Neseniai teko bendrauti su abituriente, svarstančia, kokią profesiją pasirinkti. „Negalvoji apie žurnalistiką?“, – paklausiau jos, prieš tai išgirdęs abejonę dėl filologijos studijų – Miglė tvirtina „gerai rašanti“, tačiau norinti „po mokslų pragyventi“.
Negaliu teigti, kad moksleivės atsakymas mane nustebino. Negaliu sakyti, kad tokią nuomonę išgirdau pirmą kartą. O Miglė tąkart kirto tiesiai: „Visi žurnalistai – parsidavę“. Ir suskubo dar kartą pridurti: „Visi!“
Paklausiau, kodėl ji taip galvoja, iš kur tokia „visus“ sulyginanti ir apibendrinanti nuomonė? Miglė apie tai sako girdėjusi iš mokytojų, iš tėvų. Be to, ji teigė ir pati matanti, kas „vyksta televizijose“. Apsidžiaugiau, kad jauna mergina turi tokį kritišką požiūrį – sąmoningų skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų labai reikia. Tačiau jos kritiškumas susijęs ne tiek su abejone, su noru pačiai nuspręsti, ką skaityti, kas, jos supratimu, yra tiesa, kiek su nepasitikėjimu tais „visais“. Kaip žmonėmis.
Miglei mėginau paaiškinti, kad „žmonių būna visokių“. Vadinasi, ir žurnalistų – visokių. Puikiai besimokanti, aktyvi moksleivė ir čia turėjo savų argumentų. „Taip, bet žurnalistai kalba tai, ką jiems liepia sakyti. Jie vaidina, kad kažką aiškinasi, tiria, bet man atrodo, jog viskas – dėl reitingų, dėl pinigų“, – rėžė pašnekovė, galvojanti, kad sąžiningų, tiesai ir profesionalaus darbo principams atsidavusių žmonių šioje srityje tėra vienetai. Pasidžiaugiau, kad bent tie vienetai Miglės galvoje sukasi. Vienas plius vienas – jau keli. Bent tiek.
Negaliu teigti, kad su Migle nesiginčyčiau. Ypač – studijų metais, kai mano rašiklis buvo sklidinas idealizmo. Prieš dešimtį metų atrodė, kad „tikras žurnalistas“ geba pasipriešinti bet kokiam spaudimui – pašnekovo, darbdavio, reklamdavio. Atrodė, kad tokių žmonių redakcijose užtenka. Vis pamatydavau straipsnį, oponuojantį bendrai laikraščio nuomonei ir nuotaikai. Vis išvysdavau televizijos laidą, kurioje buvo kalbinami jos savininką kritikuojantys visuomenininkai. Vis pasigarsindavau radiją, kai laidų vedėjai be išankstinio žinojimo ir pagiežos aiškindavosi, „kas dėl visko yra kaltas“. Užvertęs puslapį, išjungęs televizorių ar radiją jausdavau pagarbą ir konkretiems žmonėms, ir šiai profesijai. Vienas plius vienas tuomet atrodė kaip dešimt.
Nusivyliau? Turbūt. Labiausiai pačiu savimi. Nes mano galvoje, kitaip ne Miglės, sukosi skaidresni debesys. Kartodavau sau tokius žodžius kaip „visuomenės interesas“, „etika“, „principai“, „nepriklausomumas“, „pagarba“. Ir vis rasdavau žmonių, virš kurių galvų šiuos debesis „pakabindavau“. Dabar šie žmonės – nebe žurnalistikoje. Versle, politikoje. Kitur. O kas aplink? Aplink – savimi labai pasitikintys, dažnai jokio išsilavinimo (be žurnalistikos studijų) neturintys žurnalistai, norintys tiesiog „pragyventi“. Kompromisai tiek su žurnalistikos principais, tiek su savo pačių vertybėmis – kasdienybė. „Aš galiu būti toks, koks esu reikalingas. Aš galiu prisitaikyti, galiu apsimesti, galiu tarnauti. Aš galiu rašyti taip, kaip reikia“. Štai tokie ir debesys.
Sakysite, kad dramatizuoju. Žinoma, kad dramatizuoju. Aplink – visokių. Ir puikių profesionalų, išeinančių iš darbo, jeigu jiems „kažkas kažką“ liepia. Ir visada drąsi „jaunoji karta“, kurioje vis dar pasitiko žmonių, nebijančių redaktoriaus paklausti klausimo „kodėl turėčiau?“. Ir „seni vilkai“, kurių negąsdina jokie „debesys“, jokie „atmosferiniai reiškiniai“. Tačiau šis tas, bent jau mano rašiklyje, pasikeitė. Turbūt tai, kad dabar vienas plius vienas visgi yra ne dešimt, o du.
GŽI 