Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Žyma

žodžio laisvė

D.Jastramskis: Bausmė žiniasklaidos laisvei

Paskutinį birželio penktadienį, 29 dieną, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui paskelbus nuosprendį dėl Dainius.org tinklaraštyje paskleistos informacijos apie žurnalistikos išdavimą ir pardavimą, jos autorius kaltinamasis Dainius Radzevičius tapo nuteistuoju. Nors baudžiamojoje byloje nagrinėtas Vito Tomkaus privataus kaltinimo skundas, tai neeilinis įvykis Lietuvos žurnalistikos ir žiniasklaidos teisės praktikos istorijoje, nes nuteistasis yra dviejų žurnalistų organizacijų (Lietuvos žurnalistikos sąjungos (LŽS), Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos) ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininkas, o kaltintojas – vienos iš didžiausių pagal pajamas žiniasklaidos verslo grupių nuosavybės valdytojas.

Kaltas dėl to, kad pirmininkas

Baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnio („Šmeižimas“) 2 dalies („Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“) naudojimas, norint paspausti nemalonią informaciją paskleidusį asmenį (žurnalistą), nėra naujiena Lietuvos bylinėjimosi praktikoje. Nuo 2003 metų gegužės 1 d., kada įsigaliojo naujasis BK, ketinančių už publikuotą žodį (ne visuomet labai drastišką) žurnalistus įkišti už grotų ar bent jau nubausti pinigine bauda bei pažymėti teistumo stigma per devynerius metus atsirado ne taip ir mažai. Tarp jų ir politikai, ir verslininkai, ir žmonės su antpečiais, ir kriminalinio pasaulio veikėjai.

Nauja yra tai, kad galimybe įrodinėti šmeižimą ir nuteisti už žodžių rinkinį tinklaraštyje pasinaudojo žurnalistinį išsilavinimą turintis leidėjas – žmogus, kurio bendrovės iš spaudos laisvės uždirbo šimtus milijonų litų, bei kurio žiniasklaida įgijo milžinišką įtaką viešojoje erdvėje. Bet tai buvo iki interneto plėtros, kurios epochoje žodžio laisve realiai pradėjo naudotis ne tik leidėjai, bet ir visi kiti, turintys ką nors pranešti savo tinklaraštyje, forumuose ar komentarų tinkluose. Tad galima daryti prielaidą, kad sunku susitaikyti su prarandama įtaka ir ateina laikas į rankas paimti BK. Tačiau ar tokioje situacijoje įsižeidus nebūtų užtekę pasiskųsti žurnalistų etikos inspektoriui ar kreiptis į teismą civiline tvarka?

Dėl ginčo šalių svorio žiniasklaidos pasaulyje ir visuomenėje ši byla sulaukė nemažo dėmesio ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvai pirmininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), mūsų šaliai teko išgirsti šios organizacijos atstovų kritiką dėl taikomos baudžiamosios atsakomybės žurnalistams. Susirūpinimą dėl žodžio laisvės baudžiamumo ESBO atstovė Dunja Mijatovič pareiškė ir šių metų liepos 2 d.

Daugeliui Lietuvos žurnalistų bylos baigtis yra tarsi lakmuso popierėlis, kurio spalva reiškia, kad kasdieniame darbe gali prireikti kelti savicenzūros kartelę. Užsieniui tai ženklas, kad žiniasklaidos laisvė mūsų šalyje gali siaurėti ir greičiau tapti įtakingesnių leidėjų nei visuomenės privilegija.

Dainius Radzevičius dar turi šansą būti išteisintas aukštesnės instancijos teisme. Aišku, toks šansas suteikia paguodos, bet nieko negarantuoja. Vienas iš pagrindinių Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžio argumentų, kodėl D. Radzevičius apkaltintas šmeižimu, t. y. tyčiniu nusikaltimu, – kad jis, būdamas profesionaliu žurnalistu ir LŽS pirmininku, prieš pateikdamas komentarą apie V. Tomkaus veiklą, neįsitikino kitų informacijos rengėjų paskleistų žinių teisingumu. Taigi, vadovaujantis šio nuosprendžio logika, neprofesionalus žurnalistas ir ne LŽS pirmininkas nebūtų apkaltintas šmeižimu. Kažin, ar D. Radzevičiaus savigarba kitame teisme leistų gynybą organizuoti prisidengus neprofesionalumo širma, o atsiriboti nuo pirmininkavimo LŽS galima nebent tik atostogų ar ligos metu.

Teisės mokslo laimėjimai

Teismai kuria teismų praktiką ir vykdo įstatymus (kaip supranta arba kaip kam reikia). Tačiau jeigu nebūtų esamos BK 154 straipsnio 2 dalies formuluotės, nebūtų jos kam ir interpretuoti.

