Dažnas kultūros spaudą pavartantis lietuvis susirūpinęs kalba apie tragišką jos padėtį Lietuvoje, piktinasi ir tuo, kad, drąsiai pasakius, neturime kritikos tradicijos. Taigi, nuoširdžiai prisipažinsiu, kad ir aš dar visai neseniai piktinausi, kaip stinga objektyvių kino ar literatūros recenzijų (nes pastarosios dažniausiai būna arba kupinos verbalinės agresijos arba atvirkščiai – perdėm pataikūniškos), kaip piktinausi, kad klasikinės muzikos koncertai retai sulaukia ko nors daugiau nei trijų sakinių informatyvaus reklaminio teksto. Bet šiandien pasistengsiu nebesipiktinti, tik pasidalinti vizija to, kas, mano akimis, galėtų pamažu kurtis Lietuvoje ir taip atgaivinti kritikos tradiciją neprarandant tos lietuviškos nespalvotos savasties.
Dažnas mūsų apsilankęs viename ar kitame renginyje, aptikęs vieną ar kitą tekstą išvis nepuola su niekuo apie tai kalbėtis, regis, esame linkę gerus dalykus tyliai pasilikti sau; tačiau esama ir tokių, kurie tikrą satisfakciją dėl išgyvento estetinio ar kultūrinio malonumo patiria tik ja pasidalinę su aplinkiniais – šiuo atveju kritika įgauna tik verbalinę, malonių, bet nieko neįpareigojančių pokalbių formą. Galbūt skambės netikėtai, tačiau aš tikiu, kad būtent tokia meno kritikos kuluarinė forma ir yra pati tobuliausia ir aktualiausia, tokios ir stinga Lietuvoje.
Kodėl gi taip? Visų pirma, manau, jog įgaudama rašytinę formą kritika dažnai netenka didžiosios dalies savo šarmo – rašantysis stengiasi universalizuoti savo pastebėjimus, pasitelkti argumentaciją, tampa gerokai priekabesnis nei kalbėdamasis prie vyno taurės. Tai, žinoma, natūralu: juk kalba, ypač neformalioje aplinkoje, iš esmės yra emocinė įspūdžių išraiška, o rašytinis tekstas jau reikalauja argumentacijos. Universalumo poreikis galbūt kyla iš to, kad rašantysis nepažįsta savo auditorijos, todėl stengiasi vengti asmeniško savo santykio su aptariama meno forma, stengiasi išlikti objektyvus ir būtent dėl to įgauna perdėm kritišką ir beasmenį toną. Ir nors neneigiu, jog kartais kritiškas vertinimas yra būtinas, teigiu, kad pirmoji meno kritikos paskirtis yra paprastas dalinimasis ir įkvėpimas susidomėti savuoju atradimu. Nesakau, kad kritika turėtų būti persunkta naivaus idealizmo ar susižavėjimo, tačiau nesuprantu taip dažnai rašomos iš esmės negatyvios kritikos paskirties.
Antrasis kultūrinės spaudos Lietuvoje bruožas, kurį esu linkusi vertinti neigiamai – iki šiol mistiškas „greito reagavimo” kultas. Turint galvoje faktą, kad žurnalai ir laikraščiai nuolat pilni naujausių knygų recenzijų, tačiau atrasti naujai įvertintą ar prisimintą seniau publikuotą tekstą yra tikras iššūkis! Žinoma, natūralu, jog naujai pasirodžiusios knygos sulaukia daugiau dėmesio, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad mes tarsi savo noru iš visuomenės eliminuojame galimybę kalbėti ir dalintis įspūdžiais apie senesnius, klasikinius kūrinius; juos pakeičiame naujaisiais, laiko nepatikrintais kūriniais. Ilgai mąsčiau, kodėl apie kai kuriuos išties puikius kūrinius akimirksniu nustojama rašyti, kodėl vertinimuose taip stinga konteksto, asociacijų, asmeninio santykio. Ir nežinau kiek esu teisi, tačiau ima rodytis, kad mes tiesiog pernelyg bijome būti neteisūs, bijome pateikti naujus požiūrius, dalintis savo mintimis, inspiruotomis vieno ar kito kūrinio. O juk būtent tai ir įdomiausia daugeliui – ne siužetiniai vingiai, kuriuos skaitant yra maloniausia aptikti patiems, ne stiliaus aptarimai, skambantys it filologų rašiniai lietuvių kalbos vadovėliuose – būtent asmeninis santykis, asmeninė patirtis skatina ieškoti naujų atradimų patiems; būtent ta patirtis vėliau skatina dalintis toliau, klausti aplinkinių, ką rado jie, o gal tiesiog patylėti apie vieną ar kitą kūrinį, žinant kad yra kažkoks paslaptingas saitas, amžiams sujungiantis du žmones atrastomis mintimis.
O labiausiai, matyt, stinga bendrų koncepcijų, stinga to, ką teigtų vienas ar kitas kultūros leidinys. Norėtųsi, kad imant leidinį į rankas apimtų panašus jausmas kaip tiesiant ranką prie knygos – žinotum, kokias vertybes ir idėjas jis propaguoja, žinotum, kad, nors ir sudarytas iš daugybės mažų istorijų, jis jomis stengiasi perteikti vieną idėją, vieną santykį su gyvenimu. Tačiau dažnai atsitinka priešingai: skaitant žurnalą imi pastebėti ne faktinius kelių straipsnių prieštaravimus, o esmines, ideologines priešpriešas.
Šiuo komentaru nenoriu piktintis, greičiau pasidžiaugti, kad vis dėlto ima rastis dalijimosi ir inspiracijų tradicija, džiaugtis, kad atsiranda leidinių, teigiančių būtent jam vienam artimas idėjas. Norėtųsi, kad pozityvių pokyčių būtų daugiau, kad jie būtų greitesni, norėtųsi, kad prieš dvidešimt dvejus metus atsikratę okupacijos šiandien atsikratytume ir teisingo mąstymo, ir vertinimo suvaržymų – kad kultūra ir kartu kultūrinė spauda propaguotų minties laisvę, o ne varžytų savo formomis ir tradicijomis.
“Pašvaistė“, 2012 / Nr.2
Sofijos Melnikaitės tinklaraštis soc.badas
GŽI 