Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Etika

J.Avadani: Žiniasklaida netgi labai patenkinta būdama tuo instrumentu

Rumunijos Nepriklausomos žurnalistikos centras (Centre for Independent Journalism) atliko tyrimą apie valstybinę reklamą žiniasklaidoje. Pateikiame Ingos Janiulytės interviu su centro direktore Joana Avadani (Ioana Avadani).

Jūsų parengtoje ataskaitoje apie viešojo sektoriaus reklamavimąsi Rumunijos žiniasklaidoje rašoma, kad šio sektoriaus dalis bendroje reklamos rinkoje nuolat auga. Kodėl?

Na, ji didėja, bet reklama nebūtinai ateina iš tų pačių šaltinių. Problema, kai valstybinė reklama naudojama kaip paskatinimas draugiškai žiniasklaidai, išsivystė apie 2000-uosius. Pirmą kartą toks atvejis viešai demaskuotas 2004 metais. Tuo metu pinigai iškeliaudavo tiesiai iš valstybės biudžeto ir iš valstybei priklausančių įmonių, nors poreikio nebuvo. Pavyzdžiui, Tarptautinis Bukarešto oro uostas reklamavosi, nors vienintelis oro uostas, esantis Bukarešte.

Šiandien pagrindiniai reklamos šaltiniai yra europinės programos. Kaip žinote, reklamavimo veiklai skirta eilutė yra kiekvienoje programoje ir kiekviename projekte, kurį finansuoja Europos Sąjunga. Mūsų duomenys rodo, kad tai šiuo metu yra pagrindinis valstybinės reklamos šaltinis. Ir kiek augs ES parama, tiek augs ir išlaidos reklamavimui.

Kokios yra valstybės reklamos apimtys?

Kai kurie sandoriai yra dideli, kai kurie yra svarbūs. Mes turėjome didelių projektų, kurių vertė buvo apie 800 tūkst. eurų. Tai dideli pinigai. Regionuose reklamos biudžetai gali būti 10-15 tūkst. eurų. Vietinei spaudai tai labai svarbūs pinigai. Mūsų skaičiavimais, valstybės užsakymai žiniasklaidoje sudaro apie 7-10 proc. visos Rumunijos reklamos rinkos.

Tai nėra pakankama dalis iškreipti rinkai, tačiau pakankama jai padaryti įtaką, ir ypač, jei pinigai dalinami ne pagal paslaugos atlikimo kriterijų, o tam tikroms pasirinktoms žiniasklaidos priemonėms. Taigi tie pinigai labai reikšmingi, ypač vietiniu lygmeniu. Kai kuriems leidiniams tai gyvybės ir mirties klausimas.

Koks čia politikų ir ministerijų vaidmuo? Ar jie naudoja reklamą savanaudiškiems tikslams? Ar galite pateikti pavyzdžių, jei taip?

Taip, turime tokių atvejų, kai reklamos kontraktai turėjo papildomų reikalavimų, susijusių su straipsnių, kuriuose ministras ir ministerija būtų nušviečiama teigiamai, skaičiumi. Vienas atvejis nutiko prieš keletą metų, kai Švietimo ministerija minėjo Jaunimo dieną. Pas mus tai nėra labai didelė šventė. Nedaug žmonių čia žino, kad gegužės 2 d. yra Jaunimo diena.

2008 m. tą dieną šiai šventei žiniasklaidoje buvo parodytas milžiniškas dėmesys. Mes turėjome apie 2000 pranešimų įvairiose Rumunijos žiniasklaidos priemonėse. Visuose juose figūravo Švietimo ministras ir jo dukra, kuri tuo metu kandidatavo Europos parlamento rinkimuose. Taigi valstybinė reklama buvo skirta formuoti teigiamą ministro įvaizdį.

Lietuvoje statistika rodo, kad valstybės viešinimo konkursų smarkiai išaugo priešrinkiminiu laikotarpiu. Valdžios reklaminė veikla artėjant rinkimams nėra stebima ir reguliuojama. Kaip yra Rumunijoje?

Mes neturime specialaus reglamentavimo rinkimams, bet turėjome labai formalias tokių pirkimų taisykles. Jos reikalavo, kad kiekvienas pirkimas, kurio vertė viršijo 2000 eurų (ir dėl šios ribos buvo diskutuota su žiniasklaida), būtų perkančios institucijos paskelbtas kiekvienų metų pradžioje.

Institucijos taip pat turėjo parengti ataskaitas, jose parašyti, kam toks pirkimas reikalingas, ir, praėjus pusei metų po sutarties pabaigos, pranešti apie rezultatus, kurių buvo pasiekta. Naudoju būtąjį laiką, nes 2010 m. valdžia šiuos reikalavimus panaikino. Liko tik du kriterijai – ekonominio naudingumo ir mažiausios kainos pasiūlymo.

Daugiau nei 80 procentų visų viešinimo paslaugų pirkimų yra naudojamas mažiausios kainos pasiūlymo principas, kuris yra pagrindinis korumpuotų pirkimų įrankis. Jei esu pirkėjo draugas, galiu su juo draugiškai pakalbėti, sužinoti, kokios kitų pasiūlymų vertės ir, pasiūlęs vienu euru mažiau, laimėti konkursą.

Bet ne, mes neturime jokių viešų pinigų panaudojimo reklamai draudimų – nei prieš rinkimus, nei per juos.

Turite specialų interneto portalą valstybės reklamavimosi viešiesiems pirkimams.

Taip, Rumunijoje mes turime du interneto portalus: vieną – visiems viešiesiems pirkimams, ir kitą – tik viešinimo paslaugų viešiesiems pirkimams. Mes reikalavome valdžios atskiro portalo 2005-2006 metais, nes manėme, kad svarbu turėti visas išlaidas valstybinei reklamai vienoje vietoje.

Bet šiuo metu matome, kad reikalavimui paklūsta ne visi. Dauguma praneša apie pirkimus tik visiems viešiesiems pirkimams skirtame portale, kuris, sukurtas 2004 metais ir nuo to laiko beveik nekeistas. Jame labai sunku naršyti ir sudėtinga rasti tai, ko reikia.

Savo tyrimo ataskaitoje pateikiate rekomendaciją: valdžia turėtų aiškiai atskirti reklamos pranešimus informaciniais tikslais, viešųjų ryšių kampanijas ir propagandos veiklas. Kaip valdžia reagavo į Jūsų pasiūlymą?

Niekaip nereagavo. Ir tam yra svarbi priežastis: jie tikslingai suplaka viešąją informaciją su savireklama. Pavyzdžiui, mes turime tradiciją Rumunijoje švęsti vardadienius. Kai ortodoksai mini kurio nors šventojo dieną, tą dieną švenčia ir jo vardu pavadinti žmonės.

Mes radome vietinės spaudos skelbimų skiltyje tokiems įvykiams skirtų sveikinimų. Pavyzdžiui, meras sveikina poną X vardadienio proga. Na, tai skamba kaip malonus gestas… Bet ne mokesčių mokėtojų pinigais, regione, kuris turi tiek daug problemų, ir kurio biudžetas toks deficitinis.

Ar Jūs siejate šią problemą su skatinimu įsisavinti kuo daugiau ES paramos?

Skatinimo įsisavinti ES paramą problema Rumunijoje labai didelė, nes mes atsiliekame pagal šį rodiklį. Sumažinti biurokratinį aparatą yra gerai, tačiau dėl kai kurių priemonių, kurių buvo imtąsi paskatinti ES paramos įsisavinimą, procesas tampa dar neskaidresnis.

