoms, konkursai statyboms, konkursai keliams tiesti. Tačiau sąlygos yra tokios pat kaip ir šitiems konkursams“, – sako V. Butkuvienė.

Nacionalinės miestų ir rajonų laikraščių asociacijos vadovė sako, kad dažniausiai skaitytojai į užsakomuosius straipsnius žiūri neigiamai: „Galbūt, sakykime, ir tas užsakomasis straipsnis yra įvairiapusiškas, teisingas, bet žmogus, pamatęs tuos ženklus, žiūri nepatikliai. Todėl, būdama laikraščio redaktorė, labai neišgyvenu, kad tų užsakymų ne tiek jau daug turime. Patikimiau turėti ištikimų skaitytojų būrį, nes konkursai ateina ir praeina – jų gali būti ir nebūti“.

ES siekia būti matoma ir skaidrumo

Už ES struktūrinės paramos viešinimą atsakinga Finansų ministerijos specialistė Akvilė Žirgulevičiūtė sako, kad paprastai ES šalyse viešinimas matomas kaip kertinis aspektas, kuris užtikrina tinkamą projektų srautą ir vėliau lemia tinkamą ES investicijų panaudojimą šalyje.

ES įpareigojimu viešint, sako A. Žirgulevičiūtė, siekia parodyti, kad Lietuvoje yra ES investicijų ir kad jos šalyje narėje panaudojamos skaidriai.

Pernai baigėsi Finansų minsterijos ir ryšių su visuomene agentūrų „Publicum“, „Viešųjų ryšių partneriai“, „Idea Prima“ bei viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ Europos Sąjungos struktūrinės paramos viešinimo paslaugų sutartis.

Per trejus metus ministerija agentūroms sumokėjo 31 mln. litų. 85 procentus šios sumos sudarė Europos Sąjungos, 15 procentų – Lietuvos biudžeto lėšos.

Viešinimo veiklos rezultatus Finansų ministerija matuoja pagal visuomenės nuomonės tyrimus. Respondentų klausiama, ar pakanka informacijos apie ES paramą, ar pakanka informacijos, kad būtų galima įvertinti, ar ES parama naudojama skaidriai bei efektyviai. Taip pat užduodamas klausimas, ar ES parama yra naudinga jiems asmeniškai.

„Jei lygintume su kitomis šalimis narėmis, tai Lietuvoje ES paramos žinomumas yra tikrai didelis. Jei žiūrėtume kokių 2010 m. „Eurobarometro“ tyrimus, tai mes papuolame į pirmaujančių šalių trejetuką. Tai yra, žmonės žino, kad Lietuva gauna ES paramą ir žmonės sutinka, kad ta parama naudinga Lietuvai“, – sako A. Žirgulevičiūtė.

Pasak ministerijos specialistės, gyventojai apie ES paramą pirmiausiai sužino per savo, šeimos narių ar pažįstamų patirtį.

Finansų ministerija taip pat užsibrėžė tikslą padidinti visuomenės dalies, kurį manytų, kad parama yra skaidri. Nuomonės tyrimų rezultatai, kurie rodo daugumą gyventojų manant, kad paramos skirstymo procesas yra neskaidrus, beveik nesikeitė per visą Lietuvos narystės ES laikotarpį.

Ar tai irgi – žinios iš patirties?

„Žinios nėra iš patirties. Tie, kurie susidūrė su sistema, vertina gerokai geriau, negu tie, kurie nesusidūrė“. – sako Finansų ministerijos specialistė A. Žirgulevičiutė.

Pernai Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija paskelbė, kad pusė ryšių su visuomene agentūrų apyvartos sudaro su Europos Sąjungos parama susiję projektai. Asociacijos pirmininkas Linas Kontrimas, taip pat vadovaujantis ryšių su visuomene agentūrai „PR Service“ sako, kad didžiąją dalį Europos Sąjungos paramos viešinimo pinigų agentūros išleidžia žiniasklaidos plotų ir eterio pirkimui. To, sako asociacijos vadovas, reikalauja užsakančiosios institucijos.

„Yra agentūrų, kurios specializuojasi, stengiasi nepraleisti nė vieno konkurso, turi subūrusios ekspertų komandą, turi paruošusios padalinius. Jos nuolat dalyvauja, nuolat stengiasi laimėti. Tokių agentūrų yra ne trys ir ne penkios, – sako L. Kontrimas, – Vien iš mūsų asociacijos bemaž visos yra dirbusios arba bandžiusios dirbti, arba dabar dirbančios su ES projektais.

Bet lyginkime skaičius su Lietuvos biudžetu. Jūs pamatysite, kad tie milijardai, kurie plaukia į Lietuvos biudžetą, proporcingai sudaro kažkur apie trečdalį. Ir tas trečdalis gerais metais, jei yra užsakymų, gali kilti iki pusės.

Kitas dalykas, juk tie ryšiai su visuomene ne bet kam yra sukurti. Galėčiau vardyti ir vardyti, kiek projektų įgyvendinta būtent todėl, kad buvo skirta pinigų viešinimui. Jei jų nebūtų skirta – puiku, jei žiniasklaida apie tai rašytų, darytų reportažus, bet ne visada taip yra“, – sako L. Kontrimas.

Ryšių su visuomene agentūros „Nova Media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas sako, kad jų bendrovė turi nuostatą dirbti tik su privačiais klientais.

„Daugelyje viešinimo konkursų yra ir apie informacijos ruošimą ir reklaminių plotų žiniasklaidoje pirkimą. Tai prieštarauja mūsų požiūriui į ryšius su visuomene“, – teigia A. Katauskas.

Rajonų ir miestų spaudos leidiniai, kaip teigia Nacionalinės miestų ir rajonų leidėjų asociacijos vadovė Vilija Butkuvienė, daugiausiai gauna rajonų savivaldybių, o ne Europos Sąjungos paramos viešinimo užsakymų. „Tokiuose konkursuose daugiausiai užsakymų gauna ryšių su visuomene agentūros, kurios vėliau, suderindamos su užsakove, renkasi žiniasklaidos priemones, kurios paslaugas pirks“.

2009 metais premjeras Andrius Kubilius susitikime su rajono leidinių vadovais ramino, kad iš bėdų, kurias sukėlė bendra ekonominė krizė ir panaikinta PVM lengvata, juos išgelbės į Lietuvą ateinantys 30 milijonų Europos Sąjungos viešinimui skirtų litų, tačiau šitai, sako V. Butkuvienė, nenutiko.

Kodėl premjeras taip pasakė ir koks jo požiūris į komercinius valdžios ir žiniasklaidos santykius?

Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius: „Man iš klausos labai sunku komentuoti, ką kažkada kažkur premjeras pasakė. Premjero A. Kubiliaus vyriausybės vienas iš tikslų buvo kaip galima geriau sutvarkyti viešuosius pirkimus. Ji pertvarkė viešųjų pirkimų sistemą: sustiprino Viešųjų pirkimų tarnybos galias ir padidino pirkimų viešumą“.

Paklaustas, koks yra premjero požiūris į ministerijų gausiai perkamas žiniasklaidos paslaugas, jo patarėjas V. Valentinavičius sako: „Premjeras nėra kažkoks tai žiniasklaidos prievaizdas“.

Ž. Plytnikas: viešinimo paslaugų perkama labai daug

Ministerijos kaip niekada aktyviai pirko viešinimo paslaugas šią vasarą. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas tai susiejo ne tik su Europos Sąjungos finansinės paramos laikotarpio pabaiga, bet ir su priešrinkiminiu laikotarpiu.

„Viena vertus, padidėjimas susijęs ir su europiniais projektais, antra, tai susiję su politiniais aspektais: tai ir Seimo rinkimai, ir projektų užbaigimai, ir naujos vyriausybės atėjimas, – sako Ž. Plytnikas, – Daugiausiai išleidžia tos institucijos, kurios vykdo didžiausius projektus.

Todėl šioje srityje pirmauja ministerijos. Tai ir Susisiekimo ministerijos projektai, ir Aplinkos ministerijos „Daugiabučių namų modernizavimo programos“ viešinimo konkursą galima paminėti, ir dabar su pirmininkavimu ES susijusius konkursus“.

2011-2012 m. pirmą pusmetį visų valstybės institucijų vykdyti pirkimų vertė buvo 117 mln. litų. Tai sudarė beveik 5 proc. visų per šį laikotarpį vykdytų viešųjų paslaugų pirkimų vertės.

Eligijaus Masiulio vadovaujama Susisiekimo ministerija pastaraisiais metais yra daugiausiai viešinimo paslaugoms išleidžianti institucija Lietuvoje. 2011-2012 m. pradžioje jos vykdytų viešinimo paslaugų pirkimų vertė buvo daugiau kaip 13 mln. litų.

Pagal išlaidas viešinimui po Susisiekimo ministerijos, rikiuojasi Užsienio reikalų, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos.

Susisiekimo ministro patarėjas ryšiams su visuomene Martynas Čerkauskas sako, kad ministerija pirkimais pirmauja dėl skaitmeninės televizijos viešinimo projekto.

Analoginė antžeminė televizija buvo išjungta spalio 29 dieną. Pokyčiams viešinti žiniasklaidoje, ryšių su visuomene paslaugoms ministerija skyrė 10 mln. litų. Kuo pagrįstas toks skaičiavimas?

„Kai Lietuva rengėsi analoginės antžeminės televizijos išjungimui, Susisiekimo ministerija buvo užsakiusi studiją vienoje įmonėje, kuri maždaug skaičiavo – aišku tada buvo 2007-2008 m., krizės sąlygos – kiek kainuotų viešinimas, – sako E. Masiulio patarėjas. – Jie skaičiavo, kiek reikia pinigų, kad pasiekti didžiajai daliai vartotojų. Tai yra, kiek kainuoja gera viešųjų ryšių kampanija – tai ir vaizdo klipai, ir radijo klipai, ir spauda, ir viešųjų ryšių akcijos“

Pinigus perėjimo prie skaitmeninės televizijos viešinimui ministerija gavo iš Europos Sąjungos.

Be skaitmeninės televizijos viešinimo, Susisiekimo ministerija pirko saugaus eismo kampanijų organizavimo, reklamos, laidų, reportažų, straipsnių ir rubrikų apie saugų eismą įvairiose žiniasklaidos priemonėse kūrimo ir publikavimo paslaugos.

Ministerija pirko ir savo veiklos viešinimo paslaugas. Pernai sudarytos sutartys su bendrovėms „Diena Media News“, „Lietuvos rytas“, „Respublikos leidiniai“, viešąja įstaiga Demokratijos plėtros fondas, leidžiančia žurnalą „Valstybė“. Jų vertė – beveik 90 tūkstančių litų.

„Mes vykdome viešinimą, rašome pranešimus spaudai, suteikiame informaciją, – apie ministerijoje dirbančius komunikacijos specialistus sako M. Čerkauskas, – Bet, kaip žinote, didžioji dalis leidinių už kažkokią specialią informaciją ima pinigus, nes leidiniai yra pelno siekiančios įstaigos, jie nemokamai nespausdina visko“.

Pasak Susisiekimo ministro patarėjo, informacijos ministerijos tinklalapyje nepakanka: „Gyventojai nori, kad informacija būtų pateikiama patogiai – jie skaito laikraščius, žiūri televiziją, internetą, žmonės nori, kad jiems būtų pateikta informacija, o ne kad jie turėtų eiti ir kažkur jos ieškoti“.

TV3 Žinių tarnybos vadovo Sigito Babiliaus teigimu, akivaizdu, kad kai kurios ministerijos tuos pinigus naudoja pagal savo politinius interesus: „Kai kurie ministrai, kurie yra partijų didžiavyriai, įtakingi politiniai veikėjai, jie tikrai imasi konstruoti tam tikrą struktūrinių ryšių aplink save sistemą.

Ir viešųjų ryšių agentūros tame taip pat dalyvauja, tame taip pat dalyvauja atskiros žiniasklaidos priemonėmis“.

Ar iš tiesų viešinimo pinigai ministerijoms vadovaujančių politikų naudojami santykiams su žiniasklaida ir ryšių su visuomene agentūromis kurti, kaip sako TV3 žinių tarnybos vadovas Sigitas Babilius, niekada nebuvo tirta. Pasak Ž. Plytniko, tai ne Viešųjų pirkimų tarnybos, o teisėsaugos institucijų darbas.

