Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

A.Račas

A.Račas: M.Širvinsko pilietinė judošiška pozicija

Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

A.Račas: Kolegos, tikriausiai visiškai pablūdote…

Skaitau Delfi naujieną ir negaliu patikėti savo akimis…

Toks įspūdis, kad kažkoks visuotinis pablūdimas apėmė Lietuvą.

TV3 Žinių tarnybos vadovas S.Babilius, tos pačios televizijos laidos vedėja I.Makaraitytė, politikos apžvalgininkas N.Maliukevičius ir tuntas politikų, įskaitant Seimo vicepirmininką A.Čapliką prašo pakeisti kardomąją priemonę sulaikytam lobistui A.Romanovskiui.

Žinome Andrių Romanovskį kaip dorą šios Valstybės pilietį. Žinome, jog  užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad  nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti.  Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.

[…]

Mes laiduojame, kad Andrius nesislapstys nuo teisėsaugos ir netrukdys tirti  bylos

Kad po tokiais tekstais pasirašinėja politikai, gal ir nereikėtų stebėtis.  Juk įprasta, kad politikai Lietuvoje visada viską žino ir gali patarti visiems – nuo policininko iki teisėjo. Tiesa, paskui patys stebisi, kodėl blogai dirba teismai, policija ar STT. O kaip čia dirbsi gerai – juk Lietuva maža ir bet ką pajudinus visada atsiras užtarėjų Seime, Vyriausybėje ar kokioje nors ministerijoje.

Neabejoju, kad už V.Uspaskichą Darbo partijos byloje taip pat būtų kas laiduoja. O juk viskas prasidėjo nuo tų pačių STT agentų.

Bet štai kad laidavimu užsiimtų žurnalistai iki šiol lyg ir neteko girdėti. Iš esmės tai net ne laidavimas, o tiesioginis kišimasis į teismo darbą.  Juk ne Ž.Pacevičius ar A.Valys nusprendė, kokią kardomąją priemonę pritaikyti A.Romanovskiui, sprendimą priėmė teismas.

Man asmeniškai tokie žurnalistų veiksmai visiškai nesuvokiami. Neturiu pagrindo netikėti, kad I.Makaraitytė ir S.Babilius gerai pažįsta A.Romanovskį ir yra gerai susipažinę su jo veiklos metodais.

Kita vertus, neturiu pagrindo netikėti ir STT agentais bei prokurorais, kurie pateikė A.Romanovskiui gana rimtus kaltinimus.

Ir todėl man šiek tiek keistai skamba kolegų žurnalistų teiginiai, jog “A.Romanovskis niekada nepažeidinėjo įstatymų” ir kad “kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai”.

Gali būti, žinoma, kad I.Makaraitytė, S.Babilius ir tą A.Romanovskio gynimo raštą pasirašę politikai kažkokiu būdu gavo STT tyrimo medžiagą, ją perskaitė ir suprato, kad visi kaltinimai prieš A.Romanovskį laužti iš piršto ir kad jokių jo galimos kaltės įrodymų surinktoje medžiagoje nėra. Tada būtų gražu, kad savo žiniomis ir A.Romanovskio nekaltumo įrodymais pasidalintų ir su kitais.

Bet, panašu, kad taip nėra ir kad kolegos žurnalistai bei politikai tos medžiagos nematė ir prašo teismo pakeisti sprendimą remdamiesi vien tuo, kad A.Romanovskis jų geras draugas ar pažįstamas.

Ir ne tik prašo, bet ir iš anksto prisiima atsakomybę už būsimus A.Romanovskio veiksmus, laiduodami, jog šis ”netrukdys tirti bylos”.

Labai drąsu. Aš kažkaip net pagalvojau, ar drįsčiau, pavyzdžiui, laiduoti kad mano vaikai ar žmona ko nors nedarys ateityje ir, atvirai pasakius, nežinau, ar man pakaktų tam drąsos.

Todėl mane ir stebina S.Babiliaus ir I.Makaraitytės pasiryžimas ir pasiaukojimas. Juk žiūrint plačiau, laiduodami už A.Romanovskį ir vadindami jam keliamus kaltinimus absurdiškais, jie rizikuoja savo reputacija. Kas ir kada dar jais patikės, jei netyčia paaiškės, kad A.Romanovskis vis dėlto nusikalto ar kad bandė trukdyti tirti bylą, jei kartais jį paleistų iš areštinės?

Tai, žinoma, dar labai tolimos ateities klausimas.  Teismo, jei jis kada nors įvyks, nes kaip rodo jau minėto V.Uspaskicho istorija, gali būti, kad ir teismas nepadės.

O kol kas problema kita ir ji susijusi su S.Babiliaus ir I.Makaraitytės tolesniu darbu. Mano subjektyvia nuomone, abu jie arba turėtų laikinai nusišalinti nuo bet kokių temų susijusių su STT, prokuratūra, teismų darbu ir valdančiąja koalicija (nes A.Romanovskis, atrodo, kaltinamas davęs kyšį konservatorių vicepirmininkui V.Matuzui) arba kiekvieną karta rašydami šiomis temomis arba dalyvaudami laidose, kuriose jos aptariamos, aiškiai deklaruoti, jog jie yra šališki.

