Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Redakcinė politika

Vokiškas kampas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Deutsche welle“

Čia Audra.

Nuo spalio iki gruodžio pradžios esu Vokietijos nacionalinio transliuotojo DW – Deutsche Welle – stažuotoja. Dėkoju IJP ir Daivai Repečkaitei už šią galimybę

Kviečiu kartu su manimi stebėti, kaip dirba Vokietijos žurnalistai, kokius pasirinkimo kriterijus ir darbo standartus jie taiko pasakodami apie visų mūsų bendrą tikrovę.

2019 09 15

Mano įsivaizdavimas, kaip Vokietija vykdo energetinį perėjimą (arba gal geriau tiktų sakyti energijos posūkį, vokiškai sakoma Energiewende, energie – energija, wenden sich – apsisukti), paremtas žiniasklaidos pranešimais.

Tas posūkis reiškia, jog Vokietija nusprendė iki 2022 atsisakyti atominės elektros. Tuo pačiu išlaikomas įsipareigojimas šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimą iki 2020 m. sumažinti 40 proc., o iki 2050 – 80 proc.

Trumpai tariant, iškastinio kuro nekūrenam, bet gamyba vyksta, lempos šviečia, į darbą važiuojam, ekonomika nežlunga.

Tokio dalyko dar nėra padariusi jokia išsivysčiusi pramoninė šalis.

Svarbus dalykas, turint omenyje, jog atominė energetika kartais pateikiama kaip neišvengiama alternatyva siekiant mažinti poveikį klimatui.

Šalies BVP augimo ir energijos suvartojimo kreivės nebesutampa, o šiltnamio dujų kreivė smunka
Šalies BVP augimo ir energijos suvartojimo kreivės nebesutampa, o šiltnamio dujų kreivė smunka, Clean Energy Wire

Būdama DW galiu geriau suprasti, kodėl taip skiriasi lietuviškos ir vokiškos antraštės ir tekstų informatyvumas.

Pacituosiu kelis lietuviškų straipsnių pavadinimus nenurodydama šaltinių.

Žalioji“ energetika Vokietijoje – sparčiai augančios problemos dėl netolygaus perėjimo

Skaudžios Vokietijos energetikos revoliucijos pamokos

Merkel energetinė politika tampa košmaru Vokietijos piliečiams

Kaip mes kuriame Armagedoną

Nekritikuoju, tik bandau geriau suprasti, kaip veikia žurnalistikos aparatas mano pačios galvoje ir kas veikia jį. Manau, kad mano antraštės tikrai galėtų atrodyti panašiai.

Sunku įsivaizduoti painesnį ir dar labiau švaistūnišką perėjimą … nei tą, į kurį įklimpo Vokietija, – sakoma viename iš lietuviškų straipsnių.

Mūsų antraštės bent iš dalies yra paveiktos mūsų kalbos struktūros ir mūsų įpročių, to, kaip apskritai kalbamės vieni su kitais. Jos taip pat paveiktos ir gamtos sąlygų, kuriose gyvename. Kas mums ta klimato kaita, mūsų klimatas tik gerėja, va koks ilgas šiltas ruduo. Bet tai atskira tema, dabar – apie kalbą.

Mano aplinkoje įprasta matant, kad kas nors ką nors daro, padėti tam žmogui patarimais ir pastebėjimais, kokie yra to darymo trūkumai ir kas galėtų būti geriau. Kiek esu pastebėjusi, tas būdinga ne visur Lietuvoje, tarkim, Aukštaitijoje tokio kalbėjimo mažiau, bet, man atrodo, galėtume tokią pokalbio manierą vadinti dominuojančia.

Visa tai daroma iš didžiausio geranoriškumo.

Canva - Potatoes (4).jpg
yra daug būdų, kaip galima kasti bulves geriau

Tarkime, jeigu grėbiate šieną (mano aplinka vaikystėje buvo kaimas), žmogus sakys – žiūrėk, tu ne taip grėbi, kas taip grėbia, tu geriau grėbk va taip.

Jeigu kas nors pradėjo mokesčių reformą, mes geriau žinosime, kodėl ji yra absoliučiai nepriimtina ir blogai sugalvota, negu kodėl ji apskritai sumanyta, ko ja siekiama ir koks tikslus jos planas. Mes tikrai tokios mokesčių reformos nedarytume. Kadangi mokesčių reforma ne grėbimas, tai parodyti, kaip reikėtų, mes dažniausiai negalime, tik akivaizdu, kad daroma blogai. Apskritai, viskas, kas daroma, yra daroma blogai. Geriau jau nieko nedarytų, negu darytų. Tas kartais galioja net krepšiniui.

Jeigu pakalbėtumėte su vaikais Lietuvoje, gali būti, kad sužinotumėte, jog jau labai anksti mokykloje juos apima jausmas, kad geriau jau nieko nedaryti, negu ką nors daryti, nes greičiausiai nepadarysi gerai. Kas nieko nedaro, tas ir problemų mažiau turi, nes sulaukia mažiau kritikos. Nedaro tai nedaro, ką čia pakomentuosi.

