Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Žurnosofija

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.

[Atnaujinimas:] Ką konkrečiai turiu galvoje? Pavyzdžiu gali pasitarnauti šis reportažas. Štai kas kliūva:

  • „Aiškėja, kad protestuoja, galima sakyti, profesionalai.“ – Profesionalė yra ta, kas už veiklą gauna atlyginimą. Kokie yra įrodymai, kad taip yra šių protestuotojų atveju? Iš ko tai aiškėja? Man tai aiškėja, kad esą galimai, analitikių teigimu, tyčia kurstomas priešiškumas, neturint įrodymų.
  • „Feisbuke galima rasti nuotrauką, kurioje matyti, kaip Lina ir Isandrijus paryčiais girti ir apsinuoginę surengė vadinamąjį antiperformansą“ – kas šios žmogos? Kaip susijusios su protestu? Kiek žinau, čia buvo jų, o ne viso judėjimo iniciatyva.
  • „„Savaitės“ šaltinių duomenimis, kai kurie šios protesto akcijos organizatoriai buvo apmokyti vienoje užsienio valstybėje kaip elgtis“ – kokioje valstybėje? Bent tiek juk būtų galima pasakyti. Be to, kuo blogai tai, kad kažkas mokosi, kaip pasinaudoti demokratinėmis teisėmis ir nepažeisti įstatymų?
  • „Prie vyriausybės palapinių miestelio – sutapimas ar ne – bet galima išvysti ne vieną radikalą, nepatenkintą Lietuvos naryste ES ir NATO“ – skaičiau judėjimo atsišaukimą, kur akivaizdžiai atsiribojama nuo tokių ir pranešama, kad jie nelaukiami. Ar yra įrodymų, kad praktikoje elgiamasi kitaip, nei deklaruojama atsišaukime?

[atnaujinimo pabaiga]

Panaši istorija buvo Delfi su istorija „plinta paslaptingas leidinys“, nepasistengus (manau, tyčia) pasiaiškinti, kas jį leidžia. Tai mažina pasitikėjimą pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis, skatina ieškoti alternatyvų. Taip kuriasi informacijos burbulai, kuriems socialiniai tinklai sudaro itin palankias sąlygas. Nustojusi pasitikėti LRT, galėčiau kaip vartotoja informavimo darbą patikėti kokiai nors Twitterio paskyrai.

[Atnaujinimas: pamėginau susisiekti su J.Lapėniene ir paprašyti jos pateikti savo versiją, bet jokio atsakymo negavau.]

Žinoma, ne tik Lietuvoje nyksta kanalai, per kuriuos gautume bendrą, nuomones peržengiantį žinių bagažą. Neseniai į viešumą iškilo istorija, kai Washington Post prorusiškais paskelbė pagal nežinia kokius kriterijus anoniminės grupės sudarytą sąrašą. Štai čia yra bandymas pasiaiškinti, kas ta grupė, kuri savo sąjungininkėmis paskelbė niekada su ja nebendradarbiavusias organizacijas. Čia yra dar vienas komentaras apie tokiuose pasirinkimuose slypinčius pavojus. Po rinkimų JAV daug diskutuojama apie informacijos burbulus ir netikras naujienas. Akivaizdu, kad kalbame apie daug daugiau nei individualų pasirinkimą, kur pasiskaityti apie aktualijas. Informacijos burbulai gali paveikti rinkimų ir referendumų rezultatus, o tai savo ruožtu – prekybą, gynybą ir užsienio politiką. Nėra geresnės dovanos Rusijos propagandai nei žinia, kad propagandinių informacijos šaltinių sąrašas yra nepatikimas.

Tiesa, kad kai kurie kairieji portalai iš The Intercept ir Rolling Stone kritikuojamo juodojo sąrašo išties įsileido prorusiškų žinučių. Neseniai viena žurnalistė iš Pietų Azijos pasidalijo savo straipsniu portale Truthdig. Pasklaidžiusi iki tol negirdėtą portalą, radau buvusio JAV kariškio pamintijimus, kad Rusijos baimes galima suprasti, esą juk NATO taip agresyviai plėtėsi, apimdama Baltijos šalis. Kad šalys pačios šį bei tą sprendžia – apie tai nepagalvota. Bet tekstas bent jau pažymėtas kaip nuomonė.

