Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Etika

Pasikalbėkime apie nuomones, faktus ir teismą

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nusprendė, kas yra faktas, o kas – nuomonė: Dainiaus Radzevičiaus tekstas „Wikileaks: Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ apšmeižė Vitą Tomkų. Padiskutuokime apie tai nuomonėmis ir faktais.

Teismo sprendimą rasite čia.

>>>>grįžti į pradžią

F.Leichter-Flack: Kai sprendžiama, gelbėti ar palikti mirčiai

F.Leichter-Flack

Kokiais kriterijais vadovaujasi šiuolaikinės visuomenės, priimdamos sprendimus, kai spręsti reikia greitai, o ištekliai riboti, ir padėti visiems neįmanoma? Koks žurnalistų vaidmuo viešojoje diskusijoje dėl sprendimų ir jų pasekmių? Apie etinius pasirinkimus pandemijų, katastrofų ir kitų kritinių situacijų metu savo paskaitoje Vilniuje kalbėjo Frédérique Leichter-Flack, viena iš  Prancūzų instituto rengiamo susitikimų, filmų ir parodų ciklo “Vasaros dvelksmas” viešnių. Šiuolaikinės etikos problemas mokslininkė nagrinėja savo knygoje “Sąžinės laboratorija”  (“Le Laboratoire des cas de conscience”, 2012)

Kiekviename knygos skyriuje kalbu apie konkrečią etinę dilemą.  Pavyzdžiui, kas yra tikroji mama vaiko, kuris gimė naudojant pagalbinius apvaisinimo būdus? Apmąstydama tai pasitelkiu Saliamono sprendimo pavyzdį iš Biblijos. Kaip vertinti žmogų, kuris nužudė būdamas labai susijaudinęs, sąmoningai nenorėdamas nužudyti, kaip vertinti netyčinę žmogžudystę? Imu Hermano Melville‘io apysaką „Bilis Badas“.

Kitas pavyzdys – žmonės, kurie mano, jog yra teisė kankinti vardan humaniškumo,  pavyzdžiui, kad būtų galima išsiaiškinti teroristų sąmokslą, ar turi būti leista kankinti įtariamą teroristą tokiu tikslu? Imu Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”, kad apmąstyčiau teisę peržengti etines normas. Literatūrą ir kiną pasitelkiu ieškodama situacijų, kurios neduoda atsakymo, ką daryti, o ko ne, bet padeda mąstyti apie mums iškylančius etinius klausimus.

Kaip tuo susidomėjote?

Dėstau lyginamąją literatūrą ir idėjų istoriją Paryžiaus Ouest Nanterre universitete ir Sciences Po, Paryžiaus Politikos mokslų institute. Sciences Po paprašė manęs pasitelkti humanitarinius mokslus ieškant būdų kalbėti apie šiuolaikines etines mūsų visuomenės problemas. Bandau grožinėje literatūroje ir kine surasti modelius ir situacijas, kurie padėtų mąstyti apie jas, pavyzdžiui,  apie žmonių įsitraukimo, bioetikos klausimus, apie sprendimus dėl žmonių atsakomybės ir panašius dalykus.

Nagrinėjate ir žurnalistinius kūrinius. Kas daugiau duoda įžvalgų, literatūra ar žurnalistiniai tekstai?

Žurnalistiką ir literatūrą sieja tai, jog ir ten, ir ten yra liudijimai. Dažniau tyrinėju ribinių situacijų, ribinių istorijos laikotarpių liudijimus literatūroje. Šiais laikais siekiant suprasti ribines istorines situacijas vis labiau įprasta naudoti išgalvotus liudijimus. Čia susiduriame ir su sunkumais, nes literatūra gali tavimi labai manipuliuoti.

Manau, kad žurnalistai turi daryti savo darbą tirdami ir bandydami rasti faktus, o literatūra gali mums padėti išbandyti save kitų žmonių gyvenimuose, įstatyti save į situacijas, kuriomis realiame gyvenime mes nebūtume išbandomi.

Koks žurnalistų vaidmuo viešojoje diskusijoje apie sudėtingus etinius sprendimus?  

Būti sąžiningiems rašant ir kalbant apie sudėtingus klausimus ir neskubėti priimti vieno požiūrio. Turiu pavyzdį, kas yra geras žurnalistas nelaimės metu, kai iškyla moralės klausimai.

Sheri Fink yra JAV žurnalistė ir medikė. Prieš dvejus metus ji laimėjo Pulitzerio tiriamosios žurnalistikos premiją už savo straipsnį apie Memorial ligoninę po Katrinos uragano.

Jos tyrimas labai subtilus. Ji suteikia mums, skaitytojams, galimybę mąstyti apie visą tuo metu ligoninėje susiklosčiusios situacijos sudėtingumą. Tai straipsnis apie ligoninės gydytojus, kurie po uragano buvo apkaltinti, kad atliko eutanaziją kai kuriems pacientams, nes negalėjo jų evakuoti. Tai labai sudėtingas teisminis atvejis ir labai sudėtingas moralės atvejis. Žurnalistei pavyko atkurti istoriją labai sąžiningai ir jautriai. Manau, tai tikrai geras pavyzdys, kaip turi dirbti žurnalistai tokiais atvejais.

Manote, kad tai įmanoma, net žinant, kad žurnalistika yra paprastinimas?

Įmanoma pabandyti pažiūrėti į klausimą iš įvairių pusių ir neskubėti laikytis vieno požiūrio, vieno sprendimo. Įmanoma pabandyti padėti skaitytojams pamatyti, kokia sudėtinga gali būti situacija.

Pasirinkimas nesirinkti 

Teko būti grupėje, kuri buvo ruošiama darbui su asmenimis, atsidūrusiais sunkiose situacijose. Buvo įsivaizduojamos įvairios situacijos, kurioms dalyviai turėjo siūlyti sprendimus. Viena jų buvo tokia, apie kurią kalbėjote savo paskaitoje. Aprašomi keli žmonės, skirtingo amžiaus, lyties, sveikatos būklės, profesijos, gyvenimo istorijų, savybių, ir prašoma pasirinkti, kuriems penkiems iš septynių turėtų būti suteikta pirmenybė gelbėjant jų gyvybes, nes visų išgelbėti nėra galimybių. Pasirinkimą reikia pagrįsti. Visi ieškojo išeities, išskyrus vieną grupės narę, kuri kategoriškai atsisakė priimti “žaidimo sąlygas”. Ji pasakė, jog reikia bandyti išgelbėti visus, reikia ieškoti būdų, pasirinkti penkis iš septynių jai atrodė neetiška ir nežmoniška. Ar etinėse sistemose, kurias aptariame, yra vietos pasirinkimui nepasirinkti?

Atsisakymas pasirinkti yra pasirinkimas. Tai man primena garsų JAV rašytojo Williamo Styrono romaną “Sofijos pasirinkimas”. Jis pasakoja lenkės krikščionės moters, vardu Sofija, istoriją. Ji deportuojama į Aušvico mirties stovyklą su dviem vaikais. Nacių karininkas jai liepia pasirinkti, kuris iš dviejų vaikų liks gyvas, ir ji pasirenka. Atsisakymas pasirinkti irgi būtų buvęs pasirinkimas, tuo atveju abu vaikai būtų nužudyti, bet ji pasirinko vieną iš jų.

Visada maniau, kad šitas romanas etiniuose klausimuose nuveda mus per toli. Toje knygoje yra kažkas manipuliatyvaus. Ji man labai nepatinka. Manau, jog yra gana ydinga įstumti skaitytoją į padėtį, kad jis jaustų ir išsibandinėtų, kaip jis elgtųsi tokioje situacijoje. Manau, kad tam tikru momentu reikia pasakyti –  nenoriu to,  nenoriu net galvoti apie tai, nes tai pernelyg ribinė situacija, aš nenoriu ruošti savęs jai, nes ruošimasis tokiems pasirinkimams gali netiesiogiai paveikti vertybinius pasirinkimus tikrame kasdieniame gyvenime, pasirinkimus, kurie gali turėti poveikį ir kainą, pavyzdžiui, socialiniams ryšiams, idėjai, kad kiekvienas turi tą pačią teisę gyventi.

Manau, kad vyriausybės turi ruoštis nelaimės situacijoms, ir svarstyti, kokie turėtų būti daromi etiniai sprendimai tokiose situacijose, atsižvelgiant į viešąją nuomonę.  Tačiau  yra riba, kai reikia sustoti ir neleisti, kad iškreipta literatūra mumis manipuliuotų.

Bandžiau apie tai kalbėti savo paskaitoje Vilniuje, nes manau,  kad katastrofų metu, ribinėse situacijose etiniai standartai bet kuriuo atveju susvyruos, ir reikia tam pasiruošti, bet tai nereiškia, kad reikia nustatyti specialius etinius standartus katastrofų situacijoms ir  laikytis jų bet kuria kaina.

Turime išlaikyti kūrybinį, atvirą mąstymą ir tam tikrą moralės autonomiją. Visada turime teisę nepaklusti įsakymams, nesilaikyti gairių ir galvoti savo galva.

Ar etiška diskutuoti?

Šį mėnesį Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) išplatino pranešimą spaudai, kuriame teigiama, jog ministerija abejoja, ar būtų tikslinga kompensuoti kaip teigiama brangų ir eksperimentinį gydymą pakaitine fermentų terapija žmonėms, sergantiems mukopolisacharidoze, reta ir šiuo metu nepagydoma liga. Metodas, kaip teigiama pranešime spaudai, specialistų vertinimais esąs neveiksmingas ir nesaugus, be to, aptariama ir finansinė terapijos našta, kuri, kaip teigia pranešime spaudai SAM, būtų „milžiniškas įsipareigojimas valstybei“. Ministerijos teigimu, tokia liga sergančių žmonių Lietuvoje yra devyni, vaistų dozė vienam  žmogui, sveriančiam 40 kilogramų, metams kainuotų daugiau negu du milijonus litų, retomis ligomis sergančių žmonių vaistų kompensavimui Lietuva skiria iš viso 10 mln.  litų per metus, o žmonių sergančių įvairiomis retomis ligomis yra 800. Šiuo pranešimu SAM reaguoja į viešojoje erdvėje skambančią kritiką, esą valstybė nekreipia dėmesio į šia liga sergančiuosius, ir raginimus, kad už mokesčių mokėtojų pinigų turėtų būti kompensuojama sergančiųjų terapija. Ar šiuolaikinėje visuomenėje yra etiškai priimtinas toks argumentas, kad tam tikra terapija esanti ne tik neveiksminga ar mažai veiksminga, bet ir brangi, ir jeigu ji bus suteikta, neliks pinigų kitiems, todėl yra abejotina, ar reikia už ją mokėti iš mokesčių mokėtojų pinigų?

Tokie pasirinkimai, kai skirstoma, kam bus suteiktas gydymas, kam ne, yra daromi visur, visose šalyse, bet ne visur dėl jų viešai diskutuojama.

Manau, tai geras dalykas, kad čia tai sakoma atvirai ir apie tai galima viešai kalbėtis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje dėl tokių dalykų viešai nediskutuojama. Esu tikra, kad Prancūzijoje toks skaičiavimas ir rūšiavimas vyksta, kaip ir visur. Socialinis draudimas niekada neatsisako sumokėti už gydymą, kai jį paskiria gydytojas, tačiau būna atvejų, kai medikai turi nuspręsti, nutraukti gydymą, ar ne, arba pavyzdžiui, ar operuoti žmogų, kuris yra labai senyvo amžiaus, taigi, šie sprendimai yra daromi, tačiau viešai apie juos nekalbama.

Gerai, kai dėl jų diskutuojama viešai. Bet, žinoma, kai viešoji nuomonė susiduria su sprendimais, kam teikti pagalbą, kam ne, kokia pirmumo tvarka, ji visada matys situaciją iš pozicijos žmonių, kuriems atsisakoma skirti gydymą, kurie nėra pirmenybė. Mūsų vidinis empatijos, supratimo ir atjautos kompasas skatina mus galvoti apie tuos klausimus su siaubu.

Gerai kad mes jaučiame tą siaubą ir išgyvename, tarsi mes patys būtume toje situacijoje, tačiau labai svarbu rasti būdą, kaip apie tai galvoti, suvokiant viską ne tik empatiškai ir patiriant moralinį šiurpą, kartu visiškai nesusitapatinant ir su tuo racionaliai grindžiamu žmonių skirstymu ir utilitarizmu, galvojimu, kad geriausia esą yra tai, kas geriausia didžiausiam skaičiui žmonių. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra kelias, tik labai sunku jį rasti.

Kodėl visuomenėje šios temos yra tabu?

Demokratijoje lygią teisę gyventi turi kiekvienas pilietis. Taip turėtų būti. Tačiau tikrame gyvenime dėl statuso nelygybės ir kitų dalykų žmonių galimybės nėra lygios. Valstybės užduotis – siekti lygybės, padėti ją įtvirtinti, remti idėją, kad žmonės turi lygias teises gyventi, ir stengtis, kad ji būtų įgyvendinama.

Bet, žinoma, katastrofos atveju iškyla būtinybė tam tikru metu pradėti skirstyti žmones, kam reikia suteikti prioritetą, kuris yra labiausiai reikalingas, kad visuomenė po katastrofos galėtų gyvuoti toliau. Žinoma, kad šita tema yra tabu,  tokie klausimai ir turėtų būti tabu, bet tai nereiškia, kad juose sprendimus turėtų priimti tik ekspertai ar medikai. Šia našta reikėtų dalintis su visuomene, su viešąja nuomone,

Labai svarbu užtikrinti, kad visuomenė pritartų standartams, kuriuos specialistai ir etikos ekspertai taiko rašydami etikos gaires. Kitaip katastrofai ištikus mes jų nesilaikysime, nes manysime, jog jos neteisingos ar neetiškos. Reikia užtikrinti, kad visuomenės vertybės ir ekspertų vertybės būtų suderintos.

Apie pasirinkimo kriterijus  

Kalbėdama Vilniuje keletą kartų pabrėžėte, jog svarbu, kad pasibaigus kritinei situacijai sprendimus priėmę medikai nebūtų teisiami pagal kasdienės etikos normas.

Pavyzdžiui, humanitarinėje medicinoje būna atvejų, kai nėra pakankamai gyvybės palaikymo išteklių, įvykus katastrofai tu negali išgydyti ir išsaugoti kiekvieno žmogaus. Taip gali atsitikti pandemijos atveju. Turi pasirinkti, kieno gyvybę gelbėsi. Pavyzdžiui, kam atiduosi dirbtinio kvėpavimo įrangą. Žinoma, kad gydytojai kartais turi priimti sprendimus, ką gelbėti pirmiausiai, o kas liks mirti. Tai baisus pasirinkimas, bet nesirinkti jie negali, nes jų atsisakymas pasirinkti taip pat bus pasirinkimas. Taigi, jie renkasi.

O po katastrofos vėl grįžta „normalioji moralė“, ir mums kyla pagunda jų poelgius katastrofos metu vertinti kaip šiurpius, neetiškus. Bet nėra kito kelio pabandyti išgelbėti daugiau žmonių, kaip tik darant pasirinkimus.

Kodėl kriterijai, pagal kuriuos gelbstint suteikiamas prioritetas, yra skirtingi? Kartais pirmiausiai gelbstimas mažiausias, silpniausias, kartais – jauniausias ir stipriausias. Atrodo, kad už etinių gairių slypi tam tikras kolektyvinis visuomenės instinktas.

Amžius ne visada svarbu. Etikos ekspertui dažniausiai amžius yra kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti. Paciento ar nukentėjusiojo amžius laikomas svarbiu, nes jauni žmonės turi likusį ilgesnį laiką metų, kuriuos jie galėtų gyventi, todėl tarsi galima būtų svarstyti apie jiems galimai suteiktiną pirmenybę prieš vyresnio amžiaus žmones. Tačiau apklausus įvairius žmonės paaiškėja, kad svarbiausias ne amžius, o diskriminacijos nebuvimas –  žmonėms svarbu, kad nelaimės atveju būtų užtikrinta, jog nebus diskriminacijos tarp silpnų ir stiprių žmonių, tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, tarp labai integruotų į visuomenę žmonių ir jos paribiuose gyvenančiųjų.

Amžiaus kriterijus viešajai nuomonei svarbus tik po to, kai paisoma visų kitų kriterijų. Toks šiek tiek netikėtas rezultatas gautas atlikus tyrimus JAV, kuriais norėta išsiaiškinti, kokie yra visuomenės etiniai kriterijai pandemijos atveju – kam, visuomenės požiūriu, turėtų būti teikiama pirmenybė naudojant gyvybės palaikymo įrangą ir t.t. JAV visuomenė sako, jog jiems svarbiausia, kad nebūtų diskriminacijos.

Bet pirmenybės teikimas  jau yra diskriminacija?

Taip, žinoma, bet čia kalbama apie socialinę diskriminaciją. Pavyzdžiui, suteikti pirmenybę medicinos darbuotojams pandemijos atveju yra racionalus pasirinkimas, o kartu galima kalbėti apie diskriminaciją, tačiau galima paaiškinti, kodėl taip daroma  – pasirinkimo pagrįstumas akivaizdus kiekvienam.

Kaip istoriškai išsivystė kriterijai, kuriais remiantis etiška teikti pirmenybę nelaimių, katastrofų ir panašių ypatingų situacijų atvejais?   

Pasirinkimo gairės atėjo iš karo metų.  Karo gydytojai visada turėjo pasirinkti, nes būdavo vienas chirurgas visam karo laukui, jis privalėjo spręsti, kam suteiks pirmenybę. Kriterijus iš pradžių lėmė karo medicina, paskui humanitarinė medicina krizių metu, o dabar juos nustato viešojo valdymo pareigūnai, žmonės, kurie atsako už parengimą planų, skirtų tiems atvejams, jeigu atsitiktų nelaimė, pandemija ar kas nors panašaus.

“Gyvenimo kokybė” – subjektyvus vertinimas

Japonijoje vienu metu vyko diskusija dėl abortų tais atvejais, kai tyrimai rodo, jog gims vaikas turintis negalią. Susikirto moterų teisių ir žmonių su negalia teisių atstovų požiūriai. Žmonių su negalia organizacijų atstovai teigė, jog moterys neturi teisės pasirinkti spręsdamos apie žmogaus gyvenimo kokybę, apie kurią, jų teigimu, jos neturi supratimo. Ar galima teigti, kad kriterijai, pagal kuriuos formuojamos etikos gairės, paremti pirmiausiai vadinamųjų „sveikų“ žmonių vertinimais, jų supratimu apie tai, kas yra gyvenimo kokybė?

Tai labai sunkus klausimas. Net gydytojai stebisi, kai susiduria su tuo, kad negalią turintis žmogus po nelaimingo atsitikimo apie savo gyvenimo kokybę galvoja nebūtinai tą patį,  ką apie jo gyvenimo kokybę galvoja kiti.

Kai sprendžiame apie situaciją, kurios nesame patyrę, galime manyti – ji siaubinga, „neverta“ tokio gyvenimo gyventi. Tačiau žmogus, kuris tą situaciją patiria, dažnai taip nemano. Kai jo prašoma įvertinti gyvenimo kokybę, vertinimas dažnai yra aukštesnis, negu kad vertintų tos negalios neturintys žmonės ar netgi gydytojai.

Dažniausiai gyvenimo kokybės kriterijai naudojami kai sprendžiama, ar tas gyvenimas „vertas gyventi“, ar kiekviena akimirka yra kančia. Tai kriterijai, kuriuos naudojame netiesiogiai, kai darome pasirinkimus už kitą, pavyzdžiui, nutraukdami vaisiaus gyvybę išgirdę apie jo būseną. Tačiau ne visada yra tinkama ar pagrįsta galvoti apie tą „gyvenimo kokybę“, nes tai yra subjektyvu, ir labai sunku iš išorės ją pamatuoti.

Klausti ir neskubėti atsakyti 

Kalbate apie visuomenės įtraukimą į diskusiją apie etikos gaires ypatingose situacijose. Tačiau kartu pabrėžiate, kad apklausos ar tyrimai, kai žmonėms aprašomos situacijos ir jų klausiama, kaip jie elgtųsi, neturėtų būti absoliutinami, nes susidūrę su tokiomis situacijomis tikrame gyvenime žmonės nebūtinai elgsis taip, kaip jie manė, kad elgsis. Kokia prasmė apskritai svarstyti tas situacijas, jeigu vis tiek nežinom, kaip elgsimės iš tikrųjų? Sociologas Zygmuntas Baumanas kalbėdamas apie Holokaustą yra pasakęs, jog niekada nežinosime, kaip mes būtume pasielgę, bet jam atrodo, kad svarbiausia – nuolatos savęs to klausti.

Taip, klausinėti savęs yra labai svarbu, o taip pat svarbu neskubėti atsakyti per greitai ir per lengvai.

Manau, kad šiandien yra linkstama atsakyti vienareikšmiai, sakant – aš būčiau elgęsi taip blogai, kaip elgėsi žmonės, kurie elgėsi blogai.

Nežinau, ar tai tiesa, bet netgi jei tai tiesa, manau, kad labai svarbu galvoti apie savo pasirinkimo laisvę. Labai svarbu būti tikram, kad mes visada turime pasirinkimą, ir kad žmogus visada gali pasirinkti elgtis vienaip ar kitaip.

Tai, ką mums davė socialinės psichologijos eksperimentai, nėra geras palikimas. Kalbu apie Stanley‘o Milgramo ir Philipo Zimbardo eksperimentus,  kurie tarsi skatina mus galvoti, kad žmogaus prigimtis yra visada silpna, esą mes visada prisitaikome prie aplinkos.

Manau, svarbu išlikti tikriems, kad netgi pačiose kraštutinėse situacijose žmogus gali pasielgti labai ryžtingai ir teisingai, ir kad laisvė pasirinkti lieka visada, net kai aplinka labai veikia žmogų.

Todėl klausinėti savęs, o ką aš būčiau daręs, svarbu, bet netgi dar svarbiau neskubėti atsakyti ir išlaikyti tikėjimą, kad visada yra pasirinkimas, visada yra galimybė nepaklusti neteisingiems įsakymams, kad mes nesame visiškai nulemti savo socialinės aplinkos.

Kam priklauso gyvenimas 

Sprendimai, apie kuriuos kalbame,  paremti įsitikinimu, kad žmogaus gyvenimas yra brangiausias dalykas. Net kai žmogus atsisako gyventi, mes manome, kad jis arba ji tiesiog nesupranta tos vertės ir vis tiek turi būti gelbėjamas. Bet yra kitas mąstymas. Kiekvienas žmogus miršta. Ar nėra taip, kad visi tie nelaimių valdymo planai ir blogiausio varianto scenarijų kūrimai pirmiausiai yra paremti galios kontroliuoti idėja, kad mes privalome suvaldyti situaciją, ir kad mes pajėgūs tai padaryti. Čia reikia tikėjimo, kad gali suvaldyti, net jei žinai, kad niekada neturėsi tokių išteklių, kurie leistų tai padaryti. Tai iliuzija?

Gal tai ir iliuzija, bet reikia galvoti, kas iš teisų yra vertinga. Žmogaus gyvenimas yra vertybė. Žmonių civilizacija yra vertybė.

Ar tikrai?

Taip. Aš taip manau.

Tai tikėjimas?

Taip, tai tikėjimas, bet jeigu netiki, tai kokia prasmė gyventi? Manau, kad reikia galvoti apie tai, kokie yra prioritetai. Kas turėtų būti išgelbėta? Kas turėtų išlikti iš mūsų visuomenės, kultūros, žmonijos? Pavyzdžiui, žydų genocido atveju, tarp griuvėsių, visiems suvokiant, jog dar valanda, ir žus visi, buvo žmonių, kurie atrado dvasinių jėgų ginti knygas, rašyti liudijimus ir užkasti juos tose vietose, kur jie buvo surasti po daugelio metų. Kodėl?

Žmonės žinojo, kad jie žus netrukus, bet jie rado jėgų palikti savo liudijimą kitoms kartoms.  Kodėl žmonės tai daro? Manau, kad todėl, jog jie tiki kažkuo labai vertingu, gal net svarbesniu negu vieno žmogaus gyvenimas, tiki, kad tai turi tęstis, kad turi įvykti perdavimas kitai kartai, kad visada bus gyvenimas ir po tavęs, ir tu nori pasidalinti su žmonėmis, kurie gyvens po tavęs, nori padėti jiems suprasti, kokia yra šios vietos istorija.

Dabar gal paklausiu visiškos nesąmonės. Visi kriterijai, pagal kuriuos nustatomas pirmumas gelbėjant žmones, apie kuriuos iki šiol kalbėjome, yra išoriniai. Galbūt ir mūsų požiūriai galėtų būti įtraukti į kriterijus? Gal čia kraštutinumas, bet jeigu tikrai reikia spręsti, kam teikti pirmenybę dalinant išteklius, kurie padės išgyventi, gal reikia atsižvelgti ir į mūsų mintis? Kai kurie mūsų manome, kad gyvenimas yra vertybė, tie tegul eina į kairę, tie, kurie manome, kad ne – į dešinę, ir pirmenybę suteikime manantiems, kad gyvenimas yra vertybė? Ar nėra taip, kad vadovavimasis tik išoriniais kriterijais ateina iš nuostatos, jog mes visi turime vieną požiūrį į tai, kas yra gyvenimas? Bet jis nėra vieningas.

Tiesa, kad tokiame žmonių skirstyme kokiu nors pagrindu kyla grėsmė, jog kultūriniai klausimai bus ignoruojami. Manau, skirtingi žmonės sprendimus grindžia skirtingais etiniais standartais. Galime turėti skirtingus požiūrius, kas yra svarbu, kas vertinga, ką reikia saugoti. Tai tiesa.

Tačiau galų gale žmogaus gyvenimas nepriklauso tik jam pačiam. Mano gyvenimas priklauso žmonėms, su kuriais juo dalinuosi, kuriems manęs reikia, žmonėms, su kuriais esu susijusi. Manau, visos visuomenės savo sprendimus remia šiuo požiūriu.

Jokia visuomenė žmonijos istorijoje nesivadovavo požiūriu, kad vieno žmogaus gyvenimas yra tik jo reikalas. Niekada taip nebuvo. Kartais žmogus gali spręsti, ar jis nori paaukoti savo gyvenimą, ar  nori jį išsaugoti. Bet net kai jis nori paaukoti savo gyvenimą, kartais kiti žmonės gali jam pasakyt – ne, tu esi brangus žmonėms, tu neturi teisės su savo gyvenimu elgtis taip, kaip tu nori, jis ne tik tavo, jis priklauso ir žmonėms, kuriems tavęs reikia.

Tai yra vienas iš sunkiausių klausimų, kai pandemijos atveju suteikiama pirmenybė medicinos darbuotojams. Žinoma, jie vakciną gaus pirmumo tvarka. Bet jeigu vienas iš jų nori atiduoti vakciną savo vaikui, ar uždrausite jam tai daryti? Ar leisite jam pasiaukoti ir atiduoti gyvybę gelbėjančią vakciną tam, kurį jis myli? Tai labai sunkus klausimas.

Pandemijos valdymo planuose ekspertai galvoja, ką daryti su gydytojų šeimomis. Nes neužtenka duoti gyvybę gelbstinčią vakciną pačiam medikui, jeigu jis negali būti tikras, kad bus išgelbėta ir jo šeima. Medikas gelbėjamas pirmumo tvarka, nes jis reikalingas dėl naudos, kurią jis gali suteikti kitiems žmonėms, tuo pačiu metu gaudamas galimybę išsigelbėti jis tarsi patiria ir asmeninį gėrį, bet negali padaryti nieko dėl gyvybės žmonių, kuriuos myli. Labai sunkus klausimas.

Ko reikia – etikos ekonomikos ar ekonomikos etikos? 

Nuolat kartojama, kad „valstybė traukiasi“, kad ji kam nors  „nebeturi lėšų“. Ekonominei situacijai darantis vis sudėtingesnei, kaip keisis etinės visuomenės normos? Bus daugiau ir radikalesnių diskusijų dėl prioritetų ir kriterijų?

Nežinau, kaip bus Europoje, bet JAV vis dažniau kalbama apie skirstymą, kam turėtų būti teikiamas gydymas, kam ne (rationing health), tai lemia taip pat ir lėšų trūkumas. Amerikoje  apie etiką mąstantys žmonės kelia klausimus, kaip dalinti tuos sumažėjusius pinigus, skirtus visuomenės gydymui. Tai ir yra žmonių rūšiavimas sveikatos apsaugoje.

Prancūzijoje mes viešai apie tai nekalbame. Nes mes esame įpratę galvoti apie sveikatą taip – sveikatos negalima įkainoti. Visi žmonės Prancūzijoje taip galvoja – kainos uždėti negalima. Bet žinoma, kad viešasis administravimas tai ir daro, jie uždeda kainą. Bet viešos diskusijos apie tai nėra, o tai, manau, nėra gerai demokratijos gyvybingumui.

Bet gal ta situacija gali išprovokuoti naują mąstymą? Gal užuot akcentavus, jog reikia „pasirinkti“ arba „skirstyti“, kieno gydymas bus finansuojamas, o kieno ne, bus pradėtas kelti kausimas, iš kur gauti lėšų, kurių, kaip sakoma, trūksta?

Manau, kad vyksta ir tai, ir tai. Prieš svarstant, kaip padalinti tai, kas yra, reikia pagalvoti, kaip padaryti, kad tų išteklų būtų daugiau. Tai galioja visose kasdieninėse situacijose, o nelaimių atveju tai dar didesnė tiesa. Prieš pradedant keisti etikos standartus, kiekvienas turi pagalvoti, ką padaryti, kad tie ištekliai būtų didesni ir būtų galima pasirūpinti visais, kuriems to reikia.

Bet reikia pagalvoti ir apie kitus dalykus. Taip,  medicinoje gyvybės ir mirties ribos gali būti pastumtos dar ir dar toliau, bet kokia kaina? Kai kurie etikos mąstytojai JAV sako – turime pradėti viešai šia tema diskutuoti ir nustoti stengtis kuo labiau atitolinti mirtį. Kada nors reikia pagalvoti, kad gyvenimas turi pabaigą, gerai, kad žmonės šiandien gali gyventi ilgiau ir ilgiau, bet tai iliuzija, kad gyventi kuo ilgiausiai yra visada geras dalykas  – gal ne visada, nes priklauso nuo to, kokia kaina? JAV yra mąstytojų, kurie kelia šiuos klausimus viešai.

Man ši tema atrodo labai sudėtinga, neturiu aiškios nuomonės dėl viešos diskusijos šiuo klausimu. Tokia diskusija gali labai pakenkti socialiniams ryšiams, gali būti žalinga visuomenei. Ne visos visuomenės tokiai diskusijai yra pasiruošusios.

O kas gali atsitikti?

Gali atsitikti, pavyzdžiui, kad jauni žmonės pradės galvoti apie vyresniuosius kaip apie „parazitus“. Tai visada problema, kai nori viešos diskusijos klausimais, kurie yra tabu, kieno gyvybei turi būti teikiama pirmenybė.

Gal ta diskusija būtų adekvatesnė, jeigu būtų kalbama ir apie ekonomikos etiką bei verslo etiką? Kalbame apie tai, jog šiandien yra atvejų, kai nauji vaistai nekuriami ne dėl to, kad mokslas negalėtų to daryti, bet todėl, kad  farmacijos kompanijoms „neapsimoka“ jų kurti.

Taip, ekonomika yra būdas materializuoti vertę, kurią visuomenė suteikia tam tikriems dalykams. Manau, kad ekonomika turi būti įtraukta, tiek valstybės viduje, kai sprendžiama, ką finansuoti yra valstybės prioritetas, o taip pat ir santykiuose tarp turtingųjų ir skurdesniųjų šalių. Lėšų naujų vaistų tyrimams neskyrimo problema yra socialinio teisingumo tarptautiniu mastu trūkumas.

Gyvenimo nereikia paprastinti 

Kaip apie etinius pasirinkimus sudėtingose situacijose kalbatės su studentais?

Stengiuosi niekada nepateikti galutinio atsakymo, koks turėtų būti etinis sprendimas. Mano darbas – kelti klausimus ir palikti juos studentams, kad jie mąstytų.

Esu universitete ne kad atsakyčiau į klausimus, o kad padėčiau jiems įžvelgti situacijų sudėtingumą. Į klausimus atsakys kiti, jeigu studentai norės, jie susiras tuos atsakymus, o mano darbas ir literatūros uždavinys yra padėti jiems pamatyti, kokios sudėtingos gali būti gyvenimo situacijos.

Nemanau, kad moralės klausimais literatūra, gera literatūra, duoda atsakymus. Ji neduoda moralinių gairių, ji vis labiau komplikuoja situaciją, iškelia vis daugiau klausimų.

Manau, kad iki tam tikros ribos komplikuotumas, sudėtingumas, painumas yra naudingas studentui, jaunam žmogui ir piliečiui. Nes kaip piliečiai mes vis dažniau susiduriame su vienareikšmiais atsakymais ir polemika, ir turime vis mažiau laiko pagalvoti apie keliamų klausimų sudėtingumą. Bent jau universitete studijų metais galime sau leisti skirti tam laiko, prieš priimdami paprastus atsakymus ar dalinius sprendimus. Kol dar to nepadarėme, reikia skirti laiko komplikuotiems klausimams ir neskubėti į juos atsakyti.