Pavyzdžiui, 2000 eurų riba skelbiamiems viešiesiems pirkimams buvo padidinta iki 15000 eurų. 15000 eurų bet kuriai Rumunijos žiniasklaidos priemonei būtų reikšmingas. Dabar galima šiuos pinigus skirstyti be jokių viešų procedūrų, galima juos tiesiog atiduoti. Mes manome, kad įsisavinimo skatinimui reikia apmažinti biurokratiją, bet ne plačiai atidaryti duris korupcijai. Nes ką matome dabar, yra viešų pinigų išleidimo eliminavimas iš visuomenės akiračio.

Ką manote, koks čia ES vaidmuo? Ar viešinimu siekiama instrumentalizuoti žiniasklaidą? Yra sakančių, kad su viešinimu susijusios problemos yra netvarkos pačioje struktūroje rezultatas, kad ES viršūnės net nenutuokia apie tai, kas dedasi naujose ES šalyse narėse.

Aš nuoširdžiai manau, jog visi nori intstrumentalizuoti žiniasklaidą. Ir jie tam naudoja kiekvieną pasitaikančią progą. Tik bandyti tai padaryti – vienas dalykas, o apgauti ir primesti – jau nebe.

Čia žiniasklaida turi užimti poziciją – ji turi kovoti, ir nesileisti paverčiamai instrumentu. Tačiau tai mūsų tyrimai atskleidžia – kad žiniasklaida yra netgi labai patenkinta būdama tuo instrumentu. Mes turėjome pavyzdžių, kai žiniasklaida atsisakė publikuoti informaciją, nes už ją nebuvo apmokama. Taigi ES paramos viešinimas turi iškreiptą poveikį.

Pavyzdžiui, europiniai pinigai skiriami kelių modernizavimui. Tai reiškia, kad tris dienas žmonės toje vietoje neturės vandens ir negalės ten važiuoti automobiliais. Tai informacija, svarbi visuomenei. Kai kurie laikraščiai ją publikuoja, o kai kurie sako: ne, tai projektas, kurį finansuoja ES ir publikavimas turi būti apmokamas. Taigi šiuo atveju, žiniasklaidos instrumentalizacija yra stipriausia grėsmė saviraiškos laisvei.

Manau, kad problema yra ta, kad ES bandė sukurti mechanizmą, kuriame tiktų visos komunikacijos priemonės, nors tai nėra visiškai įmanoma: ir užsakomoji informacija, ir reklamos, ir nepriklausoma informacija žiniasklaidoje, ir tuo pačiu kepurėlės, puodeliai, krepšiai, lipdukai, kurie turi būti pritvirtinti prie įrangos, kuri buvo pirkta už ES lėšas.

Būtų geriausia, kad ES atskirtų komunikacijos daiktines priemones nuo informacijos žiniasklaidoje. Tas skirtumas turėtų būti aiškus ir [projekto ar programos] biudžete.

ES tiesiogiai nereikalauja užsakomųjų straipsnių, bet reikalauja reklamos, nes tam skirti pinigai. Manau, kad vietiniai pareigūnai sukūrė praktiką, kai apie paramą pranešama užsakytu straipsniu, o ne reklaminiu pranešimu. Ir čia jau žiniasklaidos pareiga aiškiai atskirti redakcinį turinį nuo užsakomojo. Tai ne ES darbas, tai turime padaryti mes, žurnalistai.

Galbūt žinote, kokia buvo kitų šalių patirtis, vykdant ES reikalavimą viešinti finansinę paramą?

Taip, domėjausi kitų šalių patirtimi, nes ieškojau gerų praktikų. Ir buvau nustebusi, kad tik dvi šalys yra reglamentavusios šią sritį. Ką minėjote prieš tai, t.y. draudimą vykdyti viešinimą rinkimų kampanijos metu, turi Ispanija.

Radome gerų praktikų Jungtinėje Karalystėje. Jie, pavyzdžiui, turi vieną agentūrą, kuri rūpinasi tik valstybės reklamavimusi. Ji perka visas valdžios reklamavimo paslaugas. Tai gali atrodyti kaip puikus instrumentas Jungtinėje Karalystėje, bet aš tik galiu įsivaizduoti kaip tai atrodytų Rumunijoje, šalyje su tokia didžiule korupcija.

Manau, kad mes turime pritaikyti modelius, kurie atitiktų vietinę kultūrą. Yra norų keisti situaciją, nes ji panaši ne tik Lietuvoje ir Rumunijoje, bet ir Bulgarijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Kroatijoje. Atvirai kalbant, manome, kad neskaidrių viešinimo atvejų yra buvę Prancūzijoje, valdant Nicolas Sarkozy. Manau, kad tai europinio mąsto problema. Tai nėra tik vieno korumpuoto ministro, ar vienos korumpuotos šalies klausimas. Tai sistemos klausimas.

Dabar mes ieškome kelių, kaip paveikti Europos Komisiją, kad ji pateiktų geras praktikas šioje srityje. Jie iš tiesų nieko nenutuokė apie šią problemą. Jiems ji nauja.

Ir jei pilietinė visuomenė jiems apie tai nepasakys, jie nesužinos.

Dėkoju už pokalbį.

M.Eidukonis: Dešimt Dievo įsakymų taip pat paprasti kaip saulėlydis

Kolega Marijus Širvinskas, naudodamasis 48 – iais kompiuterio klaviatūros mygtukais, neseniai surėdė gražų „kaip saulėlydis“ komentarą apie radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksą. Marijaus minčių tėkmėje priimtas etikos kodeksas pavadintas gražiu, banaliu ir nešildančiu. (Nejučia prisiminiau Henriką Radauską, kuris šilumos patarė ieškoti prie krosnies).

Aš, kaip šios stoties darbuotojas, norėčiau apginti „Laisvąją bangą“.

Kaip supratote, aš sėdžiu apkasuose, kuriuose plazda „Laisvosios bangos“ vėliava, o Marijus (neslėpkime) – ten, kur iškelta „Žinių radijo“ vėliava. Aš – Gedimino prospekte, ketvirtame aukšte, o Marijus – vis dar ant Mėnulio kalno, Spaudos rūmų 16 – ajame. Tačiau starto pozicija dar nenulemia, kas pasieks finišą pirmas.

Savo įžvalgose Marijus pastebi, kad „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa vos į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų“. Nejučia iškyla Mozės, stovinčio ant Sinajaus kalno vaizdinys, kai jam Visagalis perduoda Dekalogą. Ir štai Mozė, žvilgtelėjęs į Dievo mokymą, nustebęs atkerta – „Juk čia tik dvi akmeninės plokštės, o tarpai tarp raidžių neleistinai dideli!“. Jeigu Moze būtų Marijus, dabar tikriausiai turėtume atgailauti ne už nusižengimus dešimčiai Dievo įsakymų, o už paklydimus, aprašytus šimtuose tokių molinių plokščių.

Antra įžvalga, kurią pastebi kolega, perskaitęs ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, panašumai su minėtuoju taisyklių sąvadu. Čia vėl gi išryškėja Marijaus radikalus maksimalizmas, kaip ir dėl korektūros klaidų dešimtyje Dievo įsakymų. „Visa, kas nauja yra tiesiog labai pamiršta sena“. Tai nereiškia, kad naujai gimusi „Laisvoji banga“ išsyk galvoja apie pensiją, tačiau vertybės, kurios dulka to paties anksčiau minėto kodekso puslapiuose mums yra svarbios ir mes jas išryškiname, nupūsdami susirinkusį dulkių sluoksnį.

Trečiasis Marijaus pastebėjimas lyg tikras lietuviškas pagyrimas – gerai, bet… yra „bet“.

Reaguodamas į „Laisvosios bangos etikos kodekso“ punktą, kad radijo stotis sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų, Marijus užduoda klausimų apie redakcijos ir komercijos skyrių skyrybas, apsisaugojimo nuo besibraunančios į eterį reklamos priemones. Marijau, juk apsisaugojmo priemonę nešiojamės ant pečių – tai protas, mąstymas ar kaip bepavadinsi. Be to kodekso „post scriptum“ pabrėžiama, kad „Laisvoji banga“ pritaria ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ar gi tai ne saugikliai?
Toliau kritiškas Marijaus žvilgsnis užkliuvo už galimybės kritikuojamam asmeniui pateikti atsakymą. Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie nuomonių pliuralizmą: kalbėti gali budelis ir jo auka ir kaltintojas ir kaltinamasis, ir vagis ir apiplėštasis, o jeigu jie abu drauge susės prie „Laisvosios bangos“ mikrofonų – tai ginče ras tą tikrąjį grynuolį – tiesą.

O jau beuždarant kodekso duris, Marijus užkliūna už slenksčio – „Laisvoji banga“, suvokdama žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, įsipareigoja nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Ir kaip neretai būna užkliuvus ir susimušus mažąjį pirštelį, pasipila jausmingų ištiktukų lavina, o Marijaus atveju – klaustukų – „ar?kaip?ar?kokia?ar?ar?“ Į kai kuriuos klausimus geriausius atsakymus pateiks laikas, į kitus – „Laisvosios bangos“ eteris – tik klausydamas ir girdėdamas bei suvokdamas, atrasi atsakymą.
P.S. Tai asmeninė autoriaus nuomonė.

2012 11 09

>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Radijo stoties etikos kodeksas – kaip saulėlydis

Radijo stotis „Laisvoji banga“ priėmė savarankišką etikos kodeksą. Tokį kaip saulėlydis – gražų, banalų ir nešildantį. Pati iniciatyva sveikintina, bet įgyvendinta ji mėgėjiškai.

Pirma, visas „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų. Dokumento esmę daugiausia sudaro ganėtinai abstraktūs teiginiai, kaip antai imperatyvai laikytis moralės principų ir teisės aktų.

Antra, jame įtraukta nedaug nuostatų, kurių nėra deklaruota Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse.

Tiesa, trys punktai pasirodė aktualūs ir praplečiantys universaliojo žiniasklaidos etikos kodekso raidę.

Štai „Laisvoji banga“ sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų. Tai novatoriška nuostata, bet ką ji reiškia? Pats kodekso teksto autorius Audrys Antanaitis interviu sakė, kad „nepardavinėsime laidų ir nedarysime slaptos reklamos laidose. (…) Turime pažymėti, kurios laidos komercinės, kurios – ne“. Ar tai reiškia, kad radijo redakcija bus atskirta nuo reklamos skyriaus? Bet kaip konkrečiai radijas saugosis nuo reklamos eterio pirkėjų, kokie numatyti saugikliai? Kokiomis konkrečiai priemonėmis bus pažymima komercinė laida?

„Laisvoji banga“ žada suteikti eteryje galimybę paneigti informaciją. Kaip tai bus daroma – toje pačioje laidoje ar kitoje? Lieka neaišku, ar čia turima omenyje ir tai, kad dalyvaujant keliems diskusijos dalyviams, vienam iš jų bus suteikta galimybė paneigti faktus jau pačios diskusijos metu? Kiek esu pastebėjęs, diskutuoti ir atremti argumentus ar patikslinti faktus nedraudžiama jokiose radijo laidose jau šiandien, nes tiesioginę replikos teisę kiekvienam pašnekovui suponuoja pats žanras.

„Laisvoji banga“ įsipareigoja, suvokdama „žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Žavinga pareiga, bet vėlgi – o kaip? Ar radijas atskirs savininką nuo turinio? Kaip veiks subordinacija tarp direktoriaus ir redaktoriaus, ar bus jie nepriklausomi? Kokia yra reporterio ir vedėjo sprendimo laisvė? Ar radijo tarybos pirmininkas galės savarankiškai siūlyti temas žurnalistams, ar dėl jų bus tariamasi kolegialiai?

Galų gale, kodekse nėra nė žodžio apie procedūrą, vidinę vindikaciją etikos pažeidimui išaiškinti ir išspręsti, jeigu tokį užfiksuotų radijo darbuotojas arba klausytojas. Tad radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksas, panašu, tebus mielas teiginių rinkinys, skambių lozungų sąrašėlis – praktiškai beveik netaikomas, nes abstraktus ir laisvai interpretuojamas.

Radijo „Laisvoji banga“ etikos kodeksas

2012 11 05

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

Mariaus Eidukonio (“Laisvoji banga“, “Valstiečių laikraštis“, “Grynas.lt“) komentaras (2012 11 09)

>>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Kodėl ėmiau vokelius ir tylėjau

Papildomas paaiškinimas apie prisipažinimą

Pernai baigęs emigracijos žaidimus, grįžau į rudenį Palangoje. Gimtasis miestas, tėviškė, spalis, lapkritis, gruodis. Atėjus naujiems metams teko iš vienišiaus gyvenimo vis atšiauresnėje pajūrinėje gamtoje grįžti į sociumą. Siūliausi būti uostamiesčio korespondentu dviem didžiausiems portalams, bet jiems nebuvo tokio poreikio. Pretendavau net į pareigybę Klaipėdos dramos teatre – netikau.

Atvykęs į Vilnių aplankiau ir buvusius kolegas, su kuriais darbavomės žiniasklaidos priemonėje iki man išvykstant svetur. Juos perpirko kita žiniasklaidos grupė. Svečiavausi ne tik linkėjimų perduoti, bet ir apsiuostyti, ar yra galimybių parengti autorinių publikacijų, gal žmonių kažkur reikia, darbo jėgos, gal girdėję. Nors nesitikėjau ir į etatą nesiveržiau, man vieta atsirado. Išsyk vėl pasijutau visaverte socialine būtybe, grįžau pas saviškius, amato bendrus, džiaugiausi suteikta proga toliau kurti Lietuvoje po socialiai ir kūrybiškai ganėtinai skurdžių metų svetimame svetimos šalies didmiestyje. Užtat tas troškimas grįžti į amatą ir bendruomenę atėmė mano budrumą – ignoravau nuogirdas, kad šioje bendrovėje ne viskas skaidru, tad pats laisva valia sutikau su sąlygomis, jog didžiąją atlyginimo dalį gausiu per verslo liudijimus. Gerai, sakiau, tinka. Nepatiks, galvojau, išeisiu.

Bet įklimpau.

Gyvenant Paryžiuje žinia apie vieno „Balso“ grupės laikraščio sukilimą mane aplenkė. Buvau tik girdėjęs, kad kartą grupės redakcijas tikrino darbo inspektoriai, bet patikrą atliko formaliai ir net patarė juodadarbiams, kaip užpildyti inspektavimo protokolus. Jeigu jau taip institucijos žiūri atsainiai, tai gal ir pažeidimai ten nereikšmingi, mintijau, naiviai sau pasiteisinau ir pasirašiau sutartį.

