D.Jastramskis: Bausmė žiniasklaidos laisvei

Paskutinį birželio penktadienį, 29 dieną, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui paskelbus nuosprendį dėl Dainius.org tinklaraštyje paskleistos informacijos apie žurnalistikos išdavimą ir pardavimą, jos autorius kaltinamasis Dainius Radzevičius tapo nuteistuoju. Nors baudžiamojoje byloje nagrinėtas Vito Tomkaus privataus kaltinimo skundas, tai neeilinis įvykis Lietuvos žurnalistikos ir žiniasklaidos teisės praktikos istorijoje, nes nuteistasis yra dviejų žurnalistų organizacijų (Lietuvos žurnalistikos sąjungos (LŽS), Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos) ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininkas, o kaltintojas – vienos iš didžiausių pagal pajamas žiniasklaidos verslo grupių nuosavybės valdytojas.

Kaltas dėl to, kad pirmininkas

Baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnio („Šmeižimas“) 2 dalies („Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“) naudojimas, norint paspausti nemalonią informaciją paskleidusį asmenį (žurnalistą), nėra naujiena Lietuvos bylinėjimosi praktikoje. Nuo 2003 metų gegužės 1 d., kada įsigaliojo naujasis BK, ketinančių už publikuotą žodį (ne visuomet labai drastišką) žurnalistus įkišti už grotų ar bent jau nubausti pinigine bauda bei pažymėti teistumo stigma per devynerius metus atsirado ne taip ir mažai. Tarp jų ir politikai, ir verslininkai, ir žmonės su antpečiais, ir kriminalinio pasaulio veikėjai.

Nauja yra tai, kad galimybe įrodinėti šmeižimą ir nuteisti už žodžių rinkinį tinklaraštyje pasinaudojo žurnalistinį išsilavinimą turintis leidėjas – žmogus, kurio bendrovės iš spaudos laisvės uždirbo šimtus milijonų litų, bei kurio žiniasklaida įgijo milžinišką įtaką viešojoje erdvėje. Bet tai buvo iki interneto plėtros, kurios epochoje žodžio laisve realiai pradėjo naudotis ne tik leidėjai, bet ir visi kiti, turintys ką nors pranešti savo tinklaraštyje, forumuose ar komentarų tinkluose. Tad galima daryti prielaidą, kad sunku susitaikyti su prarandama įtaka ir ateina laikas į rankas paimti BK. Tačiau ar tokioje situacijoje įsižeidus nebūtų užtekę pasiskųsti žurnalistų etikos inspektoriui ar kreiptis į teismą civiline tvarka?

Dėl ginčo šalių svorio žiniasklaidos pasaulyje ir visuomenėje ši byla sulaukė nemažo dėmesio ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvai pirmininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), mūsų šaliai teko išgirsti šios organizacijos atstovų kritiką dėl taikomos baudžiamosios atsakomybės žurnalistams. Susirūpinimą dėl žodžio laisvės baudžiamumo ESBO atstovė Dunja Mijatovič pareiškė ir šių metų liepos 2 d.

Daugeliui Lietuvos žurnalistų bylos baigtis yra tarsi lakmuso popierėlis, kurio spalva reiškia, kad kasdieniame darbe gali prireikti kelti savicenzūros kartelę. Užsieniui tai ženklas, kad žiniasklaidos laisvė mūsų šalyje gali siaurėti ir greičiau tapti įtakingesnių leidėjų nei visuomenės privilegija.

Dainius Radzevičius dar turi šansą būti išteisintas aukštesnės instancijos teisme. Aišku, toks šansas suteikia paguodos, bet nieko negarantuoja. Vienas iš pagrindinių Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžio argumentų, kodėl D. Radzevičius apkaltintas šmeižimu, t. y. tyčiniu nusikaltimu, – kad jis, būdamas profesionaliu žurnalistu ir LŽS pirmininku, prieš pateikdamas komentarą apie V. Tomkaus veiklą, neįsitikino kitų informacijos rengėjų paskleistų žinių teisingumu. Taigi, vadovaujantis šio nuosprendžio logika, neprofesionalus žurnalistas ir ne LŽS pirmininkas nebūtų apkaltintas šmeižimu. Kažin, ar D. Radzevičiaus savigarba kitame teisme leistų gynybą organizuoti prisidengus neprofesionalumo širma, o atsiriboti nuo pirmininkavimo LŽS galima nebent tik atostogų ar ligos metu.