Ne, bet aš irgi taip manau

Lietuvoje yra vietovių, kur žmonės net pritardami kam nors sakinius pradeda nuo “ne“. Užsieniečius labai pralinksmina, kai išverčiam sakinio pradžią “ne, nu taip“.

Kai toks atsargumas (kuris skamba kaip neigimas) susipina su senu ir patikrintu žurnalistinio darbo metodu “ieškok problemos“, kartais gali pavykti labai kokybiška žurnalistika, nes mūsų kritiškumas padeda apšviesti silpnąsias ir tamsiąsias tikrovės puses, o kartais nepateikdami aprašomo reiškinio tikslų ir platesnio konteksto savo pranešimais mes iškreipiam tikrovės vaizdą, ypač – ką čia slėpsi – kas gi turi laiko gilintis į milijonus energetinio perėjimo detalių.

Žinodami, kad tai dažna problema ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žurnalistams, kolegos sudėjo naudingų paruoštukų, kad nesugaištume dešimtmečių įsigilinimui į Energiewende.

Nežinant platesnio konteksto gali pasimesti ir viena svarbiausių detalių – kad Energiewende prasidėjo ne dėl to, kad kokia nors vyriausybė tai nusprendė, o todėl, kad Vokietijoje buvo nuoseklus neigiamas didelės dalies visuomenės požiūris į atomines elektrines, kurios iki Fukušimos gamino ketvirtadalį šalies elektros energijos.

Vokietijos žurnalistai, rašydami apie Energiewende, nešlovina proceso ir mato problemas (tarkime, bendruomenių, kurių pajamos ir gyvenimas tiesiogiai susiję su kasyklomis, kurios neišvengiamai bus uždarytos, sunkumai ir psichologinė būsena), bet pasaulio pabaigos iš jų tekstų nesijaučia.

Esmė – detalės, o mokėti rašyti aiškiai apie sudėtingas detales čia laikoma profesionalumo standartu. Kadangi tų detalių daug, kadangi skiriama laiko įsigilinti į jas ir joms gali būti skiriami atskiri straipsniai, tai nėra prasmės suvesti visko į juoda/balta, taip/ne, už/prieš, vadinasi, nėra poreikio ir gąsdinti skaitytojo pasaulio pabaiga tam, kad jis spusteltų ant antraštės.

Įklimpo, visus aplenkė, gyvena ateityje, stagnuoja, susipainiojo, inovatyvi, planuojanti ilgalaikiškai, sąmoninga

Visi šitie epitetai gali būti pavartoti kalbat apie Vokietiją ir jos energetikos politiką. Visi jie tam tikrame tekste atrodytų logiški ir tinkantys. Labai skirsis, kur yra skaitytojas/klausytojas.

Jeigu tai žmogus Somalyje, kur klimato kaita reiškia sausrą ir badą dabar, jam galbūt atrodys, kad pagaliau bent viena turtinga šalis susiprato, kad keisti energijos šaltinius būtina visų labui ir kad tai kainuos, bet kito kelio nėra. Klimato kaitos kainą šiandien moka ne tie, kurie ją sukėlė.

Canva - Climate Change Drought Background
ar klimato kaita visuomenei bus abstraktus, ar konkretus, realus dalykas, priklauso ir nuo tos visuomenės žurnalistų

Gal gali būti požiūrio taškas, iš kurio Vokietijos planas atrodo “švaistūniškas“. Kurį laiką galima dar gyventi tame taške, įsijungus kondicionierių, nes truputį per karšta.

Jeigu “kaip bus blogai“ nėra ašis, ant kurios turi būti sunertas tekstas, tai kas ta ašis?

Geriausiai tai iliustruoja laidos prodiuserės A. pokalbis su jauna žurnaliste, kurį nugirdau.

Žurnalistė padarė interviu su aukštas pareigas tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje užimančiu žmogumi apie GMO. “Ar tai, ką nori sužinoti, įdomu Tau pačiai?“, – klausia prodiuserė.

Ar mes tikrai norime sužinoti tai, ko klausiame, ar kartojame klausimus, kurių jau kažkas klausė, tam, kad mums dar kartą pakartotų tą patį?

Iš to, ką mačiau, atrodo, kad įdomumas čia nesiejamas su bauginimu. Įdomu detalės, niuansai, tai, ko galbūt dar nežinome, galbūt yra kampas, iš kurio dar nepažiūrėjome.

Ne mažiau svarbu laikas, kuris skiriamas žurnalistiniam produktui sukurti. Interviu, kuris sumontavus bus maždaug 6 min., yra pagrindinis žurnalistės šios savaitės darbas. Nes 6 min. yra 6 min. tik eteryje. Yra pasiruošimas joms, skaitymas, darbas su jau padarytu interviu.