„Dėl pagrįstumo galiu pasakyti, kad kai kurios ministerijos, perkančios organizacijos visai nevykdo tų viešinimų ir kuo puikiausiai išgyvena, – sako Ž. Plytnikas. – Ar jis toks reikalingas, aš manau, kad, jei paskaičiuosime, kiek išleidžiama pinigų ir kur išleidžiama, aš manau, kad daugeliu atveju, apsieitume ir be to viešinimo. Sprendimas galėtų būti vienas – tai atsisakyti viešinimo paslaugų. Tačiau kadangi ES projektuose numatytas reikalavimas viešinimo, tai apskritai negali jo pilnai atsisakyti.

Bet, aš manau, tada turėtų būti labai didelė kontrolė tam, kur išleidžiamos viešinimo paslaugos nes, daugeliu atveju, aš manau, kad iš tiesų tos lėšos nepasiekia tikslo, ir skiriamos visai kitiems tikslams“.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus, žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus redaktoriaus A. Samalavičiaus, akivaizdu, kas valdžia jaučiasi gana laisvai leisdama mokesčių mokėtojų, ir ypač – Europos Sąjungos – pinigus: „Čia pinigai tarytum ateina iš niekur – savotiškas mentalitetas ir savo pilietiškumo suvokimas. Manau, kad tai, viena vertus, sovietinio mąstymo liekana ir, kita vertus, susiję su tuo, kad politikoje daugėja cinizmo. Bene kasdien koks nors politikas supainioja viešus ir privačius interesus. Kita bėda mano manymu – ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių tiesiog formuojasi toks valstybės institucijų atitrūkimas nuo visuomenės, nuo jos poreikių, tai yra susikoncentravimas į ekonominius klausimus, tokiu būdu kitam tokių problemų sprendimui nelieka nei laiko, nei pajėgumų, nei politinės valios“.

A. Samalavičius sako, jog visuomenė turėtų labiau domėtis šiais procesais, labiau piktintis ir reikšti savo poziciją, pasinaudodama visomis įmanomomis priemonėmis – bendraudama su valdžios atstovais, rašydama elektroninius laiškus ir kitais būdais.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Informacijos ir spaudos skyriaus vadovas Giedrius Sudikas komentuoja, kad viešinimo masiškumas susijęs su ES paramos Lietuvai masiškumu: „ES reglamentai nustato pareigą informuoti apie ES paramą. Vėlgi ta parama yra didelės apimties – apie 4 proc. BVP – ir yra daug informacijos apie paraiškų teikimo pradžią, kas gali informuoti ir t.t. Žiniasklaida tai dažnai tai traktuoja kaip privačios organizacijos skelbimą, už kurį taiko atitinkamus įkainius. Kadangi ES parama yra tokia didelė, galbūt tai labiau pastebima. Tačiau mums aišku svarbu ir džiugu, kai žiniasklaida pati šia tema domisi“.

Rumunijos atstovė Joana Avadani sako, jog blogiausia yra tai, kad viešinimo procese į vieną krūvą suplakami ir informaciniai skelbimai, ir viešųjų ryšių kampanijos, ir propagandos veiklos.

„Manau, kad ES bandė sukurti mechanizmą, kuriame tiktų visos komunikacijos priemonės, nors tai nėra visiškai įmanoma: ir užsakomoji informacija, ir reklamos, ir nepriklausoma informacija žiniasklaidoje, ir tuo pačiu kepurėlės, puodeliai, krepšiai, lipdukai, kurie turi būti pritvirtinti prie įrangos, kuri buvo pirkta už ES lėšas.

Būtų geriausia, kad ES atskirtų komunikacijos daiktines priemones nuo informacijos žiniasklaidoje. Tas skirtumas turėtų būti aiškus ir projekto ar programos biudžete“, – sako J. Avadani.

J. Avadani domėjosi kitų šalių patirtimi. Pasak jos, su viešinimu susijusios problemos yra europinio masto. Panašumų galima rasti ne tik Lietuvoje ir Rumunijoje, bet ir Bulgarijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Kroatijoje.

