Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Skaidrumas

Pasaulio žurnalistai ir teisės į informaciją žinovai kritikuoja koncesijos sutarties straipsnį 13.13 (papildyta)

Attila Mong, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Attila Mong, Vengrijos žurnalistas, ne pelno siekiančios tiriamosios žurnalistikos svetainės atlatszo.hu redaktorius – žurnalistas,  žiniasklaidos politikos ir žurnalistikos ekspertas minties institute Mertek , nuo 2012 m. rugpjūčio John S.Knight žurnalistikos stipendininkas Standford universitete JAV. Studijavo Institut d’Etudes politiques de Paris. 2010 m. gruodžio 21 d.  vesdamas ryto aktualijų laidą visuomeniniame radijuje paskelbė tylos minutę protestuodamas prieš naują Vengrijos žiniasklaidos įstatymą, ribojantį spaudos laisvę, nušalintas nuo eterio, paliko radiją. Apdovanojimus (Pulitzer Memorial apdovanojimas 2004, Göbölyös József apdovanojimas 2003) pelniusios knygos apie bankininkystės skandalą Vengrijoje ir kitų žurnalistinių tyrimų autorius. Šiuo metu rengia knygą apie Vengrijos valstybės skolą 1956-1990.

“Ko mažiau skaidrumo, tuo didesnis pavojus korupcijos ir sprendimų, kurie nebus naudingi visuomenei – tai pamoka, kurią išmokau ne tik kaip Vengrijos, naujos (transitionary) demokratijos pilietis, bet ir kaip ilgametis tiriamosios žurnalistikos praktikas, kovojantis dėl dalykų, dėl kurių jūs kovojate dabar Lietuvoje. Tai, ką galiu suprasti Budapešte apie šį skandalą, man skausmingai pažįstama: vyriausybė bando nuslėpti gyvybiškai svarbią informaciją nuo savo piliečių, stiprindama įtarimus dėl užkulisinių susitarimų, apie kuriuos piliečiai turėtų būti informuojami. Tikiu, kad aktyvistų ir žurnalistų kova yra labai svarbi ir remiu didesnio skaidrumo siekį.“

Attila Mong, Hungarian journalist, journalism and media policy expert at think-tank Mertek, journalist at atlatszo.hu, non-profit investigative news site. Previously he was the host of the daily 3-hour morning show of the Hungarian Public Radio. On December 21st, 2010 he protested against the controversial media law by holding one minute of silence in his live program. Subsequently he was suspended from his post before leaving the radio definitively. John S. Knight Journalism Fellow at Stanford University ( 2012-2013). Author of a prize-winning book on one of Hungary’s greatest banking scandals, and beholder of various investigative journalism prizes (Pulitzer Memorial Prize 2004, Göbölyös József prize 2003).  He is also working on a new investigative book on the history of the Hungarian debt between 1956 and 1990.

“The less transparency is the greater the danger for corruption and for decisions which do not serve properly the communities – this is not only a lesson I learnt as a citizen of a transitionary democracy like Hungary but as a long time investigative journalist fighting for causes you fight for now in Lithuania. What I can see from Budapest of this scandal is painstakingly familiar: a government trying to hide vital information from its citizens, growing suspicion of behind-the-scenes deals which the citizens should be aware of. I believe that the fight of activists and journalists are extremely important, so I support your cause for more transparency.“

*******

Lydia Medland, teisę į informaciją ginančios Europos organizacijos “Access Info Europe“ tyrėja, Teisės į informaciją gynimo tinklo koordinatorė.

„Buvau nepaprastai šokiruota skaitydama [13.13] straipsnį, nes teisė į informaciją veikia ne tokiu būdu. Neparašai, kad kokia nors informacija nebus teikiama [jei jos bus prašoma] vadovaujantis teise į informacija, kol dar tos informacijos niekas neprašo. Teisė į informaciją veikia taip – visuomenė turi teisę į visą informaciją, kurią turi vyriausybė. Kai valstybinės/viešosios institucijos gauna prašymą suteikti informaciją, tada jos gali svarstyti, ar ta informacija yra kokia nors išimtis, ar ji turi būti suteikta, ar tai komercinė paslaptis ar nacionalinio saugumo klausimas, ar jos paskelbimo reikalaujantis viešasis interesas yra aukščiau. Esu nepaprastai šokiruota skaitydama tokį straipsnį. Tokių dalykų nesame įpratę matyti. Tai nepaprastai bloga praktika.

Suprantama, kai matai tokius dalykus, parašytus sunkia teisine kalba, gali manyti: „o, gal tai yra pagrįsta, o gal ne“, nes jų iš tikrųjų nesupranti. Mums reikia stabtelėti ir pagalvoti, ką toks straipsnis reiškia? Kokį precedentą kuria? Tada reikia labai griežtai reaguoti. Nes tokia išimtis reiškia, jog informacijos laisvė, teisė į informaciją negalios. Informacijos laisvė įtraukta kaip dalis slaptumo išlygos, kuri užkerta kelią teikti visuomenei įvairią informaciją, pavyzdžiui, ataskaitas apie projekto eigą arba projektinius susitarimus, tokiu būdu susitarimai dėl atominės energetikos bus daromi už uždarų durų. Tai nėra priimtina. Mano požiūriu, ši išlyga sulaužo visas skaidrumo ir teisės į informaciją taisykles. Pilietinė visuomenė ir žurnalistai dabar turi stabtelėti, kad suprastų problemą – tai dabar ir darome, – o tada griežtai atmesti šį bandymą panaudoti slaptumą užkertant kelią viešajai diskusijai.“

Organizacijos “Access Info Europe“ parengta pagalbinė instrukcija žurnalistams, tinklaraštininkams ir kitiems informacijos rengėjams, norintiems susipažinti su dokumentais, kuriuos turi valstybės institucijos ir viešosios tarnybos.

****************

Lydia MedlandAccess Info Europe. She works as a researcher and coordinates the Freedom of Information Advocates Network.

“I was extremely shocked to read the article, because that’s not the way the right of access to information works. You don’t state that something is not going to be available under Freedom of Information before anyone asks for it. The way the right of access to information works is that the public have a right to all government information. When the public institutions receive a request for information it’s at that point when they consider if the information comes under a certain exception, if it should be given out, if it’s a commercial secret, if it’s national security or if there is an overriding public interest in releasing it. I’m extremely shocked to see the article. It’s not what we are used to seeing. It’s extremely bad practice.

It’s natural, maybe when you see something like this and it’s in a very legal language to say “oh, maybe it’s reasonable, maybe it’s not”. We do need to stop though and think, what does this mean? what kind of precedent it would set? Then there needs to be a very strong reaction against it. Because this kind of clause means that freedom of information, the right to information will not work. Freedom of Information is being included here as part of a confidentiality clause which excludes whole sets of information from public access, things like progress reports or project agreements, so agreements about nuclear power will be made behind closed doors. That’s not acceptable. It seems to me, that this clause is breaking all the rules about transparency and access to information.  What civil society and journalists need to do now is take a moment to understand the issue, which is we are doing too, and then strongly reject this attempt to use secrecy to shut off public debate.“

****************


Randy Kritkausky, lietuvių kilmės aplinkosaugininkas iš JAV (Foto: Dave Feiling Photography)

Randy Kritkausky, lietuvių kilmėsaplinkosauginės organizacijos „Ecologia“ (Jungtinės Valstijos) įkūrėjas ir prezidentas.

“Mano šeima atnaujino ryšius su Lietuva 1988-ųjų vasarą. Mano senelis emigravo į Jungtines Amerikos valstijas (JAV) iš Kauno XX a. pr. ir aš buvau pirmasis iš mūsų šeimos grįžęs į Lietuvą, kai pirmosioms turistų grupėms buvo leista aplankyti Sovietų Sąjungą. Jau pirmosiomis viešnagės valandomis mes patekome į mitingą Katedros aikštėje, kur vyko jaunų žmonių bado akcija, dėl kaltinimų Lietuvos vėliavos iškėlimu. Jie kreipėsi į mus pagalbos po to, kai KGB provokatoriai užpuolė vidury nakties vildamiesi, kad jiems bus atsakyta smurtu. Tuomet mes stovėjome aikštėje laikydami savo amerikietiškus pasus kaip įspėjamąjį ženklą, kad visi šie gąsdinimai vyksta pasaulio akivaizdoje. Provokatoriai atsitraukė.

Man taip  pat teko stebėti kitą demonstraciją, kurioje buvo sakomos kalbos vis kartojant žodį „ekologija“. Vis prisimindavau jį dirbdamas aplinkosauginėje nevyriausybinėje organizacijoje JAV. Po kelių mėnesių grįžau į Vilnių, kur susitikau su Lietuvos žaliųjų judėjimo nariais. Mes greitai radome bendrą kalbą. Po to su Carolyn Schmidt į kūrėme tarptautinę nevyriausybinę piliečių organizaciją ir pavadinome ją „Ecologia“. Tas pavadinimas kilęs iš kalbos girdėtos mitinge Vilniuje. Vienas pirmųjų organizacijos projektų buvo susiję su techninės ir informacinės pagalbos bei mokomųjų kelionių organizavimas Lietuvos žaliesiems. Per po to sekusius metus mes suteikėme šimtus nedidelių grantų Baltijos šalių nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Visi supratome, kad NVO ir pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimas buvo būtinas demokratijos įsitvirtinimui Lietuvoje.

Kitas mūsų projektas buvo susijęs su visuomenės dalyvavimu Visagine pavadinimu „Problemų sprendimai darniam vystimuisi“. Jo metu buvo taikomas Jungtinių Tautų „Darbotvarkė 21“ visuomenės įtraukimo mechanizmas ir sudaromos galimybės vietos gyventojams diskutuoti apie bendruomenės ateitį ir kartu apie naujos atominės jėgainės atsiradimo galimybę. Mums buvo garbė prisidėti prie visuomenės dalyvavimo procesų Lietuvoje.

Organizacijos „Ecologia“ darbas pilietinės visuomenės kūrimo ir konstruktyvios  NVO veiklos skatinimo srityje Lietuvoje tapo pavyzdiniu modeliu, kurį vėliau perkėlėme į savo skyrius Baltarusijoje, Rusijoje, Vengrijoje ir Tadžikijoje. Mūsų darbas buvo pripažintas tarptautiniu lygiu ir šiuo metu dirbame pasaulinių aplinkosaugos standartų srityje, daugiausia dėmesio skirdami Kinijai. Tačiau per du mūsų organizacijos veiklos dešimtmečius, pilietinės visuomenės kūrimosi patirtis Lietuvoje visada buvo mūsų įkvėpimo šaltinis. Todėl esame ypač šokiruoti ir nusivylę sužinoję, kad Lietuvos parlamentas taiko suvaržymus NVO ir pilietinės visuomenės dalyvavimui naujos Visagino atominės projekte. Tai ne tik pažeidžia Orhuso konvencijos, kurią Lietuva yra pasirašiusi, nuostatas dėl teisės gauti informaciją apie aplinką. Tai didžiulis žingsnis atgal į pavojingą praeitį – vylėmės, kad ji niekada į Lietuvą negrįš.

Tikimės, kad Lietuvos parlamentas iš naujo apsvarstys minėtus suvaržymus ir pripažins, kad „saugumas“ nesusijęs su skubotai diegiamais gigantiškais technologiniais sprendimais, bet su įtvirtintais principais ir tradicijomis gerbti tarptautinės teisės normas, garantuojančias visuomenei teisę gauti informaciją ir dalyvavimo mechanizmų užtikrinimu. Visuomenei tai būtina, kad ji galėtų vertinti ir komentuoti valdžios sprendimus.

*

My family reconnected with Lithuania in the summer of 1988. My grandfather had emigrated from Kaunas to the United States early in the 20th century, and I was the first in my family to return when tourist groups were allowed into the Soviet Union in the summer of 1988. Within hours of arriving in Vilnius we encountered a public demonstration in Cathedral Square; a hunger strike by young men who had committed the “crime“ of displaying the Lithuanian flag. The hunger strikers asked for our aid when KGB provocateurs descended on them in the middle of the night, hoping to provoke violence. We stood in the square during the night holding our US passports as a warning that any intimidation would be taking place in the eyes of the world at large. The provocateurs went away.

I also encountered another demonstration where speeches were made using the word “ECOLOGIA“. The word resonated with me as I was active in environmental NGO work in the USA. Within months I returned to Vilnius where I met members of the Lithuanian Green Movement. We quickly found common ground. As a result Carolyn Schmidt and I founded an international NGO, citizen-to-citizen organization, called “ECOLOGIA“. The name was taken from the speech I heard in Vilnius. One of ECOLOGIA’s earliest projects was to provide technology, information, and study tours to the USA for Lithuanian greens. Over the years that followed we provided hundreds of small grants to environmental NGOs through out the Baltics. We all understood that building the capacity of NGOs and civil society was a critical aspect of embedding democracy in Lithuania.

Another one of our projects was a public participation project in Visaginas called “Problem Solving for Sustainable Development“. It utilized the United Nations Agenda 21 public participation mechanism and allowed members of the Visaginas community to discuss various scenarios for the community’s future, including the possibility of  a new nuclear facility. We were honored to assist with the implementation of public participation processes in Lithuania.

ECOLOGIA’s work promoting civil society and constructive NGO activity in Lithuania became a model for work that expanded to our offices in Belarus, Russia, Hungary, and Tajikistan. We received international recognition and now work on global environmental standards with a focus on China. However, for more than two decades of ECOLOGIA’s history, our experience with emerging civil society in Lithuania has been our inspiration. For this reason, it is particularly shocking and disappointing to read that Lithuania’s Parliament is imposing severe limitations on NGOs, civil society, and public participation surrounding the siting of a nuclear power plant in Visaginas. Not only are such restrictions violations of the Aarhus Agreement on public access to environmental information, which Lithuania signed, these actions are also a giant step into a dangerous past which we had all hoped was never to return to Lithuania.

We hope that Lithuania’s parliament will rethink the restrictions it is imposing and that it will recognize that “security“ is not about fast tracking the siting of a giant piece of technology; it is about establishing and permanently rooting traditions,and respecting international legal norms, guaranteeing that the public will have full access to the information and public participation mechanisms it needs to meaningfully review and comment on government decisions.“

*****************

Didzis Melkis, Latvijos verslo žurnalistas, laikraščio “Dienas Bizness“ užsienio redaktorius.

“Man tai skamba kaip įprasta Japonijos verslo kultūra.