Teisės mokslo laimėjimai

Teismai kuria teismų praktiką ir vykdo įstatymus (kaip supranta arba kaip kam reikia). Tačiau jeigu nebūtų esamos BK 154 straipsnio 2 dalies formuluotės, nebūtų jos kam ir interpretuoti.

Naująjį BK su esama 154 straipsnio 2 dalies formuluote Seimas priėmė 2000 metų rugsėjį. Už tai balsavo 36 parlamentarai: iš jų 22 – Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių frakcijos balsai, 14 balsų prisidėjo ir kitos šešios parlamento frakcijos. Iš viso balsavime dalyvavo 38 parlamentarai. Tuomet tiek užteko, nes Seimo statuto norma, kad įstatymai ir nutarimai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja  ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių (t. y. 71), įsigaliojo tik 2004 metų lapkritį. Taigi, kriminalinę bausmę už šmeižimą įprasmino kukli parlamento mažuma. Gal tai būtų vienas iš argumentų, kodėl šiandien reikėtų peržiūrėti šią BK normą?

Įdomu ir tai, kad teikiant BK projektą Seimui 1999 metų lapkritį (kelios dienos nuo dešimtosios Vyriausybės, vadovaujamos Andriaus Kubiliaus veiklos pradžios) aiškinamajame rašte, kurį pasirašė tuometinis teisingumo ministras Gintaras Balčiūnas, teigta, jog „naujas Kodeksas yra modernus įstatymų rinkinys, kurio nuostatos atspindi šiuolaikines baudžiamųjų įstatymų vystymosi tendencijas ir šiuolaikinio baudžiamosios teisės mokslo laimėjimus.“

Dėl kitų vėliau priimtų teisės aktų (kodeksų) suderinamumo BK įsigaliojo tik 2003 m. gegužę. Tuomet ir pradėjo suktis klastinga, „teisės mokslo laimėjimus“ įprasminanti, žurnalistų gąsdinimo baudomis ir laisvės atėmimu ruletė.

Kam labiausiai reikalingi pinigai?

Pasklidus žiniai apie nuteistąjį LŽS pirmininką, „Facebook“ socialiniame tinkle imta organizuoti šalpos fondą galimos 2600 Lt baudos ir 10 000 Lt neturtinės žalos sumai kompensuoti. Tokio masiško pinigų siūlymo nuteistam žurnalistui iki šiol nebuvo – beveik viską lemia asmens visuomeninis svoris bei įvaizdis gerbėjų galvose.

Paramos organizatoriams komentaruose primintos ir kitų nukentėjusių žurnalistų pavardės skamba kaip rimtas priekaištas profesinės gildijos solidarumui bei visuomenės daliai, geidžiančiai žiniasklaidos tarnystės jos interesams. Nejaugi solidarumo masiškumas įmanomas tik pirmininko atveju? Juk, pavyzdžiui, Gintaro Visocko atveju priteista suma kelis kartus didesnė.

Kita vertus, simboliška tai, kad Dainius Radzevičius LŽS pirmininku tapo tais pačiais metais, kai įsigaliojo naujasis BK. Nesimboliška tai, kad per devynerius metus BK 154 straipsnio korekcija (arba 2 dalies panaikinimas) netapo vienu iš prioritetų didžiausio žurnalistų profesinio susivienijimo veikloje, kuri dažnai buvo klubinė (klubai yra ir LŽS struktūroje), o ne profsąjunginė. Ir vėl simboliška tai, kad dėl šios BK normos nukentėjo pats LŽS pirmininkas.

Todėl galima svarstyti, ar investicija į baudas ir žalos atlyginimus yra pati geriausia. Galbūt geriau pasamdyti profesionalų lobistą, padėsiantį pakeisti nelemtąjį BK straipsnį? Juk tik tokiu būdu dažniausiai galima pasiekti įstatymo pakeitimo tikslą mūsų Seime. Pavienių visuomenės veikėjų piketams, žurnalistų deklaracijoms ir dejonėms Seimas vargu ar bus jautrus. Lobizmo pranašumą įrodo Alkoholio kontrolės įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo (dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos) keitimų pasiekimai. Kita alternatyva – BK pataisos siūlymas Prezidentės iniciatyva. Prezidentės paramos praktika – pridėtinės vertės mokesčio lengvatos periodinei spaudai dalinio atstatymo laimėjimas.

