S.Spurga: Augėjo vartai

Nemenka dalis mūsų žiniasklaidos neišlaikė pinigų, garbės, padorumo ir kitų egzaminų. Žiniasklaida yra tapusi vienu iš didžiausių šalies sopulių. Tai tikri Augėjo tvartai, iki lubų prigrūsti mėšlo. Be jokios abejonės, yra daugybė puikių žurnalistų, nepriekaištingų žiniasklaidos priemonių. Tačiau neskendėkime iliuzijose: jėgos nelygios. Mūsų žiniasklaida beveik neatlieka jai demokratinėje valstybėje tenkančių priedermių.
Žurnalistinės etikos standartai sužlugę, o apie atsakomybę, patriotizmą, pilietiškumą nėra net ką kalbėti. Dar kartą pridursiu, kalbu ne apie visas žiniasklaidos priemones, tačiau išimtys, nors ir ganėtinai gausios, nepataiso bendro vaizdo. Alternatyva formuojasi lėtai.

Ne viena žiniasklaidos priemonė yra tapusi ne kuo kitu, o viso labo jos savininkų verslo reikalų tvarkymo įrankiu. Visos tokios žiniasklaidos priemonės medžiagos dėstomos potencialų vartotoją aprioriai laikant visišku dunduku. Nesiskaitoma su žmogaus teisėmis, vaikų apsauga, pažeidžiamos teisės į privatų asmens gyvenimą, mindomas žmogaus orumas, atvirai kultivuojamas šantažas, reketas, ir visa tai daroma užsidėjus neklystančio ir visa žinančio, amžinai pamokslaujančio kinų mandarino kaukę. Pačiu primityviausiu būdu suvedinėjamos sąskaitos, rengiamos absurdiškos kokio nors žmogaus ar institucijos pjudymo kampanijos: nesigailima nei gyvų, nei mirusiųjų. Perkamos medžiagos yra kasdienybė. Leidžiama sau ne tik visiškai iškraipyti tikrovę, tačiau ir iš piršto laužti faktus. Daugelis provincijos medijų it Nidos vėtrungės gaudo vietinės politikos vėjus ir vėjelius suskubdamos laiku sukiotis, kad įtiktų vietiniam elitui, nuo kurio mažų mažiausia priklauso gaunamos reklamos kiekis. Rinkimų kampanijų metu politikai tokių medijų duris atidarinėja kojomis.

Matyt, žiniasklaida niekada neatspindi to, ką vadintume objektyviu vaizdu, tikru visuomenės paveikslu. Kiek ji atspindi ir gali atspindėti tikrovę – tai filosofinis klausimas. Tačiau apie dalį mūsų medijų tikrai galime pasakyti, jog jos jokiu būdu neturi netgi tikslo dėlioti objektyvų pasaulio paveikslą ir pateikia ne ką kitą, o iškreiptą vulgarią fantaziją.

Tai itin skaudu, turint omeny, kokią įtaką žiniasklaida turi visuomenėje. Ji, be kita ko, ir formuoja šalies įvaizdį savo pačios gyventojų akyse. Purvo, absurdo, smurto mūsų valstybėje yra, tačiau vien purvo, absurdo, smurto šalimi, apgyvendintoje išimtinai keistuolių ir iškvaišėlių, Lietuvą pavertė žiniasklaida. Pasak Arvydo Šliogerio, tai tokia Lietuva, kurios norisi neapkęsti.

Žiniasklaida yra vienintelė uždara institucija mūsų visuomenėje, kuri nėra beveik niekaip reguliuojama, niekam neatskaitinga. Tai institucija, kurios bijoma – neįtikėtinas jausmas demokratinėje visuomenėje. Gali įžeidinėti ministrą ar prezidentą, bet tarti žodį prieš kokį nors laikraštį – šiukštu!

Šioje srityje matau uždarą ratą. Demokratiški mūsų šalies įstatymai akcentuoja ne žiniasklaidos kontrolės, o jos savireguliacijos tvarką. Tačiau ką daryti, jei savireguliacija neveikia? Jei padorumas, orumas, net visa valstybės ateitis žiniasklaidos bosams nieko nereiškia? Aiškaus atsakymo šiandien neturime. Reikalauti, kad šią sritį sutvarkytų politikai, kaip tą jie gali padaryti su bet kuria kita sritimi, gana komplikuota, nes tai labai greitai gali būti pavadinta žodžio laisvės gniaužimu. Be to, politikai yra itin priklausomi nuo žiniasklaidos ir jos bijo labiau, nei bet kas kitas. Geriausia išeitis būtų pačios visuomenės balsas, tačiau ji dar nenubudo. Jei TV žinios tampa viso labo kriminalinės kronikos priedu ir dėl to užkopia į reitingų viršūnes, nelabai yra ko tikėtis tvirtos ir principingos atgalinės reakcijos. Pilietinė visuomenė vis dar silpna.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaidoje nesama reguliavimo bei išskaidrinimo priemonių, įprastų daugeliui Vakarų šalių: neįgyvendinama įstatymo nuostata dėl medijų savininkų deklaravimo, nėra sukurto leidėjų registro, leidėjai nedeklaruoja savo interesų, savininkai nėra atskirti nuo leidėjų, nenustatyta laikraščių ir žurnalų tiražų auditavimo tvarka, neapribota medijų koncentracija ir monopolizacija, nėra veiksmingų įstatymų, ribojančių žalingą turinį, o žurnalistų etikosinspektoriaus įgaliojimai akivaizdžiai per menki. Kūrybinis darbas turėtų būti atskirtas nuo kasdienės savininko kontrolės, redaktorius turėtų būti kuo labiau nepriklausomas nuo savininko ir, ne mažiau svarbu, turėtų būti užtikrintos eilinio žurnalisto teisės į savarankišką mąstymą, į darbą griežtai laikantis žurnalistų etikos principų. Mūsuose pastaroji idėja skamba taip, lyg būtų iš fantazijos srities.

Pastaruoju metu gerai bent tai, kad artėjame prie diagnozės nustatymo. Visų pirma omenyje turiu žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio žingsnį šiais metais paskelbiant savo ataskaitą, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus įsimintiną tyrimą „Skaidresnės žiniasklaidos link“. Palankiai galima vertinti ir ne vieną Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą. Tačiau kas iš to? Ar dėl tokios nuogos tiesos paviešinimo sujudo sukruto mūsų politinė bendruomenė? Kaip ir reikėjo tikėtis, reakcija menka.

Sveikinu GŽI iniciatyvą, kuri, norėčiau tikėti, taps rimtu ir įtakingu forumu. Tikiuosi, kad čia išsikristalizuos visuomenės pozicija, kad portalas taps jei ne vėzdu, išginančiu negeroves, tai bent rakštimi tiems, kam reikia, primenančia, jog kažkas negerai.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“

Naujienų portalai smerkia negarbingą žiniasklaidą

Stebėdami „Respublikos leidinių grupės“ vykdomą kampaniją prieš naujienų portalą DELFI, matydami, jog portalą siekiama apšmeižti, pasisavinti jo prekės ženklą, klaidinti auditoriją ir nesąžiningai konkuruoti, raginame Žurnalistų sąjungą, Žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei teisėsaugos institucijas įvertinti šiuos veiksmus.

Pažymime, kad kryptingai skleidžiama „Respublikos leidinių grupės“ informacija apie DELFI veiklą ir portalo vadovus prasilenkia su esminiais žurnalistikos principais – sąžiningumu, objektyvumu, etiškumu, atsakomybe ir kt.

Atkreipiame dėmesį, kad „Respublikos leidinių grupė“ DELFI vardą naudoja siekdama išpopuliarinti naują portalą.

Deja, tai ne pirmas kartas, kai „Respublikos leidinių grupė“ valdomas žiniasklaidos priemones paverčia šantažo ar chuliganiškų išpuolių prieš atskirus asmenis ar organizacijas įrankiu.

Atsakingas institucijas raginame neatidėliojant įvertinti, ar „Respublikos leidinių grupės“ veiksmai bei jos portale pateikiama informacija nepažeidžia Visuomenės informavimo, Reklamos, Autorinių teisių, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir kitų įstatymų.

Tikimės, kad „Respublikos leidinių grupės“ savininkai, redaktoriai ir žurnalistai turi savigarbos ir jaučia atsakomybę už skelbiamą informaciją, kviečiame juos konkuruoti etiškais būdais ir informacijos kokybe.

Vienbalsiai sutariame nebecituoti ir spaudos apžvalgose nebenaudoti negarbingų „Respublikos leidinių grupės“ dienraščių informacijos.

Alfa.lt redaktorius Virgis Valentinavičius

Balsas.lt redaktorius Saulius Spurga

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas

Lrt.lt redaktorius Mindaugas Nastaravičius

Vz.lt redaktorius Linas Kmieliauskas

Savo poziciją pareiškimu išdėstė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pasak jos, „žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių“:

Lietuvoje nėra realios žiniasklaidos verslo savireguliacijos, todėl aštrėjanti tarpusavio žiniasklaidos priemonių savininkų kova dėl auditorijos tampa kova be taisyklių ir jokios etikos.

Pastaruoju metu viešoje erdvėje užviręs informacinis karas dėl naujai atisiradusio portalo yra akivaizdus negarbingos žiniasklaidos verslo pavyzdys. Nepaisant svarbių ir aktualių temų paviešinimo „Respublikos“ leidiniuose apie anoniminių komentarų svarbą ir pavojus visuomenei, pastaruoju metu dienraštyje „Respublika“ ir kai kuriuose kituose leidiniuose skelbiami straipsniai bei komentarai apie naujienų portalo http://www.delfi.lt vadovus yra ne kas kita, kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į naujai atsirandantį beveik identiško pavadinimo konkuruojantį naujienų portalą internete.

Tačiau priemonės, kuriomis tai daroma, akivaizdžiai pažeidžia esminius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (priimtas 2005 05 15) principus. Visų pirma, priimant šį kodeksą buvo akcentuojama, kad priimantieji jį nesieja savęs su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingus konkurencijos principus.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina žiniasklaidos priemonių savininkus atsitokėti ir dar kartą sugrįžti prie pamatinių garbingos žurnalistikos ir žiniasklaidos verslo principų. Primename, kad bendrame žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse esame įsipareigoję, kad „viešosios informacijos rengėjai informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke“. Be to, esame susitarę, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas. Maža to, siekdami visuomenės dėmesio, turime konkuruoti idėjomis ir darbais, todėl draudžiama žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį. Tai reiškia, kad nauji leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturėtų ateiti į rinką tapačiais ar labai panašiais pavadinimais taip klaidindami visuomenę. Neseniai panaši istorija nutiko su laikraščio „Lietuvos aidas pavadinimu“, šiuo metu jau problemos kyla ir dėl pavadinimo delfis.

Tačiau šiandieninė konkurencija jau akivaizdžiai peržengė sveiko proto ribas. Etikos kodekse žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai, saugodami savo profesinę garbę ir prestižą, turi gerinti savitvarką visuomenės informavimo srityje. Tai neturėtų likti tik skambiais žodžiais. Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina kolegas žurnalistus nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauti negarbingoje leidėjų konkurencijoje.

Žurnalistų bendruomenė viešai kreipiasi į žiniasklaidos priemonių savininkus ir jų paskirtus vadovus bei ragina baigti negarbingą kovą ir susivienyti į realias leidėjų savitvarkos institucijas. Primename, kad bendrą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą pasirašė ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija. Todėl jos aiški pozicija leistų ne tik išspręsti dabartines problemas, bet ir padėtų ateityje išvengti panašių konfliktų.

Tačiau jei artimiausiu metu negarbinga konkurencija žiniasklaidoje tęsis ir į šią kovą bus įtraukiami žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlys kardinalias bendradarbiavimo su negarbingais leidėjais priemones. Visų pirma, LŽS gali atsisakyti bendro etikos kodekso su leidėjais ir taip atsiriboti nuo jų negarbingo verslo.

Stebėdami „Respublikos leidinių grupės“ vykdomą kampaniją prieš naujienų portalą DELFI, matydami, jog portalą siekiama apšmeižti, pasisavinti jo prekės ženklą, klaidinti auditoriją ir nesąžiningai konkuruoti, raginame Žurnalistų sąjungą, Žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei teisėsaugos institucijas įvertinti šiuos veiksmus.

Pažymime, kad kryptingai skleidžiama „Respublikos leidinių grupės“ informacija apie DELFI veiklą ir portalo vadovus prasilenkia su esminiais žurnalistikos principais – sąžiningumu, objektyvumu, etiškumu, atsakomybe ir kt.

Atkreipiame dėmesį, kad „Respublikos leidinių grupė“ DELFI vardą naudoja siekdama išpopuliarinti naują portalą.

Deja, tai ne pirmas kartas, kai „Respublikos leidinių grupė“ valdomas žiniasklaidos priemones paverčia šantažo ar chuliganiškų išpuolių prieš atskirus asmenis ar organizacijas įrankiu.

Atsakingas institucijas raginame neatidėliojant įvertinti, ar „Respublikos leidinių grupės“ veiksmai bei jos portale pateikiama informacija nepažeidžia Visuomenės informavimo, Reklamos, Autorinių teisių, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir kitų įstatymų.

Tikimės, kad „Respublikos leidinių grupės“ savininkai, redaktoriai ir žurnalistai turi savigarbos ir jaučia atsakomybę už skelbiamą informaciją, kviečiame juos konkuruoti etiškais būdais ir informacijos kokybe.

Vienbalsiai sutariame nebecituoti ir spaudos apžvalgose nebenaudoti negarbingų „Respublikos leidinių grupės“ dienraščių informacijos.

Alfa.lt redaktorius Virgis Valentinavičius

Balsas.lt redaktorius Saulius Spurga

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas

Lrt.lt redaktorius Mindaugas Nastaravičius

Vz.lt redaktorius Linas Kmieliauskas

Savo poziciją pareiškimu išdėstė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pasak jos, „žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių“:

Lietuvoje nėra realios žiniasklaidos verslo savireguliacijos, todėl aštrėjanti tarpusavio žiniasklaidos priemonių savininkų kova dėl auditorijos tampa kova be taisyklių ir jokios etikos.

Pastaruoju metu viešoje erdvėje užviręs informacinis karas dėl naujai atisiradusio portalo yra akivaizdus negarbingos žiniasklaidos verslo pavyzdys. Nepaisant svarbių ir aktualių temų paviešinimo „Respublikos“ leidiniuose apie anoniminių komentarų svarbą ir pavojus visuomenei, pastaruoju metu dienraštyje „Respublika“ ir kai kuriuose kituose leidiniuose skelbiami straipsniai bei komentarai apie naujienų portalo http://www.delfi.lt vadovus yra ne kas kita, kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į naujai atsirandantį beveik identiško pavadinimo konkuruojantį naujienų portalą internete.

Tačiau priemonės, kuriomis tai daroma, akivaizdžiai pažeidžia esminius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (priimtas 2005 05 15) principus. Visų pirma, priimant šį kodeksą buvo akcentuojama, kad priimantieji jį nesieja savęs su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingus konkurencijos principus.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina žiniasklaidos priemonių savininkus atsitokėti ir dar kartą sugrįžti prie pamatinių garbingos žurnalistikos ir žiniasklaidos verslo principų. Primename, kad bendrame žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse esame įsipareigoję, kad „viešosios informacijos rengėjai informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke“. Be to, esame susitarę, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas. Maža to, siekdami visuomenės dėmesio, turime konkuruoti idėjomis ir darbais, todėl draudžiama žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį. Tai reiškia, kad nauji leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturėtų ateiti į rinką tapačiais ar labai panašiais pavadinimais taip klaidindami visuomenę. Neseniai panaši istorija nutiko su laikraščio „Lietuvos aidas pavadinimu“, šiuo metu jau problemos kyla ir dėl pavadinimo delfis.

Tačiau šiandieninė konkurencija jau akivaizdžiai peržengė sveiko proto ribas. Etikos kodekse žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai, saugodami savo profesinę garbę ir prestižą, turi gerinti savitvarką visuomenės informavimo srityje. Tai neturėtų likti tik skambiais žodžiais. Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina kolegas žurnalistus nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauti negarbingoje leidėjų konkurencijoje.

Žurnalistų bendruomenė viešai kreipiasi į žiniasklaidos priemonių savininkus ir jų paskirtus vadovus bei ragina baigti negarbingą kovą ir susivienyti į realias leidėjų savitvarkos institucijas. Primename, kad bendrą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą pasirašė ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija. Todėl jos aiški pozicija leistų ne tik išspręsti dabartines problemas, bet ir padėtų ateityje išvengti panašių konfliktų.

Tačiau jei artimiausiu metu negarbinga konkurencija žiniasklaidoje tęsis ir į šią kovą bus įtraukiami žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlys kardinalias bendradarbiavimo su negarbingais leidėjais priemones. Visų pirma, LŽS gali atsisakyti bendro etikos kodekso su leidėjais ir taip atsiriboti nuo jų negarbingo verslo.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt