Jonas Valaitis: rašydami apie smurto aukas turime pasirinkimą

Tos pačios dienos „Vakarų ekspreso“ ir „Klaipėdos“ antraštės.

 

„Vakarų ekspreso“ straipsnyje rašoma, kaip į smurtautojo pinkles patekusi moteris vadavosi nuo smurtautojo, trankančio ją į sieną, ir galiausiai viena su vaiku pabėgo kurti savo gyvenimo.

Ji nėra kalta, kad tapo smurto auka. Straipsnyje pabrėžiama, kur galima kreiptis norint sulaukti pagalbos.

Tuo metu dienraštis „Klaipėda“ prekybos žmonėmis aukas (taigi, taip pat smurtą patiriančias moteris) jau vien savo antraštėje iškolioja plaštakėmis (labai įžeidus žodis, emociniu lygiu prilygstantis kek*ei). Straipsnyje jos vadinamos paleistuvėmis, o jų būstas – „prostitučių lizdu“.

Na ir taip, dėl vaizdo cituojant pareigūnus dar apibūdino jas kaip nukentėjusias, patyrusias smurtą. Tam, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba neprikibtų?

O toliau vėl straipsnyje rašoma ne apie tai, kad prekybos žmonėmis aukos kenčia, kad yra įtrauktos į šitą „lizdą“ ir labai sunku iš jo išeiti, kad kalčiausi yra savadautojai, padėtį „Klaipėdos“ žurnalistė prilygina tiesiog ekonominei rinkai: „Dabar Klaipėdos rinką užkariavo merginos uš Ukrainos ir Baltarusijos“ (pašnekovės citata). Tada esą jos užsidirba daug pinigų, įsikiša policija ir jas baudžia.

Jau vien smurto ir prekybos žmonėmis aukų baudimas už prostituciją yra mažų mažiausiai apgailėtina Lietuvos policija pozicija, ją smerkia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, bet šįkart ne apie tai.

Aš tik noriu pasakyti, kad žiniasklaida su savo straipsniais, smerkiančiais aukas, gali būti labai apgailėtina. Sakau tai kaip žurnalistas. Gėda, Dienraštis „Klaipėda“!

Jonas Valaitis yra žurnalistas, dirba „Vakarų eksprese“. Komentaras paskelbtas autoriaus paskyroje feisbuke, publikuojamas autoriui sutikus. Egidijaus Jankausko („Vakarų ekspresas“) nuotrauka. 

 

Vokiškas kampas

Čia Audra.

Nuo spalio iki gruodžio pradžios esu Vokietijos nacionalinio transliuotojo DW – Deutsche Welle – stažuotoja. Dėkoju IJP  (vielen Dank!!) ir Daivai Repečkaitei už šią galimybę.

Kviečiu kartu su manimi stebėti, kaip dirba Vokietijos žurnalistai, kokius pasirinkimo kriterijus ir darbo standartus jie taiko pasakodami apie visų mūsų bendrą tikrovę.

Taip pat rašysiu apie sprendimus, kuriuos krimato* krizės akivaizdoje priima vokiečiai visų mūsų labui.

Tinklaraštį iš DW vis papildysiu iki gruodžio pabaigos.

*krimatas yra klimatas kaip ydingų žmogaus veiksmų pasekmė

2019 11 21 Karlsrūjės modelis

Profesorius Arminas Grunwaldas yra žmogus, kurį labai norėjau sutikti.

Profesorius siūlė interviu daryti Bonoje, kur šiomis dienomis ketino skaityti pranešimą mokslininkams. Bet norėjau pamatyti ir Kalrsrūję (Karlsruhe), kuri garsėja savo viešuoju transportu.

Ir gerai, nes profesoriaus planai pasikeitė ir Bonoje pranešimą skaitys jo kolega.

Žmonių Karlsrūjėje gyvena panašiai kaip Kaune. Čia veikia seniausias Vokietijoje technikos universitetas.

Transportas, dėl kurio nesuki galvos 

Kad patikrinčiau, ar tikrai tas transportas toks geras, nakvynę susiradau kaime, gal 15 km nuo miesto.

