Konstitucija mums garantuoja, kad niekam „neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Tad hipotetiškai kiekvienas pilietis, atlikęs reikalingus formalumus, gali pradėti leisti savo žiniasklaidos priemonę. Kartais susidaro įspūdis, kad tik šis pirmas žingsnis ir tebūna iš tiesų laisvas. Juk už kiekvienos žiniasklaidos priemonės slypi dvejopa priklausomybė: finansavimo šaltinio ir masių palaikymo.

Kokie bebūtų pinigai, jie vis vien diktuoja žiniasklaidos priemonės turinį. Jie nustato temų apimtis, kryptis, pasirodymų metą. Jie atgaivina, atrodytų, šiuolaikinei visuomenei tokį svetimą tabu reiškinį. Jie, o ne meilė „abstrakčiai“ laisvei lemia, kad vadinamieji užsakomieji straipsniai (net nepažymint jų atsiradimo priežasties), reklamos užsakovų požiūriai tampa žiniasklaidos gyvavimo norma. Būtent finansai tampa tuo neregimuoju kontrolės mechanizmu, kuris rėžia aiškias ribas žiniasklaidos laisvei.

Kitą ribą nustato žiniasklaidos vartotojas. Pirkdamas, skaitydamas vieną ar kitą leidinį, aplankydamas internetinius portalus, žiūrėdamas televizijos laidas, jis sprendžia, su kokia žiniasklaidos laisve sutinka. Tai reiškia, kad visuomenėje vyraujančios nuotaikos, tendencijos, skoniai, vertybės tampa šios laisvės matmeniu. Drįsčiau teigti, kad šalyse, kur nėra laisvos spaudos, pats laisvės suvokimas nėra pasiekęs atitinkamos brandos. Tačiau ir patys savęs galime paklausti: kokią laisvės kokybę vertiname? Šis retorinis klausimas turėtų būti skirtas ne tik žiniasklaidos vartotojui, bet ir jos veikėjams. Tikriausiai sutiksime, kad ši laisvė ne pačios aukščiausios prabos.

Leiskime sau iškelti tokią hipotetinę galimybę: atsiranda leidinys, kuris yra laisvas nuo valdžios akies, finansinių bei ideologinių grupuočių diktato, rašantis tik teisybę, skelbiantis tik tai, kas maksimaliai atitinka (kiek įmanoma žmonėms) laisvės idealus. Koks būtų jo likimas? Esu įsitikinęs, kad toks leidinys po neilgos agonijos paprasčiausiai bankrutuotų.

Ko gero, žodžio laisvė kaip ir daugelis kitų vertybių mums visada išliks siekiamybė. Nors miglotai, bet žinome, kokia ji turėtų būti. Tačiau mums lengviau pasakyti, kas ji nėra, nei kas ji yra. Tad žodžio laisvė iškyla kaip iššūkis, su kuriuo nėra paprasta susidoroti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet ji apeliuoja tiesiai į sąžines. Kiekvienas, kuris prabyla į kitus, skaito, žiūri, redaguoja, finansuoja, visi mes dalyvaujame procese, kuris yra vadinamas spaudos, žiniasklaidos, žodžio laisve. Jis reikalauja iš mūsų sąžinių kiek įmanoma labiau sumažinti priklausomybes nuo masinių poreikių ir materialinių manipuliacijų diktato. Tik tuomet laisvė bus laisve.

Šis tekstas buvo publikuotas 2007 m. http://www.gzi.lt  skiltyje „GŽI draugijos blogas“