Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

atlyginimai vokeliuose

M.Širvinskas: Kodėl ėmiau vokelius ir tylėjau

Papildomas paaiškinimas apie prisipažinimą

Pernai baigęs emigracijos žaidimus, grįžau į rudenį Palangoje. Gimtasis miestas, tėviškė, spalis, lapkritis, gruodis. Atėjus naujiems metams teko iš vienišiaus gyvenimo vis atšiauresnėje pajūrinėje gamtoje grįžti į sociumą. Siūliausi būti uostamiesčio korespondentu dviem didžiausiems portalams, bet jiems nebuvo tokio poreikio. Pretendavau net į pareigybę Klaipėdos dramos teatre – netikau.

Atvykęs į Vilnių aplankiau ir buvusius kolegas, su kuriais darbavomės žiniasklaidos priemonėje iki man išvykstant svetur. Juos perpirko kita žiniasklaidos grupė. Svečiavausi ne tik linkėjimų perduoti, bet ir apsiuostyti, ar yra galimybių parengti autorinių publikacijų, gal žmonių kažkur reikia, darbo jėgos, gal girdėję. Nors nesitikėjau ir į etatą nesiveržiau, man vieta atsirado. Išsyk vėl pasijutau visaverte socialine būtybe, grįžau pas saviškius, amato bendrus, džiaugiausi suteikta proga toliau kurti Lietuvoje po socialiai ir kūrybiškai ganėtinai skurdžių metų svetimame svetimos šalies didmiestyje. Užtat tas troškimas grįžti į amatą ir bendruomenę atėmė mano budrumą – ignoravau nuogirdas, kad šioje bendrovėje ne viskas skaidru, tad pats laisva valia sutikau su sąlygomis, jog didžiąją atlyginimo dalį gausiu per verslo liudijimus. Gerai, sakiau, tinka. Nepatiks, galvojau, išeisiu.

Bet įklimpau.

Gyvenant Paryžiuje žinia apie vieno „Balso“ grupės laikraščio sukilimą mane aplenkė. Buvau tik girdėjęs, kad kartą grupės redakcijas tikrino darbo inspektoriai, bet patikrą atliko formaliai ir net patarė juodadarbiams, kaip užpildyti inspektavimo protokolus. Jeigu jau taip institucijos žiūri atsainiai, tai gal ir pažeidimai ten nereikšmingi, mintijau, naiviai sau pasiteisinau ir pasirašiau sutartį.

Kol praėjo adaptacinis laikotarpis, kol prisitaikiau prie kitokio paros ritmo ir visos darbo dienos nuo devynių iki šešių, kol įsivažiavau į kūrybinį tempą, kol pirmosiomis savaitėmis rengiau publikacijas apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, sąnaudų ir naudos analizės taikymo viešuosiuose projektuose padėtį, būsimos elektrinės elektros kainą, domėjausi, skambinau, klausiau, kaip savo atominius reaktorius sekasi uždarinėti slovėnams ir bulgarams, rašiau apie ACTA pagrindus ir sporto finansavimą po Rimšaitės precendento, galiausiai atlikau eksperimentą: apklausiau Seimo Ekonomikos komiteto narius, ką jie žiną apie BVP (atsakymų gauta ir šmaikščių, ir netikėtų!), kol rinkau medžiagą šiems straipsniams, taip atėjo pirmasis algadienis, bet aš popierių buvau dar nesusitvarkęs.

Už mane jų tvarkyti ar bent padėti irgi niekas neketino. Iš kur atsirado vokelis, jau neatsimenu. Bet paėmiau. Neprieštaraudamas.

Jausmas, kai tau atskaičiuoja ganėtinai solidžią sumą grynų pinigų – 11 melsvų vydūnų, kurių esi nusipelnęs, bet kurie subtiliai ir neteisėtai įduodami į rankas, yra dviprasmiškas. Puikiai suvokiau darąs neteisėtą veiksmą, bet negalėjau priešintis, nes pinigai man priklausė ir štai jau gulė į mano kišenę. Slėpiau juos ten mikliai, gėdydamasis, kaip bendrininkas, kaip vienas iš kiemo vaikėzų, kurie ką tik apvogė kaimynų kriaušyną ir šit dalijasi grobį. Tai nedidelio masto afera, sukelianti nepatogumo duodančiajam ir imančiajam, bet trunkanti tik trumpą akimirką, kad pats nespėji sugaudyti pakrikusių minčių ir adekvačiai įvertinti to, kas šitaip greitai keliais rankų judesiais padaryta.

Kad ir kaip būtų, pinigai jau mano. Jau galėjau ieškotis būsto ir mokėti už nuomą – troškimas grįžti į Lietuvą, darbo rinką, bendruomenę, sociumą pildėsi. Pildėsi… Ar tikrai?

Laikraštyje debiutavau šių metų sausio 23-ąją. Numerio aštuntajame puslapyje buvo publikuotas interviu su valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu, kuris teigė, kad „neteisėtos veiklos mastai jau baugina“. Jis aiškino, kad „dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau“.

Šiandien šį tuometės kolegės (ir ex-bičiulės, panašu, deja) dar sausį surašytą interviu skaitau kaip įspėjimą, kurio tuomet neįžvelgiau. Juk inspektorius laikraščiui kalbėjo ir apie patį laikraštį.

Berods dar prieš paimdamas pirmąjį juodąjį atlyginimą, sulaukiau kvietimo dirbti kitoje žiniasklaidos grupėje, kur siūlė tvarkingą sutartį ir net tūkstančiu litų didesnį darbo užmokestį. Atsisakiau. Pirmiausia, tai buvo viena iš dviejų žiniasklaidos priemonių, kuriose sau esu pasižadėjęs niekuomet nedirbti. Tas principas galiojo tik aniedviem, o kitose – buvau tikras – galima bandyti ne tik užsitikrinti kūrybinę laisvę, bet pamažu pačiam imtis iniciatyvos gerinant vidinę situaciją, mikroklimatą. Sykiu savaitraščio specifika labiau tenkino mano lūkesčius, o labiausiai norėjau likti su savo redaktore, kuria pasitikėjau kaip šeimos nariu, kuri buvo įsiklausanti, jautri ir dėmesinga savo pavaldiniams, kantriai atlaikanti ir „sugerianti“ savininkų kaprizus.

Tačiau jau greitai pamačiau, kad nuo vilko užšokau ant meškos. Netrukus su nerimu sutikau žinią, kad redaktorė, kurią laikiau viso mūsų nedidelio kūrybinio kolektyvo garantu, greitai bus perkeliama iš laikraščio į kitą poziciją. Po poros mėnesių taip ir atsitiko – praradau paskutinę ir svarbiausią atramą. Be to, darėsi vis aiškiau, kad šioje grupėje tikėtis rimtų požiūrio pokyčių į turinį neverta, nes visi leidiniai, panašu, pirmiausia buvo skirti ne tiek kokybiškam žurnalistiniam produktui kurti, kiek įtakai didinti ir propagandai skleisti.

Labai greitai ėmė skeldėti pasitikėjimas ir savimi, ir savo darbu, ir kartu dirbančių žmonių principais. Milanas Kundera apie neištikimybę rašė, kad morališkai sunkiausias išduodant kitą žmogų yra pirmas kartas – paskui būna vis paprasčiau. Panašiai ir su vokeliais – kitas kartas jau kėlė mažesnius sąžinės priekaištus, nepasirodė toks netikėtas, aš tvarkingai suskaičiuotų banknotų su Vydūnu jau pats tarytum laukiau. Mano nuostabai, antrosios algos pakete buvo tūkstančiu litų daugiau – įsivėlė klaida. Perviršį kaip „sąžiningas“ darbo teisės santykių dalyvis nunešiau atgalios. Tuomet pastebėjau, kad kontoroje vedama ir „juodų“ pinigų apskaita.

Kartu aiškinausi, kaip veikia ta verslo liudijimų sistema. Bet pamačiau, kad kiti kolegos žaidžia juokingą žaidimą atseit legalizuodami savo pajamas: išrašydami sumą klientui, kurio nėra, už vertimų paslaugas, kurių jie neteikė. Komedija be humoro. Kažkuria prasme imti vokelį buvo net sąžiningiau, nes tiek imantysis, tiek duodantysis bent neapsimetinėjo ir nevaidino paslaugų pirkimo ir teikimo spektaklio.

Greit neliko abejonių, kad mano leidinio tikrasis šeimininkas yra Viktoras Uspaskichas, kurio interesus bendražygė Vitalija Vonžutaitė ištikimai aptarnavo formuodama atitinkamą turinį grupėse laikraščiuose ir portaluose, o nepralenkiamu Darbo partijos lyderio propagandos ruporu tapo nemokamas savaitraštis „Balsas.lt savaitė“. Man dar porą kartą siūlė irgi parašyti į šį leidinį, tačiau aš nedvejodamas nusipurčiau tokios garbės. Miglota, prieštaringa ir neskaidri turinio politika mane šiaušė prieš plauką netgi labiau nei darbo įstatymų pažeidimai – juk prieš pat akis vienas didžiulis cechas kas dieną mulkino tūkstančius savo skaitytojų.

Po trijų mėnesių tokios patirties paruošiau nuosaikų atsitraukimo planą. Susiradau pamainininkę, apmokiau, daviau patarimų, bet dabar gailiuosi, kad pats įvėliau jauną žmogų į šią vaiduoklišką organizaciją, kur viską šokdina griežta šešėlinė dirigentė, kur kartkartėm iš Europos atvyksta vienas žinomas buhalterijos burtininkas arba pasisvečiuoti užsuka miklus buvęs sekretorius.

Bet vėlgi, žurnalistikos mesti nenorėjau, toliau rašiau, kad ir ne taip intensyviai. Turėjau užtektinai laisvės, nors po kai kurių mano temų jos ribos po truputį buvo siaurinamos. Sakykime, jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti ne tik V. Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios bendradarbiauti ir derina savo veiksmus.

