Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

gzi.lt archyvas

G.Kazlauskaitė: Žurnalistais dirba vaikai

Kaip velnias kryžiaus vengiu žodžio ,,infantilus“ – manding, juo ir taip pernelyg dažnai piktnaudžiaujama, jį nuvalkiojo geresnių argumentų nežinantys ,,kontroliniai smūgiai“ ir su natūraliu brendimu nesusitaikantys individai, grobuoniškai besidairantys gulinčių silpnesniųjų, kuriuos primušus, bus galima grynai darvinistine prasme evoliucionuoti. Vartoju jį nebent tais atvejais, kai susiduriu su bendraamžiu, dėl visų savo gyvenimo nesėkmių tebekaltinančiu tėvus ar mokytojus. Arba savo asmeninius kompleksus redukuojančiu į kažkokią mistinę Lietuvą, kuri kalčiausia dėl jo negabumo. Neiškenčiu, neištveriu jo nepavartojus – per LTV žiūrėjau tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją, kurioje šalies vadovė pateikė metinę ataskaitą. Turiu porą bičiulių reporterių, buvo įdomu, kaip jie formuluos klausimus. Dvigubas malonumas, mat pamatai ir žurnalistus – ne vien kokius klausimus jie užduoda, bet ir kaip atrodo (dominuojanti amžiaus grupė, lytis, antropologija). Kai kas pritrenkė neprilygstamu infantilizmu.

,,Ar esate giliai tikinti?“ – klausimą formuluoja vaikiškų bruožų jaunuolis. Neapsigaukime, emocinis kirtis ant žodžio ,,giliai“. Kas matė tiesioginę spaudos konferenciją, galėjo savo akimis įsitikinti, kaip buvo pateikiami klausimai ir kaip į juos buvo atsakyta. Tačiau tie, kurie tokios galimybės neturėjo ir, tarkime, didžiąją dalį informacijos sužino iš laikraščių – juk nenutuoks, kad susiduria su vadovėliniu atveju. Pirmakursiams žurnalistams derėtų parodyti tiesioginę transliaciją, o po jos – kas iš to buvo kolegų sukurta. ,,Delfyje“ paskelbtos žinutės antraštė – ,,D. Grybauskaitė neatskleidžia, ar yra tikinti“. Toliau, žinoma, seka savaip interpretuotas šalies vadovės atsakymas ir populistinė A. M. Brazausko laidotuvių istorijos interpretacija. Vulgaru, ką ir bepasakysi. Net nesupranti, ar tyčia vaikai taip parašė (gerai suvokdami, ko iš jų nori darbdaviai). Gal jie tiesiog elementariai negudrūs, gal tai hermeneutikos problema.

Galvoju, ar orus žmogus galėtų ištarti: ,,Aš esu giliai tikintis“. Juk tikėjimas yra brangi dovana, niekaip nesietina su, kad ir dvasiniu, įdirbiu, pastangomis, savęs vertinimu. Esu mačius žmonių, kurie visą gyvenimą trokšte troško Dievo ir į jį beatodairiškai veržėsi, o niekaip negirdžiu tokio sakinio jų lūpose. Kita vertus, bet kuris bent šiek tiek sąmoningas tikintysis, prieš pasirašydamas po tokia deklaracija, dar pagalvotų ir apie savikritiką bei autoironiją. Iššokti su tokiu uždaru klausimu – panašiai nemandagu ir mažaraštiška, kaip ir klausti – ,,Ar jūs didžiuojatės savimi?“ Ir po atsakymo paskelbti išvadas apie didybės maniją arba nevisavertiškumo kompleksą.

Tai, kad žurnalistais Lietuvoje dirba vaikai (t. y. jauni žmonės, neretai dar nesusiformavusiomis asmenybėmis) – nieko nuostabaus. Visai kaip Vaižganto ar Vienuolio aprašytame etnografiniame kaime, kur svarbiausias naujienas surankiodavo po kaimynų trobas šmirinėjantys piemenys. Jie ir pateiks visuomenei štai tokias originalias versijas – įsivaizduoju, kaip laikraščiai, kuriuose su tikrove prasilenkiama ar tik ne 50%, atsiliepia juos skaitančiųjų sveikatai. O kodėl vaikai siunčiami apklausti Prezidentės? Todėl, kad jie landžiausi, naiviausi, artistiškiausi. Ir neįdomią informaciją gebės paversti ,,įdomia“.

Visi paaugliai tam tikroje stadijoje psichologiškai ,,susidoroja“ su tėvais, juos ,,nugali“. Tai svarbu, norint evoliucionuoti, suvokti ir įtvirtinti savo autonomiją. Kai troleibusuose matau agresyviai, įžūliai besielgiančius paauglius (paprastai grupelėmis) – pernelyg nedramatizuoju, nes žinau, jog tuo metu jie ,,tvarkosi“ su tėvų represyvumu, tik netiesiogiai. Tėvus jiems simbolizuoja vyresni žmonės, kuriuos privalu pažeminti. Panaši ir kiek kito lygmens padėtis – Bažnyčia šiuo atveju virto jų pamėgta žaidimų aikštele ar troleibusu, kurioje nuoroda į Dievą Tėvą adekvati simbolinei tėvažudystei.

Bernardinai.lt

Šis tekstas publikuotas 2010 m. http://www.gzi.lt

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Reklama

V.Pakalkaitė: Pasitikėjimas (ne)perkamas

Gegužės 7 d. prezidentūroje vykusiame forume “Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“, skirtame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti, Verslo žurnalistų klubo prezidentė Vija Pakalkaitė itin atvirai kalbėjo apie paslėptą reklamą, užsakomuosius rašinius. Štai jos kalba:

 Mes, Verslo žurnalistų klubas, jungiame verslo ir ekonomikos srityse besispecializuojančius žurnalistus, tad kalbėsiu tik apie verslo ir žiniasklaidos verslo santykius. Pasisakymo tikslas – parodyti nepažymėtų užsakomųjų straipsnių, paslėptos reklamos ir kitų išsigimusių finansinių santykių tarp žiniasklaidos ir verslo tendencijas ekonominio nuosmukio metu.

Iš karto keliauju prie kelių konkrečių pavyzdžių iš spaudos:

1 pvz.: Teksto apie valymo paslaugų įmonę dalis:

“Prekybos centro bazės automobilių stovėjimo aikštelėje Savanorių prospekte įsikūręs automobilių švaros centras taip pat išskirtinis. <…> Patyrusi švaros įmonės komanda už jus galėtų pasirūpinti visais sunkiai įgyvendinamais švaros darbais“

2 pvz.: Apie telekomunikacijų įmonę:

Pavadinimas: “Telekomunikacijų bendrovės nuolaidos neaplenks ir mažų miestų“
Paantraštė: “Bendrovės lojalumo kortelės partnerių tinklas aprėps visą Lietuvą – nuolaidomis bus galima naudotis ir didžiuosiuose prekybos centruose, ir vietinėse parduotuvėse“.

Skamba kaip reklama? Bet taip nepažymėta. Prie šių pavyzdžių, kuriuos radau tiesiog pavarčiusi kelis po ranka gulėjusius leidinius, nėra niekaip pažymėta, kad tai – reklama, nenurodytas joks užsakymo numeris. Prie jų apskritai nenurodytas autorius arba nurodoma vis to paties autoriaus pavardė, kurio to leidinio metrikoje nėra.

Šalia šių rašinių buvo išspausdinti ir rimti tekstai apie ekonomiką ir verslą. Tačiau man, kaip skaitytojai, jau nebeįmanoma patikėti, kad ir jie būtų parašyti be jokių paslėptų minčių ir piniginių sandėrių.

Garsiai apie korupciją  žiniasklaidoje ir paslėptą reklamą kalbėti nelinkstama, ypač  tarp tų, kuriuos tai labiausiai liečia – žurnalistų. Žurnalistai, dirbantys žiniasklaidos priemonėse, kuriose nėra užsakomosios informacijos, su tuo akis į akį nesusiduria, padėtį mato tik iš šalies.

Ir tyli tie žurnalistai, kurie dirba priemonėse, kuriose priklausomai nuo to, ar verslo įmonė įsigijo reklamą ar kitais būdais finansiškai parėmė žiniasklaidos priemonę, turi rašyti teigiamus straipsnius arba visai negali minėti reklamos nepirkusios įmonės. Tyli galbūt bijodami prarasti darbą.

“Verslo žinių“ rubrikos “Media“ redaktorė, šiomis dienomis rengdama straipsnį panašia tema, paklausė žiniasklaidos stebėsenos įmonės “Mediaskopas“ turimų duomenų apie 2009 metų užsakomųjų straipsnių rinką.

Pasak bendrovės, polinkis užsakinėti straipsnius, priklausmai nuo verslo srities, svyruoja, kai kur užsakomųjų dalis nėra didelė.

Tai pat atkreipiamas dėmesys, kad savo komunikacijoje užsakytus straipsnius bene daugiausia yra linkę pasitelkti mobilieji operatoriai. Pernai užsakomieji straipsniai sudarė ketvirtadalį visų mobiliųjų operatorių komunikacijos ir tik trečdalis iš jų buvo “atvirai užsakyti“ – prie teksto nurodyta, kad tai reklama.

Pasak “Mediaskopo“, aludariai pernai užsakytus straipsnius pasitelkė apie 20% atvejų ir tik 15% jų turėjo užsakymo numerius.

Kas turi tai prižiūrėti? Vienas iš įstatymo numatytų prievaizdų yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos duomenys apie nubaustuosius yra, švelniai tariant, skurdoki.

Per daugiau nei dvejus metus, nuo 2008 metų pradžios dėl paslėptos yra skirtos keturios baudos po 1.000 Lt televizijoms ir trys po 1.000 Lt spaudos leidiniams. Taigi, iš viso septynios baudos, sudarančios 7.000 Lt.

Verslo žurnalistų klubo nariai pasidomėjo, kaip krizės metu laikosi “šešėlinė“ žiniasklaidos rinka – užsakomųjų, reklaminių straipsnių ir laidų. Apklausėme kelis verslo atstovus, kuriems yra svarbu, ką apie juos rašo žiniasklaida, tad jie susiduria su šiais reiškiniais dažnai.

Atsakymus pateiksiu neįvardydama verslo sričių, įmonių ir žiniasklaidos priemonių  pavadinimų. Tačiau pažymėsiu, kad daugiausia jie kalbėjo apie nacionalinius leidinius. Štai ką išgirdome:

Vienas verslo atstovas padėtį per krizę apibūdino taip: “Kas neturi reklamos biudžetų  – nebeturi žiniasklaidos kanalų“.

Esą jeigu perkama reklama – tada atsiranda vietos ir paslėptiems užsakomiesiems straipsniams, už kuriuos jau dažnai net papildomai primokėti nereikia.

1. Teigiama, kad jeigu iki krizės į kai kurių leidinių puslapius būdavo galima patekti ir be reklamos, su savaime įdomia informacija, dabar vieninteliu būdu būti pacituotam tapo reklamos pirkimas. Sakoma, kad pasitaiko atveju, kai iš parašyto teksto išbraukiama informacija tos įmonės, kuri nepirko leidinyje reklamos.

2. Dalis itin neigiamų tendencijų, anot mūsų pašnekovų, buvo itin ryškios praėjusių metų pradžioje.  Kalbėta apie bent jau laikiną padėtį vienoje iš žiniasklaidos priemonių, kurioje patys žurnalistai – jau net ne reklamos skyriaus atstovai – turėjo skambinti įmonėms ir siūlyti pirkti reklaminį plotą leidinyje.

3.  Jeigu įmonės vadovas norėtų teigiamai pakalbėti apie savo įmonę ir veiklą “vienos radijo stoties“ eteryje (girdėjome įvairias tos paslaugos kainas), laidelė kainuotų apie 3.500 Lt, 5 minutės eterio – apie 1.000 Lt. Sakoma, kad jeigu reikia, pašnekovą kalbins ir patogius klausimus uždavinės žurnalistas.