*

Interviu transliuotas LR Klasikos laidoje “Žmonės ir idėjos” 2012 06 27. Kalbino A.Čepkauskaitė.

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Gairės susiduriantiems su psichikos sveikatos temomis (+filmas)

“Diagnozės“, siūlymai pasitikrinti psichinę sveikatą – Lietuvoje pasitaikanti politinė retorika, kuria dažniausiai norima pasakyti: „man nepatinka, ką Jūs kalbate, aš nepritariu“.

Cituodami tokius viešų asmenų oponentams adresuotus pasakymus ir gamindami iš jų antraštes, mes stirpiname patyčių ir užgauliojimų įpročius visuomenėje. Rašydami apie nusikaltimus ar nelaimes, neretai “diagnozuojame“ patys („ilgai depresavo“) , leidžiame “diagnozuoti“ nieko bendra su medicina neturintiems žmonėms („kaimynų teigimu psichikos problemų turintis vyriškis“), o pateikdami informaciją apie galimus psichinės sveikatos sutrikimus pirmosiose straipsnio eilutėse sukuriame klaidingą įspūdį, esą liga yra elgesio priežastis.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas ketvirtas žmogus tam tikru gyvenimo laikotarpiu susiduria su psichikos sveikatos problemomis.

Sąmoningai ar ne, vartodami pasenusius, nerekomenduotinus, netikslius, stigmatizuojančius žodžius, vaizduodami psichikos ligą kaip nuolatinę būseną, nežinodami, kokie įvairūs būna sutrikimai, kuo psichikos liga skiriasi nuo neveiksnumo arba nepakaltinamumo, mes palaikome ir auginame žalingus mitus apie psichinės sveikatos sutrikimus, stipriname netoleranciją bei atskirtį, kartais – pažeidžiame įstatymus, be to,  rašome nuobodžiai įprastai, tipiškai.

Siekdama padėti žurnalistams, susiduriatiems su psichikos sveikatos temomis, nevyriausybinė organizacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje“  išleido atmintinę. Ją parengė Neringa Jurčiukonytė.

Atmintinėje aptariama, kuo psichikos sveikatos tema aktuali visuomenei, kaip savo darbuose vaizduoti asmenis, turinčius psichikos sveikatos prolemų, kaip elgtis, kai psichikos problemų turintys asmenys siejami su nusikaltimu, kaip žurnalistų darbą reguliuoja teisė. Pateikiama naudinga statistika ir patarimai, kaip paįvairinti informacinius šaltinius, kaip kalbinti psichikos sveikatos problemų turintį asmenį, kaip teisingai vartoti terminus ir išvengti mitų.

Trumpa atmintinė pravers, kai reikės rašyti greitai, padės rašyti originaliau ir įdomiau, taip pat galbūt padrąsins mus imtis naujų, visuomenei aktualių temų.

Atmintinę rasite čia.

Open Culture svetainėje galite pažiūrėti garsaus britų aktoriaus ir komiko Stephen Fry 2006 m. BBC sukurtą dokumentinę laidą-filmą apie bipolinį afektinį sutrikimą (maniakinę depresiją). Aktorius pasakoja apie savo patirtį ir kalbina kitus šį sutrikimą patiriančius garsius bei negarsius žmones. Filmas apdovanotas prestižiniu Emmy apdovanojimu. Kartu su filmu BBC paskelbė ir informacinį lankstinuką “Viskas, ką Jums reikėtų žinoti apie bipolinį afektinį sutrikimą“, kurį galima rasti čia. 

GŽI info

>>>>>>>grįžti į pradžią

A.Račas: Kolegos, tikriausiai visiškai pablūdote…

Skaitau Delfi naujieną ir negaliu patikėti savo akimis…

Toks įspūdis, kad kažkoks visuotinis pablūdimas apėmė Lietuvą.

TV3 Žinių tarnybos vadovas S.Babilius, tos pačios televizijos laidos vedėja I.Makaraitytė, politikos apžvalgininkas N.Maliukevičius ir tuntas politikų, įskaitant Seimo vicepirmininką A.Čapliką prašo pakeisti kardomąją priemonę sulaikytam lobistui A.Romanovskiui.

Žinome Andrių Romanovskį kaip dorą šios Valstybės pilietį. Žinome, jog  užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad  nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti.  Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.

[…]

Mes laiduojame, kad Andrius nesislapstys nuo teisėsaugos ir netrukdys tirti  bylos

Kad po tokiais tekstais pasirašinėja politikai, gal ir nereikėtų stebėtis.  Juk įprasta, kad politikai Lietuvoje visada viską žino ir gali patarti visiems – nuo policininko iki teisėjo. Tiesa, paskui patys stebisi, kodėl blogai dirba teismai, policija ar STT. O kaip čia dirbsi gerai – juk Lietuva maža ir bet ką pajudinus visada atsiras užtarėjų Seime, Vyriausybėje ar kokioje nors ministerijoje.

Neabejoju, kad už V.Uspaskichą Darbo partijos byloje taip pat būtų kas laiduoja. O juk viskas prasidėjo nuo tų pačių STT agentų.

Bet štai kad laidavimu užsiimtų žurnalistai iki šiol lyg ir neteko girdėti. Iš esmės tai net ne laidavimas, o tiesioginis kišimasis į teismo darbą.  Juk ne Ž.Pacevičius ar A.Valys nusprendė, kokią kardomąją priemonę pritaikyti A.Romanovskiui, sprendimą priėmė teismas.

Man asmeniškai tokie žurnalistų veiksmai visiškai nesuvokiami. Neturiu pagrindo netikėti, kad I.Makaraitytė ir S.Babilius gerai pažįsta A.Romanovskį ir yra gerai susipažinę su jo veiklos metodais.

Kita vertus, neturiu pagrindo netikėti ir STT agentais bei prokurorais, kurie pateikė A.Romanovskiui gana rimtus kaltinimus.

Ir todėl man šiek tiek keistai skamba kolegų žurnalistų teiginiai, jog “A.Romanovskis niekada nepažeidinėjo įstatymų” ir kad “kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai”.

Gali būti, žinoma, kad I.Makaraitytė, S.Babilius ir tą A.Romanovskio gynimo raštą pasirašę politikai kažkokiu būdu gavo STT tyrimo medžiagą, ją perskaitė ir suprato, kad visi kaltinimai prieš A.Romanovskį laužti iš piršto ir kad jokių jo galimos kaltės įrodymų surinktoje medžiagoje nėra. Tada būtų gražu, kad savo žiniomis ir A.Romanovskio nekaltumo įrodymais pasidalintų ir su kitais.

Bet, panašu, kad taip nėra ir kad kolegos žurnalistai bei politikai tos medžiagos nematė ir prašo teismo pakeisti sprendimą remdamiesi vien tuo, kad A.Romanovskis jų geras draugas ar pažįstamas.

Ir ne tik prašo, bet ir iš anksto prisiima atsakomybę už būsimus A.Romanovskio veiksmus, laiduodami, jog šis ”netrukdys tirti bylos”.

Labai drąsu. Aš kažkaip net pagalvojau, ar drįsčiau, pavyzdžiui, laiduoti kad mano vaikai ar žmona ko nors nedarys ateityje ir, atvirai pasakius, nežinau, ar man pakaktų tam drąsos.

Todėl mane ir stebina S.Babiliaus ir I.Makaraitytės pasiryžimas ir pasiaukojimas. Juk žiūrint plačiau, laiduodami už A.Romanovskį ir vadindami jam keliamus kaltinimus absurdiškais, jie rizikuoja savo reputacija. Kas ir kada dar jais patikės, jei netyčia paaiškės, kad A.Romanovskis vis dėlto nusikalto ar kad bandė trukdyti tirti bylą, jei kartais jį paleistų iš areštinės?

Tai, žinoma, dar labai tolimos ateities klausimas.  Teismo, jei jis kada nors įvyks, nes kaip rodo jau minėto V.Uspaskicho istorija, gali būti, kad ir teismas nepadės.

O kol kas problema kita ir ji susijusi su S.Babiliaus ir I.Makaraitytės tolesniu darbu. Mano subjektyvia nuomone, abu jie arba turėtų laikinai nusišalinti nuo bet kokių temų susijusių su STT, prokuratūra, teismų darbu ir valdančiąja koalicija (nes A.Romanovskis, atrodo, kaltinamas davęs kyšį konservatorių vicepirmininkui V.Matuzui) arba kiekvieną karta rašydami šiomis temomis arba dalyvaudami laidose, kuriose jos aptariamos, aiškiai deklaruoti, jog jie yra šališki.

S.Babiliaus atveju tai būtų gana nelengva – vienintelis sprendimas tikriausiai būtų prieš kiekvienas TV3 žinias bėgančia eilute skelbti maždaug tokį tekstą: “TV3 žinių tarnybos vadovas S.Babilius netiki STT ir prokuratūros darbu, pasitiki A.Romanovskiu ir valdančiąja koalicija, todėl visi pranešimai šia tema turi būti vertinami kaip jo subjektyvi nuomonė”.

Įsivaizduojate tokią eilutę?

Aš tai nelabai ir todėl manau, kad pasirašydami laidavimo raštą A.Romanovskiui kolegos žurnalistai paprasčiausiai nepagalvojo apie galimas pasekmes ir pamiršo, kad reputacija kuriama labai ilgai, o sunaikinama labai greitai.

Mano subjektyvia nuomone, daugiau nei pusė darbo jau padaryta. Nuoširdžiai dėl to apgailestauju.

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>>>>grįžti į pirmąjį puslapį

A.Čepkauskaitė: Stiklinė yra faktas

Mindaugas Nastaravičius, keletą metų vienas kaip Trakų gatvės Vilniuje galiūnas ant savo pečių laikęs portalą GŽI, naujoje svetainėje parašė liūdną ir gerą pirmąjį savo komentarą pavadinimu “Vienas plius vienas nėra dešimt“.

Teko kalbėtis su abiturientais ir man. Jie papasakojo, kad žurnalistai – tai parsidavėliai, tokie šunys, kuriuos kiti siundo ir varinėja. Nusivylimo savimi tema verta atskiro komentaro. Pirmiau aptarkime matematiką.

Kaip sako Mindaugas, vienas plius vienas yra du. Aritmetiškai. Tai gera naujiena. Du tai jau ne vienas. Pritarčiau Mindaugą pakomentavusiam Viktorui, kuris rašo, jog nusivilti žmonėmis dar ne pats baisiausias dalykas, svarbu nenusivilti principais ar jų būtinumu. „Kai pasijuntu labai vienas šiuo klausimu, nueinu pas tuos, kurie irgi yra vienu, ir tada pabūnam dviese, kartais trise. Padeda“. Viktoras žino, ką sako.

Padėkime vieni kitiems, kai redakcijose savininkai ar vadovai nori, kad žurnalistai dirbtų keldami privatų interesą aukščiau viešojo, kai reklamos skyrius pradeda vadovauti redakciniam. Pernai Seimo nariams inicijavus pataisas, kuriomis atšauktas šiemet turėjęs įsigalioti alkoholio reklamos draudimas,  žiniasklaidoje girdėjome „geopolitinius“ argumentus, kodėl reklamą būtina ir toliau leisti, o Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAK) prezidentas dr.Aurelijus Veryga tvirtino susiduriantis su informacijos blokada. Po raštu Seimo pirmininkei greta alkoholio gamintojų ir reklamos agentūrų atstovų buvo šešių žiniasklaidos įmonėms ir žurnalistams atstovaujančių organizacijų vadovų parašai, padėti nesikonsultavus su žurnalistų bendruomene, kuriai neva yra atstovaujama.

