Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

savireguliacija

M.Nastaravičius: Savireguliacija kapituliacija

Kol Žurnalistų sąjunga užsiima žurnalistų futbolo ar krepšinio turnyrų organizavimu, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškinasi, kuo skiriasi pamfletas nuo feljetono, „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus neleidžia abejoti – jo redaguojamą laikraštį vadinti žiniasklaidos priemone gali tik tas, kuriam žydų tauta – kalta „dėl visko“, homoseksualumas – liga, o nacionalistai – šviesios ateities šaukliai.

Kalbėti apie Vito Tomkaus „žurnalistiką“ – tai parodyti, kad jo rašliavos rūpi. Rašai apie jo kliedesius – pristabdai jo kapituliaciją. Atkreipi dėmesį į jį – leidi jam pasijusti svarbiam. „Kam kišti rankas į š…“, – sako kolega žurnalistas ir šiuo patarimu pasinaudosiu.

Galiausiai, jeigu, pavyzdžiui, vagis vaikšto laisvėje, geriau kalbėti ne apie jį, o apie teisėsaugą. Teisėsaugą, kuri žino, kas yra vagis. Teisėsaugą, kuri mato, kad jis vagia.

Atėjęs į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį, minėtas „žurnalistas“ tiesiog eilinį kartą parodė, kaip veikia žurnalistų savitvarkos institucija. Komisijos nariai, kaip ir šalia jų sėdėjęs Žurnalistų etikos inspektorius, atrodo, patyrė dvi būsenas – baimę ir neviltį.

Baimę – supratę, kad minėtas „žurnalistas“ vos įžengęs į posėdį tapo jo šeimininku, neviltį – leidę jam net papasakoti „gerą anekdotą“, užuot aiškiai suformulavę, kas yra „nesantaikos kurstymas“, kas žurnalistikoje yra „visuma“, „nuotaika“ ir „nuomonė“.

Komisijai nagrinėjant žurnalisto Andriaus Navicko pareiškimą dėl „žurnalisto“ straipsnio „Lietuviais esame mes gimę“, jos nariai tesugebėjo kartoti – „mes jūsų nekaltiname“, „mes tik dirbame savo darbą“. Dar daugiau. „Mes pritariame jums“, – šūkteli vienas komisijos narių, norėdamas nutildyti „žurnalisto“ monologą.

„Kodėl jūs priėmėte skundą, jei jums patiems nekyla klausimų?“, – minėtas „žurnalistas“ pastebėjo tiksliai ir pats įvardino žurnalistų savireguliacijos problemą. Komisija laukia skundų. Jai pačiai klausimų nekyla, ji pati šmeižto, nesantaikos kurstymo, įžeidinėjimų, netolerancijos, pažeminimo žiniasklaidoje nepastebi.

Pastebi? Tuomet kodėl nenagrinėja? Kodėl komisija laukia skundų? Nes, tokiu atveju, mažiau darbo. Žiniasklaidos vartotojų kritiško mąstymo stoka, „susidorojimo“ puslapiuose ar eteryje baimė ir savo teisių nesuvokimas kol kas ir lemia, kad tokie „žurnalistai“ daro, ką nori, o komisija apsiriboja tų „drąsuolių“ skundais.

Tačiau Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad komisija „nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę“. Be to, komisija „prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją“.

Jei komisijos nariai teigia, kad jiems trūksta laiko vykdyti savo funkcijas, posėdžiai organizuojami per retai, priminsiu, kad tas pats įstatymas nurodo, jog „komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą“. Suprask, pagal poreikį ir reglamentas tvirtinamas.

Jeigu komisijos nariai teigia, kad jų darbą riboja finansinės galimybės, kodėl apie tai nekalba garsiai, neatkreipia Vyriausybės dėmesio. Vyriausybės, iš kurios narių lūpų tenka išgirsti norą kovoti netgi su tokiomis iki šiol viešai „nematytomis“ problemomis kaip žiniasklaidos korupcija.

Maža to, viena iš komisijos funkcijų – rūpintis žurnalistų profesinės etikos ugdymu. Kaip tai daroma? Neaišku. Aišku tik tai, kad komisijos interneto svetainėje paskutinis viešas kreipimasis į žiniasklaidą – 2004 metų. Ir mes kalbame tik apie žurnalistų etiką – problemą, iš kurios pūliuoja visos kitos.

