Jonas Valaitis: rašydami apie smurto aukas turime pasirinkimą

Tos pačios dienos „Vakarų ekspreso“ ir „Klaipėdos“ antraštės.

 

„Vakarų ekspreso“ straipsnyje rašoma, kaip į smurtautojo pinkles patekusi moteris vadavosi nuo smurtautojo, trankančio ją į sieną, ir galiausiai viena su vaiku pabėgo kurti savo gyvenimo.

Ji nėra kalta, kad tapo smurto auka. Straipsnyje pabrėžiama, kur galima kreiptis norint sulaukti pagalbos.

Tuo metu dienraštis „Klaipėda“ prekybos žmonėmis aukas (taigi, taip pat smurtą patiriančias moteris) jau vien savo antraštėje iškolioja plaštakėmis (labai įžeidus žodis, emociniu lygiu prilygstantis kek*ei). Straipsnyje jos vadinamos paleistuvėmis, o jų būstas – „prostitučių lizdu“.

Na ir taip, dėl vaizdo cituojant pareigūnus dar apibūdino jas kaip nukentėjusias, patyrusias smurtą. Tam, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba neprikibtų?

O toliau vėl straipsnyje rašoma ne apie tai, kad prekybos žmonėmis aukos kenčia, kad yra įtrauktos į šitą „lizdą“ ir labai sunku iš jo išeiti, kad kalčiausi yra savadautojai, padėtį „Klaipėdos“ žurnalistė prilygina tiesiog ekonominei rinkai: „Dabar Klaipėdos rinką užkariavo merginos uš Ukrainos ir Baltarusijos“ (pašnekovės citata). Tada esą jos užsidirba daug pinigų, įsikiša policija ir jas baudžia.

Jau vien smurto ir prekybos žmonėmis aukų baudimas už prostituciją yra mažų mažiausiai apgailėtina Lietuvos policija pozicija, ją smerkia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, bet šįkart ne apie tai.

Aš tik noriu pasakyti, kad žiniasklaida su savo straipsniais, smerkiančiais aukas, gali būti labai apgailėtina. Sakau tai kaip žurnalistas. Gėda, Dienraštis „Klaipėda“!

Jonas Valaitis yra žurnalistas, dirba „Vakarų eksprese“. Komentaras paskelbtas autoriaus paskyroje feisbuke, publikuojamas autoriui sutikus. Egidijaus Jankausko („Vakarų ekspresas“) nuotrauka. 

 

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti.

L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?

Greičiausiai jau visi esame pastebėję lietuviškos žiniasklaidos ypatybę – tai, kad svarbūs (o ir ne visai svarbūs) įvykiai dažnai yra komentuojami astrologų, tarologų, numerologų ir pan. Kai mus sudomina kokio nors žymaus asmens gyvenimas, dažnai kreipiamasi į „veidotyros“ (ar „kaklotyros“) specialistus. Na, o horoskopai jau apskritai nieko nebestebina – juos publikuoja kone kiekvienas laikraštis, skaito komercinių radijo stočių laidų vedėjai. Ir nieko nebestebina tai, kad tuose pačiuose leidiniuose greta tokio tipo tekstų pateikiama informacija apie mokslo laimėjimus bei technikos išradimus.

doc.dr. Lina Vidauskytė

Trumpai tariant, viskas, kas lyg ir turėtų būti laikoma absoliučia šiuolaikinio mokslo priešybe, be skrupulų pateikiama tame pačiame puslapyje, kaip ir informacija apie naujausius mokslo atradimus. Tad nė kiek nenustebino neseniai aptiktas vieno Lietuvos dienraščio perliukas, kuriame, aptariant tokius medicininius simptomus, kaip kaistantis veidas, svaigstanti galva, rimtu tonu buvo teigiama, kad labai tikėtina, jog … jus nužiūrėjo. Siūloma atlikti tam tikrą apsivalymo ritualą, o kad būtų įtikinamiau, pridėtas dar ir paveiksliukas, kuriame (reikia manyti) vaizduojamos tos blogos nužiūrinčios akys. Ar tai turėtų reikšti, kad sveiko proto šiuolaikinis žmogus patikės tuo, kad kažkas jį ėmė ir nužiūrėjo? Patikės lygiai taip pat, kaip tiki tuo, ką jam pateikia šiuolaikinis mokslas? Ir taip, ir ne.

D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje

Konferencijos pranešėjai savo paskaitų medžiagą deda čia.

Spalio 10 d. 16:00 VISKAM, KAS GERA, ANKSČIAU AR VĖLIAU ATEINA PABAIGA. TAIP NUTIKO IR ŠIAI KONFERENCIJAI. Gera žinia ta, kad baigėsi tik 9-oji konferencija, o jubiliejinė, 10-oji, tikrai vyks.

