M.Nastaravičius: Vienas plius vienas nėra dešimt

Neseniai teko bendrauti su abituriente, svarstančia, kokią profesiją pasirinkti. „Negalvoji apie žurnalistiką?“, – paklausiau jos, prieš tai išgirdęs abejonę dėl filologijos studijų – Miglė tvirtina „gerai rašanti“, tačiau norinti „po mokslų pragyventi“.

Negaliu teigti, kad moksleivės atsakymas mane nustebino. Negaliu sakyti, kad tokią nuomonę išgirdau pirmą kartą. O Miglė tąkart kirto tiesiai: „Visi žurnalistai – parsidavę“. Ir suskubo dar kartą pridurti: „Visi!“

Paklausiau, kodėl ji taip galvoja, iš kur tokia „visus“ sulyginanti ir apibendrinanti nuomonė? Miglė apie tai sako girdėjusi iš mokytojų, iš tėvų. Be to, ji teigė ir pati matanti, kas „vyksta televizijose“. Apsidžiaugiau, kad jauna mergina turi tokį kritišką požiūrį – sąmoningų skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų labai reikia. Tačiau jos kritiškumas susijęs ne tiek su abejone, su noru pačiai nuspręsti, ką skaityti, kas, jos supratimu, yra tiesa, kiek su nepasitikėjimu tais „visais“. Kaip žmonėmis.

Miglei mėginau paaiškinti, kad „žmonių būna visokių“. Vadinasi, ir žurnalistų – visokių. Puikiai besimokanti, aktyvi moksleivė ir čia turėjo savų argumentų. „Taip, bet žurnalistai kalba tai, ką jiems liepia sakyti. Jie vaidina, kad kažką aiškinasi, tiria, bet man atrodo, jog viskas – dėl reitingų, dėl pinigų“, – rėžė pašnekovė, galvojanti, kad sąžiningų, tiesai ir profesionalaus darbo principams atsidavusių žmonių šioje srityje tėra vienetai. Pasidžiaugiau, kad bent tie vienetai Miglės galvoje sukasi. Vienas plius vienas – jau keli. Bent tiek.

Negaliu teigti, kad su Migle nesiginčyčiau. Ypač – studijų metais, kai mano rašiklis buvo sklidinas idealizmo. Prieš dešimtį metų atrodė, kad „tikras žurnalistas“ geba pasipriešinti bet kokiam spaudimui – pašnekovo, darbdavio, reklamdavio. Atrodė, kad tokių žmonių redakcijose užtenka. Vis pamatydavau straipsnį, oponuojantį bendrai laikraščio nuomonei ir nuotaikai. Vis išvysdavau televizijos laidą, kurioje buvo kalbinami jos savininką kritikuojantys visuomenininkai. Vis pasigarsindavau radiją, kai laidų vedėjai be išankstinio žinojimo ir pagiežos aiškindavosi, „kas dėl visko yra kaltas“. Užvertęs puslapį, išjungęs televizorių ar radiją jausdavau pagarbą ir konkretiems žmonėms, ir šiai profesijai. Vienas plius vienas tuomet atrodė kaip dešimt.

Nusivyliau? Turbūt. Labiausiai pačiu savimi. Nes mano galvoje, kitaip ne Miglės, sukosi skaidresni debesys. Kartodavau sau tokius žodžius kaip „visuomenės interesas“, „etika“, „principai“, „nepriklausomumas“, „pagarba“. Ir vis rasdavau žmonių, virš kurių galvų šiuos debesis „pakabindavau“. Dabar šie žmonės – nebe žurnalistikoje. Versle, politikoje. Kitur. O kas aplink? Aplink – savimi labai pasitikintys, dažnai jokio išsilavinimo (be žurnalistikos studijų) neturintys  žurnalistai, norintys tiesiog „pragyventi“. Kompromisai tiek su žurnalistikos principais, tiek su savo pačių vertybėmis – kasdienybė. „Aš galiu būti toks, koks esu reikalingas. Aš galiu prisitaikyti, galiu apsimesti, galiu tarnauti. Aš galiu rašyti taip, kaip reikia“. Štai tokie ir debesys.

Sakysite, kad dramatizuoju. Žinoma, kad dramatizuoju. Aplink – visokių. Ir puikių profesionalų, išeinančių iš darbo, jeigu jiems „kažkas kažką“ liepia. Ir visada drąsi „jaunoji karta“, kurioje vis dar pasitiko žmonių, nebijančių redaktoriaus paklausti klausimo „kodėl turėčiau?“. Ir „seni vilkai“, kurių negąsdina jokie „debesys“, jokie „atmosferiniai reiškiniai“. Tačiau šis tas, bent jau mano rašiklyje, pasikeitė. Turbūt tai, kad dabar vienas plius vienas visgi yra ne dešimt, o du.

>>> grįžti į pirmąjį puslapį

M.Nastaravičius: Savireguliacija kapituliacija

Kol Žurnalistų sąjunga užsiima žurnalistų futbolo ar krepšinio turnyrų organizavimu, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškinasi, kuo skiriasi pamfletas nuo feljetono, „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus neleidžia abejoti – jo redaguojamą laikraštį vadinti žiniasklaidos priemone gali tik tas, kuriam žydų tauta – kalta „dėl visko“, homoseksualumas – liga, o nacionalistai – šviesios ateities šaukliai.

Kalbėti apie Vito Tomkaus „žurnalistiką“ – tai parodyti, kad jo rašliavos rūpi. Rašai apie jo kliedesius – pristabdai jo kapituliaciją. Atkreipi dėmesį į jį – leidi jam pasijusti svarbiam. „Kam kišti rankas į š…“, – sako kolega žurnalistas ir šiuo patarimu pasinaudosiu.

Galiausiai, jeigu, pavyzdžiui, vagis vaikšto laisvėje, geriau kalbėti ne apie jį, o apie teisėsaugą. Teisėsaugą, kuri žino, kas yra vagis. Teisėsaugą, kuri mato, kad jis vagia.

Atėjęs į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį, minėtas „žurnalistas“ tiesiog eilinį kartą parodė, kaip veikia žurnalistų savitvarkos institucija. Komisijos nariai, kaip ir šalia jų sėdėjęs Žurnalistų etikos inspektorius, atrodo, patyrė dvi būsenas – baimę ir neviltį.

Baimę – supratę, kad minėtas „žurnalistas“ vos įžengęs į posėdį tapo jo šeimininku, neviltį – leidę jam net papasakoti „gerą anekdotą“, užuot aiškiai suformulavę, kas yra „nesantaikos kurstymas“, kas žurnalistikoje yra „visuma“, „nuotaika“ ir „nuomonė“.

Komisijai nagrinėjant žurnalisto Andriaus Navicko pareiškimą dėl „žurnalisto“ straipsnio „Lietuviais esame mes gimę“, jos nariai tesugebėjo kartoti – „mes jūsų nekaltiname“, „mes tik dirbame savo darbą“. Dar daugiau. „Mes pritariame jums“, – šūkteli vienas komisijos narių, norėdamas nutildyti „žurnalisto“ monologą.

„Kodėl jūs priėmėte skundą, jei jums patiems nekyla klausimų?“, – minėtas „žurnalistas“ pastebėjo tiksliai ir pats įvardino žurnalistų savireguliacijos problemą. Komisija laukia skundų. Jai pačiai klausimų nekyla, ji pati šmeižto, nesantaikos kurstymo, įžeidinėjimų, netolerancijos, pažeminimo žiniasklaidoje nepastebi.

Pastebi? Tuomet kodėl nenagrinėja? Kodėl komisija laukia skundų? Nes, tokiu atveju, mažiau darbo. Žiniasklaidos vartotojų kritiško mąstymo stoka, „susidorojimo“ puslapiuose ar eteryje baimė ir savo teisių nesuvokimas kol kas ir lemia, kad tokie „žurnalistai“ daro, ką nori, o komisija apsiriboja tų „drąsuolių“ skundais.

Tačiau Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad komisija „nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę“. Be to, komisija „prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją“.

Jei komisijos nariai teigia, kad jiems trūksta laiko vykdyti savo funkcijas, posėdžiai organizuojami per retai, priminsiu, kad tas pats įstatymas nurodo, jog „komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą“. Suprask, pagal poreikį ir reglamentas tvirtinamas.

Jeigu komisijos nariai teigia, kad jų darbą riboja finansinės galimybės, kodėl apie tai nekalba garsiai, neatkreipia Vyriausybės dėmesio. Vyriausybės, iš kurios narių lūpų tenka išgirsti norą kovoti netgi su tokiomis iki šiol viešai „nematytomis“ problemomis kaip žiniasklaidos korupcija.

Maža to, viena iš komisijos funkcijų – rūpintis žurnalistų profesinės etikos ugdymu. Kaip tai daroma? Neaišku. Aišku tik tai, kad komisijos interneto svetainėje paskutinis viešas kreipimasis į žiniasklaidą – 2004 metų. Ir mes kalbame tik apie žurnalistų etiką – problemą, iš kurios pūliuoja visos kitos.