„Tai nėra tik vieno korumpuoto ministro, ar vienos korumpuotos šalies klausimas, – sako pašnekovė. – Tai sistemos klausimas. Dabar mes ieškome kelių, kaip paveikti Europos Komisiją, kad ji pateiktų geras praktikas šioje srityje. Jie iš tiesų nieko nenutuokė apie šią problemą. Jiems ji nauja. Ir jei pilietinė visuomenė jiems apie tai nepasakys, jie nesužinos“.

Inga Janiulytė

LRT radijas „Radijo dokumentika“ 

I.Leonavičiūtė: Blankūs represyvaus pasaulio kontūrai interneto žiniasklaidoje

2008 m. olimpinės žaidynės Pekine. 2012 m. Eurovizijos dainų konkursas Azerbaidžane. 2012 m. Europos futbolo čempionatas Ukrainoje ir Lenkijoje. Šalims, kuriose tebevyksta didelio masto žmogaus teisių pažeidimai, tokie renginiai – šimtaprocentinė garantija sulaukti žiniasklaidos susidomėjimo, kritikos, temų įvairovės ir analitiško požiūrio į žmogaus teisių padėtį. Tuo tarpu žinioms iš kitų represyvių pasaulio kraštų (įsivaizduokime, kiek tektų laukti olimpiados Mianmare ar Somalyje) gerokai sunkiau patekti į žiniasklaidą.

Ar naujienos apie žmogaus teisių pažeidimus bus paviešintos, priklauso nuo žiniasklaidos priemonių vykdomos naujienų atrankos, laisvo žodžio ribų, finansinių ir technologinių galimybių, redakcijų prioritetų. Skirtingų aplinkų žiniasklaidos priemonės gali ir išplėsti, ir susiaurinti globalinės žmogaus teisių problematikos sąvoką.

2012 m. atliktas interneto naujienų turinio tyrimas atskleidė, jog vienos lankomiausių naujienų svetainių Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt globalinei žmogaus teisių problematikai nušviesti 2009-2010 m. pirmaisiais ketvirčiais atriekė itin mažą savo užsienio naujienų turinio dalį. Tyrimo rezultatai iliustruoja skurdoką pasaulinio žmogaus teisių diskurso žemėlapį su vos keliomis pažymėtomis valstybėmis, itin akcentuojamais įvykiais iš karinių konfliktų zonų,  pabrėžiama žodžio laisvės ribojimo problema ir analitiškumo stoka.

Taigi Lietuvos interneto žiniasklaidoje matome blankų represyvaus pasaulio atvaizdą. Situacijos negelbsti ir, lyginant su kitais žiniasklaidos kanalais, turimas turinio įvairovės ir technologinis pranašumas.

Lokalumo sindromas

Tyrimo duomenimis, naujienų svetainės plačiausiai nušvietė žmogaus teisių aktualijas Rusijoje, Kinijoje, Izraelyje, Baltarusijoje ir Irane. Į žurnalistų akiratį daugiau nei kartą taip pat pateko su žmogaus teisių pažeidimais susiję įvykiai JAV, Afganistane, Italijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Šiaurės Korėjoje, Tailande, Belgijoje, Šri Lankoje, Ukrainoje, Latvijoje, Irake, Saudo Arabijoje ir Turkijoje. Žmogaus teisių problematikai kaimyninėse Lietuvos valstybėse aptarti skirta net trečdalis publikacijų.

Pirmasis penketukas didelės nuostabos neturėtų kelti – šios valstybės yra ne kartą sulaukusios aršios žmogaus teisių gynėjų kritikos. Tačiau kodėl į „juodąjį sąrašą“ pateko demokratiškos valstybės: JAV, Italija, Prancūzija, Belgija, netgi kaimyninė Latvija? Pažymėtina, jog dėmesio nesulaukė Afrikos šalys bei daugelis kitų žmogaus teisių gynimo organizacijų kritikuojamų pasaulio kraštų.