Juodajame sąraše greta kitos valstybės remiamos propagandos ar jos įkvėptų tinklaraščių atsiranda portalai, kurie tarp kalno tekstų apie socialinę politiką įsileidžia vieną kitą va tokį pamąstymą, aiškiai pažymėtą kaip nuomonę, o šalia – ir tiesiog JAV užsienio politikai kritiški šaltiniai. Vadinasi, čia tiesiog publikai gąsdinti skirtas makartistinis sąrašas, o ne patikimas informacijos šaltinis apie propagandą.

Klaidų pasitaiko ir pasitaikys. Nesusivokto šališkumo taip pat. Kalba ne apie tai. Net jei tam tikro šaltinio didžioji dalis informacijos patikima, šaukštas deguto gali priversti pasitikėjimą tuo šaltiniu reikšmingai susvyruoti. Taip nutikus, gali pradėti kurtis paralelinės visatos. Nepasitikint pagrindinio informacijos kanalo šalyje nešališkumu, polinkis naujienas skaityti alternatyviuose šaltiniuose stiprės. Politikos sluoksniuose gali sustiprėti ir noras duoti interviu ar turimą reikšmingą informaciją suteikti tiems alternatyviems, o ne pagrindiniams kanalams. Būdingai rezignacijai, esą žiniasklaida šališkai atsirenka, ką nugramzdinti, ir pila pamazgas, bus lengviau rasti argumentų. Kitoje FB diskusijoje skaičiau pasisakymą, kad, nepaisant žiniasklaidos nepalankumo. T.Tomiliną visgi išrinko į Seimą, o R.Sadausko – ne.

Kaip jau rašiau anksčiau, laidos „Savaitė“ sprendimas netikrinti panosėje esančios informacijos tam, kad paslaptingiau skambėtų, – labai neatsakingas. Tikėtina, kad jis paskatins daugiau pilietinės visuomenės judėjimų neduoti interviu, nebendrauti su pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis betarpiškai. Aplinkosaugos aktyvistas, The Guardian skiltininkas George Monbiot visuomeniniams judėjimams pataria su žiniasklaida bendrauti laikantis štai tokio požiūrio:

While their editors and proprietors may be total bastards, a lot of journalists are not bad people, just weak and cowardly.

Be friendly towards them, whoever they are. Bite your lip. Don’t put their backs up even if you hate the bastards.

Tokias instrukcijas skaityti gali būti skaudu, bet kadangi turiu pažinčių visuomeniniuose judėjimuose, negaliu jų kaltinti, kad taip galvoja. Pavasarį teko nemažai vertėjauti užsienio žiniasklaidai ir pastebėjau, jog, norint ką nors įtikinti bendrauti su žiniasklaida, reikia patikinti, kad pokalbis skirtas ne Delfi (kelis kartus būtent taip ir klausė) ir apskritai ne Lietuvos žiniasklaidai. Buvo įdomu ir liūdna sekti blogųjų žiniasklaidos praktikų pėdomis. Mačiau žalą, padarytą blogųjų praktikų, ir tai labai trukdė dirbti.

Dar kartą: blogiausia, kas gali mums nutikti, tai visiškas viešosios erdvės, kuria daugmaž būtų galima pasitikėti, sunykimas. Kokybiška žurnalistika yra brangi. Jau dabar pagrindinės žiniasklaidos priemonės bet kurioje šalyje sunkiai išsilaiko, o bandymai grąžinti prenumeratos mokesčius nelabai pasiteisina. Visada atsiras tinklaraščių, kurie aktualijas skelbs nemokamai, o propagandinės nuomonės skiltys bus parašytos entuziastingai ir karštai. Tarp jų įsitrins ir netikrų naujienų, jos bus nemokamos, skambios, palankios vienai ar kitai pusei. Smukus pasitikėjimui formaliai neutraliomis žiniasklaidos priemonėmis, propagandiniai kanalai tik sustiprės. Tada nebesusikalbėsime su kaimynu ar giminaite ir, kad nesugadintume santykių, nukreipsime pokalbį į keksiukus arba katinus. Ilgainiui išvis nustosime diskutuoti apie politiką.

Mano mėgstamas žiniasklaidos tyrimų centras NiemanLab paskelbė tokią optimistinę prognozę, kad netikros naujienos kitąmet išnyks. Optimizmo pagrindas – žinia, kad JAV po rinkimų laikraščių pardavimai išaugo. Išaugo tikros, patikrintų faktų žurnalistikos, o ne durnalistikos, kurią vartojant durnėjama, ilgesys. Vargas mums, jei, apėmus tokiam jausmui, neberasime, ką nusipirkti/ įsijungti.