Naująjį BK su esama 154 straipsnio 2 dalies formuluote Seimas priėmė 2000 metų rugsėjį. Už tai balsavo 36 parlamentarai: iš jų 22 – Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių frakcijos balsai, 14 balsų prisidėjo ir kitos šešios parlamento frakcijos. Iš viso balsavime dalyvavo 38 parlamentarai. Tuomet tiek užteko, nes Seimo statuto norma, kad įstatymai ir nutarimai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja  ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių (t. y. 71), įsigaliojo tik 2004 metų lapkritį. Taigi, kriminalinę bausmę už šmeižimą įprasmino kukli parlamento mažuma. Gal tai būtų vienas iš argumentų, kodėl šiandien reikėtų peržiūrėti šią BK normą?

Įdomu ir tai, kad teikiant BK projektą Seimui 1999 metų lapkritį (kelios dienos nuo dešimtosios Vyriausybės, vadovaujamos Andriaus Kubiliaus veiklos pradžios) aiškinamajame rašte, kurį pasirašė tuometinis teisingumo ministras Gintaras Balčiūnas, teigta, jog „naujas Kodeksas yra modernus įstatymų rinkinys, kurio nuostatos atspindi šiuolaikines baudžiamųjų įstatymų vystymosi tendencijas ir šiuolaikinio baudžiamosios teisės mokslo laimėjimus.“

Dėl kitų vėliau priimtų teisės aktų (kodeksų) suderinamumo BK įsigaliojo tik 2003 m. gegužę. Tuomet ir pradėjo suktis klastinga, „teisės mokslo laimėjimus“ įprasminanti, žurnalistų gąsdinimo baudomis ir laisvės atėmimu ruletė.

Kam labiausiai reikalingi pinigai?

Pasklidus žiniai apie nuteistąjį LŽS pirmininką, „Facebook“ socialiniame tinkle imta organizuoti šalpos fondą galimos 2600 Lt baudos ir 10 000 Lt neturtinės žalos sumai kompensuoti. Tokio masiško pinigų siūlymo nuteistam žurnalistui iki šiol nebuvo – beveik viską lemia asmens visuomeninis svoris bei įvaizdis gerbėjų galvose.

Paramos organizatoriams komentaruose primintos ir kitų nukentėjusių žurnalistų pavardės skamba kaip rimtas priekaištas profesinės gildijos solidarumui bei visuomenės daliai, geidžiančiai žiniasklaidos tarnystės jos interesams. Nejaugi solidarumo masiškumas įmanomas tik pirmininko atveju? Juk, pavyzdžiui, Gintaro Visocko atveju priteista suma kelis kartus didesnė.

Kita vertus, simboliška tai, kad Dainius Radzevičius LŽS pirmininku tapo tais pačiais metais, kai įsigaliojo naujasis BK. Nesimboliška tai, kad per devynerius metus BK 154 straipsnio korekcija (arba 2 dalies panaikinimas) netapo vienu iš prioritetų didžiausio žurnalistų profesinio susivienijimo veikloje, kuri dažnai buvo klubinė (klubai yra ir LŽS struktūroje), o ne profsąjunginė. Ir vėl simboliška tai, kad dėl šios BK normos nukentėjo pats LŽS pirmininkas.

Todėl galima svarstyti, ar investicija į baudas ir žalos atlyginimus yra pati geriausia. Galbūt geriau pasamdyti profesionalų lobistą, padėsiantį pakeisti nelemtąjį BK straipsnį? Juk tik tokiu būdu dažniausiai galima pasiekti įstatymo pakeitimo tikslą mūsų Seime. Pavienių visuomenės veikėjų piketams, žurnalistų deklaracijoms ir dejonėms Seimas vargu ar bus jautrus. Lobizmo pranašumą įrodo Alkoholio kontrolės įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo (dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos) keitimų pasiekimai. Kita alternatyva – BK pataisos siūlymas Prezidentės iniciatyva. Prezidentės paramos praktika – pridėtinės vertės mokesčio lengvatos periodinei spaudai dalinio atstatymo laimėjimas.

Užsienio reikalų ministro raginimas

Dar vienas savotiškas „žurnalistikos išdavimo ir pardavimo“ bylos procedūrinis epizodas – byla baigta nagrinėti gegužės 28 d., o nuosprendis paskelbtas daugiau nei po mėnesio – birželio 29 d. Tai primena gudravimą pateikiant informaciją tokiu metu, kai ji gali turėti mažesnį atgarsį, kai daugeliui institucijų, pareigūnų, aktyvių visuomenės veikėjų netrukus prasidės planuotas vasaros poilsis.