Vis aiškiau regima vadovybės invazija į redaktoriaus atsakomybės lauką mane taip atgrasė, kad pats save ribojau ir rašiau tik niekam neužkliūnančius interviu su verslininkais arba redakcinius komentarus. Demoralizuojanti aplinka demoralizavo asmeniškai: pradėjau vėluoti į darbą (šitaip tarytum laikiausi darbo sutarties, kad dirbu tik pusę etato), abejingai ir net nerimtai žiūrėti į savo pareigas, su panieka vertinti tiek save, tiek kitus vokelių davėjus ir ėmėjus. Galiausiai parašiau atleidimo prašymą ir dar atskiru el. laišku V. Vonžutaitei išsakiau savo nuomonę, kad civilizuota redakcija taip negali būti valdoma. Bet jiems ant turinio kokybės ir žurnalistinės etikos standartų yra nusišviltpt.

Kai pagaliau nutraukiau visus saitus su „Balso“ grupe, apėmė pakili nuotaika lyg išsivadavus iš lagerio. Mano buvę kolegos irgi pastebėjo, kad paniurėlis akimirksiu pralinksmėjo.

Turbūt savo patirtimi būčiau pasidalinęs nebent su kitais bendruomenės žmonėmis, kurie pasisako už garbingą žiniasklaidą, pavyzdžiui, GŽI. Tačiau atsitiktinai peržiūrėjęs Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą, apsisprendžiau, jog savo istoriją privalau papasakoti viešai – jaučiau pareigą įspėti visuomenę. Kas norėjo – suprato, išgirdo. Šį papildymą parengiau tiems, kurie praėjusią savaitę mane apibėrė klausimais: „kodėl dabar?“, „kodėl tiek ilgai laukei?“, tiems, kurie drąsūs pasmerkti prieš pabandydami įsigilinti ir suprasti. Šiuos žodžius ypač skiriu kolegoms, kurie į kitą kolegą žiūri iš aukšto arba net su panieka: neabejoju, kad jie turi tvirčiausius principus ir vadovaujasi aukščiausiais žurnalistikos standartais, bet aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad net dirbdamas su Darbo partija susijusioje žiniasklaidos grupėje nė karto neįsivėliau į jų interesų sūkurį ir likau sąžiningas su savo publikacijų skaitytojais, kurie juk yra pagrindiniai ir turbūt vieninteliai mūsų darbų užsakovai.

P. S. Pridedu keletą rugsėjį publikuotų naujienų susipažinti, kaip grupėje organizuojama propaganda:

Pirmas herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/621405/konservatoriai-talentus-tremia-gausiau-nei-stalinas.

http://www.balsas.lt/naujiena/622302/kokiu-dar-nesamoniu-prisigalvos-konservatoriai

http://www.balsas.lt/naujiena/617886/g-stanisauskas-kaip-a-kubilius-smegenu-prase

Antras herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/618493/kaip-v-uspaskichas-kedainiu-tvenkinyje-lochneso-pabaisos-ieskojo

http://www.balsas.lt/naujiena/621152/v-uspaskichas-uz-savo-pazadus-atsakysiu-garbe-ir-turtu

http://www.balsas.lt/naujiena/621958/v-uspaskicho-ir-zymaus-jav-ekonomisto-d-casey-nuomones-sutampa-es-pasmerkta-zlugti/1

2012 10 30

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

A.Račas: M.Širvinsko pilietinė judošiška pozicija

Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

D.Šalc: Kaip aš ėmiau algą vokelyje, o Mokesčių inspekcija ignoravo mano pagalbos šauksmą

Viešas žurnalisto Marijaus Širvinsko laiškas privertė mane drebėti iš susijaudinimo. Buvęs savaitraščio „Ekonomika.lt“ reporteris prisipažino, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje gaudavo vokeliuose. Drebėjau, nes ir aš, ir Marijus, ir dar daugelis kitų žmonių, dirbančių „Balsas.lt leidiniams“, ėmė ar vis dar ima vokelius.

Gėda ir baisu prisipažinti, kad ir aš buvau tos „juodos“ sistemos dalis. Dar baisiau, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Marius Žemgulis tada neišgirdo mano ir kolegų pagalbos šauksmo.

Tiesa, aš dirbau kitame „Balso“ grupei priklausančiame leidinyje – „Valstiečių laikraštyje“. Čia atėjau praėjusių metų rugpjūčio pradžioje – sutarėme, kad „į rankas“ pagal darbo sutartį gausiu minimalų atlyginimą, o pagal autorinę sutartį – 1200 litų, taigi iš viso – 1900 litų. Tačiau tvarkingai atlyginimą gavau tik du mėnesius („Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos).

Neprisimenu tiksliai, gal spalio viduryje, į savo kabinetą mane pasikvietė UAB „Krašto spaudos“, kuri tiesiogiai leidžia „Valstiečių laikraštį, generalinė direktorė Liudmila Rybnikova. Ji pasakė, kad laikraščiui dabar finansiškai labai sunkūs laikai, ir paklausė, ar aš negalėčiau bent porą mėnesių autorinį atlyginimą, t. y., 1200 litų, paimti „juodais“.

Buvau ką tik (prieš porą mėnesių) baigusi žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, neturėjau darbo patirties, mano bandomasis laikotarpis tuo metu dar nebuvo pasibaigęs. Tada atrodė, kad aš neturiu kitos išeities, kaip tik sutikti – juk man reikėjo įgyti darbo patirties ir neprarasti pajamų.

Galbūt tai skamba kaip nevykęs pasiteisinimas, tačiau aš noriu, kad žmonės suprastų, kokioje padėtyje atsiduria tokie darbuotojai, kaip aš. Juolab kad aš neužsimerkiau prieš šią situaciją.

Po pokalbio su direktore iš karto papasakojau kolegoms, kas vyksta pas mus, ir nelaukdami, kol „naująsias užmokesčio sąlygas“ pasiūlys kitiems, susitarėme dėl susitikimo su VAVMI viršininku M. Žemguliu. Kas tie „kiti“, aš nenoriu įvardyti, nes tai yra mano pasirinkimas kalbėti viešai. Tačiau gindama tylinčius žurnalistus ar kitus žiniasklaidos darbuotojus ir atsiliepdama į šiandien pasirodžiusį buvusios „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Linos Pečeliūnienės komentarą, pabrėšiu, kad visus valdo baimė. Kad ir kaip nemalonu ar koktu būtų dėl tokios situacijas, karčiai suspaudęs lūpas tiesiog tyli, nes gauni stabilias pajamas, nes prakalbus ar pasiskundus kokiai nors inspekcijai, gali tiesiog netekti darbo, ir dar būsi užtampytas po teismus, nes neva šmeiži savo darbovietę.

Taigi keliese (jei neklystu, keturiese) nuėjome pas M. Žemgulį į VAVMI ir išklojome, kas vyksta „Valstiečių laikraštyje“. Deja, mūsų atvirumas atsimušė tarsi į sieną – išgirdome, kad be įrodymų (pranešimo mat neužtenka) teisme paprasčiausiai pralaimėtume. Klausėme, ar AVMI negalėtų mums duoti slaptų kamerų, kad užfiksuotume, kaip mums paduoda pinigus į rankas. Spėkit, ar sulaukėme pagalbos? Mums buvo leista suprasti, kad geriau nieko nedarykit, nes tik patiems bus blogiau.

Todėl dabar mane ima nervingas juokas, kai po M. Širvinsko viešos išpažinties pakalbintas tas pats M. Žemgulis žadėjo tikrinti žurnalisto viešai paskelbtą informaciją, kad savaitraštyje „Ekonomika.lt“ didžioji dalis mokama vokeliuose. Jeigu M. Žemgulis tame straipsnyje teigia, kad VAVMI visuomet tikrina ir vertina informaciją apie galimai mokamus atlyginimus vokeliuose, mūsų vizito pas jį, matyt, „nebuvo“.

Juk praėjo metai po to, kai lankėmės pas jį, ir padėtis „Valstiečių laikraštyje“ nepasikeitė (tiesa, ne visi darbuotojai gauna „vokelius“ – kai kurie atsisakė, kai kuriems jie net nebuvo pasiūlyti).

Negana to, tame pačiame straipsnyje M. Žemgulis teigia, kad po to, kai prieš dvejus metus to paties „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai buvo verčiami dirbti pagal verslo liudijimus, VAVMI ėmėsi šių veiksmų prevencijos, ir daugiau jokių pranešimų apie tai negavo. Na taip, apie verslo liudijimus gal ir negavo – o apie vokelius?

Taigi „Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos. Balandį mane sumanė atleisti, vėliau jau siūlė pasilikti ir rašyti aktualijas (ligi tol buvau priedo „Sveikata“ redaktorė), tačiau aš nusprendžiau, kad man tokios „darbo“ patirties jau gana.

Tą dieną (atrodo, birželio 4-ąją), kai L. Rybnikova pasiūlė man likti ir dirbti už mažesnį atlyginimą (minimalus atlyginimas į banko sąskaitą, ir apie 700 litų „juodais“), pokalbių metu aš padariau keletą slaptų įrašų.

Esu pasirengusi šiuos įrašus perduoti tyrėjams, jeigu jie pagaliau ryžtųsi ką nors pradėti tirti. Įrašų neskelbiu laikydamasi privačių asmenų teises ginančių įstatymų, bet jų turinio citatos – pakankamai iškalbingos. Antai direktorė skaičiuoja, kiek aš gaučiau „oficialių“ ir „neoficialių“ pinigų, jei pasilikčiau dirbti už 1400 litų (tiesa, iš pradžių siūlė tik už pusę etato gauti oficialius pinigus).

Įraše – ir pašnekovės juokas: „Autorinių pas mus jau nebebūna, kaip žinai“; susitarimas, kad jei aš sutinku dirbti tokiomis sąlygomis, o mane vis tiek sugalvotų atleisti, išeitines ir atostoginius skaičiuotų nuo mano „senojo atlyginimo“, taigi 1900 litų (tai, kad tik du mėnesius gavau pilną atlyginimą, rodo ir mano pateikta darbo užmokesčio išklotinė – vėliau į mano banko sąskaitą pervesdavo tik minimalų atlyginimą).

