Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

gzi.lt archyvas

T.Viluckas: Žodžio laisvės ribos

Konstitucija mums garantuoja, kad niekam „neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Tad hipotetiškai kiekvienas pilietis, atlikęs reikalingus formalumus, gali pradėti leisti savo žiniasklaidos priemonę. Kartais susidaro įspūdis, kad tik šis pirmas žingsnis ir tebūna iš tiesų laisvas. Juk už kiekvienos žiniasklaidos priemonės slypi dvejopa priklausomybė: finansavimo šaltinio ir masių palaikymo.

Kokie bebūtų pinigai, jie vis vien diktuoja žiniasklaidos priemonės turinį. Jie nustato temų apimtis, kryptis, pasirodymų metą. Jie atgaivina, atrodytų, šiuolaikinei visuomenei tokį svetimą tabu reiškinį. Jie, o ne meilė „abstrakčiai“ laisvei lemia, kad vadinamieji užsakomieji straipsniai (net nepažymint jų atsiradimo priežasties), reklamos užsakovų požiūriai tampa žiniasklaidos gyvavimo norma. Būtent finansai tampa tuo neregimuoju kontrolės mechanizmu, kuris rėžia aiškias ribas žiniasklaidos laisvei.

Kitą ribą nustato žiniasklaidos vartotojas. Pirkdamas, skaitydamas vieną ar kitą leidinį, aplankydamas internetinius portalus, žiūrėdamas televizijos laidas, jis sprendžia, su kokia žiniasklaidos laisve sutinka. Tai reiškia, kad visuomenėje vyraujančios nuotaikos, tendencijos, skoniai, vertybės tampa šios laisvės matmeniu. Drįsčiau teigti, kad šalyse, kur nėra laisvos spaudos, pats laisvės suvokimas nėra pasiekęs atitinkamos brandos. Tačiau ir patys savęs galime paklausti: kokią laisvės kokybę vertiname? Šis retorinis klausimas turėtų būti skirtas ne tik žiniasklaidos vartotojui, bet ir jos veikėjams. Tikriausiai sutiksime, kad ši laisvė ne pačios aukščiausios prabos.

Leiskime sau iškelti tokią hipotetinę galimybę: atsiranda leidinys, kuris yra laisvas nuo valdžios akies, finansinių bei ideologinių grupuočių diktato, rašantis tik teisybę, skelbiantis tik tai, kas maksimaliai atitinka (kiek įmanoma žmonėms) laisvės idealus. Koks būtų jo likimas? Esu įsitikinęs, kad toks leidinys po neilgos agonijos paprasčiausiai bankrutuotų.

Ko gero, žodžio laisvė kaip ir daugelis kitų vertybių mums visada išliks siekiamybė. Nors miglotai, bet žinome, kokia ji turėtų būti. Tačiau mums lengviau pasakyti, kas ji nėra, nei kas ji yra. Tad žodžio laisvė iškyla kaip iššūkis, su kuriuo nėra paprasta susidoroti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet ji apeliuoja tiesiai į sąžines. Kiekvienas, kuris prabyla į kitus, skaito, žiūri, redaguoja, finansuoja, visi mes dalyvaujame procese, kuris yra vadinamas spaudos, žiniasklaidos, žodžio laisve. Jis reikalauja iš mūsų sąžinių kiek įmanoma labiau sumažinti priklausomybes nuo masinių poreikių ir materialinių manipuliacijų diktato. Tik tuomet laisvė bus laisve.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

Reklama

L.Donskis apie žiniasklaidos veidrodį

Kada prabylama apie tai, jog mūsų žiniasklaidoje pernelyg daug tamsiosios tikrovės pusės ar tiesiog paties gyvenimo neigimo (smurto, brutalumo, žiaurių nuotraukų, šokiruojančių įvykių aprašymų), šitą mėginama aiškinti dvejopai.

Pirmasis paaiškinimas: esą žiniasklaida yra viso labo tik visuomenės veidrodis, tad nėra ko pykti ant veidrodžio, jei žiūrėdamas į jį nematai kerinčio grožio veido. Antrasis: veidrodis gali būti kreivas ir deformuoti viską be jokių išimčių. Manding, esama tiesos abiejose pozicijose. Mūsų žiniasklaida tikrai nėra mums atgabenta iš kitos planetos, todėl joje it per padidinamąjį stiklą netrunki pastebėti visas savosios visuomenės ydas.