G.Čiužaitė: Neteisėta, bet etiška?

Žurnalistas, kuris filmuoja nepilnametį žmogų mokykloje be jo paties ir tėvų ar kitų suaugusiųjų sutikimo, pažeidžia įstatymą, bet jo elgesys vis tiek etiškas. Tokią išvadą perša skirtingi dviejų žurnalistų darbą tiriančių institucijų atsakymai dėl vieno įvykio mokykloje.

Esu rašiusi komentarą apie “Lietuvos ryto“ žurnalistų darbą Jonavos Senamiesčio gimnazijoje pernai kovo mėnesį. Šią mokyklą esu baigusi pati, apie reporterių apsilankymą ir jo rezultatą sužinojau iš mokykloje dirbančios mamos. Istorija trumpai: trys reporteriai tyrė galimą patyčių atvejį. Anot mokytojų, į gimnaziją įleisti žurnalistai vaikų ir darbuotojų akivaizdoje nesilaikė nei įstatymų, nei mokyklos taisyklių. Vieną moksleivę reporterė netgi vijosi, stvėrė už rankos (šį epizodą sako matę grupė mokinių ir mokytojų, bet jis neužfiksuotas). Televizijos reportaže rodoma, kad paauglė buvo filmuojama jai nesutinkant ir kai reporteriai pasakė žmonėms, jog nebefilmuoja, kamerą toliau laikė įjungtą.

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.

M.Širvinskas: Delfinizmas – kaip skaitytojai tapo „kliko“ įkaitais

Lankomiausia Lietuvos naujienų svetainė „Delfi“ panoro tapti dar lankomesnė truputį nepadoriu būdu. Nesmagi situacija: nors „Delfi“ išlieka tarytum patikimiausios informacijos lyderė, užsukti jon jau darosi nemalonu, nes kaskart jautiesi pigiai kvailinamas.

O kalbu apie naują žurnalistikos madą – delfinizmą, išplitusią banalią manipuliaciją skaitytojų smalsumu, kai šie yra neišvengiamai priversti patikrinti, kas slypi po mįslinga neva intriguojančia antrašte, tai yra atlikti nuorodos paspaudimo veiksmą, užuot iš pačios antraštės sužinoję, ar verta jiems skaityti atitinkamą straipsnį.

E.Merkytė: Kaip batas gali virsti ratu (V.Leškevičiaus istorija)

Tai buvo eilinis Europos Parlamento (EP) Konstitucinių reikalų komiteto posėdis, o paskutinė jo dalis buvo skirta LT pirmininkavimo pristatymui. Kas vyko posėdyje: [Užsienio reikalų] viceministras apie 15 minučių sakė kalbą (asmeninę istoriją papasakojo lietuvių kalba, po to perėjo prie anglų), vėliau kalbėjo 10 parlamentarų – dėkojo už jo pristatymą, uždavinėjo klausimus, kalbėjo apie teisės aktų turinį ir t.t. Galiausiai V. Leškevičius apibendrintai atsakė į jų klausimus ir komentarus, o pačioje pabaigoje atsakė ir į brito S. Agnew klausimą. Posėdis baigėsi.

O ką padarė kelios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (lrytas.lt ir 15min.lt), o nuo jų copy-paste tą pačią mintį pasigavo komentatoriai? Abu portalai perdavė melagingą informaciją, kad yra juokiamasi iš viceministro kalbos. Peržiūrėjus posėdį pasidaro aišku kaip dieną, kad juoką sukėlė pasakymas “toxic”. Visiškai nelogiška, kad V. Leškevičiui kalbėjus apie pusvalandį, per vieną paskutinių jo sakinių staiga parlamentarai atsibustų ir, pastebėję viceministro kalbėjimo stilių, juoktųsi.

G.Čiužaitė: Ar mokyklos turi užsirakinti nuo žurnalistų?