S.Babiliaus atveju tai būtų gana nelengva – vienintelis sprendimas tikriausiai būtų prieš kiekvienas TV3 žinias bėgančia eilute skelbti maždaug tokį tekstą: “TV3 žinių tarnybos vadovas S.Babilius netiki STT ir prokuratūros darbu, pasitiki A.Romanovskiu ir valdančiąja koalicija, todėl visi pranešimai šia tema turi būti vertinami kaip jo subjektyvi nuomonė”.

Įsivaizduojate tokią eilutę?

Aš tai nelabai ir todėl manau, kad pasirašydami laidavimo raštą A.Romanovskiui kolegos žurnalistai paprasčiausiai nepagalvojo apie galimas pasekmes ir pamiršo, kad reputacija kuriama labai ilgai, o sunaikinama labai greitai.

Mano subjektyvia nuomone, daugiau nei pusė darbo jau padaryta. Nuoširdžiai dėl to apgailestauju.

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>>>>grįžti į pirmąjį puslapį

A.Račas: L.Donskis prieš pusšimtį LRT žurnalistų: kas meluoja?

Pamenate daugiau nei pusšimčio LRT žurnalistų ir darbuotojų laišką, kuriame jie pareiškė, kad LRT cenzūros nėra ir niekada nebuvo.

Tada šis pareiškimas atrodė labai įtikinamai – juk negalėjai net pagalvoti, kad daugiau nei 50 visuomeninio transliuotojo žurnalistų, išlaikomų iš visų mūsų kišenės sutartinai meluoja.

Tačiau lygiai taip pat sunku patikėti, kad meluoja vienas iškiliausių Lietuvos filosofų Leonidas Donskis, kuris viešai teigia, jog cenzūra LRT buvo ir kad jis asmeniškai yra ją patyręs. Cituoju:

„Kartoju, aš pats buvau cenzūruojamas ir mano laidoms buvo mėginta daryti įtaką – netiesiogiai, bet per spaudimą ir įtikinėjimą, kas turi ir kas neturi dalyvauti laidose „Be pykčio“.

Aiškiau pasakyti turbūt nelabai ir galima.

Klausimas labai paprastas – kas meluoja: daugiau nei pusšimtis LRT žurnalistų ar L.Donskis?

Tiesa, gali būti, kad aukščiau minėtą pareiškimą pasirašę žurnalistai tiesiog nieko nežino apie LRT K.Petrauskio laikais egzistavusią cenzūrą ir kad ji pasibaigė, kai tik visuomeniniam transliuotojui pradėjo vadovauti Audrius Siaurusevičius, kuriam pats L.Donskis sakosi jokių priekaištų neturįs.

Jis tik stebisi LRT vadovybės veiksmais atleidžiant Darių Kuolį:

„Tik nusivylimas ir kartėlis gali apimti dėl neoraus ir proto argumentais nepaaiškinamo LRT vadovybės žingsnio atleidžiant Darių Kuolių ir atkakliai slepiant tikrąsias šito atleidimo priežastis. Skubiai sufabrikuota istorija apie tariamą jauno žurnalisto įžeidimą, pasakojant ją vos ne su ašaromis akyse, skirta lengvatikiams ir dar lydima agresyvaus melo – pirma, jokio konkretaus žurnalisto Kuolys neužsipuolė; antra, žurnalistų netakto ir jų kalbų bei veiksmų prasilenkimo su tikrove Lietuvoje kasdien yra tiek, kad dėl tokių priežasčių niekas tikrai neatleistų iš LRT nei žurnalisto, nei nežurnalisto, o ypač tokio formato ir lygio žmonių kaip Darius Kuolys – ir dar uždarame posėdyje.“

Prisipažinsiu, nieko nebesuprantu. Juk D.Kuolys buvo atleistas, berods jau vadovaujant A.Siaurusevičiui…

Gal gerbiamas Leonidas kažką painioja? O gal cenzūra LRT buvo ir tebėra?

Taip norėtųsi, kad kas nors imtų ir paaiškintų viską: L.Donskis, pavyzdžiui, galėtų aiškiai įvardyti, kas jį cenzūravo, K.Petrauskis galėtų paneigti LRT egzistavus cenzūrą ir paduoti L.Donskį į teismą už šmeižtą, o A.Siaurusevičius galėtų paneigti, kad LRT kas nors fabrikavo kokias nors istorijas ir agresyviai melavo.

Gal tada pagaliau pasibaigtų tie visi rypavimai dėl, cituojant L.Donskį, “tokio lygio ir tokio formato žmogaus” atleidimo, o kartu ir visi neaiškumai dėl to, kas iš tikrųjų vyksta visuomeniniame transliuotojuje.

www.racas.lt

Šis tekstas publikuotas 2008 m. http://www.gzi.lt

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