Pirmu atveju, pasak žmogaus teisių aktualijų nušvietimą tiriančių žiniasklaidos tyrėjų, turime paradoksalią situaciją: tokios valstybės kaip Sudanas, Kongas, Birma, Šri Lanka, Tibetas, Pusiaujo Gvinėja nėra atviros, jose užsienio žurnalistams gresia didelis pavojus, taigi demokratiškesnės šalys, nesudarančios jokių kliūčių užsienio žurnalistams patekti į jų teritorijas, sulaukia daugiau dėmesio (Heinze; Freedman, 2010). Kitaip tariant, svarstymai drausti musulmoniškas burkas Prancūzijoje tampa labiau pastebimu įvykiu nei politinių kalinių kankinimai Šiaurės Korėjoje.

Be abejonės žiniasklaidą taip pat veikia istorinio ir geografinio artimumo kriterijai. Todėl nenuostabu, jog pirmame lietuviškos interneto žiniasklaidos plane atsidūrė Rusija. Žmogaus teisių aktualijų kitose kaimyninėse valstybėse akcentavimas taip pat susijęs su lokalumu. Kitas klausimas – ar dėl siekio aprašyti kaimynų bėdas galima atsisakyti viso Afrikos žemyno bei kitų žmogaus teises pažeidžiančių teritorijų? Neabejotina, jog išsiskirtų ir žiniasklaidos specialistų nuomonės šiuo klausimu.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ 2010 m. ataskaitoje represyviausiais kraštais įvardijo Baltarusiją, Birmą (Mianmarą), Čadą, Kiniją, Kubą, Pusiaujo Gvinėją, Eritrėją, Gvinėją, Laosą, Libiją, Šiaurės Korėją, Saudo Arabiją, Somalį, Sudaną, Siriją, Turkmėnistaną, Uzbekistaną ir tris teritorijas – Pietų Osetiją, Tibetą ir Vakarų Sacharą.

Ataskaitoje buvo tiriami 2009 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. pasaulio įvykiai, susiję su pilietinių ir politinių žmonių teisių pažeidimais.

Apie žmogaus teisių pažeidimus iš pažymėtų valstybių tiriamuoju laikotarpiu naujienų svetainės pranešė vos kartą arba nepranešė. Viena vertus, šioms valstybėms užsienio naujienų skiltyse niekada nebuvo skiriama daug dėmesio. Informacija apie šiuos kraštus į lietuvišką žiniasklaidą veikiau atkeliauja bangomis, esant didelio masto ar kontroversiškiems įvykiams. Todėl jei tai ne kažkas panašaus į buvusio Libijos diktatoriaus Muanmaro Gadafio „gaudynes“, siautėjančius Somalio piratus ar atsinaujinusius neramumus Sirijoje, žmogaus teisių pažeidimai tolimuosiuose kraštuose dažniausiai lieka neišgirsti.

 Pranašumą turi lengvai iliustruojami įvykiai

Tarp daugiausiai žmogaus teisių pažeidimų kontekste minėtų valstybių galima rasti ir Izraelį, daugiausia pylos gavusį dėl neramumų Gazos Ruože. Tyrimo metu nustatyta, jog Izraelio-Palestinos konfliktą naujienų svetainės nušvietė plačiausiai, lyginant su kitais konfliktais – JAV karu prieš terorizmą, Rusijos-Gruzijos konfliktu, taip pat vidiniais neramumais Afganistane ir Darfūre.

Šie rezultatai patvirtina žiniasklaidos tyrėjų įžvalgas dėl Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo fenomeno žiniasklaidoje. Vienas iš „ABC News“ darbuotojų yra pasakęs, jog konfliktas Gazos Ruože yra nušviečiamas „net per daug išsamiai“ (Schimmel, 2009).

Nušviečiant žmogaus teisių pažeidimus, žiniasklaidai galioja garsusis posakis: „kruvini įvykiai – pirmi“ (angl. „If it bleeds, it leads“). Pasak akademiko Naomo Šimelio, pagrindinė Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo priežastis yra ta, jog tai yra gerai parduodama istorija, o patekti į Izraelį ar Gazos Ruožą, nors ir pavojinga, yra ganėtinai paprasta. Jo teigimu, paties fakto, jog konfliktai sukuria tokias problemas kaip genocidą, smurtą, prievartą, badą ir kitas humanitarines krizes nepakanka, jei jų negalima paprastai paaiškinti, iliustruoti vaizdingomis fotografijomis ir video medžiaga (Schimmel, 2009).

