Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.
Skaityti toliau “D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą“

Reklama