Nėra kito tokio daugiaveidžio žodžio kaip „laisvė“. Dažnai šiuo žodžiu vadiname net tai, kas ne tik neišlaisvina, bet sukausto, paralyžiuoja žmogaus mąstymą. Pranykus, bent jau iš dalies, išorinei cenzūrai, šiuolaikinė žiniasklaida pati tampa pavojingu vidinės mąstymo cenzūros mechanizmu. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad žiniasklaidos vaidmenį mūsų gyvenime sunku pervertinti.

Nors patys žurnalistai apsimestinai kukliai tvirtina, jog jie tėra tarpininkai, kurie perteikia kitų nuomones, jog žiniasklaida tėra mūsų gyvenimo veidrodis, iš tiesų masinės informavimo priemonės šiandien ne tik mums uždeda akinius, paryškinančius vienas detales bei paliekančius anapus regos lauko kitas, tačiau taip pat primeta savo vertinimo standartus ar net daro stiprų psichologinį spaudimą gyventi pagal žurnalistų sukonstruotą gyvenimo būdą.

Lietuvoje žiniasklaidos akiniais vis dar labai pasitikima. Daug labiau nei gilesnes demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mūsų žiniasklaida kokybiškesnė.

Priešingai, mūsų didieji dienraščiai didžiąja dalimi primityvūs ir bulvariniai, daugumai žurnalistų kalbos apie jų pilietinę atsakomybę kelia juoką. Beribis pasitikėjimas žiniasklaidos pateikiamu pasaulėvaizdžiu atveria dideles manipuliacijos galimybes.

Formaliai tvirtinama, kad žiniasklaida mūsų valstybėje siekia būti „teisinga, tiksli ir nešališka“ (Visuomenės informavimo įstatymas). Deja, realiai žiniasklaida yra tapusi verslu, kur daugiausia rūpinamasi pelnu, o ne žmonių teise gauti informaciją. Dėl didesnio pelno neretai aukojama sąžinė, pilietinė atsakomybė.

Riba tarp objektyvios informacijos, nuomonių ar net paslėptos reklamos yra pavojingai nusitrynusi. Vieša paslaptis, kad ne viena visuomenės informavimo priemonė pastaraisiais metais mutavo į prasčiausią propagandos ruporą.

Lietuviška žiniasklaida yra susikūrusi savą „idealaus informacijos vartotojo“ sampratą, į kurią orientuojasi. „Idealus vartotojas“ – tai žmogus, paniręs į trumpalaikių malonumų srautą, nuolat trokštantis naujų, stiprių potyrių, nesaistomas vertybinių įsipareigojimų bei nesunkiai galintis keisti savo skonį ar įsitikinimus atsižvelgdamas į žiniasklaidos skelbiamos reklamos įtaką.

Nors žurnalistai įtikinėja, kad jie paprasčiausiai bando tenkinti žmonių lūkesčius, labai svarbu įsisąmoninti, kad žiniasklaida pati visomis išgalėmis kuria „idealų vartotoją“, kurio poreikiai užtikrina jos komercinę sėkmę.

Tokiam žmogui iš tiesų nebereikalinga sąžininga ir įvairiapusė informacija, jam daug jaukiau žiniasklaidos nugrimuotame pasaulyje, kuriame galima maitintis kitų sugromuliuotais produktais.

Mano įsitikinimu, apie visa tai per mažai kalbama, diskutuojama.  Didelė dalis žurnalistų iškreiptai suvokia profesinį solidarumą. Pastarasis nereiškia abejingumo, kai žiniasklaida virsta purvasklaida.

Prešingai, tikras solidarumas reikalauja ginti žiniasklaidos prestižą, drąsiai kritikuojant piktnaudžiavimus ir savo elgesiu liudijant, jog gali būti ir kitokia – sąžininga ir žmonių teise žinoti tiesą – besirūpinanti žiniasklaida.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“