Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

Širvinskas

M.Širvinskas: 2012-ųjų pokštas – Lietuvoje paneigta klimato kaita

Šįryt vos neišvirtau iš klumpių. Bet ne nuo gausiai pridirbusio sniego. Kiekvieną rytą pradedu nuo „The Guardian“ ir „Delfi“ naujienų, taip pradėjau ir šitą, su rytine kava. Ir aiktelėjau iš nuostabos pagrindinėje portalo pozicijoje radęs išgalvotą naujieną, kitaip sakant, žurnalistinę antį, kurią paskleidė, deja, ne britų portalas, o lietuviškasis.

Laisvosios rinkos institutas į Lietuvą pakvietė, o „Delfi“ paėmė interviu iš Christopherio Moncktono, prisistatančio klimato kaitos skeptiku. Kelios jo mintys vertos pacituoti, nes nepaprastai linksmina. Pavyzdžiui:

1. Jis siūlo nekreipti dėmesio į anglies dvideginio emisijas, nes „globalinio atšilimo nebuvo pastaruosius 16 metų“ (sic!).

2. Jis leidžia suprasti, kad vėjo energetika yra aplinkosaugai kenkianti struktūra. Atseit išžudo erelius ir mat atrodo neestetiškai.

3. Jis dar sako, kad žaliųjų organizaciją „Green Peace“ perėmė marksistai, keršijantys už Berlyno sienos sugriovimą.

Ir panašiai.

Po interviu net pasistengta iš anglų kalbos išversti įmantrių svečio teiginių kaip: „Remiantis Clausius – Clapeyrono lygties taikymu, kuri yra viena iš kelių įrodytų rezultatų labai blankiame klimatologijos mokslų objekte, erdvė, kurią užima atmosfera, gali talpinti beveik eksponentiškai dvigubai vandens garų aplinkai šiltėjant“. Taigi. Eksponentiškai…

O dabar kaip yra iš tiesų.

1. Klimatas šiltėja po 0,17 laipsnio per dešimtmetį per pastaruosius 30 metų – ir tai yra neginčijama žmogaus veiklos pasekmė. Kad klimato kaita yra antropogeninė, sutinka apie 98 proc. tyrimus šioje srityje atliekančių mokslininkų.

2. Taip, vėjo turbinos – sparnuočiams ne į naudą. Tačiau per 200 kartų jų daugiau žūsta dėl automobilių. Daugiau kaip 200 kartų nei vėjo malūnai paukščius pražudo nelaimingi susidūrimai su biurų langais. Net katės suėda 500 kartų daugiau paukščių, nei jų pakliūna į turbinų sparnus.

3. Ar dėl visko kalti marksistai? Taip, kalti lygiai tiek pat, kiek dėl visko kaltas Landsbergis.

Žodžiu, Lietuva 2012-ųjų pabaigoje atrado tariamą ekspertą, kurį britų žiniasklaida dar prieš kelerius metus demaskavo kaip falsifikuojantį savo biografiją – apsimetinėjantį Lordų rūmų nariu, net Nobelio premijos laureatu. Į britų nacionalinę spaudą (Sunday Telegraph) šiam išradingam apsišaukėliui net pavyko prakišti vieną savo straipsnį, kuris netruko būti išjuoktas kaip „nesąmonė nuo pradžios iki pabaigos“. Sveikinu, po 6 metų tai pavyko pakartoti didžiausioje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje.

Kas žino, gal Laisvosios rinkos institutas su „Delfi“ reabilituos ir Kalėdų senelį, teigdami, kad tas raudonas su „Coca-Cola“ yra vienintelis ir tikras?..

2012 12 10

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

M.Eidukonis: Dešimt Dievo įsakymų taip pat paprasti kaip saulėlydis

Kolega Marijus Širvinskas, naudodamasis 48 – iais kompiuterio klaviatūros mygtukais, neseniai surėdė gražų „kaip saulėlydis“ komentarą apie radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksą. Marijaus minčių tėkmėje priimtas etikos kodeksas pavadintas gražiu, banaliu ir nešildančiu. (Nejučia prisiminiau Henriką Radauską, kuris šilumos patarė ieškoti prie krosnies).

Aš, kaip šios stoties darbuotojas, norėčiau apginti „Laisvąją bangą“.

Kaip supratote, aš sėdžiu apkasuose, kuriuose plazda „Laisvosios bangos“ vėliava, o Marijus (neslėpkime) – ten, kur iškelta „Žinių radijo“ vėliava. Aš – Gedimino prospekte, ketvirtame aukšte, o Marijus – vis dar ant Mėnulio kalno, Spaudos rūmų 16 – ajame. Tačiau starto pozicija dar nenulemia, kas pasieks finišą pirmas.

Savo įžvalgose Marijus pastebi, kad „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa vos į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų“. Nejučia iškyla Mozės, stovinčio ant Sinajaus kalno vaizdinys, kai jam Visagalis perduoda Dekalogą. Ir štai Mozė, žvilgtelėjęs į Dievo mokymą, nustebęs atkerta – „Juk čia tik dvi akmeninės plokštės, o tarpai tarp raidžių neleistinai dideli!“. Jeigu Moze būtų Marijus, dabar tikriausiai turėtume atgailauti ne už nusižengimus dešimčiai Dievo įsakymų, o už paklydimus, aprašytus šimtuose tokių molinių plokščių.

Antra įžvalga, kurią pastebi kolega, perskaitęs ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, panašumai su minėtuoju taisyklių sąvadu. Čia vėl gi išryškėja Marijaus radikalus maksimalizmas, kaip ir dėl korektūros klaidų dešimtyje Dievo įsakymų. „Visa, kas nauja yra tiesiog labai pamiršta sena“. Tai nereiškia, kad naujai gimusi „Laisvoji banga” išsyk galvoja apie pensiją, tačiau vertybės, kurios dulka to paties anksčiau minėto kodekso puslapiuose mums yra svarbios ir mes jas išryškiname, nupūsdami susirinkusį dulkių sluoksnį.

Trečiasis Marijaus pastebėjimas lyg tikras lietuviškas pagyrimas – gerai, bet… yra „bet“.

Reaguodamas į „Laisvosios bangos etikos kodekso“ punktą, kad radijo stotis sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų, Marijus užduoda klausimų apie redakcijos ir komercijos skyrių skyrybas, apsisaugojimo nuo besibraunančios į eterį reklamos priemones. Marijau, juk apsisaugojmo priemonę nešiojamės ant pečių – tai protas, mąstymas ar kaip bepavadinsi. Be to kodekso „post scriptum“ pabrėžiama, kad „Laisvoji banga“ pritaria ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ar gi tai ne saugikliai?
Toliau kritiškas Marijaus žvilgsnis užkliuvo už galimybės kritikuojamam asmeniui pateikti atsakymą. Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie nuomonių pliuralizmą: kalbėti gali budelis ir jo auka ir kaltintojas ir kaltinamasis, ir vagis ir apiplėštasis, o jeigu jie abu drauge susės prie „Laisvosios bangos“ mikrofonų – tai ginče ras tą tikrąjį grynuolį – tiesą.

O jau beuždarant kodekso duris, Marijus užkliūna už slenksčio – „Laisvoji banga“, suvokdama žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, įsipareigoja nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Ir kaip neretai būna užkliuvus ir susimušus mažąjį pirštelį, pasipila jausmingų ištiktukų lavina, o Marijaus atveju – klaustukų – „ar?kaip?ar?kokia?ar?ar?“ Į kai kuriuos klausimus geriausius atsakymus pateiks laikas, į kitus – „Laisvosios bangos“ eteris – tik klausydamas ir girdėdamas bei suvokdamas, atrasi atsakymą.
P.S. Tai asmeninė autoriaus nuomonė.

2012 11 09

>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Radijo stoties etikos kodeksas – kaip saulėlydis

Radijo stotis „Laisvoji banga“ priėmė savarankišką etikos kodeksą. Tokį kaip saulėlydis – gražų, banalų ir nešildantį. Pati iniciatyva sveikintina, bet įgyvendinta ji mėgėjiškai.

Pirma, visas „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų. Dokumento esmę daugiausia sudaro ganėtinai abstraktūs teiginiai, kaip antai imperatyvai laikytis moralės principų ir teisės aktų.

Antra, jame įtraukta nedaug nuostatų, kurių nėra deklaruota Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse.

Tiesa, trys punktai pasirodė aktualūs ir praplečiantys universaliojo žiniasklaidos etikos kodekso raidę.

Štai „Laisvoji banga“ sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų. Tai novatoriška nuostata, bet ką ji reiškia? Pats kodekso teksto autorius Audrys Antanaitis interviu sakė, kad „nepardavinėsime laidų ir nedarysime slaptos reklamos laidose. (…) Turime pažymėti, kurios laidos komercinės, kurios – ne“. Ar tai reiškia, kad radijo redakcija bus atskirta nuo reklamos skyriaus? Bet kaip konkrečiai radijas saugosis nuo reklamos eterio pirkėjų, kokie numatyti saugikliai? Kokiomis konkrečiai priemonėmis bus pažymima komercinė laida?

„Laisvoji banga“ žada suteikti eteryje galimybę paneigti informaciją. Kaip tai bus daroma – toje pačioje laidoje ar kitoje? Lieka neaišku, ar čia turima omenyje ir tai, kad dalyvaujant keliems diskusijos dalyviams, vienam iš jų bus suteikta galimybė paneigti faktus jau pačios diskusijos metu? Kiek esu pastebėjęs, diskutuoti ir atremti argumentus ar patikslinti faktus nedraudžiama jokiose radijo laidose jau šiandien, nes tiesioginę replikos teisę kiekvienam pašnekovui suponuoja pats žanras.

„Laisvoji banga“ įsipareigoja, suvokdama „žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Žavinga pareiga, bet vėlgi – o kaip? Ar radijas atskirs savininką nuo turinio? Kaip veiks subordinacija tarp direktoriaus ir redaktoriaus, ar bus jie nepriklausomi? Kokia yra reporterio ir vedėjo sprendimo laisvė? Ar radijo tarybos pirmininkas galės savarankiškai siūlyti temas žurnalistams, ar dėl jų bus tariamasi kolegialiai?

Galų gale, kodekse nėra nė žodžio apie procedūrą, vidinę vindikaciją etikos pažeidimui išaiškinti ir išspręsti, jeigu tokį užfiksuotų radijo darbuotojas arba klausytojas. Tad radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksas, panašu, tebus mielas teiginių rinkinys, skambių lozungų sąrašėlis – praktiškai beveik netaikomas, nes abstraktus ir laisvai interpretuojamas.

Radijo „Laisvoji banga“ etikos kodeksas

2012 11 05

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

Mariaus Eidukonio (“Laisvoji banga”, “Valstiečių laikraštis”, “Grynas.lt”) komentaras (2012 11 09)

>>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Kodėl ėmiau vokelius ir tylėjau

Papildomas paaiškinimas apie prisipažinimą

Pernai baigęs emigracijos žaidimus, grįžau į rudenį Palangoje. Gimtasis miestas, tėviškė, spalis, lapkritis, gruodis. Atėjus naujiems metams teko iš vienišiaus gyvenimo vis atšiauresnėje pajūrinėje gamtoje grįžti į sociumą. Siūliausi būti uostamiesčio korespondentu dviem didžiausiems portalams, bet jiems nebuvo tokio poreikio. Pretendavau net į pareigybę Klaipėdos dramos teatre – netikau.

Atvykęs į Vilnių aplankiau ir buvusius kolegas, su kuriais darbavomės žiniasklaidos priemonėje iki man išvykstant svetur. Juos perpirko kita žiniasklaidos grupė. Svečiavausi ne tik linkėjimų perduoti, bet ir apsiuostyti, ar yra galimybių parengti autorinių publikacijų, gal žmonių kažkur reikia, darbo jėgos, gal girdėję. Nors nesitikėjau ir į etatą nesiveržiau, man vieta atsirado. Išsyk vėl pasijutau visaverte socialine būtybe, grįžau pas saviškius, amato bendrus, džiaugiausi suteikta proga toliau kurti Lietuvoje po socialiai ir kūrybiškai ganėtinai skurdžių metų svetimame svetimos šalies didmiestyje. Užtat tas troškimas grįžti į amatą ir bendruomenę atėmė mano budrumą – ignoravau nuogirdas, kad šioje bendrovėje ne viskas skaidru, tad pats laisva valia sutikau su sąlygomis, jog didžiąją atlyginimo dalį gausiu per verslo liudijimus. Gerai, sakiau, tinka. Nepatiks, galvojau, išeisiu.

Bet įklimpau.

Gyvenant Paryžiuje žinia apie vieno „Balso“ grupės laikraščio sukilimą mane aplenkė. Buvau tik girdėjęs, kad kartą grupės redakcijas tikrino darbo inspektoriai, bet patikrą atliko formaliai ir net patarė juodadarbiams, kaip užpildyti inspektavimo protokolus. Jeigu jau taip institucijos žiūri atsainiai, tai gal ir pažeidimai ten nereikšmingi, mintijau, naiviai sau pasiteisinau ir pasirašiau sutartį.

Kol praėjo adaptacinis laikotarpis, kol prisitaikiau prie kitokio paros ritmo ir visos darbo dienos nuo devynių iki šešių, kol įsivažiavau į kūrybinį tempą, kol pirmosiomis savaitėmis rengiau publikacijas apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, sąnaudų ir naudos analizės taikymo viešuosiuose projektuose padėtį, būsimos elektrinės elektros kainą, domėjausi, skambinau, klausiau, kaip savo atominius reaktorius sekasi uždarinėti slovėnams ir bulgarams, rašiau apie ACTA pagrindus ir sporto finansavimą po Rimšaitės precendento, galiausiai atlikau eksperimentą: apklausiau Seimo Ekonomikos komiteto narius, ką jie žiną apie BVP (atsakymų gauta ir šmaikščių, ir netikėtų!), kol rinkau medžiagą šiems straipsniams, taip atėjo pirmasis algadienis, bet aš popierių buvau dar nesusitvarkęs.

Už mane jų tvarkyti ar bent padėti irgi niekas neketino. Iš kur atsirado vokelis, jau neatsimenu. Bet paėmiau. Neprieštaraudamas.

Jausmas, kai tau atskaičiuoja ganėtinai solidžią sumą grynų pinigų – 11 melsvų vydūnų, kurių esi nusipelnęs, bet kurie subtiliai ir neteisėtai įduodami į rankas, yra dviprasmiškas. Puikiai suvokiau darąs neteisėtą veiksmą, bet negalėjau priešintis, nes pinigai man priklausė ir štai jau gulė į mano kišenę. Slėpiau juos ten mikliai, gėdydamasis, kaip bendrininkas, kaip vienas iš kiemo vaikėzų, kurie ką tik apvogė kaimynų kriaušyną ir šit dalijasi grobį. Tai nedidelio masto afera, sukelianti nepatogumo duodančiajam ir imančiajam, bet trunkanti tik trumpą akimirką, kad pats nespėji sugaudyti pakrikusių minčių ir adekvačiai įvertinti to, kas šitaip greitai keliais rankų judesiais padaryta.

Kad ir kaip būtų, pinigai jau mano. Jau galėjau ieškotis būsto ir mokėti už nuomą – troškimas grįžti į Lietuvą, darbo rinką, bendruomenę, sociumą pildėsi. Pildėsi… Ar tikrai?

Laikraštyje debiutavau šių metų sausio 23-ąją. Numerio aštuntajame puslapyje buvo publikuotas interviu su valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu, kuris teigė, kad „neteisėtos veiklos mastai jau baugina“. Jis aiškino, kad „dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau“.

Šiandien šį tuometės kolegės (ir ex-bičiulės, panašu, deja) dar sausį surašytą interviu skaitau kaip įspėjimą, kurio tuomet neįžvelgiau. Juk inspektorius laikraščiui kalbėjo ir apie patį laikraštį.

Berods dar prieš paimdamas pirmąjį juodąjį atlyginimą, sulaukiau kvietimo dirbti kitoje žiniasklaidos grupėje, kur siūlė tvarkingą sutartį ir net tūkstančiu litų didesnį darbo užmokestį. Atsisakiau. Pirmiausia, tai buvo viena iš dviejų žiniasklaidos priemonių, kuriose sau esu pasižadėjęs niekuomet nedirbti. Tas principas galiojo tik aniedviem, o kitose – buvau tikras – galima bandyti ne tik užsitikrinti kūrybinę laisvę, bet pamažu pačiam imtis iniciatyvos gerinant vidinę situaciją, mikroklimatą. Sykiu savaitraščio specifika labiau tenkino mano lūkesčius, o labiausiai norėjau likti su savo redaktore, kuria pasitikėjau kaip šeimos nariu, kuri buvo įsiklausanti, jautri ir dėmesinga savo pavaldiniams, kantriai atlaikanti ir „sugerianti“ savininkų kaprizus.

Tačiau jau greitai pamačiau, kad nuo vilko užšokau ant meškos. Netrukus su nerimu sutikau žinią, kad redaktorė, kurią laikiau viso mūsų nedidelio kūrybinio kolektyvo garantu, greitai bus perkeliama iš laikraščio į kitą poziciją. Po poros mėnesių taip ir atsitiko – praradau paskutinę ir svarbiausią atramą. Be to, darėsi vis aiškiau, kad šioje grupėje tikėtis rimtų požiūrio pokyčių į turinį neverta, nes visi leidiniai, panašu, pirmiausia buvo skirti ne tiek kokybiškam žurnalistiniam produktui kurti, kiek įtakai didinti ir propagandai skleisti.

Labai greitai ėmė skeldėti pasitikėjimas ir savimi, ir savo darbu, ir kartu dirbančių žmonių principais. Milanas Kundera apie neištikimybę rašė, kad morališkai sunkiausias išduodant kitą žmogų yra pirmas kartas – paskui būna vis paprasčiau. Panašiai ir su vokeliais – kitas kartas jau kėlė mažesnius sąžinės priekaištus, nepasirodė toks netikėtas, aš tvarkingai suskaičiuotų banknotų su Vydūnu jau pats tarytum laukiau. Mano nuostabai, antrosios algos pakete buvo tūkstančiu litų daugiau – įsivėlė klaida. Perviršį kaip „sąžiningas“ darbo teisės santykių dalyvis nunešiau atgalios. Tuomet pastebėjau, kad kontoroje vedama ir „juodų“ pinigų apskaita.

Kartu aiškinausi, kaip veikia ta verslo liudijimų sistema. Bet pamačiau, kad kiti kolegos žaidžia juokingą žaidimą atseit legalizuodami savo pajamas: išrašydami sumą klientui, kurio nėra, už vertimų paslaugas, kurių jie neteikė. Komedija be humoro. Kažkuria prasme imti vokelį buvo net sąžiningiau, nes tiek imantysis, tiek duodantysis bent neapsimetinėjo ir nevaidino paslaugų pirkimo ir teikimo spektaklio.

Greit neliko abejonių, kad mano leidinio tikrasis šeimininkas yra Viktoras Uspaskichas, kurio interesus bendražygė Vitalija Vonžutaitė ištikimai aptarnavo formuodama atitinkamą turinį grupėse laikraščiuose ir portaluose, o nepralenkiamu Darbo partijos lyderio propagandos ruporu tapo nemokamas savaitraštis „Balsas.lt savaitė“. Man dar porą kartą siūlė irgi parašyti į šį leidinį, tačiau aš nedvejodamas nusipurčiau tokios garbės. Miglota, prieštaringa ir neskaidri turinio politika mane šiaušė prieš plauką netgi labiau nei darbo įstatymų pažeidimai – juk prieš pat akis vienas didžiulis cechas kas dieną mulkino tūkstančius savo skaitytojų.

Po trijų mėnesių tokios patirties paruošiau nuosaikų atsitraukimo planą. Susiradau pamainininkę, apmokiau, daviau patarimų, bet dabar gailiuosi, kad pats įvėliau jauną žmogų į šią vaiduoklišką organizaciją, kur viską šokdina griežta šešėlinė dirigentė, kur kartkartėm iš Europos atvyksta vienas žinomas buhalterijos burtininkas arba pasisvečiuoti užsuka miklus buvęs sekretorius.

Bet vėlgi, žurnalistikos mesti nenorėjau, toliau rašiau, kad ir ne taip intensyviai. Turėjau užtektinai laisvės, nors po kai kurių mano temų jos ribos po truputį buvo siaurinamos. Sakykime, jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti ne tik V. Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios bendradarbiauti ir derina savo veiksmus.

Vis aiškiau regima vadovybės invazija į redaktoriaus atsakomybės lauką mane taip atgrasė, kad pats save ribojau ir rašiau tik niekam neužkliūnančius interviu su verslininkais arba redakcinius komentarus. Demoralizuojanti aplinka demoralizavo asmeniškai: pradėjau vėluoti į darbą (šitaip tarytum laikiausi darbo sutarties, kad dirbu tik pusę etato), abejingai ir net nerimtai žiūrėti į savo pareigas, su panieka vertinti tiek save, tiek kitus vokelių davėjus ir ėmėjus. Galiausiai parašiau atleidimo prašymą ir dar atskiru el. laišku V. Vonžutaitei išsakiau savo nuomonę, kad civilizuota redakcija taip negali būti valdoma. Bet jiems ant turinio kokybės ir žurnalistinės etikos standartų yra nusišviltpt.

Kai pagaliau nutraukiau visus saitus su „Balso“ grupe, apėmė pakili nuotaika lyg išsivadavus iš lagerio. Mano buvę kolegos irgi pastebėjo, kad paniurėlis akimirksiu pralinksmėjo.

Turbūt savo patirtimi būčiau pasidalinęs nebent su kitais bendruomenės žmonėmis, kurie pasisako už garbingą žiniasklaidą, pavyzdžiui, GŽI. Tačiau atsitiktinai peržiūrėjęs Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą, apsisprendžiau, jog savo istoriją privalau papasakoti viešai – jaučiau pareigą įspėti visuomenę. Kas norėjo – suprato, išgirdo. Šį papildymą parengiau tiems, kurie praėjusią savaitę mane apibėrė klausimais: „kodėl dabar?“, „kodėl tiek ilgai laukei?“, tiems, kurie drąsūs pasmerkti prieš pabandydami įsigilinti ir suprasti. Šiuos žodžius ypač skiriu kolegoms, kurie į kitą kolegą žiūri iš aukšto arba net su panieka: neabejoju, kad jie turi tvirčiausius principus ir vadovaujasi aukščiausiais žurnalistikos standartais, bet aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad net dirbdamas su Darbo partija susijusioje žiniasklaidos grupėje nė karto neįsivėliau į jų interesų sūkurį ir likau sąžiningas su savo publikacijų skaitytojais, kurie juk yra pagrindiniai ir turbūt vieninteliai mūsų darbų užsakovai.

P. S. Pridedu keletą rugsėjį publikuotų naujienų susipažinti, kaip grupėje organizuojama propaganda:

Pirmas herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/621405/konservatoriai-talentus-tremia-gausiau-nei-stalinas.

http://www.balsas.lt/naujiena/622302/kokiu-dar-nesamoniu-prisigalvos-konservatoriai

http://www.balsas.lt/naujiena/617886/g-stanisauskas-kaip-a-kubilius-smegenu-prase

Antras herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/618493/kaip-v-uspaskichas-kedainiu-tvenkinyje-lochneso-pabaisos-ieskojo

http://www.balsas.lt/naujiena/621152/v-uspaskichas-uz-savo-pazadus-atsakysiu-garbe-ir-turtu

http://www.balsas.lt/naujiena/621958/v-uspaskicho-ir-zymaus-jav-ekonomisto-d-casey-nuomones-sutampa-es-pasmerkta-zlugti/1

2012 10 30

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

A.Račas: M.Širvinsko pilietinė judošiška pozicija

Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

Buvęs „Ekonomika.lt” žurnalistas prisipažįsta didžiąją dalį algos gaudavęs vokeliuose, leidėjas tai neigia

Buvęs savaitraščio “Ekonomika.lt” žurnalistas Marijus Širvinskas laiške žiniasklaidai pareiškė, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje jis gaudavo vokeliuose. Savaitraščio vadovai tokius kaltinimus neigia ir tikina, kad algos vokeliuose darbuotojams nėra mokamos.

M.Širvinsko teigimu, oficialiai būdavo apskaitomi keli šimtai litų, o nelegaliai būdavo sumoka daug kartų didesnė suma.

“Aš irgi ėmiau vokelius. Ir ne kartą. Nesididžiuoju ir gėdijuosi: kiekvieną kartą gaudamas nelegalią algą pasijusdavau it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis”, – laiške žiniasklaidai dėsto M.Širvinskas.

“Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius (…). Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 litų kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”)”, – teigia buvęs “Ekonomika.lt” žurnalistas, žiniasklaidai pateikęs ir savo gauto darbo užmokesčio išklotinę.

“Galėjau, kaip kai kurie kolegos „Balso“ grupėje, už savo straipsnius pateikti verslo liudijimus kaip neva už vertimus, kuriuos neva užsako kažkokie asmenys, tačiau tai vėlgi yra tokia pat neteisėta veikla, už kurią redakciją turėtų kruopščiai iškratyti Darbo ir Mokesčių inspekcijos, o galbūt ir STT su FNTT. Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius”, – teigia M.Širvinskas.

Tuo tarpu “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė Ingrida Mačiulaitytė BNS tvirtino, kad pati visą atlyginimą šiame leidinyje gauna oficialiai. Paklausta, ar tą patį galėtų pasakyti apie žurnalistus, ji atsakė, kad šis klausimas turėtų būti adresuotas ne jai.

“Negaliu tikinti, nes ne tuo aš užsiimu šitoje įmonėje, tiesiog jau čia ne aš turėčiau komentuoti jums turbūt. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, tiesiog su manimi tai visiškai nesusiję. Jūs ne manęs tokių dalykų turėtumėte klausti”, – sakė nuo vasario vyr. redaktorės pareigas einanti I.Mačiulaitytė.

Dar kartą paklausta, ar tiesa, kad minėtas leidinys dalį pinigų moka darbuotojams nelegaliai, ji sakė: “Ne, netiesa. Tikrai netiesa”.

Nuo šių metų kovo mėnesio pabaigos įmonei “Balsas.lt leidiniai” vadovaujantis Mindaugas Dauksevičius BNS taip pat paneigė informaciją, esą įmonės darbuotojams atlyginimai
mokami vokeliuose.

“Aš paneigiu šitą dalyką. Gal jis ir gaudavo iš kažkur, jeigu rašydavo kažkam kitus straipsnius, bet ne mūsų įmonei. Aš net nežinau, apie kokį darbuotoją šnekame, nes aš pats buvau tris savaites atostogose, gal per tas savaites kažkas įvyko, gal jis kažkuo nusižengė”, – sakė bendrovės direktorius M.Dauksevičius.

Paklaustas, ar žurnalistams atlyginimai buvo mokami remiantis vertėjo veiklą numatančiu verslo liudijimu, jis sakė, jog įmonė atsiskaito teisėtais būdais, kokie galimi.

“Kokios yra legalios atsiskaitymo formos, tokiomis mes ir naudojamės”, – sakė jis.

M.Širvinskas teigia, kad žiniasklaidos grupės “Balsas.lt leidiniai” leidžiamame savaitiniame laikraštyje jis dirbo nuo šių metų sausio iki rugpjūčio.

Jis taip pat teigė, kad minėtas laikraštis nėra nepriklausomo turinio leidinys.

“Savaitraščio “Ekonomika.lt” turinio politika buvo ganėtinai autonomiška nuo savininkų kaprizų, o aš kaip autorius – juo labiau, tačiau ir šiame leidinyje neišvengdavome draudžiamų temų arba konkrečių nurodymų”, – laiške dėsto M.Širvinskas.

Jis taip pat aiškina, kad, pavyzdžiui, už grupės leidinių turinį praktiškai būdavo atsakinga Vitalija Vonžutaitė, kuri yra įtariamoji Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje ir kuri pagal praėjusį sekmadienį vykusių Seimo rinkimų rezultatus turėtų patekti į parlamentą.

“Jinai oficialiai yra horo.lt vadovė. Tai yra vienas iš grupės “Balsas.lt leidiniai” portalų. Formaliai jinai yra horoskopų tinklalapio vadovė, bet de facto ji yra visos grupės žiniasklaidos turinio vadovė, jinai atsakinga už atlyginimus ir už žiniasklaidos turinio formavimą”, – BNS sakė M.Širvinskas.

Savaitraščio “Ekonomika.lt” leidėjas yra bendrovė „Balsas.lt leidiniai“, kurios 100 proc. akcijų priklauso 37 metų Liudmilai Ivlevai, kuri taip pat valdo 100 proc. bendrovės “Epasas.lt” akcijų.

2012 10 19

BNS, Delfi.lt

>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Teismo sprendimu apversta realybė

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje nuteisti Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių yra bene antras didžiausias išpuolis prieš laisvą žodį Lietuvos žurnalistikos istorijoje po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Skirtumas tas, kad tuomet su žurnalistu susidorojo nusikaltėliai, o dabar – teisės sargai. Žinoma, žmogžudystę su baudžiamuoju nuosprendžiu vargiai gali sulyginti, bet visuomenei ir žurnalistų bendruomenei tiek anuo, tiek šiuoju pasiųstas įspėjamasis signalas yra be galo panašus: tylėti (ir nelįsti į mafijos reikalus). Dar negali nepastebėti, kad šiose bylose figūruoja „Respublika“, kuri, kaip kažkada skelbdavo, „įveikia tylą“.

Šį kartą įveikė savo pačios luomo sąjungos lyderį. Tiesa, „Respublika“ jau seniai yra aukščiau paties profesinio luomo ar juolab jo sąjungos vadovo… Prie D. Radzevičiaus bylos dar sugrįšime – pirma pažvelkime į kontekstą, kuriame priimtas toks baltarusiško tipo nuosprendis.

Panašu į prarają, atsivėrusią žiojėti tarp visuomenės ir teisėsaugos. Ji atsivėrė nuo komplikuotos ir Lietuvos raidai gyvybiškai svarbios 2006 metų Vytauto Pociūno žūties ir pamažu leido užgimti ir įgyti didelį svorį naujiesiems tiesos apaštalams. Trylika metų dirbusi teisėja Lietuvoje Neringa Venckienė tapo aršiausia Lietuvos teisinės sistemos priešininke. Ir jau nebeslepia – kandidate į politikes. Visuomenėje atpažįstami nuomonės lyderiai kultūrologas ir buvęs žurnalistas Darius Kuolys paliko Pilietinės visuomenės institutą, o žurnalistas Valdas Vasiliauskas turėjo išeiti iš dienraščio „Lietuvos žinios“. Abu išsyk rado nišą – kaip ir Kauno teisėja reikalauti Lietuvoje teisybės.

Praraja gili, o jos kraštai slidūs: į ją puola tarytum supermandatus įgiję Seimo nariai Naglis Puteikis su Sauliumi Stoma. Jiedu, užuot nukreipę savo gabumus teisinei sistemai tvarkyti ir Lietuvos teisėsaugai per teisėkūrą gerinti, užuot mažinę tos prarajos gylį, rūpinasi kreidelių palete ant šaligatvių braižiojant šūkius „Tiesos!“. Kur kas solidžiau veikia ne garsiai agituojanti, o savanoriškai Titano darbą dirbanti autoritetinga visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti. Jų tonas dalykiškesnis, nes paremtas analize ir argumentais, o ne demagogija.

Mano nuostabai, naujųjų tiesadarių kompaniją, kad ir netiesiogiai, papildė viena profesionaliausių šalies žurnalisčių ir mano autoritetė Indrė Makaraitytė, užpraėjusią savaitę inicijavusi laišką Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovams, kad būtų sušvelninta kardomoji priemonė lobistui Andriui Romanovskiui. Manau, pats sumanymas yra pilietiškas ir nebūtinai traktuotinas kaip spaudimas teisėsaugai (kas per teisėsaugininkai, jei pasiduos „prispausti“ keliasdešimties autoritetingų visuomenės veikėjų pasirašyto viešo laiško). Vis dėlto kreipimasis iš areštinės į laisvę paleisti kyšio perdavimu parlamentarui įtariamą lobistą buvo neatsargus, pirmiausia dėl tos pačios „puteikiškos“ retorikos, cituoju: „Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.“

Neadekvatu. Kaip galima žinoti tai, ko nežinai nežinantis? Šiuo atveju žinia tik tokia: vaikinas yra įtariamas kyšio perdavimu. O kaip agentai tai sužinojo ir užfiksavo, ar įrodymai yra pakankami tokiems rimtiems kaltinimams, tai būtent patiems agentams ir jų vadams geriausia žinoti. Mes savo ruožtu žinoti ir neprivalome, nes tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjas, kuriam teks ši byla ir kol kas niekam nėra žinomas, irgi nežino, kokį sprendimą priims, mat turės atsižvelgti į įrodymų visumą, kaltintojų ir gynėjų argumentus.

Greitai po mokyklos suolo pamirštame Sokratą. Arba biblinį imperatyvą: neteisk, ir pats nebūsi teisiamas. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai visų žinių ne tik nesugaudysi, bet ir dažnai būsi paklaidintas. Ne žinojimas ir kietakaktiškumas, o kritiškumas ir abejonė turėtų būti smalsaus XXI a. žmogaus pamatinė nuostata domintis ir formuojant savo požiūrį.

