kabinets

Spaudžiant metų pabaigos darbams, atsivertus visgi neišėjo ateičiai atidėti Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygos „Kabinetas 339“. Užtrukau keliolika valandų — porą naktų, ankstyvų paryčių ir pusę šeštadienio. Įtraukė, sudomino, atskleidė pilnesnį politikos ir verslo interesų aplink šią vyriausybę paveikslą. Kad daugiau žurnalistų tokių knygų rašytų!

Knyga bus įdomi visiems, besidomintiems politika. Aš, kaip dirbanti žurnalistikos edukacijos ir žurnalistikos tyrimų srityje, skubu rekomenduoti šią knygą žurnalistikos studentams, regionų žurnalistams, visiems, kam aktualu tobulėti ir suprasti, kaip veikia sąžiningi žurnalistai.

Pirmiausia dėl to, kad Dovydas ir Birutė atskleidžia labai daug savo darbo metodų, atskleidžia, kuo remdamiesi vertina informaciją, kaip bendrauja su šaltiniais, kaip lipdo dėlionę kai trūksta daugybės detalių ir net kai neaišku, ar tos detalės iš tikrųjų iš tos pačios dėlionės.

Visa tai, kas kalbama žurnalistikos teorijos paskaitose, pritaikoma praktiškai – kad ir ką sakytų skeptikai aiškindami, jog teorija nuo praktikos labai skiriasi.

Keletas „take aways“, aktualių besigilinantiems į žurnalistikos techniką:

  •  Interesų raizgalynėje Lietuvoje žurnalistai dažnai laikomi ne tiesiog žurnalistais, o kieno nors interesų atstovais ar bent jau tais, kuriais interesų kovose naudojamasi. Tai gali būti ir dėl to, kad dalis žurnalistų iš tikrųjų taip veikia (kaip antai Tomas Dapkus, prieš MGBaltic skandalą dažnai lankęsis pas Skvernelį), bet ir dėl to, kad dalis žurnalistų nėra pakankamai kritiški ir paskelbia medžiagą jos visapusiškai neįvertinę. Tad žurnalistams verta pasiruošti, kad jais bus nuolat abejojama ir ne tik abejojama, bet ir skleidžiami gandai apie juos. Receptas – nesiteisinti, nesureikšminti, o tiesiog užduoti klausimus, daug ruoštis, dirbti, sugrįžti prie temų ir tikrinti informaciją.
  •  Knygoje pateikiami dialogai (interviu išrašai) su šaltiniais yra fantastiški, tikrai yra, ko pasimokyti kalbant apie interviu techniką. Klausimai užduodami ramiai, stengiantis nenukrypti nuo temos ir nebūti išmuštiems iš vėžių.
  • Žurnalistui reikia išmokti būti truputį „zen“. Birutė Davidonytė štai dalyvavo VTEK posėdyje, kur buvo sprendžiama, ar premjeras padarė pažeidimą nedeklaruodamas, kad jo žmona turi „Swedbank“ akcijų. Ją VTEK komisijos narys Katuoka bandė provokuoti klausdamas, ką ši „gerbiamoji“ mano, ar komisija turėtų pradėti tyrimą Skvernelio atžvilgiu arba laidė replikas iš serijos „jeigu jums taip reikia to tyrimo“. Birutės atsakymas labai geras, paskaitykit 😊
  • Tam tikrų šaltinių ir informacijos verta laukti, nuolat prašyti, reikalauti, priminti. Šaltiniai turi žinoti, kad jų turima informacija, pozicija, nuomonė rūpi ir svarbi. Parengiamieji pokalbiai — ne įrašui — gali padėti vėliau gauti sutikimus įrašui.
  • Yra šaltinių, kurie bando numarinti temą tiesiog ingnoruodami ir nieko nekomentuodami, nes žino, kad žurnalistai turi terminus, ir viliasi, jog pasibaigus terminui, žurnalistai nuo jų atstos. O gal net ir pati istorija bus nukišta į stalčių. Ir kartais išties gali būti neaišku, kada šaltiniai taiko būtent šią taktiką, o kada komentarų neteikia dėl objektyvių aplinkybių. Dar gali būti, kad jie viliasi, jog jei istorija pasirodys be „kitos pusės“ komentaro – ji bus mažiau įtikinama, ypač jei žurnalistas mažiau padirbės. Bet jei atsakyti į tavo klausimus šaltinis neranda laiko pusę metų (kaip kad Orlen Lietuva) – na, tai… viskas kaip ir aišku. Dėl to „lėtoji“ žurnalistika yra reikalinga – tik ta „lėtoji“ leidžia pamatyti pilnesnį paveikslą bei įvairiausių įtakingų veikėjų motyvus.
  • Yra riba tarp ryšių su visuomene ir žurnalistikos, nors dabar tiek tarp praktikų (abiejose stovyklose), tiek net moksle ar studijose kalbama apie ribų nykimą („konvergenciją“) ir tai, kad jos darosi nebesvarbios (universitetai sako – ruoškime tiesiog „turinio kūrėjus“). Nė velnio. Skirtis egzistuoja ir ją peržengiantiems (vėlgi – abiejose stovyklose) sankcijos yra apčiuopiamos bei skaudžios. Aš manau, kad ta riba yra gerai.
  • Tai, kad žurnalistai renka informaciją ir kokią informaciją jie renka, greitai tampa vieša paslaptimi. Dėl to reikia planuoti – pirma susirinkti visą prieinamą informaciją iš duomenų bazių (neužtenka pasikliauti „pasakymais“, t.y., surinkta žodine informacija), paskui nuspręsti, kokia tvarka ką kalbinti (labai metodiškas pavyzdys knygoje – tyrimų komandos žurnalistai, norėdami išsiaiškinti, kokiais reikalais Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis ir Halės turgaus savininkas Alvydas Bieliauskas buvo susitikę, jiems skambino tuo pat metu – kad jie su vienas kitu negalėtų suderinti atsakymų.
  • Šaltinius — patikimus konfidencialiuosius šaltinius — reikia saugoti. Nesinešti į susitikimus telefonų, keliauti susitikti konspiraciniais maršrutais įsitikinus, kad niekas neseka, naudotis koduotomis susirašinėjimų programėlėmis. Ir žurnalistai, ir šaltiniai gali būti sekami. Atsargumo priemonės reikalingos ir jos yra veiksmingos. O pastangų išsiaiškinti, kas žurnalistų šaltiniai, visuomet bus. Viena įsiminusi detalė iš knygos: VSD darbuotojams buvo išdalintos anketos su reikalavimu deklaruoti savo ryšius su žurnalistais – Dovydu Pancerovu ir Birute Davidonyte.

Na, ir dar daugiau galėčiau rašyti, bet galima pasiimti knygą ir paskaityti. Geriau, negu ten – neparašysi.

Ignoras, kurį S. Skvernelis uždėjo šiems žurnalistams, man atrodo nepateisinamas. O tas jo karas su žurnalistais – pasiekęs teismus keliais atvejais – absurdiškas. Politikai neturėtų sau leisti prabangos dozuoti informaciją žurnalistams, kurie tikslingai domisi. Juk jei turi atsakymus į klausimus – eik ir atsakyk į juos.

Kitaip ko verta S. Skvernelio Vyriausybės deklaruota kova su korupcija – kova su korupcija niekaip nesuderinama su prieigos prie informacijos ribojimais. #kabinetas339

Džina Donauskaitė yra Lietuvos žurnalistikos centro direktorė, žiniasklaidos tyrėja, GŽI tinklo narė. Tekstas perpublikuotas iš Facebook paskyros autorei sutikus.