Tačiau nepaisant vasaros linksmybių, rudeninių priešrinkiminių batalijų, dar šis Seimas turi galimybę taisyti BK 154 straipsnį, kuris nekeistas nuo BK priėmimo 2000 metais, nors daugelis kitų BK straipsnių keisti, papildyti. Juolab kad tokį raginimą šiemet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse deklaravo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, taip pat kaip ir Dainius Radzevičius bei Vitas Tomkus įgijęs žurnalistinį išsilavinimą Vilniaus universitete, šiemet Šv. Jonų bažnyčioje birželį baigimo diplomų įteikimo iškilmėse sveikinęs jaunuosius žurnalistus (ir kitus Komunikacijos fakulteto absolventus) bei linkėjęs geros kloties profesinėje veikloje.

Komentaras publikuotas portale “Bernardinai.lt“ 2012 07 03

Reklama

M.Širvinskas: Teismo sprendimu apversta realybė

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje nuteisti Žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių yra bene antras didžiausias išpuolis prieš laisvą žodį Lietuvos žurnalistikos istorijoje po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Skirtumas tas, kad tuomet su žurnalistu susidorojo nusikaltėliai, o dabar – teisės sargai. Žinoma, žmogžudystę su baudžiamuoju nuosprendžiu vargiai gali sulyginti, bet visuomenei ir žurnalistų bendruomenei tiek anuo, tiek šiuoju pasiųstas įspėjamasis signalas yra be galo panašus: tylėti (ir nelįsti į mafijos reikalus). Dar negali nepastebėti, kad šiose bylose figūruoja „Respublika“, kuri, kaip kažkada skelbdavo, „įveikia tylą“.

Šį kartą įveikė savo pačios luomo sąjungos lyderį. Tiesa, „Respublika“ jau seniai yra aukščiau paties profesinio luomo ar juolab jo sąjungos vadovo… Prie D. Radzevičiaus bylos dar sugrįšime – pirma pažvelkime į kontekstą, kuriame priimtas toks baltarusiško tipo nuosprendis.

Panašu į prarają, atsivėrusią žiojėti tarp visuomenės ir teisėsaugos. Ji atsivėrė nuo komplikuotos ir Lietuvos raidai gyvybiškai svarbios 2006 metų Vytauto Pociūno žūties ir pamažu leido užgimti ir įgyti didelį svorį naujiesiems tiesos apaštalams. Trylika metų dirbusi teisėja Lietuvoje Neringa Venckienė tapo aršiausia Lietuvos teisinės sistemos priešininke. Ir jau nebeslepia – kandidate į politikes. Visuomenėje atpažįstami nuomonės lyderiai kultūrologas ir buvęs žurnalistas Darius Kuolys paliko Pilietinės visuomenės institutą, o žurnalistas Valdas Vasiliauskas turėjo išeiti iš dienraščio „Lietuvos žinios“. Abu išsyk rado nišą – kaip ir Kauno teisėja reikalauti Lietuvoje teisybės.

Praraja gili, o jos kraštai slidūs: į ją puola tarytum supermandatus įgiję Seimo nariai Naglis Puteikis su Sauliumi Stoma. Jiedu, užuot nukreipę savo gabumus teisinei sistemai tvarkyti ir Lietuvos teisėsaugai per teisėkūrą gerinti, užuot mažinę tos prarajos gylį, rūpinasi kreidelių palete ant šaligatvių braižiojant šūkius „Tiesos!“. Kur kas solidžiau veikia ne garsiai agituojanti, o savanoriškai Titano darbą dirbanti autoritetinga visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti. Jų tonas dalykiškesnis, nes paremtas analize ir argumentais, o ne demagogija.

Mano nuostabai, naujųjų tiesadarių kompaniją, kad ir netiesiogiai, papildė viena profesionaliausių šalies žurnalisčių ir mano autoritetė Indrė Makaraitytė, užpraėjusią savaitę inicijavusi laišką Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovams, kad būtų sušvelninta kardomoji priemonė lobistui Andriui Romanovskiui. Manau, pats sumanymas yra pilietiškas ir nebūtinai traktuotinas kaip spaudimas teisėsaugai (kas per teisėsaugininkai, jei pasiduos „prispausti“ keliasdešimties autoritetingų visuomenės veikėjų pasirašyto viešo laiško). Vis dėlto kreipimasis iš areštinės į laisvę paleisti kyšio perdavimu parlamentarui įtariamą lobistą buvo neatsargus, pirmiausia dėl tos pačios „puteikiškos“ retorikos, cituoju: „Žinome, jog užsiimdamas lobizmu jis buvo šio verslo lyderis ir niekada ne tik, kad nepažeidinėjo įstatymų, bet veikė taip, kad juos pažeidžiantys būtų nubausti. Kaltinimas davus kyšį skamba absurdiškai.“

Neadekvatu. Kaip galima žinoti tai, ko nežinai nežinantis? Šiuo atveju žinia tik tokia: vaikinas yra įtariamas kyšio perdavimu. O kaip agentai tai sužinojo ir užfiksavo, ar įrodymai yra pakankami tokiems rimtiems kaltinimams, tai būtent patiems agentams ir jų vadams geriausia žinoti. Mes savo ruožtu žinoti ir neprivalome, nes tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisėjas, kuriam teks ši byla ir kol kas niekam nėra žinomas, irgi nežino, kokį sprendimą priims, mat turės atsižvelgti į įrodymų visumą, kaltintojų ir gynėjų argumentus.

Greitai po mokyklos suolo pamirštame Sokratą. Arba biblinį imperatyvą: neteisk, ir pats nebūsi teisiamas. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai visų žinių ne tik nesugaudysi, bet ir dažnai būsi paklaidintas. Ne žinojimas ir kietakaktiškumas, o kritiškumas ir abejonė turėtų būti smalsaus XXI a. žmogaus pamatinė nuostata domintis ir formuojant savo požiūrį.

Nežinau, ar mergaitė buvo tvirkinta. Kritiškai vertinu teisėjos veiklą, net jeigu ja tikiu. Abejoju, ar Drąsius Kedys iš tiesų mirė dėl skrandžio turinio, o ne nuo smurto. Visiškai netikiu, kad V. Pociūnas mirė dėl šlapimo pūslės turinio. Bet nežinau, ar buvo nužudytas, ir negaliu taip teigti. Įtaigiai tokį nežinojimo pirmumą prieš žinojimą savo tekste „Klonio gatvės virusas užkrėtė Lietuvą. Visą“ portale „Delfi“ paaiškino advokatas Karolis Jovaišas, skeptiškai vertinantis naujuosius dvasios grynuolius ir tautos gelbėtojus.

Ir iš tiesų, kur etiški ir kruopštus žurnalistų tyrimai, visuomenininkų rūpesčiu surinkti įrodymai (kaip minėtos Garliavos įvykių komisijos), politikų iniciatyvos užuot pakalbėjus sukurti bent schemą abiejų tragedijų mazgams atrišti ir teismų savireguliacijos tvarkai keisti? Nematau pagrindo tikėti, tarkim, žurnalistu save pristatančio siaubo laidų kūrėjo Kristupo Krivicko tyrimais, ekspertizėmis ir įrodymais, kad prieš vaiką iš tiesų buvo panaudota seksualinė prievarta. Glumina gerai girdimo Seimo nario S. Stomos ėjimas paskui violetinę fronto liniją, tarytum jis savo portfelyje turėtų skandalingiausios iš teisėsaugos nutekintos pedofilijos epo medžiagos.

Nežinau. Ir net jeigu teisėsauga patvirtintų, sakykime, seksualinės prievartos prieš mažametę mergaitę faktą, abejonių rūkai neišsisklaidytų. Praraja po V. Pociūnio žūties Breste pasidarė per gili, kad taip lengvai užsitrauktų.

Mūsų kalbėjimas iš visažinystės ir galios pozicijų – laikraščio puslapių, Seimo tribūnos, Garliavos patvorės – peržengė ribą, kad jau veikiau žaidžiame žodžio laisve, imituojame demokratiją, nematydami prasmės arba neturėdami laiko ištirti, įsigilinti, analizuoti.

Ir štai paskutinė naujiena – už šmeižtą nuteisiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Vadovaudamasis savo samprotavimų logika, turėčiau teismo sprendimu nebent abejoti. Tačiau šįkart žinau, kad D. Radzevičius buvo teisus ir jo išsakyta nuomonė apie „Respubliką“ kaip išdavusią ir pardavusią žurnalistiką buvo faktas, kad ir hiperbolizuotai pateiktas.

Pirma suabejojęs žurnalistų D. Kuolio, V. Vasiliausko, I. Makaraitytės pasisakymų korektiškumu akimirksniu pats tampu „nekorektiškas“ ir drįstu teigti: aš žinau, kad D. Radzevičius yra nekaltas. Be abejonės, šmeižto atvejo nesulyginsi su kyšio davimo ar dar baisiau – žmogžudystės bylomis, bet pats faktas nubausti mūsų profesinės sąjungos pirmininką už komentarą asmeniniame tinklaraštyje, deja, yra to paties medžio šaka ir savaime be galo grėsmingas Lietuvos demokratijai – taip pat kaip neišnarpliojamos V. Pociūno ar D. Kedžio istorijos.

Atsiminkime: nemažai aplinkybių leidžia daryti prielaidą, kad prieš „valstybininkų“ klaną pasiryžęs pakovoti V. Pociūnas buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, kad prieš „pedofilų“ klaną ginklu stojęs D. Kedys taip pat buvo suvalgytas pačios teisėsaugos, o dabar apie galimai korumpuotą leidėją pakalbėjęs D. Radzevičius vėlgi yra valgomas teisėsaugos. Ne mažiau suklusti verčia ir „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste kova su teisėjais jai nesutinkant atskleisti savo informacijos šaltinio bei klaipėdiečiui medikui ir tinklaraštininkui Audriui Šimaičiui klijuojama šmeižto byla už žurnalistinį tyrimą.