Bus laiko, bus ir laikų

Kokybei reikalingas laikas. Ar vokiečiai yra “švaistūnai“, turėdami tokį požiūrį?

Man atrodo, tai tiesiogiai susiję su sąmoningu energijos vartojimu. Perprodukcija yra viena iš priežasčių, kodėl mums, kaip pasaulio visuomenei, šiandien reikia tokių didelių energijos kiekių, dėl kurių gamybos ir vartojimo keičiasi klimatas.

Mes gaminame nereikalingus dalykus, paskui gaišiname žmones įtikinėdami, kad jiems tie dalykai būtini, ir stengiamės, kad jie būtų kuo trumpalaikiškesni, nes jau prigaminome kitų, už nebrangiai. Kas nors paskui tegul sukuria strategiją, kaip tuos dalykus surinkti ir ką su jais daryti, ir veiksmų planą iki 2090 m.

Kad galėtume kritiškai rašyti apie ekonomiką ir energetiką, pirmiausiai patys nustokime gaminti tiek daug žurnalistinės produkcijos, kurios garantinis laikas – kelios valandos ar net minutės.

Demesys brangus. Kitaip nei aritmetikoje, žurnalistikoje vienas straipsnis per savaitę gali būti daugiau nei penki ar dešimt. Nes “daugiau“ žurnalistikoje nebereiškia kiekybės. Kiekybinis “daugiau“ interneto laikais reiškia tik triukšmą, kurį norisi išjungti.

2019 09 14

DW.COM skelbia informaciją 30-čia kalbų.

Savaitė angliškame aplinkos skyriuje prasideda susirinkimu, kuriame dalyvauja žurnalistai, dirbantys Bonoje ir Berlyne. Konferencija tik garsinė, be vaizdo, todėl visi prisistato.

Susirinkimų per savaitę vyksta trys, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Pirmadienio susitikimas – savaitės planų pristatymas ir suderinimas, kas ką veikia. Vienas žmogus – vienas veiksmas savaitei ir planas B, jeigu tas veiksmas nepavyktų.

Skelbiama medžiaga apie juodąją fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų rinką Europoje. Kas Brazilijoje, kas važiuos į mugę, o kas filmuos medžiagą Eco India žurnalui. Sutariama, kad penktadienio susirinkimui visi pasiruoš po 2-3 idėjas-pasiūlymus, gali būti labai bendri.

Žmonių per abu miestus – apie dešimt. Susitikimas trunka maždaug 7 minutes.

pasaulio pažanga jau suplanuota, savaitėmis

Sakė, kad kartais pirmadienio susirinkimai būna ilgesni, bet geriau, kai trumpiau, nes pirmadienį daug darbo.

Šitas skyrius – ne naujieninis. Žurnalistai sako, jog jie susitelkę į gilesnį kontekstą ir foną, kuriame ir atsirdana naujienos kaip kalnų viršukalnės.

Kaip T., kurio straipsnis apie fluorintas šilnamio efektą sukeliančias dujas jau paskelbtas vokiškai ir išverstas į anglų kalbą.

Europai per karšta ir per šalta

Fluorintos šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra hidrofluorangliavandeniliai (HFCs), perfluorangliavandeniliai (PFCs) ir sieros heksafluoridas (SF6) bei mišiniai, kuriose yra šių medžiagų.

Kaip parašyti taip, kad perskaitęs tuos pavadinimus skaitytojas neuždarytų straipsnio, pagalvojęs, kad diena ir taip sunki, pirmadienis, o čia pernelyg jau komplikuota?

Pagrindinė žinia – kad juodoji dujų rinka Europoje spartina klimato kaitą. Dalis jų ES yra legaliai, bet dėl įvestų kvotų smarkiai padaugėjo bandymų apeiti sistemą, ir didžiuliai kiekiai šių medžiagų iš Kinijos į ES patenka nelegaliai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „fluorinated greenhouse gases“
Šiltnamio efektą sukeliančios dujos co2addiction.wordpress.com

Jų tiek daug, jog poveikis aplinkai prilygsta keturioms anglinėms elektrinėms arba 4 milijonų automobilių išmetamosioms dujoms. Skaitytojui jau aiškiau.

Tos šimtus ar net tūkstančius kartų didesnį poveikį klimato kaitai nei CO2 turinčios HFC dujos naudojamos visur, kur mes norime nepaisyti esamų sąlygų ir keisti temperatūrą – šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose namuose ir automobiliuose, šilumos siurbliuose.

Jeigu nuspręstumėte skaityti šiandien vieną straipsnį, kuris išplėstų Jūsų žinojimą, kaip mes gyvename Europoje ir kaip mūsų įpročiai ir noras sutaupyti artina mūsų galą, šis straipsnis būtent toks ir yra.

Dar man patinka 2-3 min. DW animaciniai video, kaip šis, kuriame elektra varomas automobilis atskleidžia intymias savo gyvenimo detales, pavyzdžiui, kad taip, klimatą veikiančių dujų jis negamina, bet jas gamina jo gamintojai.

Bet trumpieji žanrai – tik dalis žurnalistinių darbų. Sudėtingiems dalykams reikia laiko. Pusvalandis, kurį praleisite klausydamiesi apie būstą ir lygybę Keiptaune, nebus praleistas veltui.

https://www.dw.com/en/world-in-progress-battling-inequalities/av-44208042

Mano tikslas čia – pasimokyti aiškaus mąstymo ir rašymo ir suprasti, kaip vokiečiai įsivaizduoja ateitį, kaip joje bus gaminama energija, kaip vartojama, kiek jos reikės. Kadangi vertinant visuomenės sąmoningumą aplinkos ir klimatos kaitos klausimais jie jau dabar gyvena ateityje, jų įsivaizduojama ateitis yra mūsų ateities ateitis.

Reklama

G.Čiužaitė: Neteisėta, bet etiška?

Žurnalistas, kuris filmuoja nepilnametį žmogų mokykloje be jo paties ir tėvų ar kitų suaugusiųjų sutikimo, pažeidžia įstatymą, bet jo elgesys vis tiek etiškas. Tokią išvadą perša skirtingi dviejų žurnalistų darbą tiriančių institucijų atsakymai dėl vieno įvykio mokykloje.

Esu rašiusi komentarą apie “Lietuvos ryto“ žurnalistų darbą Jonavos Senamiesčio gimnazijoje pernai kovo mėnesį. Šią mokyklą esu baigusi pati, apie reporterių apsilankymą ir jo rezultatą sužinojau iš mokykloje dirbančios mamos. Istorija trumpai: trys reporteriai tyrė galimą patyčių atvejį. Anot mokytojų, į gimnaziją įleisti žurnalistai vaikų ir darbuotojų akivaizdoje nesilaikė nei įstatymų, nei mokyklos taisyklių. Vieną moksleivę reporterė netgi vijosi, stvėrė už rankos (šį epizodą sako matę grupė mokinių ir mokytojų, bet jis neužfiksuotas). Televizijos reportaže rodoma, kad paauglė buvo filmuojama jai nesutinkant ir kai reporteriai pasakė žmonėms, jog nebefilmuoja, kamerą toliau laikė įjungtą.

Skaityti toliau “G.Čiužaitė: Neteisėta, bet etiška?“

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

Skaityti toliau “Kaip mus pagerinti“

T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.

Skaityti toliau “T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?“

M.Širvinskas: Delfinizmas – kaip skaitytojai tapo „kliko“ įkaitais

Lankomiausia Lietuvos naujienų svetainė „Delfi“ panoro tapti dar lankomesnė truputį nepadoriu būdu. Nesmagi situacija: nors „Delfi“ išlieka tarytum patikimiausios informacijos lyderė, užsukti jon jau darosi nemalonu, nes kaskart jautiesi pigiai kvailinamas.

Delfi

O kalbu apie naują žurnalistikos madą – delfinizmą, išplitusią banalią manipuliaciją skaitytojų smalsumu, kai šie yra neišvengiamai priversti patikrinti, kas slypi po mįslinga neva intriguojančia antrašte, tai yra atlikti nuorodos paspaudimo veiksmą, užuot iš pačios antraštės sužinoję, ar verta jiems skaityti atitinkamą straipsnį. Skaityti toliau “M.Širvinskas: Delfinizmas – kaip skaitytojai tapo „kliko“ įkaitais“

E.Merkytė: Kaip batas gali virsti ratu (V.Leškevičiaus istorija)

Tai buvo eilinis Europos Parlamento (EP) Konstitucinių reikalų komiteto posėdis, o paskutinė jo dalis buvo skirta LT pirmininkavimo pristatymui. Kas vyko posėdyje: [Užsienio reikalų] viceministras apie 15 minučių sakė kalbą (asmeninę istoriją papasakojo lietuvių kalba, po to perėjo prie anglų), vėliau kalbėjo 10 parlamentarų – dėkojo už jo pristatymą, uždavinėjo klausimus, kalbėjo apie teisės aktų turinį ir t.t. Galiausiai V. Leškevičius apibendrintai atsakė į jų klausimus ir komentarus, o pačioje pabaigoje atsakė ir į brito S. Agnew klausimą. Posėdis baigėsi.

O ką padarė kelios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (lrytas.lt ir 15min.lt), o nuo jų copy-paste tą pačią mintį pasigavo komentatoriai? Abu portalai perdavė melagingą informaciją, kad yra juokiamasi iš viceministro kalbos. Peržiūrėjus posėdį pasidaro aišku kaip dieną, kad juoką sukėlė pasakymas “toxic”. Visiškai nelogiška, kad V. Leškevičiui kalbėjus apie pusvalandį, per vieną paskutinių jo sakinių staiga parlamentarai atsibustų ir, pastebėję viceministro kalbėjimo stilių, juoktųsi. Skaityti toliau “E.Merkytė: Kaip batas gali virsti ratu (V.Leškevičiaus istorija)“

G.Čiužaitė: Ar mokyklos turi užsirakinti nuo žurnalistų?