Tačiau sutikčiau, kad straipsnis 13.13 reikalauja paaiškinimo. Ar parlamentarai palygino panašius straipsnius kituose Hitachi projektuose Vakaruose? Jeigu ne, tai namų darbai nepadaryti, ir tai kenkia rinkėjų interesams. Buvo galima tokiam patikrinimui išleisti truputį iš tų [3 mln LT], skirtų Visagino elektrinės viešinimui, ir tai iš tiesų būtų buvęs visuomenės interesas, o ne masinė kampanija.

Tačiau turiu pripažinti, kad negalime tikėtis visiško skaidrumo kai kuriais atominės elektrinės klausimais. Pavyzdžiui, nėra pagrindo tikėtis, kad smalsiems bus parodyti elektrinės projektavimo dokumentai.“

*****************

Mark Caramanica,  teisininkas, žiniasklaidos teisės ekspertas, JAV veikiančio Reporterių komiteto už spaudos laisvę (angl. The Reporters Committee for Freedom of the Press) Teisės į informaciją direktorius.

“Pirmiausia leiskite pasakyti, kad Reporterių komitetas už spaudos laisvę gina laisvos spaudos teises JAV,  esame JAV teisės ekspertai.

Tačiau galiu pasakyti – per dažnai ir čia, JAV, atsitinka taip, kad suinteresuotos šalys turi tikslų slėpti informaciją nuo visuomenės siekdamos tam tikriems dokumentams specialių išimčių iš teisę į informaciją garantuojančių įstatymų ir nesvarstydamos proporcingo požiūrio, kuris leistų atsižvelgti, jog dažnai kai kuriuose arba visuose įslaptinamuose dokumentuose yra reikšmingas viešasis interesas.

Mes turime būti budrūs, kai mūsų vyriausybė bando taip elgtis, ir aktyviai kovoti prieš tai.  [Ir tada] galbūt būtų pasiekta formuluotė, kurioje būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bet kokio legitimaus vyriausybės poreikio saugoti informaciją ir visuomenės poreikio būti informuota apie vyriausybės veiksmus.

Gaila, jeigu tokia diskusija dėl jūsų aprašomo prieštaringo atvejo [Lietuvoje] neįvyko.“

*

“Let me first say that The Reporters Committee for Freedom of the Press focuses on defending free press rights in the United States and our expertise is in U.S. law.

That said, what I can say is that it is an all too common practice here in the United States as well that parties intent on keeping information from the public by seeking document-specific exemptions to freedom of information laws without considering any balanced approach that accounts for what is often a significant public interest in some or all of the protected documents.

While this frustrates the press and often is against the public interest in some fashion, it can be done legally under our federal laws.

We have to remain vigilant when the government attempts to take such action and actively fight against it to hopefully reach a resolution that can balance any legitimate need for the government to protect information against the public’s need to be informed of government activity.

It’s unfortunate if that discussion did not occur in the controversy you’ve described.“

**********

A.Kašumov (foto iš Access to Information Programme svetainės)

Aleksandr Kašumov, Bulgarijos teisininkas, teisės į informaciją, skaidrumo ir antikorupcinių veiksmų, viešojo valdymo, žodžio laisvės ir žmogaus teisių ekspertas, nevyriausybinės organizacijos „Teisės gauti  informaciją programa“ (angl. Access to Information Programme) teisininkų grupės vadovas, 2008 m. žurnalo „Legal World“ išrinktas Metų teisininku.

“Žinoma, skandalinga, kad laikomasi tokio nepažangaus požiūrio. Bulgarijoje jie taip pat bando panašius dalykus, bet nevyriausybinės organizacijos ir žurnalistai yra aktyvūs ir tokiu atveju protestuotų arba duotų į teismą, arba darytų abu dalykus.

Pirma, [straipsnis 13.13] prieštarauja Europos tarybos teisės į informaciją ir skaidrumo standartams (2008 metų Konvencija dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais), kuriuos 2009 m. pasirašė ir Lietuva. [1] Trečiasis Konvencijos straipsnis nurodo, jog teisės į informaciją ribojimai turi būti taikomi siaurai ir turi būti apibrėžti įstatymų, kad būtų ginami tam tikri išvardyti interesai, ir [ribojimai] turi būti  tikrinami, ar nedaro žalos ir nepažeidžia viešojo intereso.

Antra, panaši problema kyla ir dėl Aarhuso konvencijos, kurią Lietuva taip pat yra pasirašiusi.

Trečia, teisės susipažinti su informacija trūkumai yra problematiški dėl Europos žmogaus teisių konvencijos, kaip ją interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismas – pastaraisiais metais buvo čekų atvejis dėl informacijos apie planuojamą atominę elektrinę.

Ketvirtas, bet ne mažiau svarbus dalykas – [straipsnis 13.13] kelia problemą ir ES teisės požiūriu kaip nesuderinamas su  2003/4 direktyva dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką. Galima kreiptis dėl teisinių veiksmų į Europos Ombudsmeną ir ES Teisingumo Teismą.“

*

“Of course it is scandalous that such a retrograde approach is taken. Here in Bulgaria they also try with similar things, but NGOs and journalists are active and would protest or sue or both.

First, it is contrary to the access to information and transparency standards of the Council of Europe (2008 Convention on access to official documents) which was also signed by Lithuania in 2009.

Art.3 of the Convention provides that restrictions to the right to information should be narrowly applied and should be provided by law, for the protection of certain listed interests and subject to the tests of harm and “overriding public interest“.

Second, similar problems arise under the Aarhus Convention to which Lithuania is also signatory.

Third, lack of that access is also problematic under the European Convention on Human Rights as interpreted by the European Court of Human Rights (there was a Czech case in recent years about access to information on a projected nuclear power station).

Forth, but not least, it will be problematic also from the point of EU legislation as non compliant with the 2003/4 Directive on public access to environmental information. This could invoke legal actions before the Euro Ombudsman or the EU Court of Justice.“


[1] Lietuva yra 2009 m. pasirašiusi Konvenciją, tačiau jos dar neratifikavusi – GŽI. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.susije_l?p_id=424014

*************

P.Brown (foto iš Guardian)

Paul Brown, buvęs Guardian aplinkos korespondentas, knygų autorius ir žurnalistikos dėstytojas. 

“Atrodo, kad Lietuva grįžta į tamsiuosius laikus, kai vyriausybė buvo Sovietų sąjungos marionetė.  Dabar ji – atominės pramonės marionetė.

Šis demokratinės atskaitomybės trūkumas reiškia, kad nustatytas ribas peržengiantys kaštai, kurie yra neišvengiami tokiame su pertrūkiais vyksiančiame ( on–off)  projekte, bus paslėpti.

Klausimai dėl saugumo taip pat bus paslėpti po šiuo tylos užklotu.

Nė vienas iš jūsų išrinktųjų atstovų daugiau nebeturės jokios įtakos atominei pramonei, kuri bus visagalė ir pajėgi laikyti valstybę įkaite.

Žinoma, nėra tikėtina, kad tai taptų problema, bet nėra priežasties, dėl kurios atominė elektrinė Lietuvoje negalėtų gaminti branduoliniam ginklui tinkamo urano ar plutonio – šalis nieko negalėtų padaryti esant tokiai paslapties išlygai.

Svarbiausias faktas, kad Lietuvos vartotojai, o tai reiškia – kiekvienas jūsų mažoje šalyje, mokės daug daugiau už elektrą, negu kad mokėtų, jeigu būtų naudojamas bet koks kitas energijos šaltinis.  Šiuo metu branduolinė energija yra visų (nepriklausančių atominei pramonei) pripažįstama pačiu brangiausiu elektros gamybos būdu. Beveik visur Europoje branduolinė energetika traukiasi. Suomija ir Prancūzija moka naujų elektrinių statybų kainą, statybos vėluoja ir gerokai pabrango. JK dar nori eiti pirmyn, tačiau be subsidijų, kurias ES draudžia, nepanašu, kad tai įvyktų.

Man atrodo, kad pagrindinis žurnalisto darbas yra ginti žmones, skaitytojus ir žiūrovus. Tai reiškia – išsiaiškinti, ką daro vyriausybės, ir sakyti tiesą. Atominės energetikos atveju tai bus neįmanoma, nes viskas, ką tik vyriausybė ar kompanija norės nuslėpti, bus uždengta šia slaptumo išlyga. Todėl kiekvienas žurnalistas, kuris dabar mano, jog tai jam „neįdomu“, turėtų mesti savo darbą ir eiti dirbti ten, kur reikia mažiau pastangų, pavyzdžiui, pardavinėti automobilius.

Faktas, kad kiekvienas jūsų šalyje mokės už elektrą daugiau negu reikia, bet žurnalistai neturės galimybių išsiaiškinti, kodėl, ir kas kaltas.“

*

“It seems that Lithuania is stepping back in the dark ages where the government was a puppet of the Soviet Union. Now, instead, it is a puppet of the nuclear industry.

This lack of democratic accountability means that cost overruns which are inevitable in such a one-off project will be hidden.

Safety concerns will also be hidden behind this blanket of silence.

None of your elected representatives will any longer have any influence over the nuclear industry which will be all powerful and able to hold the country to ransom.

Of course it is unlikely to become an issue but there is no reason why the nuclear plant in Lithuania could not produce weapons grade uranium or plutonium – there is nothing that the country could do to prevent them with this secrecy clause.

The most important single fact is that Lithuanian consumers, that is everyone in your small country, will be paying far more for their electricity and than they would if they used any other power source. These days nuclear is recognised by anyone (outside the industry) as the most expensive way of generating electricity.

Almost everywhere else in Europe the nuclear industry is in reverse. Finland and France are paying the price of building new stations, years late and way over budget. The UK still wants to go ahead but without subsidies, which are banned by Europe, this seems unlikely.

It seems to me that a journalist’s main job is to stand up for the people (readers and viewers). That means finding out about what is being done by their governments and telling the truth. In the case of nuclear power this will not be possible, because anything the government or the company wants to hide will be covered by the secrecy clause. Therefore any journalist who is “not interested“ should give up his job and go in for someone less demanding like selling cars.

The fact is that everyone in your country will be paying more for their electricity than necessary but journalists will not be able to find out why and who is to blame.“

*****************

P.Antonov (foto I.Juodytės, “Žurnalistų pusryčiai“)

Pavel Antonov, Bulgarijos žurnalistas ir žiniasklaidos mokymų vadovas, rašantis aplinkosaugos, žmogaus teisių, politikos temomis. 2000 metais jo rengti TV reportažai apie viešosios nuomonės manipuliacijas atominės energetikos tema Bulgarijoje buvo nominuoti Europos jaunojo aplinkos žurnalisto apdovanojimui. 2010 metais savaitraštis „Capital“ išrinko P.Antonovą į aktyviausių pilietiškumo skatintojų dešimtuką Bulgarijoje. Centrinės Europos universitete (angl. CEU, Central European University) rašė magistro darbą apie atominę energetiką ir žiniasklaidą. Šiuo metu P.Antonovas rašo daktaro disertaciją Atvirajame universitete (angl. Open University) Didžiojoje Britanijoje. Jo mokslinių tyrimų sritys – aplinkos apsaugos vaizdavimas žiniasklaidoje, žiniasklaidos manipuliacijos apie atominę energetiką Bulgarijoje, ekonomikos įtaka žurnalistikai, pilietinei visuomenei ir demokratijai posocialistinėse šalyse.

“Atvirai kalbant, [straipsnis 13.13] yra gana šokiruojantis, nors turiu prisipažinti, kad žinodamas tai, ką žinau apie atominę energetiką,  nesu dėl jo visiškai nustebęs.

Teisė į informaciją ir skaidrumas yra esminės sąlygos, kad demokratija veiktų. Prieštaringa formuluotė, kurią cituojate, atrodo kaip dar vienas atominei  pramonei būdingo nenoro  atskleisti  visuomenei savo abejotinus  ekonominius, poveikio aplinkai ir saugumo veiksnius pavyzdys. Naujausias Bulgarijos Belenės branduolinis projektas įrodo, jog atominė energetika yra nepagrįsta ekonomiškai.  Prieš dvidešimt metų Lietuvos žmonės pasirinko demokratiją, reikia priešintis neskaidriems sprendimams, kurie garantuoja dideles pajamas mažai  grupei žmonių, o jų pasekmes patirs ateinančios kartos.

Pridedu šią informaciją kolegai ir draugui Aleksandrui Kašumovui iš Bulgarijos Teisės į  informaciją programos (angl. Access to Information Programme), kuris gali turėti idėjų dėl tarptautinės reakcijos į tokią formuluotę. Taip pat persiųsiu ją buvusiam Guardian aplinkos korespondentui Paului Brownui, kuris domisi  žalingu atominės pramonės poveikiu skaidrumui, visuomenės dalyvavimui ir demokratijai.“

*

“This is frankly quite shocking, although I have to admit that with all I know about nuclear power, it does not come as a full surprise.

Access to information and transparency are key prerequisites of a functional democracy. The controversial formulation in Lithuania’s nuclear treaty which you have quoted below seems like yet another example of nuclear industry’s inherent denial to reveal to the public its dubious economic, environmetal and security effects. The recent example of Bulgaria’s Belene nuclear project demonstrates that nuclear power is economically unfeasible. Lithuanian people chose democracy two decades ago, and need to stand in the way of non-transparent decisions that guarantee large incomes to few, but whose consequences will affect the lives of the generations to come.

I am also Cc-ing this information to my colleague and friend Alexander Kashumov from Bulgaria’s Access to Information Programme, who might have ideas for an international reaction against such formulation. I shall also pass it on to the Guardian’s former environment correspondent Paul Brown, who has expressed interest in the issue of nuclear industry’s adverse effects on transparency, public participation and democracy.“

***********

T.Uesugi (foto FB)

Takashi Uesugi,  Japonijos žurnalistas, knygos “Žurnalistikos žlugimas” (angl. The Collapse of Journalism) autorius, Japonijos Laisvos spaudos asociacijos (angl. Free Press Association of Japan, FPAJ) vadovas. Žurnalistai įkūrė FPAJ po Fukusimos avarijos, susidūrę su tuo, jog Japonijos vyriausybė ir įmonės ribojo visuomenei svarbią informaciją.

“Šalis keičiasi, jeigu ji įsitraukia į atominę energetiką. Atrodo, kad tai visuotinis pasaulinis fenomenas. JAV, JK ir buvusioje Sovietų sąjungoje taip atsitiko, taip pat ir Japonijoje. Regis, kad tai, o gal net ir daugiau galima pasakyti ir Lietuvoje.

Atrodo, kad atominė energetika keičia žmogaus protą ir veda žmoniją į pamišusį pasaulį.”

*

“Country would change if she involves in the nuclear power. It seems to be  world common phenomenon. The U.S. , U.K., and former Soviet Union did so, and Japan as well. It seems that you can say so or more than it in Lithuania as well.

The nuclear power appears to change the human mind and lead the mankind  to the insane world.”

**************

Ketvirtadienį, birželio 21 d., Seimas pritarė koncesijos sutarčiai su korporacija Hitachi-GE.

13.13 Informacijos laisvė. Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis.

13.13 Freedom of Information. The Parties agree, and the RoL  shall ensure, that no member of the public shall be entitled to receive all or any information provided to the RoL (including, for the avoidance of doubt, any RoL entity and any recipient of information pursuant to Clause 13.4.2 (Permitted Disclosure)) in connection with the Project pursuant to any applicable Law relating to or in connection with freedom of information. The foregoing shall be without prejudice to the right of the RoL to disclose information inconnection with the Project subject to and fully in compliance with this Clause 13 (Confidentiality).

Kaip sutartyje apibrėžiama, kas yra konfidenciali informacija:

13.2 Konfidenciali informacija

Pagal 13.3 punktą (Išimtys) ir 13.4 punktą (Leistinas atskleidimas) kiekviena Šalis („Gavėjas“) įsipareigoja kitai Šaliai („Informuojančiai šaliai“), kad (nebent prieš tai būtų gautas išankstinis rašytinis Informuojančios šalies sutikimas) Gavėjas laikys paslaptyje ir užtikrins, kad jo tarnautojai, darbuotojai, konsultantai, atstovai ir tarpininkai laikytų paslaptyje Informuojančios šalies konfidencialią informacija, ir kad nei tinkamai nepasirūpindamas, nei kokiu nors kitu būdu atlikdamas kokį veiksmą arba jo neatlikdamas, neatskleis Informuojančios šalies konfidencialios informacijos jokiam asmeniui, taip pat nenaudos arba

neišnaudos jos komerciniu ar kokiu kitu būdu savo arba tokių kitų asmenų tikslais. Šiame 13 punkte (Konfidencialumas) ir pagal 13.3 punktą (Išimtys) „konfidenciali informacija“ reiškia:

13.2.1 bet kuria sutartį ar susitarimą, kurie numatyti šioje Koncesijos sutartyje, nesvarbu, ar tokia sutartis ar susitarimas pateikiami tiesiogiai per Strateginį investuotoją, PB [Lietuvos Respublikoje įsteigta ir registruota bendrovė] ar kaip nors kitaip, su sąlyga, kad Papildomų sutarčių ir Akcininkų sutarties atžvilgiu PB ir Strateginis investuotojas laikomi Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.2 bet kokio pobūdžio informaciją apie Informuojančios šalies verslą, finansus, turtą, įsipareigojimus, susitarimus, sandorius, praktinę patirtį, klientus, tiekėjus, procesus arba reikalus;

13.2.3 bet kokio pobūdžio informaciją apie „Hitachi, Ltd. Group“ arba „GE-Hitachi Nuclear Energy Americas LLC“ arba „Global Nuclear Fuel – Americas, LLC“ bet kurio nario verslą, finansus, turtą, įsipareigojimus, susitarimus, sandorius, praktinę patirtį, klientus, tiekėjus, procesus arba reikalus, nesvarbu, ar ta informacija pateikta tiesiogiai ar netiesiogiai per Strateginį investuotoją, PB ar kaip nors kitaip, ir šios informacijos atžvilgiu Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.4 ypač slaptą informaciją, nesvarbu, ar ši informacija tiesiogiai ar netiesiogiai pateikta per Strateginį investuotoją, PB ar kaip nors kitaip, ir šios informacijos atžvilgiu Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.5 visus dokumentus, medžiagą ir kita informaciją, kurie, kaip aiškiai nurodyta, yra konfidencialūs ar kuriuos Informuojanti šalis pateikė Gavėjui aplinkybėmis, kurios reiškia konfidencialumo įsipareigojimą, ir visas Ataskaitas, pateiktas pagal 11 punktą (Ataskaitos ir stebėsena); ir

13.2.6 bet kokio pobūdžio informaciją, susijusią su derybomis dėl sutarčių Projektui po Koncesijos dienos tiek, kiek šioms deryboms nėra taikomos sąlygos kokio nors kito konfidencialumo įsipareigojimo, sudaryto po Koncesijos dienos tarp LR ir PB arba tarp Strateginio investuotojo ir LR bei susijusio su šia informacija, kuriai taip pat taikomi ankstesni 13.2.3 arba 13.2.4 punktai, Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją,

ir kurią Gavėjas gali kartais gauti (žodžiu ar raštu arba diske ar elektronine forma) dėl to, kad sudarė šią Koncesijos sutarti ar vykdo savo įsipareigojimus pagal ją arba (tik LR ir jos gaunamos Ypač slaptos informacijos atžvilgiu) kaip nors kitaip.

(paryškinta GŽI)

Visa koncesijos sutartis yra čia.

Flattr this

>>>>>>>>>> grįžti į pirmąjį puslapį 

Šis ženklas reiškia, kad galite tekstą ar jo dalis naudoti savo straipsniuose ir kur tik norite.

M.Širvinskas: Teismo sprendimu apversta realybė

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje nuteisti Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių yra bene antras didžiausias išpuolis prieš laisvą žodį Lietuvos žurnalistikos istorijoje po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Skirtumas tas, kad tuomet su žurnalistu susidorojo nusikaltėliai, o dabar – teisės sargai. Žinoma, žmogžudystę su baudžiamuoju nuosprendžiu vargiai gali sulyginti, bet visuomenei ir žurnalistų bendruomenei tiek anuo, tiek šiuoju pasiųstas įspėjamasis signalas yra be galo panašus: tylėti (ir nelįsti į mafijos reikalus). Dar negali nepastebėti, kad šiose bylose figūruoja „Respublika“, kuri, kaip kažkada skelbdavo, „įveikia tylą“.

Šį kartą įveikė savo pačios luomo sąjungos lyderį. Tiesa, „Respublika“ jau seniai yra aukščiau paties profesinio luomo ar juolab jo sąjungos vadovo… Prie D. Radzevičiaus bylos dar sugrįšime – pirma pažvelkime į kontekstą, kuriame priimtas toks baltarusiško tipo nuosprendis.

Panašu į prarają, atsivėrusią žiojėti tarp visuomenės ir teisėsaugos. Ji atsivėrė nuo komplikuotos ir Lietuvos raidai gyvybiškai svarbios 2006 metų Vytauto Pociūno žūties ir pamažu leido užgimti ir įgyti didelį svorį naujiesiems tiesos apaštalams. Trylika metų dirbusi teisėja Lietuvoje Neringa Venckienė tapo aršiausia Lietuvos teisinės sistemos priešininke. Ir jau nebeslepia – kandidate į politikes. Visuomenėje atpažįstami nuomonės lyderiai kultūrologas ir buvęs žurnalistas Darius Kuolys paliko Pilietinės visuomenės institutą, o žurnalistas Valdas Vasiliauskas turėjo išeiti iš dienraščio „Lietuvos žinios“. Abu išsyk rado nišą – kaip ir Kauno teisėja reikalauti Lietuvoje teisybės.

Praraja gili, o jos kraštai slidūs: į ją puola tarytum supermandatus įgiję Seimo nariai Naglis Puteikis su Sauliumi Stoma. Jiedu, užuot nukreipę savo gabumus teisinei sistemai tvarkyti ir Lietuvos teisėsaugai per teisėkūrą gerinti, užuot mažinę tos prarajos gylį, rūpinasi kreidelių palete ant šaligatvių braižiojant šūkius „Tiesos!“. Kur kas solidžiau veikia ne garsiai agituojanti, o savanoriškai Titano darbą dirbanti autoritetinga visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti. Jų tonas dalykiškesnis, nes paremtas analize ir argumentais, o ne demagogija.

Mano nuostabai, naujųjų tiesadarių kompaniją, kad ir netiesiogiai, papildė viena profesionaliausių šalies žurnalisčių ir mano autoritetė Indrė Makaraitytė, užpraėjusią savaitę inicijavusi laišką Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovams, kad būtų sušvelninta kardomoji priemonė lobistui Andriui Romanovskiui. Manau, pats sumanymas yra pilietiškas ir nebūtinai traktuotinas kaip spaudimas teisėsaugai (kas per teisėsaugininkai, jei pasiduos „prispausti“ keliasdešimties autoritetingų visuomenės veikėjų pasirašyto viešo laiško). Vis dėlto kreipimasis iš areštinės į laisvę paleisti kyšio perdavimu parlamentarui įtariamą lobistą buvo neatsargus, pirmiausia dėl tos pačios „puteikiškos“ retorikos, cituoju: „Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.“

Neadekvatu. Kaip galima žinoti tai, ko nežinai nežinantis? Šiuo atveju žinia tik tokia: vaikinas yra įtariamas kyšio perdavimu. O kaip agentai tai sužinojo ir užfiksavo, ar įrodymai yra pakankami tokiems rimtiems kaltinimams, tai būtent patiems agentams ir jų vadams geriausia žinoti. Mes savo ruožtu žinoti ir neprivalome, nes tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjas, kuriam teks ši byla ir kol kas niekam nėra žinomas, irgi nežino, kokį sprendimą priims, mat turės atsižvelgti į įrodymų visumą, kaltintojų ir gynėjų argumentus.

Greitai po mokyklos suolo pamirštame Sokratą. Arba biblinį imperatyvą: neteisk, ir pats nebūsi teisiamas. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai visų žinių ne tik nesugaudysi, bet ir dažnai būsi paklaidintas. Ne žinojimas ir kietakaktiškumas, o kritiškumas ir abejonė turėtų būti smalsaus XXI a. žmogaus pamatinė nuostata domintis ir formuojant savo požiūrį.

Nežinau, ar mergaitė buvo tvirkinta. Kritiškai vertinu teisėjos veiklą, net jeigu ja tikiu. Abejoju, ar Drąsius Kedys iš tiesų mirė dėl skrandžio turinio, o ne nuo smurto. Visiškai netikiu, kad V. Pociūnas mirė dėl šlapimo pūslės turinio. Bet nežinau, ar buvo nužudytas, ir negaliu taip teigti. Įtaigiai tokį nežinojimo pirmumą prieš žinojimą savo tekste „Klonio gatvės virusas užkrėtė Lietuvą. Visą“ portale „Delfi“ paaiškino advokatas Karolis Jovaišas, skeptiškai vertinantis naujuosius dvasios grynuolius ir tautos gelbėtojus.

Ir iš tiesų, kur etiški ir kruopštus žurnalistų tyrimai, visuomenininkų rūpesčiu surinkti įrodymai (kaip minėtos Garliavos įvykių komisijos), politikų iniciatyvos užuot pakalbėjus sukurti bent schemą abiejų tragedijų mazgams atrišti ir teismų savireguliacijos tvarkai keisti? Nematau pagrindo tikėti, tarkim, žurnalistu save pristatančio siaubo laidų kūrėjo Kristupo Krivicko tyrimais, ekspertizėmis ir įrodymais, kad prieš vaiką iš tiesų buvo panaudota seksualinė prievarta. Glumina gerai girdimo Seimo nario S. Stomos ėjimas paskui violetinę fronto liniją, tarytum jis savo portfelyje turėtų skandalingiausios iš teisėsaugos nutekintos pedofilijos epo medžiagos.

Nežinau. Ir net jeigu teisėsauga patvirtintų, sakykime, seksualinės prievartos prieš mažametę mergaitę faktą, abejonių rūkai neišsisklaidytų. Praraja po V. Pociūnio žūties Breste pasidarė per gili, kad taip lengvai užsitrauktų.

Mūsų kalbėjimas iš visažinystės ir galios pozicijų – laikraščio puslapių, Seimo tribūnos, Garliavos patvorės – peržengė ribą, kad jau veikiau žaidžiame žodžio laisve, imituojame demokratiją, nematydami prasmės arba neturėdami laiko ištirti, įsigilinti, analizuoti.

Ir štai paskutinė naujiena – už šmeižtą nuteisiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Vadovaudamasis savo samprotavimų logika, turėčiau teismo sprendimu nebent abejoti. Tačiau šįkart žinau, kad D. Radzevičius buvo teisus ir jo išsakyta nuomonė apie „Respubliką“ kaip išdavusią ir pardavusią žurnalistiką buvo faktas, kad ir hiperbolizuotai pateiktas.

Pirma suabejojęs žurnalistų D. Kuolio, V. Vasiliausko, I. Makaraitytės pasisakymų korektiškumu akimirksniu pats tampu „nekorektiškas“ ir drįstu teigti: aš žinau, kad D. Radzevičius yra nekaltas. Be abejonės, šmeižto atvejo nesulyginsi su kyšio davimo ar dar baisiau – žmogžudystės bylomis, bet pats faktas nubausti mūsų profesinės sąjungos pirmininką už komentarą asmeniniame tinklaraštyje, deja, yra to paties medžio šaka ir savaime be galo grėsmingas Lietuvos demokratijai – taip pat kaip neišnarpliojamos V. Pociūno ar D. Kedžio istorijos.

Atsiminkime: nemažai aplinkybių leidžia daryti prielaidą, kad prieš „valstybininkų“ klaną pasiryžęs pakovoti V. Pociūnas buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, kad prieš „pedofilų“ klaną ginklu stojęs D. Kedys taip pat buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, o dabar apie galimai korumpuotą leidėją pakalbėjęs D. Radzevičius vėlgi yra valgomas teisėsaugos. Ne mažiau suklusti verčia ir „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste kova su teisėjais jai nesutinkant atskleisti savo informacijos šaltinio bei klaipėdiečiui medikui ir tinklaraštininkui Audriui Šimaičiui klijuojama šmeižto byla už žurnalistinį tyrimą.

Praėjusį rudenį aš pats kaip kaltinamasis baudžiamoje byloje turėjau progą pamatyti, kaip kurpiamos šmeižto bylos. Verslininko Gedimino Žiemelio advokatė Deimantė Paškevičiūtė dėl klaidingo fakto prašė teisėjo mane dvejiems metams įkišti už grotų, nors pats būčiau mielai tą faktą patikslinęs, jeigu kaltintojai prieš pradėdami baudžiamąjį persekiojimą pirma būtų su tokiu prašymu kreipęsi ir mane patį informavę, apie tai, ko nežinojau ir kuo suklydau. Nuoširdžiai stebėjausi, kad G. Žiemelis sugebėjo teisme save pateikti taip, tarsi pats niekuomet nevadovavo bendrovei „flyLAL“, nors visiems žinoma, kad dirbo kaip jos valdybos pirmininkas. Buvo akivaizdu, kad teismas iš principo nenagrinėja realybės, o tik tai, kas parašyta. Nors rašiniu gali būti paskelbta tiek absoliuti tiesa, tiek visiškas melas.

Pačiame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nuteisti D. Radzevičių stulbina argumentavimo logika. Štai kaip ekspertė pakviesta profesorė Laima Kalėdienė aiškina: „Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo Tomkaus asmenybės įvaizdžio bei tai, kad Tomkui priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ir paniekinti Tomkų“. Dalykas tas, kad D. Radzevičius ne kūrė atstumiantį ir neigiamą leidėjo įvaizdį – jis toks jau seniai susidaręs tarp žurnalistikos profesionalų, šmeižtu apkaltintas tinklaraštininkas tik reflektavo paplitusį ir daugybe faktų paremtą požiūrį apie korupcinę V. Tomkaus prigimtį ir savo pasisakymu pasielgė drąsiai bei pilietiškai.

Dar labiau stebina teismo nuomonė (būtent – nuomonė!) apie D. Radzevičiaus naudotą šaltinį „WikiLeaks“: „Atsižvelgiant į tai, kad prieš komentuojant visuomenės nevienareikšmiškai vertinamų internetinių tinklalapių informaciją, ji nebuvo patikrinta…“

Norėtųsi teismo paklausti: o V. Tomkus ar vertinamas vienareikšmiškai? Taip pat ką reiškia tai, kad „WikiLeaks“ vertinamas nevienareikšmiškai: ar kad pats informacijos nutekinimas yra nevienareikšmis, ar tai, kas ten pasakyta? Tenka sutikti, kad „Wikileaks“ metodas paviešinti konfidencialią pasaulio diplomatų medžiagą nebūtinai yra etiškas, bet tuose dokumentuose pateikti liudijimai yra autentiški.

Pats praėjusį rudenį neabejojau, kad teismas mane išteisins – teismas ir išteisino. Tačiau po D. Radzevičiaus bylos kitą kartą patekęs į analogišką susidorojimo situaciją taip užtikrintai nesijausčiau – juk jau turėtume precedentą. Beje, precedentą, tik ne tokį garsų, jau turime, kai tam tikra prasme „pogrindinis“ žurnalistas Gintaras Visockas tapo pirmuoju Lietuvos žiniasklaidininku, nubaustu už šmeižtą.

Ar privalome prieš išsakydami savo nuomonę turėti mintyje galimybę, kad būsime persekiojami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Nebijokime, o susitelkime. Antai 2009 m. kovo 23 d. savo paties tinklaraštyje publikavau viešą laišką vienam garbiam „Respublikos“ autoriui, pasijutęs nesmagiai dėl jo, mano nuomone, nepagrįstų liaupsių šiam laikraščiui. Jo leidėjas Vitas Tomkus mano įrašo neprašė paneigti ir nesikreipė į teismą kaip dėl šmeižikiško, todėl manau galįs drąsiai jį ir čia dar kartą pacituoti, taigi:

Ar žinojai, kad šiame leidinyje neištveria net pakankamai konformistiški, lankstų stuburą turintys spaudos darbuotojai?

Ar žinojai, kad užsakomojo straipsnio be numerio, tai yra neteisėtos paslėptos reklamos, įkainis šiame dienraščiu save pristatančiame spaudos produkte sudaro kaip įprasto skelbimo – 9 litus už kvadratinį centimetrą*?

Ar pastebėjai, kad Tavo darbdavys neseniai viešai, tūžmingu tonu ir nerinkdamas žodžių, […] iškoneveikė vieną garbingiausių šalies žurnalistų dr. Andrių Navicką, ir ar tai reiškia, kad Tu, savo rašiniuose gražbyliaudamas apie „Respubliką“, palaikai ir pastarąją darbdavio poziciją?

Ar pastebėjai, kad šiam dienraščiui būdingas didelis „nuotaikų“ svyravimas – tai yra apie asmenis ir įmones nuolat rašoma pataikaujant ir įsiteikiant tik tol, kol jie dosnūs reklaminių pinigų? Ar teko šiame, dovanokit, laikraštyje perskaityti nors vieną kritišką žodį apie „Maximą“ ar „Leo LT“? Jei rasi bent eilutę ir nurodysi – tą puslapį įsirėminęs pakabinsiu ant sienos arba išsikirpęs nešiosiu piniginėje.

*2006 m. duomenys

Ir taip toliau. Kai kurie iš šių teiginių yra nuomonės, kai kurie – faktai. Faktai, kuriuos nesunkiai galėtų išsiaiškinti prokurorai, jeigu nuoširdžiau gintų viešąjį interesą. Faktai, kuriuos man draugiškuose pokalbiuose atskleidė neapsikentę darbo sąlygų buvę „Respublikos“ darbuotojai ir kuriuos, manyčiau, jie ir šiandien tokius pat pakartotų.

V. Tomkus nėra vienintelis leidėjas, mano nuomone, pardavęs ir išdavęs žurnalistiką. Tačiau seniausias rinkoje, vilkas, kartu su kitu garsiu kolega, mano vertinimu, per nedorą turinio prekybą iškreipęs žiniasklaidos rinką. Vis dėlto V. Tomkus su milijoniniu ir iš dalies pirmosios instancijos teisme patenkintu ieškiniu prieš D. Radzevičių pasielgė kaip mitologinė Uroboro gyvatė, valganti savo pačios uodegą. Juolab kad ir leidėjo įtaka nebe tokia kaip anksčiau – mažiau ir lengvatikių. Tačiau jeigu aukštesnė instancija pripažins galioti birželio 29-ąją priimtą nuosprendį, teismas V. Tomkui suteiks galingą ginklą toliau tvarkytis žiniasklaidos srityje ir už jos ribų pagal savo asmeninį supratimą – Uroboras taps Gorgone.

Negalima šmeižikiškais pripažinti teiginių, kurie atpasakoja tikrovę. Negalime leisti D. Radzevičiaus bausti už tiesą, ir kiekvienas žurnalistas turime jį ginti, mat nuosprendis jam juk buvo ir nuosprendis kiekvienam žurnalistui ir kitiems viešosios informacijos rengėjams asmeniškai.

Jeigu bausti ir teisti už galbūt pernelyg vaizdingai pateiktą, bet teisingą informaciją kaip už šmeižtą galime, tuomet Lietuvos valstybei verčiau trauktis iš šią bylą atidžiai stebinčios Europos Sąjungos ir susisieti su teisės dvasia artimesne Baltarusija.

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

D.Ray: Kaip tirti korupciją

Tiriamosios žurnalistikos profesionalams niekas nėra taip, kaip atrodo. Vienas jų, JAV žurnalistas ir mokytojas Don Ray dalinasi patarimais, kaip geriau suprasti korupcijos galią. Reikės liniuotės. D.Ray sako, kad pagrindinis tikslas – surasti matomus nematomos jėgos rezultatus.

1: Žiūrėk iš apačios (bottom up approach)

Korupcijos įrodymai matomi akių lygyje. Čia prasideda greitkelis, nuvesiantis į aukščiausius korupcijos sluoksnius (pavyzdžius skaityk Malawi Observer).

2: Kyšių ir įtakos geometrija

Korupcijoje dalyvauja visada daugiau nei vienas žmogus, visada yra daugiau nei vienas taškas ar viena paprasta linija jungianti du. Kad suprastum kyšių srautą, įtaką ir prievartingumą, reikės braižyti trikampius, trapecijas, penkiakampius ir kitas geometrines figūras, vaizduojančias santykius tarp susijusių šalių.

3: Surask ir saugok pagrindinius šaltinius

Jie vaikštinėja norėdami sutikti ką nors, kam galėtų patikėti savo informaciją. Žurnalistas turi suprasti, kad norėdamas pritraukti šaltinius jis turi sukurti maksimalų pasitikėjimą, aplinką, kuri leistų patikrinti faktus, taip pat jis turi suprasti, ko siekia šaltinis.

4: Nustatyk povandenines sroves

Kuo labiau išvystyti įstatymai ir jų įgyvendinimas, tuo labiau išvystyti kyšių mechanizmai. Retai perduodami tik pinigai. Žurnalistas turi išmokti sekti nekilnojamojo turto, pakėlimo pareigose, protekcijų, privilegijų, papirkimo ir įdarbinimo (netgi tolimų šeimos narių) pėdsakais.

5: Sek popierius

Vieši dokumentai yra pagrindas, bet vien iš jų retai suprasi visą vaizdą. Jie – svarbi pradžia. Jie gali suteikti vos pastebimus signalus, išduodančius kitus dokumentus ar žmones, kurie galėtų pasakyti, ko popieriuose nėra.

6: Kliūtys organizacijos viduje

Visose šalyse žurnalistai susidurs su tam tikru pasipriešinimu savo žiniasklaidos  organizacijoje. Deja, laikraščių ir radijo/televizijos stočių bei portalų savininkai ir vadovai yra arba organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos pasaulio kraštiniai, arba šališki žaidėjai. Šios situacijos reikalauja didelio supratingumo ir atsargaus planavimo.

7: Įrašyk

Labiau nei bet kokia kita žurnalistikos rūšis korupcijos tyrimas reikalauja nepabaigiamo informacijos tikslinimo ir kryžminio patikrinimo iš įvairių šaltinių (crosschecking). Žurnalistai – lengvas taikinys valstybės institucijų darbuotojams ir saugumiečiams, kurie yra linkę pasinaudoti ir manipuliuoti jais arba juos diskredituoti. This is no place for “wishful authentication.“*

8: Veik kartu su patikimais sąjungininkais

Yra nesuskaičiuojama gausybė būdų kaip prisijungti prie jau vykstančių tyrimų ir veikti kartu su grupėmis ar asmenimis, kurie jau yra surinkę vertingos informacijos. Internetas suteikia žurnalistams pasaulinį ekspertų ir galimų sąjungininkų tinklą. Yra ir vietinių organizacijų, kurios jau tiria žmones ir organizacijas, su kuriais susidūrei.

9: Grasinimai ir kerštas

Šis darbas ne kiekvienam. Žurnalistai turi visada prisiminti, kokie pažeidžiami yra jie ir jų šeimų nariai. Būtina žinoti, kaip greitai ir tiesiogiai atsakyti į grasinimus nepasiduodant ir nepuolant slėptis.

10: Padaryk, kad tavo istorija būtų svarbi skaitytojams ir žiūrovams

Žurnalistai yra linkę rašyti apie elitą ir elitui. Istorijos, žinoma, turi taikytis į aukščiausius žaidėjus, tačiau jos turi būti  ir apie nukentėjusiuosius bei įvairiausių lygių bendrininkus. Galų gale, istorijos turi būti apie žmones, jos turi nupiešti matomus korupcijos, tos dažnai nematomos jėgos, rezultatus.

***

Don Ray yra patyręs tiriamosios žurnalistikos profesionalas. Jis dirbo konsultacijų įmonėje IREX ir daugelyje kitų organizacijų, vesdamas mokymus įvairiose šalyse. Visi šie patarimai gali būti perspausdinami, jeigu bus palikta ši pastraipa ir jie liks nemokami. donray@donray.com

Šaltinis – Media Helping Media (MHM)

Daugiau D.Ray tiriamosios žurnalistikos patarimų (anglų k.):

Kaip tirti oficialius dokumentus (niekas nėra taip, kaip atrodo)

Kaip sudaryti dosje (panašu į statybas)

Apie šnabždėtojus

*Jei padėtumėte išversti šitą sakinį, būtų puiku 🙂

>>>>>>>grįžti į pradžią

A.Čepkauskaitė: Stiklinė yra faktas

Mindaugas Nastaravičius, keletą metų vienas kaip Trakų gatvės Vilniuje galiūnas ant savo pečių laikęs portalą GŽI, naujoje svetainėje parašė liūdną ir gerą pirmąjį savo komentarą pavadinimu “Vienas plius vienas nėra dešimt“.

Teko kalbėtis su abiturientais ir man. Jie papasakojo, kad žurnalistai – tai parsidavėliai, tokie šunys, kuriuos kiti siundo ir varinėja. Nusivylimo savimi tema verta atskiro komentaro. Pirmiau aptarkime matematiką.

Kaip sako Mindaugas, vienas plius vienas yra du. Aritmetiškai. Tai gera naujiena. Du tai jau ne vienas. Pritarčiau Mindaugą pakomentavusiam Viktorui, kuris rašo, jog nusivilti žmonėmis dar ne pats baisiausias dalykas, svarbu nenusivilti principais ar jų būtinumu. „Kai pasijuntu labai vienas šiuo klausimu, nueinu pas tuos, kurie irgi yra vienu, ir tada pabūnam dviese, kartais trise. Padeda“. Viktoras žino, ką sako.

Padėkime vieni kitiems, kai redakcijose savininkai ar vadovai nori, kad žurnalistai dirbtų keldami privatų interesą aukščiau viešojo, kai reklamos skyrius pradeda vadovauti redakciniam. Pernai Seimo nariams inicijavus pataisas, kuriomis atšauktas šiemet turėjęs įsigalioti alkoholio reklamos draudimas,  žiniasklaidoje girdėjome „geopolitinius“ argumentus, kodėl reklamą būtina ir toliau leisti, o Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAK) prezidentas dr.Aurelijus Veryga tvirtino susiduriantis su informacijos blokada. Po raštu Seimo pirmininkei greta alkoholio gamintojų ir reklamos agentūrų atstovų buvo šešių žiniasklaidos įmonėms ir žurnalistams atstovaujančių organizacijų vadovų parašai, padėti nesikonsultavus su žurnalistų bendruomene, kuriai neva yra atstovaujama.

Lietuvos žurnalistikos istorijoje tai gėdingas etapas. Tikiuosi, jokia pramonė ar interesų grupė daugiau niekada nesugebės užvaldyti viešosios erdvės Lietuvoje. Net kai argumentuojama „nacionaliniu interesu“, kad ir ką ši frazė ją vartojančiajam reikštų, mes, žurnalistai, turime priminti savo vadovams, darbdaviams, interesų grupėms, politikams ir saugumo tarnyboms, kad savo darbe mes vadovaujamės viešuoju interesu.

Šią savaitę Seimas balsuoja dėl planuojamos atominės elektrinės koncesijos sutarties. Virginijus Savukynas atkreipė mūsų visų dėmesį į svarbų sutarties punktą Nr. 13.13 Informacijos laisvė: „Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis“.

Taigi, žurnalistai negalės reikalauti informacijos remdamiesi viešuoju interesu ir įstatymais. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, kurių atstovai dalyvauja projekte. Tai taip pat į žurnalistikos istoriją įeisiantis precedento neturintis dokumentas, a priori ribojantis spaudos laisvę.

Požiūriai į atominę energetiką gali skirtis, bet ką mes, kaip spaudos laisvės praktikai, galvojame apie  skaidrumą ir teisę į informaciją? Ar reaguosime, jei šią savaitę Seimo nariai balsuos už šią sutartį, taip pažeisdami viešąjį interesą ir legitimizuodami galimus Visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus? Nereaguodami duosime signalą, jog mes, žurnalistai, sutinkame, kad iš mūsų būtų atimta teisė ginti viešąjį interesą – klausti ir gauti atsakymus, o atsakingiems žmonėms būtų uždrausta teikti informaciją visuomenei.

Galbūt verta pagalvoti apie kolektyvinį protestą, streiką, tylos minutę eteryje, pauzę interneto naujienų portaluose, „blackout‘ą“, tuščius pirmuosius puslapius spaudoje penktadienį, jei Seimas tokiai sutarčiai pritartų?  Tokią reakciją į bandymus varžyti spaudos laisvę yra naudoję kolegos  Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur . Ekvadore tuščių puslapių apačioje buvo filosofės Ayn Rand citata: „Kai matai, jog korupcija apdovanojama, o sąžiningumas tampa pasiaukojimu, žinok, kad tavo visuomenė pasmerkta“. Galbūt tokią protesto iniciatyvą palaikytų Žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Žurnalistų draugija, Verslo žurnalistų klubas, žurnalistikos dėstytojai?

Geriau gauja, negu avių banda

Po vieną nieko nebus. Žurnalistika – kolektyvinė praktika. Mes – gauja pačia geriausia prasme. Instinktyviai tai jaučiame, kai nepavykus spaudos konferencijos įrašui kolega duoda savąjį, kai dalinamės šaltiniais, patarimais, kai suprantam vieni kitus iš pusės žodžio ir galime paklausti ne tik savo klausimų, bet ir tų, kurių prašė paklausti kitas, kai tolimiausioj šaly gaunam nakvynę pirmą kartą matomo kolegos namuose, o kartu ir išsamią instrukciją apie šalies aktualijas, kontaktus, vertimą, transportą, šiltas kojines ir kitą pagalbą, kai patys padedame ir pasirūpiname kitais. Gal tik muzika taip gali sujungti žmones, kaip žurnalistika, tiksliau – viešasis interesas, kuriuo ji remiasi. Mūsų naujienų organizacijos gali konkuruoti, būti giriamos ar peikiamos, mūsų šalis gali valdyti įvairūs režimai, mes galime turėti skirtingas pažiūras, bet mes visi esame bendradarbiai. Tinklas. Aritmetikos ribos peržengtos, tai jau informatika, iš dviejų skaičiukų susikuria visas skaitmeninis pasaulis.

Kaip ir Mindaugas, daugiau nei dešimtmetį stebiu iš profesijos pasitraukiančius draugus ir kolegas. Kai kurie atranda kitą pašaukimą, kiti išeina, nes nenori dirbti tokiomis sąlygomis, o mūsų, liekančiųjų, palaikymo nesulaukia. Dainiaus Radzevičiaus prieš penkerius metus išsakytas kvietimas viešai kalbėtis šiandien dar aktualesnis. Sąlygos dabartinėse žurnalistų darbo vietose blogėja. Iš žurnalistikos traukiantis dar vienai kartai principingų, neteisybei jautrių žmonių, negalės augti nei profesija, nei visuomenė.

Jeigu tiesa, kad Lietuvoje veikia radijo stotis, kurios savininkas nesulaukdamas jos pelno ir  „neturėdamas pinigų“ jai išlaikyti privertė stotį pasiimti paskolą iš savęs paties ir leido ją naudoti tik mokesčiui už siųstuvus, bet ne darbuotojų atlyginimams, ir žmonės dirba kelis mėnesius negaudami sutartos algos – tai ne tik tos stoties žurnalistų, bet visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu tiesa, kad viena Lietuvos televizijų kas rytą rengia susirinkimus, kuriuose žurnalistams už vakarykščios dienos reportažus rašomi „pažymiai“ kaip mokykloje, o mėnesio gale susumavus juos nusprendžiama, kokį atlyginimą kas gaus  – tai ne tik tos televizijos darbuotojų, bet ir mano, ir visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu reklamos skyriai pradeda valdyti redakcijas, kelti šį klausimą turime peržengdami redakcijų sienas. Jeigu žurnalistikos studentai už šios vasaros praktiką negaus užmokesčio, teisinantis, jog jie redakcijose tik „mokosi“, nors iš tikrųjų jie dirbs pavaduodami atostogaujančius kolegas – tai mūsų visų reikalas. Jeigu mūsų kolegos nedrįsta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, padarykime tai už juos. Turime kolektyvinį mūsų teisių gynimo įrankį – Lietuvos žurnalistų sąjungą, naudokime jį. Padėkime vieni kitiems.

Nėra to blogo

Šiandien daugiau nei kada nors turime duomenų apie situaciją ir tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje. Ypač vertingos dr.Deimanto Jastramskio (VU) įžvalgos . Išsamų tyrimą atlieka ir VDU mokslininkai

Tyrinėtojai, kolegos ir aktyvistai pastaraisiais metais sugriovė mitą, mėgstamą  žurnalistų. Jis skamba maždaug taip: „Blogą žurnalistikos kokybę Lietuvoje lemia rinka. Ką padarysi, maža šalis, o žmonės nori skaityti ir matyti nesąmones, todėl mes jas spausdinsime ir transliuosime. Kadangi šalis maža, ir rinka maža, tai ir žurnalistas – mažas žmogus, jis neturi išeities, arba priima redakcijos taisykles, arba keičia profesiją. Tai to žmogaus asmeninė problema. Vieša diskusija apie žurnalistiką neįmanoma, nes negražu teršti savo lizdą, o apie kitą kalbėti irgi negražu ir pavojinga, nes taip išsišauksi ugnį ne tik į save, bet ir į organizaciją, kurioje dirbi. Padėtis be išeities, ką padarysi“.

Nežinau, kas pirmasis pradėjo kartoti šią mantrą. Metai po metų girdžiu ją ir iš pirmo kurso žurnalistikos studentų, ir iš garbingų laikraščių redaktorių bei skyrių vadovų. Toks požiūris jau atstūmė tūkstančius skaitytojų ir sužlugdė nacionalinius dienraščius, o iš skęstančių laivų išsigelbėję redaktoriai ir to paties požiūrio besilaikantys žurnalistai dabar  kviečiami vadovauti interneto portalams. Tikiuosi, jie nebando įtikinti jaunų savo darbuotojų pasenusiomis nevistiesėmis, esą, gera žurnalistika yra ta, kuri surenka daugiausiai „paspaudimų“ trumpuoju laikotarpiu. O jeigu bando, tai tikiuosi, kad internetas šiai „išminčiai“ bus atsparesnis, nei popierius.

Už pagalbą griaunant mitus esu dėkinga ką tik diplomus gavusiems Žurnalistikos instituto absolventams. Jų organizuotoje konferencijoje išgirdusi žurnalistą Rytą Staselį niekada nebesakysiu, kad pastaruosius dvidešimt metų žurnalistai neturėjo kitos išeities kaip tik mesti profesiją arba dirbti savo naujienų organizacijose kokios ydingos jos bebūtų, kitaip būtų mirę badu. Rytas Staselis išliko dirbdamas laisvai samdomu žurnalistu. Gali būti, kad tai išeitis tik labai geriems žurnalistams. Į studentų klausimą – o kaip pasiryžti išeiti iš darbo, kur nepaisoma profesinės etikos, juk tai išėjimas į niekur, R.Staselis atsakė, kad sunku tik pirmą kartą, o paskui vis lengviau.

Niekam nebeužsiminkite, kad geros žurnalistikos Lietuvoje negali būti, nes „nėra rinkos“. 2009 m. vasarą tuo metu populiariausio Latvijos dienraščio „Diena“ žurnalistų ir redaktorių grupė, apie 20 žmonių, nesitaikydami su tuo, jog nuo jų slepiama, kam parduotas laikraštis, jį paliko.

Pasirodo, žurnalistų negali parduoti kartu su kompiuteriais, sienomis ir stalais! Keletą mėnesių jie rašė kolektyvinį tinklaraštį, per dieną publikuodami po porą straipsnių. 2009 m. gruodį redaktorė Nellija Ločmelė Vilniuje kalbėjo apie tai, kad svarbiausias žurnalisto turtas yra reputacija, vienintelis patikimas tiek profesinės karjeros, tiek žiniasklaidos verslo garantas, ir kad jeigu žurnalistai išlaikys skaitytojų pasitikėjimą, tai atsiras ir investuotojas. Buvo nejauku stebėti kai kuriuos mūsų redaktorius, aiškinančius jai, kad tokiems dalykams „rinkos nėra“.

Latvijoje gyventojų mažiau, nei Lietuvoje, didelė jų dalis skaito ne latvių, o rusų kalba leidžiamą spaudą. Nepaisant mažesnės „rinkos“, pavasarį latvių komanda jau pradėjo leisti savaitinį politikos žurnalą „IR“(„YRA“). Jame savo tekstus, beje, stiprius, kartais publikuoja ir Lietuvos žurnalistai. O vasarą panaši istorija atsitiko populiarioje  Rygos radijo stotyje, kurią taip pat pardavė. Dalis darbuotojų taip pat išėjo ir sukūrė naują radijo stotį. Organizuotas išėjimas turi privalumų. Geras pavyzdys užkrečia. 2010 m. rudenį sutikti studentai iš Latvijos rankose laikė žurnalą „IR“. Pasirodo, labai madinga Rygoj skaityti jį ir klausytis naujos radijo soties.

Liūtai ir drambliai

Nellijos Ločmelės vizitas Vilniuje ir Kaune – tik vienas iš daugelio profesinių impulsų, kuriais žurnalistikai Lietuvoje bando padėti skaidrumo aktyvistai iš Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) savo iniciatyva „Žurnalistų pusryčiai“. Ko tik jie nedaro, superžurnalistus suranda, lėktuvais atgabena, laiką priderinti bando – kviečia tai rytais, tai vakarais, tai savaitgaliais, kad tik mes ateitume.

Gavinas McFadyenas iš britų Tiriamosios žurnalistikos centro (Center of Investigative Journalism), Estijos viešojo transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerkas, bulgarų atominis žurnalistas Pavelas Antonovas, žurnalistė ir etikos kespertė Jane Whyatt, buvęs Guardian duomenų inovatorius, dabar nepriklausomas skaitmeninių strategijų kūrėjas Kevinas Andersonas, Vengrijos visuomeninio radijo eteryje tylos minute prieš spaudos laisvės varžymus protestavęs Attila Mongas – tai tik keli vardai, įspūdingi. Žinant, kiek sostinėje redakcijų, ir kad čia veikia bent dvi būsimus žurnalistus ruošiančios mokymo institucijos, VU Žurnalistikos institutas ir TSPMI, galima būtų tikėtis grūsties prie durų, bet jos nėra.

Į diskusijas ir mokymus atvažiuoja žmonės iš Kauno, Klaipėdos, o mums Vilniuje dažnai būna arba per toli, arba mes užsiėmę, arba pavargę, arba tą dieną lyja. Galbūt padėtų naujas pavadinimas,  „Kraujo perpylimas žurnalistams“, „Lietuvos žurnalistų reabilitacijos ir integracijos į pasaulinį kontekstą programa“, o gal „Cirkas su [žurnalistikos] liūtais ir drambliais“, kad mums būtų aiškiau, kokia neįkainuojama ši TILS pagalba žurnalistams ir žurnalistikos dėstytojams.

Jaunųjų žurnalistų ugdymo programa, kurią užkūrė Nacionalinis socialinės integracijos institutas – dar viena profesinės pagalbos iniciatyva. Ne moralizavimai, o pavyzdys ir praktinės treniruotės  stiprina stuburą ir mus ugdo.  Kad  viešos diskusijos apie žurnalistiką intensyvėja, rodo ir portalo Žurnalistika kitaip raida bei beveik pusę tūkstančio narių  turinti grupė feisbuke Žiniasklaidos simptomai. Mes vis labiau tikim viešumu. Žinoma, kalbėtis nėra lengva. Arogancija slepia mūsų nepasitikėjimą savimi ir pažeidžiamumą. Žurnalistų darbas viešas, apie kiekvieną mūsų tekstą, reportažą ar laidą galima pasakyti, kad ten yra ko nors „per mažai“, „per daug“, “tačiau autorė nutyli“, „o kodėl tik dabar“, „o kodėl ne apie ką kita“. Mes abejojam, ar galime ką nors komentuoti, kai patys esam toli gražu ne tobuli. Manau, galim, būtent dėl to, kad patys toli gražu.

Skaidrumo iniciatyvos

Gerai, kad mus ištiko WikiLeaks. Iki galo dar nesupratome, koks fundamentalus lūžis įvyko globalioje viešojoje erdvėje. Mes įpratę galvoti apie informacijos stoką, o čia susidūrėme su informacijos pertekliumi. Kai kuriems mūsų ne nesugebėjimas su juo tvarkytis, o pats perteklius atrodo problema. Vilniuje virtualiai vakarieniavome su J.Assange‘u, kuris šiemet pagerbtas prestižiniu Marthos Gelhorn žurnalistikos apdovanojimu už kovą su valstybės aparato propaganda – komisijos narių teigimu, visų pirma už tai, kad jis sukėlė visuotinį įtarimą dėl šios propagandos.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, įdomios viešojo intereso gynimo iniciatyvos ateina ne iš žurnalistikos studijas baigusiųjų, bet iš visuomenės aktyvistų, iš informatikų ir tinklo vystytojų, kuriems rūpi skaidrumas ir kuriuos žavi darbas su sudėtingomis sistemomis. Visuomenė jiems atrodo sistema, verta dėmesio. Mes, kaip profesionalūs istorijų pasakotojai, šiandien galime remtis jais, iš jų mokytis, o taip pat ir naudotis jų paruoštais įrankiais, pavyzdžiui, sistema “Ką veikia valdžia“.

Kad Lietuva maža šalis, todėl esą čia nėra sąlygų gerai žurnalistikai, papasakokite Kristinnui Hrafnssonui iš Islandijos, kurioje gyventojų mažiau, nei Kaune. K.Hrafnssonas tris kartus apdovanotas už tiriamąją žurnalistiką, 2010 m.  pripažintas Islandijos metų žurnalistu. Jo parengtas tyrimas apie korupciją didžiausiame Islandijos banke 2009 m. buvo „nuimtas nuo eterio“ likus kelioms minutėms iki transliacijos – bankas pasirūpino teismo draudimu Islandijos viešajam transliuotojui rodyti rizikos analizės ataskaitą, rodančią, kad bankui gresia bankrotas. Šią informaciją į WikiLeaks nutekino pranešėjas. Draudimą žurnalistai apėjo vietoj reportažo rodydami ekrane WikiLeaks puslapį, kuriame ši ataskaita liko prieinama.

Visuomenė pasipiktino draudimu. Vėliau jis buvo atšauktas. Žurnalistas po kurio laiko prarado darbą, bet pasaulio žurnalistų bendruomenei ir Islandijai tai išėjo į naudą. 2010 m. birželį Islandijos parlamentas vienbalsiai priėmė Šiuolaikinės Islandijos žiniasklaidos iniciatyvos (Icelandic Modern Media initiative) nutarimą įpareigojantį vyriausybę įdiegti naują reguliavimą, kuris stiprintų žodžio ir spaudos laisvę, gintų žurnalistus ir pranešėjus.

“Islandija taps priešinga vieta mokesčių rojui, pasiūlydama žurnalistams ir leidėjams vieną stipriausių žodžio laisvės ir tiriamosios žurnalistikos gynybos sistemų pasaulyje“, teigė iniciatyvą iškėlusi žurnalistė ir parlamentarė Birgitta Jonsdottir, kalbėdama ne tik apie Islandijos, bet ir apie kitų šalių žurnalistus –  jie tai daro ir dėl mūsų.  Tikiuosi, kad tą dieną, kai ji ir Kristinn Hrafnsson, dabar kalbantis WikiLeaks vardu, atvyks Lietuvon, mes netilpsime į salę.

Emancipacija

Dar vieną pavyzdį, kaip apeiti bandymus varžyti spaudos laisvę, parodė medikas dr.Audrius Šimaitis ir žurnalistė Genovaitė Privedienė. Susidūrę su tokiais varžymais, jie įkūrė portalą Vakarų Lietuvos medicina. Portalui paskelbus dokumentus, liudijančius kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė bankuose, tarp jų ir Snoro, saugojo 23 mln Lt , buvo pradėtas tyrimas. Nors vadinamojoje „nacionalinėje“ žiniasklaidoje mes dažnai nelinkę domėtis dalykais, kurie vyksta ne Vilniuje, mes, žurnalistų bendruomenė, turime atidžiai stebėti, kuo baigsis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo Jono Sąlygos A.Šimaičiui iškelta baudžiamoji byla. Ligoninės vadovas A.Šimaitį ir portalą apskundė ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, ši pripažino, kad savo publikacijomis portalas etikos nepažeidė. Už drąsą ir viešojo intereso gynimą bei nuoseklų skaidrumo sveikatos apsaugos sistemoje reikalavimą medikas ir publicistas vertas LŽS garbės nario vardo, o portalas – žurnalistinės premijos.

Ką besakytų paspaudimus prie kriminalinių istorijų ar nuogų nuotraukų beskaičiuojantys redaktoriai, Artūro Račo tinklaraščio populiarumas įrodo, jog skaitytojams dar patinka ir principingi žurnalistai. Jeigu žurnalistai ir redakcija nedaro kompromisų su sąžine ir profesine etika, tikrai atsiras, kas tai įvertins. „Bernardinų“ redaktorius Audrius Navickas yra minėjęs, jog skaitytojų pervedama finansinė parama sudaro ženklią dalį portalo pajamų.

Visi šie Lietuvos ir užsienio kolegų darbai ir pasirinkimai yra profesinė pagalba ir padrąsinimas mums. Kaip ir ekonominė krizė. Dėl jos sumažėjo darbo pasiūlymų, ir Žurnalistikos instituto studentai truputį ilgiau pasėdėjo paskaitose. Tai reiškia, jie baigė universitetą gal dar ne visai išgręžti redakcijose ir gal dar ne visai nusivylę. Šiemetiniai absolventai – neeilinis kursas, tą teko girdėti ne iš vieno. Esu tikra, kad prie to prisidėjo ir Mindaugo Nastaravičiaus seminarai pirmame kurse. Perskaityti du bakalauro darbai (abiejų vadovas – Romas Sakadolskis) dar kartą patvirtina, kad į žurnalistiką ateina ne pėsti.  Raminta Jonykaitė pateikia puikių įžvalgų apie žiniasklaidą Prezidento rinkimų metu, o Inga Janiulytė tiria, kaip mūsų darbą ir viešąją erdvę iškreipia ES lėšos, skiriamos „viešinimui“. Tikiuosi, GŽI šią vasarą pristatys bent keletą įdomiausių darbų.

Ekonominis nuosmukis gali duoti naudos visai profesinei bendruomenei. Kuo labiau mus įvarys į kampą, tuo didesnė  tikimybė, kad mes emancipuosimės nuo žiniasklaidos verslo, darbdavių, šnekų apie „rinką“, tuo geriau suprasime, kad neprivalome eikvoti savo jėgų kurdami erdvę reklamai. Internetas niekada nesibaigia ir nesustoja, ar verta savo gyvenimą paskirti produktyviam nelabai  prasmingų dalykų rašymui ir copy-paste’inimui vien dėl to, kad “informacija judėtų“ ekrane? Čia ne mūsų darbas. Tegul tie, kam to reikia, nusiperka robotus, žodžių generatorius. Reikia ieškoti naujų būdų dirbti žurnalistais. Vienas jų –  pasitikėti visuomene ir kalbėtis su ja tiesiogiai.

Graikų žurnalistė, politinio naujienų portalo redaktorė Katerina Kitidi 2011 m. metė darbą ir kartu su kolega Aris Chatzistefanou sukūrė du filmus. „Skolokratija“ (2011) tiria Graikijos valstybės skolos priežastis, „Katastroika“ (2012) pasakoja apie viešojo sektoriaus privatizavimą vadinamosiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Internete filmus galite žiūrėti nemokamai. Juos finansavo žmonės, po kelis ar keliasdešimt eurų. Žinoma, Graikija didelė šalis, bet ir mes galime iš jų pasimokyti.  Graikų žurnalistai tikėjo, jog dirba gindami viešąjį interesą,  kad dominuojanti žiniasklaida nepateikia visuomenei svarbios informacijos, ir jie turi tą spragą užpildyti.  Jie nuolatos rengė susitikimus, kuriuose informuodavo visuomenę, ką daro, kiek jau padaryta, kas bus daroma toliau. Iš įmonių ir partijų paramos autoriai nepriėmė.

JAV bankrutavus laikraščiams dalis žurnalistų, pačių stipriausių, nuėjo į universitetus ir ten sukūrė pelno nesiekiančius žurnalistikos centrus, ieškodami finansavimo iš fondų, publikuodami savo darbus nemokamai ir taip vėl įgydami teisę į finansavimą iš viešųjų pinigų. ES finansavimas ne pelno siekiančioms žurnalistų organizacijoms nėra taip gerai išvystytas, bet ar jis bus išvystytas, priklauso ir nuo mūsų – ar mes būsime įsitikinę, kad to reikia.

Minčių daug. Bet mes labai pavargę. Bent jau daugelis mūsų. Taip pirmąjį GŽI susirinkimą ŠMC kavinėje ir įvertino pro šalį ėjusi menininkė. Gal Islandijoj jie viską daro lėčiau ir patiria mažiau streso, be to, jie turi karštas maudykles po atviru dangumi žiemą vasarą. O mums reikia rasti savų būdų kaip tvarkytis su žurnalistų perdegimu.

Tai, ką abiturientai sako apie mus, labai svarbu, bet nesiūlau rūpintis įvaizdžiu. Geriau galvokime apie prasmę, apie tai, ką mums patinka daryti, kodėl mylime savo darbą, kaip jaučiamės jį dirbdami, kas mums trukdo jaustis geriau ir dirbti įdomiau, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Kai mes nesijausime užguiti, kai įvertinsime savo galią, kai perskaitysime savo darbo sutartį ir pagalvosime, ar ji mums tikrai patinka, kai pasitikėsime savimi, pasitikės mumis ir abiturientai. Ar neturėtų intensyvų protinį darbą dirbantys žurnalistai gauti keletą apmokamų šabo mėnesių bent kas dešimt metų? Kad galėtų keliauti, studijuoti, skaityti, nuodugniai ką nors tyrinėti ir kontempliuoti, kad galėtų būti geresniais žurnalistais? Kol emancipacija dar tik vizija, ar nereikėtų pagalvoti apie kolektyvines derybas su darbdaviais šiuo klausimu? Dabar jūs juokiatės. O be reikalo. Mes geriau juoksimės, grimsime į žalingus įpročius, mokėsime savo psichoterapeutams arba keisime profesiją, užuot susivieniję ir pradėję derybas dėl to, ko mums gyvybiškai reikia?

Dėl tų pasikeitimų, kurie įvyko per dešimtmetį, mes su Mindaugu sakome tą patį, tik iš skirtingų perspektyvų. Stiklinė puspilnė ar pustuštė – tai nuomonės, požiūriai, interpretacijos, galima diskutuoti. Svarbiausia – neabejotinas faktas, kad stiklinė vis dar yra. Todėl verta pokalbį tęsti ;).

Flattr this

 >>>>>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Deguonį prieš rinkimus dozuokime skaidriai

GŽI pakartotinai skelbia Piliečių Santalkos 2008 m. parengtas vertingas rekomendacijas leidėjams ir žurnalistams, rengsiantiems informaciją apie artėjančius Seimo rinkimus. Pasiūlymai pravers norintiems suplanuoti darbą rinkimų kampanijos metu, išvengti profesinių krizių bei kaltinimų ir geriau tarnauti viešajam interesui.

Gerbiamasis žurnaliste ir leidėjau,

Jūsų dėmesiui siūlome Piliečių Santalkos parengtus „10 pasiūlymų žiniasklaidai-2008”. Tai rekomendacijos visuomenės informavimo priemonių savininkams, leidėjams bei redakcijoms, kurios rengs informaciją apie artėjančius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus.

Lietuvos žiniasklaida per 18 nepriklausomybės metų nuėjo savitą pamokų kelią siekdama geriau informuoti Lietuvos piliečius ir skaidriau nušviesti rinkimu kampanijas.

Vieniems tai sekėsi geriau, kitiems sunkiau.

Šiais pasiūlymais žiniasklaidos priemonės yra skatinamos sukurti savo informavimo strategiją rinkimų metui: apsispręsti kokios veiklos turėtų imtis žurnalistai ir kokios vengti arba iš viso atsisakyti, kokie turėtų būti redakcijos prioritetai – kam skirtina daugiau dėmesio, daugiau žmogiškų bei finansinių išteklių, kam mažiau.

Kai kurios redakcijos pačios puikiai susiplanuoja savo strategiją ir gali patarinėti kitoms kaip tai daryti (labai apsidžiaugtumėme, jeigu pasidalintumėte savo patirtimi). Kitos galbūt neturi sąlygų tai daryti arba iki šiol rinkimus traktavo kaip dar vieną užduotį.

Šie pasiūlymai visų pirma skirti tiems, kas duoną valgo iš žurnalistikos. Tačiau taip pat atsižvelgiama į eilinį skaitytoją, klausytoją bei žiūrovą, nes žiniasklaida nėra išimtinai leidėjų ar žurnalistų reikalas. Tai pagrindinis visuomenės informavimo apie save ir savo aplinką šaltinis, tad visuomenė domisi kaip rengiama informacija, su kokiomis problemomis susiduria redakcijos ir kaip jas sprendžia. Atsižvelgiant į šį skaitytoją, vietomis šiame dokumente pateikiama tokia medžiaga, kuri gali būti savaime suprantama įgudusiems plunksnos broliams ir sesėms.

Šie pasiūlymai parengti įgyvendinant Piliečiu Santalkos projektą „Rinkis rimtai“, kurio tikslas yra skatinti piliečius balsuoti Seimo rinkimuose ir patiems įvertinti kandidatus, politinių partijų programas. Plačiau apie projektą rašoma paskutiniame šio dokumento puslapyje.

Iš anksto dėkojame už dėmesį,

Piliečių Santalka

2008 06 25

10 pasiūlymu žiniasklaidai-2008

TURINYS

Kelios pradžios pastabos…………………………………………………………………..04

1. Tapatintis su rinkėjų, o ne kandidatų poreikiais …………………………………06

2. Įsiminti, jog žurnalistas politikui teikia „viešumo deguonį“………………… 08

3. Parengti rinkimų nušvietimo strategiją…………………………………………… 09

4. Viešinti redakcijos planus rinkimams nušviesti………………………………… 11

5. Skelbti tik pažymėtą politinę reklamą …………………………………………….. 12

6. Naudotis politiniu partijų programomis …………………………………………. 13

7. Taikyti aukščiausius profesionalumo standartus ……………………………… 15

8. Apdairiai naudotis visuomenės apklausų duomenimis ……………………… 16

9. Padėti balsuotojams rinkimų išvakarėse ………………………………………… 18

10. Sutelkti darbui visas redakcijos jėgas rinkimų dieną ……. ………………….19

Naudingos svetainės, ruošiantis rinkimams …………………………………………20

Naudinga literatūra …………………………………………………………………………20

Apie Piliečių Santalką …………………………………………………………………………… 22

Patarimus skaitykite čia.

GŽI info

  >>>> grįžti į pirmąjį puslapį

V.Pakalkaitė: Pasitikėjimas (ne)perkamas

Gegužės 7 d. prezidentūroje vykusiame forume “Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“, skirtame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti, Verslo žurnalistų klubo prezidentė Vija Pakalkaitė itin atvirai kalbėjo apie paslėptą reklamą, užsakomuosius rašinius. Štai jos kalba:

 Mes, Verslo žurnalistų klubas, jungiame verslo ir ekonomikos srityse besispecializuojančius žurnalistus, tad kalbėsiu tik apie verslo ir žiniasklaidos verslo santykius. Pasisakymo tikslas – parodyti nepažymėtų užsakomųjų straipsnių, paslėptos reklamos ir kitų išsigimusių finansinių santykių tarp žiniasklaidos ir verslo tendencijas ekonominio nuosmukio metu.

Iš karto keliauju prie kelių konkrečių pavyzdžių iš spaudos:

1 pvz.: Teksto apie valymo paslaugų įmonę dalis:

“Prekybos centro bazės automobilių stovėjimo aikštelėje Savanorių prospekte įsikūręs automobilių švaros centras taip pat išskirtinis. <…> Patyrusi švaros įmonės komanda už jus galėtų pasirūpinti visais sunkiai įgyvendinamais švaros darbais“

2 pvz.: Apie telekomunikacijų įmonę:

Pavadinimas: “Telekomunikacijų bendrovės nuolaidos neaplenks ir mažų miestų“
Paantraštė: “Bendrovės lojalumo kortelės partnerių tinklas aprėps visą Lietuvą – nuolaidomis bus galima naudotis ir didžiuosiuose prekybos centruose, ir vietinėse parduotuvėse“.

Skamba kaip reklama? Bet taip nepažymėta. Prie šių pavyzdžių, kuriuos radau tiesiog pavarčiusi kelis po ranka gulėjusius leidinius, nėra niekaip pažymėta, kad tai – reklama, nenurodytas joks užsakymo numeris. Prie jų apskritai nenurodytas autorius arba nurodoma vis to paties autoriaus pavardė, kurio to leidinio metrikoje nėra.

Šalia šių rašinių buvo išspausdinti ir rimti tekstai apie ekonomiką ir verslą. Tačiau man, kaip skaitytojai, jau nebeįmanoma patikėti, kad ir jie būtų parašyti be jokių paslėptų minčių ir piniginių sandėrių.

Garsiai apie korupciją  žiniasklaidoje ir paslėptą reklamą kalbėti nelinkstama, ypač  tarp tų, kuriuos tai labiausiai liečia – žurnalistų. Žurnalistai, dirbantys žiniasklaidos priemonėse, kuriose nėra užsakomosios informacijos, su tuo akis į akį nesusiduria, padėtį mato tik iš šalies.

Ir tyli tie žurnalistai, kurie dirba priemonėse, kuriose priklausomai nuo to, ar verslo įmonė įsigijo reklamą ar kitais būdais finansiškai parėmė žiniasklaidos priemonę, turi rašyti teigiamus straipsnius arba visai negali minėti reklamos nepirkusios įmonės. Tyli galbūt bijodami prarasti darbą.

“Verslo žinių“ rubrikos “Media“ redaktorė, šiomis dienomis rengdama straipsnį panašia tema, paklausė žiniasklaidos stebėsenos įmonės “Mediaskopas“ turimų duomenų apie 2009 metų užsakomųjų straipsnių rinką.

Pasak bendrovės, polinkis užsakinėti straipsnius, priklausmai nuo verslo srities, svyruoja, kai kur užsakomųjų dalis nėra didelė.

Tai pat atkreipiamas dėmesys, kad savo komunikacijoje užsakytus straipsnius bene daugiausia yra linkę pasitelkti mobilieji operatoriai. Pernai užsakomieji straipsniai sudarė ketvirtadalį visų mobiliųjų operatorių komunikacijos ir tik trečdalis iš jų buvo “atvirai užsakyti“ – prie teksto nurodyta, kad tai reklama.

Pasak “Mediaskopo“, aludariai pernai užsakytus straipsnius pasitelkė apie 20% atvejų ir tik 15% jų turėjo užsakymo numerius.

Kas turi tai prižiūrėti? Vienas iš įstatymo numatytų prievaizdų yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos duomenys apie nubaustuosius yra, švelniai tariant, skurdoki.

Per daugiau nei dvejus metus, nuo 2008 metų pradžios dėl paslėptos yra skirtos keturios baudos po 1.000 Lt televizijoms ir trys po 1.000 Lt spaudos leidiniams. Taigi, iš viso septynios baudos, sudarančios 7.000 Lt.

Verslo žurnalistų klubo nariai pasidomėjo, kaip krizės metu laikosi “šešėlinė“ žiniasklaidos rinka – užsakomųjų, reklaminių straipsnių ir laidų. Apklausėme kelis verslo atstovus, kuriems yra svarbu, ką apie juos rašo žiniasklaida, tad jie susiduria su šiais reiškiniais dažnai.

Atsakymus pateiksiu neįvardydama verslo sričių, įmonių ir žiniasklaidos priemonių  pavadinimų. Tačiau pažymėsiu, kad daugiausia jie kalbėjo apie nacionalinius leidinius. Štai ką išgirdome:

Vienas verslo atstovas padėtį per krizę apibūdino taip: “Kas neturi reklamos biudžetų  – nebeturi žiniasklaidos kanalų“.

Esą jeigu perkama reklama – tada atsiranda vietos ir paslėptiems užsakomiesiems straipsniams, už kuriuos jau dažnai net papildomai primokėti nereikia.

1. Teigiama, kad jeigu iki krizės į kai kurių leidinių puslapius būdavo galima patekti ir be reklamos, su savaime įdomia informacija, dabar vieninteliu būdu būti pacituotam tapo reklamos pirkimas. Sakoma, kad pasitaiko atveju, kai iš parašyto teksto išbraukiama informacija tos įmonės, kuri nepirko leidinyje reklamos.

2. Dalis itin neigiamų tendencijų, anot mūsų pašnekovų, buvo itin ryškios praėjusių metų pradžioje.  Kalbėta apie bent jau laikiną padėtį vienoje iš žiniasklaidos priemonių, kurioje patys žurnalistai – jau net ne reklamos skyriaus atstovai – turėjo skambinti įmonėms ir siūlyti pirkti reklaminį plotą leidinyje.

3.  Jeigu įmonės vadovas norėtų teigiamai pakalbėti apie savo įmonę ir veiklą “vienos radijo stoties“ eteryje (girdėjome įvairias tos paslaugos kainas), laidelė kainuotų apie 3.500 Lt, 5 minutės eterio – apie 1.000 Lt. Sakoma, kad jeigu reikia, pašnekovą kalbins ir patogius klausimus uždavinės žurnalistas.

4. Dar šiek tiek apie kainas. Internete paieškojusi žodžių “reklaminiai straipsniai“, radau ne vieną galimybę juos pirkti regionuose. Pavyzdžiui, Joniškio leidinyje reklaminis straipsnis kainuoja 1,10 Lt be pridėtinės vertės mokesčio už vieną kvadratinį centimetrą, Prienų rajone – 0,90 Lt be PVM. Patys žurnalistai pasakoja, kad susidūrė su atvejais, kai regionų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, atėję į spaudos konferenciją, tarkime, ministerijoje sostinėje, jau nebesislėpdami patys prašo pinigų. Sako – kokia įdomi informacija apie tą ir tą, kodėl neperkate pas mus puslapių?

5. Kalbama, kad teigiamos naujienos arba neigiamos informacijos nutylėjimas apmokamas įvairiais legaliais būdais, ne tik sąskaitomis už reklamą,  bet ir dešimtimis tūkstančių litų siekiančiomis prenumeratos sąskaitomis.

6. Sakoma, kad televizijose reklamos užsakovai, pirkdami reklamos laiką, įtraukia papildomą sąlygą – pozityvi informacija apie juos turi būti skelbiama ir informacinėje programoje. Neva su šia sąlyga dažnai sutinkama.

7. Kalbama apie atsiradusią santykinai naują mada: prašyti pinigų už tai, kad žurnalistas ateitų į spaudos konferenciją, kitaip tariant, kad atliktų savo kasdienį  darbą. Kiek tai kainuoja? Vienu iš atvejų, apie kuriuos girdėjome, buvo prašyta kelių tūkstančių litų vertės reklamos užsakymo, kitu – kelių šimtų.

Tai – tik ledkalnio viršūnė, nagrinėjant, kaip yra pažeidžiamas įstatymas nenurodant, kur yra reklama.

Tad aš noriu Jūsų paklausti – ar kartais nėra išparduodami paskutiniai pasitikėjimo likučiai, po kelis tūkstančius litų, o kartais ir po kelis litus?“

Tekstas publikuotas 2010 m.  http://www.gzi.lt

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

Spaudoje – tik skaidrumo daigai

Lietuvoje tik pradedamos diegti kai kurios žiniasklaidos skaidrumo priemonės, įprastos Vakarų spaudoje. Kai pažangių pasaulio šalių redakcijos įgyvendina skaidrumo priemones siekiant skaitytojų pasitikėjimo, Lietuvos dienraščiai tebegyvena mintimi, jog skaitytojai turėtų jais paprasčiausiai tikėti.

Tokios išvados pateikiamos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus užsakymu atliktame tyrime, ar Lietuvos laikraščiai taiso savo klaidas, ar jų savininkai informuoja skaitytojus apie savo turtinius interesus.

Per tyrimą taip pat klausta, ar redakcijos pataria darbuotojams, kaip elgtis, siekiant vengti interesų konfliktų, ar paaiškina savo sprendimus skaitytojams, ar laikraščiai yra atviri skaitytojų kritikai bei skatina skaitytojų ir žurnalistų bendravimą.

Šiais aspektais analizuoti penki Lietuvos dienraščiai: „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Respublika“, „Verslo žinios“ ir „Vilniaus diena“.

Keturi iš penkių laikraščių, išskyrus „Vilniaus dieną“, tiriamuoju laikotarpiu neskelbė jokių skelbtos informacijos pataisymų, taigi nepripažino nė vienos savo darbo klaidos. Keturi iš penkių, išskyrus „Verslo žinias“, neskelbė jokių laiškų redakcijai, kuriuose būtų kritikuojamas leidinio turinys.

Pasak tyrimo autorių, nė vienas dienraštis neskelbė reikiamos informacijos apie savininkus ar jų turtinius interesus. Jokia redakcija negalėjo pasidžiaugti nei savomis rašytinėmis elgesio normomis, nei taisyklėmis, kuriomis būtų aiškiai atskirtos redakcijos ir verslo funkcijos, nei informavimo nuostatomis, kurias perskaičius būtų aišku, kokiais kriterijais redakcija atrenka ir skelbia informaciją.

Redaktoriai nė karto neinformavo skaitytojų apie jų naudojamą informavimo politiką, jokioje redakcijoje neveikė ombudsmeno institutas, nebuvo rengiami klausimynai skaitytojams apie laikraščio turinio tikslumą bei šališkumą, nebuvo organizuojami specialūs redakcijų susitikimai su skaitytojais.

„Ironiška, bet Lietuvoje laikraščiai reikalauja skaidrumo iš valstybės institutų, verslo struktūrų, visuomeninių organizacijų, tačiau patys yra linkę apie save ir savo veiklą suteikti minimalią informaciją arba jos visai neteikti“, – rašoma tyrimo išvadose.

Skaidrumo priemonės Lietuvos dienraščiuose lygintos su tomis, kurias įgyvendina po du Švedijos ir Latvijos dienraščiai: „Dagens Nyheter“, „Svenska Dagbladet“, „Latvijas Avize“ ir „Diena“.

Per tiriamąjį laikotarpį švedų dienraščiai tikslino įsivėlusias klaidas 26 kartus, nepaisydami stereotipo, kad klaidų ištaisymai gadina dienraščio reputaciją. Ypač tai dažnai darė „Svenska Dagbladet“ – 23 kartus. Lietuvos ir Latvijos dienraščiai to beveik nedarė.

Latvių „Diena“ turi savo etikos kodeksą, švedų „Svenska Dagbladet“ turi atskiras rašytines taisykles, padedančias išvengti interesų konfliktų.

Trijuose iš tirtų dienraščių yra ombudsmeno pareigybė tokiu pačiu ar kitu pavadinimu, bet su tokiomis pačiomis deleguotomis funkcijomis. „Dagens Nyheter“ šią pareigybę inicijavo nuo 2008 metų gegužės, „Svenska Dagbladet“ turi kokybės redaktorių, kurio pagrindinė funkcija – spręsti visuomenės skundus dėl leidinio faktinių ar stilistinių netikslumų. Latvių „Diena“ taip pat turi ombudsmeną

Tyrimo autorių teigimu, užtikrinant grįžtamąjį ryšį svarbu suteikti skaitytojams specialią vietą dienraštyje, kur jie galėtų išsakyti savo nuomones ir vertinimus apie leidinį. Tokia praktika egzistuoja tirtuose švedų dienraščiuose:

„Svenska Dagbledet“ rasta 20 skaitytojų komentarų apie leidinį, „Dagens Nyheter“ – 36.

Informaciją apie savininkus pateikia švedų spaudos atstovai, vis dėlto nė vienas iš tirtų Švedijos ir Latvijos dienraščių neteikė informacijos apie savininkų leidybos ir asmeninius finansinius interesus.

Tik „Latvijas Avize“ įvairiuose šalies regionuose organizuoja susitikimus su skaitytojais.

Apibendrindami tyrimo autoriai pabrėžė, kad Švedijos žiniasklaida dėl didesnės demokratijos patirties kelia ir taiko sau aukštesnius žiniasklaidos atskaitingumo reikalavimus.

Tyrimo periodas buvo pasirinktas atsitiktinės atrankos būdu, ištirti 2008 metų leidinių numeriai. Lietuvoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas po vieną savaitę per keturis mėnesius. Latvijoje ir Švedijoje tai buvo keturių savaičių periodas, išdėstytas per tris mėnesius.

Tyrimą Lietuvoje atliko Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius, buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis Romas Sakadolskis, žurnalistė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų komisijos narė Audronė Nugaraitė. Latvijoje – anksčiau tiriamosios žurnalistikos srityje dirbusi ir įsteigusi „Transparency International“ skyrių Latvijoje Inesė Voika. Švedijoje – daugiau kaip tris dešimtmečius įvairiose Švedijos žiniasklaidos priemonėse dirbęs Arne Bengtssonas (Arnė Bengtsonas).

BNS

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

R.Sakadolskis: Rinkimai, žodžio laisvė ir LRT

Po kelių dienų baigsis rinkimų į Seimą maratonas, o po dviejų savaičių, įvykus antram balsavimo turui, galutinai paaiškės naujoji Lietuvos parlamento sudėtis.

Ateinantį antradienį (spalio 14 d.) į eilinį posėdį susirinks Lietuvos radijo ir televizijos taryba. Jos nariai tikriausiai aptarinės šio sekmadienio balsavimo rezultatus, spėlios, kam bus patikėtas valstybės vairas.

