Kolega Marijus Širvinskas, naudodamasis 48 – iais kompiuterio klaviatūros mygtukais, neseniai surėdė gražų „kaip saulėlydis“ komentarą apie radijo stoties „Laisvoji banga“ etikos kodeksą. Marijaus minčių tėkmėje priimtas etikos kodeksas pavadintas gražiu, banaliu ir nešildančiu. (Nejučia prisiminiau Henriką Radauską, kuris šilumos patarė ieškoti prie krosnies).
Aš, kaip šios stoties darbuotojas, norėčiau apginti „Laisvąją bangą“.
Kaip supratote, aš sėdžiu apkasuose, kuriuose plazda „Laisvosios bangos“ vėliava, o Marijus (neslėpkime) – ten, kur iškelta „Žinių radijo“ vėliava. Aš – Gedimino prospekte, ketvirtame aukšte, o Marijus – vis dar ant Mėnulio kalno, Spaudos rūmų 16 – ajame. Tačiau starto pozicija dar nenulemia, kas pasieks finišą pirmas.
Savo įžvalgose Marijus pastebi, kad „Laisvosios bangos“ etikos standartų kodeksas telpa vos į vieną puslapį, įskaitant nemažus tarpus tarp pastraipų“. Nejučia iškyla Mozės, stovinčio ant Sinajaus kalno vaizdinys, kai jam Visagalis perduoda Dekalogą. Ir štai Mozė, žvilgtelėjęs į Dievo mokymą, nustebęs atkerta – „Juk čia tik dvi akmeninės plokštės, o tarpai tarp raidžių neleistinai dideli!“. Jeigu Moze būtų Marijus, dabar tikriausiai turėtume atgailauti ne už nusižengimus dešimčiai Dievo įsakymų, o už paklydimus, aprašytus šimtuose tokių molinių plokščių.
Antra įžvalga, kurią pastebi kolega, perskaitęs ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, panašumai su minėtuoju taisyklių sąvadu. Čia vėl gi išryškėja Marijaus radikalus maksimalizmas, kaip ir dėl korektūros klaidų dešimtyje Dievo įsakymų. „Visa, kas nauja yra tiesiog labai pamiršta sena“. Tai nereiškia, kad naujai gimusi „Laisvoji banga“ išsyk galvoja apie pensiją, tačiau vertybės, kurios dulka to paties anksčiau minėto kodekso puslapiuose mums yra svarbios ir mes jas išryškiname, nupūsdami susirinkusį dulkių sluoksnį.
Trečiasis Marijaus pastebėjimas lyg tikras lietuviškas pagyrimas – gerai, bet… yra „bet“.
Reaguodamas į „Laisvosios bangos etikos kodekso“ punktą, kad radijo stotis sieks būti nepriklausoma nuo komercinės informacijos kūrėjų, Marijus užduoda klausimų apie redakcijos ir komercijos skyrių skyrybas, apsisaugojimo nuo besibraunančios į eterį reklamos priemones. Marijau, juk apsisaugojmo priemonę nešiojamės ant pečių – tai protas, mąstymas ar kaip bepavadinsi. Be to kodekso „post scriptum“ pabrėžiama, kad „Laisvoji banga“ pritaria ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ar gi tai ne saugikliai?
Toliau kritiškas Marijaus žvilgsnis užkliuvo už galimybės kritikuojamam asmeniui pateikti atsakymą. Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie nuomonių pliuralizmą: kalbėti gali budelis ir jo auka ir kaltintojas ir kaltinamasis, ir vagis ir apiplėštasis, o jeigu jie abu drauge susės prie „Laisvosios bangos“ mikrofonų – tai ginče ras tą tikrąjį grynuolį – tiesą.
O jau beuždarant kodekso duris, Marijus užkliūna už slenksčio – „Laisvoji banga“, suvokdama žiniasklaidos galią šiuolaikinėje visuomenėje, įsipareigoja nesinaudoti ir nemanipuliuoti ja savo tikslais“. Ir kaip neretai būna užkliuvus ir susimušus mažąjį pirštelį, pasipila jausmingų ištiktukų lavina, o Marijaus atveju – klaustukų – „ar?kaip?ar?kokia?ar?ar?“ Į kai kuriuos klausimus geriausius atsakymus pateiks laikas, į kitus – „Laisvosios bangos“ eteris – tik klausydamas ir girdėdamas bei suvokdamas, atrasi atsakymą.
P.S. Tai asmeninė autoriaus nuomonė.
2012 11 09
GŽI 