Kol praėjo adaptacinis laikotarpis, kol prisitaikiau prie kitokio paros ritmo ir visos darbo dienos nuo devynių iki šešių, kol įsivažiavau į kūrybinį tempą, kol pirmosiomis savaitėmis rengiau publikacijas apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, sąnaudų ir naudos analizės taikymo viešuosiuose projektuose padėtį, būsimos elektrinės elektros kainą, domėjausi, skambinau, klausiau, kaip savo atominius reaktorius sekasi uždarinėti slovėnams ir bulgarams, rašiau apie ACTA pagrindus ir sporto finansavimą po Rimšaitės precendento, galiausiai atlikau eksperimentą: apklausiau Seimo Ekonomikos komiteto narius, ką jie žiną apie BVP (atsakymų gauta ir šmaikščių, ir netikėtų!), kol rinkau medžiagą šiems straipsniams, taip atėjo pirmasis algadienis, bet aš popierių buvau dar nesusitvarkęs.

Už mane jų tvarkyti ar bent padėti irgi niekas neketino. Iš kur atsirado vokelis, jau neatsimenu. Bet paėmiau. Neprieštaraudamas.

Jausmas, kai tau atskaičiuoja ganėtinai solidžią sumą grynų pinigų – 11 melsvų vydūnų, kurių esi nusipelnęs, bet kurie subtiliai ir neteisėtai įduodami į rankas, yra dviprasmiškas. Puikiai suvokiau darąs neteisėtą veiksmą, bet negalėjau priešintis, nes pinigai man priklausė ir štai jau gulė į mano kišenę. Slėpiau juos ten mikliai, gėdydamasis, kaip bendrininkas, kaip vienas iš kiemo vaikėzų, kurie ką tik apvogė kaimynų kriaušyną ir šit dalijasi grobį. Tai nedidelio masto afera, sukelianti nepatogumo duodančiajam ir imančiajam, bet trunkanti tik trumpą akimirką, kad pats nespėji sugaudyti pakrikusių minčių ir adekvačiai įvertinti to, kas šitaip greitai keliais rankų judesiais padaryta.

Kad ir kaip būtų, pinigai jau mano. Jau galėjau ieškotis būsto ir mokėti už nuomą – troškimas grįžti į Lietuvą, darbo rinką, bendruomenę, sociumą pildėsi. Pildėsi… Ar tikrai?

Laikraštyje debiutavau šių metų sausio 23-ąją. Numerio aštuntajame puslapyje buvo publikuotas interviu su valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu, kuris teigė, kad „neteisėtos veiklos mastai jau baugina“. Jis aiškino, kad „dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau“.

Šiandien šį tuometės kolegės (ir ex-bičiulės, panašu, deja) dar sausį surašytą interviu skaitau kaip įspėjimą, kurio tuomet neįžvelgiau. Juk inspektorius laikraščiui kalbėjo ir apie patį laikraštį.

Berods dar prieš paimdamas pirmąjį juodąjį atlyginimą, sulaukiau kvietimo dirbti kitoje žiniasklaidos grupėje, kur siūlė tvarkingą sutartį ir net tūkstančiu litų didesnį darbo užmokestį. Atsisakiau. Pirmiausia, tai buvo viena iš dviejų žiniasklaidos priemonių, kuriose sau esu pasižadėjęs niekuomet nedirbti. Tas principas galiojo tik aniedviem, o kitose – buvau tikras – galima bandyti ne tik užsitikrinti kūrybinę laisvę, bet pamažu pačiam imtis iniciatyvos gerinant vidinę situaciją, mikroklimatą. Sykiu savaitraščio specifika labiau tenkino mano lūkesčius, o labiausiai norėjau likti su savo redaktore, kuria pasitikėjau kaip šeimos nariu, kuri buvo įsiklausanti, jautri ir dėmesinga savo pavaldiniams, kantriai atlaikanti ir „sugerianti“ savininkų kaprizus.

Tačiau jau greitai pamačiau, kad nuo vilko užšokau ant meškos. Netrukus su nerimu sutikau žinią, kad redaktorė, kurią laikiau viso mūsų nedidelio kūrybinio kolektyvo garantu, greitai bus perkeliama iš laikraščio į kitą poziciją. Po poros mėnesių taip ir atsitiko – praradau paskutinę ir svarbiausią atramą. Be to, darėsi vis aiškiau, kad šioje grupėje tikėtis rimtų požiūrio pokyčių į turinį neverta, nes visi leidiniai, panašu, pirmiausia buvo skirti ne tiek kokybiškam žurnalistiniam produktui kurti, kiek įtakai didinti ir propagandai skleisti.

Labai greitai ėmė skeldėti pasitikėjimas ir savimi, ir savo darbu, ir kartu dirbančių žmonių principais. Milanas Kundera apie neištikimybę rašė, kad morališkai sunkiausias išduodant kitą žmogų yra pirmas kartas – paskui būna vis paprasčiau. Panašiai ir su vokeliais – kitas kartas jau kėlė mažesnius sąžinės priekaištus, nepasirodė toks netikėtas, aš tvarkingai suskaičiuotų banknotų su Vydūnu jau pats tarytum laukiau. Mano nuostabai, antrosios algos pakete buvo tūkstančiu litų daugiau – įsivėlė klaida. Perviršį kaip „sąžiningas“ darbo teisės santykių dalyvis nunešiau atgalios. Tuomet pastebėjau, kad kontoroje vedama ir „juodų“ pinigų apskaita.

Kartu aiškinausi, kaip veikia ta verslo liudijimų sistema. Bet pamačiau, kad kiti kolegos žaidžia juokingą žaidimą atseit legalizuodami savo pajamas: išrašydami sumą klientui, kurio nėra, už vertimų paslaugas, kurių jie neteikė. Komedija be humoro. Kažkuria prasme imti vokelį buvo net sąžiningiau, nes tiek imantysis, tiek duodantysis bent neapsimetinėjo ir nevaidino paslaugų pirkimo ir teikimo spektaklio.

Greit neliko abejonių, kad mano leidinio tikrasis šeimininkas yra Viktoras Uspaskichas, kurio interesus bendražygė Vitalija Vonžutaitė ištikimai aptarnavo formuodama atitinkamą turinį grupėse laikraščiuose ir portaluose, o nepralenkiamu Darbo partijos lyderio propagandos ruporu tapo nemokamas savaitraštis „Balsas.lt savaitė“. Man dar porą kartą siūlė irgi parašyti į šį leidinį, tačiau aš nedvejodamas nusipurčiau tokios garbės. Miglota, prieštaringa ir neskaidri turinio politika mane šiaušė prieš plauką netgi labiau nei darbo įstatymų pažeidimai – juk prieš pat akis vienas didžiulis cechas kas dieną mulkino tūkstančius savo skaitytojų.

Po trijų mėnesių tokios patirties paruošiau nuosaikų atsitraukimo planą. Susiradau pamainininkę, apmokiau, daviau patarimų, bet dabar gailiuosi, kad pats įvėliau jauną žmogų į šią vaiduoklišką organizaciją, kur viską šokdina griežta šešėlinė dirigentė, kur kartkartėm iš Europos atvyksta vienas žinomas buhalterijos burtininkas arba pasisvečiuoti užsuka miklus buvęs sekretorius.

Bet vėlgi, žurnalistikos mesti nenorėjau, toliau rašiau, kad ir ne taip intensyviai. Turėjau užtektinai laisvės, nors po kai kurių mano temų jos ribos po truputį buvo siaurinamos. Sakykime, jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti ne tik V. Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios bendradarbiauti ir derina savo veiksmus.