4. Dar šiek tiek apie kainas. Internete paieškojusi žodžių “reklaminiai straipsniai“, radau ne vieną galimybę juos pirkti regionuose. Pavyzdžiui, Joniškio leidinyje reklaminis straipsnis kainuoja 1,10 Lt be pridėtinės vertės mokesčio už vieną kvadratinį centimetrą, Prienų rajone – 0,90 Lt be PVM. Patys žurnalistai pasakoja, kad susidūrė su atvejais, kai regionų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, atėję į spaudos konferenciją, tarkime, ministerijoje sostinėje, jau nebesislėpdami patys prašo pinigų. Sako – kokia įdomi informacija apie tą ir tą, kodėl neperkate pas mus puslapių?

5. Kalbama, kad teigiamos naujienos arba neigiamos informacijos nutylėjimas apmokamas įvairiais legaliais būdais, ne tik sąskaitomis už reklamą,  bet ir dešimtimis tūkstančių litų siekiančiomis prenumeratos sąskaitomis.

6. Sakoma, kad televizijose reklamos užsakovai, pirkdami reklamos laiką, įtraukia papildomą sąlygą – pozityvi informacija apie juos turi būti skelbiama ir informacinėje programoje. Neva su šia sąlyga dažnai sutinkama.

7. Kalbama apie atsiradusią santykinai naują mada: prašyti pinigų už tai, kad žurnalistas ateitų į spaudos konferenciją, kitaip tariant, kad atliktų savo kasdienį  darbą. Kiek tai kainuoja? Vienu iš atvejų, apie kuriuos girdėjome, buvo prašyta kelių tūkstančių litų vertės reklamos užsakymo, kitu – kelių šimtų.

Tai – tik ledkalnio viršūnė, nagrinėjant, kaip yra pažeidžiamas įstatymas nenurodant, kur yra reklama.

Tad aš noriu Jūsų paklausti – ar kartais nėra išparduodami paskutiniai pasitikėjimo likučiai, po kelis tūkstančius litų, o kartais ir po kelis litus?“

Tekstas publikuotas 2010 m.  http://www.gzi.lt

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

T.Vaiseta: Žiniasklaida ir giltinė: kurią nuo kurios saugoti?

Prieš pusantros savaitės į elektroninę pašto dėžutę įkrito laiškas, pranešantis, kad susikūrė naujas tinklalapis – netektys.lt. Jo paskirtis (bent kol kas) – publikuoti užuojautas. Taigi lietuviškose interneto platybėse atsivėrė nauja mirties komercijos niša. Tiesa, labai kukli, palyginti su tuo, kas jau daroma, ir ypač su tuo – ką dar galima nuveikti. Bet akivaizdu, kad mirties eksploatacija po truputį užkariauja naujas elektronines erdves. O kad tai lemia ne vien interneto privalumai (greitis, patogumas, paprastumas), bet ir mirties „pelningumas“, pabandysiu čia įrodyti. 

Kai pradėjau galvoti, ar reikia apsaugoti mirtį nuo žiniasklaidos, sumojau, kad būtina prieš skaitytojus pasiteisinti, kodėl mirtis tokia ypatinga ir kodėl ją reikia apsaugoti. Mat kilo įtarimas, kad su tokiu teiginiu nebūtinai reikia sutikti. Mirties neliečiamybė nebeatrodo savaime suprantama: jos žiniasklaidoje tiek daug, kad apie kažkokią butaforinę apsaugą gal net neverta svarstyti? Aišku, kad tokia dvejonė man iškilo, rodo tik tai, kiek esu pažeistas žiniasklaidinio mąstymo, jog viešuma turi teisę skverbtis visur, į mirtį – taip pat.

Šio pranešimo tikslas nėra išskleisti santykį su mirtimi šiuolaikinėje kultūroje, apčiuopti giluminius jo bruožus. Tesiekiu parodyti, kas per daiktas „mirtis“ yra žurnalistiniame darbe ir kokios jos išnaudojimo galimybės.

Todėl mirties neliečiamybei ar jos ypatingumui pagrįsti pasiskolinu rašytojo Sigito Parulskio mintis iš teksto, skirto tam pačiam fenomenui – mirties ir merdėjimo viešinimui žiniasklaidoje: „Įdomiau paanalizuoti fenomeną, kuris mūsų valstybės gyvenime pasidarė toks kasdienis – atkaklus žmogaus, asmens privatumo ignoravimas, asmeninės erdvės pažeidinėjimas. Iš esmės mirtis yra vienintelis, paskutinis originalus, ligi skausmo autentiškas ir niekaip nenuplagijuojamas žmogaus aktas, kurį jis savo gyvenime atlieka vienintelį sykį ir netgi nepaisant jo valios, norų ar svajonių“ ir “<…> nereikėtų šio reiškinio vadinti nepagarba mirčiai. Tai tik nepagarba žmogui. Mirtis – fantomas, ji neturi jokių savybių, kad su ja būtų galima užmegzti diplomatinius santykius, derėtis ar netgi kovoti su ja, kaip pastaruoju metu įprasta kvailai samprotauti“.

Taigi be saiko išviešindama ir vulgarizuodama mirtį žiniasklaida gali pažeisti ne reiškinį, beasmenį veiksmą, suplėšyti ne visiems vienodai rūpimą sakralumo šydą, o įžeisti žmogų, peržengti jo orumo ribas. Dažnai šiame ir panašiuose kontekstuose vartojamą metaforą „mirties pornografija“ taip pat galėtume suprasti kaip mirties sumechaninimą, atskyrimą nuo tokių žmogiškų jausmų, kaip liūdesys, gedėjimas, skausmas. Visa tai galėtume laikyti pagrindiniu argumentu, kodėl mirtis turėtų būti saugoma nuo žiniasklaidos.  Be to, kalbėsiu apie internetinę Lietuvos žiniasklaidą. Mažiausiai dėl kelių priežasčių: palyginti su tradicine žiniasklaida (spauda, televizija, radijas) ji yra įgijusi pranašumą suteikiančių instrumentų, leidžiančių aiškiau nustatyti auditorijos poreikius ir interesus.

Jeigu televizijoms tenka kliautis telemetrais, radijui ir spaudai – apklausomis, internetinis tinklalapis turi išganingą skaitliuką, kuris fiksuoja kiekvieną paspaudimą ir įėjimą į tekstą. Netikslumų neišvengsi, bet tokio matavimo paklaida žymiai mažesnė nei kitų žiniasklaidos priemonių. Be to, duomenys iš auditorijos gaunami akimoju ir be paliovos, todėl galima žaibiškai reaguoti į kintančius interesus.

Turinio prasme internetas yra beformė masė. Netiesa, kad popierius ištveria viską. O štai internetas – tikrai taip. Jeigu visos kitos žiniasklaidos priemonės turi tam tikrus apribojimus – vietos ar laiko, internetui tai nerūpi – kiek reikia, tiek čia sutilps. Be to, gali skaitytoją atakuoti vos vienu sakiniu, gali austi ištisas paklodes. Kas efektyviau – pagal situaciją. Lietuvoje su tinklalapiais operatyvumu galėtų varžytis televizijos ir radijo stotys, bet šito nedaro, konkuruoja tik skirtingi portalai, o medijų įvairove – net ir teorinių galimybių kitos žiniasklaidos priemonės neturi. Tuo noriu pasakyti, kad internete su kiekviena medžiaga galima nusigriebti maksimalų skaičių skaitytojų. Internetinė žurnalistika – savotiška bitininkystė. Aplinkui dūzgia spiečiai bičių, o kuriame avily nutūps, priklauso nuo pateiktų sąlygų, nepasakytum, pagundų.

Mirtis – viena iš tokių pagundų. Banalu sakyti, kad ji yra tapusi preke. Užtat minėtieji interneto skaitikliai jau spėjo išmatuoti jos vertę. Komercinės paslapties sumetimais realių skaičių nevardysiu, tačiau supažindinsiu jus, koks yra maždaug tekstų apie mirtį populiarumas, palyginti su kitomis medžiagomis.

Paėmiau tik dvi lenteles: populiariausių per beveik ketverius lrytas.lt gyvavimo metus straipsnių penkiasdešimtuką ir analogišką šių metų penkiasdešimtuką. Vadinasi, tai nėra sisteminė analizė, kiek iš viso buvo pateikta tekstų apie mirtį ir kiek iš jų pavyko prasimušti į šiuos savotiškus „topus“. Vis dėlto ir tokia „topų“ apžvalga gali padėti susidaryti vaizdą, kiek bičių sunešė medų į korius.

Visų laikų skaitomiausių straipsnių penkiasdešimtuke pranešimų apie vieno žmogaus mirtį yra 3 (visi – pirmajame penkioliktuke). Tačiau jei raktinį paieškos žodį „mirtis“ praplėsime ir pridursime visus tuos straipsnius, kurie susiję nebūtinai tik su vieno žmogaus mirtimi, bet ir mirtinomis ligomis (merdėjimu), laidotuvėmis, taip pat mirtinomis avarijomis ir nužudymais, gautume 18, arba daugiau nei trečdalis visų medžiagų. 

Kad susidarytų geresnis įspūdis, bandžiau atrasti kitą tematiką, kuri galėtų konkuruoti su mirtimi. Ją sąlyginai pavadinau „žmonės“, t.y. daugiausia variacijos garsenybių tema ar neįprasti žmonių likimai. Tokių suskaičiavau 10. Beje, kam knieti vis dėlto sužinoti, kiek žmonių perskaito (ar paspaudžia) vieną tokį straipsnį, paminėsiu, kad penkiasdešimtoje vietoje esantis straipsnis surinko daugiau nei 80 tūkst. skaitytojų. 

Jei peržvelgtume šiemet publikuotų tekstų populiariausiųjų sąrašą, rastume panašią situaciją: pranešimas apie vieno žmogaus mirtį pateko tik 1, tačiau praplėtę „mirties“ sąvoką, jau galėtume suskaičiuoti 13, t.y. ketvirtadalis visų medžiagų. Tiesa, santykinė lyginamoji tema „žmonės“ nežymiai šį kartą lenkia – 15, bet jos straipsnių spektras vis dėlto labai platus: nuo „Naujosios JAV erotikos sensacijos – kaunietės Skyylos“ iki Džordanos Butkutės surikimo: „Jis – ne žmogžudys!“. Šių metų penkiasdešimtoje vietoje atsidūrė straipsnis, surinkęs daugiau nei 67 tūkst. paspaudimų.

Taigi mirties tema traukia žmones. O žiniasklaida, savo ruožtu, naudojasi šiuo masalu ir išmelžia iš jo kiek gali, taip ją eskaluodama. Be abejo, ne kiekviena mirtis įsuka skaitiklį. Žurnalistikoje vyrauja „stalinistinis“ pricipas. J.Stalinas sakė, kad vieno žmogaus mirtis – tragedija, daug mirčių – statistika. 

Žiniasklaidoje šis posakis modifikuojamas: jei tas vienas žmogus – garsus, dėmesio verta tragedija, jei daug mirčių – dėmesio kiekis proporcingai priklausys nuo mirčių skaičiaus. Dar galioja subtilesni žurnalistiniai dėsniai. Kiekvieną dieną beveik nepastebimai kartu su visu srautu nuplaukia žinios apie avarijose žuvusius žmonės. Tačiau jei tokią naujieną galima iliustruoti nuotraukomis iš įvykio vietos, jos vertė pakyla iki pagrindinių medžiagų.