Pasakius, kad vis dėlto aš nusprendžiau išeiti abipusiu šalių susitarimu, vėl kaukši skaičiuotuvas – tiek man priklauso gauti „oficialiai“, tiek – grynaisiais; be to, L. Rybnikova dar paklausia, ar galėčiau grynųjų palaukti, nes jų tuo metu neturi.

Sutarusi dėl išėjimo sąlygų, nuėjau pas vyriausią redaktorę Meilę Taraškevičienę pranešti, kad išeinu. Šio garso įrašo rezultatas – vyr. redaktorė prisipažįsta, kad pati gauna vokelį: „Ir man būtų gerai, kad man oficialiai mokėtų, koks mums čia gerumas?“ Į klausimą, ar ateityje galėčiau „Valstiečių laikraščiui“ parašinėti ir už „juodus“ pinigus, M. Taraškevičienės atodūsis: „Ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėti, bet aš neturiu pinigų.“

Tad tokia mano istorija. Nenorėjau M. Širvinsko palikti vieno šiame kelyje. Jo drąsa ir L. Pečeliūnienės priminimas, kad mes tylėjome, paskatino mane taip pat prabilti viešai. Norėtųsi tikėti, kad žurnalistų bendruomenė pabus ir palaikys mus.

Juk kokie mes žurnalistai, jeigu užuot ieškoję tiesos ir padėję ją atskleisti, esame patys „juodosios“ buhalterijos dalis? Nekaltinkite manęs su Marijumi, kad prakalbome tik dabar. Mes bent jau prakalbome. Galbūt tai bus kažko pradžia.

***

Pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova (2012 m. birželio 4 d.):

L. Rybnikova: Tik tai tiek, kad už šiek tiek mažiau pinigėlių.

Aš: Na taip, suprantu.

L. R: Tai būtų maždaug 1400 (litų)… į kortelę maždaug būtų 364, ne 678 kaip anksčiau, o tą likutį duočiau kaip ir visą laiką.

L. R. Pagal autorinius tai čia bus taip pat, kaip ir buvo, čia jokių… autorinių pas mus jau nebebūna, žinai…

L. R. Jeigu aš tave atleidinėsiu, tai išeitines mokėsiu nuo 1900… sutariam? … Tai jeigu kažkas tokio būtų, tai būtų nuo tos senosios tavo algos.

Antras pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova:

Aš: Tai kaip darom, kada atsiskaitom?

L. R. Taip, tai tau reikės grynųjų pinigų.

: Grynų, tai 3300 (litų), jeigu gerai atsimenu.

L.R.: Taip, tai 1200, 1900.

Aš: Ir sakėm dar porą šimtų primesi už atostogas.

L. R. Ok, tai 3300…

L. R. Taip, čia oficiali dalis, dabar neoficiali būdavo 1200, ane?..

Aš: Kažkaip buvo 3300 neoficialiai, ir 1400 (oficialiai), nes kaip sakėm, už atostogas 700 oficialiai ir 200 neoficialiai…

L. R. Tada padarysim taip – oficialiai išeitinių išmokėsim… nes aš neturiu pinigų dabar… tai taip… tai bus tada taip – oficialiai į rankas gausi 2122 ir 2578 tais grynais… tai oficialius mes tau iš karto rytoj galim pervesti, dabar su tais grynaisiais…

Aš: Kiek ten jų?

L. R. 2500…

Aš: Ai, tai tu daugiau padarei tos išeitinės?

L. R. Jo, perkėliau daugiau į oficialius pinigus, nes tų neoficialių dabar nėra… klausyk, tu neoficialių gali truputį palaukt? Iki to, kaip kai visą laiką alga būna, apie 9-10 (dieną) tai visada būna, tai kitą savaitę, pirmadienį bus pinigai.

Pokalbis su „Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktore Meile Taraškevičiene:

Aš: Bet čia laikinas variantas būtų buvęs, vis tiek už tą 1400 (litų), vis tiek laikina, vis tiek galiausiai būčiau pradėjus ieškot kažko – ar po pusės metų, ar net anksčiau.

M. Taraškevičienė: Tai iš kur tu žinai, gal čia būtų atsiradęs etatas?

Aš: Tiek to…

M. T. Vis tiek, ir kolektyvas, ir pripratus, ir tvarka.

Aš: Pripratus, bet tie neoficialūs pinigai žudo.

M. T. Ir kitur dabar taip yra ar tik pas mus, įdomu?

Aš: Na, žiniasklaidoje tai neteko girdėt.

M. T. Gal neteko… Na, tai patys rašom, žinai, kritikuojam, ir patys darom…

Aš: Sakau, kad ir už tuos pačius juodus jums parašinėt.

M. T. Matai, man tai kuo daugiau, tuo geriau, bet viskas už sienos.

: Tai Liuda ir sako, kad juodų pinigų neturi.

M. T. Taip

Aš: Sako „Negaliu, tiktai po savaitės“.

M. T. Taip, viskas atsiremia į juodus pinigus, aš galiu ir 10 žmonių priimt juodais, bet tai negausim mes tiek… ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėt, bet aš neturiu pinigų… Aš visą laiką sakau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis taip, kaip jam geriau, ir man būtų gerai, kad man oficialų mokėtų – koks čia mums gerumas?

Daiva Šalc

2012 10 23

lrytas.lt

L.Pečeliūnienė: Kaip mes beviltiškai kovojome prieš sukčių balsą

Dirbdama „Valstiečių laikraštyje“ 2004-aisiais dariau interviu su tuomečiu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku V.Uspaskichu. Pokalbiui baigiantis, bet dar neišjungus diktofono pasielgiau visai ne žurnalistiškai. „Tik nemanykite, kad su tokiais melais ir suktybėmis jums seksis. Dar ne tokie ereliai sudegė“, – išrėkiau turėdama galvoje R.Pakso apkaltą. „O aš nupirksiu visus savo kritikus – tokius, kaip jūs, ir man puikiai seksis“, – rėžė V.Uspaskichas.

„Visų nenupirksite“, – pasakiau jau trenkdama durimis.

Ką tik žurnalistas M.Širvinskas prisipažino 8 mėnesius dirbdamas „Balsas.lt leidinių“ grupei priklausančiame savaitraštyje „Ekonomika.lt“ oficialiai gaudavęs tik pusę minimalaus atlyginimo, o 8 kartus didesnį atlygį – vokeliuose. Kaip pats prisipažįsta, jis jautėsi „it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis“.

Marijus atskleidė ir tai, kad tas balsas.lt neformaliai priklauso V.Uspaskicho Darbo partijai, o ten dirbantys žurnalistai verčiami būti partijos propagandistais.

Kai mūsų „Valstiečių laikraštį“ nupirko tas pats „Balsas“, mes nieko nežinojome apie jo savininkus. Buvo skelbiama, kad tai – viešbučių valdytojai tėvas ir sūnus Mikniai, paskui paaiškėjo, kad visas akcijas valdo kažkokia Liudmila Ivleva (ar kas nors pažįsta tokią iškilią žiniasklaidos leidėją, ar yra ją matę?). Jau vien tai, kad slepiami tikrieji savininkai, Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų domėtis „Balso“ kapitalo kilme.

Kai tik pasikeitė savininkas, 2010 metų pabaigoje „Krašto spaudos“ (taip vadinosi mūsų bendrovė) direktorius Žanas Panovas visiems darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame liepė išsiimti verslo liudijimus, o kai „Balso“ generalinė direktorė Aušra Kurtkutė  tą paliepimą pakartojo visuotiniame susirinkime, aš pasakiau, kad tai neteisėta, nes žurnalistai negali dirbti pagal verslo liudijimus. Pasakiau, kad mes nepaklusime prievartai pažeisti įstatymus.

„Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktorius  S.Jokūbaitis mane net skatino: būtinai paklausk Žurnalistų sąjungos ir Darbo inspekcijos. Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius labai nustebo išgirdęs apie tokią prievartą, Darbo inspekcija patvirtino, kad tai neteisėta. Mes, beveik visi „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai, pasirašėme kolektyvinį pareiškimą, kad nepažeidinėsime Lietuvos įstatymų ir su verslo liudijimais nedirbsime.

Tada Ž.Panovas išsikvietė po vieną tris protesto organizatorius (A.Jockų, V.Mačėnaitę ir mane) ir pasakė: jei nesutinkate dirbti su verslo liudijimais, gausite įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Visi trys įspėjimus ir gavome.

Viešame susirinkime Ž.Panovas dar pridūrė: „Galit skųstis, kur norit – Darbo ar Mokesčių inspekcijoms.  Savininkai su jomis pasikalbės ir susitars.“

Aš jau net norėjau, kad mane atleistų iš darbo, nes pradėjo aiškėti, kas tikrasis „Balso“ savininkas. Be Darbo partijos narės Vitalijos Vonžutaitės redakcijoje nebuvo priimamas joks sprendimas, ji vadovaudavo net tada, kai turėdama ligonio lapelį  neidavo į teismo posėdžius Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.

Pagrindinis kovos tikslas buvo įrodyti bendradarbiams, kad teisybę galima rasti, kad mūsų valstybė nėra juodai korumpuota, o tokie sukčiai visko dar nenupirko. Todėl mes su A.Jockum rašėme skundus ir Darbo, ir Mokesčių inspekcijoms. Ir tyrėjai tyrė.

Labai tikėjomės, kad mus palaikys visi su verslo liudijimais priversti dirbti „Balso“ žurnalistai. Tačiau visi jie melavo tikrintojams. O mūsų redakcijos patalpose dirbantys „Balso“ reklamos berniukai net atvirai iš mūsų tyčiojosi, sakydami, kad nemokėti mokesčių TOKIAI valstybei yra garbė.

Buvo įdomių persivertimų. Laikraščio atsakingasis sekretorius R.Sabaliauskas pats pasiūlė steigti profsąjungą ir net priminė galimybę protesto vardan išleisti tuščią laikraštį su mūsų pareiškimu. Bet po poros dienų, kai jau steigėme profsąjungą, jis jau tylėjo kaip žemė, nesutiko ne tik būti profsąjungos pirmininku, bet net į narius neįsirašė.