Užsienio reikalų ministro raginimas

Dar vienas savotiškas „žurnalistikos išdavimo ir pardavimo“ bylos procedūrinis epizodas – byla baigta nagrinėti gegužės 28 d., o nuosprendis paskelbtas daugiau nei po mėnesio – birželio 29 d. Tai primena gudravimą pateikiant informaciją tokiu metu, kai ji gali turėti mažesnį atgarsį, kai daugeliui institucijų, pareigūnų, aktyvių visuomenės veikėjų netrukus prasidės planuotas vasaros poilsis.

Tačiau nepaisant vasaros linksmybių, rudeninių priešrinkiminių batalijų, dar šis Seimas turi galimybę taisyti BK 154 straipsnį, kuris nekeistas nuo BK priėmimo 2000 metais, nors daugelis kitų BK straipsnių keisti, papildyti. Juolab kad tokį raginimą šiemet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse deklaravo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, taip pat kaip ir Dainius Radzevičius bei Vitas Tomkus įgijęs žurnalistinį išsilavinimą Vilniaus universitete, šiemet Šv. Jonų bažnyčioje birželį baigimo diplomų įteikimo iškilmėse sveikinęs jaunuosius žurnalistus (ir kitus Komunikacijos fakulteto absolventus) bei linkėjęs geros kloties profesinėje veikloje.

Komentaras publikuotas portale “Bernardinai.lt“ 2012 07 03

I.Leonavičiūtė: Blankūs represyvaus pasaulio kontūrai interneto žiniasklaidoje

2008 m. olimpinės žaidynės Pekine. 2012 m. Eurovizijos dainų konkursas Azerbaidžane. 2012 m. Europos futbolo čempionatas Ukrainoje ir Lenkijoje. Šalims, kuriose tebevyksta didelio masto žmogaus teisių pažeidimai, tokie renginiai – šimtaprocentinė garantija sulaukti žiniasklaidos susidomėjimo, kritikos, temų įvairovės ir analitiško požiūrio į žmogaus teisių padėtį. Tuo tarpu žinioms iš kitų represyvių pasaulio kraštų (įsivaizduokime, kiek tektų laukti olimpiados Mianmare ar Somalyje) gerokai sunkiau patekti į žiniasklaidą.

Ar naujienos apie žmogaus teisių pažeidimus bus paviešintos, priklauso nuo žiniasklaidos priemonių vykdomos naujienų atrankos, laisvo žodžio ribų, finansinių ir technologinių galimybių, redakcijų prioritetų. Skirtingų aplinkų žiniasklaidos priemonės gali ir išplėsti, ir susiaurinti globalinės žmogaus teisių problematikos sąvoką.

2012 m. atliktas interneto naujienų turinio tyrimas atskleidė, jog vienos lankomiausių naujienų svetainių Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt globalinei žmogaus teisių problematikai nušviesti 2009-2010 m. pirmaisiais ketvirčiais atriekė itin mažą savo užsienio naujienų turinio dalį. Tyrimo rezultatai iliustruoja skurdoką pasaulinio žmogaus teisių diskurso žemėlapį su vos keliomis pažymėtomis valstybėmis, itin akcentuojamais įvykiais iš karinių konfliktų zonų,  pabrėžiama žodžio laisvės ribojimo problema ir analitiškumo stoka.

Taigi Lietuvos interneto žiniasklaidoje matome blankų represyvaus pasaulio atvaizdą. Situacijos negelbsti ir, lyginant su kitais žiniasklaidos kanalais, turimas turinio įvairovės ir technologinis pranašumas.

Lokalumo sindromas

Tyrimo duomenimis, naujienų svetainės plačiausiai nušvietė žmogaus teisių aktualijas Rusijoje, Kinijoje, Izraelyje, Baltarusijoje ir Irane. Į žurnalistų akiratį daugiau nei kartą taip pat pateko su žmogaus teisių pažeidimais susiję įvykiai JAV, Afganistane, Italijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Šiaurės Korėjoje, Tailande, Belgijoje, Šri Lankoje, Ukrainoje, Latvijoje, Irake, Saudo Arabijoje ir Turkijoje. Žmogaus teisių problematikai kaimyninėse Lietuvos valstybėse aptarti skirta net trečdalis publikacijų.

Pirmasis penketukas didelės nuostabos neturėtų kelti – šios valstybės yra ne kartą sulaukusios aršios žmogaus teisių gynėjų kritikos. Tačiau kodėl į „juodąjį sąrašą“ pateko demokratiškos valstybės: JAV, Italija, Prancūzija, Belgija, netgi kaimyninė Latvija? Pažymėtina, jog dėmesio nesulaukė Afrikos šalys bei daugelis kitų žmogaus teisių gynimo organizacijų kritikuojamų pasaulio kraštų.

Pirmu atveju, pasak žmogaus teisių aktualijų nušvietimą tiriančių žiniasklaidos tyrėjų, turime paradoksalią situaciją: tokios valstybės kaip Sudanas, Kongas, Birma, Šri Lanka, Tibetas, Pusiaujo Gvinėja nėra atviros, jose užsienio žurnalistams gresia didelis pavojus, taigi demokratiškesnės šalys, nesudarančios jokių kliūčių užsienio žurnalistams patekti į jų teritorijas, sulaukia daugiau dėmesio (Heinze; Freedman, 2010). Kitaip tariant, svarstymai drausti musulmoniškas burkas Prancūzijoje tampa labiau pastebimu įvykiu nei politinių kalinių kankinimai Šiaurės Korėjoje.

Be abejonės žiniasklaidą taip pat veikia istorinio ir geografinio artimumo kriterijai. Todėl nenuostabu, jog pirmame lietuviškos interneto žiniasklaidos plane atsidūrė Rusija. Žmogaus teisių aktualijų kitose kaimyninėse valstybėse akcentavimas taip pat susijęs su lokalumu. Kitas klausimas – ar dėl siekio aprašyti kaimynų bėdas galima atsisakyti viso Afrikos žemyno bei kitų žmogaus teises pažeidžiančių teritorijų? Neabejotina, jog išsiskirtų ir žiniasklaidos specialistų nuomonės šiuo klausimu.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ 2010 m. ataskaitoje represyviausiais kraštais įvardijo Baltarusiją, Birmą (Mianmarą), Čadą, Kiniją, Kubą, Pusiaujo Gvinėją, Eritrėją, Gvinėją, Laosą, Libiją, Šiaurės Korėją, Saudo Arabiją, Somalį, Sudaną, Siriją, Turkmėnistaną, Uzbekistaną ir tris teritorijas – Pietų Osetiją, Tibetą ir Vakarų Sacharą.

Ataskaitoje buvo tiriami 2009 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. pasaulio įvykiai, susiję su pilietinių ir politinių žmonių teisių pažeidimais.

Apie žmogaus teisių pažeidimus iš pažymėtų valstybių tiriamuoju laikotarpiu naujienų svetainės pranešė vos kartą arba nepranešė. Viena vertus, šioms valstybėms užsienio naujienų skiltyse niekada nebuvo skiriama daug dėmesio. Informacija apie šiuos kraštus į lietuvišką žiniasklaidą veikiau atkeliauja bangomis, esant didelio masto ar kontroversiškiems įvykiams. Todėl jei tai ne kažkas panašaus į buvusio Libijos diktatoriaus Muanmaro Gadafio „gaudynes“, siautėjančius Somalio piratus ar atsinaujinusius neramumus Sirijoje, žmogaus teisių pažeidimai tolimuosiuose kraštuose dažniausiai lieka neišgirsti.

 Pranašumą turi lengvai iliustruojami įvykiai

Tarp daugiausiai žmogaus teisių pažeidimų kontekste minėtų valstybių galima rasti ir Izraelį, daugiausia pylos gavusį dėl neramumų Gazos Ruože. Tyrimo metu nustatyta, jog Izraelio-Palestinos konfliktą naujienų svetainės nušvietė plačiausiai, lyginant su kitais konfliktais – JAV karu prieš terorizmą, Rusijos-Gruzijos konfliktu, taip pat vidiniais neramumais Afganistane ir Darfūre.

Šie rezultatai patvirtina žiniasklaidos tyrėjų įžvalgas dėl Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo fenomeno žiniasklaidoje. Vienas iš „ABC News“ darbuotojų yra pasakęs, jog konfliktas Gazos Ruože yra nušviečiamas „net per daug išsamiai“ (Schimmel, 2009).