Visų pirma aš išskirčiau simpatijų žmonijai nebuvimą, paprasčiausios pagarbos ir užuojautos paprastam žmogui stoką. Leiskite šitą atvirai įvardinti – lyginant su Vakarų spauda, mūsiškė neretai atrodo tiesiog mizantropiška, nemylinti ir negerbianti žmonijos kaip tokios. Toliau jau seka labiau įprasti, bet, deja, ne mažiau liūdni dalykai – nepagarba savo šaliai ir valstybei. Tik neverta šito painioti su kritiškumu – rimta kritika yra pagarbos ženklas, nieko bendra neturintis su noru kažką sukarikatūrinti ir suniekinti.

Bet juk akivaizdu, kad tai būdinga ne vien žiniasklaidai – ji tiesiog kaip per lupą padidina ir išryškina tai, ko yra apstu mūsų visuomenėje. Geriausias šito įrodymas būtų mano „mėgstamieji“ internetiniai komentarai, daugelis kurių savo chamizmu, nepagarba viskam, agresyviu kvailumu, o neretai ir zoologine neapykanta yra tiesiog žmogiškumo karikatūros.

Tad žiniasklaidoje nėra nieko tokio, kas nebūtų pakankamai giliai įsišakniję mūsų visuomenėje. Ypač tai pasakytina apie siaubingą leksikoną ir civilizuotoje visuomenėje neleistiną barbarišką tyčiojimąsi iš žmonių – dalykus, su kuriais kovoti pas mus teks dar ilgai.

Bet veidrodis gali būti ir kreivas – deformuoti galima bet ką, išsityčioti galima taip pat iš ko tik nori. Kita vertus, spauda ir visa žiniasklaida neprivalo būti visuomenės veidrodis. Pataikavimas pačiam žemiausiam skoniui anaiptol nėra demokratizmas, lygiai kaip manipuliavimas tamsumu, pykčiu, frustracija ir destruktyviomis žmonių aistromis anaiptol nėra pagarba paprastam žmogui.

Ar mes gerbiame mažąjį žmogų? Priešingai – būtent pagarbos paprastam žmogui, arba tiesiog mažajam žmogui, aš ir pasigendu visoje mūsų žiniasklaidoje. Ne pataikavimo realios ar virtualios minios nuotaikoms, ne kalbėjimo su žmogumi taip, tarsi jis būtų nemąstanti būtybė, o pagarbos ir simpatijos. O pagarba visada yra reikli – tiek sau, tiek kitam. Tad ne tik visuomenės informavimas, bet ir vertybių skleidimas (o prireikus ir kova už jas) yra tikrosios žurnalistikos misijos dalis.

Todėl man visada kliūva nemažos dalies mūsų žiniasklaidos (ir ypač jos vadų) orientacija tik į galią, turtą ir prestižą. Pataikavimas galingiesiems ir visiška nejautra silpniesiems, regis, tapo tiek jų, tiek visos mūsų visuomenės gyvenimo norma.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

S.Spurga: Augėjo vartai

Nemenka dalis mūsų žiniasklaidos neišlaikė pinigų, garbės, padorumo ir kitų egzaminų. Žiniasklaida yra tapusi vienu iš didžiausių šalies sopulių. Tai tikri Augėjo tvartai, iki lubų prigrūsti mėšlo. Be jokios abejonės, yra daugybė puikių žurnalistų, nepriekaištingų žiniasklaidos priemonių. Tačiau neskendėkime iliuzijose: jėgos nelygios. Mūsų žiniasklaida beveik neatlieka jai demokratinėje valstybėje tenkančių priedermių.
Žurnalistinės etikos standartai sužlugę, o apie atsakomybę, patriotizmą, pilietiškumą nėra net ką kalbėti. Dar kartą pridursiu, kalbu ne apie visas žiniasklaidos priemones, tačiau išimtys, nors ir ganėtinai gausios, nepataiso bendro vaizdo. Alternatyva formuojasi lėtai.

Ne viena žiniasklaidos priemonė yra tapusi ne kuo kitu, o viso labo jos savininkų verslo reikalų tvarkymo įrankiu. Visos tokios žiniasklaidos priemonės medžiagos dėstomos potencialų vartotoją aprioriai laikant visišku dunduku. Nesiskaitoma su žmogaus teisėmis, vaikų apsauga, pažeidžiamos teisės į privatų asmens gyvenimą, mindomas žmogaus orumas, atvirai kultivuojamas šantažas, reketas, ir visa tai daroma užsidėjus neklystančio ir visa žinančio, amžinai pamokslaujančio kinų mandarino kaukę. Pačiu primityviausiu būdu suvedinėjamos sąskaitos, rengiamos absurdiškos kokio nors žmogaus ar institucijos pjudymo kampanijos: nesigailima nei gyvų, nei mirusiųjų. Perkamos medžiagos yra kasdienybė. Leidžiama sau ne tik visiškai iškraipyti tikrovę, tačiau ir iš piršto laužti faktus. Daugelis provincijos medijų it Nidos vėtrungės gaudo vietinės politikos vėjus ir vėjelius suskubdamos laiku sukiotis, kad įtiktų vietiniam elitui, nuo kurio mažų mažiausia priklauso gaunamos reklamos kiekis. Rinkimų kampanijų metu politikai tokių medijų duris atidarinėja kojomis.

Matyt, žiniasklaida niekada neatspindi to, ką vadintume objektyviu vaizdu, tikru visuomenės paveikslu. Kiek ji atspindi ir gali atspindėti tikrovę – tai filosofinis klausimas. Tačiau apie dalį mūsų medijų tikrai galime pasakyti, jog jos jokiu būdu neturi netgi tikslo dėlioti objektyvų pasaulio paveikslą ir pateikia ne ką kitą, o iškreiptą vulgarią fantaziją.

Tai itin skaudu, turint omeny, kokią įtaką žiniasklaida turi visuomenėje. Ji, be kita ko, ir formuoja šalies įvaizdį savo pačios gyventojų akyse. Purvo, absurdo, smurto mūsų valstybėje yra, tačiau vien purvo, absurdo, smurto šalimi, apgyvendintoje išimtinai keistuolių ir iškvaišėlių, Lietuvą pavertė žiniasklaida. Pasak Arvydo Šliogerio, tai tokia Lietuva, kurios norisi neapkęsti.

Žiniasklaida yra vienintelė uždara institucija mūsų visuomenėje, kuri nėra beveik niekaip reguliuojama, niekam neatskaitinga. Tai institucija, kurios bijoma – neįtikėtinas jausmas demokratinėje visuomenėje. Gali įžeidinėti ministrą ar prezidentą, bet tarti žodį prieš kokį nors laikraštį – šiukštu!

Šioje srityje matau uždarą ratą. Demokratiški mūsų šalies įstatymai akcentuoja ne žiniasklaidos kontrolės, o jos savireguliacijos tvarką. Tačiau ką daryti, jei savireguliacija neveikia? Jei padorumas, orumas, net visa valstybės ateitis žiniasklaidos bosams nieko nereiškia? Aiškaus atsakymo šiandien neturime. Reikalauti, kad šią sritį sutvarkytų politikai, kaip tą jie gali padaryti su bet kuria kita sritimi, gana komplikuota, nes tai labai greitai gali būti pavadinta žodžio laisvės gniaužimu. Be to, politikai yra itin priklausomi nuo žiniasklaidos ir jos bijo labiau, nei bet kas kitas. Geriausia išeitis būtų pačios visuomenės balsas, tačiau ji dar nenubudo. Jei TV žinios tampa viso labo kriminalinės kronikos priedu ir dėl to užkopia į reitingų viršūnes, nelabai yra ko tikėtis tvirtos ir principingos atgalinės reakcijos. Pilietinė visuomenė vis dar silpna.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaidoje nesama reguliavimo bei išskaidrinimo priemonių, įprastų daugeliui Vakarų šalių: neįgyvendinama įstatymo nuostata dėl medijų savininkų deklaravimo, nėra sukurto leidėjų registro, leidėjai nedeklaruoja savo interesų, savininkai nėra atskirti nuo leidėjų, nenustatyta laikraščių ir žurnalų tiražų auditavimo tvarka, neapribota medijų koncentracija ir monopolizacija, nėra veiksmingų įstatymų, ribojančių žalingą turinį, o žurnalistų etikosinspektoriaus įgaliojimai akivaizdžiai per menki. Kūrybinis darbas turėtų būti atskirtas nuo kasdienės savininko kontrolės, redaktorius turėtų būti kuo labiau nepriklausomas nuo savininko ir, ne mažiau svarbu, turėtų būti užtikrintos eilinio žurnalisto teisės į savarankišką mąstymą, į darbą griežtai laikantis žurnalistų etikos principų. Mūsuose pastaroji idėja skamba taip, lyg būtų iš fantazijos srities.

Pastaruoju metu gerai bent tai, kad artėjame prie diagnozės nustatymo. Visų pirma omenyje turiu žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio žingsnį šiais metais paskelbiant savo ataskaitą, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus įsimintiną tyrimą „Skaidresnės žiniasklaidos link“. Palankiai galima vertinti ir ne vieną Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą. Tačiau kas iš to? Ar dėl tokios nuogos tiesos paviešinimo sujudo sukruto mūsų politinė bendruomenė? Kaip ir reikėjo tikėtis, reakcija menka.

Sveikinu GŽI iniciatyvą, kuri, norėčiau tikėti, taps rimtu ir įtakingu forumu. Tikiuosi, kad čia išsikristalizuos visuomenės pozicija, kad portalas taps jei ne vėzdu, išginančiu negeroves, tai bent rakštimi tiems, kam reikia, primenančia, jog kažkas negerai.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

R.Juozapavičius apie profesines bendruomenes

Garsusis investuotojas Warrenas Buffettas yra pasakęs: „Kuo protingesni žurnalistai, tuo geresnė visuomenė“.

Protingi specialistai jungiasi į profesines bendruomenes ir stiprėja analizuodami savo klaidas, numatydami jų reputacijai kylančias grėsmes. Tokiu būdu jie toliaregiškai pasiruošia darbui iš esmės naujos kokybės skaidrumo sąlygomis.

Žinių visuomenėje melą, neišmanymą ir negarbingą elgesį vis sunkiau paslėpti po riebiomis antraštėmis bei triukšmingomis laidų užsklandomis.

Be tikrai atvirų grupės bendraminčių diskusijų apie naujus iššūkius žurnalistikai niekada netapsime protingesni. http://www.gzi.lt sustiprina viltį, kad tai yra įmanoma.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

R.Paleckis: Kodėl jungiuosi prie gzi.lt

Prie šios iniciatyvos negaliu nesijungti, nes manau, kad dar nevėlu taisyti išties blogą, bet dar pataisomą padėti lietuviškoje žiniasklaidoje, kai laikraščių antraštės, užuot informavusios, klaidina ir dezinformuoja, kai pavadinimais, nuotraukomis, parašais po nuotraukomis formuojama nuomonė, užuot informavus.

Kai žiniasklaida, užuot atlikdama misiją informuoti, nešališkai pateikti bet kurio konflikto ar situacijos vaizdą, tampa susidorojimo su kitaip manančiais įrankiu.

Kai privatizuotoje viešoje erdvėje konkuruojama ne idėjomis, o jėga. Kai „naujųjų lietuvių“ rankose atsidūrusios televizijos, radijo stotys, laikraščiai virsta propagandos ruporais.

Ilgus metus savivaliavę nedidelės, gilesnių demokratijos tradicijų neturinčios šalies mažoje žiniasklaidos rinkoje, iškreiptus santykius tarp žurnalistikos, politikos ir verslo nustatę keli mediamagnatai turi matyti, kad visuomene tai mato, nepritaria ir ieško nauju susikalbėjimo ir bendradarbiavimo formų. Užėję i gzi.lt lietuviškos žiniasklaidos šeimininkai tūrėtų pasijusti nepatogiai.

Tai tik kelios priežastys, kodėl verta dalyvauti projekte…

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

R.Miliūtė apie profesionalumą ir atsakomybę

Nemirtingos M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus daktaras Bormentalis, skaitydamas laikraščius, šiurpo lygindamas, kaip aprašymai skiriasi nuo tikrovės.