„Reporterė įžūliai tampė merginą sugniaužusi už rankos, sukėlė jai skausmą, traukė už rankinės, taip brutaliai siekdama sulaikyti paauglę ir priversti ją atsakyti į klausimus“.Tai citata iš vienos Lietuvos mokyklos laiško Švietimo ir mokslo ministrui.

Žurnalistė sulaikyti penkiolikametę mėgino mokykloje, kai trys reporteriai atvyko domėtis, kaip teigiama, paauglių patyčių istorija, nebūtinai susijusia su šia ugdymo įstaiga (į ligoninę nuvežta kitos mokyklos moksleivė). Atsakę į klausimus, pedagogai ilgai išprašinėjo svečius iš mokyklos. Dabar svarsto, gal galėjo nuspėti įvykių eigą ir kviesti policiją?

Iš karto pasisakysiu: situacijos nemačiau ir esu šališka komentuotoja. Vaikai vieni su kitais gali elgtis nesuvokiamai žiauriai, ir aš pati esu žurnalistė: viena iš tų, kurie turime tokias  temas narplioti. Kita vertus – minimą mokyklą baigiau pati, o jos direktorė yra mano mama.

Iki šiol, kad nebūčiau apkaltinta kokių nors interesų painiojimu, tik konsultavau mamą ir jos kolegas bendravimo su žiniasklaida klausimais, net kai jie būdavo šokiruoti grubaus žurnalistų elgesio. Siūliau patiems laikytis ir žurnalistams priminti Visuomenės informavimo ir  Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymus, etikos kodeksą. Viena pagrindinių nuostatų – kad įrašinėti interviu su nepilnamečiais be jų tėvų, rūpintojų ir jų pačių sutikimo draudžiama. Negalima daryti spaudimo informacijos šaltiniui. Reikia laikytis nekaltumo prezumpcijos.

Pasirengti bendrauti su žiniasklaida, mokėti ginti vaikų ir savo teises mokykloms padeda ir kiti specialistai, leidinys kaip šis .  Tačiau psichologai sako girdėję daug istorijų, kai pedagogai patiria žurnalistų spaudimą pažeisti įstatymus, sulaukia ir atviro šantažo: nepadėsite mums čia ir dabar –  rasime, ką bloga parašyti.

Tačiau grįžkime prie konkretaus atvejo ir ką apie jį pasakoja mokyklos darbuotojai.

Vidurdienis mokykloje. Budėtoja vestibiulyje pamato ką tik įėjusią moterį su mikrofonu, kuri pradeda kalbinti mokinius. Mokyklos darbuotoja visų pirma prašo moterį prisistatyti, pasakyti, ko atėjo. Juk turėjo matyti ir ant mokyklos durų pakabintas svečių elgesio taisykles. Žurnalistės atsakymas – aš pati žinau savo  teises. Tik priėję kiti du jos kolegos pasako, kokiai redakcijai atstovauja.

Reikalinga direktorė, jos kabinetas čia pat, ji kaip tik eina į pamoką, neseniai buvo skambutis. Iš reporterių sužino, kad jie atvyko domėtis keliomis mokinėmis. Mokykloje – per 800 moksleivių, direktorei visų pirma reiktų pasitikslinti, ar paminėti vaikai čia mokosi. Galintys padėti kolegos dabar ne mokykloje arba pamokose, ir jos pačios jau laukia mokiniai. Tad pažada pasidomėti, bet prašo žurnalistų palaukti fojė. Šie sutinka.

(Mama, žurnalistai, ypač kai kurie, neturi nei laiko, nei noro tiesiog laukti. Taip, jie atvyko neperspėję, taip, pagal įstatymus tu negali palikti vaikų vienų, taip, pedagogai į pamokas dažniausiai eina be mobiliųjų telefonų ir tokiu atveju greitai ir netrukdant ugdymo proceso susirasti pagalbos, aptarnauti žurnalistus aukščiausi lygiu, greitai ir su šypsena yra sudėtinga. Bet turbūt buvo galima kažką sugalvoti?)

Budėtojos informuota, kad žurnalistai vis tiek kalbina vaikus, ateina socialinė pedagogė, vedasi reporterius į savo kabinetą. Pedagogės prisiminimai iš šio pokalbio – kad reporteriai  aiškiai nepasako, kodėl atėjo, bet yra nepatenkinti, kad ji negali pasakyti ko nors neigiamo  apie jų minimus vaikus, kurie šioje mokykloje – dar tik pusmetis. Primena, kad jei moksleivės ir būtų kažką padariusios už mokyklos ribų ar tada, kai mokėsi kitur, turi teisti teisėsauga, o ne žurnalistai, remdamiesi žmonių kalbomis (reportaže nuskambės tvirtas nuosprendis: skriaudikės). Be to, korespondentus dominančios paauglės yra nepilnametės. Ir kodėl jie jau filmavo kitus vaikus be tėvų sutikimo? Žurnalistai paaiškina, jog jie taip jau darė ne kartą – pirma nufilmuoja, o paskui gauna tėvų sutikimus (taip teisėta?). Ragina duoti vaikų tėvų telefonų numerius ir vis kartoja: mes norim diskusijos, kodėl jūs nenorit bendradarbiauti!!! (Spaudimas?)

Korespondentų prašoma išeiti iš mokyklos,  bet jie nenori to daryti (sako, reikia pafilmuoti ir mokinių kojų  reportažo vaizdams). Per pertrauką (pagal mokinių nuorodas?) pirmame pastato aukšte mikliai susiranda merginą, kuri, jų manymu, yra pagrindinė skriaudėja. Kamera iš anksto įjungta. Sodinasi moksleivę kalbėti. Socialinė pedagogė sako, kad mergina neprivalo atsakinėti į klausimus („subėgusios pedagogės pataria nebendrauti“,  bus sakoma siužete). Ir matysime nufilmuotą epizodą: paauglė stojasi eiti, žurnalistė tam neprieštarauja. Tačiau reali istorija čia nesibaigia. Kai mergina nutolsta, žurnalistė ją vejasi, stveria už rankos, rankinės. Tai mato ir vaikai (kaip jums būtų tokia antraštė – patyčių prevencijos savaitę mokykloje agresijos prieš paauglę griebiasi žurnalistė?)

Ar žurnalistai turi teisę bent prisiliesti prie vaikų?  Ar mokyklos darbuotojai turi su mumis grumtis? Ką apie visą žurnalistų bendruomenę gali galvoti tokius dalykus matę žmonės?

Taip, dar neišklausiau pačių kolegų – istorijos dalyvių. Išsiunčiu porai iš jų klausimų el.paštu, nes komentarą rašyti pradedu savaitgalį. Vienas žurnalistas iš karto atrašo: negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad kolegė griebė mergaitę už rankos, nes nematė. Ne visada buvo kartu. Jis padaro bendrą išvadą: šioje mokykloje jautėsi pedagogų nenoras bendrauti, ir esą natūralu, kad žurnalistams pirma į galvą šovusi mintis – jog jie kažką slepia. Beje, mokyklos darbuotojai pasakoja, kad būtent šis reporteris išeidamas atsiprašė už kolegės elgesį. Klausiu  jo: už ką atsiprašė? Žurnalistas atsako, kad norėtų, jog tas  atsiprašymas liktų tarp jų.

Reporterė, kurią miniu dažniausiai, į mano klausimus neatsako. Neteigiu, kad vengia bendrauti ir kažką slepia. Šio komentaro rašymo metu ji atostogauja. Du žmonės iš minėtos žiniasklaidos priemonės sakė, kad nepaisant atostogų perduos žinią nuo manęs. Gal ateityje ateis ir atsakymai.

Pradėjusi gilintis į istoriją, kuri atvedė į šį miestą korespondentus, tikrai išgirstu suklusti verčiančių dalykų. Tema sunki. Panašu į didžiulį daug kur Lietuvoje būdingų problemų gniutulą. Tačiau aš šį kartą rašau apie mūsų, žurnalistų, darbą.

Sunku aktualijų reporteriams rengti greitus reportažus, ypač daugiasluoksnėmis temomis. Visi darome klaidų. Bet šį kartą, manau, svarbu, jog moksleivių tėvai ir mokykla jau ėmėsi žingsnių, kad incidentas mokykloje nebūtų palydėtas tik kalbomis. Jei bus atliekami teisiniai tyrimai, tikriausiai paaiškės, ką ir žurnalistai, ir  pedagogai turėtų daryti kitaip. Manau, kad bus pasiūlymų nuo žurnalistų tiesiog užsirakinti ar  stiprinti mokyklų apsaugą.

Negi nuoširdžiai stebimės, kad mumis nepasitiki? Prieš kelerius metus iš gyvenimo pasitraukė šios mokyklos naujokė, vos tris mėnesius pasimokiusi moksleivė. Nei artimieji, nei teisėsauga mokyklai priekaištų neturėjo, visi pripažino, jog įtampos prisikaupė gerokai anksčiau. Tačiau mokytojai vis tiek sužinojo, kas yra žeminimo seansas, kai blogiečių portretų kurti atvažiavo neva tiriamosios žurnalistikos atstovai. Neįjungus kameros žmogus su mikrofonu kalbins ramiai, kultūringai – ir staiga kolegai pradėjus filmuoti kad užriaumos: TAI KODĖL…??? Suglumusio žmogaus atsakymas užfiksuotas. Arba įsiveržęs pro duris prikiš mikrofoną prie veido taip arti, kad turėsi jį atstumti. Užkadrinis balsas laidoje tikriausiai komentuos – JIS VENGIA POKALBIO!!! Kai kam tai – darbiniai triukai, kai kam – daug sveikatos kainuojantys gyvenimo epizodai.