Jau aišku, kada ir kur – 2017 m. Johannesburge, Pietų Afrikos Respublikoje.

Redaktoriai, žurnalistai, dėstytojai, studentai, programuotojai, duomenų analizės entuziastai,

iš Lietuvos ten mūsų buvo tik 3 (Šarūnas Černiauskas, 15min; Neringa Jurčiukonytė, Media4Change; Džina Donauskaitė, VU, Media4Change, GŽI), bet kiekvienas iš mūsų spėju patvirtintų – Globali tiriamosios žurnalistikos konferencija verta dėmesio.

Baigiu savo “tiesioginę transliaciją“, jau iš Lietuvos. Dar papildysiu šį įrašą medžiaga iš juodraščių, tad užsukite, patikrinkite, kas nauja.

Spalio 10 d. 23:00 Global investigative journalism awards/ Pasaulio tiriamosios žurnalistikos darbų apdovanojimai. Jau šeštą kartą GIJC renkami geriausi pastarojo meto tyrimai. Shining light (spindinčios šviesos) apdovanojimas skiriamas tiriamosios žurnalistikos darbams, atliktiems besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio šalyse, žurnalistams patiriant grasinimų, dirbant pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis.

GIJC2015 nominuoti pasiūlyti net 76 nuo 2013 sausio 1 iki 2014 gruodžio 31 d. parengti tiriamieji darbai iš 34 šalių. Išrinkti 12 finalistų. Paskelbti net trys nugalėtojai.

Specialiu puikumo sertifikatu (certificate of exellence) apdovanota Janukovych Leaks žurnalistų komanda (2014-2015). Ukrainos revoliucijos metu žurnalistai išgelbėjo nuo sunaikinimo 25 tūkst. bėgančio iš šalies prezidento Janukovičiaus dokumentų. Jų analizė atskleidė neįtikėtino masto korupciją aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Žurnalistų komanda: Dmytro Gnap; Anna Babinets; Vlad Lavrov; Oleksandr Akimenko; Katya Gorchinskaya; Natalie Sedletska; Oleh Khomenok; Mariya Zemlyanska; Olesya Ivanova; Maksym Opanasenko; Kateryna Kapliuk; Denys Bigus.

Pirmąja vieta dalijasi du darbai.

• The empire of ashes (angl. Pelenų imperija). Gazeta do Povo, Brazilija (2014). Penkis mėnesius trukęs tyrimas apie cigarečių kontrabandą (pelningumu ir kiekiu lenkiančią marihuanos ar kokaino) demaskavo šio organizuoto nusikalstamumo veiklos slaptą architektą – Paragvajaus prezidentą Horacio. Komanda: Mauri König, Albari Rosa, Diego Antonelli (Brazilija); Martha Soto (Kolumbija); Ronny Rojas (Kosta Rika).
• Unholy alliances (angl. Nešventos sąjungos). Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos projektas, Juodkalnija(2014). Metus trukęs tyrimas atskleidė, kad Juodkalnija veikia kaip mafijinė valstybė. Kadaise neliečiamu buvusio ministro pirmininko Milo Djukanovičiaus ir jo šeimos banke derinami organizuoto nusikalstamumo šulų, vyriausybės ir verslo interesai. Komanda, reporteriai: Miranda Patrucic; Dejan Milovac; Stevan Dojcinovic; Lejla Camdzic. Redaktoriai: Drew Sullivan, Jody McPhillips, Rosemary Armao.

Spalio 10 d. 18:15 Priežasčių ir pasekmių chronologinę grandinę (timeline) žurnalistus moko sudaryti Mark Lee Hunter ir Luuk Sengers, Story Based Inquiry autoriai. Dažnai žurnalistai

D.Repečkaitė: Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau

A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*

Sūnėnas ką tik baigė rašyti darbą „Žiniasklaidos antraštės“. Disertacijos gynimas jam dar toli, į tarptautinę konferenciją nesiruošia. Jam 16 metų, jis dešimtokas. Mes pasigailėtini, mūsų darbo metodai – nuvalkiotas anekdotas, mokyklinės programos dalis. Palikime mūsų profesinio nuopuolio analizę moksleiviams, susivyniokime kasmečio gegužinio pasiplakimo vyteles kuriam laikui ir per pietų pertrauką, jei tokia šiandien nutiktų, Spaudos laisvės dienos proga susidarykim sąrašą.

Sąrašai skaitomi, pakelia ūpą, jais skaitytojai mėgsta dalintis kaip kačiukų nuotraukomis. Dešimt būdų uždirbti milijoną. Dvylika pratimų, gerinančių regėjimą. Šešiolika septyniolika aštuoniolika dalykų, kurie man patinka Lietuvos žurnalistikoje.

Kas gero Lietuvos žurnalistikoje nutiko 2005-2015 m.?

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.