„Dar geriau, „Vakarinėse“ parašė, kad gimė berniukas, kuris groja smuiku. Šalia nupieštas smuikas ir mano fotografija, po kuria parašyta „Prof. Preobraženskis, atlikęs motinai Cezario pjūvį“.

Jei šiuos žodžius dienoraštyje įrašęs Bormentalis nebūtų asistavęs profesoriui per žmogaus liaukų persodinimo Šarikui operaciją, juk galėjo patikėti…

M. Bulgakovo aprašyta situacija 1925-ųjų Maskvoje katastrofiškai primena šių dienų Lietuvą.

Tikėti laikraščiais, kaip ir kita, modernesnių technologijų žiniasklaida, nebegali: viena – dėl profesionalumo, kita – dėl principų ir vertybių stokos.

Tada norisi pakartoti kitą nemirtingosios „Šuns širdies“ ištrauką – abiejų medicinos korifėjų pokalbį prie pietų stalo:

– Jeigu rūpinatės savo virškinimu, štai jums mano patarimas – pietaudamas nekalbėkite apie bolševizmą ir mediciną  ir neskaitykite tarybinių laikraščių.

– Hm. Bet kitokių juk nėra…

– Tai ir neskaitykite jokių. Savo klinikoje stebėjau 30 atvejų. Ką sau manote? Pacientai, neskaitantys laikraščių, jaučiasi puikiai“.

Tikiu, kad jaustis gerai galima ir skaitant laikraščius, kaip ir žiūrint ar klausant televizijos ar radijo laidų. Tik reikia, kad informaciją jiems rengiantys žmonės laikytųsi profesionalumo kriterijų ir suvoktų didžiulę žiniasklaidos atsakomybę.

Drįstu tikėti, kad http://www.gzi.lt prisidės prie abiejų dalykų stiprinimo.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

M.Drunga apie reklamą

Mane sužavėjo Andriaus Navicko tekstas „Reklamos išsigimimas“. Pats pavadinimas suponuoja, kad reklama gali būti ir „normali“, t. y. neišsigimusi. Tai tada, kai ji atlieka savo funkciją, apie reklamuojamą prekę ar paslaugą informuoja. Bet ar tai vienintelė jos funkcija?

Na, kai televizijoje pasirodo reklama, tai gera proga nueiti į virtuvę ir pasiimti ko nors pasistiprinti arba prieiti prie kompiuterio ir pasitikrinti paštą arba išeiti būtino reikalo į tualetą. Bet tai turbūt ne pagrindinė ir tiesioginė, o antrinė, netiesioginė ir, kaip sociologai sako, „latentinė“ reklamos funkcija.

Amerikoje turėjau tokį draugą, itin protingą ir į menus linkusį, kuris sakydavo, jog kartais žiūrėdamas televizorių  jis reklamų ypač laukdavo, nes jos buvusios gerokai įdomesnės už patį televizijos filmą. Čia turbūt yra kiek tiesos.

Net ir pora A. Navicko straipsnio anoniminių komentatorių atkreipė dėmesį į kai kurių  reklamų meninį kūrybiškumą, kurio daug daugiau (dėl savaime suprantamų priežasčių) amerikietiškose nei lietuviškose reklamose.

Tikras meno kūrinys retai kada įgrįsta – geros muzikos kūrinio klausytis ar į gerą paveikslą žiūrėti galima ilgai ir pakartotinai. Pvz., manau, kad klausytis Tammy Wynette dainos „Stand by your man“ galėčiau kelis kartus per dieną ištisas savaites, ką jau bekalbėti apie Mozartą ar Schubertą… O ir mėgstamas dailės kūrinys niekada nenusibosta, užmesti akį į jį kiekvieną kartą teikia didžiausio malonumo.

Su kinu kiek kitaip. Tik labai retą filmą norisi matyti daugiau negu tris ar keturis kartus. Tai ypač galioja reklaminiams filmukams. O kaip tik jie per televizijos laidas kartojami be saiko, kad net vemti verčia.