Iš pradžių manėme, kad mūsų redaktorius S.Jokūbaitis su mumis bus  išvien, tačiau netrukus jis jau pats grasino atleisti iš darbo dvi maketuotojas, jei jos neišeis iš profsąjungos.

Bet mes vis dar tikėjome, kad mums pasiseks. Mūsų profsąjungos pirmininkė I.Dubovičienė sukūrė kolektyvinės darbo sutarties projektą ir spaudė savininkų juristę (daugiau niekas iš savininkų su mumis nebendravo), kad tokia sutartis būtų pasirašyta (vėliau profsąjungos pirmininkę tiesiog išėdė: redaktorius ėmė kabinėtis prie jos straipsnių, nors ji labai darbšti ir profesionaliai rengdavo savo „Sodietę“ ir „Sodybą“. Irma pati išėjo iš darbo).

Mums padėjo kolegos žurnalistai iš kitų redakcijų – apie mūsų kovą rašė interneto portalai ir regioniniai laikraščiai. Jautėmės kaip Sausio 13-ąją. Prisimenu, kai A.Jockus  pamatė delfi.lt Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą („verslo liudijimai žurnalistams – nelegali netoleruotina veikla“), jis parašė man žinutę: „Mes laimėjom.“

Tačiau netrukus gauti VMI ir Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atsakymai pritrenkė. Tiesa, rado smulkių pažeidimų, pamatė, kad darbo sutartys sudarytos pusei ar ar net ketvirtadaliui minimalaus atlyginimo.

Už nesudarytą darbo grafiką generalinei direktorei A.Kurtkutei buvo paskirta administracinė bauda, bet pagrindinė tyrimų išvada tokia: „Pažeidimų, susijusių su darbo santykių įforminimu, UAB „Krašto spauda“ bei UAB „Balsas.lt leidiniai“ nenustatyta, kadangi abiejose įmonėse darbuotojai dirba pagal darbo sutartis. Objektyvių duomenų bei įrodymų, galinčių patvirtinti galimą darbuotojų nelegalų darbą arba apsimestinio pobūdžio sandorį patikrinimo metu nenustatyta.“

Pasakysiu iš karto – objektyvių duomenų bei įrodymų tikrintojai ir neieškojo. Nebuvo patikrinta, ar UAB „Balsas.lt leidiniai“ dirbantys žurnalistai turi išsiėmę verslo liudijimus, netikrinta, kokias pajamas ir iš ko jie gauna. Tikrintojams užteko žodinių direktorės ir darbuotojų paaiškinimų.

Apie tuos tikrinimus parašiau premjerui Andriui Kubiliui laišką, kurį pabaigiau taip: „Prisipažinsiu, svarsčiau įvairiausias versijas, kodėl VMI ir VDI atsakymai mums būtent tokie. Gal Vyriausybė liepia vengti „žiaurių akcijų“, kad nebankrutuotų bendrovės? Gal Vyriausybei politiškai nenaudinga mokesčiais prispausti UAB „Balsas.lt leidiniai“, nes pasipils riksmai, neva už valdžios kritiką smaugiama laisva spauda? Gal tyčia sukurtas vaizdas, kad inspektoriai nieko nerado, o „Balse“ jau dirba FNTT ar net VSD agentai (tikrai būtų tam pagrindo, ne šiaip sau ten didžiausia viršininkė yra teisiamoji Darbo partijos byloje V.Vonžutaitė, kurios oficialių pareigų niekas nežino)? Tačiau „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai mano, kad tai paprasčiausia korupcija. O juk jau buvome patikėję, kad kovodami už savo teises padėsime ir savo valstybei įveikti sukčius.“

Po to mano laiško prasidėjo pokštai: VDI pasikvietė VMI ir ragino dirbti. Bet rezultatas vėl tas pats – tik biurokratinis atsirašinėjimas. Dar vieną laišką premjerui  parašiau.

Premjeras jį persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT). Gavau skyriaus viršininko Dainiaus Baršausko pasirašytą atsakymą apie tai, kad FNTT neturi kompetencijos vertinti VDI priimtų sprendimų, o „Juridinių asmenų teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą pagal kompetenciją kontroliuoja atitinkamo mokesčio administratoriai.“

FNTT tada vadovavo didysis kovotojas už teisybę, dabar liberalas V.Gailius. Matyt, tokiam menkam „Balsui“ laiko neturėjo, prioritetas buvo turgus.

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistai man paskambino  šią vasarą. Pasakė, kad verslo liudijimų nebereikia, jie jau gauna atlyginimą vokeliuose. Prašė padėti – gal mano vyras galėtų Seime papasakoti apie nelegalų darbo užmokestį. Paklausiau, ar jie viešai prabils? Tyla. Mano dukra žurnalistė bandė juos prakalbinti – nepavyko.

Ir štai dabar V.Uspaskichas perka rinkėjų balsus pažadais didinti minimalų atlyginimą iki 1 509 Lt.

