Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

LRT

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.

[Atnaujinimas:] Ką konkrečiai turiu galvoje? Pavyzdžiu gali pasitarnauti šis reportažas. Štai kas kliūva:

  • „Aiškėja, kad protestuoja, galima sakyti, profesionalai.“ – Profesionalė yra ta, kas už veiklą gauna atlyginimą. Kokie yra įrodymai, kad taip yra šių protestuotojų atveju? Iš ko tai aiškėja? Man tai aiškėja, kad esą galimai, analitikių teigimu, tyčia kurstomas priešiškumas, neturint įrodymų.
  • „Feisbuke galima rasti nuotrauką, kurioje matyti, kaip Lina ir Isandrijus paryčiais girti ir apsinuoginę surengė vadinamąjį antiperformansą“ – kas šios žmogos? Kaip susijusios su protestu? Kiek žinau, čia buvo jų, o ne viso judėjimo iniciatyva.
  • „„Savaitės“ šaltinių duomenimis, kai kurie šios protesto akcijos organizatoriai buvo apmokyti vienoje užsienio valstybėje kaip elgtis“ – kokioje valstybėje? Bent tiek juk būtų galima pasakyti. Be to, kuo blogai tai, kad kažkas mokosi, kaip pasinaudoti demokratinėmis teisėmis ir nepažeisti įstatymų?
  • „Prie vyriausybės palapinių miestelio – sutapimas ar ne – bet galima išvysti ne vieną radikalą, nepatenkintą Lietuvos naryste ES ir NATO“ – skaičiau judėjimo atsišaukimą, kur akivaizdžiai atsiribojama nuo tokių ir pranešama, kad jie nelaukiami. Ar yra įrodymų, kad praktikoje elgiamasi kitaip, nei deklaruojama atsišaukime?

[atnaujinimo pabaiga]

Panaši istorija buvo Delfi su istorija „plinta paslaptingas leidinys“, nepasistengus (manau, tyčia) pasiaiškinti, kas jį leidžia. Tai mažina pasitikėjimą pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis, skatina ieškoti alternatyvų. Taip kuriasi informacijos burbulai, kuriems socialiniai tinklai sudaro itin palankias sąlygas. Nustojusi pasitikėti LRT, galėčiau kaip vartotoja informavimo darbą patikėti kokiai nors Twitterio paskyrai.

[Atnaujinimas: pamėginau susisiekti su J.Lapėniene ir paprašyti jos pateikti savo versiją, bet jokio atsakymo negavau.]

Žinoma, ne tik Lietuvoje nyksta kanalai, per kuriuos gautume bendrą, nuomones peržengiantį žinių bagažą. Neseniai į viešumą iškilo istorija, kai Washington Post prorusiškais paskelbė pagal nežinia kokius kriterijus anoniminės grupės sudarytą sąrašą. Štai čia yra bandymas pasiaiškinti, kas ta grupė, kuri savo sąjungininkėmis paskelbė niekada su ja nebendradarbiavusias organizacijas. Čia yra dar vienas komentaras apie tokiuose pasirinkimuose slypinčius pavojus. Po rinkimų JAV daug diskutuojama apie informacijos burbulus ir netikras naujienas. Akivaizdu, kad kalbame apie daug daugiau nei individualų pasirinkimą, kur pasiskaityti apie aktualijas. Informacijos burbulai gali paveikti rinkimų ir referendumų rezultatus, o tai savo ruožtu – prekybą, gynybą ir užsienio politiką. Nėra geresnės dovanos Rusijos propagandai nei žinia, kad propagandinių informacijos šaltinių sąrašas yra nepatikimas.

Tiesa, kad kai kurie kairieji portalai iš The Intercept ir Rolling Stone kritikuojamo juodojo sąrašo išties įsileido prorusiškų žinučių. Neseniai viena žurnalistė iš Pietų Azijos pasidalijo savo straipsniu portale Truthdig. Pasklaidžiusi iki tol negirdėtą portalą, radau buvusio JAV kariškio pamintijimus, kad Rusijos baimes galima suprasti, esą juk NATO taip agresyviai plėtėsi, apimdama Baltijos šalis. Kad šalys pačios šį bei tą sprendžia – apie tai nepagalvota. Bet tekstas bent jau pažymėtas kaip nuomonė.