Nušviečiant žmogaus teisių pažeidimus, žiniasklaidai galioja garsusis posakis: „kruvini įvykiai – pirmi“ (angl. „If it bleeds, it leads“). Pasak akademiko Naomo Šimelio, pagrindinė Izraelio-Palestinos konflikto populiarumo priežastis yra ta, jog tai yra gerai parduodama istorija, o patekti į Izraelį ar Gazos Ruožą, nors ir pavojinga, yra ganėtinai paprasta. Jo teigimu, paties fakto, jog konfliktai sukuria tokias problemas kaip genocidą, smurtą, prievartą, badą ir kitas humanitarines krizes nepakanka, jei jų negalima paprastai paaiškinti, iliustruoti vaizdingomis fotografijomis ir video medžiaga (Schimmel, 2009).

Atrodytų, jog tuomet ne tokiems vaizdingiems įvykiams į žiniasklaidos turinį patekti yra keblu. Pavyzdžiui, nė vienoje naujienų svetainėje nebuvo užsiminta apie Kubos valdžios pareigūnų represijas prieš žymią tinklaraštininkę Yoani Sanchez. Negana to, vienoje Balsas.lt publikacijoje ji tapo „žinomiausiu Kubos tinklaraštininku“. Nebuvo skelbta ir apie Uzbekistano opozicionieriaus Bahodiro Choriyevo grįžimą į tėvynę po tremties, valdžios siekį suvaržyti jo veiksmus ir uždrausti  susitikimus su kitais šalininkais.

Peršasi išvada, jog suteikdami pranašumą naujienoms, susijusioms su konfliktais ir vadinamaisiais kruvinaisiais įvykiais, žurnalistai labiau linksta akcentuoti teisės į gyvybę pažeidimus. Ne visai. Tyrimo duomenimis, ši žmogaus teisių problema naujienų svetainėse buvo antra pagal populiarumą.

Dominuoja žodžio laisvės diskursas

Žiniasklaidos teorijoje akcentuojama objektyvumo sąvoka labiau suprantama kaip žurnalisto siekis pateikti nešališką žinią. Tačiau ar objektyvumo kriterijai taip pat turėtų galioti vykdant naujienų atranką, t.y. renkantis, kurias jau sukurtas žinias paskelbti savo naujienų erdvėje, o kurias ne? Šis klausimas itin aktualus tampa kalbant apie žmogaus teisių problematikos nušvietimą.

Iš tyrimo rezultatų paaiškėjo, jog naujienų svetainės pusę savo publikacijų turinio skyrė tokiems įvykiams, kuriuose atsispindėjo žodžio ir saviraiškos laisvės suvaržymai. Įskaitant ir publikacijas, apie žiniasklaidos cenzūrą bei valdžios sankcijas prieš žurnalistus. Žodžio laisvės diskursas dominavo,  lyginant su kitomis žmogaus teisių problemomis – teisės į gyvybę pažeidimais, ksenofobija,  moterų teisių pažeidimais, korupcija, vaikų teisių pažeidimais, homofobija, vergove ir judėjimo laisvės suvaržymais (problemos išdėstytos mažėjimo tvarka – Red. past).

Žinios apie nelaisvą žodį naujienų svetaines dažniausiai pasiekdavo iš Rusijos, Baltarusijos, Irano, Gruzijos ir Ukrainos. Taigi didelių staigmenų čia nėra, galbūt tik vienintelė Gruzija sunkiau įsipaišo į šią grupę.

Žodžio laisvė be abejonės tiesiogiai siejasi su žiniasklaidos funkcija. Pasak teisininko Ellioto Abramso, nenuostabu, jog žodžio ir saviraiškos laisvės problematika yra populiariausia tema žiniasklaidos priemonėse, kai kalbama apie žmogaus teises. Jo manymu, vis dėlto būna situacijų, kai piliečiai labiau kenčia nuo ksenofobijos, judėjimo laisvės suvaržymų, tačiau šios problemos į žiniasklaidos akiratį patenka rečiau, nes jos nedaro tiesioginės įtakos žurnalistų darbui (Abrams, 2001).

Galima paprieštarauti E. Abramso įžvalgoms, jei žodžio ir saviraiškos laisvę suvokiame kaip pagrindą, kurį išsikovojusi žiniasklaida gali nekliudomai viešinti ir kitas žmogaus teisių problemas. Be to, vargu ar pavyktų rasti objektyvų atsakymą, kuri žmogaus teisių problema turėtų būti aktualiausia ir kurią reiktų išsamiausiai nušviesti. Tačiau žodžio laisvės problemai aptarti naujienų svetainės skyrė pusę visos nušviečiamos žmogaus teisių problematikos turinio ir tai verčia susimąstyti.

Priklauso nuo agentūrinių pranešimų

Viena vertus, atsakomybę už visas globalines žmogaus teisių problematikos nušvietimo spragas galima būtų priskirti ne Lietuvos interneto žiniasklaidai, bet tarptautinėms naujienų agentūroms, iš kurių šios semiasi informacijos. Ne paslaptis, jog užsienio naujienų skiltyse dominuoja agentūriniai pranešimai, kadangi autorinėms naujienoms pateikti paprasčiausiai nėra finansinių galimybių.

Apie mažas užsienio korespondentų siuntimo į kitas valstybes galimybes liudija faktas, jog Lietuva, vienintelė iš ES narių, dvejus metus (2009-2011 m.) neturėjo ES institucijose akredituoto žurnalisto.

Korespondentę Eglę Merkytę Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija į Briuselį delegavo tik 2011 m. rudenį.

Tyrimas parodė, jog žmogaus teisių diskursui Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt trūko analitiškumo – dominavo glausti informaciniai pranešimai, kitaip tariant, pranešimai spaudai, kurie tik retkarčiais buvo papildomi informacija apie įvykių žalą, bendrą kontekstą. Publikacijų šaltiniai buvo naujienų agentūros – BNS, ELTA, BBC, AP, AFP, Reuters ir kiti užsienio šaltiniai – Laisvosios Europos radijas, internetinės laikraščių „The Times“, „The Guardian“ svetainės.

Žiniasklaidos tyrėjo Rodžerio Kaplano manymu, analitiškumo trūkumui įtaką daro ne tik tokie veiksniai kaip finansinės kliūtys ar žinių stoka, bet ir žiniasklaidos priemonių baimė tapti šališkomis. Anot jo, žurnalistai vengia viešinti ir analizuoti žmogaus teisių organizacijų surinktą informaciją, bijo tarpininkauti, nes visuomenė juos gali apkaltinti šališkumu. (Kaplan, 2002).

Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ atstovė, buvusi reporterė Carroll Bogert taip pat pastebi, jog santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų ir žurnalistų tiesiog yra sudėtingi. Jos teigimu, nevyriausybininkai kartais taip pat vengia perduoti savo surinktą informaciją žurnalistams, baimindamiesi, kad skubančios kuo greičiau ją paskelbti redakcijos neįsigilins į ją, neįtrauks esminių faktų, arba pateikdamos tik sensacingus aspektus, iškreips istorijos esmę. (Bogert, 2011).

Taigi galbūt autoriniui tekstui paruošti nėra būtina korespondento siųsti į karštąjį tašką, o pavyzdžiui, pasinaudoti nevyriausybinių žmogaus teisių organizacijų surinktais duomenimis ir juos analizuoti?

Turint omenyje šiuolaikinius naujienų svetainių informacijos srautus, kol kas sunku tikėtis papildomos ir savarankiškos analizės iš žmogaus teises pažeidžiančių pasaulio kraštų. Juk jei ne Venesueloje kelią į olimpiadą bandantys prasiskinti Lietuvos krepšininkai, vargu ar būtume prisiminę šalies diktatoriaus Hugo Čaveso karinius tankus.

Šis tekstas parengtas pagal Vilniaus universiteto žurnalistikos programos studentės Indrės Leonavičiūtės bakalauro darbą tema „Žmogaus teisių problematika užsienio naujienose (Delfi.lt, Balsas.lt ir Lrytas.lt, 2009-2010).“ Darbo vadovas – dr.Deimantas Jastramskis.

Šaltiniai:

ABRAMS, Elliot. The Media and Human Rights. World & I, 2001.

BOGERT, Carroll. Whose News?: The Changing Media Landscape and NGOs. 2011. Iš Hrw.org. Prieiga per internetą: http://www.hrw.org/sites/default/files/reports/wr2011.pdf  .

HEINZE, Eric; FREEDMAN, Rosa. Public Awareness of Human Rights: Distortions in the

Mass Media. The International Journal of Human Rights, 2010 liepa. 491-523 p.

KAPLAN, Roger. Journalism, Media and the Challenge of Human Rights Reporting. 2002. Iš

Protectiononline.org. Prieiga per internetą:

http://www.protectionline.org/IMG/pdf/journalism_media.pdf .

SCHIMMEL, Noam. Media Accountability to Inverstigate Human Rights Violations. Peace

Review: A Journal of Social Justice, 2009 Nr. 21. 442–447 p.

>>> grįžti į pradžią