Lina Pečeliūnienė

2012 10 23

15 min.lt

Buvęs „Ekonomika.lt” žurnalistas prisipažįsta didžiąją dalį algos gaudavęs vokeliuose, leidėjas tai neigia

Buvęs savaitraščio “Ekonomika.lt” žurnalistas Marijus Širvinskas laiške žiniasklaidai pareiškė, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje jis gaudavo vokeliuose. Savaitraščio vadovai tokius kaltinimus neigia ir tikina, kad algos vokeliuose darbuotojams nėra mokamos.

M.Širvinsko teigimu, oficialiai būdavo apskaitomi keli šimtai litų, o nelegaliai būdavo sumoka daug kartų didesnė suma.

“Aš irgi ėmiau vokelius. Ir ne kartą. Nesididžiuoju ir gėdijuosi: kiekvieną kartą gaudamas nelegalią algą pasijusdavau it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis”, – laiške žiniasklaidai dėsto M.Širvinskas.

“Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius (…). Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 litų kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”)”, – teigia buvęs “Ekonomika.lt” žurnalistas, žiniasklaidai pateikęs ir savo gauto darbo užmokesčio išklotinę.

“Galėjau, kaip kai kurie kolegos „Balso“ grupėje, už savo straipsnius pateikti verslo liudijimus kaip neva už vertimus, kuriuos neva užsako kažkokie asmenys, tačiau tai vėlgi yra tokia pat neteisėta veikla, už kurią redakciją turėtų kruopščiai iškratyti Darbo ir Mokesčių inspekcijos, o galbūt ir STT su FNTT. Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius”, – teigia M.Širvinskas.

Tuo tarpu “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė Ingrida Mačiulaitytė BNS tvirtino, kad pati visą atlyginimą šiame leidinyje gauna oficialiai. Paklausta, ar tą patį galėtų pasakyti apie žurnalistus, ji atsakė, kad šis klausimas turėtų būti adresuotas ne jai.

“Negaliu tikinti, nes ne tuo aš užsiimu šitoje įmonėje, tiesiog jau čia ne aš turėčiau komentuoti jums turbūt. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, tiesiog su manimi tai visiškai nesusiję. Jūs ne manęs tokių dalykų turėtumėte klausti”, – sakė nuo vasario vyr. redaktorės pareigas einanti I.Mačiulaitytė.

Dar kartą paklausta, ar tiesa, kad minėtas leidinys dalį pinigų moka darbuotojams nelegaliai, ji sakė: “Ne, netiesa. Tikrai netiesa”.

Nuo šių metų kovo mėnesio pabaigos įmonei “Balsas.lt leidiniai” vadovaujantis Mindaugas Dauksevičius BNS taip pat paneigė informaciją, esą įmonės darbuotojams atlyginimai
mokami vokeliuose.

“Aš paneigiu šitą dalyką. Gal jis ir gaudavo iš kažkur, jeigu rašydavo kažkam kitus straipsnius, bet ne mūsų įmonei. Aš net nežinau, apie kokį darbuotoją šnekame, nes aš pats buvau tris savaites atostogose, gal per tas savaites kažkas įvyko, gal jis kažkuo nusižengė”, – sakė bendrovės direktorius M.Dauksevičius.

Paklaustas, ar žurnalistams atlyginimai buvo mokami remiantis vertėjo veiklą numatančiu verslo liudijimu, jis sakė, jog įmonė atsiskaito teisėtais būdais, kokie galimi.

“Kokios yra legalios atsiskaitymo formos, tokiomis mes ir naudojamės”, – sakė jis.

M.Širvinskas teigia, kad žiniasklaidos grupės “Balsas.lt leidiniai” leidžiamame savaitiniame laikraštyje jis dirbo nuo šių metų sausio iki rugpjūčio.

Jis taip pat teigė, kad minėtas laikraštis nėra nepriklausomo turinio leidinys.

“Savaitraščio “Ekonomika.lt” turinio politika buvo ganėtinai autonomiška nuo savininkų kaprizų, o aš kaip autorius – juo labiau, tačiau ir šiame leidinyje neišvengdavome draudžiamų temų arba konkrečių nurodymų”, – laiške dėsto M.Širvinskas.

Jis taip pat aiškina, kad, pavyzdžiui, už grupės leidinių turinį praktiškai būdavo atsakinga Vitalija Vonžutaitė, kuri yra įtariamoji Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje ir kuri pagal praėjusį sekmadienį vykusių Seimo rinkimų rezultatus turėtų patekti į parlamentą.

“Jinai oficialiai yra horo.lt vadovė. Tai yra vienas iš grupės “Balsas.lt leidiniai” portalų. Formaliai jinai yra horoskopų tinklalapio vadovė, bet de facto ji yra visos grupės žiniasklaidos turinio vadovė, jinai atsakinga už atlyginimus ir už žiniasklaidos turinio formavimą”, – BNS sakė M.Širvinskas.

Savaitraščio “Ekonomika.lt” leidėjas yra bendrovė „Balsas.lt leidiniai“, kurios 100 proc. akcijų priklauso 37 metų Liudmilai Ivlevai, kuri taip pat valdo 100 proc. bendrovės “Epasas.lt” akcijų.

2012 10 19

BNS, Delfi.lt

>>>> grįžti į pradžią

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