Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje nuteisti Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių yra bene antras didžiausias išpuolis prieš laisvą žodį Lietuvos žurnalistikos istorijoje po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Skirtumas tas, kad tuomet su žurnalistu susidorojo nusikaltėliai, o dabar – teisės sargai. Žinoma, žmogžudystę su baudžiamuoju nuosprendžiu vargiai gali sulyginti, bet visuomenei ir žurnalistų bendruomenei tiek anuo, tiek šiuoju pasiųstas įspėjamasis signalas yra be galo panašus: tylėti (ir nelįsti į mafijos reikalus). Dar negali nepastebėti, kad šiose bylose figūruoja „Respublika“, kuri, kaip kažkada skelbdavo, „įveikia tylą“.
Šį kartą įveikė savo pačios luomo sąjungos lyderį. Tiesa, „Respublika“ jau seniai yra aukščiau paties profesinio luomo ar juolab jo sąjungos vadovo… Prie D. Radzevičiaus bylos dar sugrįšime – pirma pažvelkime į kontekstą, kuriame priimtas toks baltarusiško tipo nuosprendis.
Panašu į prarają, atsivėrusią žiojėti tarp visuomenės ir teisėsaugos. Ji atsivėrė nuo komplikuotos ir Lietuvos raidai gyvybiškai svarbios 2006 metų Vytauto Pociūno žūties ir pamažu leido užgimti ir įgyti didelį svorį naujiesiems tiesos apaštalams. Trylika metų dirbusi teisėja Lietuvoje Neringa Venckienė tapo aršiausia Lietuvos teisinės sistemos priešininke. Ir jau nebeslepia – kandidate į politikes. Visuomenėje atpažįstami nuomonės lyderiai kultūrologas ir buvęs žurnalistas Darius Kuolys paliko Pilietinės visuomenės institutą, o žurnalistas Valdas Vasiliauskas turėjo išeiti iš dienraščio „Lietuvos žinios“. Abu išsyk rado nišą – kaip ir Kauno teisėja reikalauti Lietuvoje teisybės.
Praraja gili, o jos kraštai slidūs: į ją puola tarytum supermandatus įgiję Seimo nariai Naglis Puteikis su Sauliumi Stoma. Jiedu, užuot nukreipę savo gabumus teisinei sistemai tvarkyti ir Lietuvos teisėsaugai per teisėkūrą gerinti, užuot mažinę tos prarajos gylį, rūpinasi kreidelių palete ant šaligatvių braižiojant šūkius „Tiesos!“. Kur kas solidžiau veikia ne garsiai agituojanti, o savanoriškai Titano darbą dirbanti autoritetinga visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti. Jų tonas dalykiškesnis, nes paremtas analize ir argumentais, o ne demagogija.
Mano nuostabai, naujųjų tiesadarių kompaniją, kad ir netiesiogiai, papildė viena profesionaliausių šalies žurnalisčių ir mano autoritetė Indrė Makaraitytė, užpraėjusią savaitę inicijavusi laišką Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovams, kad būtų sušvelninta kardomoji priemonė lobistui Andriui Romanovskiui. Manau, pats sumanymas yra pilietiškas ir nebūtinai traktuotinas kaip spaudimas teisėsaugai (kas per teisėsaugininkai, jei pasiduos „prispausti“ keliasdešimties autoritetingų visuomenės veikėjų pasirašyto viešo laiško). Vis dėlto kreipimasis iš areštinės į laisvę paleisti kyšio perdavimu parlamentarui įtariamą lobistą buvo neatsargus, pirmiausia dėl tos pačios „puteikiškos“ retorikos, cituoju: „Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.“
Neadekvatu. Kaip galima žinoti tai, ko nežinai nežinantis? Šiuo atveju žinia tik tokia: vaikinas yra įtariamas kyšio perdavimu. O kaip agentai tai sužinojo ir užfiksavo, ar įrodymai yra pakankami tokiems rimtiems kaltinimams, tai būtent patiems agentams ir jų vadams geriausia žinoti. Mes savo ruožtu žinoti ir neprivalome, nes tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjas, kuriam teks ši byla ir kol kas niekam nėra žinomas, irgi nežino, kokį sprendimą priims, mat turės atsižvelgti į įrodymų visumą, kaltintojų ir gynėjų argumentus.