Jau noriu baigti, tekstas ir taip netrumpas, bet turiu paminėti dar vieną pavyzdį, kuo gali virsti mūsų domėjimasis svarbia patyčių tema.  Pora dienų po čia aprašyto žurnalistų vizito į mokyklos raštinę skambina vienas stilistas ir laidų vedėjas. Reikalauja prie telefono pakviesti direktorę – skaitė, kad jos vadovaujamoje mokykloje mokosi „antžmogiai“. Su stilistu pasikalba sekretorė, ne direktorė. Vajė! Bet jis pažįsta žurnalistų! Interneto portale tuoj atsiranda publikacija „Smurtas ir patyčios mokyklose stilistams rūpi labiau nei mokytojams“ (mat susirūpinęs ne tik stilistas, bet ir jo draugė).

Žinoma, visi elgiasi kaip išmano. Stilistams reikia dėmesio. Mokyklos vadovė – taip, ir mano mama – klausia: ar tikrai ji turėjo nertis iš kailio, kad pasikalbėtų su stilistu? Tą dieną veiklos ir taip per akis: be pamokų vyko moksleivių renginys, po reporterių viešnagės sujudusi bendruomenė rašė skundus, rinko  parašus. Dar reikėjo rūpintis žiniasklaidos nuteistų paauglių saugumu. Pasitarimas ir savivaldybėje.

Ai, koks skirtumas mums, žurnalistams. Svarbu, kad būtų kuo daugiau skaitančių ir komentuojančių, ar ne?

Giedrė Čiužaitė yra žurnalistė, LRT radijo laidų vedėja, baigė žurnalistikos (BA) ir edukologijos (MA) studijas Vilniaus universitete, dėstė VU Žurnalistikos institute, žurnaliste dirba 15 metų. Yra pelniusi du LRT “Bitinukus“ kaip geriausia LRT radijo laidų vedėja ir geriausia radijo žurnalistė, taip pat LŽS  bei Europos Komisijos atstovybės organizuoto konkurso “EuroMedija 2011“ apdovanojimą “Europos balsas“.

Papildymas: 2014 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pripažino, kad žurnalistai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, elgėsi neetiškai ir nesąžiningai.

 

>>>> grįžti į pradžią

M.Eidukonis: Dešimt Dievo įsakymų taip pat paprasti kaip saulėlydis

Kolega Marijus Širvinskas, naudodamasis 48 – iais kompiuterio klaviatūros mygtukais, neseniai surėdė gražų „kaip saulėlydis“ komentarą apie radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksą. Marijaus minčių tėkmėje priimtas etikos kodeksas pavadintas gražiu, banaliu ir nešildančiu. (Nejučia prisiminiau Henriką Radauską, kuris šilumos patarė ieškoti prie krosnies).

Aš, kaip šios stoties darbuotojas, norėčiau apginti „Laisvąją bangą“.

Kaip supratote, aš sėdžiu apkasuose, kuriuose plazda „Laisvosios bangos“ vėliava, o Marijus (neslėpkime) – ten, kur iškelta „Žinių radijo“ vėliava. Aš – Gedimino prospekte, ketvirtame aukšte, o Marijus – vis dar ant Mėnulio kalno, Spaudos rūmų 16 – ajame. Tačiau starto pozicija dar nenulemia, kas pasieks finišą pirmas.

Savo įžvalgose Marijus pastebi, kad „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa vos į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų“. Nejučia iškyla Mozės, stovinčio ant Sinajaus kalno vaizdinys, kai jam Visagalis perduoda Dekalogą. Ir štai Mozė, žvilgtelėjęs į Dievo mokymą, nustebęs atkerta – „Juk čia tik dvi akmeninės plokštės, o tarpai tarp raidžių neleistinai dideli!“. Jeigu Moze būtų Marijus, dabar tikriausiai turėtume atgailauti ne už nusižengimus dešimčiai Dievo įsakymų, o už paklydimus, aprašytus šimtuose tokių molinių plokščių.

Antra įžvalga, kurią pastebi kolega, perskaitęs ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, panašumai su minėtuoju taisyklių sąvadu. Čia vėl gi išryškėja Marijaus radikalus maksimalizmas, kaip ir dėl korektūros klaidų dešimtyje Dievo įsakymų. „Visa, kas nauja yra tiesiog labai pamiršta sena“. Tai nereiškia, kad naujai gimusi „Laisvoji banga“ išsyk galvoja apie pensiją, tačiau vertybės, kurios dulka to paties anksčiau minėto kodekso puslapiuose mums yra svarbios ir mes jas išryškiname, nupūsdami susirinkusį dulkių sluoksnį.

Trečiasis Marijaus pastebėjimas lyg tikras lietuviškas pagyrimas – gerai, bet… yra „bet“.