Užtat kol reklaminiai filmukai nepasiekia tikrai gerų meninių filmų lygio, belieka tik norėti, kad reklaminiai intarpai televizijos laidose nebūtų per ilgi. Vien dėl to iš visų mūsų šalies nacionalinių televizijos kanalų LTV ir LTV2 verti pagarbos.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

D.Radzevičius: Gal verta užlipti ant „bačkos“?

Pabandykime paklausti bet kurio iš mūsų kolegų žurnalisto, ar šiandien jis turi dėl ko protestuoti ir reikalui esant išeiti į gatvę, užlipti ant „bačkos“ bei išsakyti savo poziciją. Panašu, kad tokį pretekstą sudėtinga būtų surasti. Bet galime pabandyti paieškoti.

Gal galėtų dėl kokio Lietuvos piliečio, kurį nuskriaudė valdžia? Vargu. Nes per visą Nepriklausomybės laikotarpį daugelis mūsų (sakau, nes irgi esu žurnalistas) sugebėjome apie tas problemas tik pasakyti, parodyti ar parašyti. Bent tiek. Bet protesto akcijos – to jau per daug. Juk ne sausio 13-osios naktis.

Tačiau juk buvo ir kolegų žurnalistų nuskriaustų? Štai prieš keletą metų į Lietuvos žurnalistų sąjunga dėl savo pažeistų teisių kreipėsi grupė laikraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistų. Buvo skundai darbo inspekcijai, buvo LŽS viešas pareiškimas. Tačiau jį viešai nemokamai paskelbė tik dienraštis „Šiaulių kraštas“. Buvo ir dar vienas nacionalinis dienraštis. Tiesa, paėmė pinigus kaip už komercinį skelbimą. Kiti net žodžiu neparašė. Ir niekas nėjo į gatves. Ir niekas nepuolė ginti kolegų. Panašu, kad daugiau pažeidimų nebuvo, nes apie juos viešai niekas nekalbėjo.

Bet gal ir nereikia? Juk žurnalistai gyvena labai gerai ir darbdaviai jiems moka padoriai. Jei palyginsime juos su minimalias algas gaunančiais piliečiais. Juk žurnalistai prie tokios algos dažniausiai dar gauna taip vadinamą honorarą. Reiškia, gyvena geriau už daugelį vargšų.

Tačiau jie gyvena žymiai blogiau už bet kurį valstybės tarnautoją, kuriam mokamas atlyginimas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tokiam tarnautojui suteikiamos visos socialinės garantijos, jei jį užkluptų liga ar vieną kartą atsėlintų pensija. Tokias garantijas gaus ir bet kurios padorios įmonės darbuotojas, kuriam mokamas realus atlyginimas už darbą. Tačiau žurnalistas, gaudamas tik minimalų atlyginimą, ar ligos, ar pensijos atveju gali tikėtis tik minimalių garantijų. Taigi, jis tampa toks pat, kaip ir visi kiti vargšai.

Bet juk nei dėl tų kitų vargšų, nei dėl savo kolegų, nei dėl savęs žurnalistai neina į gatves. Dėl pinigų neina. Vadinasi jie laimingi? Arba kantrūs. Kaip ir visa mūsų tauta. Nekantrūs tik pedagogai, gaisrininkai. Dar policininkai. Ir medikai.

Kita vertus, gal žurnalistams labiau rūpi profesijos prestižas ir laisvo žodžio idėjos. Tačiau taip tvirtinti per drąsu. Juk kiek kartų mūsų pačių etikos komisija ir etikos inspektorius pasakė – negerai, neetiškai dirbame. Kiek kartų atsiprašėme? O kiek kartų tie, kas dirba padoriai, išėjo į gatves ir pasakė – nesutinkame, kad mūsų darbdaviui rūpi labiau jo biznis ir politiniai žaidimai nei visuomenės interesas? O kiek kartų viešai prabilome, kad nesitaikstysime su iškraipytais tekstais, neetiškomis antraštėmis ir nepadoriomis nuotraukomis? O gal tokių nėra?