Korupcija, verslininkų reketas ir spaudimas užsakinėti reklamą, elementarus auditorijos mulkinimas nepažymint užsakomųjų tekstų ar reportažų, manipuliavimas visuomenės pasitikėjimu grįsta viešumo galia – ar viso to mūsų savitvarkos institucijos nemato? Mato, bet neturi įrankių, kaip su jomis kovoti? Gal tuomet reikėtų kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, gal į Generalinę prokuratūrą? „Bet jos to netiria“, – atsakys komisijos nariai. Tuomet gal vertėtų inicijuoti pakeitimus? Gal vertėtų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkei ir Žurnalistų etikos inspektoriui pasistengti labiau, jei jiems žiniasklaida nuoširdžiai rūpi? Žinote, kokį atsakymą išgirsime? „Bet mūsų reglamentas ir įstatai to neleidžia. Mes lauksime skundų iš piliečių“.

Galiausiai, derėtų konstatuoti, kad jokia žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje neegzistuoja. Į komisiją ar etikos inspektorių dažniausiai kreipiasi nuo žiniasklaidos nukentėję asmenys – įžeisti, apšmeižti, – tačiau tai nėra savireguliacija. „Save prižiūrėti“ turi patys žurnalistai, jie patys turėtų netoleruoti žiniasklaidą diskredituojančių apraiškų, patys analizuoti teigiamus ir neigiamus pavyzdžius. Ir daryti išvadas. Vienos pasienio užkardos vadas pasakojo, kad kovos su kontrabanda rezultatai ėmė jaustis tada, kai iš tarnybos buvo atleisti „kai kurie pasieniečiai“.

Tačiau ne viskas iš karto. Pirmiausia, mažesnis šuolis. Jei savitvarkos institucijos neskaito laikraščių, nieko nežiūri ir neklauso, reikia padėti. Štai kovo 19 dieną minėtas „žurnalistas“, minėtoje „žiniasklaidos priemonėje“ užduoda „retorinių klausimų“ Andriui Navickui. Vienas jų: „AR ŽINAI, KAD lietuvių kalboje nėra termino „gėjus“, kuriuo tu dangstaisi, todėl, būdamas kategoriškai nusistatęs prieš svetimybes, geriausiu atveju galiu tave, apvalus pupuliuk, vadinti „vištgaidžiu“?“.

Ar būtina piliečiui parašyti skundą, kad komisija šiame „klausime“ įžvelgtų pažeminimą, įžeidimą? Ar būtina parašyti skundą ir nurodyti, kurį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsnį minėtas „žurnalistas“ pažeidžia? Net ir savitvarkoje klesti „biurokratinis teroras“, kaip sako filosofas Arvydas Šliogeris, kurio teigimu, Lietuvą valdo „Jonelis iš 305 kabineto“. Dar didesnė bėda, kai tas Jonelis – išsigandęs, neatsakingas ar nesuvokiantis savo darbo reikšmės.

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

Naujienų portalai smerkia negarbingą žiniasklaidą

Stebėdami „Respublikos leidinių grupės“ vykdomą kampaniją prieš naujienų portalą DELFI, matydami, jog portalą siekiama apšmeižti, pasisavinti jo prekės ženklą, klaidinti auditoriją ir nesąžiningai konkuruoti, raginame Žurnalistų sąjungą, Žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei teisėsaugos institucijas įvertinti šiuos veiksmus.

Pažymime, kad kryptingai skleidžiama „Respublikos leidinių grupės“ informacija apie DELFI veiklą ir portalo vadovus prasilenkia su esminiais žurnalistikos principais – sąžiningumu, objektyvumu, etiškumu, atsakomybe ir kt.

Atkreipiame dėmesį, kad „Respublikos leidinių grupė“ DELFI vardą naudoja siekdama išpopuliarinti naują portalą.

Deja, tai ne pirmas kartas, kai „Respublikos leidinių grupė“ valdomas žiniasklaidos priemones paverčia šantažo ar chuliganiškų išpuolių prieš atskirus asmenis ar organizacijas įrankiu.

Atsakingas institucijas raginame neatidėliojant įvertinti, ar „Respublikos leidinių grupės“ veiksmai bei jos portale pateikiama informacija nepažeidžia Visuomenės informavimo, Reklamos, Autorinių teisių, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir kitų įstatymų.

Tikimės, kad „Respublikos leidinių grupės“ savininkai, redaktoriai ir žurnalistai turi savigarbos ir jaučia atsakomybę už skelbiamą informaciją, kviečiame juos konkuruoti etiškais būdais ir informacijos kokybe.