Reaguodamas į „Laisvosios bangos etikos kodekso“ punktą, kad radijo stotis sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų, Marijus užduoda klausimų apie redakcijos ir komercijos skyrių skyrybas, apsisaugojimo nuo besibraunančios į eterį reklamos priemones. Marijau, juk apsisaugojmo priemonę nešiojamės ant pečių – tai protas, mąstymas ar kaip bepavadinsi. Be to kodekso „post scriptum“ pabrėžiama, kad „Laisvoji banga“ pritaria ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ar gi tai ne saugikliai?
Toliau kritiškas Marijaus žvilgsnis užkliuvo už galimybės kritikuojamam asmeniui pateikti atsakymą. Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie nuomonių pliuralizmą: kalbėti gali budelis ir jo auka ir kaltintojas ir kaltinamasis, ir vagis ir apiplėštasis, o jeigu jie abu drauge susės prie „Laisvosios bangos“ mikrofonų – tai ginče ras tą tikrąjį grynuolį – tiesą.

O jau beuždarant kodekso duris, Marijus užkliūna už slenksčio – „Laisvoji banga“, suvokdama žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, įsipareigoja nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Ir kaip neretai būna užkliuvus ir susimušus mažąjį pirštelį, pasipila jausmingų ištiktukų lavina, o Marijaus atveju – klaustukų – „ar?kaip?ar?kokia?ar?ar?“ Į kai kuriuos klausimus geriausius atsakymus pateiks laikas, į kitus – „Laisvosios bangos“ eteris – tik klausydamas ir girdėdamas bei suvokdamas, atrasi atsakymą.
P.S. Tai asmeninė autoriaus nuomonė.

2012 11 09

>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Radijo stoties etikos kodeksas – kaip saulėlydis

Radijo stotis „Laisvoji banga“ priėmė savarankišką etikos kodeksą. Tokį kaip saulėlydis – gražų, banalų ir nešildantį. Pati iniciatyva sveikintina, bet įgyvendinta ji mėgėjiškai.

Pirma, visas „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų. Dokumento esmę daugiausia sudaro ganėtinai abstraktūs teiginiai, kaip antai imperatyvai laikytis moralės principų ir teisės aktų.

Antra, jame įtraukta nedaug nuostatų, kurių nėra deklaruota Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse.

Tiesa, trys punktai pasirodė aktualūs ir praplečiantys universaliojo žiniasklaidos etikos kodekso raidę.

Štai „Laisvoji banga“ sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų. Tai novatoriška nuostata, bet ką ji reiškia? Pats kodekso teksto autorius Audrys Antanaitis interviu sakė, kad „nepardavinėsime laidų ir nedarysime slaptos reklamos laidose. (…) Turime pažymėti, kurios laidos komercinės, kurios – ne“. Ar tai reiškia, kad radijo redakcija bus atskirta nuo reklamos skyriaus? Bet kaip konkrečiai radijas saugosis nuo reklamos eterio pirkėjų, kokie numatyti saugikliai? Kokiomis konkrečiai priemonėmis bus pažymima komercinė laida?

„Laisvoji banga“ žada suteikti eteryje galimybę paneigti informaciją. Kaip tai bus daroma – toje pačioje laidoje ar kitoje? Lieka neaišku, ar čia turima omenyje ir tai, kad dalyvaujant keliems diskusijos dalyviams, vienam iš jų bus suteikta galimybė paneigti faktus jau pačios diskusijos metu? Kiek esu pastebėjęs, diskutuoti ir atremti argumentus ar patikslinti faktus nedraudžiama jokiose radijo laidose jau šiandien, nes tiesioginę replikos teisę kiekvienam pašnekovui suponuoja pats žanras.

„Laisvoji banga“ įsipareigoja, suvokdama „žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Žavinga pareiga, bet vėlgi – o kaip? Ar radijas atskirs savininką nuo turinio? Kaip veiks subordinacija tarp direktoriaus ir redaktoriaus, ar bus jie nepriklausomi? Kokia yra reporterio ir vedėjo sprendimo laisvė? Ar radijo tarybos pirmininkas galės savarankiškai siūlyti temas žurnalistams, ar dėl jų bus tariamasi kolegialiai?

Galų gale, kodekse nėra nė žodžio apie procedūrą, vidinę vindikaciją etikos pažeidimui išaiškinti ir išspręsti, jeigu tokį užfiksuotų radijo darbuotojas arba klausytojas. Tad radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksas, panašu, tebus mielas teiginių rinkinys, skambių lozungų sąrašėlis – praktiškai beveik netaikomas, nes abstraktus ir laisvai interpretuojamas.

Radijo „Laisvoji banga“ etikos kodeksas

2012 11 05

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

Mariaus Eidukonio (“Laisvoji banga“, “Valstiečių laikraštis“, “Grynas.lt“) komentaras (2012 11 09)

>>>>> grįžti į pradžią

Create a free website or blog at WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