Atrodytų, jog tuomet ne tokiems vaizdingiems įvykiams į žiniasklaidos turinį patekti yra keblu. Pavyzdžiui, nė vienoje naujienų svetainėje nebuvo užsiminta apie Kubos valdžios pareigūnų represijas prieš žymią tinklaraštininkę Yoani Sanchez. Negana to, vienoje Balsas.lt publikacijoje ji tapo „žinomiausiu Kubos tinklaraštininku“. Nebuvo skelbta ir apie Uzbekistano opozicionieriaus Bahodiro Choriyevo grįžimą į tėvynę po tremties, valdžios siekį suvaržyti jo veiksmus ir uždrausti  susitikimus su kitais šalininkais.

Peršasi išvada, jog suteikdami pranašumą naujienoms, susijusioms su konfliktais ir vadinamaisiais kruvinaisiais įvykiais, žurnalistai labiau linksta akcentuoti teisės į gyvybę pažeidimus. Ne visai. Tyrimo duomenimis, ši žmogaus teisių problema naujienų svetainėse buvo antra pagal populiarumą.

Dominuoja žodžio laisvės diskursas

Žiniasklaidos teorijoje akcentuojama objektyvumo sąvoka labiau suprantama kaip žurnalisto siekis pateikti nešališką žinią. Tačiau ar objektyvumo kriterijai taip pat turėtų galioti vykdant naujienų atranką, t.y. renkantis, kurias jau sukurtas žinias paskelbti savo naujienų erdvėje, o kurias ne? Šis klausimas itin aktualus tampa kalbant apie žmogaus teisių problematikos nušvietimą.

Iš tyrimo rezultatų paaiškėjo, jog naujienų svetainės pusę savo publikacijų turinio skyrė tokiems įvykiams, kuriuose atsispindėjo žodžio ir saviraiškos laisvės suvaržymai. Įskaitant ir publikacijas, apie žiniasklaidos cenzūrą bei valdžios sankcijas prieš žurnalistus. Žodžio laisvės diskursas dominavo,  lyginant su kitomis žmogaus teisių problemomis – teisės į gyvybę pažeidimais, ksenofobija,  moterų teisių pažeidimais, korupcija, vaikų teisių pažeidimais, homofobija, vergove ir judėjimo laisvės suvaržymais (problemos išdėstytos mažėjimo tvarka – Red. past).

Žinios apie nelaisvą žodį naujienų svetaines dažniausiai pasiekdavo iš Rusijos, Baltarusijos, Irano, Gruzijos ir Ukrainos. Taigi didelių staigmenų čia nėra, galbūt tik vienintelė Gruzija sunkiau įsipaišo į šią grupę.

Žodžio laisvė be abejonės tiesiogiai siejasi su žiniasklaidos funkcija. Pasak teisininko Ellioto Abramso, nenuostabu, jog žodžio ir saviraiškos laisvės problematika yra populiariausia tema žiniasklaidos priemonėse, kai kalbama apie žmogaus teises. Jo manymu, vis dėlto būna situacijų, kai piliečiai labiau kenčia nuo ksenofobijos, judėjimo laisvės suvaržymų, tačiau šios problemos į žiniasklaidos akiratį patenka rečiau, nes jos nedaro tiesioginės įtakos žurnalistų darbui (Abrams, 2001).

Galima paprieštarauti E. Abramso įžvalgoms, jei žodžio ir saviraiškos laisvę suvokiame kaip pagrindą, kurį išsikovojusi žiniasklaida gali nekliudomai viešinti ir kitas žmogaus teisių problemas. Be to, vargu ar pavyktų rasti objektyvų atsakymą, kuri žmogaus teisių problema turėtų būti aktualiausia ir kurią reiktų išsamiausiai nušviesti. Tačiau žodžio laisvės problemai aptarti naujienų svetainės skyrė pusę visos nušviečiamos žmogaus teisių problematikos turinio ir tai verčia susimąstyti.

Priklauso nuo agentūrinių pranešimų

Viena vertus, atsakomybę už visas globalines žmogaus teisių problematikos nušvietimo spragas galima būtų priskirti ne Lietuvos interneto žiniasklaidai, bet tarptautinėms naujienų agentūroms, iš kurių šios semiasi informacijos. Ne paslaptis, jog užsienio naujienų skiltyse dominuoja agentūriniai pranešimai, kadangi autorinėms naujienoms pateikti paprasčiausiai nėra finansinių galimybių.

Apie mažas užsienio korespondentų siuntimo į kitas valstybes galimybes liudija faktas, jog Lietuva, vienintelė iš ES narių, dvejus metus (2009-2011 m.) neturėjo ES institucijose akredituoto žurnalisto.

Korespondentę Eglę Merkytę Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija į Briuselį delegavo tik 2011 m. rudenį.

Tyrimas parodė, jog žmogaus teisių diskursui Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt trūko analitiškumo – dominavo glausti informaciniai pranešimai, kitaip tariant, pranešimai spaudai, kurie tik retkarčiais buvo papildomi informacija apie įvykių žalą, bendrą kontekstą. Publikacijų šaltiniai buvo naujienų agentūros – BNS, ELTA, BBC, AP, AFP, Reuters ir kiti užsienio šaltiniai – Laisvosios Europos radijas, internetinės laikraščių „The Times“, „The Guardian“ svetainės.

Žiniasklaidos tyrėjo Rodžerio Kaplano manymu, analitiškumo trūkumui įtaką daro ne tik tokie veiksniai kaip finansinės kliūtys ar žinių stoka, bet ir žiniasklaidos priemonių baimė tapti šališkomis. Anot jo, žurnalistai vengia viešinti ir analizuoti žmogaus teisių organizacijų surinktą informaciją, bijo tarpininkauti, nes visuomenė juos gali apkaltinti šališkumu. (Kaplan, 2002).

Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ atstovė, buvusi reporterė Carroll Bogert taip pat pastebi, jog santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir žurnalistų tiesiog yra sudėtingi. Jos teigimu, nevyriausybininkai kartais taip pat vengia perduoti savo surinktą informaciją žurnalistams, baimindamiesi, kad skubančios kuo greičiau ją paskelbti redakcijos neįsigilins į ją, neįtrauks esminių faktų, arba pateikdamos tik sensacingus aspektus, iškreips istorijos esmę. (Bogert, 2011).

Taigi galbūt autoriniui tekstui paruošti nėra būtina korespondento siųsti į karštąjį tašką, o pavyzdžiui, pasinaudoti nevyriausybinių žmogaus teisių organizacijų surinktais duomenimis ir juos analizuoti?

Turint omenyje šiuolaikinius naujienų svetainių informacijos srautus, kol kas sunku tikėtis papildomos ir savarankiškos analizės iš žmogaus teises pažeidžiančių pasaulio kraštų. Juk jei ne Venesueloje kelią į olimpiadą bandantys prasiskinti Lietuvos krepšininkai, vargu ar būtume prisiminę šalies diktatoriaus Hugo Čaveso karinius tankus.

Šis tekstas parengtas pagal Vilniaus universiteto žurnalistikos programos studentės Indrės Leonavičiūtės bakalauro darbą tema „Žmogaus teisių problematika užsienio naujienose (Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt, 2009-2010).“ Darbo vadovas – dr.Deimantas Jastramskis.

Šaltiniai:

ABRAMS, Elliot. The Media and Human Rights. World & I, 2001.

BOGERT, Carroll. Whose News?: The Changing Media Landscape and NGOs. 2011. Iš Hrw.org. Prieiga per internetą: http://www.hrw.org/sites/default/files/reports/wr2011.pdf  .

HEINZE, Eric; FREEDMAN, Rosa. Public Awareness of Human Rights: Distortions in the

Mass Media. The International Journal of Human Rights, 2010 liepa. 491-523 p.

KAPLAN, Roger. Journalism, Media and the Challenge of Human Rights Reporting. 2002. Iš

Protectiononline.org. Prieiga per internetą:

http://www.protectionline.org/IMG/pdf/journalism_media.pdf .

SCHIMMEL, Noam. Media Accountability to Inverstigate Human Rights Violations. Peace

Review: A Journal of Social Justice, 2009 Nr. 21. 442–447 p.

>>> grįžti į pradžią

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