Juodajame sąraše greta kitos valstybės remiamos propagandos ar jos įkvėptų tinklaraščių atsiranda portalai, kurie tarp kalno tekstų apie socialinę politiką įsileidžia vieną kitą va tokį pamąstymą, aiškiai pažymėtą kaip nuomonę, o šalia – ir tiesiog JAV užsienio politikai kritiški šaltiniai. Vadinasi, čia tiesiog publikai gąsdinti skirtas makartistinis sąrašas, o ne patikimas informacijos šaltinis apie propagandą.

Klaidų pasitaiko ir pasitaikys. Nesusivokto šališkumo taip pat. Kalba ne apie tai. Net jei tam tikro šaltinio didžioji dalis informacijos patikima, šaukštas deguto gali priversti pasitikėjimą tuo šaltiniu reikšmingai susvyruoti. Taip nutikus, gali pradėti kurtis paralelinės visatos. Nepasitikint pagrindinio informacijos kanalo šalyje nešališkumu, polinkis naujienas skaityti alternatyviuose šaltiniuose stiprės. Politikos sluoksniuose gali sustiprėti ir noras duoti interviu ar turimą reikšmingą informaciją suteikti tiems alternatyviems, o ne pagrindiniams kanalams. Būdingai rezignacijai, esą žiniasklaida šališkai atsirenka, ką nugramzdinti, ir pila pamazgas, bus lengviau rasti argumentų. Kitoje FB diskusijoje skaičiau pasisakymą, kad, nepaisant žiniasklaidos nepalankumo. T.Tomiliną visgi išrinko į Seimą, o R.Sadausko – ne.

Kaip jau rašiau anksčiau, laidos „Savaitė“ sprendimas netikrinti panosėje esančios informacijos tam, kad paslaptingiau skambėtų, – labai neatsakingas. Tikėtina, kad jis paskatins daugiau pilietinės visuomenės judėjimų neduoti interviu, nebendrauti su pagrindinėmis žiniasklaidos priemonėmis betarpiškai. Aplinkosaugos aktyvistas, The Guardian skiltininkas George Monbiot visuomeniniams judėjimams pataria su žiniasklaida bendrauti laikantis štai tokio požiūrio:

While their editors and proprietors may be total bastards, a lot of journalists are not bad people, just weak and cowardly.

Be friendly towards them, whoever they are. Bite your lip. Don’t put their backs up even if you hate the bastards.

Tokias instrukcijas skaityti gali būti skaudu, bet kadangi turiu pažinčių visuomeniniuose judėjimuose, negaliu jų kaltinti, kad taip galvoja. Pavasarį teko nemažai vertėjauti užsienio žiniasklaidai ir pastebėjau, jog, norint ką nors įtikinti bendrauti su žiniasklaida, reikia patikinti, kad pokalbis skirtas ne Delfi (kelis kartus būtent taip ir klausė) ir apskritai ne Lietuvos žiniasklaidai. Buvo įdomu ir liūdna sekti blogųjų žiniasklaidos praktikų pėdomis. Mačiau žalą, padarytą blogųjų praktikų, ir tai labai trukdė dirbti.

Dar kartą: blogiausia, kas gali mums nutikti, tai visiškas viešosios erdvės, kuria daugmaž būtų galima pasitikėti, sunykimas. Kokybiška žurnalistika yra brangi. Jau dabar pagrindinės žiniasklaidos priemonės bet kurioje šalyje sunkiai išsilaiko, o bandymai grąžinti prenumeratos mokesčius nelabai pasiteisina. Visada atsiras tinklaraščių, kurie aktualijas skelbs nemokamai, o propagandinės nuomonės skiltys bus parašytos entuziastingai ir karštai. Tarp jų įsitrins ir netikrų naujienų, jos bus nemokamos, skambios, palankios vienai ar kitai pusei. Smukus pasitikėjimui formaliai neutraliomis žiniasklaidos priemonėmis, propagandiniai kanalai tik sustiprės. Tada nebesusikalbėsime su kaimynu ar giminaite ir, kad nesugadintume santykių, nukreipsime pokalbį į keksiukus arba katinus. Ilgainiui išvis nustosime diskutuoti apie politiką.

Mano mėgstamas žiniasklaidos tyrimų centras NiemanLab paskelbė tokią optimistinę prognozę, kad netikros naujienos kitąmet išnyks. Optimizmo pagrindas – žinia, kad JAV po rinkimų laikraščių pardavimai išaugo. Išaugo tikros, patikrintų faktų žurnalistikos, o ne durnalistikos, kurią vartojant durnėjama, ilgesys. Vargas mums, jei, apėmus tokiam jausmui, neberasime, ką nusipirkti/ įsijungti.

Tekstas perpublikuotas iš Daivos Repečkaitės tinklaraščio autorei leidus. Daiva Repečkaitė yra nepriklausoma žurnalistė, politologė. 2011 m. dėstė atminties politiką, 2012 m. – socialinių teorijų įvadą VU TSPMI.  2014 m.  dirbo VDU Azijos studijų centre, taip pat – kaip laisvai samdoma konsultantė, 2016 m. dėstė VU žurnalistikos studentams šiuolaikinę užsienio žurnalistiką. Dalyvauja visuomenės švietimo iniciatyvos Laisvojo universiteto (LUNI) veikloje. Savo tekstuose bendriniu atveju, kai subjektų lytis nėra žinoma arba yra nesvarbi, vartoja moteriškąją giminę, plačiau apie autorės kalbos politiką galima paskaityti čia.

R. Trumpytė: Ar tikrai „viskas gerai su tuo n*“?

„Vartokime žodį negras nekrūpčiodami“, rašoma Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“, kurį man pasiūlė paskaityti viena LRT radijo laidos vedėja. Jos vedamoje laidoje šią vasarą skambėjo žodžiai „juodoji rasė“ ir „negrai“, kas, laidos kūrėjos nuomone, neturi jokios žeminančios potekstės.

Kad galėčiau tuo įsitikinti, prie laiško pridėjo ir porą nuorodų. Viena – į mokslininkams skirtą portalą, kuriame publikuotas tekstas „Negras ar juodaodis?“. Čia randu apie tuziną išrašų iš įvairiausių enciklopedijų bei sužinau, kad, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje antropologu ir etnografu dirbęs N. Čeboksarovas „negrus“ skirsto į porases, o „Sudano negrus“ vadina „tikraisiais negrais“. Viena po kitos pateikiamos citatos iš XIX a. – XXI a. žodynų bei galiausiai reziumuojama, kad lietuviai, matyt, yra kamuojami fobijų, nes žodis „negras“ menkinančio atspalvio neturi.

Žurnalistė, tvirtinanti, kad „negras“ visiškai nemenkina juodaodžių žmonių, atsiunčia man ir kitą šaltinį – Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) nutartį (bylos Nr. 2K-91/ 2010).

Skaityti toliau “R. Trumpytė: Ar tikrai „viskas gerai su tuo n*“?”

Teisininkė L.Meškauskaitė: Politinės reklamos laidų žurnalistai vesti negali

Žiniasklaidos teisės srityje besispecializuojanti teisininkė Liudvika Meškauskaitė kritiškai vertina tai, kad politinės reklamos laidas per nacionalinį transliuotoją veda LTV naujienų tarnybos žurnalistė Nemira Pumprickaitė.

Jos vertinimu, tai yra akivaizdus žurnalistinės etikos pažeidimas.