„Reporterė įžūliai tampė merginą sugniaužusi už rankos, sukėlė jai skausmą, traukė už rankinės, taip brutaliai siekdama sulaikyti paauglę ir priversti ją atsakyti į klausimus“.Tai citata iš vienos Lietuvos mokyklos laiško Švietimo ir mokslo ministrui.

Žurnalistė sulaikyti penkiolikametę mėgino mokykloje, kai trys reporteriai atvyko domėtis, kaip teigiama, paauglių patyčių istorija, nebūtinai susijusia su šia ugdymo įstaiga (į ligoninę nuvežta kitos mokyklos moksleivė). Atsakę į klausimus, pedagogai ilgai išprašinėjo svečius iš mokyklos. Dabar svarsto, gal galėjo nuspėti įvykių eigą ir kviesti policiją?

Iš karto pasisakysiu: situacijos nemačiau ir esu šališka komentuotoja. Vaikai vieni su kitais gali elgtis nesuvokiamai žiauriai, ir aš pati esu žurnalistė: viena iš tų, kurie turime tokias  temas narplioti. Kita vertus – minimą mokyklą baigiau pati, o jos direktorė yra mano mama.

Iki šiol, kad nebūčiau apkaltinta kokių nors interesų painiojimu, tik konsultavau mamą ir jos kolegas bendravimo su žiniasklaida klausimais, net kai jie būdavo šokiruoti grubaus žurnalistų elgesio. Siūliau patiems laikytis ir žurnalistams priminti Visuomenės informavimo ir  Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymus, etikos kodeksą. Viena pagrindinių nuostatų – kad įrašinėti interviu su nepilnamečiais be jų tėvų, rūpintojų ir jų pačių sutikimo draudžiama. Negalima daryti spaudimo informacijos šaltiniui. Reikia laikytis nekaltumo prezumpcijos.

Pasirengti bendrauti su žiniasklaida, mokėti ginti vaikų ir savo teises mokykloms padeda ir kiti specialistai, leidinys kaip šis .  Tačiau psichologai sako girdėję daug istorijų, kai pedagogai patiria žurnalistų spaudimą pažeisti įstatymus, sulaukia ir atviro šantažo: nepadėsite mums čia ir dabar –  rasime, ką bloga parašyti.

Tačiau grįžkime prie konkretaus atvejo ir ką apie jį pasakoja mokyklos darbuotojai.

Vidurdienis mokykloje. Budėtoja vestibiulyje pamato ką tik įėjusią moterį su mikrofonu, kuri pradeda kalbinti mokinius. Mokyklos darbuotoja visų pirma prašo moterį prisistatyti, pasakyti, ko atėjo. Juk turėjo matyti ir ant mokyklos durų pakabintas svečių elgesio taisykles. Žurnalistės atsakymas – aš pati žinau savo  teises. Tik priėję kiti du jos kolegos pasako, kokiai redakcijai atstovauja.

Reikalinga direktorė, jos kabinetas čia pat, ji kaip tik eina į pamoką, neseniai buvo skambutis. Iš reporterių sužino, kad jie atvyko domėtis keliomis mokinėmis. Mokykloje – per 800 moksleivių, direktorei visų pirma reiktų pasitikslinti, ar paminėti vaikai čia mokosi. Galintys padėti kolegos dabar ne mokykloje arba pamokose, ir jos pačios jau laukia mokiniai. Tad pažada pasidomėti, bet prašo žurnalistų palaukti fojė. Šie sutinka.

(Mama, žurnalistai, ypač kai kurie, neturi nei laiko, nei noro tiesiog laukti. Taip, jie atvyko neperspėję, taip, pagal įstatymus tu negali palikti vaikų vienų, taip, pedagogai į pamokas dažniausiai eina be mobiliųjų telefonų ir tokiu atveju greitai ir netrukdant ugdymo proceso susirasti pagalbos, aptarnauti žurnalistus aukščiausi lygiu, greitai ir su šypsena yra sudėtinga. Bet turbūt buvo galima kažką sugalvoti?)

Budėtojos informuota, kad žurnalistai vis tiek kalbina vaikus, ateina socialinė pedagogė, vedasi reporterius į savo kabinetą. Pedagogės prisiminimai iš šio pokalbio – kad reporteriai  aiškiai nepasako, kodėl atėjo, bet yra nepatenkinti, kad ji negali pasakyti ko nors neigiamo  apie jų minimus vaikus, kurie šioje mokykloje – dar tik pusmetis. Primena, kad jei moksleivės ir būtų kažką padariusios už mokyklos ribų ar tada, kai mokėsi kitur, turi teisti teisėsauga, o ne žurnalistai, remdamiesi žmonių kalbomis (reportaže nuskambės tvirtas nuosprendis: skriaudikės). Be to, korespondentus dominančios paauglės yra nepilnametės. Ir kodėl jie jau filmavo kitus vaikus be tėvų sutikimo? Žurnalistai paaiškina, jog jie taip jau darė ne kartą – pirma nufilmuoja, o paskui gauna tėvų sutikimus (taip teisėta?). Ragina duoti vaikų tėvų telefonų numerius ir vis kartoja: mes norim diskusijos, kodėl jūs nenorit bendradarbiauti!!! (Spaudimas?)

Korespondentų prašoma išeiti iš mokyklos,  bet jie nenori to daryti (sako, reikia pafilmuoti ir mokinių kojų  reportažo vaizdams). Per pertrauką (pagal mokinių nuorodas?) pirmame pastato aukšte mikliai susiranda merginą, kuri, jų manymu, yra pagrindinė skriaudėja. Kamera iš anksto įjungta. Sodinasi moksleivę kalbėti. Socialinė pedagogė sako, kad mergina neprivalo atsakinėti į klausimus („subėgusios pedagogės pataria nebendrauti“,  bus sakoma siužete). Ir matysime nufilmuotą epizodą: paauglė stojasi eiti, žurnalistė tam neprieštarauja. Tačiau reali istorija čia nesibaigia. Kai mergina nutolsta, žurnalistė ją vejasi, stveria už rankos, rankinės. Tai mato ir vaikai (kaip jums būtų tokia antraštė – patyčių prevencijos savaitę mokykloje agresijos prieš paauglę griebiasi žurnalistė?)

Ar žurnalistai turi teisę bent prisiliesti prie vaikų?  Ar mokyklos darbuotojai turi su mumis grumtis? Ką apie visą žurnalistų bendruomenę gali galvoti tokius dalykus matę žmonės?

Taip, dar neišklausiau pačių kolegų – istorijos dalyvių. Išsiunčiu porai iš jų klausimų el.paštu, nes komentarą rašyti pradedu savaitgalį. Vienas žurnalistas iš karto atrašo: negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad kolegė griebė mergaitę už rankos, nes nematė. Ne visada buvo kartu. Jis padaro bendrą išvadą: šioje mokykloje jautėsi pedagogų nenoras bendrauti, ir esą natūralu, kad žurnalistams pirma į galvą šovusi mintis – jog jie kažką slepia. Beje, mokyklos darbuotojai pasakoja, kad būtent šis reporteris išeidamas atsiprašė už kolegės elgesį. Klausiu  jo: už ką atsiprašė? Žurnalistas atsako, kad norėtų, jog tas  atsiprašymas liktų tarp jų.

Reporterė, kurią miniu dažniausiai, į mano klausimus neatsako. Neteigiu, kad vengia bendrauti ir kažką slepia. Šio komentaro rašymo metu ji atostogauja. Du žmonės iš minėtos žiniasklaidos priemonės sakė, kad nepaisant atostogų perduos žinią nuo manęs. Gal ateityje ateis ir atsakymai.

Pradėjusi gilintis į istoriją, kuri atvedė į šį miestą korespondentus, tikrai išgirstu suklusti verčiančių dalykų. Tema sunki. Panašu į didžiulį daug kur Lietuvoje būdingų problemų gniutulą. Tačiau aš šį kartą rašau apie mūsų, žurnalistų, darbą.