Vis aiškiau regima vadovybės invazija į redaktoriaus atsakomybės lauką mane taip atgrasė, kad pats save ribojau ir rašiau tik niekam neužkliūnančius interviu su verslininkais arba redakcinius komentarus. Demoralizuojanti aplinka demoralizavo asmeniškai: pradėjau vėluoti į darbą (šitaip tarytum laikiausi darbo sutarties, kad dirbu tik pusę etato), abejingai ir net nerimtai žiūrėti į savo pareigas, su panieka vertinti tiek save, tiek kitus vokelių davėjus ir ėmėjus. Galiausiai parašiau atleidimo prašymą ir dar atskiru el. laišku V. Vonžutaitei išsakiau savo nuomonę, kad civilizuota redakcija taip negali būti valdoma. Bet jiems ant turinio kokybės ir žurnalistinės etikos standartų yra nusišviltpt.

Kai pagaliau nutraukiau visus saitus su „Balso“ grupe, apėmė pakili nuotaika lyg išsivadavus iš lagerio. Mano buvę kolegos irgi pastebėjo, kad paniurėlis akimirksiu pralinksmėjo.

Turbūt savo patirtimi būčiau pasidalinęs nebent su kitais bendruomenės žmonėmis, kurie pasisako už garbingą žiniasklaidą, pavyzdžiui, GŽI. Tačiau atsitiktinai peržiūrėjęs Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą, apsisprendžiau, jog savo istoriją privalau papasakoti viešai – jaučiau pareigą įspėti visuomenę. Kas norėjo – suprato, išgirdo. Šį papildymą parengiau tiems, kurie praėjusią savaitę mane apibėrė klausimais: „kodėl dabar?“, „kodėl tiek ilgai laukei?“, tiems, kurie drąsūs pasmerkti prieš pabandydami įsigilinti ir suprasti. Šiuos žodžius ypač skiriu kolegoms, kurie į kitą kolegą žiūri iš aukšto arba net su panieka: neabejoju, kad jie turi tvirčiausius principus ir vadovaujasi aukščiausiais žurnalistikos standartais, bet aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad net dirbdamas su Darbo partija susijusioje žiniasklaidos grupėje nė karto neįsivėliau į jų interesų sūkurį ir likau sąžiningas su savo publikacijų skaitytojais, kurie juk yra pagrindiniai ir turbūt vieninteliai mūsų darbų užsakovai.

P. S. Pridedu keletą rugsėjį publikuotų naujienų susipažinti, kaip grupėje organizuojama propaganda:

Pirmas herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/621405/konservatoriai-talentus-tremia-gausiau-nei-stalinas.

http://www.balsas.lt/naujiena/622302/kokiu-dar-nesamoniu-prisigalvos-konservatoriai

http://www.balsas.lt/naujiena/617886/g-stanisauskas-kaip-a-kubilius-smegenu-prase

Antras herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/618493/kaip-v-uspaskichas-kedainiu-tvenkinyje-lochneso-pabaisos-ieskojo

http://www.balsas.lt/naujiena/621152/v-uspaskichas-uz-savo-pazadus-atsakysiu-garbe-ir-turtu

http://www.balsas.lt/naujiena/621958/v-uspaskicho-ir-zymaus-jav-ekonomisto-d-casey-nuomones-sutampa-es-pasmerkta-zlugti/1

2012 10 30

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

A.Račas: M.Širvinsko pilietinė judošiška pozicija

Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

Pavojingos ligos ir žurnalistika

DĖMESIO!  Tekstas, kurį čia nagrinėsime, neturi nieko bendro su tikrove. Tai žurnalistinis pratimas, kurį atliksime viešai, siūlome prisijungti – parašyti, kaip dirbtumėte Jūs.   

Tarkime, kad šis tekstas publikuotas interneto naujienų portale su nuoroda į televizijos laidą. Tema aktuali visuomenei – užkrečiamos ligos plitimas. Pasvarstykime, ar galėtume parašyti geriau gindami viešąjį interesą, laikydamiesi įstatymų, etikos ir aukštesnių profesinių standartų.

PRADŽIA

PAVADINIMAS: Iš Žirmūnų namo, kuriame gyvena lietuviai, sparčiai plinta pavojinga liga, uždaryti  Vilniaus kūdikių namai

ĮŽANGA (LYDAS): Iš miesto centre esančio Žirmūnų rajone stovinčio devynaukščio plinta virusinė liga H, pranešė XTV laida „YYY“.

Per devynis šių metų mėnesius liga H užsikrėtė jau penkios dešimtys asmenų, nors per visus praėjusius metus susirgusių buvo vos 6. Infekcija plinta per nešvarias rankas ir užterštą aplinką.

„Šio viruso pagrindinis plitimo būdas – tai kaip mes vadinam fekalinis oralinis, t.y., virusas išsiskiria su išmatomis ir patenka į žmogaus organizmą per burną. Iš Žirmūnų devynaukščio virusas patenka į viešąjį transportą, prekybos centrus. Mes turime visi pavojų užsikrėsti šiuo virusu“, – sakė Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja A.B.

Paplitus ligai H teko uždaryti Vilniaus kūdikių namus, juose paskelbtas karantinas, paskiepyti darbuotojai ir vyresni nei vienerių metų vaikai.

„Įstaiga uždaryta karantinui, nieko neįleidžiam, nieko neišleidžiam, patys niekur nevažiuojam. Pastebėjom, kaip vieno vaikučio šlapimo pakito spalva ir va taip nutiko. Įtariam, kad galimai mums šitą užnešė iš Žirmūnų devynaukščio, nes yra tėvelių ten gyvenančių, kurie lanko vaikučius. Čia tik spėjam“, – pasakojo kūdikių namų direktorė C.D.

Susirgusių vaikų yra ir keliose sostinės mokyklose, pavieniai lligos H atvejai registruojami globos namuose, kitose įstaigose. Tokio pakilimo šalyje nebuvo pastaruosius penkiolika metų, panašu, kad suvaldyti infekcijos plitimą bus sudėtinga.

„Skiepai yra pagrindinė specifinė profilaktinė priemonė nuo šios infekcijos, tačiau rankų higiena, švarios rankos, kuriomis mes įnešame virusą į savo organizmą, yra taip pat labai svarbi profilaktinė priemonė. Tačiau vien rankų plovimu šiuo atveju, kai jau prasidėjo tas sergamumo pakilimas, mes tikrai labai pavojingo viruso nepažabosime“, – sakė A.B.

PABAIGA

Jūsų komentarų, pastabų ir pasiūlymų laukiame čia, taip pat galite atsiųsti juos mums adresu audracp kringelis gmail.com

 

>>>>> grįžti į pradžią

D.Sullivan: Žurnalistikai reikia ne pinigų, o jūsų

Drew Sullivan yra žurnalistas-tyrėjas (investigative journalist), duomenų analitikas ir žiniasklaidos vystymo specialistas, gyvena ir dirba Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) bei Vašingtone (JAV). Yra įkūręs tiriamosios žurnalistikos ir inovacijų organizaciją „Žurnalistikos vystymo grupė“ JAV (Journalism Development Group ), vienas iš Tiriamosios žurnalistikos centro Bosnijoje bei  tarptautinio Žurnalistinių organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų projekto įkūrėjų.

Konsultuoja žurnalistų organizacijas, veda mokymus, vienas iš UNESCO publikuotų patarimų žurnalistams-tyrėjams (Story-Based Inquiry: a Manual for Investigative Journalists“ ) rengėjų. Studijavo aviacinę kosminę inžineriją ir žurnalistiką. Profesionalus komikas.

Kai Lietuvoje norime pasiteisinti, kodėl trūksta tiriamosios žurnalistikos, sakome, kad nėra pinigų, nėra laiko, redakcijos į tiriamąją žurnalistiką neinvestuoja, tai joms „neapsimoka“, o kurti ne pelno siekiančią organizaciją, kaip Tiriamosios žurnalistikos centras ir Žurnalistinių tyrimų biuras Londone, neįmanoma – esą, Lietuva per maža šalis, būtų sunku rasti finansavimą. Tačiau Jums Bosnijoje visai gerai sekasi.

Tiriamajai žurnalistikai nereikia daug pinigų, reikia tik žmonių pasiryžimo. Yra daugybė dalykų, kuriuos gali padaryti tiesiog daug dirbdamas – jeigu negali pasiekti dokumentų, negali lengvai prieiti prie informacijos, negali keliauti po pasaulį, tai užmegzk ryšius su tiriamosios žurnalistikos centrais, kurių yra visame pasaulyje, ir jie padės gauti duomenis. Skaityti toliau “D.Sullivan: Žurnalistikai reikia ne pinigų, o jūsų“

Teisininkė L.Meškauskaitė: Politinės reklamos laidų žurnalistai vesti negali

Žiniasklaidos teisės srityje besispecializuojanti teisininkė Liudvika Meškauskaitė kritiškai vertina tai, kad politinės reklamos laidas per nacionalinį transliuotoją veda LTV naujienų tarnybos žurnalistė Nemira Pumprickaitė.

Jos vertinimu, tai yra akivaizdus žurnalistinės etikos pažeidimas.

“Net yra įstatyme toks draudimas, kad žinių vedėjai negalėtų dalyvauti reklamose, nes jų įtaigumas yra didesnis, mano galva, tai yra negerai, labai negerai, kada žinių vedėjas, kuris asocijuojasi su objektyvia informacija, taip pat ir dalyvauja reklamoje“, – BNS sakė L.Meškauskaitė.

Teisininkė pažymi, jog LRT televizijos rinkimų reklamos laida, kurioje dalyvaujančios partijos turi susimokėti, gali klaidinti žiūrovus, nes jie gali praleisti informaciją apie tai, kad laida – perkama.

“Žmogus gali įsijungti televizorių nebūtinai laidos pradžioje, jis nebūtai gali pamatyti tą užrašą ir, žinoma, jis gali suklysti, gali pagalvoti, kad tai yra paprasčiausia objektyvi informacija“, – aiškino ji.

Pasak L.Meškauskaitės, iš pirmo žvilgsnio žiūrovas gali nepajusti skirtumo tarp užsakomosios ir neužsakomosios informacijos, pastaroji formuojama ne tik pareiškimais eteryje, bet ir pasirenkant oponentus, temas.

“Kada yra nupirktas laikas, kada yra politinė reklama, tada reklamos užsakovas gali pasirinkti ir oponentą, temą – jis gali formuoti tos informacijos turinį. Ir, žinoma, tokia informacija nėra objektyvi“, – aiškino L.Meškauskaitė.

Ji sakė apskritai pasigendanti detalesnio politinės reklamos teisinio reglamentavimo įstatymo lygiu. Teisininkė taip pat svarstė, kad geriausia būtų, jog visuomeninis transliuotojas būtų visiškai išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų ir iš viso negalėtų skelbti reklamos.

“Lietuvoje didelė pinigų masė yra paskirstoma užsakomajai informacijai, kuri yra platinama per komercinius kanalus, netgi valstybės institucijos užsako informaciją kituose televizijos kanaluose ir kitose informacijos priemonėse, tuo metu visuomeniniam transliuotojui yra skiriamas nepakankamas finansavimas. Iš to kyla problema, kurią, aš manau, turėtų spręsti valstybės lygmeniu būtent Seimas priimdamas įstatymą, kuriuo būtų ne tik atskirta, kad visuomeninis negalėtų skelbti reklamos, taip pat ir politinės, bet iš kitos pusės visuomeniniam transliuotojui turi būti skiriamas tinkamas finansavimas“, – aiškino L.Meškauskaitė.

Prieš kurį laiką daugelis Lietuvos partijų gavo komercinį LRT televizijos pasiūlymą už tam tikrą mokestį sudalyvauti diskusijų laidoje.

“Tai – diskusijų laidos, kuriose politinių partijų atstovai, nepriklausomi kandidatai diskutuodami visuomenei aktualiomis temomis ir klausimais galės išdėstyti savo programas, rinkimų nuostatas“, – rašoma LRT TV Reklamos skyriaus partijoms pateiktame pasiūlyme.

Jame taip pat įspėjama, kad tiesioginėje laidoje galės dalyvauti ne daugiau kaip trys vienos partijos atstovai.

“Vieno asmens dalyvavimo diskusijų laidoje kaina – 21 780 litų (PVM įskaičiuotas)“, – teigiama rašte.

BNS jau rašė, kad per LTR televizija transliuojama laida “Rinkimai 2012“ užkliuvo ir LRT tarybos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Kitą savaitę taryba posėdyje svartys, kaip nacionalinis transliuotojas nušviečia Seimo rinkimų kampaniją.

Pasak D.Radzevičiaus, taryba analizuos, kiek dėmesio televizija skiria politinės reklamos transliacijai, su Vyriausiąja rinkimų komisija (VRK) suderintoms laidoms ir nepriklausomoms laidoms.

“Trečia forma turbūt labiausiai atitinkanti misiją – kai pati LRT gali ir turi inicijuoti ir organizuoti politinių procesų nušvietimą prieš rinkimus. LRT nepriklausomai nuo politinių partijų, VRK ir kitų iš šalies jėgų turi organizuoti tokius debatus“, – sakė jis.

Pati N.Pumprickaitė BNS tvirtino nematanti problemos, kad jai tenka vesti ir informacines, ir reklamines laidas. Klausiama, ar šioje situacijoje ji nemato etikos problemų, N.Pumprickaitė atsakė neigiamai.

“Tai kad manęs dar nieko neklausė, tai nežinau, ką aiškinti“, – paklausta, kaip savo situaciją aiškintų LRT tarybai, BNS sakė žurnalistė.

BNS, 2012 09 11

M.Širvinskas: Teismo sprendimu apversta realybė

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje nuteisti Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių yra bene antras didžiausias išpuolis prieš laisvą žodį Lietuvos žurnalistikos istorijoje po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Skirtumas tas, kad tuomet su žurnalistu susidorojo nusikaltėliai, o dabar – teisės sargai. Žinoma, žmogžudystę su baudžiamuoju nuosprendžiu vargiai gali sulyginti, bet visuomenei ir žurnalistų bendruomenei tiek anuo, tiek šiuoju pasiųstas įspėjamasis signalas yra be galo panašus: tylėti (ir nelįsti į mafijos reikalus). Dar negali nepastebėti, kad šiose bylose figūruoja „Respublika“, kuri, kaip kažkada skelbdavo, „įveikia tylą“.

Šį kartą įveikė savo pačios luomo sąjungos lyderį. Tiesa, „Respublika“ jau seniai yra aukščiau paties profesinio luomo ar juolab jo sąjungos vadovo… Prie D. Radzevičiaus bylos dar sugrįšime – pirma pažvelkime į kontekstą, kuriame priimtas toks baltarusiško tipo nuosprendis.

Panašu į prarają, atsivėrusią žiojėti tarp visuomenės ir teisėsaugos. Ji atsivėrė nuo komplikuotos ir Lietuvos raidai gyvybiškai svarbios 2006 metų Vytauto Pociūno žūties ir pamažu leido užgimti ir įgyti didelį svorį naujiesiems tiesos apaštalams. Trylika metų dirbusi teisėja Lietuvoje Neringa Venckienė tapo aršiausia Lietuvos teisinės sistemos priešininke. Ir jau nebeslepia – kandidate į politikes. Visuomenėje atpažįstami nuomonės lyderiai kultūrologas ir buvęs žurnalistas Darius Kuolys paliko Pilietinės visuomenės institutą, o žurnalistas Valdas Vasiliauskas turėjo išeiti iš dienraščio „Lietuvos žinios“. Abu išsyk rado nišą – kaip ir Kauno teisėja reikalauti Lietuvoje teisybės.

Praraja gili, o jos kraštai slidūs: į ją puola tarytum supermandatus įgiję Seimo nariai Naglis Puteikis su Sauliumi Stoma. Jiedu, užuot nukreipę savo gabumus teisinei sistemai tvarkyti ir Lietuvos teisėsaugai per teisėkūrą gerinti, užuot mažinę tos prarajos gylį, rūpinasi kreidelių palete ant šaligatvių braižiojant šūkius „Tiesos!“. Kur kas solidžiau veikia ne garsiai agituojanti, o savanoriškai Titano darbą dirbanti autoritetinga visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti. Jų tonas dalykiškesnis, nes paremtas analize ir argumentais, o ne demagogija.

Mano nuostabai, naujųjų tiesadarių kompaniją, kad ir netiesiogiai, papildė viena profesionaliausių šalies žurnalisčių ir mano autoritetė Indrė Makaraitytė, užpraėjusią savaitę inicijavusi laišką Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovams, kad būtų sušvelninta kardomoji priemonė lobistui Andriui Romanovskiui. Manau, pats sumanymas yra pilietiškas ir nebūtinai traktuotinas kaip spaudimas teisėsaugai (kas per teisėsaugininkai, jei pasiduos „prispausti“ keliasdešimties autoritetingų visuomenės veikėjų pasirašyto viešo laiško). Vis dėlto kreipimasis iš areštinės į laisvę paleisti kyšio perdavimu parlamentarui įtariamą lobistą buvo neatsargus, pirmiausia dėl tos pačios „puteikiškos“ retorikos, cituoju: „Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.“

Neadekvatu. Kaip galima žinoti tai, ko nežinai nežinantis? Šiuo atveju žinia tik tokia: vaikinas yra įtariamas kyšio perdavimu. O kaip agentai tai sužinojo ir užfiksavo, ar įrodymai yra pakankami tokiems rimtiems kaltinimams, tai būtent patiems agentams ir jų vadams geriausia žinoti. Mes savo ruožtu žinoti ir neprivalome, nes tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjas, kuriam teks ši byla ir kol kas niekam nėra žinomas, irgi nežino, kokį sprendimą priims, mat turės atsižvelgti į įrodymų visumą, kaltintojų ir gynėjų argumentus.

Greitai po mokyklos suolo pamirštame Sokratą. Arba biblinį imperatyvą: neteisk, ir pats nebūsi teisiamas. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai visų žinių ne tik nesugaudysi, bet ir dažnai būsi paklaidintas. Ne žinojimas ir kietakaktiškumas, o kritiškumas ir abejonė turėtų būti smalsaus XXI a. žmogaus pamatinė nuostata domintis ir formuojant savo požiūrį.

Nežinau, ar mergaitė buvo tvirkinta. Kritiškai vertinu teisėjos veiklą, net jeigu ja tikiu. Abejoju, ar Drąsius Kedys iš tiesų mirė dėl skrandžio turinio, o ne nuo smurto. Visiškai netikiu, kad V. Pociūnas mirė dėl šlapimo pūslės turinio. Bet nežinau, ar buvo nužudytas, ir negaliu taip teigti. Įtaigiai tokį nežinojimo pirmumą prieš žinojimą savo tekste „Klonio gatvės virusas užkrėtė Lietuvą. Visą“ portale „Delfi“ paaiškino advokatas Karolis Jovaišas, skeptiškai vertinantis naujuosius dvasios grynuolius ir tautos gelbėtojus.

Ir iš tiesų, kur etiški ir kruopštus žurnalistų tyrimai, visuomenininkų rūpesčiu surinkti įrodymai (kaip minėtos Garliavos įvykių komisijos), politikų iniciatyvos užuot pakalbėjus sukurti bent schemą abiejų tragedijų mazgams atrišti ir teismų savireguliacijos tvarkai keisti? Nematau pagrindo tikėti, tarkim, žurnalistu save pristatančio siaubo laidų kūrėjo Kristupo Krivicko tyrimais, ekspertizėmis ir įrodymais, kad prieš vaiką iš tiesų buvo panaudota seksualinė prievarta. Glumina gerai girdimo Seimo nario S. Stomos ėjimas paskui violetinę fronto liniją, tarytum jis savo portfelyje turėtų skandalingiausios iš teisėsaugos nutekintos pedofilijos epo medžiagos.

Nežinau. Ir net jeigu teisėsauga patvirtintų, sakykime, seksualinės prievartos prieš mažametę mergaitę faktą, abejonių rūkai neišsisklaidytų. Praraja po V. Pociūnio žūties Breste pasidarė per gili, kad taip lengvai užsitrauktų.

Mūsų kalbėjimas iš visažinystės ir galios pozicijų – laikraščio puslapių, Seimo tribūnos, Garliavos patvorės – peržengė ribą, kad jau veikiau žaidžiame žodžio laisve, imituojame demokratiją, nematydami prasmės arba neturėdami laiko ištirti, įsigilinti, analizuoti.

Ir štai paskutinė naujiena – už šmeižtą nuteisiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Vadovaudamasis savo samprotavimų logika, turėčiau teismo sprendimu nebent abejoti. Tačiau šįkart žinau, kad D. Radzevičius buvo teisus ir jo išsakyta nuomonė apie „Respubliką“ kaip išdavusią ir pardavusią žurnalistiką buvo faktas, kad ir hiperbolizuotai pateiktas.

Pirma suabejojęs žurnalistų D. Kuolio, V. Vasiliausko, I. Makaraitytės pasisakymų korektiškumu akimirksniu pats tampu „nekorektiškas“ ir drįstu teigti: aš žinau, kad D. Radzevičius yra nekaltas. Be abejonės, šmeižto atvejo nesulyginsi su kyšio davimo ar dar baisiau – žmogžudystės bylomis, bet pats faktas nubausti mūsų profesinės sąjungos pirmininką už komentarą asmeniniame tinklaraštyje, deja, yra to paties medžio šaka ir savaime be galo grėsmingas Lietuvos demokratijai – taip pat kaip neišnarpliojamos V. Pociūno ar D. Kedžio istorijos.

Atsiminkime: nemažai aplinkybių leidžia daryti prielaidą, kad prieš „valstybininkų“ klaną pasiryžęs pakovoti V. Pociūnas buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, kad prieš „pedofilų“ klaną ginklu stojęs D. Kedys taip pat buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, o dabar apie galimai korumpuotą leidėją pakalbėjęs D. Radzevičius vėlgi yra valgomas teisėsaugos. Ne mažiau suklusti verčia ir „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste kova su teisėjais jai nesutinkant atskleisti savo informacijos šaltinio bei klaipėdiečiui medikui ir tinklaraštininkui Audriui Šimaičiui klijuojama šmeižto byla už žurnalistinį tyrimą.

Praėjusį rudenį aš pats kaip kaltinamasis baudžiamoje byloje turėjau progą pamatyti, kaip kurpiamos šmeižto bylos. Verslininko Gedimino Žiemelio advokatė Deimantė Paškevičiūtė dėl klaidingo fakto prašė teisėjo mane dvejiems metams įkišti už grotų, nors pats būčiau mielai tą faktą patikslinęs, jeigu kaltintojai prieš pradėdami baudžiamąjį persekiojimą pirma būtų su tokiu prašymu kreipęsi ir mane patį informavę, apie tai, ko nežinojau ir kuo suklydau. Nuoširdžiai stebėjausi, kad G. Žiemelis sugebėjo teisme save pateikti taip, tarsi pats niekuomet nevadovavo bendrovei „flyLAL“, nors visiems žinoma, kad dirbo kaip jos valdybos pirmininkas. Buvo akivaizdu, kad teismas iš principo nenagrinėja realybės, o tik tai, kas parašyta. Nors rašiniu gali būti paskelbta tiek absoliuti tiesa, tiek visiškas melas.

Pačiame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nuteisti D. Radzevičių stulbina argumentavimo logika. Štai kaip ekspertė pakviesta profesorė Laima Kalėdienė aiškina: „Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo Tomkaus asmenybės įvaizdžio bei tai, kad Tomkui priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ir paniekinti Tomkų“. Dalykas tas, kad D. Radzevičius ne kūrė atstumiantį ir neigiamą leidėjo įvaizdį – jis toks jau seniai susidaręs tarp žurnalistikos profesionalų, šmeižtu apkaltintas tinklaraštininkas tik reflektavo paplitusį ir daugybe faktų paremtą požiūrį apie korupcinę V. Tomkaus prigimtį ir savo pasisakymu pasielgė drąsiai bei pilietiškai.

Dar labiau stebina teismo nuomonė (būtent – nuomonė!) apie D. Radzevičiaus naudotą šaltinį „WikiLeaks“: „Atsižvelgiant į tai, kad prieš komentuojant visuomenės nevienareikšmiškai vertinamų internetinių tinklalapių informaciją, ji nebuvo patikrinta…“

Norėtųsi teismo paklausti: o V. Tomkus ar vertinamas vienareikšmiškai? Taip pat ką reiškia tai, kad „WikiLeaks“ vertinamas nevienareikšmiškai: ar kad pats informacijos nutekinimas yra nevienareikšmis, ar tai, kas ten pasakyta? Tenka sutikti, kad „Wikileaks“ metodas paviešinti konfidencialią pasaulio diplomatų medžiagą nebūtinai yra etiškas, bet tuose dokumentuose pateikti liudijimai yra autentiški.

Pats praėjusį rudenį neabejojau, kad teismas mane išteisins – teismas ir išteisino. Tačiau po D. Radzevičiaus bylos kitą kartą patekęs į analogišką susidorojimo situaciją taip užtikrintai nesijausčiau – juk jau turėtume precedentą. Beje, precedentą, tik ne tokį garsų, jau turime, kai tam tikra prasme „pogrindinis“ žurnalistas Gintaras Visockas tapo pirmuoju Lietuvos žiniasklaidininku, nubaustu už šmeižtą.

Ar privalome prieš išsakydami savo nuomonę turėti mintyje galimybę, kad būsime persekiojami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Nebijokime, o susitelkime. Antai 2009 m. kovo 23 d. savo paties tinklaraštyje publikavau viešą laišką vienam garbiam „Respublikos“ autoriui, pasijutęs nesmagiai dėl jo, mano nuomone, nepagrįstų liaupsių šiam laikraščiui. Jo leidėjas Vitas Tomkus mano įrašo neprašė paneigti ir nesikreipė į teismą kaip dėl šmeižikiško, todėl manau galįs drąsiai jį ir čia dar kartą pacituoti, taigi:

Ar žinojai, kad šiame leidinyje neištveria net pakankamai konformistiški, lankstų stuburą turintys spaudos darbuotojai?

Ar žinojai, kad užsakomojo straipsnio be numerio, tai yra neteisėtos paslėptos reklamos, įkainis šiame dienraščiu save pristatančiame spaudos produkte sudaro kaip įprasto skelbimo – 9 litus už kvadratinį centimetrą*?

Ar pastebėjai, kad Tavo darbdavys neseniai viešai, tūžmingu tonu ir nerinkdamas žodžių, […] iškoneveikė vieną garbingiausių šalies žurnalistų dr. Andrių Navicką, ir ar tai reiškia, kad Tu, savo rašiniuose gražbyliaudamas apie „Respubliką“, palaikai ir pastarąją darbdavio poziciją?

Ar pastebėjai, kad šiam dienraščiui būdingas didelis „nuotaikų“ svyravimas – tai yra apie asmenis ir įmones nuolat rašoma pataikaujant ir įsiteikiant tik tol, kol jie dosnūs reklaminių pinigų? Ar teko šiame, dovanokit, laikraštyje perskaityti nors vieną kritišką žodį apie „Maximą“ ar „Leo LT“? Jei rasi bent eilutę ir nurodysi – tą puslapį įsirėminęs pakabinsiu ant sienos arba išsikirpęs nešiosiu piniginėje.

*2006 m. duomenys

Ir taip toliau. Kai kurie iš šių teiginių yra nuomonės, kai kurie – faktai. Faktai, kuriuos nesunkiai galėtų išsiaiškinti prokurorai, jeigu nuoširdžiau gintų viešąjį interesą. Faktai, kuriuos man draugiškuose pokalbiuose atskleidė neapsikentę darbo sąlygų buvę „Respublikos“ darbuotojai ir kuriuos, manyčiau, jie ir šiandien tokius pat pakartotų.

V. Tomkus nėra vienintelis leidėjas, mano nuomone, pardavęs ir išdavęs žurnalistiką. Tačiau seniausias rinkoje, vilkas, kartu su kitu garsiu kolega, mano vertinimu, per nedorą turinio prekybą iškreipęs žiniasklaidos rinką. Vis dėlto V. Tomkus su milijoniniu ir iš dalies pirmosios instancijos teisme patenkintu ieškiniu prieš D. Radzevičių pasielgė kaip mitologinė Uroboro gyvatė, valganti savo pačios uodegą. Juolab kad ir leidėjo įtaka nebe tokia kaip anksčiau – mažiau ir lengvatikių. Tačiau jeigu aukštesnė instancija pripažins galioti birželio 29-ąją priimtą nuosprendį, teismas V. Tomkui suteiks galingą ginklą toliau tvarkytis žiniasklaidos srityje ir už jos ribų pagal savo asmeninį supratimą – Uroboras taps Gorgone.

Negalima šmeižikiškais pripažinti teiginių, kurie atpasakoja tikrovę. Negalime leisti D. Radzevičiaus bausti už tiesą, ir kiekvienas žurnalistas turime jį ginti, mat nuosprendis jam juk buvo ir nuosprendis kiekvienam žurnalistui ir kitiems viešosios informacijos rengėjams asmeniškai.

Jeigu bausti ir teisti už galbūt pernelyg vaizdingai pateiktą, bet teisingą informaciją kaip už šmeižtą galime, tuomet Lietuvos valstybei verčiau trauktis iš šią bylą atidžiai stebinčios Europos Sąjungos ir susisieti su teisės dvasia artimesne Baltarusija.

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