Praėjusį rudenį aš pats kaip kaltinamasis baudžiamoje byloje turėjau progą pamatyti, kaip kurpiamos šmeižto bylos. Verslininko Gedimino Žiemelio advokatė Deimantė Paškevičiūtė dėl klaidingo fakto prašė teisėjo mane dvejiems metams įkišti už grotų, nors pats būčiau mielai tą faktą patikslinęs, jeigu kaltintojai prieš pradėdami baudžiamąjį persekiojimą pirma būtų su tokiu prašymu kreipęsi ir mane patį informavę, apie tai, ko nežinojau ir kuo suklydau. Nuoširdžiai stebėjausi, kad G. Žiemelis sugebėjo teisme save pateikti taip, tarsi pats niekuomet nevadovavo bendrovei „flyLAL“, nors visiems žinoma, kad dirbo kaip jos valdybos pirmininkas. Buvo akivaizdu, kad teismas iš principo nenagrinėja realybės, o tik tai, kas parašyta. Nors rašiniu gali būti paskelbta tiek absoliuti tiesa, tiek visiškas melas.

Pačiame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nuteisti D. Radzevičių stulbina argumentavimo logika. Štai kaip ekspertė pakviesta profesorė Laima Kalėdienė aiškina: „Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo Tomkaus asmenybės įvaizdžio bei tai, kad Tomkui priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ir paniekinti Tomkų“. Dalykas tas, kad D. Radzevičius ne kūrė atstumiantį ir neigiamą leidėjo įvaizdį – jis toks jau seniai susidaręs tarp žurnalistikos profesionalų, šmeižtu apkaltintas tinklaraštininkas tik reflektavo paplitusį ir daugybe faktų paremtą požiūrį apie korupcinę V. Tomkaus prigimtį ir savo pasisakymu pasielgė drąsiai bei pilietiškai.

Dar labiau stebina teismo nuomonė (būtent – nuomonė!) apie D. Radzevičiaus naudotą šaltinį „WikiLeaks“: „Atsižvelgiant į tai, kad prieš komentuojant visuomenės nevienareikšmiškai vertinamų internetinių tinklalapių informaciją, ji nebuvo patikrinta…“

Norėtųsi teismo paklausti: o V. Tomkus ar vertinamas vienareikšmiškai? Taip pat ką reiškia tai, kad „WikiLeaks“ vertinamas nevienareikšmiškai: ar kad pats informacijos nutekinimas yra nevienareikšmis, ar tai, kas ten pasakyta? Tenka sutikti, kad „Wikileaks“ metodas paviešinti konfidencialią pasaulio diplomatų medžiagą nebūtinai yra etiškas, bet tuose dokumentuose pateikti liudijimai yra autentiški.

Pats praėjusį rudenį neabejojau, kad teismas mane išteisins – teismas ir išteisino. Tačiau po D. Radzevičiaus bylos kitą kartą patekęs į analogišką susidorojimo situaciją taip užtikrintai nesijausčiau – juk jau turėtume precedentą. Beje, precedentą, tik ne tokį garsų, jau turime, kai tam tikra prasme „pogrindinis“ žurnalistas Gintaras Visockas tapo pirmuoju Lietuvos žiniasklaidininku, nubaustu už šmeižtą.

Ar privalome prieš išsakydami savo nuomonę turėti mintyje galimybę, kad būsime persekiojami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Nebijokime, o susitelkime. Antai 2009 m. kovo 23 d. savo paties tinklaraštyje publikavau viešą laišką vienam garbiam „Respublikos“ autoriui, pasijutęs nesmagiai dėl jo, mano nuomone, nepagrįstų liaupsių šiam laikraščiui. Jo leidėjas Vitas Tomkus mano įrašo neprašė paneigti ir nesikreipė į teismą kaip dėl šmeižikiško, todėl manau galįs drąsiai jį ir čia dar kartą pacituoti, taigi:

Ar žinojai, kad šiame leidinyje neištveria net pakankamai konformistiški, lankstų stuburą turintys spaudos darbuotojai?

Ar žinojai, kad užsakomojo straipsnio be numerio, tai yra neteisėtos paslėptos reklamos, įkainis šiame dienraščiu save pristatančiame spaudos produkte sudaro kaip įprasto skelbimo – 9 litus už kvadratinį centimetrą*?

Ar pastebėjai, kad Tavo darbdavys neseniai viešai, tūžmingu tonu ir nerinkdamas žodžių, […] iškoneveikė vieną garbingiausių šalies žurnalistų dr. Andrių Navicką, ir ar tai reiškia, kad Tu, savo rašiniuose gražbyliaudamas apie „Respubliką“, palaikai ir pastarąją darbdavio poziciją?