Nežinau, ar mergaitė buvo tvirkinta. Kritiškai vertinu teisėjos veiklą, net jeigu ja tikiu. Abejoju, ar Drąsius Kedys iš tiesų mirė dėl skrandžio turinio, o ne nuo smurto. Visiškai netikiu, kad V. Pociūnas mirė dėl šlapimo pūslės turinio. Bet nežinau, ar buvo nužudytas, ir negaliu taip teigti. Įtaigiai tokį nežinojimo pirmumą prieš žinojimą savo tekste „Klonio gatvės virusas užkrėtė Lietuvą. Visą“ portale „Delfi“ paaiškino advokatas Karolis Jovaišas, skeptiškai vertinantis naujuosius dvasios grynuolius ir tautos gelbėtojus.

Ir iš tiesų, kur etiški ir kruopštus žurnalistų tyrimai, visuomenininkų rūpesčiu surinkti įrodymai (kaip minėtos Garliavos įvykių komisijos), politikų iniciatyvos užuot pakalbėjus sukurti bent schemą abiejų tragedijų mazgams atrišti ir teismų savireguliacijos tvarkai keisti? Nematau pagrindo tikėti, tarkim, žurnalistu save pristatančio siaubo laidų kūrėjo Kristupo Krivicko tyrimais, ekspertizėmis ir įrodymais, kad prieš vaiką iš tiesų buvo panaudota seksualinė prievarta. Glumina gerai girdimo Seimo nario S. Stomos ėjimas paskui violetinę fronto liniją, tarytum jis savo portfelyje turėtų skandalingiausios iš teisėsaugos nutekintos pedofilijos epo medžiagos.

Nežinau. Ir net jeigu teisėsauga patvirtintų, sakykime, seksualinės prievartos prieš mažametę mergaitę faktą, abejonių rūkai neišsisklaidytų. Praraja po V. Pociūnio žūties Breste pasidarė per gili, kad taip lengvai užsitrauktų.

Mūsų kalbėjimas iš visažinystės ir galios pozicijų – laikraščio puslapių, Seimo tribūnos, Garliavos patvorės – peržengė ribą, kad jau veikiau žaidžiame žodžio laisve, imituojame demokratiją, nematydami prasmės arba neturėdami laiko ištirti, įsigilinti, analizuoti.

Ir štai paskutinė naujiena – už šmeižtą nuteisiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Vadovaudamasis savo samprotavimų logika, turėčiau teismo sprendimu nebent abejoti. Tačiau šįkart žinau, kad D. Radzevičius buvo teisus ir jo išsakyta nuomonė apie „Respubliką“ kaip išdavusią ir pardavusią žurnalistiką buvo faktas, kad ir hiperbolizuotai pateiktas.

Pirma suabejojęs žurnalistų D. Kuolio, V. Vasiliausko, I. Makaraitytės pasisakymų korektiškumu akimirksniu pats tampu „nekorektiškas“ ir drįstu teigti: aš žinau, kad D. Radzevičius yra nekaltas. Be abejonės, šmeižto atvejo nesulyginsi su kyšio davimo ar dar baisiau – žmogžudystės bylomis, bet pats faktas nubausti mūsų profesinės sąjungos pirmininką už komentarą asmeniniame tinklaraštyje, deja, yra to paties medžio šaka ir savaime be galo grėsmingas Lietuvos demokratijai – taip pat kaip neišnarpliojamos V. Pociūno ar D. Kedžio istorijos.

Atsiminkime: nemažai aplinkybių leidžia daryti prielaidą, kad prieš „valstybininkų“ klaną pasiryžęs pakovoti V. Pociūnas buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, kad prieš „pedofilų“ klaną ginklu stojęs D. Kedys taip pat buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, o dabar apie galimai korumpuotą leidėją pakalbėjęs D. Radzevičius vėlgi yra valgomas teisėsaugos. Ne mažiau suklusti verčia ir „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste kova su teisėjais jai nesutinkant atskleisti savo informacijos šaltinio bei klaipėdiečiui medikui ir tinklaraštininkui Audriui Šimaičiui klijuojama šmeižto byla už žurnalistinį tyrimą.

Praėjusį rudenį aš pats kaip kaltinamasis baudžiamoje byloje turėjau progą pamatyti, kaip kurpiamos šmeižto bylos. Verslininko Gedimino Žiemelio advokatė Deimantė Paškevičiūtė dėl klaidingo fakto prašė teisėjo mane dvejiems metams įkišti už grotų, nors pats būčiau mielai tą faktą patikslinęs, jeigu kaltintojai prieš pradėdami baudžiamąjį persekiojimą pirma būtų su tokiu prašymu kreipęsi ir mane patį informavę, apie tai, ko nežinojau ir kuo suklydau. Nuoširdžiai stebėjausi, kad G. Žiemelis sugebėjo teisme save pateikti taip, tarsi pats niekuomet nevadovavo bendrovei „flyLAL“, nors visiems žinoma, kad dirbo kaip jos valdybos pirmininkas. Buvo akivaizdu, kad teismas iš principo nenagrinėja realybės, o tik tai, kas parašyta. Nors rašiniu gali būti paskelbta tiek absoliuti tiesa, tiek visiškas melas.

Pačiame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nuteisti D. Radzevičių stulbina argumentavimo logika. Štai kaip ekspertė pakviesta profesorė Laima Kalėdienė aiškina: „Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo Tomkaus asmenybės įvaizdžio bei tai, kad Tomkui priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ir paniekinti Tomkų“. Dalykas tas, kad D. Radzevičius ne kūrė atstumiantį ir neigiamą leidėjo įvaizdį – jis toks jau seniai susidaręs tarp žurnalistikos profesionalų, šmeižtu apkaltintas tinklaraštininkas tik reflektavo paplitusį ir daugybe faktų paremtą požiūrį apie korupcinę V. Tomkaus prigimtį ir savo pasisakymu pasielgė drąsiai bei pilietiškai.

Dar labiau stebina teismo nuomonė (būtent – nuomonė!) apie D. Radzevičiaus naudotą šaltinį „WikiLeaks“: „Atsižvelgiant į tai, kad prieš komentuojant visuomenės nevienareikšmiškai vertinamų internetinių tinklalapių informaciją, ji nebuvo patikrinta…“

Norėtųsi teismo paklausti: o V. Tomkus ar vertinamas vienareikšmiškai? Taip pat ką reiškia tai, kad „WikiLeaks“ vertinamas nevienareikšmiškai: ar kad pats informacijos nutekinimas yra nevienareikšmis, ar tai, kas ten pasakyta? Tenka sutikti, kad „Wikileaks“ metodas paviešinti konfidencialią pasaulio diplomatų medžiagą nebūtinai yra etiškas, bet tuose dokumentuose pateikti liudijimai yra autentiški.

Pats praėjusį rudenį neabejojau, kad teismas mane išteisins – teismas ir išteisino. Tačiau po D. Radzevičiaus bylos kitą kartą patekęs į analogišką susidorojimo situaciją taip užtikrintai nesijausčiau – juk jau turėtume precedentą. Beje, precedentą, tik ne tokį garsų, jau turime, kai tam tikra prasme „pogrindinis“ žurnalistas Gintaras Visockas tapo pirmuoju Lietuvos žiniasklaidininku, nubaustu už šmeižtą.

Ar privalome prieš išsakydami savo nuomonę turėti mintyje galimybę, kad būsime persekiojami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Nebijokime, o susitelkime. Antai 2009 m. kovo 23 d. savo paties tinklaraštyje publikavau viešą laišką vienam garbiam „Respublikos“ autoriui, pasijutęs nesmagiai dėl jo, mano nuomone, nepagrįstų liaupsių šiam laikraščiui. Jo leidėjas Vitas Tomkus mano įrašo neprašė paneigti ir nesikreipė į teismą kaip dėl šmeižikiško, todėl manau galįs drąsiai jį ir čia dar kartą pacituoti, taigi:

Ar žinojai, kad šiame leidinyje neištveria net pakankamai konformistiški, lankstų stuburą turintys spaudos darbuotojai?

Ar žinojai, kad užsakomojo straipsnio be numerio, tai yra neteisėtos paslėptos reklamos, įkainis šiame dienraščiu save pristatančiame spaudos produkte sudaro kaip įprasto skelbimo – 9 litus už kvadratinį centimetrą*?

Ar pastebėjai, kad Tavo darbdavys neseniai viešai, tūžmingu tonu ir nerinkdamas žodžių, […] iškoneveikė vieną garbingiausių šalies žurnalistų dr. Andrių Navicką, ir ar tai reiškia, kad Tu, savo rašiniuose gražbyliaudamas apie „Respubliką“, palaikai ir pastarąją darbdavio poziciją?

Ar pastebėjai, kad šiam dienraščiui būdingas didelis „nuotaikų“ svyravimas – tai yra apie asmenis ir įmones nuolat rašoma pataikaujant ir įsiteikiant tik tol, kol jie dosnūs reklaminių pinigų? Ar teko šiame, dovanokit, laikraštyje perskaityti nors vieną kritišką žodį apie „Maximą“ ar „Leo LT“? Jei rasi bent eilutę ir nurodysi – tą puslapį įsirėminęs pakabinsiu ant sienos arba išsikirpęs nešiosiu piniginėje.

*2006 m. duomenys

Ir taip toliau. Kai kurie iš šių teiginių yra nuomonės, kai kurie – faktai. Faktai, kuriuos nesunkiai galėtų išsiaiškinti prokurorai, jeigu nuoširdžiau gintų viešąjį interesą. Faktai, kuriuos man draugiškuose pokalbiuose atskleidė neapsikentę darbo sąlygų buvę „Respublikos“ darbuotojai ir kuriuos, manyčiau, jie ir šiandien tokius pat pakartotų.

V. Tomkus nėra vienintelis leidėjas, mano nuomone, pardavęs ir išdavęs žurnalistiką. Tačiau seniausias rinkoje, vilkas, kartu su kitu garsiu kolega, mano vertinimu, per nedorą turinio prekybą iškreipęs žiniasklaidos rinką. Vis dėlto V. Tomkus su milijoniniu ir iš dalies pirmosios instancijos teisme patenkintu ieškiniu prieš D. Radzevičių pasielgė kaip mitologinė Uroboro gyvatė, valganti savo pačios uodegą. Juolab kad ir leidėjo įtaka nebe tokia kaip anksčiau – mažiau ir lengvatikių. Tačiau jeigu aukštesnė instancija pripažins galioti birželio 29-ąją priimtą nuosprendį, teismas V. Tomkui suteiks galingą ginklą toliau tvarkytis žiniasklaidos srityje ir už jos ribų pagal savo asmeninį supratimą – Uroboras taps Gorgone.

Negalima šmeižikiškais pripažinti teiginių, kurie atpasakoja tikrovę. Negalime leisti D. Radzevičiaus bausti už tiesą, ir kiekvienas žurnalistas turime jį ginti, mat nuosprendis jam juk buvo ir nuosprendis kiekvienam žurnalistui ir kitiems viešosios informacijos rengėjams asmeniškai.

Jeigu bausti ir teisti už galbūt pernelyg vaizdingai pateiktą, bet teisingą informaciją kaip už šmeižtą galime, tuomet Lietuvos valstybei verčiau trauktis iš šią bylą atidžiai stebinčios Europos Sąjungos ir susisieti su teisės dvasia artimesne Baltarusija.

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