Sunku aktualijų reporteriams rengti greitus reportažus, ypač daugiasluoksnėmis temomis. Visi darome klaidų. Bet šį kartą, manau, svarbu, jog moksleivių tėvai ir mokykla jau ėmėsi žingsnių, kad incidentas mokykloje nebūtų palydėtas tik kalbomis. Jei bus atliekami teisiniai tyrimai, tikriausiai paaiškės, ką ir žurnalistai, ir  pedagogai turėtų daryti kitaip. Manau, kad bus pasiūlymų nuo žurnalistų tiesiog užsirakinti ar  stiprinti mokyklų apsaugą.

Negi nuoširdžiai stebimės, kad mumis nepasitiki? Prieš kelerius metus iš gyvenimo pasitraukė šios mokyklos naujokė, vos tris mėnesius pasimokiusi moksleivė. Nei artimieji, nei teisėsauga mokyklai priekaištų neturėjo, visi pripažino, jog įtampos prisikaupė gerokai anksčiau. Tačiau mokytojai vis tiek sužinojo, kas yra žeminimo seansas, kai blogiečių portretų kurti atvažiavo neva tiriamosios žurnalistikos atstovai. Neįjungus kameros žmogus su mikrofonu kalbins ramiai, kultūringai – ir staiga kolegai pradėjus filmuoti kad užriaumos: TAI KODĖL…??? Suglumusio žmogaus atsakymas užfiksuotas. Arba įsiveržęs pro duris prikiš mikrofoną prie veido taip arti, kad turėsi jį atstumti. Užkadrinis balsas laidoje tikriausiai komentuos – JIS VENGIA POKALBIO!!! Kai kam tai – darbiniai triukai, kai kam – daug sveikatos kainuojantys gyvenimo epizodai.

Jau noriu baigti, tekstas ir taip netrumpas, bet turiu paminėti dar vieną pavyzdį, kuo gali virsti mūsų domėjimasis svarbia patyčių tema.  Pora dienų po čia aprašyto žurnalistų vizito į mokyklos raštinę skambina vienas stilistas ir laidų vedėjas. Reikalauja prie telefono pakviesti direktorę – skaitė, kad jos vadovaujamoje mokykloje mokosi „antžmogiai“. Su stilistu pasikalba sekretorė, ne direktorė. Vajė! Bet jis pažįsta žurnalistų! Interneto portale tuoj atsiranda publikacija „Smurtas ir patyčios mokyklose stilistams rūpi labiau nei mokytojams“ (mat susirūpinęs ne tik stilistas, bet ir jo draugė).

Žinoma, visi elgiasi kaip išmano. Stilistams reikia dėmesio. Mokyklos vadovė – taip, ir mano mama – klausia: ar tikrai ji turėjo nertis iš kailio, kad pasikalbėtų su stilistu? Tą dieną veiklos ir taip per akis: be pamokų vyko moksleivių renginys, po reporterių viešnagės sujudusi bendruomenė rašė skundus, rinko  parašus. Dar reikėjo rūpintis žiniasklaidos nuteistų paauglių saugumu. Pasitarimas ir savivaldybėje.

Ai, koks skirtumas mums, žurnalistams. Svarbu, kad būtų kuo daugiau skaitančių ir komentuojančių, ar ne?

Giedrė Čiužaitė yra žurnalistė, LRT radijo laidų vedėja, baigė žurnalistikos (BA) ir edukologijos (MA) studijas Vilniaus universitete, dėstė VU Žurnalistikos institute, žurnaliste dirba 15 metų. Yra pelniusi du LRT “Bitinukus“ kaip geriausia LRT radijo laidų vedėja ir geriausia radijo žurnalistė, taip pat LŽS  bei Europos Komisijos atstovybės organizuoto konkurso “EuroMedija 2011“ apdovanojimą “Europos balsas“.

Papildymas: 2014 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pripažino, kad žurnalistai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, elgėsi neetiškai ir nesąžiningai.

 

>>>> grįžti į pradžią

M.Eidukonis: Dešimt Dievo įsakymų taip pat paprasti kaip saulėlydis

Kolega Marijus Širvinskas, naudodamasis 48 – iais kompiuterio klaviatūros mygtukais, neseniai surėdė gražų „kaip saulėlydis“ komentarą apie radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksą. Marijaus minčių tėkmėje priimtas etikos kodeksas pavadintas gražiu, banaliu ir nešildančiu. (Nejučia prisiminiau Henriką Radauską, kuris šilumos patarė ieškoti prie krosnies).

Aš, kaip šios stoties darbuotojas, norėčiau apginti „Laisvąją bangą“.

Kaip supratote, aš sėdžiu apkasuose, kuriuose plazda „Laisvosios bangos“ vėliava, o Marijus (neslėpkime) – ten, kur iškelta „Žinių radijo“ vėliava. Aš – Gedimino prospekte, ketvirtame aukšte, o Marijus – vis dar ant Mėnulio kalno, Spaudos rūmų 16 – ajame. Tačiau starto pozicija dar nenulemia, kas pasieks finišą pirmas.

Savo įžvalgose Marijus pastebi, kad „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa vos į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų“. Nejučia iškyla Mozės, stovinčio ant Sinajaus kalno vaizdinys, kai jam Visagalis perduoda Dekalogą. Ir štai Mozė, žvilgtelėjęs į Dievo mokymą, nustebęs atkerta – „Juk čia tik dvi akmeninės plokštės, o tarpai tarp raidžių neleistinai dideli!“. Jeigu Moze būtų Marijus, dabar tikriausiai turėtume atgailauti ne už nusižengimus dešimčiai Dievo įsakymų, o už paklydimus, aprašytus šimtuose tokių molinių plokščių.

Antra įžvalga, kurią pastebi kolega, perskaitęs ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, panašumai su minėtuoju taisyklių sąvadu. Čia vėl gi išryškėja Marijaus radikalus maksimalizmas, kaip ir dėl korektūros klaidų dešimtyje Dievo įsakymų. „Visa, kas nauja yra tiesiog labai pamiršta sena“. Tai nereiškia, kad naujai gimusi „Laisvoji banga“ išsyk galvoja apie pensiją, tačiau vertybės, kurios dulka to paties anksčiau minėto kodekso puslapiuose mums yra svarbios ir mes jas išryškiname, nupūsdami susirinkusį dulkių sluoksnį.

Trečiasis Marijaus pastebėjimas lyg tikras lietuviškas pagyrimas – gerai, bet… yra „bet“.

Reaguodamas į „Laisvosios bangos etikos kodekso“ punktą, kad radijo stotis sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų, Marijus užduoda klausimų apie redakcijos ir komercijos skyrių skyrybas, apsisaugojimo nuo besibraunančios į eterį reklamos priemones. Marijau, juk apsisaugojmo priemonę nešiojamės ant pečių – tai protas, mąstymas ar kaip bepavadinsi. Be to kodekso „post scriptum“ pabrėžiama, kad „Laisvoji banga“ pritaria ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ar gi tai ne saugikliai?
Toliau kritiškas Marijaus žvilgsnis užkliuvo už galimybės kritikuojamam asmeniui pateikti atsakymą. Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie nuomonių pliuralizmą: kalbėti gali budelis ir jo auka ir kaltintojas ir kaltinamasis, ir vagis ir apiplėštasis, o jeigu jie abu drauge susės prie „Laisvosios bangos“ mikrofonų – tai ginče ras tą tikrąjį grynuolį – tiesą.

O jau beuždarant kodekso duris, Marijus užkliūna už slenksčio – „Laisvoji banga“, suvokdama žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, įsipareigoja nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Ir kaip neretai būna užkliuvus ir susimušus mažąjį pirštelį, pasipila jausmingų ištiktukų lavina, o Marijaus atveju – klaustukų – „ar?kaip?ar?kokia?ar?ar?“ Į kai kuriuos klausimus geriausius atsakymus pateiks laikas, į kitus – „Laisvosios bangos“ eteris – tik klausydamas ir girdėdamas bei suvokdamas, atrasi atsakymą.
P.S. Tai asmeninė autoriaus nuomonė.

2012 11 09

>>>> grįžti į pradžią