Ar pastebėjai, kad šiam dienraščiui būdingas didelis „nuotaikų“ svyravimas – tai yra apie asmenis ir įmones nuolat rašoma pataikaujant ir įsiteikiant tik tol, kol jie dosnūs reklaminių pinigų? Ar teko šiame, dovanokit, laikraštyje perskaityti nors vieną kritišką žodį apie „Maximą“ ar „Leo LT“? Jei rasi bent eilutę ir nurodysi – tą puslapį įsirėminęs pakabinsiu ant sienos arba išsikirpęs nešiosiu piniginėje.

*2006 m. duomenys

Ir taip toliau. Kai kurie iš šių teiginių yra nuomonės, kai kurie – faktai. Faktai, kuriuos nesunkiai galėtų išsiaiškinti prokurorai, jeigu nuoširdžiau gintų viešąjį interesą. Faktai, kuriuos man draugiškuose pokalbiuose atskleidė neapsikentę darbo sąlygų buvę „Respublikos“ darbuotojai ir kuriuos, manyčiau, jie ir šiandien tokius pat pakartotų.

V. Tomkus nėra vienintelis leidėjas, mano nuomone, pardavęs ir išdavęs žurnalistiką. Tačiau seniausias rinkoje, vilkas, kartu su kitu garsiu kolega, mano vertinimu, per nedorą turinio prekybą iškreipęs žiniasklaidos rinką. Vis dėlto V. Tomkus su milijoniniu ir iš dalies pirmosios instancijos teisme patenkintu ieškiniu prieš D. Radzevičių pasielgė kaip mitologinė Uroboro gyvatė, valganti savo pačios uodegą. Juolab kad ir leidėjo įtaka nebe tokia kaip anksčiau – mažiau ir lengvatikių. Tačiau jeigu aukštesnė instancija pripažins galioti birželio 29-ąją priimtą nuosprendį, teismas V. Tomkui suteiks galingą ginklą toliau tvarkytis žiniasklaidos srityje ir už jos ribų pagal savo asmeninį supratimą – Uroboras taps Gorgone.

Negalima šmeižikiškais pripažinti teiginių, kurie atpasakoja tikrovę. Negalime leisti D. Radzevičiaus bausti už tiesą, ir kiekvienas žurnalistas turime jį ginti, mat nuosprendis jam juk buvo ir nuosprendis kiekvienam žurnalistui ir kitiems viešosios informacijos rengėjams asmeniškai.

Jeigu bausti ir teisti už galbūt pernelyg vaizdingai pateiktą, bet teisingą informaciją kaip už šmeižtą galime, tuomet Lietuvos valstybei verčiau trauktis iš šią bylą atidžiai stebinčios Europos Sąjungos ir susisieti su teisės dvasia artimesne Baltarusija.

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

R.Sakadolskis: Rinkimai, žodžio laisvė ir LRT

Po kelių dienų baigsis rinkimų į Seimą maratonas, o po dviejų savaičių, įvykus antram balsavimo turui, galutinai paaiškės naujoji Lietuvos parlamento sudėtis.

Ateinantį antradienį (spalio 14 d.) į eilinį posėdį susirinks Lietuvos radijo ir televizijos taryba. Jos nariai tikriausiai aptarinės šio sekmadienio balsavimo rezultatus, spėlios, kam bus patikėtas valstybės vairas.

Neaišku, kiek posėdyje bus skirta laiko aptarti vieną nebaigtą Tarybos reikalą, kuris gali būti labiau susijęs su rinkimais, negu iš pirmo žvilgsnio atrodytų – tebesitęsiančias LRT derybas su LTV2 laidos „Sankirtos“ vedėju Dariumi Kuoliu.

Darius Kuolys ir jo „Sankirtos“

Verta prisiminti, kaip visuomeninio transliuotojo eteryje atsirado D. Kuolio vedamos „Sankirtos“. Pernai tuometinė LRT administracija pasiūlė jam vesti tiesioginę laidą LTV2 kanale, koncepciją patvirtino LRT taryba. Nors laida pradėta rodyti sezono viduryje, „Sankirtos“ surado auditoriją, per kelis mėnesius tapo tarp populiariausių LTV2 laidų.

Nemaža dalimi tai lėmė ir laidos vedėjas: lietuvių kultūros istorijos tyrinėtojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo bendradarbis, kelių knygų autorius, pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir kultūros ministras (ir pats jauniausias pirmojoje Vyriausybėje), buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius, aktyvus organizacijos „Santara-Šviesa“ narys, artimai bendravęs su jos įkūrėju Vytautu Kavoliu, vienas iš visuomeninio judėjimo „Piliečių santalka“ steigėjų.

Sėkmę užtikrino ir platus „Sankirtų“ temų spektras – nuo švietimo ir kultūros politikos iki politinės kultūros ir pasitikėjimo valstybės institucijomis klausimų. Laidose dalyvavo politinio, visuomeninio gyvenimo, mokslo, švietimo, menų atstovai. Be abejo, lėmė ir tiesioginio eterio žavesys, ir neįprasta pusvalandžio trukmė, verčianti pašnekovus glaustai dėstyti mintis.

Kai kurios „Sankirtos“ buvo labiau analitinės, kitos daugiau poleminės, ypač kai aptarinėtos  Lietuvos aktualijos. D. Kuolys nevengė aštrių klausimų, nevengė išsakyti ir savo nuomonę. Kai kurie remiami prie sienos politiniai veikėjai, mėgstantys pateikti aptakius, „lakuotus“ atsakymus, neslėpė nepasitenkinimo užduodamais nepatogiais klausimais ir jų autoriumi D. Kuoliu.

Vieniems žiūrovams vedėjo laikysena patiko, kitiems – ne, tačiau „Sankirtose“ keliami valstybei bei pilietinei bendruomenei svarbūs reikalai traukė žiūrovą, vertė jį susimąstyti – o tai ir užtikrino laidos pasisekimą ir visuomeninio transliuotojo misijos vykdymą.

Dariaus Kuolio „linčas“

Padėtis ūmai pasikeitė, LRT tarybai patvirtinus ilgametį LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėją, žurnalistą Audrių Siaurusevičių LRT generaliniu direktoriumi. Pačiame pirmame LRT tarybos posėdyje naujasis generalinis direktorius surengė D. Kuoliui teismą „už akių“. A. Siaurusevičiaus prašymu, posėdis paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš patalpų, o D. Kuoliui – jam net nedalyvaujant – pateikti priekaištai esą jis įžeidęs LTV žurnalistą, nes kritikavęs jo parengtą reportažą, daręs spaudimą savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“. A. Siaurusevičius pakeltu balsu tikino eisiąs ginti LRT žurnalistą.

Tarybos nariams buvo pateiktas radijo laidos ištraukos įrašas, tačiau kadangi joje nebuvo paminėtas žurnalisto vardas ar pavardė, įžeistojo ir spaudimą patyrusio žurnalisto tapatybę teko atskleisti pačiam A. Siaurusevičiui. Paaiškėjus, jog kaltinimai mesti net nebandžius išsiaiškinti su laidos vedėju D. Kuoliu, o Tarybos nariams pademonstruotas televizijos reportažo įrašas buvo ne tas, apie kurį kalbėta radijo laidoje, A. Siaurusevičius tiesiog pareiškė, kad jeigu šis reportažas netinka, tegul susiranda kitą.

Tapo akivaizdu, jog tai, kas vyko už uždarų durų š. m. gegužės mėnesį mokesčių mokėtojų išlaikomoje LRT, neturėjo nieko bendro su neįvardytu žurnalistu, spaudimu ar tikrove. Tai buvo linčas, kurio baigtis buvo nesunkiai nuspėjama ir paaiškėjo artimu laiku.

Po savaitės LRT administracija pranešė, jog D. Kuolio sutartis vesti laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus atnaujinta. Tačiau tuo pačiu metu paaiškėjus, jog baigėsi ir D. Kuolio televizijos laidos „Sankirtos“ sezonas, pasigirdo protestų, jog jis šalinamas iš visuomeninio transliuotojo eterio.

LRT administracijos argumentai ir tikrovė

LRT administracija primygtinai ir viešai tikino, jog nieko panašaus neįvyko, baigėsi sezonas, ir nieko daugiau. Nebuvo jokio pagrindo nei Tarybos nariams, nei „Sankirtų“ žiūrovams manyti, jog televizijos laidos rudenį nebus.

Tai dar labiau sutvirtino LTV2 vadovas Martynas Kėvišas, į kurį D. Kuolys kreipėsi, klausdamas, ar reikės dalyvauti konkurse artėjančiam sezonui. Jis sulaukė patvirtinimo, jog tokiai populiariai laidai konkurse dalyvauti nereikia.

Tačiau tikrovė buvo kita. Ji atsiskleidė besibaigiant vasarai, kada – vėlgi už uždarų durų – pradėtas svarstyti LTV2 tinklelis.  LRT generalinis direktorius paaiškino Tarybai, jog „Sankirtų“ nebus, nes laida nėra kultūrinė, o LTV2 yra būtent kultūros kanalas. Taryboje kilo diskusija apie tai, kas yra kultūra. Taip pat pastebėta, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės, kad tai gali būti nesuprasta – kas tiko praėjusiam sezonui, netinka būsimam.

LRT taryba rugpjūčio mėnesį posėdyje įpareigojo administraciją tartis su D. Kuoliu dėl jo laidos „Sankirtos“ LTV2 eteryje ir apie rezultatus informuoti kitame posėdyje.

Savotiški LRT derybų metodai

Tarybai susirinkus rugsėjo 16 d. paaiškėjo neįprasti LRT administracijos derybų metodai. Pasirodo, pokalbiai vyko neakivaizdžiai – apsikeista tik registruotais ir elektroniniais laiškais; niekada nesusitikta pokalbiui apie galimybes bei sąlygas laidą tęsti LTV2 kanale. Asmenys, tiesiogiai atsakingi už derybas, Tarybos posėdyje nedalyvavo, o rūškanas LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius neslėpė nepasitenkinimo, jog D. Kuolys tiesiogiai bendrauja su LRT tarybos nariais.

Iš tiesų, LRT tarybos nariai prieš posėdį gavo susirašinėjimo su LRT administracija kopijas, kurios vertos ir visuomenės dėmesio.  (Šio rašinio pabaigoje skelbiamos nuorodos į medžiagą, su kuria kviečiu susipažinti.) Beje, posėdyje taip ir liko neaptarti susirašinėjime keliami klausimai apie kultūros koncepciją ir apie tai, kad iš anksto niekur neskelbta apie nelauktai susiaurėjusią kultūros sampratą LRT. Taip pat tylomis praėjo aiškėjanti LRT administracijos laikysena nevesti derybų su D. Kuoliu.

Vis dėlto LRT taryba dar kartą įpareigojo administraciją toliau tęsti derybas ir informuoti artimiausiame posėdyje, kuris ir įvyks ateinantį antradienį. Tik šį kartą LRT administracija jau nesivargino net formaliai vesti „derybų“. Iki šio rašinio parengimo nebūta jokio kontakto dėl laidos „Sankirtos“ su jos autoriumi D. Kuoliu.

Galima paklausti: kodėl derybos su vienos populiariausių LTV2 kanalo praėjusio sezono laidų autoriumi tęsiasi ilgiau negu oficialioji 2008 metų rinkimų į Seimą kampanija?

Kas slypi už LRT „nederybų“?

Šių eilučių autoriaus nuomone, LRT administracijos derybos negalėjo vykti ir tikriausiai nevyks su D. Kuoliu bent jau iki rinkimų pabaigos. Mano nuomone, jog visų čia aprašytų veiksmų – nuo pat gegužės mėnesio, kai D. Kuolys buvo pašalintas iš radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ iki „nederybų“ dėl jo laidos „Sankirtos“ – tikslas buvo vienas: nutildyti šio žmogaus balsą per visuomeninio transliuotojo eterį.

Esu įsitikinęs, jog absurdiškų kaltinimų apie kolegos žurnalisto šmeižtą tikslas buvo sukurti priežastį šalinti D. Kuolį iš LRT eterio. Jeigu tai būtų buvęs paprastas sprendimas keisti vedėjus, jis galėjo būti įgyvendintas be šių kaltinimų. Betgi naujasis vadovas ir jo bendražygiai negalėjo ar nenorėjo rizikuoti, kadangi  tokio sprendimo gali nesuprasti visuomenė; todėl reikėjo sukurti skandalą, kas ir buvo padaryta, tiesa, skubotai ir nelabai profesionaliai.

Daugiau laiko buvo sugalvoti, kaip neleisti į eterį televizijos laidos „Sankirtos“. Vasarą D. Kuolys buvo užtikrintas, jog nereikia dalyvauti konkurse, todėl nedalyvavo ir pirmojo kanalo konkurse. Artėjant rudeniui, kai jau buvo per vėlu konkursuose dalyvauti, prabilta apie tai, kad LRT turinti siauresnę nei praėjusį sezoną kultūros sampratą. Taryba tada nurodė administracijai derėtis, ką ji ir „darys“, kol Tarybos nariai nepavargs ir jų dėmesys nenukryps kitur. Nuovargio žymių jau matyti kai kurių Tarybos narių pasisakymuose.

D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. Daugelis jų buvo skirti tiems, kas valdo valstybę. Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.

Įtariu, jog būtent valdžioje ir slypi priežastis, kodėl naujasis LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius iš karto ėmėsi žingsnių šalinti D. Kuolį, o LRT taryba dažniausiai savo neveiklumu juos tvirtino arba bent jau nesipriešino. Įtariu, jog buvo priimtas sprendimas prieš rinkimus nutildyti D. Kuolio balsą, kad savo nepatogiais klausimais „nemaišytų“ rinkimų kampanijai.

Galimos pamokos

A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.

LRT privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų.

Tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant ir pirmiausia ji turėtų ištirti būtent D. Kuolio pašalinimo iš LRT eterio klausimą. Tada gal visa ši nemaloni, žodžio laisvės nepuošianti istorija bent bus atnešusi naudos visuomenei.

*Autorius tuo metu buvo LRT tarybos narys.

Šis tekstas  publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt 

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