Ten pat ji atsiduria, jeigu mirtį pavyksta detalizuoti. Pamenu, kaip gavome pranešimą, kad Vilniuje pėsčiųjų perėjoje buvo mirtinai partrenktas žmogus. Informacija be didesnio susidomėjimo būtų nuplaukusi, jeigu ne gautas papildymas, arba detalizavimas, kad prie avariją sukėlusio automobilio vairo sėdėjo studentas ir pėsčiojo nespėjo pamatyti, nes vėlavo į paskaitą. Skaitomumas šoko penkiagubai į viršų.

Tačiau išskirtinio dėmesio, o taip pat daugiausia kritikos dėl peržengtų privatumo ribų sulaukia žinios apie mirtinas garsių žmonių ligas ir jų mirtis. Čia, žinoma, turiu galvoje tokius amžinatilsį žmones, kaip Jurga Ivanauskaitė, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė. Pateiktas per visus ketverius metus labiausiai skaitytų straipsnių sąrašas kiek iškreiptas ta prasme, kad augantis bendras tinklalapio skaitytojų skaičius lemia, jog dabar ir ne pačios įdomiausios medžiagos surenka kur kas daugiau paspaudimų nei populiariausi tekstai prieš trejus metus.

Tokiu būdu šiame penkiasdešimtuke nerastume žinios apie rašytojos J.Ivanauskaitės mirtį, nors savu laiku ji sumušė visus „rekordus“. Nesu atlikęs specialių tyrimų, todėl kelčiau tik hipotezę, kad būtent J.Ivanauskaitės liga ir iškeliavimas Anapilin įsuko mirties eskalaciją lietuviškoje žiniasklaidoje. 

Negalėtum sakyti, kad mūsų tėvai ar seneliai nebuvo matę savotiškų viešų mirčių. Kol vakariečiai apraudodavo Johną F.Kennedy ar Johną Lennoną, šiapus geležinės uždangos kolektyviškai išlydėti Josifas Stalinas ir Leonidas Brežnevas (nors ašaros riedėjo ne tokios nuoširdžios).

Žinoma, atgautos nepriklausomybės laikais garsūs žmonės taip pat mirdavo, ir tokios žinios sulaukdavo didelio dėmesio. Ričardo Gavelio mirtis atkreipė visuomenės dėmesį, daug kur jis buvo prisimintas, išleista jam atminti skirta knyga. Bet drįsčiau teigti, kad prie jo mirties paskelbimo dar negalėtume pridurti žodžio „ažiotažas“. O prie J.Ivanauskaitės – jau galėtume.

Viešumo ir privatumo ribos (ypač pasirodymas viešumoje jau nualintai mirtinos ligos) ryškiai pasistūmė būtent su jos mirtimi. Tuomet man teko rašyti jai skirtą tekstą. Ten teigiau: „Išeidama J.Ivanauskaitė visiems mums suteikė paprastą ir kartu neįkainojamą pamoką, savo pavyzdžiu atskleisdama, kad gyvenimas ir mirtis – nuolat šalia, tad ir mirtį reikia priimti be isterijos, siaubo, prakeikimų. Taip pat, kaip ir gyvenimą“.

Ir dabar manau, kad mirtinos ligos paviešinimas mūsų vis dar pakankamai uždarai visuomenei gali išeiti į naudą. Iš asmeninės patirties žinau, kad kartais sunkūs ligoniai prilyginami raupsuotiesiems, kuriuos privalu atskirti nuo visuomenės, apie juos kuo mažiau kalbėti ir nešti gėdos žymę širdyje.

Nereiktų pamiršti ir to, kad J.Ivanauskaitė pirmoji Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo peržengė kitą – seksualumo – tabu. Kol romaną „Ragana ir lietus“ pardavinėjo erotikos prekių parduotuvėse, formavosi smalsių slapukų armija, kuriai įdomus tapo kiekviena dar nepažįstamo gyvenimo niuansas, o jį įkūnijo J.Ivanauskaitė. Dar prisidėjo jos trauka Rytų filosofijai, ir rašytoja kaip mistinis magnetas ėmė traukti smalsuolius. Nežinau, ar sąmoningas, bet man atrodo logiškas J.Ivanauskaitės pasirodymas „Stiliaus“ žurnale jau sergant. Tai buvo tabu laužymas. 

Tačiau tai pasakęs, privalau pridurti, kad spaudoje būta ir kitų nuotraukų, kur rašytoja, grįžusi iš ligoninės Švedijoje, oro uoste nuo fotografų blyksčių slėpėsi už gėlių puokštės. Ta gėlių puokštė, be abejonės, buvo jos privatumo demarkacinė linija. Žiniasklaida jos nepaisė, šis atvejis ją pernelyg masino.

O kas taip masina? Mindaugas Paknys knygoje „Mirtis LDK kultūroje: XVI-XVII a.“ aprašo gerosios mirties vadovėlio reiškinį. Iš tokio vadovėlio galima daugmaž įsivaizduoti, kokia mirtis tais laikais laikyta ideali. Pabandžiau įsivaizduoti, kokia „geroji mirtis“ arba „tobula mirtis“ būtų pagal šiuolaikinę žiniasklaidą, t.y. kas priverstų be atvangos suktis skaitliuką. Ją turėtų sudaryti tokie komponentai: garsus žmogus, egzotiškos ar neįprastos, netikėtos mirties aplinkybės, geistina šiek tiek erotikos elementų ir, žinoma, šiek tiek paslaptingumo priemaišų.

O susidėliojęs tokią schemą, lengvai aptikau pavyzdį praktikoje – aktoriaus Davido Carradine’o mirtis. Lietuvoje ji tik ne visiškai išpildė „žinomumo“ kriterijų, bet visais kitais atvejais galėtų būti aprašyta „gerosios mirties“ vadovėlyje žurnalistams: jo kūnas rastas egzotiškame krašte, visiškai netikėtai, švelniai tariant, visiškai neįprastomis aplinkybėmis – užsiiminėjo kaži kokiais „autoerotikos“ pratimais. Tuo sunkiai norėję patikėti artimieji (kas gi norėtų patikėti) ėmė abejoti oficialia mirties versija ir pripūtė paslaptingumo. 

Neseniai žiniasklaida patyrė, kad galima pranokti net „tobulą mirtį“. Tai padaryti, žinoma, gali tik karalius. Šį kartą – popmuzikos. Mėgstama linksniuoti, kad Michaelo Jacksono mirtis buvo paskutinė iš globalinio masto žvaigždžių ir kad tokio ažiotažo daugiau niekam nepavyks pakartoti. Galbūt. Tačiau aš labiau linkęs M.Jacksono mirčiai priskirti „pirmosios“, o ne „paskutinės“ mirties statusą. Mano galva, tai buvo pirmoji iš tiesų „jutūbinė“ mirtis.

Galime prisiminti dar vieną motyvą iš viduramžiškos mirties sampratos. „Danse macabre“, arba Šokanti mirtis, kurią geriausiai įsivaizduoti iš I.Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“: horizonte šmėkščioja šokanti mirtis, kuri išsiveda pulkelį mirusiųjų. Tai, kas vyko po M.Jacksono mirties, primena tolimą šio „danse macabre“ reminiscenciją. Pirmą rytą pratrūkusi gerbėjų rauda netrukus liovėsi, o ją pakeitė per visus žemynus nuvilnijusi šokių maratono banga. Visame pasaulyje gerbėjams dingojasi, kad paminėti M.Jacksono mirtį reikia masiniais susibūrimais, atkartojant jo šokio judesius, visa tai nufilmuoti ir įdėti į youtube.com, t.y. pasidalyti su kitais.

Dažnai tai vyko (ar tebevyksta) vadinamojo „flashmob“ principu, kai į vieną viešosios erdvės vietą susibūrė žmonės netikėtai aplinkiniams ima šokti. Peržiūrėję yuotube.com, aptiksite kur kas daugiau masinių šokių nei raudų. Ši pirmoji „jutūbinė“ mirtis parodė, kaip žmonių santykį su mirtimi gali pakeisti žiniasklaida ir „paražiniasklaidinės“ priemonės. 

Beje, jei neklystu, Lietuvos žiniasklaida per M.Jacksono mirtį taip pat pirmą kartą pasinaudojo kita internetine funkcija – angliškai jie vadinami „feedback“. Vienas portalas kvietė skaitytojus siųsti savo prisiminimus (tekstinius ir vaizdinius). Kitaip tariant, viešai pasidalinti skausmu.

Lietuvos internetinės žiniasklaidos santykis su mirtimi atitinka bendrąsias tendencijas. Mirties šokiai anaiptol nėra blogiausia iš tendencijų. Juokauti nesinori, kai pažeidžiama privatumo erdvė. Nuo tokios žiniasklaidos mirtį reikia saugoti. Tačiau pabaigai norėčiau pateikti pavyzdį, kad gali būti ir blogiau: šių metų pradžioje visa britų spauda intensyviai aprašinėjo 27 metų merginos Jade Goody merdėjimą ir mirtį. Jos istoriją net norėtųsi pavadinti „totalinės žiniasklaidos kontrolės“ pamoka. Dar būdama sveika, moteris išgarsėjo dalyvaudama realybės šou „Didysis brolis“. Buvo išmesta dėl rasistinių įžeidinėjimų kitos dalyvės indės atžvilgiu. Vėliau J.Goody atsiprašė ir net nuvyko į analogišką realybės šou Indijoje. Ten televizijos kamerų akivaizdoje gydytojai moteriai pranešė, kad ji serga vėžiu. 

Grįžusi į Didžiąją Britaniją J.Goody paskelbė norinti numirti viešai, esą iš kontraktų su žiniasklaidos priemonėmis surinkti pinigai (susidarė daugiau nei 1 mln. eurų) atiteks jos dviem mažamečiams vaikams. Jos artėjimas prie mirties buvo tiesiog mėsinėjamas. Kameros išjungtos tik likus trims dienoms iki J.Goody mirties.

Pranešimas skaitytas Ateitininkų federacijos ir „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalo studijų savaitgalio „Teisių saugojimas šiandienėje Lietuvoje“ metu. Portale gzi.lt jis publikuotas 2009 metais.

Spaudoje – tik skaidrumo daigai

Lietuvoje tik pradedamos diegti kai kurios žiniasklaidos skaidrumo priemonės, įprastos Vakarų spaudoje. Kai pažangių pasaulio šalių redakcijos įgyvendina skaidrumo priemones siekiant skaitytojų pasitikėjimo, Lietuvos dienraščiai tebegyvena mintimi, jog skaitytojai turėtų jais paprasčiausiai tikėti.

Tokios išvados pateikiamos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus užsakymu atliktame tyrime, ar Lietuvos laikraščiai taiso savo klaidas, ar jų savininkai informuoja skaitytojus apie savo turtinius interesus.

Per tyrimą taip pat klausta, ar redakcijos pataria darbuotojams, kaip elgtis, siekiant vengti interesų konfliktų, ar paaiškina savo sprendimus skaitytojams, ar laikraščiai yra atviri skaitytojų kritikai bei skatina skaitytojų ir žurnalistų bendravimą.

Šiais aspektais analizuoti penki Lietuvos dienraščiai: „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Respublika“, „Verslo žinios“ ir „Vilniaus diena“.

Keturi iš penkių laikraščių, išskyrus „Vilniaus dieną“, tiriamuoju laikotarpiu neskelbė jokių skelbtos informacijos pataisymų, taigi nepripažino nė vienos savo darbo klaidos. Keturi iš penkių, išskyrus „Verslo žinias“, neskelbė jokių laiškų redakcijai, kuriuose būtų kritikuojamas leidinio turinys.

Pasak tyrimo autorių, nė vienas dienraštis neskelbė reikiamos informacijos apie savininkus ar jų turtinius interesus. Jokia redakcija negalėjo pasidžiaugti nei savomis rašytinėmis elgesio normomis, nei taisyklėmis, kuriomis būtų aiškiai atskirtos redakcijos ir verslo funkcijos, nei informavimo nuostatomis, kurias perskaičius būtų aišku, kokiais kriterijais redakcija atrenka ir skelbia informaciją.

