Kol Žurnalistų sąjunga užsiima žurnalistų futbolo ar krepšinio turnyrų organizavimu, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškinasi, kuo skiriasi pamfletas nuo feljetono, „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus neleidžia abejoti – jo redaguojamą laikraštį vadinti žiniasklaidos priemone gali tik tas, kuriam žydų tauta – kalta „dėl visko“, homoseksualumas – liga, o nacionalistai – šviesios ateities šaukliai.
Kalbėti apie Vito Tomkaus „žurnalistiką“ – tai parodyti, kad jo rašliavos rūpi. Rašai apie jo kliedesius – pristabdai jo kapituliaciją. Atkreipi dėmesį į jį – leidi jam pasijusti svarbiam. „Kam kišti rankas į š…“, – sako kolega žurnalistas ir šiuo patarimu pasinaudosiu.
Galiausiai, jeigu, pavyzdžiui, vagis vaikšto laisvėje, geriau kalbėti ne apie jį, o apie teisėsaugą. Teisėsaugą, kuri žino, kas yra vagis. Teisėsaugą, kuri mato, kad jis vagia.
Atėjęs į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdį, minėtas „žurnalistas“ tiesiog eilinį kartą parodė, kaip veikia žurnalistų savitvarkos institucija. Komisijos nariai, kaip ir šalia jų sėdėjęs Žurnalistų etikos inspektorius, atrodo, patyrė dvi būsenas – baimę ir neviltį.
Baimę – supratę, kad minėtas „žurnalistas“ vos įžengęs į posėdį tapo jo šeimininku, neviltį – leidę jam net papasakoti „gerą anekdotą“, užuot aiškiai suformulavę, kas yra „nesantaikos kurstymas“, kas žurnalistikoje yra „visuma“, „nuotaika“ ir „nuomonė“.
Komisijai nagrinėjant žurnalisto Andriaus Navicko pareiškimą dėl „žurnalisto“ straipsnio „Lietuviais esame mes gimę“, jos nariai tesugebėjo kartoti – „mes jūsų nekaltiname“, „mes tik dirbame savo darbą“. Dar daugiau. „Mes pritariame jums“, – šūkteli vienas komisijos narių, norėdamas nutildyti „žurnalisto“ monologą.
„Kodėl jūs priėmėte skundą, jei jums patiems nekyla klausimų?“, – minėtas „žurnalistas“ pastebėjo tiksliai ir pats įvardino žurnalistų savireguliacijos problemą. Komisija laukia skundų. Jai pačiai klausimų nekyla, ji pati šmeižto, nesantaikos kurstymo, įžeidinėjimų, netolerancijos, pažeminimo žiniasklaidoje nepastebi.
Pastebi? Tuomet kodėl nenagrinėja? Kodėl komisija laukia skundų? Nes, tokiu atveju, mažiau darbo. Žiniasklaidos vartotojų kritiško mąstymo stoka, „susidorojimo“ puslapiuose ar eteryje baimė ir savo teisių nesuvokimas kol kas ir lemia, kad tokie „žurnalistai“ daro, ką nori, o komisija apsiriboja tų „drąsuolių“ skundais.
Tačiau Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad komisija „nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę“. Be to, komisija „prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją“.
Jei komisijos nariai teigia, kad jiems trūksta laiko vykdyti savo funkcijas, posėdžiai organizuojami per retai, priminsiu, kad tas pats įstatymas nurodo, jog „komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą“. Suprask, pagal poreikį ir reglamentas tvirtinamas.
Jeigu komisijos nariai teigia, kad jų darbą riboja finansinės galimybės, kodėl apie tai nekalba garsiai, neatkreipia Vyriausybės dėmesio. Vyriausybės, iš kurios narių lūpų tenka išgirsti norą kovoti netgi su tokiomis iki šiol viešai „nematytomis“ problemomis kaip žiniasklaidos korupcija.
Maža to, viena iš komisijos funkcijų – rūpintis žurnalistų profesinės etikos ugdymu. Kaip tai daroma? Neaišku. Aišku tik tai, kad komisijos interneto svetainėje paskutinis viešas kreipimasis į žiniasklaidą – 2004 metų. Ir mes kalbame tik apie žurnalistų etiką – problemą, iš kurios pūliuoja visos kitos.
Korupcija, verslininkų reketas ir spaudimas užsakinėti reklamą, elementarus auditorijos mulkinimas nepažymint užsakomųjų tekstų ar reportažų, manipuliavimas visuomenės pasitikėjimu grįsta viešumo galia – ar viso to mūsų savitvarkos institucijos nemato? Mato, bet neturi įrankių, kaip su jomis kovoti? Gal tuomet reikėtų kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, gal į Generalinę prokuratūrą? „Bet jos to netiria“, – atsakys komisijos nariai. Tuomet gal vertėtų inicijuoti pakeitimus? Gal vertėtų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkei ir Žurnalistų etikos inspektoriui pasistengti labiau, jei jiems žiniasklaida nuoširdžiai rūpi? Žinote, kokį atsakymą išgirsime? „Bet mūsų reglamentas ir įstatai to neleidžia. Mes lauksime skundų iš piliečių“.
Galiausiai, derėtų konstatuoti, kad jokia žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje neegzistuoja. Į komisiją ar etikos inspektorių dažniausiai kreipiasi nuo žiniasklaidos nukentėję asmenys – įžeisti, apšmeižti, – tačiau tai nėra savireguliacija. „Save prižiūrėti“ turi patys žurnalistai, jie patys turėtų netoleruoti žiniasklaidą diskredituojančių apraiškų, patys analizuoti teigiamus ir neigiamus pavyzdžius. Ir daryti išvadas. Vienos pasienio užkardos vadas pasakojo, kad kovos su kontrabanda rezultatai ėmė jaustis tada, kai iš tarnybos buvo atleisti „kai kurie pasieniečiai“.
Tačiau ne viskas iš karto. Pirmiausia, mažesnis šuolis. Jei savitvarkos institucijos neskaito laikraščių, nieko nežiūri ir neklauso, reikia padėti. Štai kovo 19 dieną minėtas „žurnalistas“, minėtoje „žiniasklaidos priemonėje“ užduoda „retorinių klausimų“ Andriui Navickui. Vienas jų: „AR ŽINAI, KAD lietuvių kalboje nėra termino „gėjus“, kuriuo tu dangstaisi, todėl, būdamas kategoriškai nusistatęs prieš svetimybes, geriausiu atveju galiu tave, apvalus pupuliuk, vadinti „vištgaidžiu“?“.
Ar būtina piliečiui parašyti skundą, kad komisija šiame „klausime“ įžvelgtų pažeminimą, įžeidimą? Ar būtina parašyti skundą ir nurodyti, kurį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsnį minėtas „žurnalistas“ pažeidžia? Net ir savitvarkoje klesti „biurokratinis teroras“, kaip sako filosofas Arvydas Šliogeris, kurio teigimu, Lietuvą valdo „Jonelis iš 305 kabineto“. Dar didesnė bėda, kai tas Jonelis – išsigandęs, neatsakingas ar nesuvokiantis savo darbo reikšmės.
Šis tekstas publikuotas 2009 m. http://www.gzi.lt
GŽI 