Vienbalsiai sutariame nebecituoti ir spaudos apžvalgose nebenaudoti negarbingų „Respublikos leidinių grupės“ dienraščių informacijos.

Alfa.lt redaktorius Virgis Valentinavičius

Balsas.lt redaktorius Saulius Spurga

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas

Lrt.lt redaktorius Mindaugas Nastaravičius

Vz.lt redaktorius Linas Kmieliauskas

Savo poziciją pareiškimu išdėstė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pasak jos, „žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių“:

Lietuvoje nėra realios žiniasklaidos verslo savireguliacijos, todėl aštrėjanti tarpusavio žiniasklaidos priemonių savininkų kova dėl auditorijos tampa kova be taisyklių ir jokios etikos.

Pastaruoju metu viešoje erdvėje užviręs informacinis karas dėl naujai atisiradusio portalo yra akivaizdus negarbingos žiniasklaidos verslo pavyzdys. Nepaisant svarbių ir aktualių temų paviešinimo „Respublikos“ leidiniuose apie anoniminių komentarų svarbą ir pavojus visuomenei, pastaruoju metu dienraštyje „Respublika“ ir kai kuriuose kituose leidiniuose skelbiami straipsniai bei komentarai apie naujienų portalo http://www.delfi.lt vadovus yra ne kas kita, kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į naujai atsirandantį beveik identiško pavadinimo konkuruojantį naujienų portalą internete.

Tačiau priemonės, kuriomis tai daroma, akivaizdžiai pažeidžia esminius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (priimtas 2005 05 15) principus. Visų pirma, priimant šį kodeksą buvo akcentuojama, kad priimantieji jį nesieja savęs su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingus konkurencijos principus.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina žiniasklaidos priemonių savininkus atsitokėti ir dar kartą sugrįžti prie pamatinių garbingos žurnalistikos ir žiniasklaidos verslo principų. Primename, kad bendrame žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse esame įsipareigoję, kad „viešosios informacijos rengėjai informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke“. Be to, esame susitarę, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas. Maža to, siekdami visuomenės dėmesio, turime konkuruoti idėjomis ir darbais, todėl draudžiama žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį. Tai reiškia, kad nauji leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturėtų ateiti į rinką tapačiais ar labai panašiais pavadinimais taip klaidindami visuomenę. Neseniai panaši istorija nutiko su laikraščio „Lietuvos aidas pavadinimu“, šiuo metu jau problemos kyla ir dėl pavadinimo delfis.

Tačiau šiandieninė konkurencija jau akivaizdžiai peržengė sveiko proto ribas. Etikos kodekse žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai, saugodami savo profesinę garbę ir prestižą, turi gerinti savitvarką visuomenės informavimo srityje. Tai neturėtų likti tik skambiais žodžiais. Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina kolegas žurnalistus nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauti negarbingoje leidėjų konkurencijoje.

Žurnalistų bendruomenė viešai kreipiasi į žiniasklaidos priemonių savininkus ir jų paskirtus vadovus bei ragina baigti negarbingą kovą ir susivienyti į realias leidėjų savitvarkos institucijas. Primename, kad bendrą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą pasirašė ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija. Todėl jos aiški pozicija leistų ne tik išspręsti dabartines problemas, bet ir padėtų ateityje išvengti panašių konfliktų.

Tačiau jei artimiausiu metu negarbinga konkurencija žiniasklaidoje tęsis ir į šią kovą bus įtraukiami žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlys kardinalias bendradarbiavimo su negarbingais leidėjais priemones. Visų pirma, LŽS gali atsisakyti bendro etikos kodekso su leidėjais ir taip atsiriboti nuo jų negarbingo verslo.

Stebėdami „Respublikos leidinių grupės“ vykdomą kampaniją prieš naujienų portalą DELFI, matydami, jog portalą siekiama apšmeižti, pasisavinti jo prekės ženklą, klaidinti auditoriją ir nesąžiningai konkuruoti, raginame Žurnalistų sąjungą, Žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei teisėsaugos institucijas įvertinti šiuos veiksmus.

Pažymime, kad kryptingai skleidžiama „Respublikos leidinių grupės“ informacija apie DELFI veiklą ir portalo vadovus prasilenkia su esminiais žurnalistikos principais – sąžiningumu, objektyvumu, etiškumu, atsakomybe ir kt.