Korupcija, verslininkų reketas ir spaudimas užsakinėti reklamą, elementarus auditorijos mulkinimas nepažymint užsakomųjų tekstų ar reportažų, manipuliavimas visuomenės pasitikėjimu grįsta viešumo galia – ar viso to mūsų savitvarkos institucijos nemato? Mato, bet neturi įrankių, kaip su jomis kovoti? Gal tuomet reikėtų kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, gal į Generalinę prokuratūrą? „Bet jos to netiria“, – atsakys komisijos nariai. Tuomet gal vertėtų inicijuoti pakeitimus? Gal vertėtų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkei ir Žurnalistų etikos inspektoriui pasistengti labiau, jei jiems žiniasklaida nuoširdžiai rūpi? Žinote, kokį atsakymą išgirsime? „Bet mūsų reglamentas ir įstatai to neleidžia. Mes lauksime skundų iš piliečių“.

Galiausiai, derėtų konstatuoti, kad jokia žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje neegzistuoja. Į komisiją ar etikos inspektorių dažniausiai kreipiasi nuo žiniasklaidos nukentėję asmenys – įžeisti, apšmeižti, – tačiau tai nėra savireguliacija. „Save prižiūrėti“ turi patys žurnalistai, jie patys turėtų netoleruoti žiniasklaidą diskredituojančių apraiškų, patys analizuoti teigiamus ir neigiamus pavyzdžius. Ir daryti išvadas. Vienos pasienio užkardos vadas pasakojo, kad kovos su kontrabanda rezultatai ėmė jaustis tada, kai iš tarnybos buvo atleisti „kai kurie pasieniečiai“.

Tačiau ne viskas iš karto. Pirmiausia, mažesnis šuolis. Jei savitvarkos institucijos neskaito laikraščių, nieko nežiūri ir neklauso, reikia padėti. Štai kovo 19 dieną minėtas „žurnalistas“, minėtoje „žiniasklaidos priemonėje“ užduoda „retorinių klausimų“ Andriui Navickui. Vienas jų: „AR ŽINAI, KAD lietuvių kalboje nėra termino „gėjus“, kuriuo tu dangstaisi, todėl, būdamas kategoriškai nusistatęs prieš svetimybes, geriausiu atveju galiu tave, apvalus pupuliuk, vadinti „vištgaidžiu“?“.

Ar būtina piliečiui parašyti skundą, kad komisija šiame „klausime“ įžvelgtų pažeminimą, įžeidimą? Ar būtina parašyti skundą ir nurodyti, kurį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsnį minėtas „žurnalistas“ pažeidžia? Net ir savitvarkoje klesti „biurokratinis teroras“, kaip sako filosofas Arvydas Šliogeris, kurio teigimu, Lietuvą valdo „Jonelis iš 305 kabineto“. Dar didesnė bėda, kai tas Jonelis – išsigandęs, neatsakingas ar nesuvokiantis savo darbo reikšmės.

Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt

S.Spurga: Augėjo vartai

Nemenka dalis mūsų žiniasklaidos neišlaikė pinigų, garbės, padorumo ir kitų egzaminų. Žiniasklaida yra tapusi vienu iš didžiausių šalies sopulių. Tai tikri Augėjo tvartai, iki lubų prigrūsti mėšlo. Be jokios abejonės, yra daugybė puikių žurnalistų, nepriekaištingų žiniasklaidos priemonių. Tačiau neskendėkime iliuzijose: jėgos nelygios. Mūsų žiniasklaida beveik neatlieka jai demokratinėje valstybėje tenkančių priedermių.
Žurnalistinės etikos standartai sužlugę, o apie atsakomybę, patriotizmą, pilietiškumą nėra net ką kalbėti. Dar kartą pridursiu, kalbu ne apie visas žiniasklaidos priemones, tačiau išimtys, nors ir ganėtinai gausios, nepataiso bendro vaizdo. Alternatyva formuojasi lėtai.

Ne viena žiniasklaidos priemonė yra tapusi ne kuo kitu, o viso labo jos savininkų verslo reikalų tvarkymo įrankiu. Visos tokios žiniasklaidos priemonės medžiagos dėstomos potencialų vartotoją aprioriai laikant visišku dunduku. Nesiskaitoma su žmogaus teisėmis, vaikų apsauga, pažeidžiamos teisės į privatų asmens gyvenimą, mindomas žmogaus orumas, atvirai kultivuojamas šantažas, reketas, ir visa tai daroma užsidėjus neklystančio ir visa žinančio, amžinai pamokslaujančio kinų mandarino kaukę. Pačiu primityviausiu būdu suvedinėjamos sąskaitos, rengiamos absurdiškos kokio nors žmogaus ar institucijos pjudymo kampanijos: nesigailima nei gyvų, nei mirusiųjų. Perkamos medžiagos yra kasdienybė. Leidžiama sau ne tik visiškai iškraipyti tikrovę, tačiau ir iš piršto laužti faktus. Daugelis provincijos medijų it Nidos vėtrungės gaudo vietinės politikos vėjus ir vėjelius suskubdamos laiku sukiotis, kad įtiktų vietiniam elitui, nuo kurio mažų mažiausia priklauso gaunamos reklamos kiekis. Rinkimų kampanijų metu politikai tokių medijų duris atidarinėja kojomis.

Matyt, žiniasklaida niekada neatspindi to, ką vadintume objektyviu vaizdu, tikru visuomenės paveikslu. Kiek ji atspindi ir gali atspindėti tikrovę – tai filosofinis klausimas. Tačiau apie dalį mūsų medijų tikrai galime pasakyti, jog jos jokiu būdu neturi netgi tikslo dėlioti objektyvų pasaulio paveikslą ir pateikia ne ką kitą, o iškreiptą vulgarią fantaziją.

Tai itin skaudu, turint omeny, kokią įtaką žiniasklaida turi visuomenėje. Ji, be kita ko, ir formuoja šalies įvaizdį savo pačios gyventojų akyse. Purvo, absurdo, smurto mūsų valstybėje yra, tačiau vien purvo, absurdo, smurto šalimi, apgyvendintoje išimtinai keistuolių ir iškvaišėlių, Lietuvą pavertė žiniasklaida. Pasak Arvydo Šliogerio, tai tokia Lietuva, kurios norisi neapkęsti.

Žiniasklaida yra vienintelė uždara institucija mūsų visuomenėje, kuri nėra beveik niekaip reguliuojama, niekam neatskaitinga. Tai institucija, kurios bijoma – neįtikėtinas jausmas demokratinėje visuomenėje. Gali įžeidinėti ministrą ar prezidentą, bet tarti žodį prieš kokį nors laikraštį – šiukštu!

Šioje srityje matau uždarą ratą. Demokratiški mūsų šalies įstatymai akcentuoja ne žiniasklaidos kontrolės, o jos savireguliacijos tvarką. Tačiau ką daryti, jei savireguliacija neveikia? Jei padorumas, orumas, net visa valstybės ateitis žiniasklaidos bosams nieko nereiškia? Aiškaus atsakymo šiandien neturime. Reikalauti, kad šią sritį sutvarkytų politikai, kaip tą jie gali padaryti su bet kuria kita sritimi, gana komplikuota, nes tai labai greitai gali būti pavadinta žodžio laisvės gniaužimu. Be to, politikai yra itin priklausomi nuo žiniasklaidos ir jos bijo labiau, nei bet kas kitas. Geriausia išeitis būtų pačios visuomenės balsas, tačiau ji dar nenubudo. Jei TV žinios tampa viso labo kriminalinės kronikos priedu ir dėl to užkopia į reitingų viršūnes, nelabai yra ko tikėtis tvirtos ir principingos atgalinės reakcijos. Pilietinė visuomenė vis dar silpna.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaidoje nesama reguliavimo bei išskaidrinimo priemonių, įprastų daugeliui Vakarų šalių: neįgyvendinama įstatymo nuostata dėl medijų savininkų deklaravimo, nėra sukurto leidėjų registro, leidėjai nedeklaruoja savo interesų, savininkai nėra atskirti nuo leidėjų, nenustatyta laikraščių ir žurnalų tiražų auditavimo tvarka, neapribota medijų koncentracija ir monopolizacija, nėra veiksmingų įstatymų, ribojančių žalingą turinį, o žurnalistų etikosinspektoriaus įgaliojimai akivaizdžiai per menki. Kūrybinis darbas turėtų būti atskirtas nuo kasdienės savininko kontrolės, redaktorius turėtų būti kuo labiau nepriklausomas nuo savininko ir, ne mažiau svarbu, turėtų būti užtikrintos eilinio žurnalisto teisės į savarankišką mąstymą, į darbą griežtai laikantis žurnalistų etikos principų. Mūsuose pastaroji idėja skamba taip, lyg būtų iš fantazijos srities.

Pastaruoju metu gerai bent tai, kad artėjame prie diagnozės nustatymo. Visų pirma omenyje turiu žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio žingsnį šiais metais paskelbiant savo ataskaitą, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus įsimintiną tyrimą „Skaidresnės žiniasklaidos link“. Palankiai galima vertinti ir ne vieną Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą. Tačiau kas iš to? Ar dėl tokios nuogos tiesos paviešinimo sujudo sukruto mūsų politinė bendruomenė? Kaip ir reikėjo tikėtis, reakcija menka.