Lietuvos žurnalistikos istorijoje tai gėdingas etapas. Tikiuosi, jokia pramonė ar interesų grupė daugiau niekada nesugebės užvaldyti viešosios erdvės Lietuvoje. Net kai argumentuojama „nacionaliniu interesu“, kad ir ką ši frazė ją vartojančiajam reikštų, mes, žurnalistai, turime priminti savo vadovams, darbdaviams, interesų grupėms, politikams ir saugumo tarnyboms, kad savo darbe mes vadovaujamės viešuoju interesu.

Šią savaitę Seimas balsuoja dėl planuojamos atominės elektrinės koncesijos sutarties. Virginijus Savukynas atkreipė mūsų visų dėmesį į svarbų sutarties punktą Nr. 13.13 Informacijos laisvė: „Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis“.

Taigi, žurnalistai negalės reikalauti informacijos remdamiesi viešuoju interesu ir įstatymais. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, kurių atstovai dalyvauja projekte. Tai taip pat į žurnalistikos istoriją įeisiantis precedento neturintis dokumentas, a priori ribojantis spaudos laisvę.

Požiūriai į atominę energetiką gali skirtis, bet ką mes, kaip spaudos laisvės praktikai, galvojame apie  skaidrumą ir teisę į informaciją? Ar reaguosime, jei šią savaitę Seimo nariai balsuos už šią sutartį, taip pažeisdami viešąjį interesą ir legitimizuodami galimus Visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus? Nereaguodami duosime signalą, jog mes, žurnalistai, sutinkame, kad iš mūsų būtų atimta teisė ginti viešąjį interesą – klausti ir gauti atsakymus, o atsakingiems žmonėms būtų uždrausta teikti informaciją visuomenei.

Galbūt verta pagalvoti apie kolektyvinį protestą, streiką, tylos minutę eteryje, pauzę interneto naujienų portaluose, „blackout‘ą“, tuščius pirmuosius puslapius spaudoje penktadienį, jei Seimas tokiai sutarčiai pritartų?  Tokią reakciją į bandymus varžyti spaudos laisvę yra naudoję kolegos  Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur . Ekvadore tuščių puslapių apačioje buvo filosofės Ayn Rand citata: „Kai matai, jog korupcija apdovanojama, o sąžiningumas tampa pasiaukojimu, žinok, kad tavo visuomenė pasmerkta“. Galbūt tokią protesto iniciatyvą palaikytų Žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Žurnalistų draugija, Verslo žurnalistų klubas, žurnalistikos dėstytojai?

Geriau gauja, negu avių banda

Po vieną nieko nebus. Žurnalistika – kolektyvinė praktika. Mes – gauja pačia geriausia prasme. Instinktyviai tai jaučiame, kai nepavykus spaudos konferencijos įrašui kolega duoda savąjį, kai dalinamės šaltiniais, patarimais, kai suprantam vieni kitus iš pusės žodžio ir galime paklausti ne tik savo klausimų, bet ir tų, kurių prašė paklausti kitas, kai tolimiausioj šaly gaunam nakvynę pirmą kartą matomo kolegos namuose, o kartu ir išsamią instrukciją apie šalies aktualijas, kontaktus, vertimą, transportą, šiltas kojines ir kitą pagalbą, kai patys padedame ir pasirūpiname kitais. Gal tik muzika taip gali sujungti žmones, kaip žurnalistika, tiksliau – viešasis interesas, kuriuo ji remiasi. Mūsų naujienų organizacijos gali konkuruoti, būti giriamos ar peikiamos, mūsų šalis gali valdyti įvairūs režimai, mes galime turėti skirtingas pažiūras, bet mes visi esame bendradarbiai. Tinklas. Aritmetikos ribos peržengtos, tai jau informatika, iš dviejų skaičiukų susikuria visas skaitmeninis pasaulis.

Kaip ir Mindaugas, daugiau nei dešimtmetį stebiu iš profesijos pasitraukiančius draugus ir kolegas. Kai kurie atranda kitą pašaukimą, kiti išeina, nes nenori dirbti tokiomis sąlygomis, o mūsų, liekančiųjų, palaikymo nesulaukia. Dainiaus Radzevičiaus prieš penkerius metus išsakytas kvietimas viešai kalbėtis šiandien dar aktualesnis. Sąlygos dabartinėse žurnalistų darbo vietose blogėja. Iš žurnalistikos traukiantis dar vienai kartai principingų, neteisybei jautrių žmonių, negalės augti nei profesija, nei visuomenė.

Jeigu tiesa, kad Lietuvoje veikia radijo stotis, kurios savininkas nesulaukdamas jos pelno ir  „neturėdamas pinigų“ jai išlaikyti privertė stotį pasiimti paskolą iš savęs paties ir leido ją naudoti tik mokesčiui už siųstuvus, bet ne darbuotojų atlyginimams, ir žmonės dirba kelis mėnesius negaudami sutartos algos – tai ne tik tos stoties žurnalistų, bet visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu tiesa, kad viena Lietuvos televizijų kas rytą rengia susirinkimus, kuriuose žurnalistams už vakarykščios dienos reportažus rašomi „pažymiai“ kaip mokykloje, o mėnesio gale susumavus juos nusprendžiama, kokį atlyginimą kas gaus  – tai ne tik tos televizijos darbuotojų, bet ir mano, ir visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu reklamos skyriai pradeda valdyti redakcijas, kelti šį klausimą turime peržengdami redakcijų sienas. Jeigu žurnalistikos studentai už šios vasaros praktiką negaus užmokesčio, teisinantis, jog jie redakcijose tik „mokosi“, nors iš tikrųjų jie dirbs pavaduodami atostogaujančius kolegas – tai mūsų visų reikalas. Jeigu mūsų kolegos nedrįsta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, padarykime tai už juos. Turime kolektyvinį mūsų teisių gynimo įrankį – Lietuvos žurnalistų sąjungą, naudokime jį. Padėkime vieni kitiems.

Nėra to blogo

Šiandien daugiau nei kada nors turime duomenų apie situaciją ir tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje. Ypač vertingos dr.Deimanto Jastramskio (VU) įžvalgos . Išsamų tyrimą atlieka ir VDU mokslininkai

Tyrinėtojai, kolegos ir aktyvistai pastaraisiais metais sugriovė mitą, mėgstamą  žurnalistų. Jis skamba maždaug taip: „Blogą žurnalistikos kokybę Lietuvoje lemia rinka. Ką padarysi, maža šalis, o žmonės nori skaityti ir matyti nesąmones, todėl mes jas spausdinsime ir transliuosime. Kadangi šalis maža, ir rinka maža, tai ir žurnalistas – mažas žmogus, jis neturi išeities, arba priima redakcijos taisykles, arba keičia profesiją. Tai to žmogaus asmeninė problema. Vieša diskusija apie žurnalistiką neįmanoma, nes negražu teršti savo lizdą, o apie kitą kalbėti irgi negražu ir pavojinga, nes taip išsišauksi ugnį ne tik į save, bet ir į organizaciją, kurioje dirbi. Padėtis be išeities, ką padarysi“.

Nežinau, kas pirmasis pradėjo kartoti šią mantrą. Metai po metų girdžiu ją ir iš pirmo kurso žurnalistikos studentų, ir iš garbingų laikraščių redaktorių bei skyrių vadovų. Toks požiūris jau atstūmė tūkstančius skaitytojų ir sužlugdė nacionalinius dienraščius, o iš skęstančių laivų išsigelbėję redaktoriai ir to paties požiūrio besilaikantys žurnalistai dabar  kviečiami vadovauti interneto portalams. Tikiuosi, jie nebando įtikinti jaunų savo darbuotojų pasenusiomis nevistiesėmis, esą, gera žurnalistika yra ta, kuri surenka daugiausiai „paspaudimų“ trumpuoju laikotarpiu. O jeigu bando, tai tikiuosi, kad internetas šiai „išminčiai“ bus atsparesnis, nei popierius.

Už pagalbą griaunant mitus esu dėkinga ką tik diplomus gavusiems Žurnalistikos instituto absolventams. Jų organizuotoje konferencijoje išgirdusi žurnalistą Rytą Staselį niekada nebesakysiu, kad pastaruosius dvidešimt metų žurnalistai neturėjo kitos išeities kaip tik mesti profesiją arba dirbti savo naujienų organizacijose kokios ydingos jos bebūtų, kitaip būtų mirę badu. Rytas Staselis išliko dirbdamas laisvai samdomu žurnalistu. Gali būti, kad tai išeitis tik labai geriems žurnalistams. Į studentų klausimą – o kaip pasiryžti išeiti iš darbo, kur nepaisoma profesinės etikos, juk tai išėjimas į niekur, R.Staselis atsakė, kad sunku tik pirmą kartą, o paskui vis lengviau.

Niekam nebeužsiminkite, kad geros žurnalistikos Lietuvoje negali būti, nes „nėra rinkos“. 2009 m. vasarą tuo metu populiariausio Latvijos dienraščio „Diena“ žurnalistų ir redaktorių grupė, apie 20 žmonių, nesitaikydami su tuo, jog nuo jų slepiama, kam parduotas laikraštis, jį paliko.

Pasirodo, žurnalistų negali parduoti kartu su kompiuteriais, sienomis ir stalais! Keletą mėnesių jie rašė kolektyvinį tinklaraštį, per dieną publikuodami po porą straipsnių. 2009 m. gruodį redaktorė Nellija Ločmelė Vilniuje kalbėjo apie tai, kad svarbiausias žurnalisto turtas yra reputacija, vienintelis patikimas tiek profesinės karjeros, tiek žiniasklaidos verslo garantas, ir kad jeigu žurnalistai išlaikys skaitytojų pasitikėjimą, tai atsiras ir investuotojas. Buvo nejauku stebėti kai kuriuos mūsų redaktorius, aiškinančius jai, kad tokiems dalykams „rinkos nėra“.

Latvijoje gyventojų mažiau, nei Lietuvoje, didelė jų dalis skaito ne latvių, o rusų kalba leidžiamą spaudą. Nepaisant mažesnės „rinkos“, pavasarį latvių komanda jau pradėjo leisti savaitinį politikos žurnalą „IR“(„YRA“). Jame savo tekstus, beje, stiprius, kartais publikuoja ir Lietuvos žurnalistai. O vasarą panaši istorija atsitiko populiarioje  Rygos radijo stotyje, kurią taip pat pardavė. Dalis darbuotojų taip pat išėjo ir sukūrė naują radijo stotį. Organizuotas išėjimas turi privalumų. Geras pavyzdys užkrečia. 2010 m. rudenį sutikti studentai iš Latvijos rankose laikė žurnalą „IR“. Pasirodo, labai madinga Rygoj skaityti jį ir klausytis naujos radijo soties.

Liūtai ir drambliai

Nellijos Ločmelės vizitas Vilniuje ir Kaune – tik vienas iš daugelio profesinių impulsų, kuriais žurnalistikai Lietuvoje bando padėti skaidrumo aktyvistai iš Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) savo iniciatyva „Žurnalistų pusryčiai“. Ko tik jie nedaro, superžurnalistus suranda, lėktuvais atgabena, laiką priderinti bando – kviečia tai rytais, tai vakarais, tai savaitgaliais, kad tik mes ateitume.

Gavinas McFadyenas iš britų Tiriamosios žurnalistikos centro (Center of Investigative Journalism), Estijos viešojo transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerkas, bulgarų atominis žurnalistas Pavelas Antonovas, žurnalistė ir etikos kespertė Jane Whyatt, buvęs Guardian duomenų inovatorius, dabar nepriklausomas skaitmeninių strategijų kūrėjas Kevinas Andersonas, Vengrijos visuomeninio radijo eteryje tylos minute prieš spaudos laisvės varžymus protestavęs Attila Mongas – tai tik keli vardai, įspūdingi. Žinant, kiek sostinėje redakcijų, ir kad čia veikia bent dvi būsimus žurnalistus ruošiančios mokymo institucijos, VU Žurnalistikos institutas ir TSPMI, galima būtų tikėtis grūsties prie durų, bet jos nėra.

Į diskusijas ir mokymus atvažiuoja žmonės iš Kauno, Klaipėdos, o mums Vilniuje dažnai būna arba per toli, arba mes užsiėmę, arba pavargę, arba tą dieną lyja. Galbūt padėtų naujas pavadinimas,  „Kraujo perpylimas žurnalistams“, „Lietuvos žurnalistų reabilitacijos ir integracijos į pasaulinį kontekstą programa“, o gal „Cirkas su [žurnalistikos] liūtais ir drambliais“, kad mums būtų aiškiau, kokia neįkainuojama ši TILS pagalba žurnalistams ir žurnalistikos dėstytojams.

Jaunųjų žurnalistų ugdymo programa, kurią užkūrė Nacionalinis socialinės integracijos institutas – dar viena profesinės pagalbos iniciatyva. Ne moralizavimai, o pavyzdys ir praktinės treniruotės  stiprina stuburą ir mus ugdo.  Kad  viešos diskusijos apie žurnalistiką intensyvėja, rodo ir portalo Žurnalistika kitaip raida bei beveik pusę tūkstančio narių  turinti grupė feisbuke Žiniasklaidos simptomai. Mes vis labiau tikim viešumu. Žinoma, kalbėtis nėra lengva. Arogancija slepia mūsų nepasitikėjimą savimi ir pažeidžiamumą. Žurnalistų darbas viešas, apie kiekvieną mūsų tekstą, reportažą ar laidą galima pasakyti, kad ten yra ko nors „per mažai“, „per daug“, “tačiau autorė nutyli“, „o kodėl tik dabar“, „o kodėl ne apie ką kita“. Mes abejojam, ar galime ką nors komentuoti, kai patys esam toli gražu ne tobuli. Manau, galim, būtent dėl to, kad patys toli gražu.

Skaidrumo iniciatyvos

Gerai, kad mus ištiko WikiLeaks. Iki galo dar nesupratome, koks fundamentalus lūžis įvyko globalioje viešojoje erdvėje. Mes įpratę galvoti apie informacijos stoką, o čia susidūrėme su informacijos pertekliumi. Kai kuriems mūsų ne nesugebėjimas su juo tvarkytis, o pats perteklius atrodo problema. Vilniuje virtualiai vakarieniavome su J.Assange‘u, kuris šiemet pagerbtas prestižiniu Marthos Gelhorn žurnalistikos apdovanojimu už kovą su valstybės aparato propaganda – komisijos narių teigimu, visų pirma už tai, kad jis sukėlė visuotinį įtarimą dėl šios propagandos.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, įdomios viešojo intereso gynimo iniciatyvos ateina ne iš žurnalistikos studijas baigusiųjų, bet iš visuomenės aktyvistų, iš informatikų ir tinklo vystytojų, kuriems rūpi skaidrumas ir kuriuos žavi darbas su sudėtingomis sistemomis. Visuomenė jiems atrodo sistema, verta dėmesio. Mes, kaip profesionalūs istorijų pasakotojai, šiandien galime remtis jais, iš jų mokytis, o taip pat ir naudotis jų paruoštais įrankiais, pavyzdžiui, sistema “Ką veikia valdžia“.

Kad Lietuva maža šalis, todėl esą čia nėra sąlygų gerai žurnalistikai, papasakokite Kristinnui Hrafnssonui iš Islandijos, kurioje gyventojų mažiau, nei Kaune. K.Hrafnssonas tris kartus apdovanotas už tiriamąją žurnalistiką, 2010 m.  pripažintas Islandijos metų žurnalistu. Jo parengtas tyrimas apie korupciją didžiausiame Islandijos banke 2009 m. buvo „nuimtas nuo eterio“ likus kelioms minutėms iki transliacijos – bankas pasirūpino teismo draudimu Islandijos viešajam transliuotojui rodyti rizikos analizės ataskaitą, rodančią, kad bankui gresia bankrotas. Šią informaciją į WikiLeaks nutekino pranešėjas. Draudimą žurnalistai apėjo vietoj reportažo rodydami ekrane WikiLeaks puslapį, kuriame ši ataskaita liko prieinama.

Visuomenė pasipiktino draudimu. Vėliau jis buvo atšauktas. Žurnalistas po kurio laiko prarado darbą, bet pasaulio žurnalistų bendruomenei ir Islandijai tai išėjo į naudą. 2010 m. birželį Islandijos parlamentas vienbalsiai priėmė Šiuolaikinės Islandijos žiniasklaidos iniciatyvos (Icelandic Modern Media initiative) nutarimą įpareigojantį vyriausybę įdiegti naują reguliavimą, kuris stiprintų žodžio ir spaudos laisvę, gintų žurnalistus ir pranešėjus.

“Islandija taps priešinga vieta mokesčių rojui, pasiūlydama žurnalistams ir leidėjams vieną stipriausių žodžio laisvės ir tiriamosios žurnalistikos gynybos sistemų pasaulyje“, teigė iniciatyvą iškėlusi žurnalistė ir parlamentarė Birgitta Jonsdottir, kalbėdama ne tik apie Islandijos, bet ir apie kitų šalių žurnalistus –  jie tai daro ir dėl mūsų.  Tikiuosi, kad tą dieną, kai ji ir Kristinn Hrafnsson, dabar kalbantis WikiLeaks vardu, atvyks Lietuvon, mes netilpsime į salę.

Emancipacija

Dar vieną pavyzdį, kaip apeiti bandymus varžyti spaudos laisvę, parodė medikas dr.Audrius Šimaitis ir žurnalistė Genovaitė Privedienė. Susidūrę su tokiais varžymais, jie įkūrė portalą Vakarų Lietuvos medicina. Portalui paskelbus dokumentus, liudijančius kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė bankuose, tarp jų ir Snoro, saugojo 23 mln Lt , buvo pradėtas tyrimas. Nors vadinamojoje „nacionalinėje“ žiniasklaidoje mes dažnai nelinkę domėtis dalykais, kurie vyksta ne Vilniuje, mes, žurnalistų bendruomenė, turime atidžiai stebėti, kuo baigsis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo Jono Sąlygos A.Šimaičiui iškelta baudžiamoji byla. Ligoninės vadovas A.Šimaitį ir portalą apskundė ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, ši pripažino, kad savo publikacijomis portalas etikos nepažeidė. Už drąsą ir viešojo intereso gynimą bei nuoseklų skaidrumo sveikatos apsaugos sistemoje reikalavimą medikas ir publicistas vertas LŽS garbės nario vardo, o portalas – žurnalistinės premijos.

Ką besakytų paspaudimus prie kriminalinių istorijų ar nuogų nuotraukų beskaičiuojantys redaktoriai, Artūro Račo tinklaraščio populiarumas įrodo, jog skaitytojams dar patinka ir principingi žurnalistai. Jeigu žurnalistai ir redakcija nedaro kompromisų su sąžine ir profesine etika, tikrai atsiras, kas tai įvertins. „Bernardinų“ redaktorius Audrius Navickas yra minėjęs, jog skaitytojų pervedama finansinė parama sudaro ženklią dalį portalo pajamų.

Visi šie Lietuvos ir užsienio kolegų darbai ir pasirinkimai yra profesinė pagalba ir padrąsinimas mums. Kaip ir ekonominė krizė. Dėl jos sumažėjo darbo pasiūlymų, ir Žurnalistikos instituto studentai truputį ilgiau pasėdėjo paskaitose. Tai reiškia, jie baigė universitetą gal dar ne visai išgręžti redakcijose ir gal dar ne visai nusivylę. Šiemetiniai absolventai – neeilinis kursas, tą teko girdėti ne iš vieno. Esu tikra, kad prie to prisidėjo ir Mindaugo Nastaravičiaus seminarai pirmame kurse. Perskaityti du bakalauro darbai (abiejų vadovas – Romas Sakadolskis) dar kartą patvirtina, kad į žurnalistiką ateina ne pėsti.  Raminta Jonykaitė pateikia puikių įžvalgų apie žiniasklaidą Prezidento rinkimų metu, o Inga Janiulytė tiria, kaip mūsų darbą ir viešąją erdvę iškreipia ES lėšos, skiriamos „viešinimui“. Tikiuosi, GŽI šią vasarą pristatys bent keletą įdomiausių darbų.

Ekonominis nuosmukis gali duoti naudos visai profesinei bendruomenei. Kuo labiau mus įvarys į kampą, tuo didesnė  tikimybė, kad mes emancipuosimės nuo žiniasklaidos verslo, darbdavių, šnekų apie „rinką“, tuo geriau suprasime, kad neprivalome eikvoti savo jėgų kurdami erdvę reklamai. Internetas niekada nesibaigia ir nesustoja, ar verta savo gyvenimą paskirti produktyviam nelabai  prasmingų dalykų rašymui ir copy-paste’inimui vien dėl to, kad “informacija judėtų“ ekrane? Čia ne mūsų darbas. Tegul tie, kam to reikia, nusiperka robotus, žodžių generatorius. Reikia ieškoti naujų būdų dirbti žurnalistais. Vienas jų –  pasitikėti visuomene ir kalbėtis su ja tiesiogiai.

Graikų žurnalistė, politinio naujienų portalo redaktorė Katerina Kitidi 2011 m. metė darbą ir kartu su kolega Aris Chatzistefanou sukūrė du filmus. „Skolokratija“ (2011) tiria Graikijos valstybės skolos priežastis, „Katastroika“ (2012) pasakoja apie viešojo sektoriaus privatizavimą vadinamosiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Internete filmus galite žiūrėti nemokamai. Juos finansavo žmonės, po kelis ar keliasdešimt eurų. Žinoma, Graikija didelė šalis, bet ir mes galime iš jų pasimokyti.  Graikų žurnalistai tikėjo, jog dirba gindami viešąjį interesą,  kad dominuojanti žiniasklaida nepateikia visuomenei svarbios informacijos, ir jie turi tą spragą užpildyti.  Jie nuolatos rengė susitikimus, kuriuose informuodavo visuomenę, ką daro, kiek jau padaryta, kas bus daroma toliau. Iš įmonių ir partijų paramos autoriai nepriėmė.

JAV bankrutavus laikraščiams dalis žurnalistų, pačių stipriausių, nuėjo į universitetus ir ten sukūrė pelno nesiekiančius žurnalistikos centrus, ieškodami finansavimo iš fondų, publikuodami savo darbus nemokamai ir taip vėl įgydami teisę į finansavimą iš viešųjų pinigų. ES finansavimas ne pelno siekiančioms žurnalistų organizacijoms nėra taip gerai išvystytas, bet ar jis bus išvystytas, priklauso ir nuo mūsų – ar mes būsime įsitikinę, kad to reikia.

Minčių daug. Bet mes labai pavargę. Bent jau daugelis mūsų. Taip pirmąjį GŽI susirinkimą ŠMC kavinėje ir įvertino pro šalį ėjusi menininkė. Gal Islandijoj jie viską daro lėčiau ir patiria mažiau streso, be to, jie turi karštas maudykles po atviru dangumi žiemą vasarą. O mums reikia rasti savų būdų kaip tvarkytis su žurnalistų perdegimu.

Tai, ką abiturientai sako apie mus, labai svarbu, bet nesiūlau rūpintis įvaizdžiu. Geriau galvokime apie prasmę, apie tai, ką mums patinka daryti, kodėl mylime savo darbą, kaip jaučiamės jį dirbdami, kas mums trukdo jaustis geriau ir dirbti įdomiau, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Kai mes nesijausime užguiti, kai įvertinsime savo galią, kai perskaitysime savo darbo sutartį ir pagalvosime, ar ji mums tikrai patinka, kai pasitikėsime savimi, pasitikės mumis ir abiturientai. Ar neturėtų intensyvų protinį darbą dirbantys žurnalistai gauti keletą apmokamų šabo mėnesių bent kas dešimt metų? Kad galėtų keliauti, studijuoti, skaityti, nuodugniai ką nors tyrinėti ir kontempliuoti, kad galėtų būti geresniais žurnalistais? Kol emancipacija dar tik vizija, ar nereikėtų pagalvoti apie kolektyvines derybas su darbdaviais šiuo klausimu? Dabar jūs juokiatės. O be reikalo. Mes geriau juoksimės, grimsime į žalingus įpročius, mokėsime savo psichoterapeutams arba keisime profesiją, užuot susivieniję ir pradėję derybas dėl to, ko mums gyvybiškai reikia?

Dėl tų pasikeitimų, kurie įvyko per dešimtmetį, mes su Mindaugu sakome tą patį, tik iš skirtingų perspektyvų. Stiklinė puspilnė ar pustuštė – tai nuomonės, požiūriai, interpretacijos, galima diskutuoti. Svarbiausia – neabejotinas faktas, kad stiklinė vis dar yra. Todėl verta pokalbį tęsti ;).

Flattr this

 >>>>>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Deguonį prieš rinkimus dozuokime skaidriai

GŽI pakartotinai skelbia Piliečių Santalkos 2008 m. parengtas vertingas rekomendacijas leidėjams ir žurnalistams, rengsiantiems informaciją apie artėjančius Seimo rinkimus. Pasiūlymai pravers norintiems suplanuoti darbą rinkimų kampanijos metu, išvengti profesinių krizių bei kaltinimų ir geriau tarnauti viešajam interesui.

Gerbiamasis žurnaliste ir leidėjau,

Jūsų dėmesiui siūlome Piliečių Santalkos parengtus „10 pasiūlymų žiniasklaidai-2008”. Tai rekomendacijos visuomenės informavimo priemonių savininkams, leidėjams bei redakcijoms, kurios rengs informaciją apie artėjančius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus.

Lietuvos žiniasklaida per 18 nepriklausomybės metų nuėjo savitą pamokų kelią siekdama geriau informuoti Lietuvos piliečius ir skaidriau nušviesti rinkimu kampanijas.

Vieniems tai sekėsi geriau, kitiems sunkiau.

Šiais pasiūlymais žiniasklaidos priemonės yra skatinamos sukurti savo informavimo strategiją rinkimų metui: apsispręsti kokios veiklos turėtų imtis žurnalistai ir kokios vengti arba iš viso atsisakyti, kokie turėtų būti redakcijos prioritetai – kam skirtina daugiau dėmesio, daugiau žmogiškų bei finansinių išteklių, kam mažiau.

Kai kurios redakcijos pačios puikiai susiplanuoja savo strategiją ir gali patarinėti kitoms kaip tai daryti (labai apsidžiaugtumėme, jeigu pasidalintumėte savo patirtimi). Kitos galbūt neturi sąlygų tai daryti arba iki šiol rinkimus traktavo kaip dar vieną užduotį.

Šie pasiūlymai visų pirma skirti tiems, kas duoną valgo iš žurnalistikos. Tačiau taip pat atsižvelgiama į eilinį skaitytoją, klausytoją bei žiūrovą, nes žiniasklaida nėra išimtinai leidėjų ar žurnalistų reikalas. Tai pagrindinis visuomenės informavimo apie save ir savo aplinką šaltinis, tad visuomenė domisi kaip rengiama informacija, su kokiomis problemomis susiduria redakcijos ir kaip jas sprendžia. Atsižvelgiant į šį skaitytoją, vietomis šiame dokumente pateikiama tokia medžiaga, kuri gali būti savaime suprantama įgudusiems plunksnos broliams ir sesėms.

Šie pasiūlymai parengti įgyvendinant Piliečiu Santalkos projektą „Rinkis rimtai“, kurio tikslas yra skatinti piliečius balsuoti Seimo rinkimuose ir patiems įvertinti kandidatus, politinių partijų programas. Plačiau apie projektą rašoma paskutiniame šio dokumento puslapyje.

Iš anksto dėkojame už dėmesį,

Piliečių Santalka

2008 06 25

10 pasiūlymu žiniasklaidai-2008

TURINYS

Kelios pradžios pastabos…………………………………………………………………..04

1. Tapatintis su rinkėjų, o ne kandidatų poreikiais …………………………………06

2. Įsiminti, jog žurnalistas politikui teikia „viešumo deguonį“………………… 08

3. Parengti rinkimų nušvietimo strategiją…………………………………………… 09

4. Viešinti redakcijos planus rinkimams nušviesti………………………………… 11

5. Skelbti tik pažymėtą politinę reklamą …………………………………………….. 12

6. Naudotis politiniu partijų programomis …………………………………………. 13

7. Taikyti aukščiausius profesionalumo standartus ……………………………… 15

8. Apdairiai naudotis visuomenės apklausų duomenimis ……………………… 16

9. Padėti balsuotojams rinkimų išvakarėse ………………………………………… 18

10. Sutelkti darbui visas redakcijos jėgas rinkimų dieną ……. ………………….19

Naudingos svetainės, ruošiantis rinkimams …………………………………………20

Naudinga literatūra …………………………………………………………………………20

Apie Piliečių Santalką …………………………………………………………………………… 22

Patarimus skaitykite čia.

GŽI info

  >>>> grįžti į pirmąjį puslapį

M.Nastaravičius: Vienas plius vienas nėra dešimt

Neseniai teko bendrauti su abituriente, svarstančia, kokią profesiją pasirinkti. „Negalvoji apie žurnalistiką?“, – paklausiau jos, prieš tai išgirdęs abejonę dėl filologijos studijų – Miglė tvirtina „gerai rašanti“, tačiau norinti „po mokslų pragyventi“.

Negaliu teigti, kad moksleivės atsakymas mane nustebino. Negaliu sakyti, kad tokią nuomonę išgirdau pirmą kartą. O Miglė tąkart kirto tiesiai: „Visi žurnalistai – parsidavę“. Ir suskubo dar kartą pridurti: „Visi!“

Paklausiau, kodėl ji taip galvoja, iš kur tokia „visus“ sulyginanti ir apibendrinanti nuomonė? Miglė apie tai sako girdėjusi iš mokytojų, iš tėvų. Be to, ji teigė ir pati matanti, kas „vyksta televizijose“. Apsidžiaugiau, kad jauna mergina turi tokį kritišką požiūrį – sąmoningų skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų labai reikia. Tačiau jos kritiškumas susijęs ne tiek su abejone, su noru pačiai nuspręsti, ką skaityti, kas, jos supratimu, yra tiesa, kiek su nepasitikėjimu tais „visais“. Kaip žmonėmis.

Miglei mėginau paaiškinti, kad „žmonių būna visokių“. Vadinasi, ir žurnalistų – visokių. Puikiai besimokanti, aktyvi moksleivė ir čia turėjo savų argumentų. „Taip, bet žurnalistai kalba tai, ką jiems liepia sakyti. Jie vaidina, kad kažką aiškinasi, tiria, bet man atrodo, jog viskas – dėl reitingų, dėl pinigų“, – rėžė pašnekovė, galvojanti, kad sąžiningų, tiesai ir profesionalaus darbo principams atsidavusių žmonių šioje srityje tėra vienetai. Pasidžiaugiau, kad bent tie vienetai Miglės galvoje sukasi. Vienas plius vienas – jau keli. Bent tiek.

Negaliu teigti, kad su Migle nesiginčyčiau. Ypač – studijų metais, kai mano rašiklis buvo sklidinas idealizmo. Prieš dešimtį metų atrodė, kad „tikras žurnalistas“ geba pasipriešinti bet kokiam spaudimui – pašnekovo, darbdavio, reklamdavio. Atrodė, kad tokių žmonių redakcijose užtenka. Vis pamatydavau straipsnį, oponuojantį bendrai laikraščio nuomonei ir nuotaikai. Vis išvysdavau televizijos laidą, kurioje buvo kalbinami jos savininką kritikuojantys visuomenininkai. Vis pasigarsindavau radiją, kai laidų vedėjai be išankstinio žinojimo ir pagiežos aiškindavosi, „kas dėl visko yra kaltas“. Užvertęs puslapį, išjungęs televizorių ar radiją jausdavau pagarbą ir konkretiems žmonėms, ir šiai profesijai. Vienas plius vienas tuomet atrodė kaip dešimt.

Nusivyliau? Turbūt. Labiausiai pačiu savimi. Nes mano galvoje, kitaip ne Miglės, sukosi skaidresni debesys. Kartodavau sau tokius žodžius kaip „visuomenės interesas“, „etika“, „principai“, „nepriklausomumas“, „pagarba“. Ir vis rasdavau žmonių, virš kurių galvų šiuos debesis „pakabindavau“. Dabar šie žmonės – nebe žurnalistikoje. Versle, politikoje. Kitur. O kas aplink? Aplink – savimi labai pasitikintys, dažnai jokio išsilavinimo (be žurnalistikos studijų) neturintys  žurnalistai, norintys tiesiog „pragyventi“. Kompromisai tiek su žurnalistikos principais, tiek su savo pačių vertybėmis – kasdienybė. „Aš galiu būti toks, koks esu reikalingas. Aš galiu prisitaikyti, galiu apsimesti, galiu tarnauti. Aš galiu rašyti taip, kaip reikia“. Štai tokie ir debesys.

Sakysite, kad dramatizuoju. Žinoma, kad dramatizuoju. Aplink – visokių. Ir puikių profesionalų, išeinančių iš darbo, jeigu jiems „kažkas kažką“ liepia. Ir visada drąsi „jaunoji karta“, kurioje vis dar pasitiko žmonių, nebijančių redaktoriaus paklausti klausimo „kodėl turėčiau?“. Ir „seni vilkai“, kurių negąsdina jokie „debesys“, jokie „atmosferiniai reiškiniai“. Tačiau šis tas, bent jau mano rašiklyje, pasikeitė. Turbūt tai, kad dabar vienas plius vienas visgi yra ne dešimt, o du.

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos

Jane Whyatt VU Žurnalistikos institute, foto I.Juodytės, “Žurnalistų pusryčiai“, TILS

Alkoholis ir narkotikai – taip žurnalistai [Jungtinėje Karalystėje] bando ištverti ne tik ilgas darbo valandas, bet ir bjaurius dalykus, kuriuos jie turi daryti“, – sako britų radijo žurnalistė, žiniasklaidos etikos ekspertė ir dėstytoja J.Whyatt. Žurnalistė yra pelniusi apdovanojimų už reportažus apie pažeidžiamas mažumas, priklauso JK Žurnalistų sąjungai (angl. National Union of Journalists), kur kartu su kitais Lygybės tarybos (angl. Equality Council) nariais kuria gaires žurnalistams. Gairės rengiamos norint padėti sąžiningiau, giliau ir be stereotipų rašyti ne tik apie tautines, religines, rasines ar seksualines mažumas, bet ir apie skurde gyvenančius, tam tikromis ligomis sergančius, prievartą patyrusius ar kitaip pažeidžiamus žmones. Žiniasklaidos kokybe suinteresuotos visuomeninės organizacijos siekia, kad etikos gairės taptų redakcijų etikos kodeksų ir vidaus taisyklių dalimi.  Vilniuje J.Whyatt viešėjo Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) kvietimu.

Levisono tyrimas

Susitikime su žurnalistikos studentais Vilniuje kalbėjote apie šiuo metu JK vykstantį Levisono (Leveson) tyrimą, atskleidžiantį [telefoninį šnipinėjimą, kyšius policijai ir kitas] nusikalstamas žiniasklaidos praktikas. Kaip šis tyrimas paveikė Jus?

Turiu pasakyti, kad nesu apklausiama Levisono tyrime, nesu pakviesta kaip liudininkė ar kuo nors kaltinama. Žinoma, buvau pasibaisėjusi tyrimo atskleistos korupcijos ir nusikaltimų mastu, bet turiu pripažinti, kad nebuvau nustebinta. Skaityti toliau “J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos“

V.Pakalkaitė: Pasitikėjimas (ne)perkamas

Gegužės 7 d. prezidentūroje vykusiame forume “Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“, skirtame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti, Verslo žurnalistų klubo prezidentė Vija Pakalkaitė itin atvirai kalbėjo apie paslėptą reklamą, užsakomuosius rašinius. Štai jos kalba:

 Mes, Verslo žurnalistų klubas, jungiame verslo ir ekonomikos srityse besispecializuojančius žurnalistus, tad kalbėsiu tik apie verslo ir žiniasklaidos verslo santykius. Pasisakymo tikslas – parodyti nepažymėtų užsakomųjų straipsnių, paslėptos reklamos ir kitų išsigimusių finansinių santykių tarp žiniasklaidos ir verslo tendencijas ekonominio nuosmukio metu.

Iš karto keliauju prie kelių konkrečių pavyzdžių iš spaudos:

1 pvz.: Teksto apie valymo paslaugų įmonę dalis:

“Prekybos centro bazės automobilių stovėjimo aikštelėje Savanorių prospekte įsikūręs automobilių švaros centras taip pat išskirtinis. <…> Patyrusi švaros įmonės komanda už jus galėtų pasirūpinti visais sunkiai įgyvendinamais švaros darbais“

2 pvz.: Apie telekomunikacijų įmonę:

Pavadinimas: “Telekomunikacijų bendrovės nuolaidos neaplenks ir mažų miestų“
Paantraštė: “Bendrovės lojalumo kortelės partnerių tinklas aprėps visą Lietuvą – nuolaidomis bus galima naudotis ir didžiuosiuose prekybos centruose, ir vietinėse parduotuvėse“.

Skamba kaip reklama? Bet taip nepažymėta. Prie šių pavyzdžių, kuriuos radau tiesiog pavarčiusi kelis po ranka gulėjusius leidinius, nėra niekaip pažymėta, kad tai – reklama, nenurodytas joks užsakymo numeris. Prie jų apskritai nenurodytas autorius arba nurodoma vis to paties autoriaus pavardė, kurio to leidinio metrikoje nėra.

Šalia šių rašinių buvo išspausdinti ir rimti tekstai apie ekonomiką ir verslą. Tačiau man, kaip skaitytojai, jau nebeįmanoma patikėti, kad ir jie būtų parašyti be jokių paslėptų minčių ir piniginių sandėrių.

Garsiai apie korupciją  žiniasklaidoje ir paslėptą reklamą kalbėti nelinkstama, ypač  tarp tų, kuriuos tai labiausiai liečia – žurnalistų. Žurnalistai, dirbantys žiniasklaidos priemonėse, kuriose nėra užsakomosios informacijos, su tuo akis į akį nesusiduria, padėtį mato tik iš šalies.

Ir tyli tie žurnalistai, kurie dirba priemonėse, kuriose priklausomai nuo to, ar verslo įmonė įsigijo reklamą ar kitais būdais finansiškai parėmė žiniasklaidos priemonę, turi rašyti teigiamus straipsnius arba visai negali minėti reklamos nepirkusios įmonės. Tyli galbūt bijodami prarasti darbą.

“Verslo žinių“ rubrikos “Media“ redaktorė, šiomis dienomis rengdama straipsnį panašia tema, paklausė žiniasklaidos stebėsenos įmonės “Mediaskopas“ turimų duomenų apie 2009 metų užsakomųjų straipsnių rinką.

Pasak bendrovės, polinkis užsakinėti straipsnius, priklausmai nuo verslo srities, svyruoja, kai kur užsakomųjų dalis nėra didelė.

Tai pat atkreipiamas dėmesys, kad savo komunikacijoje užsakytus straipsnius bene daugiausia yra linkę pasitelkti mobilieji operatoriai. Pernai užsakomieji straipsniai sudarė ketvirtadalį visų mobiliųjų operatorių komunikacijos ir tik trečdalis iš jų buvo “atvirai užsakyti“ – prie teksto nurodyta, kad tai reklama.

Pasak “Mediaskopo“, aludariai pernai užsakytus straipsnius pasitelkė apie 20% atvejų ir tik 15% jų turėjo užsakymo numerius.

Kas turi tai prižiūrėti? Vienas iš įstatymo numatytų prievaizdų yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos duomenys apie nubaustuosius yra, švelniai tariant, skurdoki.

Per daugiau nei dvejus metus, nuo 2008 metų pradžios dėl paslėptos yra skirtos keturios baudos po 1.000 Lt televizijoms ir trys po 1.000 Lt spaudos leidiniams. Taigi, iš viso septynios baudos, sudarančios 7.000 Lt.

Verslo žurnalistų klubo nariai pasidomėjo, kaip krizės metu laikosi “šešėlinė“ žiniasklaidos rinka – užsakomųjų, reklaminių straipsnių ir laidų. Apklausėme kelis verslo atstovus, kuriems yra svarbu, ką apie juos rašo žiniasklaida, tad jie susiduria su šiais reiškiniais dažnai.

Atsakymus pateiksiu neįvardydama verslo sričių, įmonių ir žiniasklaidos priemonių  pavadinimų. Tačiau pažymėsiu, kad daugiausia jie kalbėjo apie nacionalinius leidinius. Štai ką išgirdome:

Vienas verslo atstovas padėtį per krizę apibūdino taip: “Kas neturi reklamos biudžetų  – nebeturi žiniasklaidos kanalų“.

Esą jeigu perkama reklama – tada atsiranda vietos ir paslėptiems užsakomiesiems straipsniams, už kuriuos jau dažnai net papildomai primokėti nereikia.

1. Teigiama, kad jeigu iki krizės į kai kurių leidinių puslapius būdavo galima patekti ir be reklamos, su savaime įdomia informacija, dabar vieninteliu būdu būti pacituotam tapo reklamos pirkimas. Sakoma, kad pasitaiko atveju, kai iš parašyto teksto išbraukiama informacija tos įmonės, kuri nepirko leidinyje reklamos.

2. Dalis itin neigiamų tendencijų, anot mūsų pašnekovų, buvo itin ryškios praėjusių metų pradžioje.  Kalbėta apie bent jau laikiną padėtį vienoje iš žiniasklaidos priemonių, kurioje patys žurnalistai – jau net ne reklamos skyriaus atstovai – turėjo skambinti įmonėms ir siūlyti pirkti reklaminį plotą leidinyje.

3.  Jeigu įmonės vadovas norėtų teigiamai pakalbėti apie savo įmonę ir veiklą “vienos radijo stoties“ eteryje (girdėjome įvairias tos paslaugos kainas), laidelė kainuotų apie 3.500 Lt, 5 minutės eterio – apie 1.000 Lt. Sakoma, kad jeigu reikia, pašnekovą kalbins ir patogius klausimus uždavinės žurnalistas.

4. Dar šiek tiek apie kainas. Internete paieškojusi žodžių “reklaminiai straipsniai“, radau ne vieną galimybę juos pirkti regionuose. Pavyzdžiui, Joniškio leidinyje reklaminis straipsnis kainuoja 1,10 Lt be pridėtinės vertės mokesčio už vieną kvadratinį centimetrą, Prienų rajone – 0,90 Lt be PVM. Patys žurnalistai pasakoja, kad susidūrė su atvejais, kai regionų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, atėję į spaudos konferenciją, tarkime, ministerijoje sostinėje, jau nebesislėpdami patys prašo pinigų. Sako – kokia įdomi informacija apie tą ir tą, kodėl neperkate pas mus puslapių?

5. Kalbama, kad teigiamos naujienos arba neigiamos informacijos nutylėjimas apmokamas įvairiais legaliais būdais, ne tik sąskaitomis už reklamą,  bet ir dešimtimis tūkstančių litų siekiančiomis prenumeratos sąskaitomis.

6. Sakoma, kad televizijose reklamos užsakovai, pirkdami reklamos laiką, įtraukia papildomą sąlygą – pozityvi informacija apie juos turi būti skelbiama ir informacinėje programoje. Neva su šia sąlyga dažnai sutinkama.

7. Kalbama apie atsiradusią santykinai naują mada: prašyti pinigų už tai, kad žurnalistas ateitų į spaudos konferenciją, kitaip tariant, kad atliktų savo kasdienį  darbą. Kiek tai kainuoja? Vienu iš atvejų, apie kuriuos girdėjome, buvo prašyta kelių tūkstančių litų vertės reklamos užsakymo, kitu – kelių šimtų.

Tai – tik ledkalnio viršūnė, nagrinėjant, kaip yra pažeidžiamas įstatymas nenurodant, kur yra reklama.

Tad aš noriu Jūsų paklausti – ar kartais nėra išparduodami paskutiniai pasitikėjimo likučiai, po kelis tūkstančius litų, o kartais ir po kelis litus?“

Tekstas publikuotas 2010 m.  http://www.gzi.lt

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