Atkreipiame dėmesį, kad „Respublikos leidinių grupė“ DELFI vardą naudoja siekdama išpopuliarinti naują portalą.

Deja, tai ne pirmas kartas, kai „Respublikos leidinių grupė“ valdomas žiniasklaidos priemones paverčia šantažo ar chuliganiškų išpuolių prieš atskirus asmenis ar organizacijas įrankiu.

Atsakingas institucijas raginame neatidėliojant įvertinti, ar „Respublikos leidinių grupės“ veiksmai bei jos portale pateikiama informacija nepažeidžia Visuomenės informavimo, Reklamos, Autorinių teisių, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir kitų įstatymų.

Tikimės, kad „Respublikos leidinių grupės“ savininkai, redaktoriai ir žurnalistai turi savigarbos ir jaučia atsakomybę už skelbiamą informaciją, kviečiame juos konkuruoti etiškais būdais ir informacijos kokybe.

Vienbalsiai sutariame nebecituoti ir spaudos apžvalgose nebenaudoti negarbingų „Respublikos leidinių grupės“ dienraščių informacijos.

Alfa.lt redaktorius Virgis Valentinavičius

Balsas.lt redaktorius Saulius Spurga

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas

Lrt.lt redaktorius Mindaugas Nastaravičius

Vz.lt redaktorius Linas Kmieliauskas

Savo poziciją pareiškimu išdėstė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pasak jos, „žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių“:

Lietuvoje nėra realios žiniasklaidos verslo savireguliacijos, todėl aštrėjanti tarpusavio žiniasklaidos priemonių savininkų kova dėl auditorijos tampa kova be taisyklių ir jokios etikos.

Pastaruoju metu viešoje erdvėje užviręs informacinis karas dėl naujai atisiradusio portalo yra akivaizdus negarbingos žiniasklaidos verslo pavyzdys. Nepaisant svarbių ir aktualių temų paviešinimo „Respublikos“ leidiniuose apie anoniminių komentarų svarbą ir pavojus visuomenei, pastaruoju metu dienraštyje „Respublika“ ir kai kuriuose kituose leidiniuose skelbiami straipsniai bei komentarai apie naujienų portalo http://www.delfi.lt vadovus yra ne kas kita, kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į naujai atsirandantį beveik identiško pavadinimo konkuruojantį naujienų portalą internete.

Tačiau priemonės, kuriomis tai daroma, akivaizdžiai pažeidžia esminius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (priimtas 2005 05 15) principus. Visų pirma, priimant šį kodeksą buvo akcentuojama, kad priimantieji jį nesieja savęs su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingus konkurencijos principus.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina žiniasklaidos priemonių savininkus atsitokėti ir dar kartą sugrįžti prie pamatinių garbingos žurnalistikos ir žiniasklaidos verslo principų. Primename, kad bendrame žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse esame įsipareigoję, kad „viešosios informacijos rengėjai informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke“. Be to, esame susitarę, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas. Maža to, siekdami visuomenės dėmesio, turime konkuruoti idėjomis ir darbais, todėl draudžiama žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį. Tai reiškia, kad nauji leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturėtų ateiti į rinką tapačiais ar labai panašiais pavadinimais taip klaidindami visuomenę. Neseniai panaši istorija nutiko su laikraščio „Lietuvos aidas pavadinimu“, šiuo metu jau problemos kyla ir dėl pavadinimo delfis.

Tačiau šiandieninė konkurencija jau akivaizdžiai peržengė sveiko proto ribas. Etikos kodekse žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai, saugodami savo profesinę garbę ir prestižą, turi gerinti savitvarką visuomenės informavimo srityje. Tai neturėtų likti tik skambiais žodžiais. Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina kolegas žurnalistus nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauti negarbingoje leidėjų konkurencijoje.

Žurnalistų bendruomenė viešai kreipiasi į žiniasklaidos priemonių savininkus ir jų paskirtus vadovus bei ragina baigti negarbingą kovą ir susivienyti į realias leidėjų savitvarkos institucijas. Primename, kad bendrą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą pasirašė ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija. Todėl jos aiški pozicija leistų ne tik išspręsti dabartines problemas, bet ir padėtų ateityje išvengti panašių konfliktų.

Tačiau jei artimiausiu metu negarbinga konkurencija žiniasklaidoje tęsis ir į šią kovą bus įtraukiami žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlys kardinalias bendradarbiavimo su negarbingais leidėjais priemones. Visų pirma, LŽS gali atsisakyti bendro etikos kodekso su leidėjais ir taip atsiriboti nuo jų negarbingo verslo.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt