Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Informacijos laisvė

Džina Donauskaitė apie knygą „Kabinetas 339“

kabinets

Spaudžiant metų pabaigos darbams, atsivertus visgi neišėjo ateičiai atidėti Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygos „Kabinetas 339“. Užtrukau keliolika valandų — porą naktų, ankstyvų paryčių ir pusę šeštadienio. Įtraukė, sudomino, atskleidė pilnesnį politikos ir verslo interesų aplink šią vyriausybę paveikslą. Kad daugiau žurnalistų tokių knygų rašytų!

Knyga bus įdomi visiems, besidomintiems politika. Aš, kaip dirbanti žurnalistikos edukacijos ir žurnalistikos tyrimų srityje, skubu rekomenduoti šią knygą žurnalistikos studentams, regionų žurnalistams, visiems, kam aktualu tobulėti ir suprasti, kaip veikia sąžiningi žurnalistai.

Pirmiausia dėl to, kad Dovydas ir Birutė atskleidžia labai daug savo darbo metodų, atskleidžia, kuo remdamiesi vertina informaciją, kaip bendrauja su šaltiniais, kaip lipdo dėlionę kai trūksta daugybės detalių ir net kai neaišku, ar tos detalės iš tikrųjų iš tos pačios dėlionės.

Visa tai, kas kalbama žurnalistikos teorijos paskaitose, pritaikoma praktiškai – kad ir ką sakytų skeptikai aiškindami, jog teorija nuo praktikos labai skiriasi.

Keletas „take aways“, aktualių besigilinantiems į žurnalistikos techniką:

  •  Interesų raizgalynėje Lietuvoje žurnalistai dažnai laikomi ne tiesiog žurnalistais, o kieno nors interesų atstovais ar bent jau tais, kuriais interesų kovose naudojamasi. Tai gali būti ir dėl to, kad dalis žurnalistų iš tikrųjų taip veikia (kaip antai Tomas Dapkus, prieš MGBaltic skandalą dažnai lankęsis pas Skvernelį), bet ir dėl to, kad dalis žurnalistų nėra pakankamai kritiški ir paskelbia medžiagą jos visapusiškai neįvertinę. Tad žurnalistams verta pasiruošti, kad jais bus nuolat abejojama ir ne tik abejojama, bet ir skleidžiami gandai apie juos. Receptas – nesiteisinti, nesureikšminti, o tiesiog užduoti klausimus, daug ruoštis, dirbti, sugrįžti prie temų ir tikrinti informaciją.
  •  Knygoje pateikiami dialogai (interviu išrašai) su šaltiniais yra fantastiški, tikrai yra, ko pasimokyti kalbant apie interviu techniką. Klausimai užduodami ramiai, stengiantis nenukrypti nuo temos ir nebūti išmuštiems iš vėžių.
  • Žurnalistui reikia išmokti būti truputį „zen“. Birutė Davidonytė štai dalyvavo VTEK posėdyje, kur buvo sprendžiama, ar premjeras padarė pažeidimą nedeklaruodamas, kad jo žmona turi „Swedbank“ akcijų. Ją VTEK komisijos narys Katuoka bandė provokuoti klausdamas, ką ši „gerbiamoji“ mano, ar komisija turėtų pradėti tyrimą Skvernelio atžvilgiu arba laidė replikas iš serijos „jeigu jums taip reikia to tyrimo“. Birutės atsakymas labai geras, paskaitykit 😊
  • Tam tikrų šaltinių ir informacijos verta laukti, nuolat prašyti, reikalauti, priminti. Šaltiniai turi žinoti, kad jų turima informacija, pozicija, nuomonė rūpi ir svarbi. Parengiamieji pokalbiai — ne įrašui — gali padėti vėliau gauti sutikimus įrašui.
  • Yra šaltinių, kurie bando numarinti temą tiesiog ingnoruodami ir nieko nekomentuodami, nes žino, kad žurnalistai turi terminus, ir viliasi, jog pasibaigus terminui, žurnalistai nuo jų atstos. O gal net ir pati istorija bus nukišta į stalčių. Ir kartais išties gali būti neaišku, kada šaltiniai taiko būtent šią taktiką, o kada komentarų neteikia dėl objektyvių aplinkybių. Dar gali būti, kad jie viliasi, jog jei istorija pasirodys be „kitos pusės“ komentaro – ji bus mažiau įtikinama, ypač jei žurnalistas mažiau padirbės. Bet jei atsakyti į tavo klausimus šaltinis neranda laiko pusę metų (kaip kad Orlen Lietuva) – na, tai… viskas kaip ir aišku. Dėl to „lėtoji“ žurnalistika yra reikalinga – tik ta „lėtoji“ leidžia pamatyti pilnesnį paveikslą bei įvairiausių įtakingų veikėjų motyvus.
  • Yra riba tarp ryšių su visuomene ir žurnalistikos, nors dabar tiek tarp praktikų (abiejose stovyklose), tiek net moksle ar studijose kalbama apie ribų nykimą („konvergenciją“) ir tai, kad jos darosi nebesvarbios (universitetai sako – ruoškime tiesiog „turinio kūrėjus“). Nė velnio. Skirtis egzistuoja ir ją peržengiantiems (vėlgi – abiejose stovyklose) sankcijos yra apčiuopiamos bei skaudžios. Aš manau, kad ta riba yra gerai.
  • Tai, kad žurnalistai renka informaciją ir kokią informaciją jie renka, greitai tampa vieša paslaptimi. Dėl to reikia planuoti – pirma susirinkti visą prieinamą informaciją iš duomenų bazių (neužtenka pasikliauti „pasakymais“, t.y., surinkta žodine informacija), paskui nuspręsti, kokia tvarka ką kalbinti (labai metodiškas pavyzdys knygoje – tyrimų komandos žurnalistai, norėdami išsiaiškinti, kokiais reikalais Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis ir Halės turgaus savininkas Alvydas Bieliauskas buvo susitikę, jiems skambino tuo pat metu – kad jie su vienas kitu negalėtų suderinti atsakymų.
  • Šaltinius — patikimus konfidencialiuosius šaltinius — reikia saugoti. Nesinešti į susitikimus telefonų, keliauti susitikti konspiraciniais maršrutais įsitikinus, kad niekas neseka, naudotis koduotomis susirašinėjimų programėlėmis. Ir žurnalistai, ir šaltiniai gali būti sekami. Atsargumo priemonės reikalingos ir jos yra veiksmingos. O pastangų išsiaiškinti, kas žurnalistų šaltiniai, visuomet bus. Viena įsiminusi detalė iš knygos: VSD darbuotojams buvo išdalintos anketos su reikalavimu deklaruoti savo ryšius su žurnalistais – Dovydu Pancerovu ir Birute Davidonyte.

Skaityti toliau “Džina Donauskaitė apie knygą „Kabinetas 339““

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

Skaityti toliau “Kaip mus pagerinti“

Paremkime Ukrainos žurnalistus

Lietuvos žurnalistai kartu su Tarptautine žurnalistų federacija (International Federation of Journalists, IFJ), Europos žurnalistų federacija (European Federation of Journalists, EFJ), Žurnalistų gynimo komitetu (Committee to Protect Journalists, CPJ) ir visa pasaulio žurnalistų bendruomene smerkia brutalius Ukrainos saugumo pajėgų išpuolius prieš žurnalistus, nušviečiančius masinius protestus Kijeve. Skaityti toliau “Paremkime Ukrainos žurnalistus“

Diskusija apie informacijos šaltinio apsaugą 2013 11 12

I dalis

BNS direktorė J. Eivaitė: reikia bendros žurnalistų pozicijos.

Režisierė I.Kurklietytė,  režisierius ir aktorius R. Abukevičius: Informacijos šaltinio apsaugos trūkumai – ne tik žurnalistų, bet ir menininkų, kuriančių pagal faktą, problema.

Advokatė L. Meškauskaitė: žurnalisto statusas, baudžiamosios atsakomybės pakeitimas administracine. Reikia garantijų dėl informacijos šaltinio paslapties, kokias turi advokatai, bet žurnalistams, o ne klounams. Šmeižto ir įžeidimo dekriminalizavimas.

VU Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis: žurnalistų registracija – ne išeitis. Leidinių registravimas.

Žurnalistė M. Vitureau: informacijos šaltinio apsauga Prancūzijoje.

Advokatė L.Meškauskaitė: LŽS dalyvavimas procese.

Žurnalistas I.Krasauskas, viešųjų ryšių atstovas, tinklaraštininkas L. Ulevičius: žurnalisto statuso problema.

II dalis

Žurnalistas V.Valentinavičius: keisti Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK), kad su informacijos šaltinio atskleidimu susijusius sankcionavimus vykdytų ne pirmos instancijos, apylinkės, o antros instancijos, apygardos teismas.

Advokatė L. Meškauskaitė: turėtų būti 2-3 teisėjai, kurie specializuojasi žodžio laisvės bylose.

Žurnalistė R. Pakalkienė: kaip gali žurnalistas apsaugoti šaltinį, kai paimamas jo kompiuteris?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) teisininkas K.Liutkevičius: su procesiniais veiksmais susijusi viena didžiausių spragų – reikia specialių nuostatų susijusių su krata ir poėmiu, kurie gali atskleisti informacijos šaltinį.

Advokatė L.Meškauskaitė: kodėl žurnalistams reikėtų specialios atsakomybės.

Žurnalistas V.Valentinavičius: kratos ir poėmio skirtumai. Laipsniškas įstatymų tobulinimas.

VU Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis: šaltinis turi būti galvoje, kompiuteris – ne ta vieta.

Diskusija: ar reikia Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžti konkrečiau, kas yra informacijos šaltinio apsauga

Žurnalistas V.Valentinavičius: žvalgybos įstatymas.

Diskusija vyko 2013 11 12 Vilniuje, knygyne “Jauku“.

>>>>> grįžti į pradžią

BNS: teisėsaugos spaudimas yra nepriimtinas

Didžiausia Baltijos šalyse naujienų agentūra BNS smerkia teisėsaugos institucijų spaudimą, kuriuo pažeidžiama žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį.

Ikiteisminio tyrimo metu teisėjas įpareigojo BNS redaktorę atskleisti informacijos šaltinį.

Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrimo metu atliko kratą BNS redaktorės namuose, apklausai iškvietė šešis BNS darbuotojus, buvo paimti keli kompiuteriai. Skaityti toliau “BNS: teisėsaugos spaudimas yra nepriimtinas“

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