Neaišku, kiek posėdyje bus skirta laiko aptarti vieną nebaigtą Tarybos reikalą, kuris gali būti labiau susijęs su rinkimais, negu iš pirmo žvilgsnio atrodytų – tebesitęsiančias LRT derybas su LTV2 laidos „Sankirtos“ vedėju Dariumi Kuoliu.

Darius Kuolys ir jo „Sankirtos“

Verta prisiminti, kaip visuomeninio transliuotojo eteryje atsirado D. Kuolio vedamos „Sankirtos“. Pernai tuometinė LRT administracija pasiūlė jam vesti tiesioginę laidą LTV2 kanale, koncepciją patvirtino LRT taryba. Nors laida pradėta rodyti sezono viduryje, „Sankirtos“ surado auditoriją, per kelis mėnesius tapo tarp populiariausių LTV2 laidų.

Nemaža dalimi tai lėmė ir laidos vedėjas: lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo bendradarbis, kelių knygų autorius, pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir kultūros ministras (ir pats jauniausias pirmojoje Vyriausybėje), buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius, aktyvus organizacijos „Santara-Šviesa“ narys, artimai bendravęs su jos įkūrėju Vytautu Kavoliu, vienas iš visuomeninio judėjimo „Piliečių santalka“ steigėjų.

Sėkmę užtikrino ir platus „Sankirtų“ temų spektras – nuo švietimo ir kultūros politikos iki politinės kultūros ir pasitikėjimo valstybės institucijomis klausimų. Laidose dalyvavo politinio, visuomeninio gyvenimo, mokslo, švietimo, menų atstovai. Be abejo, lėmė ir tiesioginio eterio žavesys, ir neįprasta pusvalandžio trukmė, verčianti pašnekovus glaustai dėstyti mintis.

Kai kurios „Sankirtos“ buvo labiau analitinės, kitos daugiau poleminės, ypač kai aptarinėtos  Lietuvos aktualijos. D. Kuolys nevengė aštrių klausimų, nevengė išsakyti ir savo nuomonę. Kai kurie remiami prie sienos politiniai veikėjai, mėgstantys pateikti aptakius, „lakuotus“ atsakymus, neslėpė nepasitenkinimo užduodamais nepatogiais klausimais ir jų autoriumi D. Kuoliu.

Vieniems žiūrovams vedėjo laikysena patiko, kitiems – ne, tačiau „Sankirtose“ keliami valstybei bei pilietinei bendruomenei svarbūs reikalai traukė žiūrovą, vertė jį susimąstyti – o tai ir užtikrino laidos pasisekimą ir visuomeninio transliuotojo misijos vykdymą.

Dariaus Kuolio „linčas“

Padėtis ūmai pasikeitė, LRT tarybai patvirtinus ilgametį LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėją, žurnalistą Audrių Siaurusevičių LRT generaliniu direktoriumi. Pačiame pirmame LRT tarybos posėdyje naujasis generalinis direktorius surengė D. Kuoliui teismą „už akių“. A. Siaurusevičiaus prašymu, posėdis paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš patalpų, o D. Kuoliui – jam net nedalyvaujant – pateikti priekaištai esą jis įžeidęs LTV žurnalistą, nes kritikavęs jo parengtą reportažą, daręs spaudimą savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“. A. Siaurusevičius pakeltu balsu tikino eisiąs ginti LRT žurnalistą.

Tarybos nariams buvo pateiktas radijo laidos ištraukos įrašas, tačiau kadangi joje nebuvo paminėtas žurnalisto vardas ar pavardė, įžeistojo ir spaudimą patyrusio žurnalisto tapatybę teko atskleisti pačiam A. Siaurusevičiui. Paaiškėjus, jog kaltinimai mesti net nebandžius išsiaiškinti su laidos vedėju D. Kuoliu, o Tarybos nariams pademonstruotas televizijos reportažo įrašas buvo ne tas, apie kurį kalbėta radijo laidoje, A. Siaurusevičius tiesiog pareiškė, kad jeigu šis reportažas netinka, tegul susiranda kitą.

Tapo akivaizdu, jog tai, kas vyko už uždarų durų š. m. gegužės mėnesį mokesčių mokėtojų išlaikomoje LRT, neturėjo nieko bendro su neįvardytu žurnalistu, spaudimu ar tikrove. Tai buvo linčas, kurio baigtis buvo nesunkiai nuspėjama ir paaiškėjo artimu laiku.

Po savaitės LRT administracija pranešė, jog D. Kuolio sutartis vesti laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus atnaujinta. Tačiau tuo pačiu metu paaiškėjus, jog baigėsi ir D. Kuolio televizijos laidos „Sankirtos“ sezonas, pasigirdo protestų, jog jis šalinamas iš visuomeninio transliuotojo eterio.

LRT administracijos argumentai ir tikrovė

LRT administracija primygtinai ir viešai tikino, jog nieko panašaus neįvyko, baigėsi sezonas, ir nieko daugiau. Nebuvo jokio pagrindo nei Tarybos nariams, nei „Sankirtų“ žiūrovams manyti, jog televizijos laidos rudenį nebus.

Tai dar labiau sutvirtino LTV2 vadovas Martynas Kėvišas, į kurį D. Kuolys kreipėsi, klausdamas, ar reikės dalyvauti konkurse artėjančiam sezonui. Jis sulaukė patvirtinimo, jog tokiai populiariai laidai konkurse dalyvauti nereikia.

Tačiau tikrovė buvo kita. Ji atsiskleidė besibaigiant vasarai, kada – vėlgi už uždarų durų – pradėtas svarstyti LTV2 tinklelis.  LRT generalinis direktorius paaiškino Tarybai, jog „Sankirtų“ nebus, nes laida nėra kultūrinė, o LTV2 yra būtent kultūros kanalas. Taryboje kilo diskusija apie tai, kas yra kultūra. Taip pat pastebėta, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės, kad tai gali būti nesuprasta – kas tiko praėjusiam sezonui, netinka būsimam.

LRT taryba rugpjūčio mėnesį posėdyje įpareigojo administraciją tartis su D. Kuoliu dėl jo laidos „Sankirtos“ LTV2 eteryje ir apie rezultatus informuoti kitame posėdyje.

Savotiški LRT derybų metodai

Tarybai susirinkus rugsėjo 16 d. paaiškėjo neįprasti LRT administracijos derybų metodai. Pasirodo, pokalbiai vyko neakivaizdžiai – apsikeista tik registruotais ir elektroniniais laiškais; niekada nesusitikta pokalbiui apie galimybes bei sąlygas laidą tęsti LTV2 kanale. Asmenys, tiesiogiai atsakingi už derybas, Tarybos posėdyje nedalyvavo, o rūškanas LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius neslėpė nepasitenkinimo, jog D. Kuolys tiesiogiai bendrauja su LRT tarybos nariais.

Iš tiesų, LRT tarybos nariai prieš posėdį gavo susirašinėjimo su LRT administracija kopijas, kurios vertos ir visuomenės dėmesio.  (Šio rašinio pabaigoje skelbiamos nuorodos į medžiagą, su kuria kviečiu susipažinti.) Beje, posėdyje taip ir liko neaptarti susirašinėjime keliami klausimai apie kultūros koncepciją ir apie tai, kad iš anksto niekur neskelbta apie nelauktai susiaurėjusią kultūros sampratą LRT. Taip pat tylomis praėjo aiškėjanti LRT administracijos laikysena nevesti derybų su D. Kuoliu.

Vis dėlto LRT taryba dar kartą įpareigojo administraciją toliau tęsti derybas ir informuoti artimiausiame posėdyje, kuris ir įvyks ateinantį antradienį. Tik šį kartą LRT administracija jau nesivargino net formaliai vesti „derybų“. Iki šio rašinio parengimo nebūta jokio kontakto dėl laidos „Sankirtos“ su jos autoriumi D. Kuoliu.

Galima paklausti: kodėl derybos su vienos populiariausių LTV2 kanalo praėjusio sezono laidų autoriumi tęsiasi ilgiau negu oficialioji 2008 metų rinkimų į Seimą kampanija?

Kas slypi už LRT „nederybų“?

Šių eilučių autoriaus nuomone, LRT administracijos derybos negalėjo vykti ir tikriausiai nevyks su D. Kuoliu bent jau iki rinkimų pabaigos. Mano nuomone, jog visų čia aprašytų veiksmų – nuo pat gegužės mėnesio, kai D. Kuolys buvo pašalintas iš radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ iki „nederybų“ dėl jo laidos „Sankirtos“ – tikslas buvo vienas: nutildyti šio žmogaus balsą per visuomeninio transliuotojo eterį.

Esu įsitikinęs, jog absurdiškų kaltinimų apie kolegos žurnalisto šmeižtą tikslas buvo sukurti priežastį šalinti D. Kuolį iš LRT eterio. Jeigu tai būtų buvęs paprastas sprendimas keisti vedėjus, jis galėjo būti įgyvendintas be šių kaltinimų. Betgi naujasis vadovas ir jo bendražygiai negalėjo ar nenorėjo rizikuoti, kadangi  tokio sprendimo gali nesuprasti visuomenė; todėl reikėjo sukurti skandalą, kas ir buvo padaryta, tiesa, skubotai ir nelabai profesionaliai.

Daugiau laiko buvo sugalvoti, kaip neleisti į eterį televizijos laidos „Sankirtos“. Vasarą D. Kuolys buvo užtikrintas, jog nereikia dalyvauti konkurse, todėl nedalyvavo ir pirmojo kanalo konkurse. Artėjant rudeniui, kai jau buvo per vėlu konkursuose dalyvauti, prabilta apie tai, kad LRT turinti siauresnę nei praėjusį sezoną kultūros sampratą. Taryba tada nurodė administracijai derėtis, ką ji ir „darys“, kol Tarybos nariai nepavargs ir jų dėmesys nenukryps kitur. Nuovargio žymių jau matyti kai kurių Tarybos narių pasisakymuose.

D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. Daugelis jų buvo skirti tiems, kas valdo valstybę. Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.

Įtariu, jog būtent valdžioje ir slypi priežastis, kodėl naujasis LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius iš karto ėmėsi žingsnių šalinti D. Kuolį, o LRT taryba dažniausiai savo neveiklumu juos tvirtino arba bent jau nesipriešino. Įtariu, jog buvo priimtas sprendimas prieš rinkimus nutildyti D. Kuolio balsą, kad savo nepatogiais klausimais „nemaišytų“ rinkimų kampanijai.

Galimos pamokos

A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.

LRT privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų.

Tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant ir pirmiausia ji turėtų ištirti būtent D. Kuolio pašalinimo iš LRT eterio klausimą. Tada gal visa ši nemaloni, žodžio laisvės nepuošianti istorija bent bus atnešusi naudos visuomenei.

*Autorius tuo metu buvo LRT tarybos narys.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt 

A.Račas: L.Donskis prieš pusšimtį LRT žurnalistų: kas meluoja?

Pamenate daugiau nei pusšimčio LRT žurnalistų ir darbuotojų laišką, kuriame jie pareiškė, kad LRT cenzūros nėra ir niekada nebuvo.

Tada šis pareiškimas atrodė labai įtikinamai – juk negalėjai net pagalvoti, kad daugiau nei 50 visuomeninio transliuotojo žurnalistų, išlaikomų iš visų mūsų kišenės sutartinai meluoja.

Tačiau lygiai taip pat sunku patikėti, kad meluoja vienas iškiliausių Lietuvos filosofų Leonidas Donskis, kuris viešai teigia, jog cenzūra LRT buvo ir kad jis asmeniškai yra ją patyręs. Cituoju:

„Kartoju, aš pats buvau cenzūruojamas ir mano laidoms buvo mėginta daryti įtaką – netiesiogiai, bet per spaudimą ir įtikinėjimą, kas turi ir kas neturi dalyvauti laidose „Be pykčio“.

Aiškiau pasakyti turbūt nelabai ir galima.

Klausimas labai paprastas – kas meluoja: daugiau nei pusšimtis LRT žurnalistų ar L.Donskis?

Tiesa, gali būti, kad aukščiau minėtą pareiškimą pasirašę žurnalistai tiesiog nieko nežino apie LRT K.Petrauskio laikais egzistavusią cenzūrą ir kad ji pasibaigė, kai tik visuomeniniam transliuotojui pradėjo vadovauti Audrius Siaurusevičius, kuriam pats L.Donskis sakosi jokių priekaištų neturįs.

Jis tik stebisi LRT vadovybės veiksmais atleidžiant Darių Kuolį:

„Tik nusivylimas ir kartėlis gali apimti dėl neoraus ir proto argumentais nepaaiškinamo LRT vadovybės žingsnio atleidžiant Darių Kuolių ir atkakliai slepiant tikrąsias šito atleidimo priežastis. Skubiai sufabrikuota istorija apie tariamą jauno žurnalisto įžeidimą, pasakojant ją vos ne su ašaromis akyse, skirta lengvatikiams ir dar lydima agresyvaus melo – pirma, jokio konkretaus žurnalisto Kuolys neužsipuolė; antra, žurnalistų netakto ir jų kalbų bei veiksmų prasilenkimo su tikrove Lietuvoje kasdien yra tiek, kad dėl tokių priežasčių niekas tikrai neatleistų iš LRT nei žurnalisto, nei nežurnalisto, o ypač tokio formato ir lygio žmonių kaip Darius Kuolys – ir dar uždarame posėdyje.“

Prisipažinsiu, nieko nebesuprantu. Juk D.Kuolys buvo atleistas, berods jau vadovaujant A.Siaurusevičiui…

Gal gerbiamas Leonidas kažką painioja? O gal cenzūra LRT buvo ir tebėra?

Taip norėtųsi, kad kas nors imtų ir paaiškintų viską: L.Donskis, pavyzdžiui, galėtų aiškiai įvardyti, kas jį cenzūravo, K.Petrauskis galėtų paneigti LRT egzistavus cenzūrą ir paduoti L.Donskį į teismą už šmeižtą, o A.Siaurusevičius galėtų paneigti, kad LRT kas nors fabrikavo kokias nors istorijas ir agresyviai melavo.

Gal tada pagaliau pasibaigtų tie visi rypavimai dėl, cituojant L.Donskį, “tokio lygio ir tokio formato žmogaus” atleidimo, o kartu ir visi neaiškumai dėl to, kas iš tikrųjų vyksta visuomeniniame transliuotojuje.

www.racas.lt

Šis tekstas publikuotas 2008 m. http://www.gzi.lt

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