Sveikinu GŽI iniciatyvą, kuri, norėčiau tikėti, taps rimtu ir įtakingu forumu. Tikiuosi, kad čia išsikristalizuos visuomenės pozicija, kad portalas taps jei ne vėzdu, išginančiu negeroves, tai bent rakštimi tiems, kam reikia, primenančia, jog kažkas negerai.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

D.Radzevičius: Gal verta užlipti ant „bačkos“?

Pabandykime paklausti bet kurio iš mūsų kolegų žurnalisto, ar šiandien jis turi dėl ko protestuoti ir reikalui esant išeiti į gatvę, užlipti ant „bačkos“ bei išsakyti savo poziciją. Panašu, kad tokį pretekstą sudėtinga būtų surasti. Bet galime pabandyti paieškoti.

Gal galėtų dėl kokio Lietuvos piliečio, kurį nuskriaudė valdžia? Vargu. Nes per visą Nepriklausomybės laikotarpį daugelis mūsų (sakau, nes irgi esu žurnalistas) sugebėjome apie tas problemas tik pasakyti, parodyti ar parašyti. Bent tiek. Bet protesto akcijos – to jau per daug. Juk ne sausio 13-osios naktis.

Tačiau juk buvo ir kolegų žurnalistų nuskriaustų? Štai prieš keletą metų į Lietuvos žurnalistų sąjunga dėl savo pažeistų teisių kreipėsi grupė laikraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistų. Buvo skundai darbo inspekcijai, buvo LŽS viešas pareiškimas. Tačiau jį viešai nemokamai paskelbė tik dienraštis „Šiaulių kraštas“. Buvo ir dar vienas nacionalinis dienraštis. Tiesa, paėmė pinigus kaip už komercinį skelbimą. Kiti net žodžiu neparašė. Ir niekas nėjo į gatves. Ir niekas nepuolė ginti kolegų. Panašu, kad daugiau pažeidimų nebuvo, nes apie juos viešai niekas nekalbėjo.

Bet gal ir nereikia? Juk žurnalistai gyvena labai gerai ir darbdaviai jiems moka padoriai. Jei palyginsime juos su minimalias algas gaunančiais piliečiais. Juk žurnalistai prie tokios algos dažniausiai dar gauna taip vadinamą honorarą. Reiškia, gyvena geriau už daugelį vargšų.

Tačiau jie gyvena žymiai blogiau už bet kurį valstybės tarnautoją, kuriam mokamas atlyginimas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tokiam tarnautojui suteikiamos visos socialinės garantijos, jei jį užkluptų liga ar vieną kartą atsėlintų pensija. Tokias garantijas gaus ir bet kurios padorios įmonės darbuotojas, kuriam mokamas realus atlyginimas už darbą. Tačiau žurnalistas, gaudamas tik minimalų atlyginimą, ar ligos, ar pensijos atveju gali tikėtis tik minimalių garantijų. Taigi, jis tampa toks pat, kaip ir visi kiti vargšai.

Bet juk nei dėl tų kitų vargšų, nei dėl savo kolegų, nei dėl savęs žurnalistai neina į gatves. Dėl pinigų neina. Vadinasi jie laimingi? Arba kantrūs. Kaip ir visa mūsų tauta. Nekantrūs tik pedagogai, gaisrininkai. Dar policininkai. Ir medikai.

Kita vertus, gal žurnalistams labiau rūpi profesijos prestižas ir laisvo žodžio idėjos. Tačiau taip tvirtinti per drąsu. Juk kiek kartų mūsų pačių etikos komisija ir etikos inspektorius pasakė – negerai, neetiškai dirbame. Kiek kartų atsiprašėme? O kiek kartų tie, kas dirba padoriai, išėjo į gatves ir pasakė – nesutinkame, kad mūsų darbdaviui rūpi labiau jo biznis ir politiniai žaidimai nei visuomenės interesas? O kiek kartų viešai prabilome, kad nesitaikstysime su iškraipytais tekstais, neetiškomis antraštėmis ir nepadoriomis nuotraukomis? O gal tokių nėra?

Tačiau jei yra manančių, kad yra dėl ko šiandien žurnalistams lipti „ant bačkos“, yra puiki proga apie tai prabilti. Tokia „bačka“ yra. Tai www.gzi.lt O galbūt tada jau ir į gatves susiruošime? Kaip medikai. Kaip gaisrininkai. Kaip policininkai. Kaip pedagogai. Tik žymiai drąsiau. Kaip moka tik ŽURNALISTAI.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