Redaktoriai nė karto neinformavo skaitytojų apie jų naudojamą informavimo politiką, jokioje redakcijoje neveikė ombudsmeno institutas, nebuvo rengiami klausimynai skaitytojams apie laikraščio turinio tikslumą bei šališkumą, nebuvo organizuojami specialūs redakcijų susitikimai su skaitytojais.

„Ironiška, bet Lietuvoje laikraščiai reikalauja skaidrumo iš valstybės institutų, verslo struktūrų, visuomeninių organizacijų, tačiau patys yra linkę apie save ir savo veiklą suteikti minimalią informaciją arba jos visai neteikti“, – rašoma tyrimo išvadose.

Skaidrumo priemonės Lietuvos dienraščiuose lygintos su tomis, kurias įgyvendina po du Švedijos ir Latvijos dienraščiai: „Dagens Nyheter“, „Svenska Dagbladet“, „Latvijas Avize“ ir „Diena“.

Per tiriamąjį laikotarpį švedų dienraščiai tikslino įsivėlusias klaidas 26 kartus, nepaisydami stereotipo, kad klaidų ištaisymai gadina dienraščio reputaciją. Ypač tai dažnai darė „Svenska Dagbladet“ – 23 kartus. Lietuvos ir Latvijos dienraščiai to beveik nedarė.

Latvių „Diena“ turi savo etikos kodeksą, švedų „Svenska Dagbladet“ turi atskiras rašytines taisykles, padedančias išvengti interesų konfliktų.

Trijuose iš tirtų dienraščių yra ombudsmeno pareigybė tokiu pačiu ar kitu pavadinimu, bet su tokiomis pačiomis deleguotomis funkcijomis. „Dagens Nyheter“ šią pareigybę inicijavo nuo 2008 metų gegužės, „Svenska Dagbladet“ turi kokybės redaktorių, kurio pagrindinė funkcija – spręsti visuomenės skundus dėl leidinio faktinių ar stilistinių netikslumų. Latvių „Diena“ taip pat turi ombudsmeną

Tyrimo autorių teigimu, užtikrinant grįžtamąjį ryšį svarbu suteikti skaitytojams specialią vietą dienraštyje, kur jie galėtų išsakyti savo nuomones ir vertinimus apie leidinį. Tokia praktika egzistuoja tirtuose švedų dienraščiuose:

„Svenska Dagbledet“ rasta 20 skaitytojų komentarų apie leidinį, „Dagens Nyheter“ – 36.

Informaciją apie savininkus pateikia švedų spaudos atstovai, vis dėlto nė vienas iš tirtų Švedijos ir Latvijos dienraščių neteikė informacijos apie savininkų leidybos ir asmeninius finansinius interesus.

Tik „Latvijas Avize“ įvairiuose šalies regionuose organizuoja susitikimus su skaitytojais.

Apibendrindami tyrimo autoriai pabrėžė, kad Švedijos žiniasklaida dėl didesnės demokratijos patirties kelia ir taiko sau aukštesnius žiniasklaidos atskaitingumo reikalavimus.

Tyrimo periodas buvo pasirinktas atsitiktinės atrankos būdu, ištirti 2008 metų leidinių numeriai. Lietuvoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas po vieną savaitę per keturis mėnesius. Latvijoje ir Švedijoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas per tris mėnesius.

Tyrimą Lietuvoje atliko Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius, buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis Romas Sakadolskis, žurnalistė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų komisijos narė Audronė Nugaraitė. Latvijoje – anksčiau tiriamosios žurnalistikos srityje dirbusi ir įsteigusi „Transparency International“ skyrių Latvijoje Inesė Voika. Švedijoje – daugiau kaip tris dešimtmečius įvairiose Švedijos žiniasklaidos priemonėse dirbęs Arne Bengtssonas (Arnė Bengtsonas).

BNS

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

Ž.Pečiulis: Kam reikalingas Žurnalistikos institutas, arba kas yra konvekciniai lietūs?

Dėkoju Audrai Čepkauskaitei  ir GŽI už publikaciją apie Žurnalistikos studijas (“Koks yra žurnalistikos instituto žanras?“). Būna tekstų, kurių niekas neskaito, būna ir tokių, kuriuos perskaitęs  iš karto užmiršti.

Šis tekstas  sukėlė  nevienareikšmių reakcijų, jis – tarsi lakmuso popierėlis, kiekvieno akyse  nusidažęs  kitokia spalva.

Pasigirdusios pirmosios reakcijos parodė, kad kai kurie  mūsų studentai  į Žurnalistikos institutą pateko nepelnytai, nepaisant mūsų pastangų stojamojo egzamino metu. Anonimiškai plūsti dėstytojus, vyresnius kolegas yra žemas užsiėmimas kiekvienam žmogui, juo labiau  būsimam žurnalistui.

Nepadės jam nei objektyvumo teorija, nei komunikacijos filosofija, nei etikos paskaitos. Net  pusšimtis kviestinių užsienio dėstytojų jam nepadės.

Dėkoju nesislapstantiems kolegoms studentams, tačiau  su kai  kuriais jų norėtųsi dažniau susitikti paskaitose, o ne diskutuoti internetu (nors suprantu, kad taip patogiau ir moderniau).

Viešoji erdvė yra viešoji erdvė. Paprašius studentų  įvertinti praėjusios semestro dalykus ir dėstytojus, anoniminėse anketose radau  pakankamai palankius vertinimus (stiprus ketvertas penkių balų sistema). Be abejo, buvo ir pastabų, pageidavimų. Anoniminėje viešojoje erdvėje – beveik  apokaliptinės nuotaikos (tiesa, su išlygomis).

Nusibostu sakydamas, kad universitetas – tai ne vienas ar kitas dalykas, ne vienas ar kitas dėstytojas. Tai –  metai, praleisti unikalioje universitetinėje aplinkoje, bendravimas su kolegomis ir dėstytojais. Tai – teorija ir  praktika, mokslas ir kūryba. Tai vieta, kur galima mąstyti, ginčytis. Net ir nepatikęs dėstytojas, tuomet atrodęs nereikalingas dalykas – yra studijų, patirties kaupimo dalis.

Su studentais kalbamės ir kalbėsimės. Neseniai jų iniciatyva vyko diskusija apie žurnalistų rengimą, kuri bus publikuojama “Žurnalistikos“ almanache. Pirmakursiai   kviečia  pasikalbėti studentus ir dėstytojus  ir po šios publikacijos. Susitiksime ir diskutuosime.

Keletą žodžių noriu tarti dėl kai kurių žurnalistikos bėdų, kurias  priminė Audros tekstas.

Žurnalistikos bėdos, deja, atsiveria ir rašant apie žurnalistiką. Tik tuomet, kai kritiką patiriame savo kailiu, jas skaudžiau ir akivaizdžiau matome.

Dažnai pamirštame kontekstą. Nerūpi nei  Lietuvos  aukštojo mokslo situacija, nei pasižvalgome, kaip sekasi rengti žurnalistus kitose mūsų  aukštosiose mokyklose. Tuomet lieka tik vienas ir pats blogiausias Lietuvoje ir pasaulyje Žurnalistikos institutas, į kurį jokiu būdu nereikia stoti.

Lyginame nelyginamus dalykus.  Vienas autoritetas Bornholme, kitas – JAV, trečias Britanijoje. Tiesiog pasaulio rinktinė, kokios mes čia Vilniuje neturime, o  dirbame  čia su savo ištekliais, atlyginimais. Dažną mūsų žurnalistikos korifėjų į Žurnalistikos institutą gali pakviesti valandos paskaitai. Semestrui (32 ir daugiau akademinių valandų)  jis nesutiks, nes tai sunku ir menkai apmokama. Dar privalu  turėti magistro kvalifikaciją.

Lyginimas su užsieniu, be abejo, naudingas, tačiau dažnai turi ir nekintantį prieskonį – kaip ten gerai, kaip čia blogai. O neseniai  Žurnalistikos institute apsilankiusi viešnia iš  Helsinkio universiteto  gyrė  mūsų instituto elektroninį leidinį “Universiteto žurnalistas“ (jie per metus išleidžia du žurnalo tipo popierinius mokomuosius leidinius), ypač –  “Infojazz“ projektą. Tai – nesenos Žurnalistikos instituto naujienos, į kurias tradiciškai žurnalistiškai ieškant “negatyvo“ neverta atkreipti dėmesio, nes sugriaus kryptingo faktų ir argumentų   rinkimo politiką.

Neturime aiškios argumentų atrankos sistemos. Nė žodžiu neužsimenama, kad pirmųjų dviejų metų studentai studijuoja  pagal iš esmės atnaujintą studijų programą.  Dabar viskas vienoje krūvoje – Mariaus Lukošiūno (prieš daugiau nei dešimt metų), Andriaus Vaišnio era. Koks skirtumas, jeigu viskas buvo, yra ir bus blogai.

Kalbame apgraibomis. Apie daug ką mes, žurnalistai, rašome  tikrai nežinodami, tik iš nuogirdų.  Nežinau, ar galima studijų programas analizuoti vien tik perskaičius jų pavadinimus internete? Ko gero, tas pats, kaip supeikti  pyragą jo neragavus.

Klijuojame etiketes. Ir teigiamas, ir neigiamas. Ką mums reiškia mostelėti “vienas Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos strategų“ ar “sau lygių neturėjęs instituto dėstytojas“. Tipiškas žurnalistinis metodas ieškoti užkulisinių ryšių  (į Žurnalistikos institutą  ateinama per Seimą – gerai dar kad ne per lovą). Tai lengviau nei pasidomėti kolegų dėstytojų  apgintų ar rengiamų disertacijų temomis.

Painiojamas universitetinis ir  profesinis  rengimas. Iš tikrųjų, žurnalistikos studijose siekiama derinti  teorinį  ir praktinį rengimą.  Tačiau dažnai universitetui priekaištaujama, kad jis neišmoko studentų, kaip Lietuvos televizijoje rasti nufilmuotos medžiagos šifravimo kambarį. Tai dažnai laikoma didele universitetinio išsilavinimo spraga.

Mėginamas įtvirtinti stereotipas,  kad baigusieji kitas specialybes yra geresni žurnalistai. Būna ir taip. Tačiau dar daugiau žurnalistais sėkmingai dirba mūsų auklėtiniai, neklaidžioję, nenusivylę ir nepakeitę  savo  specialybės.  Ar chirurgas- žurnalistas, chemikas- žurnalistas yra siektinas studijų etalonas, ar tiesiog žmogaus, nepataikiusio į savo roges drama?

Mat, kaip būna. Kai  oro prognozę per televiziją skelbia specialistas, jam net į galvą neateina, kad aš nežinau, kas yra konvekciniai lietūs. Ir šiandien  nežinau, nors neseniai  toks  bjaurybė  nulijo.

Prof. dr. Žygintas  Pečiulis yra VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius

Tekstas publikuotas portale gzi.lt 2009 m.

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią

A.Čepkauskaitė: Koks yra Žurnalisitkos instituto žanras?

Prieš vienuolika metų Ilinojaus valstijos (JAV) mirtininkų kameroje Anthony Porter laukė mirties bausmės už dviejų žmonių nužudymą. Iki egzekucijos likus dviems dienoms federalinis teisėjas nurodė patikrinti, ar psichinė A.Porter negalia nėra priežastis atleisti jį nuo bausmės. Kol buvo sprendžiama, Northwestern universiteto žurnalistikos studentai išsiaiškino, kad policija grasino vieninteliam žmogui, liudijusiam prieš kaltinamąjį. Studentai nustatė tikrąjį žudiką ir įrašė jo prisipažinimą į vaizdajuostę. Po šio įvykio laikraštis Chicago Tribune pavedė tiriamosios žurnalistikos vilkams Steve Mills ir Kenneth Armstrong pasidomėti visais mirties bausmės skyrimo valstijoje atvejais nuo pat jos sugrąžinimo 1977 m. Publikavus tyrimą valstijos gubernatorius George Ryan, respublikonas ir buvęs mirties bausmės šalininkas, paskelbė mirties bausmės moratoriumą, o dar po trejų metų prieš pasitraukdamas iš savo pareigų visiems 157 Ilinojaus mirtininkų kamerose egzekucijos laukiantiems kaliniams ją pakeitė laisvės atėmimu ilgiausiam laikui[1].

Pagarba studentams. Tiriamosios žurnalistikos dėstytojas profesorius David Protess, davęs šią užduotį, gali jais didžiuotis.

Buvęs (2006-2008) VU Žurnalistikos instituto direktorius, dabar – Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, priešingai, atrodo nusivylęs savo buvusiais mokiniais – jo požiūriu, radikalus pasikeitimas, įvykęs po Nepriklausomybės atgavimo, kai žurnalistikoje „ėmė dominuoti vienos kartos žmonės, kuriems trūko patyrimo ir suformuotų vertybinių principų”[2], pakenkė žurnalistikos ir žiniasklaidos bendrąja prasme kokybei.

Nepatyrę, o su patirtimi išminties neįgiję, neišprusę, arogantiški, ciniški, tingūs, bestuburiai, ne tik neginantys viešojo intereso, bet ir jo nesuvokiantys. Tokiose kalbose apie mus yra tiesos. Profesinės ydos yra kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė, bet aptariant sistemines žurnalistikos ir žiniasklaidos problemas būtina atvira diskusija ir apie žurnalistikos studijų Lietuvoje kokybę bei mokytojų kompetenciją.

Norintys studijuoti žurnalistiką jau gali nešti prašymus ir ruoštis kūrybiniam konkursui, kurio sąlygas Žurnalistikos institutas skelbia savo svetainėje. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kalba apie rinkos dėsnių naudą Lietuvos aukštajam mokslui, bet turėtum būti aiškiaregys, kad iš studijų aprašų internete suprastum, kokia ten studijų kokybė. Situacija primena praeitą dešimtmetį, kai reformuojant sveikatos apsaugos sistemą reikėjo pasirinkti savo „šeimos gydytoją” – iš registratūroje paduoto lapo su sąrašu vardų. Vėl katė maiše, tik šį kartą nepigi, 5688 Lt.

Studijuoti žurnalistiką VU brangiau, negu ekonomiką, teisę, sociologiją, politinius mokslus, istoriją, filologiją. Ne vienas šias studijas baigęs žmogus šiandien dirba žurnalistinį darbą, neretai visa galva pranokdamas Instituto absolventus. Iš pastarųjų, baigusių po Nepriklausomybės atgavimo, ne tiek daug žurnalistais ir dirba, dažnai renkasi šiuolaikinę propagandą, arba, kaip dabar politiškai korektiškai sakoma, ryšius su visuomene. Didelis konkursas į žurnalistiką leistų manyti, kad čia  – svajonių profesija, bet bestudijuojant užsidegimas išblėsta. Spėjant, kad bent dalis iš stojančiųjų šias studijas renkasi iš idealizmo ir noro padėti pasauliui, įdomu, kaip ir kodėl jis transformuojasi universitete.

Institute mokiausi praeitame dešimtmetyje, kai jam vadovavo vienas Lietuvos žurnalistikos savireguliacijos strategų doc. Marius Lukošiūnas (1992-1999). Atmosfera buvo laisvesnė ir demokratiškesnė negu kituose fakultetuose, kur mokėsi mano draugai, santykis tarp dėstytojų ir studentų, išskyrus porą atvejų,  – betarpiškas ir nehierarchinis. Perskaičiau gerų knygų,  iš arčiau pamačiau, kokia yra Lietuvos žurnalistikos kasdienė praktika, įgijau techninių įgūdžių. Ypač vertinga buvo bendroji universitetinė studijų dalis – filosofijos, ekonomikos, kalbos ir literatūros paskaitos, taip pat kursai, kuriuos buvo galima rinktis kituose VU fakultetuose.

Pačiame Institute kai kurie kursai buvo akivaizdžiai balastiniai, regis, sukurti tam, kad dėstytojas turėtų darbo vietą. Dalies pedagogų, dėstančių praktinius dalykus, tikrai negalėjai pavadinti praktikais, juo labiau – autoritetais. Kai kurie dėstė tokias skirtingas disciplinas, kad buvo galima suabejoti jų vidiniu integralumu. Ta pati dėstytoja vienoje paskaitoje mokė mus rašyti ryšių su visuomene planus ir įgūdžių, kaip elgtis, jeigu mūsų atstovaujamos  gamyklos gaminamais jogurtais vartotojai apsinuodijo jau antrą kartą, o kitoje – rašyti žinutes ir žurnalistinius straipsnius. Nebuvo kursų, kuriuose iš esmės būtų analizuojamas žurnalistikos filosofinis pamatas ir socialinė funkcija ir istorinė raida, žurnalistų ir leidėjų etika praktiniu požiūriu, pažiūrų ir principų klausimas ir praktiniai būdai, kuriuos žurnalistai naudoja jiems ginti, žiniasklaidos, valdžios ir verslo sąveika Lietuvoje ir kitose šalyse, kritinė žiniasklaidos ir jos poveikio analizė, žurnalistų ryšys su bendruomene, kurioje dirba, ir atsakomybė jai. Negirdėjau savo dėstytojų kvestionuojant nerašytų dominuojančios žiniasklaidos taisyklių, jos elitiškumo ir polinkio marginalizuoti ne tik žiniasklaidos savininkams nepatogius arba neįdomius klausimus, bet ištisus visuomenės sluoksnius. Tiesa, buvo kursų, kurie vadinosi „Visuomenės informavimo priemonių (tuometis „žiniasklaidos“ atitikmuo) tas ir anas“, bet juose nebuvo gilių konkrečių atvejų studijų, apsiribota paviršiniais teoriniais samprotavimais, todėl kraujas neužvirdavo nei dėstytojams, nei studentams. Kad apie tokius dalykus kalbėtų, žurnalistams dėstantis žmogus turi turėti kompetencijos, ne tik knyginės,  bet ir  žinojimo per veiklą (Knowing in Action), apie kurį kalba D.A. Schön – žodžiais nepasakomų, numanomų žinių, kurias praktikuojantys žino, tačiau negali išreikšti[3].

Kalbėjome apie naujienas ir reportažus, uždarus bei atvirus klausimus, tačiau nebuvo užsiminta apie kitas, neoficiozines, alternatyvias,  piliečių žurnalistikos formas, kritinį požiūrį į informacijos šaltinius ir objektyvumo sampratą, skirtingas žurnalistines ideologijas, nestudijavome garsių pasaulio žurnalistų parašytų knygų, o tiriamoji žurnalistika, kertinis žurnalistinės veiklos akmuo, nors ir buvo „dėstoma“ visą semestrą, bet be mažo slapto mikrofono, kurį mums parodė, nelabai ką ir sužinojau. Skritingai negu  po poros metų Bornholmo saloje vos savaitę trukusiame  seminare su danų žurnalistu Christian Nordkap. Apdovanotas už žurnalistinius tyrimus Ch.Norkap yra reta išimtis Danijos žurnalistų bendruomenėje – baigęs politikos mokslus, o  ne Žurnalistikos mokyklą, be kurios diplomo profesionalus žurnalistas ten beveik neįsivaizduojamas. Neturėjo užsikabinęs medalio, premijų laureato arogancijos – nė lašo, jo televizijos laidų nebuvom matę, bet  kompetencija buvo neabejotina, ją galėjai justi analizuojant kiekvieną atvejį – kaip jis komentavo mūsų darbus, kokius patarimus davė ir kokius klausimus ragino kelti. Tai buvo geras Knowing in Action pavyzdys, be žodžių perduodamas mokymas, kad žurnalistika yra darbas ne su informacija, o su konkrečiais žmonėmis ir dėl konkrečių žmonių, ypač tų mažiausiai girdimų informaciniame triukšme, kurį sukelia oficiali politinių žinių komunikacija ir įtakingo verslo reiškiami interesai.

Toks požiūris kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo inertiškų kalbų apie informaciją ir komunikaciją ir bandymo iš to išlaužti mokslą. Čia žurnalistikos profesijos paradoksas – nėra jokio ypatingo, siauram ir uždaram ratui žinomų teorinių žinių rinkinio, be kurio negalima būtų dirbti žurnalistu. Daugelis puikių žurnalistų, besilaikančių aukščiausių etikos standartų ir daug nuveikusių visuomenės labui, niekada žurnalistikos universitete nestudijavo. Žurnalistikos studijų klausimą svarstantis Paul Godkin kalba apie vidinius žurnalistikos prieštaravimus – skirtingai negu teisėje ar  medicinoje kiekvienas žurnalistinės kompetencijos standartas remiasi labiau praktika, negu teorija, todėl jei norime vadinti žurnalistą specialistu reikia iš naujo apibrėžti,  kas yra  profesija, pagaliau galbūt net ir nėra pageidautina perkelti žurnalistų į profesionalų luomą, nes tai jau reikštų tam tikrus apribojimus, kurie susilpnintų vaidmenį, kurį žurnalistai vadina visuomenėje[4].

Dalis paminėtų  žurnalistikos studijų VU trūkumų galbūt buvo susiję su pereinamuoju laikotarpiu – Institutas, kaip ir visa visuomenė, bandė persitvarkyti, mokyti mus amato, o kartu ir kurti lietuviškos žurnalistikos standartus, o pirmas blynas visada prisvilęs. Per dešimtmetį įvyko pasikeitimų – pastatas Maironio gatvėje gražiai dažytas, uždengtas naujas stogas, atnaujintos auditorijos, pavadintos prasmingais vardais. Pasikeitė ir studijų programa – dingo išplėstos įvairių šalių žurnalistikos istorijos, susiaurėjo literatūros kursas, bet atsirado tokie naudingi dalykai kaip logikos paskaitos ar „Fizikinis pasaulio įvaizdis”. Naujas instituto vadovas prof. Žygintas Pečiulis yra kompetentingas televizijos analitikas ir įdomus dėstytojas, pasiruošęs gerinti instituto veiklą. Tačiau jo interviu Lietuvos radijui gegužės pradžioje – tos pačios kalbos apie žurnalistą – informacijos perdavėją. Jei po studijų Institute manai, kad esi tik informacijos perdavėjas, tai nekeista, kad įsivaizduosi, jog politikos žurnalistas yra tas, kuris pakartoja, ką pasakė premjeras.

Vertybių, apie kurių trūkumą po Nepriklausomybės atkūrimo į žurnalistiką atėjusioje kartoje kalba Komunikacijos fakulteto dekanas, didaktiniai postringavimai neformuoja, bet geras žurnalistikos mokytojas – gali, labiausiai – savo pavyzdžiu. Neatsitiktinai interneto portalas, kuriame duodami patarimai, kur žurnalistikos studijos JAV geriausios, rekomenduoja pirmiausiai pasidomėti, ar dėstytojai turi praktinę žurnalistikos patirtį.

Northwestern universiteto studentams pavyko atlikti puikų žurnalistinį tyrimą, bet dar labiau jiems pasisekė turėti gerą mokytoją. Dr. D.Protess, pavedęs jiems ištirti nuteistojo mirti istoriją  – mokslinių publikacijų ir knygų apie žurnalistiką autorius, už žurnalistinius tyrimus apdovanotas Peter Lisagor premija. Prieš pradėdamas dirbti žurnalistikos ir miesto studijų profesoriumi jis buvo Čikagos Geresnio valdymo asociacijos (Better Government Association), pilietinės organizacijos, bendradarbiaujančios su žiniasklaida žurnalistinių tyrimų projektuose, tyrimų direktorius.

Vertinant pagal šį kriterijų tarp žiniasklaidos ekspertais Instituto puslapyje pristatytų žmonių žurnalistikos ekspertų  – vienas kitas. Tiksliau – vienas, Romas Sakadolskis, buvęs Amerikos balso žurnalistas, dabar – aktyvus visuomenės veikėjas. Rytis Juozapavičius, sau lygių neturėjęs Žurnalistikos instituto dėstytojas, vienas geriausių žurnalistų Lietuvoje, prieš keletą metų paliko Universitetą. Nenustebčiau, jei jo išėjimas bent iš dalies susijęs su akademinės bendruomenės vangumu – ar turėjo jis ten su kuo pasikalbėti?

Galima ginčytis – Institutas atviras žmonėms, neturintiems mokslinių laipsnių, praktiniams kursams dėstyti kviečiami praktikai, kai kurie jų – tikrai vieni geriausių Lietuvoje. Tačiau tiesa ir tai, kad Institutui pastaraisiais metais vadovavo ir studijų programas formavo žmonės, nuo praktinės žurnalistikos esantys gana toli ir daugiau kompetencijos turintys kitose srityse. Gal tai paaiškina, kodėl Institute, lyginant su kitomis Europos ar Šiaurės Amerikos žurnalistikos mokyklomis, truputį per mažai žurnalistikos ir viešojo intereso.

Galbūt būsiu ką per neatidumą praleidus, bet programoje nerandu nieko apie žurnalistikos etiką ir įstatymus, kuriuos žurnalistams būtų naudinga žinoti. Nėra praktinių, išsamių kursų, kuriuose būtų mokomasi kaip rašyti apie tokias specialių įgūdžių reikalaujančias sritis, kaip menas, politika, mokslas ir technologijos, aplinka, ūkis, sveikatos ir švietimo politika, darni plėtra, nelygybė, skurdas, rasinė ir kitos diskriminacijos formos, nėra mokymų,  kaip dirbti krizinėse situacijose, pagaliau – pasirengimo perdegimui, kuris neišvengiamai ištinka kasdien susiduriant su negatyvia, kritinės analizės reikalaujančia informacija. Tačiau yra kursų, skirtų pramoginei žurnalistikai ir reklamai. Lektorius dr. M. Martišius būsimiems žurnalistams dėsto dvi disciplinas panašiais pavadinimais – „Reklama (reklaminė žiniasklaidos funkcija)“ bei „Reklama ir žiniasklaida“, o taip pat jis jiems dėsto  „Komunikacijos ir informacijos teoriją (propagandos teoriją)“ ir kursą kapitaliniu pavadinimu – „Visuomenės raidos tendencijos“. „Tiriamąją žurnalistiką“ dėsto lektorius Deimantas Jastramskis. Psichologijos magistras. Turėtų būti labai plataus akiračio pedagogas, nes be „Tiriamosios žurnalistikos“ dėsto dar tris dalykus – „Žiniasklaidos vadybą“,  „Žurnalinę žurnalistiką“ ir „Socialinę psichologiją“. Neteko girdėti apie lektoriaus darytus žurnalistinius tyrimus ar gilias teorines šios srities įžvalgas. Interneto svetainėje minimos dvi lektoriaus knygos, „Italijos ir Prancūzijos Alpės“ bei „Austrijos ir Šveicarijos Alpės“. Internete ieškodama žinių apie šių dviejų dėstytojų, dėstančių Institute 8 disciplinas, ryšius su žurnalistika randu tik informaciją, jog jie dirbo Seime tuo pačiu metu kaip ir buvęs Instituto vadovas  – D. Jastramskis – ryšių su visuomene skyriuje, M.Martišius – konservatorių frakcijos referentu.

Buvęs Instituto vadovas (2006-2008), dabar fakulteto dekanas doc. A.Vaišnys yra puikus Lietuvos žurnalistikos istorijos specialistas. Greta šio kurso praeitame dešimtmetyje jis dėstė studentams ir apie reklaminę žiniasklaidos funkciją. Taip pat yra parengęs kursą „Istorinis tiriamosios žurnalistikos diskursas“. Nurodyti moksliniai interesai – žiniasklaidos raida ir informacinė politika bei parlamentarizmo istorija. Žurnalistinės patirties docentas turi, bet yra labiau žinomas kaip ryšių su visuomene praktikas – 1997-2006 m. vadovavo Seimo spaudos tarnybai, vėliau – Seimo ryšių su visuomene tarnybai.  Dėsto ne politinį  PR, kaip galima būtų tikėtis, o „Žurnalistikos įvadą (žurnalistikos objektyvumo teorijas)“. Galima ginčytis, ar tai pats tinkamiausias specialistas įvesti pirmakursius į žurnalistikos diskursą ir pristatyti objektyvumo problematiką. Beje, 1996 m. JAV Žurnalistų profesionalų asociacija žodį „objektyvumas“ iš savo etikos kodekso išbraukė[5].

Viešuosius ryšius Žurnalistikos Institute dėsto buvusi jo vadovė (1999-2006) doc. Audronė Nugaraitė,  Lietuvos ryšių su visuomene sąjungos steigėja, viena dažniausiai viešoje erdvėje cituojamų žiniasklaidos eksperčių, dėsčiusi ir žurnalistų profesinę etiką. Docentės komentarai visada verti pagarbos, tačiau nejauku stebėti docentės reakciją, tiksliau, jos nebuvimą Vito Tomkaus benefiso Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje metu, o diskusija su „Respublikos“ redaktoriumi apie feljetono ir pamfleto žanro subtilumus galėtų tapti geru anekdotu docentės studentams stresui prieš egzaminą nuimti.

Instituto interneto svetainės „Žiniamalėje“ rašanti studentė vardina žurnalistikos patirtį: spauda, radijas, televizija, viešieji ryšiai. Tai, kad ji ryšius su visuomene mano esant tam tikra žurnalistikos forma, gal ir nėra atsitiktinumas. Skirtumas tarp šių dalykų Institute iš tiesų išplautas, daliai dėstytojų tai dvi artimos tos pačios veiklos (darbas su informacija) sritys, ir absolventai pasiruošę net nemirktelėję pereidinėti iš vienos į kitą, iškeisdami savo nepriklausomybę bei viešąjį interesą į lojalumą klientui ir nematydami čia jokios etinės problemos – kad įgytų daugiau patirties, kaip sakoma. Nesvarbu, kad šių veiklų tikslai iš esmės prieštarauja vienas kitam. Gal ir Medicinos fakultete galėtų būti kalbama, kad yra toks darbas su peiliu, o tada jau specializacijos – chirurgija arba nusikaltimai. Nekeista, kad esant tokiam ribų išplovimui, daugelis jaunų žurnalistų nuoširdžiai mano, jog dirbdami privačioje žiniasklaidoje jie ir privalo ginti ne viešąjį, o savo darbdavio interesą – viešajam gi yra Visuomeninis transliuotojas ir „Atgimimas“.

Komunikacija, informacija, technologijos, vadyba – tokie žodžiai mirga Instituto tvarkaraštyje. Įspūdinga ir madinga, dar pridėkime naujesnį burtažodį – medijos. Stanford universiteto profesorius Theodore Glasser žinojimo per veiklą principą, suformuluotą D.A. Schön, vadina pagrindiniu žurnalistikos studijų elementu ir kritikuoja bandymus žurnalistų rengimą sieti su komunikacijos studijomis –  jo požiūriu, tai gal ir legitimuoja žurnalistikos studijų buvimą universitete, tačiau griauna ryšį tarp jų ir žurnalistikos praktikos[6]. 2002 m. Columbia  (JAV) universiteto rektorius Lee Bollinger nutraukė naujo žurnalistikos fakulteto dekano paieškas ir paragino reformuoti universiteto žurnalistikos studijų programą. Klausimas, kokios turėtų būti žurnalistikos studijos, – atviras, diskusijos – karštos. Jų reikėtų ir Lietuvoje.

Jei norintis ar norinti stoti Žurnalistikos institute klaustų manęs, ar verta, abejočiau. Žinoma, naudos ir smagumo gali būti. Studijuosi su entuziastingais pirmūnais. Galėsi atlikti praktiką ten, kur įsiprašysi. Atsikratysi vilčių, kad galbūt esi talentingas rašytojas ar rašytoja. Išmoksi rašyti konstatuojamaisiais sakiniais, įgysi alergiją daugtaškiams ir banalybėms. Pažinosi keletą veidų ekrane. Antrame kurse jau dirbsi ir ironiškai žiūrėsi į savo dėstytojus. Darbe sutiksi tų, kurie mėgins palankstyti tau stuburą, ir gali būti, kad susiformuosi pagal pirmos darbo vietos reikalavimus. Po kelerių metų pajusi nuovargi ir pereisi į viešuosius ryšius. Nes čia ir moka geriau, ir ramiau, ir garantijos, be to, ir darbotvarkę šiandieninėje žiniasklaidoje nustato tikrai ne redakcijų pelės. Jeigu Vilniuj, tai, žiūrėk, gali ir Ministerijoje gauti vietą. Būti žurnalistu kaip mediatoriumi, kaip šią profesiją apibūdina doc. A.Nugaraitė[7], tokiu komunikacijos paslaugos tiekėju informacijos rinkoje naujųjų medijų pasaulyje tik skamba burtažodiškai, o iš tiesų yra gana nuobodu ir sekina, jei vieną dieną pasigendi prasmės – kam viso to reikia?

Bet gal teisūs tie, kurie sako, jog būsimam žurnalistui ar žurnalistei užuot studijavus komunikacijos procesus būtų naudingiau studijuoti visuomenę ir rinktis specialybes, kuriose tos studijos gilesnės?  Jei norėsis tobulėti, tai BBC, Reuters, Deutsche Welle ir kitos ilgas tradicijas turinčios žiniasklaidos bendrovės siūlo trumpus ir intensyvius praktinius kursus dirbantiems žurnalistams. O jeigu kas vis dėlto likęs ar linkusi išleisti savo, tėvų ar pasiskolintus tūkstančius ne kam kitam, o žurnalistikos studijoms, tikrai geriau tai daryti ne Lietuvoje. Važiuokite į šalis, kur žurnalistikos mokykla egzistuoja – Skandinaviją, Nyderlandus, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV ar Kanadon. Pagaliau juk BBC, Al Jezeera,  Indymedia, užsienio spauda, geriausios žurnalistikos ir žiniasklaidos problematiką nagrinėjančios knygos – viskas šiandien prieinama be universiteto. Raskite žurnalistus ar žurnalistes, kad ir labai toli gyvenančius, kurių darbas jus įkvėptų, rašykit jiems laiškus, prilipkit kaip vantos lapai, įsiprašykit stažuotei, virkit jiems kavą, rinkite medžiagą, būkite pameistriais be statuso ir vardo – tokia patirtis yra lobis. Dvi savaitės stebėjimo kaip dirba LTV režisierius Juozas Javaitis ne tik televizijos, bet ir bendrą kūrybos ir darbo su pašnekovais etikos supratimą man davė geresnį negu ketverių metų studijos.

Būtų gerai, jeigu Instituto studentai, buvę ir esami, šiandieninių abiturientų labui pasidalintų savo mintimis apie studijų kokybę, ypač tie kurie gali palyginti su studijomis užsienyje. Galbūt praverstų tinklaraštis. Žurnalistikos programas šiandien siūlantys universitetai (VU, KU ir VDU) nepakels studijų lygio neatvėrę plačiau durų dėstytojams-praktikams iš šalių, turinčių stiprias žurnalistikos tradicijas. Galvojant apie ateitį – gal reikėtų svarstyti ir apie naujos, kita žurnalistikos paradigma paremtos mokyklos kūrimą. O Žurnalistikos institutą galbūt tikslinga būtų  pervadinti – kad ir į Žiniasklaidos ar Informacijos mediavimo institutą. Taip yra maisto pramonėje – jeigu svieste trūksta esminių dalykų, ant etiketės privaloma rašyti „tepus riebalų mišinys“. Aukštasis mokslas nuo šiol – prabangos prekių parduotuvė, vartotojas turi teisę žinoti.

VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriaus prof.dr. Ž.Pečiulio komentaras.

Flattr this


[1] „Shaking the Fundations: 200 Years of Investigative Journalism in America“, sud. Bruce Shapiro (Thunder‘s Mouth Press/Nation Books, New York, 2003) ISBN 1-56025-433-5,  474 p.

[2] Asta Rimkutė, „Žmogų žinojimas išlaisvina“, interviu su A.Vaišniu, 2009 05 07 http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub8.html

[3] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1), 111 p.

[4] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)

[5] Brent Cunningham, Rethinking Objective Journalism, Columbia Journalism Review, 2003 07 09 http://www.alternet.org/story/16348/

[6] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)  , 112 p.

[7] Kasparas Večerskis, „Žiniasklaida yra specifinis verslas“, interviu su A.Nugaraite,

http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub7.html

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią

M.Nastaravičius: Savireguliacija kapituliacija

Kol Žurnalistų sąjunga užsiima žurnalistų futbolo ar krepšinio turnyrų organizavimu, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškinasi, kuo skiriasi pamfletas nuo feljetono, „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus neleidžia abejoti – jo redaguojamą laikraštį vadinti žiniasklaidos priemone gali tik tas, kuriam žydų tauta – kalta „dėl visko“, homoseksualumas – liga, o nacionalistai – šviesios ateities šaukliai.

Kalbėti apie Vito Tomkaus „žurnalistiką“ – tai parodyti, kad jo rašliavos rūpi. Rašai apie jo kliedesius – pristabdai jo kapituliaciją. Atkreipi dėmesį į jį – leidi jam pasijusti svarbiam. „Kam kišti rankas į š…“, – sako kolega žurnalistas ir šiuo patarimu pasinaudosiu.

Galiausiai, jeigu, pavyzdžiui, vagis vaikšto laisvėje, geriau kalbėti ne apie jį, o apie teisėsaugą. Teisėsaugą, kuri žino, kas yra vagis. Teisėsaugą, kuri mato, kad jis vagia.

Atėjęs į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį, minėtas „žurnalistas“ tiesiog eilinį kartą parodė, kaip veikia žurnalistų savitvarkos institucija. Komisijos nariai, kaip ir šalia jų sėdėjęs Žurnalistų etikos inspektorius, atrodo, patyrė dvi būsenas – baimę ir neviltį.

Baimę – supratę, kad minėtas „žurnalistas“ vos įžengęs į posėdį tapo jo šeimininku, neviltį – leidę jam net papasakoti „gerą anekdotą“, užuot aiškiai suformulavę, kas yra „nesantaikos kurstymas“, kas žurnalistikoje yra „visuma“, „nuotaika“ ir „nuomonė“.

Komisijai nagrinėjant žurnalisto Andriaus Navicko pareiškimą dėl „žurnalisto“ straipsnio „Lietuviais esame mes gimę“, jos nariai tesugebėjo kartoti – „mes jūsų nekaltiname“, „mes tik dirbame savo darbą“. Dar daugiau. „Mes pritariame jums“, – šūkteli vienas komisijos narių, norėdamas nutildyti „žurnalisto“ monologą.

„Kodėl jūs priėmėte skundą, jei jums patiems nekyla klausimų?“, – minėtas „žurnalistas“ pastebėjo tiksliai ir pats įvardino žurnalistų savireguliacijos problemą. Komisija laukia skundų. Jai pačiai klausimų nekyla, ji pati šmeižto, nesantaikos kurstymo, įžeidinėjimų, netolerancijos, pažeminimo žiniasklaidoje nepastebi.

Pastebi? Tuomet kodėl nenagrinėja? Kodėl komisija laukia skundų? Nes, tokiu atveju, mažiau darbo. Žiniasklaidos vartotojų kritiško mąstymo stoka, „susidorojimo“ puslapiuose ar eteryje baimė ir savo teisių nesuvokimas kol kas ir lemia, kad tokie „žurnalistai“ daro, ką nori, o komisija apsiriboja tų „drąsuolių“ skundais.

Tačiau Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad komisija „nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę“. Be to, komisija „prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją“.

Jei komisijos nariai teigia, kad jiems trūksta laiko vykdyti savo funkcijas, posėdžiai organizuojami per retai, priminsiu, kad tas pats įstatymas nurodo, jog „komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą“. Suprask, pagal poreikį ir reglamentas tvirtinamas.

Jeigu komisijos nariai teigia, kad jų darbą riboja finansinės galimybės, kodėl apie tai nekalba garsiai, neatkreipia Vyriausybės dėmesio. Vyriausybės, iš kurios narių lūpų tenka išgirsti norą kovoti netgi su tokiomis iki šiol viešai „nematytomis“ problemomis kaip žiniasklaidos korupcija.

Maža to, viena iš komisijos funkcijų – rūpintis žurnalistų profesinės etikos ugdymu. Kaip tai daroma? Neaišku. Aišku tik tai, kad komisijos interneto svetainėje paskutinis viešas kreipimasis į žiniasklaidą – 2004 metų. Ir mes kalbame tik apie žurnalistų etiką – problemą, iš kurios pūliuoja visos kitos.

Korupcija, verslininkų reketas ir spaudimas užsakinėti reklamą, elementarus auditorijos mulkinimas nepažymint užsakomųjų tekstų ar reportažų, manipuliavimas visuomenės pasitikėjimu grįsta viešumo galia – ar viso to mūsų savitvarkos institucijos nemato? Mato, bet neturi įrankių, kaip su jomis kovoti? Gal tuomet reikėtų kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, gal į Generalinę prokuratūrą? „Bet jos to netiria“, – atsakys komisijos nariai. Tuomet gal vertėtų inicijuoti pakeitimus? Gal vertėtų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkei ir Žurnalistų etikos inspektoriui pasistengti labiau, jei jiems žiniasklaida nuoširdžiai rūpi? Žinote, kokį atsakymą išgirsime? „Bet mūsų reglamentas ir įstatai to neleidžia. Mes lauksime skundų iš piliečių“.

Galiausiai, derėtų konstatuoti, kad jokia žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje neegzistuoja. Į komisiją ar etikos inspektorių dažniausiai kreipiasi nuo žiniasklaidos nukentėję asmenys – įžeisti, apšmeižti, – tačiau tai nėra savireguliacija. „Save prižiūrėti“ turi patys žurnalistai, jie patys turėtų netoleruoti žiniasklaidą diskredituojančių apraiškų, patys analizuoti teigiamus ir neigiamus pavyzdžius. Ir daryti išvadas. Vienos pasienio užkardos vadas pasakojo, kad kovos su kontrabanda rezultatai ėmė jaustis tada, kai iš tarnybos buvo atleisti „kai kurie pasieniečiai“.

Tačiau ne viskas iš karto. Pirmiausia, mažesnis šuolis. Jei savitvarkos institucijos neskaito laikraščių, nieko nežiūri ir neklauso, reikia padėti. Štai kovo 19 dieną minėtas „žurnalistas“, minėtoje „žiniasklaidos priemonėje“ užduoda „retorinių klausimų“ Andriui Navickui. Vienas jų: „AR ŽINAI, KAD lietuvių kalboje nėra termino „gėjus“, kuriuo tu dangstaisi, todėl, būdamas kategoriškai nusistatęs prieš svetimybes, geriausiu atveju galiu tave, apvalus pupuliuk, vadinti „vištgaidžiu“?“.

Ar būtina piliečiui parašyti skundą, kad komisija šiame „klausime“ įžvelgtų pažeminimą, įžeidimą? Ar būtina parašyti skundą ir nurodyti, kurį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsnį minėtas „žurnalistas“ pažeidžia? Net ir savitvarkoje klesti „biurokratinis teroras“, kaip sako filosofas Arvydas Šliogeris, kurio teigimu, Lietuvą valdo „Jonelis iš 305 kabineto“. Dar didesnė bėda, kai tas Jonelis – išsigandęs, neatsakingas ar nesuvokiantis savo darbo reikšmės.

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

R.Sakadolskis: Rinkimai, žodžio laisvė ir LRT

Po kelių dienų baigsis rinkimų į Seimą maratonas, o po dviejų savaičių, įvykus antram balsavimo turui, galutinai paaiškės naujoji Lietuvos parlamento sudėtis.

Ateinantį antradienį (spalio 14 d.) į eilinį posėdį susirinks Lietuvos radijo ir televizijos taryba. Jos nariai tikriausiai aptarinės šio sekmadienio balsavimo rezultatus, spėlios, kam bus patikėtas valstybės vairas.

Neaišku, kiek posėdyje bus skirta laiko aptarti vieną nebaigtą Tarybos reikalą, kuris gali būti labiau susijęs su rinkimais, negu iš pirmo žvilgsnio atrodytų – tebesitęsiančias LRT derybas su LTV2 laidos „Sankirtos“ vedėju Dariumi Kuoliu.

Darius Kuolys ir jo „Sankirtos“

Verta prisiminti, kaip visuomeninio transliuotojo eteryje atsirado D. Kuolio vedamos „Sankirtos“. Pernai tuometinė LRT administracija pasiūlė jam vesti tiesioginę laidą LTV2 kanale, koncepciją patvirtino LRT taryba. Nors laida pradėta rodyti sezono viduryje, „Sankirtos“ surado auditoriją, per kelis mėnesius tapo tarp populiariausių LTV2 laidų.

Nemaža dalimi tai lėmė ir laidos vedėjas: lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo bendradarbis, kelių knygų autorius, pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir kultūros ministras (ir pats jauniausias pirmojoje Vyriausybėje), buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius, aktyvus organizacijos „Santara-Šviesa“ narys, artimai bendravęs su jos įkūrėju Vytautu Kavoliu, vienas iš visuomeninio judėjimo „Piliečių santalka“ steigėjų.

Sėkmę užtikrino ir platus „Sankirtų“ temų spektras – nuo švietimo ir kultūros politikos iki politinės kultūros ir pasitikėjimo valstybės institucijomis klausimų. Laidose dalyvavo politinio, visuomeninio gyvenimo, mokslo, švietimo, menų atstovai. Be abejo, lėmė ir tiesioginio eterio žavesys, ir neįprasta pusvalandžio trukmė, verčianti pašnekovus glaustai dėstyti mintis.

Kai kurios „Sankirtos“ buvo labiau analitinės, kitos daugiau poleminės, ypač kai aptarinėtos  Lietuvos aktualijos. D. Kuolys nevengė aštrių klausimų, nevengė išsakyti ir savo nuomonę. Kai kurie remiami prie sienos politiniai veikėjai, mėgstantys pateikti aptakius, „lakuotus“ atsakymus, neslėpė nepasitenkinimo užduodamais nepatogiais klausimais ir jų autoriumi D. Kuoliu.

Vieniems žiūrovams vedėjo laikysena patiko, kitiems – ne, tačiau „Sankirtose“ keliami valstybei bei pilietinei bendruomenei svarbūs reikalai traukė žiūrovą, vertė jį susimąstyti – o tai ir užtikrino laidos pasisekimą ir visuomeninio transliuotojo misijos vykdymą.

Dariaus Kuolio „linčas“

Padėtis ūmai pasikeitė, LRT tarybai patvirtinus ilgametį LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėją, žurnalistą Audrių Siaurusevičių LRT generaliniu direktoriumi. Pačiame pirmame LRT tarybos posėdyje naujasis generalinis direktorius surengė D. Kuoliui teismą „už akių“. A. Siaurusevičiaus prašymu, posėdis paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš patalpų, o D. Kuoliui – jam net nedalyvaujant – pateikti priekaištai esą jis įžeidęs LTV žurnalistą, nes kritikavęs jo parengtą reportažą, daręs spaudimą savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“. A. Siaurusevičius pakeltu balsu tikino eisiąs ginti LRT žurnalistą.

Tarybos nariams buvo pateiktas radijo laidos ištraukos įrašas, tačiau kadangi joje nebuvo paminėtas žurnalisto vardas ar pavardė, įžeistojo ir spaudimą patyrusio žurnalisto tapatybę teko atskleisti pačiam A. Siaurusevičiui. Paaiškėjus, jog kaltinimai mesti net nebandžius išsiaiškinti su laidos vedėju D. Kuoliu, o Tarybos nariams pademonstruotas televizijos reportažo įrašas buvo ne tas, apie kurį kalbėta radijo laidoje, A. Siaurusevičius tiesiog pareiškė, kad jeigu šis reportažas netinka, tegul susiranda kitą.

Tapo akivaizdu, jog tai, kas vyko už uždarų durų š. m. gegužės mėnesį mokesčių mokėtojų išlaikomoje LRT, neturėjo nieko bendro su neįvardytu žurnalistu, spaudimu ar tikrove. Tai buvo linčas, kurio baigtis buvo nesunkiai nuspėjama ir paaiškėjo artimu laiku.

Po savaitės LRT administracija pranešė, jog D. Kuolio sutartis vesti laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus atnaujinta. Tačiau tuo pačiu metu paaiškėjus, jog baigėsi ir D. Kuolio televizijos laidos „Sankirtos“ sezonas, pasigirdo protestų, jog jis šalinamas iš visuomeninio transliuotojo eterio.

LRT administracijos argumentai ir tikrovė

LRT administracija primygtinai ir viešai tikino, jog nieko panašaus neįvyko, baigėsi sezonas, ir nieko daugiau. Nebuvo jokio pagrindo nei Tarybos nariams, nei „Sankirtų“ žiūrovams manyti, jog televizijos laidos rudenį nebus.

Tai dar labiau sutvirtino LTV2 vadovas Martynas Kėvišas, į kurį D. Kuolys kreipėsi, klausdamas, ar reikės dalyvauti konkurse artėjančiam sezonui. Jis sulaukė patvirtinimo, jog tokiai populiariai laidai konkurse dalyvauti nereikia.

Tačiau tikrovė buvo kita. Ji atsiskleidė besibaigiant vasarai, kada – vėlgi už uždarų durų – pradėtas svarstyti LTV2 tinklelis.  LRT generalinis direktorius paaiškino Tarybai, jog „Sankirtų“ nebus, nes laida nėra kultūrinė, o LTV2 yra būtent kultūros kanalas. Taryboje kilo diskusija apie tai, kas yra kultūra. Taip pat pastebėta, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės, kad tai gali būti nesuprasta – kas tiko praėjusiam sezonui, netinka būsimam.

LRT taryba rugpjūčio mėnesį posėdyje įpareigojo administraciją tartis su D. Kuoliu dėl jo laidos „Sankirtos“ LTV2 eteryje ir apie rezultatus informuoti kitame posėdyje.

Savotiški LRT derybų metodai

Tarybai susirinkus rugsėjo 16 d. paaiškėjo neįprasti LRT administracijos derybų metodai. Pasirodo, pokalbiai vyko neakivaizdžiai – apsikeista tik registruotais ir elektroniniais laiškais; niekada nesusitikta pokalbiui apie galimybes bei sąlygas laidą tęsti LTV2 kanale. Asmenys, tiesiogiai atsakingi už derybas, Tarybos posėdyje nedalyvavo, o rūškanas LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius neslėpė nepasitenkinimo, jog D. Kuolys tiesiogiai bendrauja su LRT tarybos nariais.

Iš tiesų, LRT tarybos nariai prieš posėdį gavo susirašinėjimo su LRT administracija kopijas, kurios vertos ir visuomenės dėmesio.  (Šio rašinio pabaigoje skelbiamos nuorodos į medžiagą, su kuria kviečiu susipažinti.) Beje, posėdyje taip ir liko neaptarti susirašinėjime keliami klausimai apie kultūros koncepciją ir apie tai, kad iš anksto niekur neskelbta apie nelauktai susiaurėjusią kultūros sampratą LRT. Taip pat tylomis praėjo aiškėjanti LRT administracijos laikysena nevesti derybų su D. Kuoliu.

Vis dėlto LRT taryba dar kartą įpareigojo administraciją toliau tęsti derybas ir informuoti artimiausiame posėdyje, kuris ir įvyks ateinantį antradienį. Tik šį kartą LRT administracija jau nesivargino net formaliai vesti „derybų“. Iki šio rašinio parengimo nebūta jokio kontakto dėl laidos „Sankirtos“ su jos autoriumi D. Kuoliu.

Galima paklausti: kodėl derybos su vienos populiariausių LTV2 kanalo praėjusio sezono laidų autoriumi tęsiasi ilgiau negu oficialioji 2008 metų rinkimų į Seimą kampanija?

Kas slypi už LRT „nederybų“?

Šių eilučių autoriaus nuomone, LRT administracijos derybos negalėjo vykti ir tikriausiai nevyks su D. Kuoliu bent jau iki rinkimų pabaigos. Mano nuomone, jog visų čia aprašytų veiksmų – nuo pat gegužės mėnesio, kai D. Kuolys buvo pašalintas iš radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ iki „nederybų“ dėl jo laidos „Sankirtos“ – tikslas buvo vienas: nutildyti šio žmogaus balsą per visuomeninio transliuotojo eterį.

Esu įsitikinęs, jog absurdiškų kaltinimų apie kolegos žurnalisto šmeižtą tikslas buvo sukurti priežastį šalinti D. Kuolį iš LRT eterio. Jeigu tai būtų buvęs paprastas sprendimas keisti vedėjus, jis galėjo būti įgyvendintas be šių kaltinimų. Betgi naujasis vadovas ir jo bendražygiai negalėjo ar nenorėjo rizikuoti, kadangi  tokio sprendimo gali nesuprasti visuomenė; todėl reikėjo sukurti skandalą, kas ir buvo padaryta, tiesa, skubotai ir nelabai profesionaliai.

Daugiau laiko buvo sugalvoti, kaip neleisti į eterį televizijos laidos „Sankirtos“. Vasarą D. Kuolys buvo užtikrintas, jog nereikia dalyvauti konkurse, todėl nedalyvavo ir pirmojo kanalo konkurse. Artėjant rudeniui, kai jau buvo per vėlu konkursuose dalyvauti, prabilta apie tai, kad LRT turinti siauresnę nei praėjusį sezoną kultūros sampratą. Taryba tada nurodė administracijai derėtis, ką ji ir „darys“, kol Tarybos nariai nepavargs ir jų dėmesys nenukryps kitur. Nuovargio žymių jau matyti kai kurių Tarybos narių pasisakymuose.

D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. Daugelis jų buvo skirti tiems, kas valdo valstybę. Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.

Įtariu, jog būtent valdžioje ir slypi priežastis, kodėl naujasis LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius iš karto ėmėsi žingsnių šalinti D. Kuolį, o LRT taryba dažniausiai savo neveiklumu juos tvirtino arba bent jau nesipriešino. Įtariu, jog buvo priimtas sprendimas prieš rinkimus nutildyti D. Kuolio balsą, kad savo nepatogiais klausimais „nemaišytų“ rinkimų kampanijai.

Galimos pamokos

A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.

LRT privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų.

Tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant ir pirmiausia ji turėtų ištirti būtent D. Kuolio pašalinimo iš LRT eterio klausimą. Tada gal visa ši nemaloni, žodžio laisvės nepuošianti istorija bent bus atnešusi naudos visuomenei.

*Autorius tuo metu buvo LRT tarybos narys.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt 

A.Račas: L.Donskis prieš pusšimtį LRT žurnalistų: kas meluoja?

Pamenate daugiau nei pusšimčio LRT žurnalistų ir darbuotojų laišką, kuriame jie pareiškė, kad LRT cenzūros nėra ir niekada nebuvo.

Tada šis pareiškimas atrodė labai įtikinamai – juk negalėjai net pagalvoti, kad daugiau nei 50 visuomeninio transliuotojo žurnalistų, išlaikomų iš visų mūsų kišenės sutartinai meluoja.

Tačiau lygiai taip pat sunku patikėti, kad meluoja vienas iškiliausių Lietuvos filosofų Leonidas Donskis, kuris viešai teigia, jog cenzūra LRT buvo ir kad jis asmeniškai yra ją patyręs. Cituoju:

„Kartoju, aš pats buvau cenzūruojamas ir mano laidoms buvo mėginta daryti įtaką – netiesiogiai, bet per spaudimą ir įtikinėjimą, kas turi ir kas neturi dalyvauti laidose „Be pykčio“.

Aiškiau pasakyti turbūt nelabai ir galima.

Klausimas labai paprastas – kas meluoja: daugiau nei pusšimtis LRT žurnalistų ar L.Donskis?

Tiesa, gali būti, kad aukščiau minėtą pareiškimą pasirašę žurnalistai tiesiog nieko nežino apie LRT K.Petrauskio laikais egzistavusią cenzūrą ir kad ji pasibaigė, kai tik visuomeniniam transliuotojui pradėjo vadovauti Audrius Siaurusevičius, kuriam pats L.Donskis sakosi jokių priekaištų neturįs.

Jis tik stebisi LRT vadovybės veiksmais atleidžiant Darių Kuolį:

„Tik nusivylimas ir kartėlis gali apimti dėl neoraus ir proto argumentais nepaaiškinamo LRT vadovybės žingsnio atleidžiant Darių Kuolių ir atkakliai slepiant tikrąsias šito atleidimo priežastis. Skubiai sufabrikuota istorija apie tariamą jauno žurnalisto įžeidimą, pasakojant ją vos ne su ašaromis akyse, skirta lengvatikiams ir dar lydima agresyvaus melo – pirma, jokio konkretaus žurnalisto Kuolys neužsipuolė; antra, žurnalistų netakto ir jų kalbų bei veiksmų prasilenkimo su tikrove Lietuvoje kasdien yra tiek, kad dėl tokių priežasčių niekas tikrai neatleistų iš LRT nei žurnalisto, nei nežurnalisto, o ypač tokio formato ir lygio žmonių kaip Darius Kuolys – ir dar uždarame posėdyje.“

Prisipažinsiu, nieko nebesuprantu. Juk D.Kuolys buvo atleistas, berods jau vadovaujant A.Siaurusevičiui…

Gal gerbiamas Leonidas kažką painioja? O gal cenzūra LRT buvo ir tebėra?

Taip norėtųsi, kad kas nors imtų ir paaiškintų viską: L.Donskis, pavyzdžiui, galėtų aiškiai įvardyti, kas jį cenzūravo, K.Petrauskis galėtų paneigti LRT egzistavus cenzūrą ir paduoti L.Donskį į teismą už šmeižtą, o A.Siaurusevičius galėtų paneigti, kad LRT kas nors fabrikavo kokias nors istorijas ir agresyviai melavo.

Gal tada pagaliau pasibaigtų tie visi rypavimai dėl, cituojant L.Donskį, “tokio lygio ir tokio formato žmogaus” atleidimo, o kartu ir visi neaiškumai dėl to, kas iš tikrųjų vyksta visuomeniniame transliuotojuje.

www.racas.lt

Šis tekstas publikuotas 2008 m. http://www.gzi.lt

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