Tačiau jei yra manančių, kad yra dėl ko šiandien žurnalistams lipti „ant bačkos“, yra puiki proga apie tai prabilti. Tokia „bačka“ yra. Tai www.gzi.lt O galbūt tada jau ir į gatves susiruošime? Kaip medikai. Kaip gaisrininkai. Kaip policininkai. Kaip pedagogai. Tik žymiai drąsiau. Kaip moka tik ŽURNALISTAI.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

A.Navickas apie žiniasklaidos laisvę

Nėra kito tokio daugiaveidžio žodžio kaip „laisvė“. Dažnai šiuo žodžiu vadiname net tai, kas ne tik neišlaisvina, bet sukausto, paralyžiuoja žmogaus mąstymą. Pranykus, bent jau iš dalies, išorinei cenzūrai, šiuolaikinė žiniasklaida pati tampa pavojingu vidinės mąstymo cenzūros mechanizmu. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad žiniasklaidos vaidmenį mūsų gyvenime sunku pervertinti.

Nors patys žurnalistai apsimestinai kukliai tvirtina, jog jie tėra tarpininkai, kurie perteikia kitų nuomones, jog žiniasklaida tėra mūsų gyvenimo veidrodis, iš tiesų masinės informavimo priemonės šiandien ne tik mums uždeda akinius, paryškinančius vienas detales bei paliekančius anapus regos lauko kitas, tačiau taip pat primeta savo vertinimo standartus ar net daro stiprų psichologinį spaudimą gyventi pagal žurnalistų sukonstruotą gyvenimo būdą.

Lietuvoje žiniasklaidos akiniais vis dar labai pasitikima. Daug labiau nei gilesnes demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mūsų žiniasklaida kokybiškesnė.

Priešingai, mūsų didieji dienraščiai didžiąja dalimi primityvūs ir bulvariniai, daugumai žurnalistų kalbos apie jų pilietinę atsakomybę kelia juoką. Beribis pasitikėjimas žiniasklaidos pateikiamu pasaulėvaizdžiu atveria dideles manipuliacijos galimybes.

Formaliai tvirtinama, kad žiniasklaida mūsų valstybėje siekia būti „teisinga, tiksli ir nešališka“ (Visuomenės informavimo įstatymas). Deja, realiai žiniasklaida yra tapusi verslu, kur daugiausia rūpinamasi pelnu, o ne žmonių teise gauti informaciją. Dėl didesnio pelno neretai aukojama sąžinė, pilietinė atsakomybė.

Riba tarp objektyvios informacijos, nuomonių ar net paslėptos reklamos yra pavojingai nusitrynusi. Vieša paslaptis, kad ne viena visuomenės informavimo priemonė pastaraisiais metais mutavo į prasčiausią propagandos ruporą.

Lietuviška žiniasklaida yra susikūrusi savą „idealaus informacijos vartotojo“ sampratą, į kurią orientuojasi. „Idealus vartotojas“ – tai žmogus, paniręs į trumpalaikių malonumų srautą, nuolat trokštantis naujų, stiprių potyrių, nesaistomas vertybinių įsipareigojimų bei nesunkiai galintis keisti savo skonį ar įsitikinimus atsižvelgdamas į žiniasklaidos skelbiamos reklamos įtaką.

Nors žurnalistai įtikinėja, kad jie paprasčiausiai bando tenkinti žmonių lūkesčius, labai svarbu įsisąmoninti, kad žiniasklaida pati visomis išgalėmis kuria „idealų vartotoją“, kurio poreikiai užtikrina jos komercinę sėkmę.

Tokiam žmogui iš tiesų nebereikalinga sąžininga ir įvairiapusė informacija, jam daug jaukiau žiniasklaidos nugrimuotame pasaulyje, kuriame galima maitintis kitų sugromuliuotais produktais.

Mano įsitikinimu, apie visa tai per mažai kalbama, diskutuojama.  Didelė dalis žurnalistų iškreiptai suvokia profesinį solidarumą. Pastarasis nereiškia abejingumo, kai žiniasklaida virsta purvasklaida.

Prešingai, tikras solidarumas reikalauja ginti žiniasklaidos prestižą, drąsiai kritikuojant piktnaudžiavimus ir savo elgesiu liudijant, jog gali būti ir kitokia – sąžininga ir žmonių teise žinoti tiesą – besirūpinanti žiniasklaida.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