Greitai po mokyklos suolo pamirštame Sokratą. Arba biblinį imperatyvą: neteisk, ir pats nebūsi teisiamas. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai visų žinių ne tik nesugaudysi, bet ir dažnai būsi paklaidintas. Ne žinojimas ir kietakaktiškumas, o kritiškumas ir abejonė turėtų būti smalsaus XXI a. žmogaus pamatinė nuostata domintis ir formuojant savo požiūrį.
Nežinau, ar mergaitė buvo tvirkinta. Kritiškai vertinu teisėjos veiklą, net jeigu ja tikiu. Abejoju, ar Drąsius Kedys iš tiesų mirė dėl skrandžio turinio, o ne nuo smurto. Visiškai netikiu, kad V. Pociūnas mirė dėl šlapimo pūslės turinio. Bet nežinau, ar buvo nužudytas, ir negaliu taip teigti. Įtaigiai tokį nežinojimo pirmumą prieš žinojimą savo tekste „Klonio gatvės virusas užkrėtė Lietuvą. Visą“ portale „Delfi“ paaiškino advokatas Karolis Jovaišas, skeptiškai vertinantis naujuosius dvasios grynuolius ir tautos gelbėtojus.
Ir iš tiesų, kur etiški ir kruopštus žurnalistų tyrimai, visuomenininkų rūpesčiu surinkti įrodymai (kaip minėtos Garliavos įvykių komisijos), politikų iniciatyvos užuot pakalbėjus sukurti bent schemą abiejų tragedijų mazgams atrišti ir teismų savireguliacijos tvarkai keisti? Nematau pagrindo tikėti, tarkim, žurnalistu save pristatančio siaubo laidų kūrėjo Kristupo Krivicko tyrimais, ekspertizėmis ir įrodymais, kad prieš vaiką iš tiesų buvo panaudota seksualinė prievarta. Glumina gerai girdimo Seimo nario S. Stomos ėjimas paskui violetinę fronto liniją, tarytum jis savo portfelyje turėtų skandalingiausios iš teisėsaugos nutekintos pedofilijos epo medžiagos.
Nežinau. Ir net jeigu teisėsauga patvirtintų, sakykime, seksualinės prievartos prieš mažametę mergaitę faktą, abejonių rūkai neišsisklaidytų. Praraja po V. Pociūnio žūties Breste pasidarė per gili, kad taip lengvai užsitrauktų.
Mūsų kalbėjimas iš visažinystės ir galios pozicijų – laikraščio puslapių, Seimo tribūnos, Garliavos patvorės – peržengė ribą, kad jau veikiau žaidžiame žodžio laisve, imituojame demokratiją, nematydami prasmės arba neturėdami laiko ištirti, įsigilinti, analizuoti.
Ir štai paskutinė naujiena – už šmeižtą nuteisiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Vadovaudamasis savo samprotavimų logika, turėčiau teismo sprendimu nebent abejoti. Tačiau šįkart žinau, kad D. Radzevičius buvo teisus ir jo išsakyta nuomonė apie „Respubliką“ kaip išdavusią ir pardavusią žurnalistiką buvo faktas, kad ir hiperbolizuotai pateiktas.
Pirma suabejojęs žurnalistų D. Kuolio, V. Vasiliausko, I. Makaraitytės pasisakymų korektiškumu akimirksniu pats tampu „nekorektiškas“ ir drįstu teigti: aš žinau, kad D. Radzevičius yra nekaltas. Be abejonės, šmeižto atvejo nesulyginsi su kyšio davimo ar dar baisiau – žmogžudystės bylomis, bet pats faktas nubausti mūsų profesinės sąjungos pirmininką už komentarą asmeniniame tinklaraštyje, deja, yra to paties medžio šaka ir savaime be galo grėsmingas Lietuvos demokratijai – taip pat kaip neišnarpliojamos V. Pociūno ar D. Kedžio istorijos.
Atsiminkime: nemažai aplinkybių leidžia daryti prielaidą, kad prieš „valstybininkų“ klaną pasiryžęs pakovoti V. Pociūnas buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, kad prieš „pedofilų“ klaną ginklu stojęs D. Kedys taip pat buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, o dabar apie galimai korumpuotą leidėją pakalbėjęs D. Radzevičius vėlgi yra valgomas teisėsaugos. Ne mažiau suklusti verčia ir „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste kova su teisėjais jai nesutinkant atskleisti savo informacijos šaltinio bei klaipėdiečiui medikui ir tinklaraštininkui Audriui Šimaičiui klijuojama šmeižto byla už žurnalistinį tyrimą.
Praėjusį rudenį aš pats kaip kaltinamasis baudžiamoje byloje turėjau progą pamatyti, kaip kurpiamos šmeižto bylos. Verslininko Gedimino Žiemelio advokatė Deimantė Paškevičiūtė dėl klaidingo fakto prašė teisėjo mane dvejiems metams įkišti už grotų, nors pats būčiau mielai tą faktą patikslinęs, jeigu kaltintojai prieš pradėdami baudžiamąjį persekiojimą pirma būtų su tokiu prašymu kreipęsi ir mane patį informavę, apie tai, ko nežinojau ir kuo suklydau. Nuoširdžiai stebėjausi, kad G. Žiemelis sugebėjo teisme save pateikti taip, tarsi pats niekuomet nevadovavo bendrovei „flyLAL“, nors visiems žinoma, kad dirbo kaip jos valdybos pirmininkas. Buvo akivaizdu, kad teismas iš principo nenagrinėja realybės, o tik tai, kas parašyta. Nors rašiniu gali būti paskelbta tiek absoliuti tiesa, tiek visiškas melas.
Pačiame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nuteisti D. Radzevičių stulbina argumentavimo logika. Štai kaip ekspertė pakviesta profesorė Laima Kalėdienė aiškina: „Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo Tomkaus asmenybės įvaizdžio bei tai, kad Tomkui priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ir paniekinti Tomkų“. Dalykas tas, kad D. Radzevičius ne kūrė atstumiantį ir neigiamą leidėjo įvaizdį – jis toks jau seniai susidaręs tarp žurnalistikos profesionalų, šmeižtu apkaltintas tinklaraštininkas tik reflektavo paplitusį ir daugybe faktų paremtą požiūrį apie korupcinę V. Tomkaus prigimtį ir savo pasisakymu pasielgė drąsiai bei pilietiškai.
Dar labiau stebina teismo nuomonė (būtent – nuomonė!) apie D. Radzevičiaus naudotą šaltinį „WikiLeaks“: „Atsižvelgiant į tai, kad prieš komentuojant visuomenės nevienareikšmiškai vertinamų internetinių tinklalapių informaciją, ji nebuvo patikrinta…“
Norėtųsi teismo paklausti: o V. Tomkus ar vertinamas vienareikšmiškai? Taip pat ką reiškia tai, kad „WikiLeaks“ vertinamas nevienareikšmiškai: ar kad pats informacijos nutekinimas yra nevienareikšmis, ar tai, kas ten pasakyta? Tenka sutikti, kad „Wikileaks“ metodas paviešinti konfidencialią pasaulio diplomatų medžiagą nebūtinai yra etiškas, bet tuose dokumentuose pateikti liudijimai yra autentiški.
Pats praėjusį rudenį neabejojau, kad teismas mane išteisins – teismas ir išteisino. Tačiau po D. Radzevičiaus bylos kitą kartą patekęs į analogišką susidorojimo situaciją taip užtikrintai nesijausčiau – juk jau turėtume precedentą. Beje, precedentą, tik ne tokį garsų, jau turime, kai tam tikra prasme „pogrindinis“ žurnalistas Gintaras Visockas tapo pirmuoju Lietuvos žiniasklaidininku, nubaustu už šmeižtą.
Ar privalome prieš išsakydami savo nuomonę turėti mintyje galimybę, kad būsime persekiojami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Nebijokime, o susitelkime. Antai 2009 m. kovo 23 d. savo paties tinklaraštyje publikavau viešą laišką vienam garbiam „Respublikos“ autoriui, pasijutęs nesmagiai dėl jo, mano nuomone, nepagrįstų liaupsių šiam laikraščiui. Jo leidėjas Vitas Tomkus mano įrašo neprašė paneigti ir nesikreipė į teismą kaip dėl šmeižikiško, todėl manau galįs drąsiai jį ir čia dar kartą pacituoti, taigi:
Ar žinojai, kad šiame leidinyje neištveria net pakankamai konformistiški, lankstų stuburą turintys spaudos darbuotojai?
Ar žinojai, kad užsakomojo straipsnio be numerio, tai yra neteisėtos paslėptos reklamos, įkainis šiame dienraščiu save pristatančiame spaudos produkte sudaro kaip įprasto skelbimo – 9 litus už kvadratinį centimetrą*?
Ar pastebėjai, kad Tavo darbdavys neseniai viešai, tūžmingu tonu ir nerinkdamas žodžių, […] iškoneveikė vieną garbingiausių šalies žurnalistų dr. Andrių Navicką, ir ar tai reiškia, kad Tu, savo rašiniuose gražbyliaudamas apie „Respubliką“, palaikai ir pastarąją darbdavio poziciją?
Ar pastebėjai, kad šiam dienraščiui būdingas didelis „nuotaikų“ svyravimas – tai yra apie asmenis ir įmones nuolat rašoma pataikaujant ir įsiteikiant tik tol, kol jie dosnūs reklaminių pinigų? Ar teko šiame, dovanokit, laikraštyje perskaityti nors vieną kritišką žodį apie „Maximą“ ar „Leo LT“? Jei rasi bent eilutę ir nurodysi – tą puslapį įsirėminęs pakabinsiu ant sienos arba išsikirpęs nešiosiu piniginėje.
*2006 m. duomenys
Ir taip toliau. Kai kurie iš šių teiginių yra nuomonės, kai kurie – faktai. Faktai, kuriuos nesunkiai galėtų išsiaiškinti prokurorai, jeigu nuoširdžiau gintų viešąjį interesą. Faktai, kuriuos man draugiškuose pokalbiuose atskleidė neapsikentę darbo sąlygų buvę „Respublikos“ darbuotojai ir kuriuos, manyčiau, jie ir šiandien tokius pat pakartotų.
V. Tomkus nėra vienintelis leidėjas, mano nuomone, pardavęs ir išdavęs žurnalistiką. Tačiau seniausias rinkoje, vilkas, kartu su kitu garsiu kolega, mano vertinimu, per nedorą turinio prekybą iškreipęs žiniasklaidos rinką. Vis dėlto V. Tomkus su milijoniniu ir iš dalies pirmosios instancijos teisme patenkintu ieškiniu prieš D. Radzevičių pasielgė kaip mitologinė Uroboro gyvatė, valganti savo pačios uodegą. Juolab kad ir leidėjo įtaka nebe tokia kaip anksčiau – mažiau ir lengvatikių. Tačiau jeigu aukštesnė instancija pripažins galioti birželio 29-ąją priimtą nuosprendį, teismas V. Tomkui suteiks galingą ginklą toliau tvarkytis žiniasklaidos srityje ir už jos ribų pagal savo asmeninį supratimą – Uroboras taps Gorgone.
Negalima šmeižikiškais pripažinti teiginių, kurie atpasakoja tikrovę. Negalime leisti D. Radzevičiaus bausti už tiesą, ir kiekvienas žurnalistas turime jį ginti, mat nuosprendis jam juk buvo ir nuosprendis kiekvienam žurnalistui ir kitiems viešosios informacijos rengėjams asmeniškai.
Jeigu bausti ir teisti už galbūt pernelyg vaizdingai pateiktą, bet teisingą informaciją kaip už šmeižtą galime, tuomet Lietuvos valstybei verčiau trauktis iš šią bylą atidžiai stebinčios Europos Sąjungos ir susisieti su teisės dvasia artimesne Baltarusija.
Marijaus Širvinsko tinklaraštis
GŽI 