Tekstas perpublikuotas iš Daivos Repečkaitės tinklaraščio autorei leidus. Daiva Repečkaitė yra nepriklausoma žurnalistė, politologė. 2011 m. dėstė atminties politiką, 2012 m. – socialinių teorijų įvadą VU TSPMI.  2014 m.  dirbo VDU Azijos studijų centre, taip pat – kaip laisvai samdoma konsultantė, 2016 m. dėstė VU žurnalistikos studentams šiuolaikinę užsienio žurnalistiką. Dalyvauja visuomenės švietimo iniciatyvos Laisvojo universiteto (LUNI) veikloje. Savo tekstuose bendriniu atveju, kai subjektų lytis nėra žinoma arba yra nesvarbi, vartoja moteriškąją giminę, plačiau apie autorės kalbos politiką galima paskaityti čia.

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti. Skaityti toliau “N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?”

L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?

Greičiausiai jau visi esame pastebėję lietuviškos žiniasklaidos ypatybę – tai, kad svarbūs (o ir ne visai svarbūs) įvykiai dažnai yra komentuojami astrologų, tarologų, numerologų ir pan. Kai mus sudomina kokio nors žymaus asmens gyvenimas, dažnai kreipiamasi į „veidotyros“ (ar „kaklotyros“) specialistus. Na, o horoskopai jau apskritai nieko nebestebina – juos publikuoja kone kiekvienas laikraštis, skaito komercinių radijo stočių laidų vedėjai. Ir nieko nebestebina tai, kad tuose pačiuose leidiniuose greta tokio tipo tekstų pateikiama informacija apie mokslo laimėjimus bei technikos išradimus.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
doc.dr. Lina Vidauskytė

Trumpai tariant, viskas, kas lyg ir turėtų būti laikoma absoliučia šiuolaikinio mokslo priešybe, be skrupulų pateikiama tame pačiame puslapyje, kaip ir informacija apie naujausius mokslo atradimus. Tad nė kiek nenustebino neseniai aptiktas vieno Lietuvos dienraščio perliukas, kuriame, aptariant tokius medicininius simptomus, kaip kaistantis veidas, svaigstanti galva, rimtu tonu buvo teigiama, kad labai tikėtina, jog … jus nužiūrėjo. Siūloma atlikti tam tikrą apsivalymo ritualą, o kad būtų įtikinamiau, pridėtas dar ir paveiksliukas, kuriame (reikia manyti) vaizduojamos tos blogos nužiūrinčios akys. Ar tai turėtų reikšti, kad sveiko proto šiuolaikinis žmogus patikės tuo, kad kažkas jį ėmė ir nužiūrėjo? Patikės lygiai taip pat, kaip tiki tuo, ką jam pateikia šiuolaikinis mokslas? Ir taip, ir ne. Skaityti toliau “L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?”

D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje

Konferencijos pranešėjai savo paskaitų medžiagą deda čia.

Spalio 10 d. 16:00 VISKAM, KAS GERA, ANKSČIAU AR VĖLIAU ATEINA PABAIGA. TAIP NUTIKO IR ŠIAI KONFERENCIJAI. Gera žinia ta, kad baigėsi tik 9-oji konferencija, o jubiliejinė, 10-oji, tikrai vyks.

Jau aišku, kada ir kur – 2017 m. Johannesburge, Pietų Afrikos Respublikoje.

Redaktoriai, žurnalistai, dėstytojai, studentai, programuotojai, duomenų analizės entuziastai,

iš Lietuvos ten mūsų buvo tik 3 (Šarūnas Černiauskas, 15min; Neringa Jurčiukonytė, Media4Change; Džina Donauskaitė, VU, Media4Change, GŽI), bet kiekvienas iš mūsų spėju patvirtintų – Globali tiriamosios žurnalistikos konferencija verta dėmesio.

Baigiu savo “tiesioginę transliaciją”, jau iš Lietuvos. Dar papildysiu šį įrašą medžiaga iš juodraščių, tad užsukite, patikrinkite, kas nauja.

Spalio 10 d. 23:00 Global investigative journalism awards/ Pasaulio tiriamosios žurnalistikos darbų apdovanojimai. Jau šeštą kartą GIJC renkami geriausi pastarojo meto tyrimai. Shining light (spindinčios šviesos) apdovanojimas skiriamas tiriamosios žurnalistikos darbams, atliktiems besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio šalyse, žurnalistams patiriant grasinimų, dirbant pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis.

GIJC2015 nominuoti pasiūlyti net 76 nuo 2013 sausio 1 iki 2014 gruodžio 31 d. parengti tiriamieji darbai iš 34 šalių. Išrinkti 12 finalistų. Paskelbti net trys nugalėtojai.

Specialiu puikumo sertifikatu (certificate of exellence) apdovanota Janukovych Leaks žurnalistų komanda (2014-2015). Ukrainos revoliucijos metu žurnalistai išgelbėjo nuo sunaikinimo 25 tūkst. bėgančio iš šalies prezidento Janukovičiaus dokumentų. Jų analizė atskleidė neįtikėtino masto korupciją aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Žurnalistų komanda: Dmytro Gnap; Anna Babinets; Vlad Lavrov; Oleksandr Akimenko; Katya Gorchinskaya; Natalie Sedletska; Oleh Khomenok; Mariya Zemlyanska; Olesya Ivanova; Maksym Opanasenko; Kateryna Kapliuk; Denys Bigus.

Pirmąja vieta dalijasi du darbai.

  • The empire of ashes (angl. Pelenų imperija)Gazeta do Povo, Brazilija (2014). Penkis mėnesius trukęs tyrimas apie cigarečių kontrabandą (pelningumu ir kiekiu lenkiančią marihuanos ar kokaino) demaskavo šio organizuoto nusikalstamumo veiklos slaptą architektą – Paragvajaus prezidentą Horacio. Komanda: Mauri König, Albari Rosa, Diego Antonelli (Brazilija); Martha Soto (Kolumbija); Ronny Rojas (Kosta Rika).
  • Unholy alliances (angl. Nešventos sąjungos). Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos projektas, Juodkalnija(2014). Metus trukęs tyrimas atskleidė, kad Juodkalnija veikia kaip mafijinė valstybė. Kadaise neliečiamu buvusio ministro pirmininko Milo Djukanovičiaus ir jo šeimos banke derinami organizuoto nusikalstamumo šulų, vyriausybės ir verslo interesai. Komanda, reporteriai: Miranda Patrucic; Dejan Milovac; Stevan Dojcinovic; Lejla Camdzic. Redaktoriai: Drew Sullivan, Jody McPhillips, Rosemary Armao.

Spalio 10 d. 18:15 Priežasčių ir pasekmių chronologinę grandinę (timeline) žurnalistus moko sudaryti Mark Lee Hunter ir Luuk Sengers, Story Based Inquiry autoriai. Dažnai žurnalistai Skaityti toliau “D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje”

D.Repečkaitė: Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau

Skaityti toliau “D.Repečkaitė: Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai”

A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*

Sūnėnas ką tik baigė rašyti darbą „Žiniasklaidos antraštės“. Disertacijos gynimas jam dar toli, į tarptautinę konferenciją nesiruošia. Jam 16 metų, jis dešimtokas. Mes pasigailėtini, mūsų darbo metodai – nuvalkiotas anekdotas, mokyklinės programos dalis. Palikime mūsų profesinio nuopuolio analizę moksleiviams, susivyniokime kasmečio gegužinio pasiplakimo vyteles kuriam laikui ir per pietų pertrauką, jei tokia šiandien nutiktų, Spaudos laisvės dienos proga susidarykim sąrašą.

Sąrašai skaitomi, pakelia ūpą, jais skaitytojai mėgsta dalintis kaip kačiukų nuotraukomis. Dešimt būdų uždirbti milijoną. Dvylika pratimų, gerinančių regėjimą. Šešiolika septyniolika aštuoniolika dalykų, kurie man patinka Lietuvos žurnalistikoje.

Kas gero Lietuvos žurnalistikoje nutiko 2005-2015 m.?

Skaityti toliau “A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*”

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

Skaityti toliau “Kaip mus pagerinti”

T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.

Skaityti toliau “T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?”

Dataharvest +

18:00 Rašteliai (blogas) iš Briuselio, kur gegužės 9-10 vyko Dataharvest+ 2014, ketvirtasis kasmetis žurnalistų-tyrėjų, duomenininkų ir koduotojų festivalis. Grandai pristatė mums geriausius tyrimus, naujus metodus ir įrankius. Už superfestivalį ačiū jo organizatoriams – žurnalistei Brigitte Alfter @Hackette7 ir jos bendraminčiams. Daugiau nei 200 dalyvių iš Europos, Kataro, Indijos, JAV! Pabūkit nebuvę 🙂

Skaityti toliau “Dataharvest +”

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