“Net yra įstatyme toks draudimas, kad žinių vedėjai negalėtų dalyvauti reklamose, nes jų įtaigumas yra didesnis, mano galva, tai yra negerai, labai negerai, kada žinių vedėjas, kuris asocijuojasi su objektyvia informacija, taip pat ir dalyvauja reklamoje”, – BNS sakė L.Meškauskaitė.

Teisininkė pažymi, jog LRT televizijos rinkimų reklamos laida, kurioje dalyvaujančios partijos turi susimokėti, gali klaidinti žiūrovus, nes jie gali praleisti informaciją apie tai, kad laida – perkama.

“Žmogus gali įsijungti televizorių nebūtinai laidos pradžioje, jis nebūtai gali pamatyti tą užrašą ir, žinoma, jis gali suklysti, gali pagalvoti, kad tai yra paprasčiausia objektyvi informacija”, – aiškino ji.

Pasak L.Meškauskaitės, iš pirmo žvilgsnio žiūrovas gali nepajusti skirtumo tarp užsakomosios ir neužsakomosios informacijos, pastaroji formuojama ne tik pareiškimais eteryje, bet ir pasirenkant oponentus, temas.

“Kada yra nupirktas laikas, kada yra politinė reklama, tada reklamos užsakovas gali pasirinkti ir oponentą, temą – jis gali formuoti tos informacijos turinį. Ir, žinoma, tokia informacija nėra objektyvi”, – aiškino L.Meškauskaitė.

Ji sakė apskritai pasigendanti detalesnio politinės reklamos teisinio reglamentavimo įstatymo lygiu. Teisininkė taip pat svarstė, kad geriausia būtų, jog visuomeninis transliuotojas būtų visiškai išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų ir iš viso negalėtų skelbti reklamos.

“Lietuvoje didelė pinigų masė yra paskirstoma užsakomajai informacijai, kuri yra platinama per komercinius kanalus, netgi valstybės institucijos užsako informaciją kituose televizijos kanaluose ir kitose informacijos priemonėse, tuo metu visuomeniniam transliuotojui yra skiriamas nepakankamas finansavimas. Iš to kyla problema, kurią, aš manau, turėtų spręsti valstybės lygmeniu būtent Seimas priimdamas įstatymą, kuriuo būtų ne tik atskirta, kad visuomeninis negalėtų skelbti reklamos, taip pat ir politinės, bet iš kitos pusės visuomeniniam transliuotojui turi būti skiriamas tinkamas finansavimas”, – aiškino L.Meškauskaitė.

Prieš kurį laiką daugelis Lietuvos partijų gavo komercinį LRT televizijos pasiūlymą už tam tikrą mokestį sudalyvauti diskusijų laidoje.

“Tai – diskusijų laidos, kuriose politinių partijų atstovai, nepriklausomi kandidatai diskutuodami visuomenei aktualiomis temomis ir klausimais galės išdėstyti savo programas, rinkimų nuostatas”, – rašoma LRT TV Reklamos skyriaus partijoms pateiktame pasiūlyme.

Jame taip pat įspėjama, kad tiesioginėje laidoje galės dalyvauti ne daugiau kaip trys vienos partijos atstovai.

“Vieno asmens dalyvavimo diskusijų laidoje kaina – 21 780 litų (PVM įskaičiuotas)”, – teigiama rašte.

BNS jau rašė, kad per LTR televizija transliuojama laida “Rinkimai 2012” užkliuvo ir LRT tarybos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Kitą savaitę taryba posėdyje svartys, kaip nacionalinis transliuotojas nušviečia Seimo rinkimų kampaniją.

Pasak D.Radzevičiaus, taryba analizuos, kiek dėmesio televizija skiria politinės reklamos transliacijai, su Vyriausiąja rinkimų komisija (VRK) suderintoms laidoms ir nepriklausomoms laidoms.

“Trečia forma turbūt labiausiai atitinkanti misiją – kai pati LRT gali ir turi inicijuoti ir organizuoti politinių procesų nušvietimą prieš rinkimus. LRT nepriklausomai nuo politinių partijų, VRK ir kitų iš šalies jėgų turi organizuoti tokius debatus”, – sakė jis.

Pati N.Pumprickaitė BNS tvirtino nematanti problemos, kad jai tenka vesti ir informacines, ir reklamines laidas. Klausiama, ar šioje situacijoje ji nemato etikos problemų, N.Pumprickaitė atsakė neigiamai.

“Tai kad manęs dar nieko neklausė, tai nežinau, ką aiškinti”, – paklausta, kaip savo situaciją aiškintų LRT tarybai, BNS sakė žurnalistė.

BNS, 2012 09 11

R.Sakadolskis: Rinkimai, žodžio laisvė ir LRT

Po kelių dienų baigsis rinkimų į Seimą maratonas, o po dviejų savaičių, įvykus antram balsavimo turui, galutinai paaiškės naujoji Lietuvos parlamento sudėtis.

Ateinantį antradienį (spalio 14 d.) į eilinį posėdį susirinks Lietuvos radijo ir televizijos taryba. Jos nariai tikriausiai aptarinės šio sekmadienio balsavimo rezultatus, spėlios, kam bus patikėtas valstybės vairas.

Neaišku, kiek posėdyje bus skirta laiko aptarti vieną nebaigtą Tarybos reikalą, kuris gali būti labiau susijęs su rinkimais, negu iš pirmo žvilgsnio atrodytų – tebesitęsiančias LRT derybas su LTV2 laidos „Sankirtos“ vedėju Dariumi Kuoliu.

Darius Kuolys ir jo „Sankirtos“

Verta prisiminti, kaip visuomeninio transliuotojo eteryje atsirado D. Kuolio vedamos „Sankirtos“. Pernai tuometinė LRT administracija pasiūlė jam vesti tiesioginę laidą LTV2 kanale, koncepciją patvirtino LRT taryba. Nors laida pradėta rodyti sezono viduryje, „Sankirtos“ surado auditoriją, per kelis mėnesius tapo tarp populiariausių LTV2 laidų.

Nemaža dalimi tai lėmė ir laidos vedėjas: lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo bendradarbis, kelių knygų autorius, pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir kultūros ministras (ir pats jauniausias pirmojoje Vyriausybėje), buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius, aktyvus organizacijos „Santara-Šviesa“ narys, artimai bendravęs su jos įkūrėju Vytautu Kavoliu, vienas iš visuomeninio judėjimo „Piliečių santalka“ steigėjų.

Sėkmę užtikrino ir platus „Sankirtų“ temų spektras – nuo švietimo ir kultūros politikos iki politinės kultūros ir pasitikėjimo valstybės institucijomis klausimų. Laidose dalyvavo politinio, visuomeninio gyvenimo, mokslo, švietimo, menų atstovai. Be abejo, lėmė ir tiesioginio eterio žavesys, ir neįprasta pusvalandžio trukmė, verčianti pašnekovus glaustai dėstyti mintis.

Kai kurios „Sankirtos“ buvo labiau analitinės, kitos daugiau poleminės, ypač kai aptarinėtos  Lietuvos aktualijos. D. Kuolys nevengė aštrių klausimų, nevengė išsakyti ir savo nuomonę. Kai kurie remiami prie sienos politiniai veikėjai, mėgstantys pateikti aptakius, „lakuotus“ atsakymus, neslėpė nepasitenkinimo užduodamais nepatogiais klausimais ir jų autoriumi D. Kuoliu.

Vieniems žiūrovams vedėjo laikysena patiko, kitiems – ne, tačiau „Sankirtose“ keliami valstybei bei pilietinei bendruomenei svarbūs reikalai traukė žiūrovą, vertė jį susimąstyti – o tai ir užtikrino laidos pasisekimą ir visuomeninio transliuotojo misijos vykdymą.

