Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Žurnalistikos studijos

D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje

Konferencijos pranešėjai savo paskaitų medžiagą deda čia.

Spalio 10 d. 16:00 VISKAM, KAS GERA, ANKSČIAU AR VĖLIAU ATEINA PABAIGA. TAIP NUTIKO IR ŠIAI KONFERENCIJAI. Gera žinia ta, kad baigėsi tik 9-oji konferencija, o jubiliejinė, 10-oji, tikrai vyks.

Jau aišku, kada ir kur – 2017 m. Johannesburge, Pietų Afrikos Respublikoje.

Redaktoriai, žurnalistai, dėstytojai, studentai, programuotojai, duomenų analizės entuziastai,

iš Lietuvos ten mūsų buvo tik 3 (Šarūnas Černiauskas, 15min; Neringa Jurčiukonytė, Media4Change; Džina Donauskaitė, VU, Media4Change, GŽI), bet kiekvienas iš mūsų spėju patvirtintų – Globali tiriamosios žurnalistikos konferencija verta dėmesio.

Baigiu savo “tiesioginę transliaciją”, jau iš Lietuvos. Dar papildysiu šį įrašą medžiaga iš juodraščių, tad užsukite, patikrinkite, kas nauja.

Spalio 10 d. 23:00 Global investigative journalism awards/ Pasaulio tiriamosios žurnalistikos darbų apdovanojimai. Jau šeštą kartą GIJC renkami geriausi pastarojo meto tyrimai. Shining light (spindinčios šviesos) apdovanojimas skiriamas tiriamosios žurnalistikos darbams, atliktiems besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio šalyse, žurnalistams patiriant grasinimų, dirbant pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis.

GIJC2015 nominuoti pasiūlyti net 76 nuo 2013 sausio 1 iki 2014 gruodžio 31 d. parengti tiriamieji darbai iš 34 šalių. Išrinkti 12 finalistų. Paskelbti net trys nugalėtojai.

Specialiu puikumo sertifikatu (certificate of exellence) apdovanota Janukovych Leaks žurnalistų komanda (2014-2015). Ukrainos revoliucijos metu žurnalistai išgelbėjo nuo sunaikinimo 25 tūkst. bėgančio iš šalies prezidento Janukovičiaus dokumentų. Jų analizė atskleidė neįtikėtino masto korupciją aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Žurnalistų komanda: Dmytro Gnap; Anna Babinets; Vlad Lavrov; Oleksandr Akimenko; Katya Gorchinskaya; Natalie Sedletska; Oleh Khomenok; Mariya Zemlyanska; Olesya Ivanova; Maksym Opanasenko; Kateryna Kapliuk; Denys Bigus.

Pirmąja vieta dalijasi du darbai.

  • The empire of ashes (angl. Pelenų imperija)Gazeta do Povo, Brazilija (2014). Penkis mėnesius trukęs tyrimas apie cigarečių kontrabandą (pelningumu ir kiekiu lenkiančią marihuanos ar kokaino) demaskavo šio organizuoto nusikalstamumo veiklos slaptą architektą – Paragvajaus prezidentą Horacio. Komanda: Mauri König, Albari Rosa, Diego Antonelli (Brazilija); Martha Soto (Kolumbija); Ronny Rojas (Kosta Rika).
  • Unholy alliances (angl. Nešventos sąjungos). Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos projektas, Juodkalnija(2014). Metus trukęs tyrimas atskleidė, kad Juodkalnija veikia kaip mafijinė valstybė. Kadaise neliečiamu buvusio ministro pirmininko Milo Djukanovičiaus ir jo šeimos banke derinami organizuoto nusikalstamumo šulų, vyriausybės ir verslo interesai. Komanda, reporteriai: Miranda Patrucic; Dejan Milovac; Stevan Dojcinovic; Lejla Camdzic. Redaktoriai: Drew Sullivan, Jody McPhillips, Rosemary Armao.

Spalio 10 d. 18:15 Priežasčių ir pasekmių chronologinę grandinę (timeline) žurnalistus moko sudaryti Mark Lee Hunter ir Luuk Sengers, Story Based Inquiry autoriai. Dažnai žurnalistai Skaityti toliau “D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje”

A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*

Sūnėnas ką tik baigė rašyti darbą „Žiniasklaidos antraštės“. Disertacijos gynimas jam dar toli, į tarptautinę konferenciją nesiruošia. Jam 16 metų, jis dešimtokas. Mes pasigailėtini, mūsų darbo metodai – nuvalkiotas anekdotas, mokyklinės programos dalis. Palikime mūsų profesinio nuopuolio analizę moksleiviams, susivyniokime kasmečio gegužinio pasiplakimo vyteles kuriam laikui ir per pietų pertrauką, jei tokia šiandien nutiktų, Spaudos laisvės dienos proga susidarykim sąrašą.

Sąrašai skaitomi, pakelia ūpą, jais skaitytojai mėgsta dalintis kaip kačiukų nuotraukomis. Dešimt būdų uždirbti milijoną. Dvylika pratimų, gerinančių regėjimą. Šešiolika septyniolika aštuoniolika dalykų, kurie man patinka Lietuvos žurnalistikoje.

Kas gero Lietuvos žurnalistikoje nutiko 2005-2015 m.?

Skaityti toliau “A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*”

Žurnalistė A.Čepkauskaitė atsako į žurnalisto T.Vaisetos klausimus: Žurnalistikos studijos turėtų paruošti sistemai neadekvačius žmones

Šis interviu remiasi viena prielaida, dėl kurios galbūt vienas kitas žmogus ir nesutiktų – mūsų žiniasklaidoje metai iš metų tęsiasi tos pačios problemos ir kartų kaita pernelyg lėtai viską keičia. Taip lėtai, kad kartais pradedi abejoti, ar jauni žmonės iš tiesų ką nors keičia, o ne tik patys prisitaiko prie situacijos.

O juk jauni žurnalistai ruošiami trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, todėl kirba klausimas, ar žiniasklaidos problemos nekyla iš prasto žurnalistų parengimo?

Nuo šio klausimo interviu pradėjome su LRT radijo žurnaliste Audra Čepkauskaite – ne tik žurnalistikos praktike, bet ir žurnalistų emancipacijos aktyviste, ieškančia būdų, kaip pagerinti žurnalistiką Lietuvoje.

– Ar galima būtų sakyti, kad mūsų žiniasklaidos problemos kyla tiesiogiai iš to, kaip yra ugdomi būsimi žurnalistai? Juk vis dėlto daug žmonių ateina dirbti žurnalistais nebaigę specialių mokslų ir galbūt jie daugiausia prisideda prie tų problemų atsiradimo, o tada kalbėti apie paruošimo bėdas nėra prasmės?

– Man labai patinka Jaunimo teatro spektaklis „Pagalvinis“. Vienas iš veikėjų detektyvas Tupolskis vienu metu pradeda nervintis, kad visi savo negerus darbus teisina nelaiminga vaikyste. Jis sako: „Mano tėvas buvo alkoholikas ir smurtautojas. Ar aš pats esu alkoholikas ir smurtautojas? Taip, aš esu. Bet esu dėl to, kad AŠ esu toks“. Skaityti toliau “Žurnalistė A.Čepkauskaitė atsako į žurnalisto T.Vaisetos klausimus: Žurnalistikos studijos turėtų paruošti sistemai neadekvačius žmones”

Ž.Pečiulis: Kam reikalingas Žurnalistikos institutas, arba kas yra konvekciniai lietūs?

Dėkoju Audrai Čepkauskaitei  ir GŽI už publikaciją apie Žurnalistikos studijas (“Koks yra žurnalistikos instituto žanras?“). Būna tekstų, kurių niekas neskaito, būna ir tokių, kuriuos perskaitęs  iš karto užmiršti.

Šis tekstas  sukėlė  nevienareikšmių reakcijų, jis – tarsi lakmuso popierėlis, kiekvieno akyse  nusidažęs  kitokia spalva.

Pasigirdusios pirmosios reakcijos parodė, kad kai kurie  mūsų studentai  į Žurnalistikos institutą pateko nepelnytai, nepaisant mūsų pastangų stojamojo egzamino metu. Anonimiškai plūsti dėstytojus, vyresnius kolegas yra žemas užsiėmimas kiekvienam žmogui, juo labiau  būsimam žurnalistui.

Nepadės jam nei objektyvumo teorija, nei komunikacijos filosofija, nei etikos paskaitos. Net  pusšimtis kviestinių užsienio dėstytojų jam nepadės.

Dėkoju nesislapstantiems kolegoms studentams, tačiau  su kai  kuriais jų norėtųsi dažniau susitikti paskaitose, o ne diskutuoti internetu (nors suprantu, kad taip patogiau ir moderniau).

Viešoji erdvė yra viešoji erdvė. Paprašius studentų  įvertinti praėjusios semestro dalykus ir dėstytojus, anoniminėse anketose radau  pakankamai palankius vertinimus (stiprus ketvertas penkių balų sistema). Be abejo, buvo ir pastabų, pageidavimų. Anoniminėje viešojoje erdvėje – beveik  apokaliptinės nuotaikos (tiesa, su išlygomis).

Nusibostu sakydamas, kad universitetas – tai ne vienas ar kitas dalykas, ne vienas ar kitas dėstytojas. Tai –  metai, praleisti unikalioje universitetinėje aplinkoje, bendravimas su kolegomis ir dėstytojais. Tai – teorija ir  praktika, mokslas ir kūryba. Tai vieta, kur galima mąstyti, ginčytis. Net ir nepatikęs dėstytojas, tuomet atrodęs nereikalingas dalykas – yra studijų, patirties kaupimo dalis.

Su studentais kalbamės ir kalbėsimės. Neseniai jų iniciatyva vyko diskusija apie žurnalistų rengimą, kuri bus publikuojama “Žurnalistikos“ almanache. Pirmakursiai   kviečia  pasikalbėti studentus ir dėstytojus  ir po šios publikacijos. Susitiksime ir diskutuosime.

Keletą žodžių noriu tarti dėl kai kurių žurnalistikos bėdų, kurias  priminė Audros tekstas.

Žurnalistikos bėdos, deja, atsiveria ir rašant apie žurnalistiką. Tik tuomet, kai kritiką patiriame savo kailiu, jas skaudžiau ir akivaizdžiau matome.

