D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas

Šiandien dalyvavau įdomioje diskusijoje su garbiais žurnalistais iš Lenkijos, Latvijos ir Rusijos apie visuomenės informavimo politiką.

Kaip užtikrinti kokybišką žurnalistiką Rusijos grėsmės akivaizdoje – buvo esminis klausimas.

Svarstytas klasikinis liberalus žiniasklaidos modelis – valdžiai nustoti kištis į žurnalistų darbą, o visuomenei susimokėti už turinį, trūkstamą sumą prisiduriant iš reklamos.

Kas trukdo tą padaryti? Ogi pati valdžia, kuri nesuinteresuota, ir, žinoma, visuomenė, kuri yra nesąmoninga ir nesusipratusi, nenori mokėti už intelektualius produktus.

Ką daryti? Edukuoti visuomenę, mokyti ją informacinio raštingumo, mokyti ją atskirti intelektualų turinį nuo neintelektualaus ir rasti būdų priversti už intelektualų susimokėti.

Tai tipiški svarstymai beveik visose panašiose diskusijose. Tačiau aš nesutinku su tuo, kad tamsi visuomenė yra visų bėdų šaltinis. Tamsumas yra įsivaizduojamas dalykas, visų pirma, pačių žurnalistų. Beje, kaltinti kitus – labai žmogiška, kitaip tariant, būdinga ir žurnalistams (todėl ir kalta valdžia su visuomene, bet ne žiniasklaida pati; korporatyvinėje žiniasklaidoje su savo veikimo logika taip pat bėdos nėra – bent jau diskusijoje tokios neužčiuopta).

Tai, kad visuomenė “nenori“ mokėti – ne visai tikslu.

Laboratorijos mėginyje – duomenų žurnalistika

Redakcijos taps didžiulėmis informacijos ir duomenų saugyklomis, kurios mažai kuo primins dabartines, prognozuoja Gavinas Sheridanas (@gavinsblog), naujas tiriamosios žurnalistikos technikas ir metodus modeliuojantis savo sukurtoje eksperimentų laboratorijoje-tinklaraštyje thestory.ie.  Žurnalistas gyvena Dubline (Airija) ir dirba Inovacijų direktoriumi naujienų agentūroje, kokios Lietuvoje dar nėra: Storyful renka informaciją tik socialiniuose tinkluose ir vartotojų generuojamą turinį parduoda globalios žiniasklaidos priemonėms. Gavinas dėl visame pasaulyje mažinamo žurnalistų redakcijose skaičiaus, nutraukiamos šimtamečių laikraščių leidybos ir profesionalią produkciją iš eterio stumiančios piliečių žurnalistikos pernelyg nesijaudina: pasak jo, tiriamoji žurnalistika, tinkamai išnaudojus naująsias technologijas, dar gali pasiekti savo zenitą ir tarnauti demokratijai bei visuomenės interesui geriau, nei bet kada anksčiau.  Apie tai – Džinos Donauskaitės pokalbis.

Gavinai, papasakokite apie thestory.ie. Koks tinklaraščio sukūrimo pretekstas ir kaip ši jūsų veikla susijusi su žurnalistikos metodų tobulinimu naujųjų technologijų amžiuje?

Thestory.ie tinklaraštį, kurį prieš penkerius metus įkūrėme kartu su kolega žurnalistu Marku Coughlanu, galima vadinti duomenų žurnalistikos eksperimentu. Dirbdami žiniasklaidoje, susidūrėme su išsamių ir patikimų duomenų iš valstybės institucijų stoka: trūksta viešojoje politikoje priimamų sprendimų pagrįstumo duomenimis ir faktais, aiškumo, kaip valstybėje paskirstomi turimi ištekliai ir surinkti mokesčiai. Be to, nors valstybės įstaigos pačios viešina nemažai informacijos, ji būna išsibarsčiusi skirtingų institucijų puslapiuose, pateikta įvairių formatų dokumentuose, o praktikos surinkti visą informaciją į vieną vietą ir paviešinti visuomenei prieinama forma – nėra. Manydami, kad žiniasklaida turėtų atlikti sarginio šuns vaidmenį, nusprendėme imtis naujų, šiandienos žurnalistikoje beveik nenaudojamų būdų, gauti ir skleisti informaciją.