Dariaus Kuolio „linčas“

Padėtis ūmai pasikeitė, LRT tarybai patvirtinus ilgametį LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėją, žurnalistą Audrių Siaurusevičių LRT generaliniu direktoriumi. Pačiame pirmame LRT tarybos posėdyje naujasis generalinis direktorius surengė D. Kuoliui teismą „už akių“. A. Siaurusevičiaus prašymu, posėdis paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš patalpų, o D. Kuoliui – jam net nedalyvaujant – pateikti priekaištai esą jis įžeidęs LTV žurnalistą, nes kritikavęs jo parengtą reportažą, daręs spaudimą savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“. A. Siaurusevičius pakeltu balsu tikino eisiąs ginti LRT žurnalistą.

Tarybos nariams buvo pateiktas radijo laidos ištraukos įrašas, tačiau kadangi joje nebuvo paminėtas žurnalisto vardas ar pavardė, įžeistojo ir spaudimą patyrusio žurnalisto tapatybę teko atskleisti pačiam A. Siaurusevičiui. Paaiškėjus, jog kaltinimai mesti net nebandžius išsiaiškinti su laidos vedėju D. Kuoliu, o Tarybos nariams pademonstruotas televizijos reportažo įrašas buvo ne tas, apie kurį kalbėta radijo laidoje, A. Siaurusevičius tiesiog pareiškė, kad jeigu šis reportažas netinka, tegul susiranda kitą.

Tapo akivaizdu, jog tai, kas vyko už uždarų durų š. m. gegužės mėnesį mokesčių mokėtojų išlaikomoje LRT, neturėjo nieko bendro su neįvardytu žurnalistu, spaudimu ar tikrove. Tai buvo linčas, kurio baigtis buvo nesunkiai nuspėjama ir paaiškėjo artimu laiku.

Po savaitės LRT administracija pranešė, jog D. Kuolio sutartis vesti laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus atnaujinta. Tačiau tuo pačiu metu paaiškėjus, jog baigėsi ir D. Kuolio televizijos laidos „Sankirtos“ sezonas, pasigirdo protestų, jog jis šalinamas iš visuomeninio transliuotojo eterio.

LRT administracijos argumentai ir tikrovė

LRT administracija primygtinai ir viešai tikino, jog nieko panašaus neįvyko, baigėsi sezonas, ir nieko daugiau. Nebuvo jokio pagrindo nei Tarybos nariams, nei „Sankirtų“ žiūrovams manyti, jog televizijos laidos rudenį nebus.

Tai dar labiau sutvirtino LTV2 vadovas Martynas Kėvišas, į kurį D. Kuolys kreipėsi, klausdamas, ar reikės dalyvauti konkurse artėjančiam sezonui. Jis sulaukė patvirtinimo, jog tokiai populiariai laidai konkurse dalyvauti nereikia.

Tačiau tikrovė buvo kita. Ji atsiskleidė besibaigiant vasarai, kada – vėlgi už uždarų durų – pradėtas svarstyti LTV2 tinklelis.  LRT generalinis direktorius paaiškino Tarybai, jog „Sankirtų“ nebus, nes laida nėra kultūrinė, o LTV2 yra būtent kultūros kanalas. Taryboje kilo diskusija apie tai, kas yra kultūra. Taip pat pastebėta, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės, kad tai gali būti nesuprasta – kas tiko praėjusiam sezonui, netinka būsimam.

LRT taryba rugpjūčio mėnesį posėdyje įpareigojo administraciją tartis su D. Kuoliu dėl jo laidos „Sankirtos“ LTV2 eteryje ir apie rezultatus informuoti kitame posėdyje.

Savotiški LRT derybų metodai

Tarybai susirinkus rugsėjo 16 d. paaiškėjo neįprasti LRT administracijos derybų metodai. Pasirodo, pokalbiai vyko neakivaizdžiai – apsikeista tik registruotais ir elektroniniais laiškais; niekada nesusitikta pokalbiui apie galimybes bei sąlygas laidą tęsti LTV2 kanale. Asmenys, tiesiogiai atsakingi už derybas, Tarybos posėdyje nedalyvavo, o rūškanas LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius neslėpė nepasitenkinimo, jog D. Kuolys tiesiogiai bendrauja su LRT tarybos nariais.

Iš tiesų, LRT tarybos nariai prieš posėdį gavo susirašinėjimo su LRT administracija kopijas, kurios vertos ir visuomenės dėmesio.  (Šio rašinio pabaigoje skelbiamos nuorodos į medžiagą, su kuria kviečiu susipažinti.) Beje, posėdyje taip ir liko neaptarti susirašinėjime keliami klausimai apie kultūros koncepciją ir apie tai, kad iš anksto niekur neskelbta apie nelauktai susiaurėjusią kultūros sampratą LRT. Taip pat tylomis praėjo aiškėjanti LRT administracijos laikysena nevesti derybų su D. Kuoliu.

Vis dėlto LRT taryba dar kartą įpareigojo administraciją toliau tęsti derybas ir informuoti artimiausiame posėdyje, kuris ir įvyks ateinantį antradienį. Tik šį kartą LRT administracija jau nesivargino net formaliai vesti „derybų“. Iki šio rašinio parengimo nebūta jokio kontakto dėl laidos „Sankirtos“ su jos autoriumi D. Kuoliu.

Galima paklausti: kodėl derybos su vienos populiariausių LTV2 kanalo praėjusio sezono laidų autoriumi tęsiasi ilgiau negu oficialioji 2008 metų rinkimų į Seimą kampanija?

Kas slypi už LRT „nederybų“?

Šių eilučių autoriaus nuomone, LRT administracijos derybos negalėjo vykti ir tikriausiai nevyks su D. Kuoliu bent jau iki rinkimų pabaigos. Mano nuomone, jog visų čia aprašytų veiksmų – nuo pat gegužės mėnesio, kai D. Kuolys buvo pašalintas iš radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ iki „nederybų“ dėl jo laidos „Sankirtos“ – tikslas buvo vienas: nutildyti šio žmogaus balsą per visuomeninio transliuotojo eterį.

Esu įsitikinęs, jog absurdiškų kaltinimų apie kolegos žurnalisto šmeižtą tikslas buvo sukurti priežastį šalinti D. Kuolį iš LRT eterio. Jeigu tai būtų buvęs paprastas sprendimas keisti vedėjus, jis galėjo būti įgyvendintas be šių kaltinimų. Betgi naujasis vadovas ir jo bendražygiai negalėjo ar nenorėjo rizikuoti, kadangi  tokio sprendimo gali nesuprasti visuomenė; todėl reikėjo sukurti skandalą, kas ir buvo padaryta, tiesa, skubotai ir nelabai profesionaliai.

Daugiau laiko buvo sugalvoti, kaip neleisti į eterį televizijos laidos „Sankirtos“. Vasarą D. Kuolys buvo užtikrintas, jog nereikia dalyvauti konkurse, todėl nedalyvavo ir pirmojo kanalo konkurse. Artėjant rudeniui, kai jau buvo per vėlu konkursuose dalyvauti, prabilta apie tai, kad LRT turinti siauresnę nei praėjusį sezoną kultūros sampratą. Taryba tada nurodė administracijai derėtis, ką ji ir „darys“, kol Tarybos nariai nepavargs ir jų dėmesys nenukryps kitur. Nuovargio žymių jau matyti kai kurių Tarybos narių pasisakymuose.

D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. Daugelis jų buvo skirti tiems, kas valdo valstybę. Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.

Įtariu, jog būtent valdžioje ir slypi priežastis, kodėl naujasis LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius iš karto ėmėsi žingsnių šalinti D. Kuolį, o LRT taryba dažniausiai savo neveiklumu juos tvirtino arba bent jau nesipriešino. Įtariu, jog buvo priimtas sprendimas prieš rinkimus nutildyti D. Kuolio balsą, kad savo nepatogiais klausimais „nemaišytų“ rinkimų kampanijai.

Galimos pamokos

A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.

LRT privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų.

Tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant ir pirmiausia ji turėtų ištirti būtent D. Kuolio pašalinimo iš LRT eterio klausimą. Tada gal visa ši nemaloni, žodžio laisvės nepuošianti istorija bent bus atnešusi naudos visuomenei.

*Autorius tuo metu buvo LRT tarybos narys.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt 

A.Račas: L.Donskis prieš pusšimtį LRT žurnalistų: kas meluoja?

Pamenate daugiau nei pusšimčio LRT žurnalistų ir darbuotojų laišką, kuriame jie pareiškė, kad LRT cenzūros nėra ir niekada nebuvo.

Tada šis pareiškimas atrodė labai įtikinamai – juk negalėjai net pagalvoti, kad daugiau nei 50 visuomeninio transliuotojo žurnalistų, išlaikomų iš visų mūsų kišenės sutartinai meluoja.

Tačiau lygiai taip pat sunku patikėti, kad meluoja vienas iškiliausių Lietuvos filosofų Leonidas Donskis, kuris viešai teigia, jog cenzūra LRT buvo ir kad jis asmeniškai yra ją patyręs. Cituoju:

„Kartoju, aš pats buvau cenzūruojamas ir mano laidoms buvo mėginta daryti įtaką – netiesiogiai, bet per spaudimą ir įtikinėjimą, kas turi ir kas neturi dalyvauti laidose „Be pykčio“.

Aiškiau pasakyti turbūt nelabai ir galima.

Klausimas labai paprastas – kas meluoja: daugiau nei pusšimtis LRT žurnalistų ar L.Donskis?

Tiesa, gali būti, kad aukščiau minėtą pareiškimą pasirašę žurnalistai tiesiog nieko nežino apie LRT K.Petrauskio laikais egzistavusią cenzūrą ir kad ji pasibaigė, kai tik visuomeniniam transliuotojui pradėjo vadovauti Audrius Siaurusevičius, kuriam pats L.Donskis sakosi jokių priekaištų neturįs.

Jis tik stebisi LRT vadovybės veiksmais atleidžiant Darių Kuolį:

„Tik nusivylimas ir kartėlis gali apimti dėl neoraus ir proto argumentais nepaaiškinamo LRT vadovybės žingsnio atleidžiant Darių Kuolių ir atkakliai slepiant tikrąsias šito atleidimo priežastis. Skubiai sufabrikuota istorija apie tariamą jauno žurnalisto įžeidimą, pasakojant ją vos ne su ašaromis akyse, skirta lengvatikiams ir dar lydima agresyvaus melo – pirma, jokio konkretaus žurnalisto Kuolys neužsipuolė; antra, žurnalistų netakto ir jų kalbų bei veiksmų prasilenkimo su tikrove Lietuvoje kasdien yra tiek, kad dėl tokių priežasčių niekas tikrai neatleistų iš LRT nei žurnalisto, nei nežurnalisto, o ypač tokio formato ir lygio žmonių kaip Darius Kuolys – ir dar uždarame posėdyje.“

Prisipažinsiu, nieko nebesuprantu. Juk D.Kuolys buvo atleistas, berods jau vadovaujant A.Siaurusevičiui…

Gal gerbiamas Leonidas kažką painioja? O gal cenzūra LRT buvo ir tebėra?

Taip norėtųsi, kad kas nors imtų ir paaiškintų viską: L.Donskis, pavyzdžiui, galėtų aiškiai įvardyti, kas jį cenzūravo, K.Petrauskis galėtų paneigti LRT egzistavus cenzūrą ir paduoti L.Donskį į teismą už šmeižtą, o A.Siaurusevičius galėtų paneigti, kad LRT kas nors fabrikavo kokias nors istorijas ir agresyviai melavo.

Gal tada pagaliau pasibaigtų tie visi rypavimai dėl, cituojant L.Donskį, “tokio lygio ir tokio formato žmogaus” atleidimo, o kartu ir visi neaiškumai dėl to, kas iš tikrųjų vyksta visuomeniniame transliuotojuje.

www.racas.lt

Šis tekstas publikuotas 2008 m. http://www.gzi.lt

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