Dažnai pamirštame kontekstą. Nerūpi nei  Lietuvos  aukštojo mokslo situacija, nei pasižvalgome, kaip sekasi rengti žurnalistus kitose mūsų  aukštosiose mokyklose. Tuomet lieka tik vienas ir pats blogiausias Lietuvoje ir pasaulyje Žurnalistikos institutas, į kurį jokiu būdu nereikia stoti.

Lyginame nelyginamus dalykus.  Vienas autoritetas Bornholme, kitas – JAV, trečias Britanijoje. Tiesiog pasaulio rinktinė, kokios mes čia Vilniuje neturime, o  dirbame  čia su savo ištekliais, atlyginimais. Dažną mūsų žurnalistikos korifėjų į Žurnalistikos institutą gali pakviesti valandos paskaitai. Semestrui (32 ir daugiau akademinių valandų)  jis nesutiks, nes tai sunku ir menkai apmokama. Dar privalu  turėti magistro kvalifikaciją.

Lyginimas su užsieniu, be abejo, naudingas, tačiau dažnai turi ir nekintantį prieskonį – kaip ten gerai, kaip čia blogai. O neseniai  Žurnalistikos institute apsilankiusi viešnia iš  Helsinkio universiteto  gyrė  mūsų instituto elektroninį leidinį “Universiteto žurnalistas“ (jie per metus išleidžia du žurnalo tipo popierinius mokomuosius leidinius), ypač –  “Infojazz“ projektą. Tai – nesenos Žurnalistikos instituto naujienos, į kurias tradiciškai žurnalistiškai ieškant “negatyvo“ neverta atkreipti dėmesio, nes sugriaus kryptingo faktų ir argumentų   rinkimo politiką.

Neturime aiškios argumentų atrankos sistemos. Nė žodžiu neužsimenama, kad pirmųjų dviejų metų studentai studijuoja  pagal iš esmės atnaujintą studijų programą.  Dabar viskas vienoje krūvoje – Mariaus Lukošiūno (prieš daugiau nei dešimt metų), Andriaus Vaišnio era. Koks skirtumas, jeigu viskas buvo, yra ir bus blogai.

Kalbame apgraibomis. Apie daug ką mes, žurnalistai, rašome  tikrai nežinodami, tik iš nuogirdų.  Nežinau, ar galima studijų programas analizuoti vien tik perskaičius jų pavadinimus internete? Ko gero, tas pats, kaip supeikti  pyragą jo neragavus.

Klijuojame etiketes. Ir teigiamas, ir neigiamas. Ką mums reiškia mostelėti “vienas Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos strategų“ ar “sau lygių neturėjęs instituto dėstytojas“. Tipiškas žurnalistinis metodas ieškoti užkulisinių ryšių  (į Žurnalistikos institutą  ateinama per Seimą – gerai dar kad ne per lovą). Tai lengviau nei pasidomėti kolegų dėstytojų  apgintų ar rengiamų disertacijų temomis.

Painiojamas universitetinis ir  profesinis  rengimas. Iš tikrųjų, žurnalistikos studijose siekiama derinti  teorinį  ir praktinį rengimą.  Tačiau dažnai universitetui priekaištaujama, kad jis neišmoko studentų, kaip Lietuvos televizijoje rasti nufilmuotos medžiagos šifravimo kambarį. Tai dažnai laikoma didele universitetinio išsilavinimo spraga.

Mėginamas įtvirtinti stereotipas,  kad baigusieji kitas specialybes yra geresni žurnalistai. Būna ir taip. Tačiau dar daugiau žurnalistais sėkmingai dirba mūsų auklėtiniai, neklaidžioję, nenusivylę ir nepakeitę  savo  specialybės.  Ar chirurgas- žurnalistas, chemikas- žurnalistas yra siektinas studijų etalonas, ar tiesiog žmogaus, nepataikiusio į savo roges drama?

Mat, kaip būna. Kai  oro prognozę per televiziją skelbia specialistas, jam net į galvą neateina, kad aš nežinau, kas yra konvekciniai lietūs. Ir šiandien  nežinau, nors neseniai  toks  bjaurybė  nulijo.

Prof. dr. Žygintas  Pečiulis yra VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius

Tekstas publikuotas portale gzi.lt 2009 m.

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią

A.Čepkauskaitė: Koks yra Žurnalisitkos instituto žanras?

Prieš vienuolika metų Ilinojaus valstijos (JAV) mirtininkų kameroje Anthony Porter laukė mirties bausmės už dviejų žmonių nužudymą. Iki egzekucijos likus dviems dienoms federalinis teisėjas nurodė patikrinti, ar psichinė A.Porter negalia nėra priežastis atleisti jį nuo bausmės. Kol buvo sprendžiama, Northwestern universiteto žurnalistikos studentai išsiaiškino, kad policija grasino vieninteliam žmogui, liudijusiam prieš kaltinamąjį. Studentai nustatė tikrąjį žudiką ir įrašė jo prisipažinimą į vaizdajuostę. Po šio įvykio laikraštis Chicago Tribune pavedė tiriamosios žurnalistikos vilkams Steve Mills ir Kenneth Armstrong pasidomėti visais mirties bausmės skyrimo valstijoje atvejais nuo pat jos sugrąžinimo 1977 m. Publikavus tyrimą valstijos gubernatorius George Ryan, respublikonas ir buvęs mirties bausmės šalininkas, paskelbė mirties bausmės moratoriumą, o dar po trejų metų prieš pasitraukdamas iš savo pareigų visiems 157 Ilinojaus mirtininkų kamerose egzekucijos laukiantiems kaliniams ją pakeitė laisvės atėmimu ilgiausiam laikui[1].

Pagarba studentams. Tiriamosios žurnalistikos dėstytojas profesorius David Protess, davęs šią užduotį, gali jais didžiuotis.

Buvęs (2006-2008) VU Žurnalistikos instituto direktorius, dabar – Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, priešingai, atrodo nusivylęs savo buvusiais mokiniais – jo požiūriu, radikalus pasikeitimas, įvykęs po Nepriklausomybės atgavimo, kai žurnalistikoje „ėmė dominuoti vienos kartos žmonės, kuriems trūko patyrimo ir suformuotų vertybinių principų”[2], pakenkė žurnalistikos ir žiniasklaidos bendrąja prasme kokybei.

Nepatyrę, o su patirtimi išminties neįgiję, neišprusę, arogantiški, ciniški, tingūs, bestuburiai, ne tik neginantys viešojo intereso, bet ir jo nesuvokiantys. Tokiose kalbose apie mus yra tiesos. Profesinės ydos yra kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė, bet aptariant sistemines žurnalistikos ir žiniasklaidos problemas būtina atvira diskusija ir apie žurnalistikos studijų Lietuvoje kokybę bei mokytojų kompetenciją.

Norintys studijuoti žurnalistiką jau gali nešti prašymus ir ruoštis kūrybiniam konkursui, kurio sąlygas Žurnalistikos institutas skelbia savo svetainėje. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kalba apie rinkos dėsnių naudą Lietuvos aukštajam mokslui, bet turėtum būti aiškiaregys, kad iš studijų aprašų internete suprastum, kokia ten studijų kokybė. Situacija primena praeitą dešimtmetį, kai reformuojant sveikatos apsaugos sistemą reikėjo pasirinkti savo „šeimos gydytoją” – iš registratūroje paduoto lapo su sąrašu vardų. Vėl katė maiše, tik šį kartą nepigi, 5688 Lt.

Studijuoti žurnalistiką VU brangiau, negu ekonomiką, teisę, sociologiją, politinius mokslus, istoriją, filologiją. Ne vienas šias studijas baigęs žmogus šiandien dirba žurnalistinį darbą, neretai visa galva pranokdamas Instituto absolventus. Iš pastarųjų, baigusių po Nepriklausomybės atgavimo, ne tiek daug žurnalistais ir dirba, dažnai renkasi šiuolaikinę propagandą, arba, kaip dabar politiškai korektiškai sakoma, ryšius su visuomene. Didelis konkursas į žurnalistiką leistų manyti, kad čia  – svajonių profesija, bet bestudijuojant užsidegimas išblėsta. Spėjant, kad bent dalis iš stojančiųjų šias studijas renkasi iš idealizmo ir noro padėti pasauliui, įdomu, kaip ir kodėl jis transformuojasi universitete.

Institute mokiausi praeitame dešimtmetyje, kai jam vadovavo vienas Lietuvos žurnalistikos savireguliacijos strategų doc. Marius Lukošiūnas (1992-1999). Atmosfera buvo laisvesnė ir demokratiškesnė negu kituose fakultetuose, kur mokėsi mano draugai, santykis tarp dėstytojų ir studentų, išskyrus porą atvejų,  – betarpiškas ir nehierarchinis. Perskaičiau gerų knygų,  iš arčiau pamačiau, kokia yra Lietuvos žurnalistikos kasdienė praktika, įgijau techninių įgūdžių. Ypač vertinga buvo bendroji universitetinė studijų dalis – filosofijos, ekonomikos, kalbos ir literatūros paskaitos, taip pat kursai, kuriuos buvo galima rinktis kituose VU fakultetuose.

Pačiame Institute kai kurie kursai buvo akivaizdžiai balastiniai, regis, sukurti tam, kad dėstytojas turėtų darbo vietą. Dalies pedagogų, dėstančių praktinius dalykus, tikrai negalėjai pavadinti praktikais, juo labiau – autoritetais. Kai kurie dėstė tokias skirtingas disciplinas, kad buvo galima suabejoti jų vidiniu integralumu. Ta pati dėstytoja vienoje paskaitoje mokė mus rašyti ryšių su visuomene planus ir įgūdžių, kaip elgtis, jeigu mūsų atstovaujamos  gamyklos gaminamais jogurtais vartotojai apsinuodijo jau antrą kartą, o kitoje – rašyti žinutes ir žurnalistinius straipsnius. Nebuvo kursų, kuriuose iš esmės būtų analizuojamas žurnalistikos filosofinis pamatas ir socialinė funkcija ir istorinė raida, žurnalistų ir leidėjų etika praktiniu požiūriu, pažiūrų ir principų klausimas ir praktiniai būdai, kuriuos žurnalistai naudoja jiems ginti, žiniasklaidos, valdžios ir verslo sąveika Lietuvoje ir kitose šalyse, kritinė žiniasklaidos ir jos poveikio analizė, žurnalistų ryšys su bendruomene, kurioje dirba, ir atsakomybė jai. Negirdėjau savo dėstytojų kvestionuojant nerašytų dominuojančios žiniasklaidos taisyklių, jos elitiškumo ir polinkio marginalizuoti ne tik žiniasklaidos savininkams nepatogius arba neįdomius klausimus, bet ištisus visuomenės sluoksnius. Tiesa, buvo kursų, kurie vadinosi „Visuomenės informavimo priemonių (tuometis „žiniasklaidos“ atitikmuo) tas ir anas“, bet juose nebuvo gilių konkrečių atvejų studijų, apsiribota paviršiniais teoriniais samprotavimais, todėl kraujas neužvirdavo nei dėstytojams, nei studentams. Kad apie tokius dalykus kalbėtų, žurnalistams dėstantis žmogus turi turėti kompetencijos, ne tik knyginės,  bet ir  žinojimo per veiklą (Knowing in Action), apie kurį kalba D.A. Schön – žodžiais nepasakomų, numanomų žinių, kurias praktikuojantys žino, tačiau negali išreikšti[3].

Kalbėjome apie naujienas ir reportažus, uždarus bei atvirus klausimus, tačiau nebuvo užsiminta apie kitas, neoficiozines, alternatyvias,  piliečių žurnalistikos formas, kritinį požiūrį į informacijos šaltinius ir objektyvumo sampratą, skirtingas žurnalistines ideologijas, nestudijavome garsių pasaulio žurnalistų parašytų knygų, o tiriamoji žurnalistika, kertinis žurnalistinės veiklos akmuo, nors ir buvo „dėstoma“ visą semestrą, bet be mažo slapto mikrofono, kurį mums parodė, nelabai ką ir sužinojau. Skritingai negu  po poros metų Bornholmo saloje vos savaitę trukusiame  seminare su danų žurnalistu Christian Nordkap. Apdovanotas už žurnalistinius tyrimus Ch.Norkap yra reta išimtis Danijos žurnalistų bendruomenėje – baigęs politikos mokslus, o  ne Žurnalistikos mokyklą, be kurios diplomo profesionalus žurnalistas ten beveik neįsivaizduojamas. Neturėjo užsikabinęs medalio, premijų laureato arogancijos – nė lašo, jo televizijos laidų nebuvom matę, bet  kompetencija buvo neabejotina, ją galėjai justi analizuojant kiekvieną atvejį – kaip jis komentavo mūsų darbus, kokius patarimus davė ir kokius klausimus ragino kelti. Tai buvo geras Knowing in Action pavyzdys, be žodžių perduodamas mokymas, kad žurnalistika yra darbas ne su informacija, o su konkrečiais žmonėmis ir dėl konkrečių žmonių, ypač tų mažiausiai girdimų informaciniame triukšme, kurį sukelia oficiali politinių žinių komunikacija ir įtakingo verslo reiškiami interesai.

Toks požiūris kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo inertiškų kalbų apie informaciją ir komunikaciją ir bandymo iš to išlaužti mokslą. Čia žurnalistikos profesijos paradoksas – nėra jokio ypatingo, siauram ir uždaram ratui žinomų teorinių žinių rinkinio, be kurio negalima būtų dirbti žurnalistu. Daugelis puikių žurnalistų, besilaikančių aukščiausių etikos standartų ir daug nuveikusių visuomenės labui, niekada žurnalistikos universitete nestudijavo. Žurnalistikos studijų klausimą svarstantis Paul Godkin kalba apie vidinius žurnalistikos prieštaravimus – skirtingai negu teisėje ar  medicinoje kiekvienas žurnalistinės kompetencijos standartas remiasi labiau praktika, negu teorija, todėl jei norime vadinti žurnalistą specialistu reikia iš naujo apibrėžti,  kas yra  profesija, pagaliau galbūt net ir nėra pageidautina perkelti žurnalistų į profesionalų luomą, nes tai jau reikštų tam tikrus apribojimus, kurie susilpnintų vaidmenį, kurį žurnalistai vadina visuomenėje[4].

Dalis paminėtų  žurnalistikos studijų VU trūkumų galbūt buvo susiję su pereinamuoju laikotarpiu – Institutas, kaip ir visa visuomenė, bandė persitvarkyti, mokyti mus amato, o kartu ir kurti lietuviškos žurnalistikos standartus, o pirmas blynas visada prisvilęs. Per dešimtmetį įvyko pasikeitimų – pastatas Maironio gatvėje gražiai dažytas, uždengtas naujas stogas, atnaujintos auditorijos, pavadintos prasmingais vardais. Pasikeitė ir studijų programa – dingo išplėstos įvairių šalių žurnalistikos istorijos, susiaurėjo literatūros kursas, bet atsirado tokie naudingi dalykai kaip logikos paskaitos ar „Fizikinis pasaulio įvaizdis”. Naujas instituto vadovas prof. Žygintas Pečiulis yra kompetentingas televizijos analitikas ir įdomus dėstytojas, pasiruošęs gerinti instituto veiklą. Tačiau jo interviu Lietuvos radijui gegužės pradžioje – tos pačios kalbos apie žurnalistą – informacijos perdavėją. Jei po studijų Institute manai, kad esi tik informacijos perdavėjas, tai nekeista, kad įsivaizduosi, jog politikos žurnalistas yra tas, kuris pakartoja, ką pasakė premjeras.

Vertybių, apie kurių trūkumą po Nepriklausomybės atkūrimo į žurnalistiką atėjusioje kartoje kalba Komunikacijos fakulteto dekanas, didaktiniai postringavimai neformuoja, bet geras žurnalistikos mokytojas – gali, labiausiai – savo pavyzdžiu. Neatsitiktinai interneto portalas, kuriame duodami patarimai, kur žurnalistikos studijos JAV geriausios, rekomenduoja pirmiausiai pasidomėti, ar dėstytojai turi praktinę žurnalistikos patirtį.

Northwestern universiteto studentams pavyko atlikti puikų žurnalistinį tyrimą, bet dar labiau jiems pasisekė turėti gerą mokytoją. Dr. D.Protess, pavedęs jiems ištirti nuteistojo mirti istoriją  – mokslinių publikacijų ir knygų apie žurnalistiką autorius, už žurnalistinius tyrimus apdovanotas Peter Lisagor premija. Prieš pradėdamas dirbti žurnalistikos ir miesto studijų profesoriumi jis buvo Čikagos Geresnio valdymo asociacijos (Better Government Association), pilietinės organizacijos, bendradarbiaujančios su žiniasklaida žurnalistinių tyrimų projektuose, tyrimų direktorius.

Vertinant pagal šį kriterijų tarp žiniasklaidos ekspertais Instituto puslapyje pristatytų žmonių žurnalistikos ekspertų  – vienas kitas. Tiksliau – vienas, Romas Sakadolskis, buvęs Amerikos balso žurnalistas, dabar – aktyvus visuomenės veikėjas. Rytis Juozapavičius, sau lygių neturėjęs Žurnalistikos instituto dėstytojas, vienas geriausių žurnalistų Lietuvoje, prieš keletą metų paliko Universitetą. Nenustebčiau, jei jo išėjimas bent iš dalies susijęs su akademinės bendruomenės vangumu – ar turėjo jis ten su kuo pasikalbėti?

Galima ginčytis – Institutas atviras žmonėms, neturintiems mokslinių laipsnių, praktiniams kursams dėstyti kviečiami praktikai, kai kurie jų – tikrai vieni geriausių Lietuvoje. Tačiau tiesa ir tai, kad Institutui pastaraisiais metais vadovavo ir studijų programas formavo žmonės, nuo praktinės žurnalistikos esantys gana toli ir daugiau kompetencijos turintys kitose srityse. Gal tai paaiškina, kodėl Institute, lyginant su kitomis Europos ar Šiaurės Amerikos žurnalistikos mokyklomis, truputį per mažai žurnalistikos ir viešojo intereso.

Galbūt būsiu ką per neatidumą praleidus, bet programoje nerandu nieko apie žurnalistikos etiką ir įstatymus, kuriuos žurnalistams būtų naudinga žinoti. Nėra praktinių, išsamių kursų, kuriuose būtų mokomasi kaip rašyti apie tokias specialių įgūdžių reikalaujančias sritis, kaip menas, politika, mokslas ir technologijos, aplinka, ūkis, sveikatos ir švietimo politika, darni plėtra, nelygybė, skurdas, rasinė ir kitos diskriminacijos formos, nėra mokymų,  kaip dirbti krizinėse situacijose, pagaliau – pasirengimo perdegimui, kuris neišvengiamai ištinka kasdien susiduriant su negatyvia, kritinės analizės reikalaujančia informacija. Tačiau yra kursų, skirtų pramoginei žurnalistikai ir reklamai. Lektorius dr. M. Martišius būsimiems žurnalistams dėsto dvi disciplinas panašiais pavadinimais – „Reklama (reklaminė žiniasklaidos funkcija)“ bei „Reklama ir žiniasklaida“, o taip pat jis jiems dėsto  „Komunikacijos ir informacijos teoriją (propagandos teoriją)“ ir kursą kapitaliniu pavadinimu – „Visuomenės raidos tendencijos“. „Tiriamąją žurnalistiką“ dėsto lektorius Deimantas Jastramskis. Psichologijos magistras. Turėtų būti labai plataus akiračio pedagogas, nes be „Tiriamosios žurnalistikos“ dėsto dar tris dalykus – „Žiniasklaidos vadybą“,  „Žurnalinę žurnalistiką“ ir „Socialinę psichologiją“. Neteko girdėti apie lektoriaus darytus žurnalistinius tyrimus ar gilias teorines šios srities įžvalgas. Interneto svetainėje minimos dvi lektoriaus knygos, „Italijos ir Prancūzijos Alpės“ bei „Austrijos ir Šveicarijos Alpės“. Internete ieškodama žinių apie šių dviejų dėstytojų, dėstančių Institute 8 disciplinas, ryšius su žurnalistika randu tik informaciją, jog jie dirbo Seime tuo pačiu metu kaip ir buvęs Instituto vadovas  – D. Jastramskis – ryšių su visuomene skyriuje, M.Martišius – konservatorių frakcijos referentu.

Buvęs Instituto vadovas (2006-2008), dabar fakulteto dekanas doc. A.Vaišnys yra puikus Lietuvos žurnalistikos istorijos specialistas. Greta šio kurso praeitame dešimtmetyje jis dėstė studentams ir apie reklaminę žiniasklaidos funkciją. Taip pat yra parengęs kursą „Istorinis tiriamosios žurnalistikos diskursas“. Nurodyti moksliniai interesai – žiniasklaidos raida ir informacinė politika bei parlamentarizmo istorija. Žurnalistinės patirties docentas turi, bet yra labiau žinomas kaip ryšių su visuomene praktikas – 1997-2006 m. vadovavo Seimo spaudos tarnybai, vėliau – Seimo ryšių su visuomene tarnybai.  Dėsto ne politinį  PR, kaip galima būtų tikėtis, o „Žurnalistikos įvadą (žurnalistikos objektyvumo teorijas)“. Galima ginčytis, ar tai pats tinkamiausias specialistas įvesti pirmakursius į žurnalistikos diskursą ir pristatyti objektyvumo problematiką. Beje, 1996 m. JAV Žurnalistų profesionalų asociacija žodį „objektyvumas“ iš savo etikos kodekso išbraukė[5].

Viešuosius ryšius Žurnalistikos Institute dėsto buvusi jo vadovė (1999-2006) doc. Audronė Nugaraitė,  Lietuvos ryšių su visuomene sąjungos steigėja, viena dažniausiai viešoje erdvėje cituojamų žiniasklaidos eksperčių, dėsčiusi ir žurnalistų profesinę etiką. Docentės komentarai visada verti pagarbos, tačiau nejauku stebėti docentės reakciją, tiksliau, jos nebuvimą Vito Tomkaus benefiso Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje metu, o diskusija su „Respublikos“ redaktoriumi apie feljetono ir pamfleto žanro subtilumus galėtų tapti geru anekdotu docentės studentams stresui prieš egzaminą nuimti.

Instituto interneto svetainės „Žiniamalėje“ rašanti studentė vardina žurnalistikos patirtį: spauda, radijas, televizija, viešieji ryšiai. Tai, kad ji ryšius su visuomene mano esant tam tikra žurnalistikos forma, gal ir nėra atsitiktinumas. Skirtumas tarp šių dalykų Institute iš tiesų išplautas, daliai dėstytojų tai dvi artimos tos pačios veiklos (darbas su informacija) sritys, ir absolventai pasiruošę net nemirktelėję pereidinėti iš vienos į kitą, iškeisdami savo nepriklausomybę bei viešąjį interesą į lojalumą klientui ir nematydami čia jokios etinės problemos – kad įgytų daugiau patirties, kaip sakoma. Nesvarbu, kad šių veiklų tikslai iš esmės prieštarauja vienas kitam. Gal ir Medicinos fakultete galėtų būti kalbama, kad yra toks darbas su peiliu, o tada jau specializacijos – chirurgija arba nusikaltimai. Nekeista, kad esant tokiam ribų išplovimui, daugelis jaunų žurnalistų nuoširdžiai mano, jog dirbdami privačioje žiniasklaidoje jie ir privalo ginti ne viešąjį, o savo darbdavio interesą – viešajam gi yra Visuomeninis transliuotojas ir „Atgimimas“.

Komunikacija, informacija, technologijos, vadyba – tokie žodžiai mirga Instituto tvarkaraštyje. Įspūdinga ir madinga, dar pridėkime naujesnį burtažodį – medijos. Stanford universiteto profesorius Theodore Glasser žinojimo per veiklą principą, suformuluotą D.A. Schön, vadina pagrindiniu žurnalistikos studijų elementu ir kritikuoja bandymus žurnalistų rengimą sieti su komunikacijos studijomis –  jo požiūriu, tai gal ir legitimuoja žurnalistikos studijų buvimą universitete, tačiau griauna ryšį tarp jų ir žurnalistikos praktikos[6]. 2002 m. Columbia  (JAV) universiteto rektorius Lee Bollinger nutraukė naujo žurnalistikos fakulteto dekano paieškas ir paragino reformuoti universiteto žurnalistikos studijų programą. Klausimas, kokios turėtų būti žurnalistikos studijos, – atviras, diskusijos – karštos. Jų reikėtų ir Lietuvoje.

Jei norintis ar norinti stoti Žurnalistikos institute klaustų manęs, ar verta, abejočiau. Žinoma, naudos ir smagumo gali būti. Studijuosi su entuziastingais pirmūnais. Galėsi atlikti praktiką ten, kur įsiprašysi. Atsikratysi vilčių, kad galbūt esi talentingas rašytojas ar rašytoja. Išmoksi rašyti konstatuojamaisiais sakiniais, įgysi alergiją daugtaškiams ir banalybėms. Pažinosi keletą veidų ekrane. Antrame kurse jau dirbsi ir ironiškai žiūrėsi į savo dėstytojus. Darbe sutiksi tų, kurie mėgins palankstyti tau stuburą, ir gali būti, kad susiformuosi pagal pirmos darbo vietos reikalavimus. Po kelerių metų pajusi nuovargi ir pereisi į viešuosius ryšius. Nes čia ir moka geriau, ir ramiau, ir garantijos, be to, ir darbotvarkę šiandieninėje žiniasklaidoje nustato tikrai ne redakcijų pelės. Jeigu Vilniuj, tai, žiūrėk, gali ir Ministerijoje gauti vietą. Būti žurnalistu kaip mediatoriumi, kaip šią profesiją apibūdina doc. A.Nugaraitė[7], tokiu komunikacijos paslaugos tiekėju informacijos rinkoje naujųjų medijų pasaulyje tik skamba burtažodiškai, o iš tiesų yra gana nuobodu ir sekina, jei vieną dieną pasigendi prasmės – kam viso to reikia?

Bet gal teisūs tie, kurie sako, jog būsimam žurnalistui ar žurnalistei užuot studijavus komunikacijos procesus būtų naudingiau studijuoti visuomenę ir rinktis specialybes, kuriose tos studijos gilesnės?  Jei norėsis tobulėti, tai BBC, Reuters, Deutsche Welle ir kitos ilgas tradicijas turinčios žiniasklaidos bendrovės siūlo trumpus ir intensyvius praktinius kursus dirbantiems žurnalistams. O jeigu kas vis dėlto likęs ar linkusi išleisti savo, tėvų ar pasiskolintus tūkstančius ne kam kitam, o žurnalistikos studijoms, tikrai geriau tai daryti ne Lietuvoje. Važiuokite į šalis, kur žurnalistikos mokykla egzistuoja – Skandinaviją, Nyderlandus, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV ar Kanadon. Pagaliau juk BBC, Al Jezeera,  Indymedia, užsienio spauda, geriausios žurnalistikos ir žiniasklaidos problematiką nagrinėjančios knygos – viskas šiandien prieinama be universiteto. Raskite žurnalistus ar žurnalistes, kad ir labai toli gyvenančius, kurių darbas jus įkvėptų, rašykit jiems laiškus, prilipkit kaip vantos lapai, įsiprašykit stažuotei, virkit jiems kavą, rinkite medžiagą, būkite pameistriais be statuso ir vardo – tokia patirtis yra lobis. Dvi savaitės stebėjimo kaip dirba LTV režisierius Juozas Javaitis ne tik televizijos, bet ir bendrą kūrybos ir darbo su pašnekovais etikos supratimą man davė geresnį negu ketverių metų studijos.

Būtų gerai, jeigu Instituto studentai, buvę ir esami, šiandieninių abiturientų labui pasidalintų savo mintimis apie studijų kokybę, ypač tie kurie gali palyginti su studijomis užsienyje. Galbūt praverstų tinklaraštis. Žurnalistikos programas šiandien siūlantys universitetai (VU, KU ir VDU) nepakels studijų lygio neatvėrę plačiau durų dėstytojams-praktikams iš šalių, turinčių stiprias žurnalistikos tradicijas. Galvojant apie ateitį – gal reikėtų svarstyti ir apie naujos, kita žurnalistikos paradigma paremtos mokyklos kūrimą. O Žurnalistikos institutą galbūt tikslinga būtų  pervadinti – kad ir į Žiniasklaidos ar Informacijos mediavimo institutą. Taip yra maisto pramonėje – jeigu svieste trūksta esminių dalykų, ant etiketės privaloma rašyti „tepus riebalų mišinys“. Aukštasis mokslas nuo šiol – prabangos prekių parduotuvė, vartotojas turi teisę žinoti.

VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriaus prof.dr. Ž.Pečiulio komentaras.

Flattr this


[1] „Shaking the Fundations: 200 Years of Investigative Journalism in America“, sud. Bruce Shapiro (Thunder‘s Mouth Press/Nation Books, New York, 2003) ISBN 1-56025-433-5,  474 p.

[2] Asta Rimkutė, „Žmogų žinojimas išlaisvina“, interviu su A.Vaišniu, 2009 05 07 http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub8.html

[3] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1), 111 p.

[4] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)

[5] Brent Cunningham, Rethinking Objective Journalism, Columbia Journalism Review, 2003 07 09 http://www.alternet.org/story/16348/

[6] Paul Godkin, Rethinking Journalism as a Profession, Canadian Journal of Media Studies, Vol. 4(1)  , 112 p.

[7] Kasparas Večerskis, „Žiniasklaida yra specifinis verslas“, interviu su A.Nugaraite,

http://www.universitetozurnalistas.lt/uz/magistrantai2009/pub7.html

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

***

GŽI archyvas dėl svetainę savo serveryje laikiusios įmonės kaltės prarastas. Publikuojame tai, ką savo asmeniniuose archyvuose išsaugojo Mindaugas, Vaida ir kiti GŽI autoriai. Jeigu turite išlaikę savo tekstus, kuriuos rašėte GŽI, maloniai prašome atsiųsti juos adresu garbingesneiziniasklaidai@gmail.com. Ačiū!

>>> grįžti į pradžią

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