Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Skaidrumas

Kaip mus pagerinti

Tinklinau skubriai iš Florencijoje vykstančios žurnalistų vasaros mokyklos, kurią 2014 m. birželio pradžioje surengė Europos universiteto institutas.

@au__dra

2014 06 12 Kaip briuselinti?

 9:30 Giovanni Melogli, Tarptautinis žurnalistų aliansas (International Alliance of Journalists). Pranešėjas yra iš akies luptas garsusis florentietis Makiavelis, tik malonesnis. Kaip priimami sprendimai ES? Institucinis trikampis : Europos Komisija (siūlymo teisė), 28 komisarai (iniciatyvos teisė, politikos ir biudžeto įgyvendinimas), Europos parlamentas (balsuoja), 751 parlamentaras (piliečių atstovavimas, įstatymų ir biudžeto priėmimas, demokratinė kitų institucijų sprendimų priežiūra, gali paprašyti papildomos eilutės biudžete tam tikrai naujai svarbiai politikai), ir Europos taryba, 28 ministrai iš valstybių (įstatymų ir biudžeto taikymas, tarptautinių susitarimų sudarymas). Viena pagrindinių ES problemų, G. Melogli požiūriu, kad nesugebama komunikuoti Europos politikos piliečiams, paaiškinti, kodėl kas nors, kas daroma, yra svarbu. Po  Lisabonos sutarties yra naujovių:

Skaityti toliau “Kaip mus pagerinti”

Dataharvest +

18:00 Rašteliai (blogas) iš Briuselio, kur gegužės 9-10 vyko Dataharvest+ 2014, ketvirtasis kasmetis žurnalistų-tyrėjų, duomenininkų ir koduotojų festivalis. Grandai pristatė mums geriausius tyrimus, naujus metodus ir įrankius. Už superfestivalį ačiū jo organizatoriams – žurnalistei Brigitte Alfter @Hackette7 ir jos bendraminčiams. Daugiau nei 200 dalyvių iš Europos, Kataro, Indijos, JAV! Pabūkit nebuvę 🙂

Skaityti toliau “Dataharvest +”

Laboratorijos mėginyje – duomenų žurnalistika

Redakcijos taps didžiulėmis informacijos ir duomenų saugyklomis, kurios mažai kuo primins dabartines, prognozuoja Gavinas Sheridanas (@gavinsblog), naujas tiriamosios žurnalistikos technikas ir metodus modeliuojantis savo sukurtoje eksperimentų laboratorijoje-tinklaraštyje thestory.ie.  Žurnalistas gyvena Dubline (Airija) ir dirba Inovacijų direktoriumi naujienų agentūroje, kokios Lietuvoje dar nėra: Storyful renka informaciją tik socialiniuose tinkluose ir vartotojų generuojamą turinį parduoda globalios žiniasklaidos priemonėms. Gavinas dėl visame pasaulyje mažinamo žurnalistų redakcijose skaičiaus, nutraukiamos šimtamečių laikraščių leidybos ir profesionalią produkciją iš eterio stumiančios piliečių žurnalistikos pernelyg nesijaudina: pasak jo, tiriamoji žurnalistika, tinkamai išnaudojus naująsias technologijas, dar gali pasiekti savo zenitą ir tarnauti demokratijai bei visuomenės interesui geriau, nei bet kada anksčiau.  Apie tai – Džinos Donauskaitės pokalbis.

Gavinai, papasakokite apie thestory.ie. Koks tinklaraščio sukūrimo pretekstas ir kaip ši jūsų veikla susijusi su žurnalistikos metodų tobulinimu naujųjų technologijų amžiuje?

Thestory.ie tinklaraštį, kurį prieš penkerius metus įkūrėme kartu su kolega žurnalistu Marku Coughlanu, galima vadinti duomenų žurnalistikos eksperimentu. Dirbdami žiniasklaidoje, susidūrėme su išsamių ir patikimų duomenų iš valstybės institucijų stoka: trūksta viešojoje politikoje priimamų sprendimų pagrįstumo duomenimis ir faktais, aiškumo, kaip valstybėje paskirstomi turimi ištekliai ir surinkti mokesčiai. Be to, nors valstybės įstaigos pačios viešina nemažai informacijos, ji būna išsibarsčiusi skirtingų institucijų puslapiuose, pateikta įvairių formatų dokumentuose, o praktikos surinkti visą informaciją į vieną vietą ir paviešinti visuomenei prieinama forma – nėra. Manydami, kad žiniasklaida turėtų atlikti sarginio šuns vaidmenį, nusprendėme imtis naujų, šiandienos žurnalistikoje beveik nenaudojamų būdų, gauti ir skleisti informaciją. Skaityti toliau “Laboratorijos mėginyje – duomenų žurnalistika”

A.Račas: M.Širvinsko pilietinė judošiška pozicija

Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

„Žiniasklaida prieš korupciją“: Rinkime geriausius

Kviečiame balsuoti ir aktyviai diskutuoti  renkant geriausią konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją 2012“ žurnalistą.

Balsuoti  galima „Facebook“ grupėje Žiniasklaidos simptomai.

Visus konkursui „Žiniasklaida prieš korupciją 2012“  pateiktus tiriamosios žurnalistikos darbus ir rekomendacijas rasite Specialiųjų tyrimų tarnybos svetainėje.

D.Šalc: Kaip aš ėmiau algą vokelyje, o Mokesčių inspekcija ignoravo mano pagalbos šauksmą

Viešas žurnalisto Marijaus Širvinsko laiškas privertė mane drebėti iš susijaudinimo. Buvęs savaitraščio „Ekonomika.lt“ reporteris prisipažino, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje gaudavo vokeliuose. Drebėjau, nes ir aš, ir Marijus, ir dar daugelis kitų žmonių, dirbančių „Balsas.lt leidiniams“, ėmė ar vis dar ima vokelius.

Gėda ir baisu prisipažinti, kad ir aš buvau tos „juodos“ sistemos dalis. Dar baisiau, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Marius Žemgulis tada neišgirdo mano ir kolegų pagalbos šauksmo.

Tiesa, aš dirbau kitame „Balso“ grupei priklausančiame leidinyje – „Valstiečių laikraštyje“. Čia atėjau praėjusių metų rugpjūčio pradžioje – sutarėme, kad „į rankas“ pagal darbo sutartį gausiu minimalų atlyginimą, o pagal autorinę sutartį – 1200 litų, taigi iš viso – 1900 litų. Tačiau tvarkingai atlyginimą gavau tik du mėnesius („Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos).

Neprisimenu tiksliai, gal spalio viduryje, į savo kabinetą mane pasikvietė UAB „Krašto spaudos“, kuri tiesiogiai leidžia „Valstiečių laikraštį, generalinė direktorė Liudmila Rybnikova. Ji pasakė, kad laikraščiui dabar finansiškai labai sunkūs laikai, ir paklausė, ar aš negalėčiau bent porą mėnesių autorinį atlyginimą, t. y., 1200 litų, paimti „juodais“.

Buvau ką tik (prieš porą mėnesių) baigusi žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, neturėjau darbo patirties, mano bandomasis laikotarpis tuo metu dar nebuvo pasibaigęs. Tada atrodė, kad aš neturiu kitos išeities, kaip tik sutikti – juk man reikėjo įgyti darbo patirties ir neprarasti pajamų.

Galbūt tai skamba kaip nevykęs pasiteisinimas, tačiau aš noriu, kad žmonės suprastų, kokioje padėtyje atsiduria tokie darbuotojai, kaip aš. Juolab kad aš neužsimerkiau prieš šią situaciją.

Po pokalbio su direktore iš karto papasakojau kolegoms, kas vyksta pas mus, ir nelaukdami, kol „naująsias užmokesčio sąlygas“ pasiūlys kitiems, susitarėme dėl susitikimo su VAVMI viršininku M. Žemguliu. Kas tie „kiti“, aš nenoriu įvardyti, nes tai yra mano pasirinkimas kalbėti viešai. Tačiau gindama tylinčius žurnalistus ar kitus žiniasklaidos darbuotojus ir atsiliepdama į šiandien pasirodžiusį buvusios „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Linos Pečeliūnienės komentarą, pabrėšiu, kad visus valdo baimė. Kad ir kaip nemalonu ar koktu būtų dėl tokios situacijas, karčiai suspaudęs lūpas tiesiog tyli, nes gauni stabilias pajamas, nes prakalbus ar pasiskundus kokiai nors inspekcijai, gali tiesiog netekti darbo, ir dar būsi užtampytas po teismus, nes neva šmeiži savo darbovietę.

Taigi keliese (jei neklystu, keturiese) nuėjome pas M. Žemgulį į VAVMI ir išklojome, kas vyksta „Valstiečių laikraštyje“. Deja, mūsų atvirumas atsimušė tarsi į sieną – išgirdome, kad be įrodymų (pranešimo mat neužtenka) teisme paprasčiausiai pralaimėtume. Klausėme, ar AVMI negalėtų mums duoti slaptų kamerų, kad užfiksuotume, kaip mums paduoda pinigus į rankas. Spėkit, ar sulaukėme pagalbos? Mums buvo leista suprasti, kad geriau nieko nedarykit, nes tik patiems bus blogiau.

Todėl dabar mane ima nervingas juokas, kai po M. Širvinsko viešos išpažinties pakalbintas tas pats M. Žemgulis žadėjo tikrinti žurnalisto viešai paskelbtą informaciją, kad savaitraštyje „Ekonomika.lt“ didžioji dalis mokama vokeliuose. Jeigu M. Žemgulis tame straipsnyje teigia, kad VAVMI visuomet tikrina ir vertina informaciją apie galimai mokamus atlyginimus vokeliuose, mūsų vizito pas jį, matyt, „nebuvo“.

Juk praėjo metai po to, kai lankėmės pas jį, ir padėtis „Valstiečių laikraštyje“ nepasikeitė (tiesa, ne visi darbuotojai gauna „vokelius“ – kai kurie atsisakė, kai kuriems jie net nebuvo pasiūlyti).

Negana to, tame pačiame straipsnyje M. Žemgulis teigia, kad po to, kai prieš dvejus metus to paties „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai buvo verčiami dirbti pagal verslo liudijimus, VAVMI ėmėsi šių veiksmų prevencijos, ir daugiau jokių pranešimų apie tai negavo. Na taip, apie verslo liudijimus gal ir negavo – o apie vokelius?

Taigi „Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos. Balandį mane sumanė atleisti, vėliau jau siūlė pasilikti ir rašyti aktualijas (ligi tol buvau priedo „Sveikata“ redaktorė), tačiau aš nusprendžiau, kad man tokios „darbo“ patirties jau gana.

Tą dieną (atrodo, birželio 4-ąją), kai L. Rybnikova pasiūlė man likti ir dirbti už mažesnį atlyginimą (minimalus atlyginimas į banko sąskaitą, ir apie 700 litų „juodais“), pokalbių metu aš padariau keletą slaptų įrašų.

Esu pasirengusi šiuos įrašus perduoti tyrėjams, jeigu jie pagaliau ryžtųsi ką nors pradėti tirti. Įrašų neskelbiu laikydamasi privačių asmenų teises ginančių įstatymų, bet jų turinio citatos – pakankamai iškalbingos. Antai direktorė skaičiuoja, kiek aš gaučiau „oficialių“ ir „neoficialių“ pinigų, jei pasilikčiau dirbti už 1400 litų (tiesa, iš pradžių siūlė tik už pusę etato gauti oficialius pinigus).

Įraše – ir pašnekovės juokas: „Autorinių pas mus jau nebebūna, kaip žinai“; susitarimas, kad jei aš sutinku dirbti tokiomis sąlygomis, o mane vis tiek sugalvotų atleisti, išeitines ir atostoginius skaičiuotų nuo mano „senojo atlyginimo“, taigi 1900 litų (tai, kad tik du mėnesius gavau pilną atlyginimą, rodo ir mano pateikta darbo užmokesčio išklotinė – vėliau į mano banko sąskaitą pervesdavo tik minimalų atlyginimą).

Pasakius, kad vis dėlto aš nusprendžiau išeiti abipusiu šalių susitarimu, vėl kaukši skaičiuotuvas – tiek man priklauso gauti „oficialiai“, tiek – grynaisiais; be to, L. Rybnikova dar paklausia, ar galėčiau grynųjų palaukti, nes jų tuo metu neturi.

Sutarusi dėl išėjimo sąlygų, nuėjau pas vyriausią redaktorę Meilę Taraškevičienę pranešti, kad išeinu. Šio garso įrašo rezultatas – vyr. redaktorė prisipažįsta, kad pati gauna vokelį: „Ir man būtų gerai, kad man oficialiai mokėtų, koks mums čia gerumas?“ Į klausimą, ar ateityje galėčiau „Valstiečių laikraščiui“ parašinėti ir už „juodus“ pinigus, M. Taraškevičienės atodūsis: „Ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėti, bet aš neturiu pinigų.“

Tad tokia mano istorija. Nenorėjau M. Širvinsko palikti vieno šiame kelyje. Jo drąsa ir L. Pečeliūnienės priminimas, kad mes tylėjome, paskatino mane taip pat prabilti viešai. Norėtųsi tikėti, kad žurnalistų bendruomenė pabus ir palaikys mus.

Juk kokie mes žurnalistai, jeigu užuot ieškoję tiesos ir padėję ją atskleisti, esame patys „juodosios“ buhalterijos dalis? Nekaltinkite manęs su Marijumi, kad prakalbome tik dabar. Mes bent jau prakalbome. Galbūt tai bus kažko pradžia.

***

Pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova (2012 m. birželio 4 d.):

L. Rybnikova: Tik tai tiek, kad už šiek tiek mažiau pinigėlių.

Aš: Na taip, suprantu.

L. R: Tai būtų maždaug 1400 (litų)… į kortelę maždaug būtų 364, ne 678 kaip anksčiau, o tą likutį duočiau kaip ir visą laiką.

L. R. Pagal autorinius tai čia bus taip pat, kaip ir buvo, čia jokių… autorinių pas mus jau nebebūna, žinai…

L. R. Jeigu aš tave atleidinėsiu, tai išeitines mokėsiu nuo 1900… sutariam? … Tai jeigu kažkas tokio būtų, tai būtų nuo tos senosios tavo algos.

Antras pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova:

Aš: Tai kaip darom, kada atsiskaitom?

L. R. Taip, tai tau reikės grynųjų pinigų.

: Grynų, tai 3300 (litų), jeigu gerai atsimenu.

L.R.: Taip, tai 1200, 1900.

Aš: Ir sakėm dar porą šimtų primesi už atostogas.

L. R. Ok, tai 3300…

L. R. Taip, čia oficiali dalis, dabar neoficiali būdavo 1200, ane?..

Aš: Kažkaip buvo 3300 neoficialiai, ir 1400 (oficialiai), nes kaip sakėm, už atostogas 700 oficialiai ir 200 neoficialiai…

L. R. Tada padarysim taip – oficialiai išeitinių išmokėsim… nes aš neturiu pinigų dabar… tai taip… tai bus tada taip – oficialiai į rankas gausi 2122 ir 2578 tais grynais… tai oficialius mes tau iš karto rytoj galim pervesti, dabar su tais grynaisiais…

Aš: Kiek ten jų?

L. R. 2500…

Aš: Ai, tai tu daugiau padarei tos išeitinės?

L. R. Jo, perkėliau daugiau į oficialius pinigus, nes tų neoficialių dabar nėra… klausyk, tu neoficialių gali truputį palaukt? Iki to, kaip kai visą laiką alga būna, apie 9-10 (dieną) tai visada būna, tai kitą savaitę, pirmadienį bus pinigai.

Pokalbis su „Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktore Meile Taraškevičiene:

Aš: Bet čia laikinas variantas būtų buvęs, vis tiek už tą 1400 (litų), vis tiek laikina, vis tiek galiausiai būčiau pradėjus ieškot kažko – ar po pusės metų, ar net anksčiau.

M. Taraškevičienė: Tai iš kur tu žinai, gal čia būtų atsiradęs etatas?

Aš: Tiek to…

M. T. Vis tiek, ir kolektyvas, ir pripratus, ir tvarka.

Aš: Pripratus, bet tie neoficialūs pinigai žudo.

M. T. Ir kitur dabar taip yra ar tik pas mus, įdomu?

Aš: Na, žiniasklaidoje tai neteko girdėt.

M. T. Gal neteko… Na, tai patys rašom, žinai, kritikuojam, ir patys darom…

Aš: Sakau, kad ir už tuos pačius juodus jums parašinėt.

M. T. Matai, man tai kuo daugiau, tuo geriau, bet viskas už sienos.

: Tai Liuda ir sako, kad juodų pinigų neturi.

M. T. Taip

Aš: Sako „Negaliu, tiktai po savaitės“.

M. T. Taip, viskas atsiremia į juodus pinigus, aš galiu ir 10 žmonių priimt juodais, bet tai negausim mes tiek… ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėt, bet aš neturiu pinigų… Aš visą laiką sakau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis taip, kaip jam geriau, ir man būtų gerai, kad man oficialų mokėtų – koks čia mums gerumas?

Daiva Šalc

2012 10 23

lrytas.lt

L.Pečeliūnienė: Kaip mes beviltiškai kovojome prieš sukčių balsą

Dirbdama „Valstiečių laikraštyje“ 2004-aisiais dariau interviu su tuomečiu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku V.Uspaskichu. Pokalbiui baigiantis, bet dar neišjungus diktofono pasielgiau visai ne žurnalistiškai. „Tik nemanykite, kad su tokiais melais ir suktybėmis jums seksis. Dar ne tokie ereliai sudegė“, – išrėkiau turėdama galvoje R.Pakso apkaltą. „O aš nupirksiu visus savo kritikus – tokius, kaip jūs, ir man puikiai seksis“, – rėžė V.Uspaskichas.

„Visų nenupirksite“, – pasakiau jau trenkdama durimis.

Ką tik žurnalistas M.Širvinskas prisipažino 8 mėnesius dirbdamas „Balsas.lt leidinių“ grupei priklausančiame savaitraštyje „Ekonomika.lt“ oficialiai gaudavęs tik pusę minimalaus atlyginimo, o 8 kartus didesnį atlygį – vokeliuose. Kaip pats prisipažįsta, jis jautėsi „it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis“.

Marijus atskleidė ir tai, kad tas balsas.lt neformaliai priklauso V.Uspaskicho Darbo partijai, o ten dirbantys žurnalistai verčiami būti partijos propagandistais.

Kai mūsų „Valstiečių laikraštį“ nupirko tas pats „Balsas“, mes nieko nežinojome apie jo savininkus. Buvo skelbiama, kad tai – viešbučių valdytojai tėvas ir sūnus Mikniai, paskui paaiškėjo, kad visas akcijas valdo kažkokia Liudmila Ivleva (ar kas nors pažįsta tokią iškilią žiniasklaidos leidėją, ar yra ją matę?). Jau vien tai, kad slepiami tikrieji savininkai, Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų domėtis „Balso“ kapitalo kilme.

Kai tik pasikeitė savininkas, 2010 metų pabaigoje „Krašto spaudos“ (taip vadinosi mūsų bendrovė) direktorius Žanas Panovas visiems darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame liepė išsiimti verslo liudijimus, o kai „Balso“ generalinė direktorė Aušra Kurtkutė  tą paliepimą pakartojo visuotiniame susirinkime, aš pasakiau, kad tai neteisėta, nes žurnalistai negali dirbti pagal verslo liudijimus. Pasakiau, kad mes nepaklusime prievartai pažeisti įstatymus.

„Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktorius  S.Jokūbaitis mane net skatino: būtinai paklausk Žurnalistų sąjungos ir Darbo inspekcijos. Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius labai nustebo išgirdęs apie tokią prievartą, Darbo inspekcija patvirtino, kad tai neteisėta. Mes, beveik visi „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai, pasirašėme kolektyvinį pareiškimą, kad nepažeidinėsime Lietuvos įstatymų ir su verslo liudijimais nedirbsime.

Tada Ž.Panovas išsikvietė po vieną tris protesto organizatorius (A.Jockų, V.Mačėnaitę ir mane) ir pasakė: jei nesutinkate dirbti su verslo liudijimais, gausite įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Visi trys įspėjimus ir gavome.

Viešame susirinkime Ž.Panovas dar pridūrė: „Galit skųstis, kur norit – Darbo ar Mokesčių inspekcijoms.  Savininkai su jomis pasikalbės ir susitars.“

Aš jau net norėjau, kad mane atleistų iš darbo, nes pradėjo aiškėti, kas tikrasis „Balso“ savininkas. Be Darbo partijos narės Vitalijos Vonžutaitės redakcijoje nebuvo priimamas joks sprendimas, ji vadovaudavo net tada, kai turėdama ligonio lapelį  neidavo į teismo posėdžius Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.

Pagrindinis kovos tikslas buvo įrodyti bendradarbiams, kad teisybę galima rasti, kad mūsų valstybė nėra juodai korumpuota, o tokie sukčiai visko dar nenupirko. Todėl mes su A.Jockum rašėme skundus ir Darbo, ir Mokesčių inspekcijoms. Ir tyrėjai tyrė.

Labai tikėjomės, kad mus palaikys visi su verslo liudijimais priversti dirbti „Balso“ žurnalistai. Tačiau visi jie melavo tikrintojams. O mūsų redakcijos patalpose dirbantys „Balso“ reklamos berniukai net atvirai iš mūsų tyčiojosi, sakydami, kad nemokėti mokesčių TOKIAI valstybei yra garbė.

Buvo įdomių persivertimų. Laikraščio atsakingasis sekretorius R.Sabaliauskas pats pasiūlė steigti profsąjungą ir net priminė galimybę protesto vardan išleisti tuščią laikraštį su mūsų pareiškimu. Bet po poros dienų, kai jau steigėme profsąjungą, jis jau tylėjo kaip žemė, nesutiko ne tik būti profsąjungos pirmininku, bet net į narius neįsirašė.

Iš pradžių manėme, kad mūsų redaktorius S.Jokūbaitis su mumis bus  išvien, tačiau netrukus jis jau pats grasino atleisti iš darbo dvi maketuotojas, jei jos neišeis iš profsąjungos.

Bet mes vis dar tikėjome, kad mums pasiseks. Mūsų profsąjungos pirmininkė I.Dubovičienė sukūrė kolektyvinės darbo sutarties projektą ir spaudė savininkų juristę (daugiau niekas iš savininkų su mumis nebendravo), kad tokia sutartis būtų pasirašyta (vėliau profsąjungos pirmininkę tiesiog išėdė: redaktorius ėmė kabinėtis prie jos straipsnių, nors ji labai darbšti ir profesionaliai rengdavo savo „Sodietę“ ir „Sodybą“. Irma pati išėjo iš darbo).

Mums padėjo kolegos žurnalistai iš kitų redakcijų – apie mūsų kovą rašė interneto portalai ir regioniniai laikraščiai. Jautėmės kaip Sausio 13-ąją. Prisimenu, kai A.Jockus  pamatė delfi.lt Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą („verslo liudijimai žurnalistams – nelegali netoleruotina veikla“), jis parašė man žinutę: „Mes laimėjom.“

Tačiau netrukus gauti VMI ir Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atsakymai pritrenkė. Tiesa, rado smulkių pažeidimų, pamatė, kad darbo sutartys sudarytos pusei ar ar net ketvirtadaliui minimalaus atlyginimo.

Už nesudarytą darbo grafiką generalinei direktorei A.Kurtkutei buvo paskirta administracinė bauda, bet pagrindinė tyrimų išvada tokia: „Pažeidimų, susijusių su darbo santykių įforminimu, UAB „Krašto spauda“ bei UAB „Balsas.lt leidiniai“ nenustatyta, kadangi abiejose įmonėse darbuotojai dirba pagal darbo sutartis. Objektyvių duomenų bei įrodymų, galinčių patvirtinti galimą darbuotojų nelegalų darbą arba apsimestinio pobūdžio sandorį patikrinimo metu nenustatyta.“

Pasakysiu iš karto – objektyvių duomenų bei įrodymų tikrintojai ir neieškojo. Nebuvo patikrinta, ar UAB „Balsas.lt leidiniai“ dirbantys žurnalistai turi išsiėmę verslo liudijimus, netikrinta, kokias pajamas ir iš ko jie gauna. Tikrintojams užteko žodinių direktorės ir darbuotojų paaiškinimų.

Apie tuos tikrinimus parašiau premjerui Andriui Kubiliui laišką, kurį pabaigiau taip: „Prisipažinsiu, svarsčiau įvairiausias versijas, kodėl VMI ir VDI atsakymai mums būtent tokie. Gal Vyriausybė liepia vengti „žiaurių akcijų“, kad nebankrutuotų bendrovės? Gal Vyriausybei politiškai nenaudinga mokesčiais prispausti UAB „Balsas.lt leidiniai“, nes pasipils riksmai, neva už valdžios kritiką smaugiama laisva spauda? Gal tyčia sukurtas vaizdas, kad inspektoriai nieko nerado, o „Balse“ jau dirba FNTT ar net VSD agentai (tikrai būtų tam pagrindo, ne šiaip sau ten didžiausia viršininkė yra teisiamoji Darbo partijos byloje V.Vonžutaitė, kurios oficialių pareigų niekas nežino)? Tačiau „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai mano, kad tai paprasčiausia korupcija. O juk jau buvome patikėję, kad kovodami už savo teises padėsime ir savo valstybei įveikti sukčius.“

Po to mano laiško prasidėjo pokštai: VDI pasikvietė VMI ir ragino dirbti. Bet rezultatas vėl tas pats – tik biurokratinis atsirašinėjimas. Dar vieną laišką premjerui  parašiau.

Premjeras jį persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT). Gavau skyriaus viršininko Dainiaus Baršausko pasirašytą atsakymą apie tai, kad FNTT neturi kompetencijos vertinti VDI priimtų sprendimų, o „Juridinių asmenų teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą pagal kompetenciją kontroliuoja atitinkamo mokesčio administratoriai.“

FNTT tada vadovavo didysis kovotojas už teisybę, dabar liberalas V.Gailius. Matyt, tokiam menkam „Balsui“ laiko neturėjo, prioritetas buvo turgus.

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistai man paskambino  šią vasarą. Pasakė, kad verslo liudijimų nebereikia, jie jau gauna atlyginimą vokeliuose. Prašė padėti – gal mano vyras galėtų Seime papasakoti apie nelegalų darbo užmokestį. Paklausiau, ar jie viešai prabils? Tyla. Mano dukra žurnalistė bandė juos prakalbinti – nepavyko.

Ir štai dabar V.Uspaskichas perka rinkėjų balsus pažadais didinti minimalų atlyginimą iki 1 509 Lt.

Lina Pečeliūnienė

2012 10 23

15 min.lt

Buvęs „Ekonomika.lt” žurnalistas prisipažįsta didžiąją dalį algos gaudavęs vokeliuose, leidėjas tai neigia

Buvęs savaitraščio “Ekonomika.lt” žurnalistas Marijus Širvinskas laiške žiniasklaidai pareiškė, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje jis gaudavo vokeliuose. Savaitraščio vadovai tokius kaltinimus neigia ir tikina, kad algos vokeliuose darbuotojams nėra mokamos.

M.Širvinsko teigimu, oficialiai būdavo apskaitomi keli šimtai litų, o nelegaliai būdavo sumoka daug kartų didesnė suma.

“Aš irgi ėmiau vokelius. Ir ne kartą. Nesididžiuoju ir gėdijuosi: kiekvieną kartą gaudamas nelegalią algą pasijusdavau it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis”, – laiške žiniasklaidai dėsto M.Širvinskas.

“Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius (…). Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 litų kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”)”, – teigia buvęs “Ekonomika.lt” žurnalistas, žiniasklaidai pateikęs ir savo gauto darbo užmokesčio išklotinę.

“Galėjau, kaip kai kurie kolegos „Balso“ grupėje, už savo straipsnius pateikti verslo liudijimus kaip neva už vertimus, kuriuos neva užsako kažkokie asmenys, tačiau tai vėlgi yra tokia pat neteisėta veikla, už kurią redakciją turėtų kruopščiai iškratyti Darbo ir Mokesčių inspekcijos, o galbūt ir STT su FNTT. Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius”, – teigia M.Širvinskas.

Tuo tarpu “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė Ingrida Mačiulaitytė BNS tvirtino, kad pati visą atlyginimą šiame leidinyje gauna oficialiai. Paklausta, ar tą patį galėtų pasakyti apie žurnalistus, ji atsakė, kad šis klausimas turėtų būti adresuotas ne jai.

“Negaliu tikinti, nes ne tuo aš užsiimu šitoje įmonėje, tiesiog jau čia ne aš turėčiau komentuoti jums turbūt. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, tiesiog su manimi tai visiškai nesusiję. Jūs ne manęs tokių dalykų turėtumėte klausti”, – sakė nuo vasario vyr. redaktorės pareigas einanti I.Mačiulaitytė.

Dar kartą paklausta, ar tiesa, kad minėtas leidinys dalį pinigų moka darbuotojams nelegaliai, ji sakė: “Ne, netiesa. Tikrai netiesa”.

Nuo šių metų kovo mėnesio pabaigos įmonei “Balsas.lt leidiniai” vadovaujantis Mindaugas Dauksevičius BNS taip pat paneigė informaciją, esą įmonės darbuotojams atlyginimai
mokami vokeliuose.

“Aš paneigiu šitą dalyką. Gal jis ir gaudavo iš kažkur, jeigu rašydavo kažkam kitus straipsnius, bet ne mūsų įmonei. Aš net nežinau, apie kokį darbuotoją šnekame, nes aš pats buvau tris savaites atostogose, gal per tas savaites kažkas įvyko, gal jis kažkuo nusižengė”, – sakė bendrovės direktorius M.Dauksevičius.

Paklaustas, ar žurnalistams atlyginimai buvo mokami remiantis vertėjo veiklą numatančiu verslo liudijimu, jis sakė, jog įmonė atsiskaito teisėtais būdais, kokie galimi.

“Kokios yra legalios atsiskaitymo formos, tokiomis mes ir naudojamės”, – sakė jis.

M.Širvinskas teigia, kad žiniasklaidos grupės “Balsas.lt leidiniai” leidžiamame savaitiniame laikraštyje jis dirbo nuo šių metų sausio iki rugpjūčio.

Jis taip pat teigė, kad minėtas laikraštis nėra nepriklausomo turinio leidinys.

“Savaitraščio “Ekonomika.lt” turinio politika buvo ganėtinai autonomiška nuo savininkų kaprizų, o aš kaip autorius – juo labiau, tačiau ir šiame leidinyje neišvengdavome draudžiamų temų arba konkrečių nurodymų”, – laiške dėsto M.Širvinskas.

Jis taip pat aiškina, kad, pavyzdžiui, už grupės leidinių turinį praktiškai būdavo atsakinga Vitalija Vonžutaitė, kuri yra įtariamoji Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje ir kuri pagal praėjusį sekmadienį vykusių Seimo rinkimų rezultatus turėtų patekti į parlamentą.

“Jinai oficialiai yra horo.lt vadovė. Tai yra vienas iš grupės “Balsas.lt leidiniai” portalų. Formaliai jinai yra horoskopų tinklalapio vadovė, bet de facto ji yra visos grupės žiniasklaidos turinio vadovė, jinai atsakinga už atlyginimus ir už žiniasklaidos turinio formavimą”, – BNS sakė M.Širvinskas.

Savaitraščio “Ekonomika.lt” leidėjas yra bendrovė „Balsas.lt leidiniai“, kurios 100 proc. akcijų priklauso 37 metų Liudmilai Ivlevai, kuri taip pat valdo 100 proc. bendrovės “Epasas.lt” akcijų.

2012 10 19

BNS, Delfi.lt

>>>> grįžti į pradžią

Pasaulio žurnalistai ir teisės į informaciją žinovai kritikuoja koncesijos sutarties straipsnį 13.13 (papildyta)

Attila Mong, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Attila Mong, Vengrijos žurnalistas, ne pelno siekiančios tiriamosios žurnalistikos svetainės atlatszo.hu redaktorius – žurnalistas,  žiniasklaidos politikos ir žurnalistikos ekspertas minties institute Mertek , nuo 2012 m. rugpjūčio John S.Knight žurnalistikos stipendininkas Standford universitete JAV. Studijavo Institut d’Etudes politiques de Paris. 2010 m. gruodžio 21 d.  vesdamas ryto aktualijų laidą visuomeniniame radijuje paskelbė tylos minutę protestuodamas prieš naują Vengrijos žiniasklaidos įstatymą, ribojantį spaudos laisvę, nušalintas nuo eterio, paliko radiją. Apdovanojimus (Pulitzer Memorial apdovanojimas 2004, Göbölyös József apdovanojimas 2003) pelniusios knygos apie bankininkystės skandalą Vengrijoje ir kitų žurnalistinių tyrimų autorius. Šiuo metu rengia knygą apie Vengrijos valstybės skolą 1956-1990.

“Ko mažiau skaidrumo, tuo didesnis pavojus korupcijos ir sprendimų, kurie nebus naudingi visuomenei – tai pamoka, kurią išmokau ne tik kaip Vengrijos, naujos (transitionary) demokratijos pilietis, bet ir kaip ilgametis tiriamosios žurnalistikos praktikas, kovojantis dėl dalykų, dėl kurių jūs kovojate dabar Lietuvoje. Tai, ką galiu suprasti Budapešte apie šį skandalą, man skausmingai pažįstama: vyriausybė bando nuslėpti gyvybiškai svarbią informaciją nuo savo piliečių, stiprindama įtarimus dėl užkulisinių susitarimų, apie kuriuos piliečiai turėtų būti informuojami. Tikiu, kad aktyvistų ir žurnalistų kova yra labai svarbi ir remiu didesnio skaidrumo siekį.”

Attila Mong, Hungarian journalist, journalism and media policy expert at think-tank Mertek, journalist at atlatszo.hu, non-profit investigative news site. Previously he was the host of the daily 3-hour morning show of the Hungarian Public Radio. On December 21st, 2010 he protested against the controversial media law by holding one minute of silence in his live program. Subsequently he was suspended from his post before leaving the radio definitively. John S. Knight Journalism Fellow at Stanford University ( 2012-2013). Author of a prize-winning book on one of Hungary’s greatest banking scandals, and beholder of various investigative journalism prizes (Pulitzer Memorial Prize 2004, Göbölyös József prize 2003).  He is also working on a new investigative book on the history of the Hungarian debt between 1956 and 1990.

“The less transparency is the greater the danger for corruption and for decisions which do not serve properly the communities – this is not only a lesson I learnt as a citizen of a transitionary democracy like Hungary but as a long time investigative journalist fighting for causes you fight for now in Lithuania. What I can see from Budapest of this scandal is painstakingly familiar: a government trying to hide vital information from its citizens, growing suspicion of behind-the-scenes deals which the citizens should be aware of. I believe that the fight of activists and journalists are extremely important, so I support your cause for more transparency.”

*******

Lydia Medland, teisę į informaciją ginančios Europos organizacijos “Access Info Europe” tyrėja, Teisės į informaciją gynimo tinklo koordinatorė.

„Buvau nepaprastai šokiruota skaitydama [13.13] straipsnį, nes teisė į informaciją veikia ne tokiu būdu. Neparašai, kad kokia nors informacija nebus teikiama [jei jos bus prašoma] vadovaujantis teise į informacija, kol dar tos informacijos niekas neprašo. Teisė į informaciją veikia taip – visuomenė turi teisę į visą informaciją, kurią turi vyriausybė. Kai valstybinės/viešosios institucijos gauna prašymą suteikti informaciją, tada jos gali svarstyti, ar ta informacija yra kokia nors išimtis, ar ji turi būti suteikta, ar tai komercinė paslaptis ar nacionalinio saugumo klausimas, ar jos paskelbimo reikalaujantis viešasis interesas yra aukščiau. Esu nepaprastai šokiruota skaitydama tokį straipsnį. Tokių dalykų nesame įpratę matyti. Tai nepaprastai bloga praktika.

Suprantama, kai matai tokius dalykus, parašytus sunkia teisine kalba, gali manyti: „o, gal tai yra pagrįsta, o gal ne“, nes jų iš tikrųjų nesupranti. Mums reikia stabtelėti ir pagalvoti, ką toks straipsnis reiškia? Kokį precedentą kuria? Tada reikia labai griežtai reaguoti. Nes tokia išimtis reiškia, jog informacijos laisvė, teisė į informaciją negalios. Informacijos laisvė įtraukta kaip dalis slaptumo išlygos, kuri užkerta kelią teikti visuomenei įvairią informaciją, pavyzdžiui, ataskaitas apie projekto eigą arba projektinius susitarimus, tokiu būdu susitarimai dėl atominės energetikos bus daromi už uždarų durų. Tai nėra priimtina. Mano požiūriu, ši išlyga sulaužo visas skaidrumo ir teisės į informaciją taisykles. Pilietinė visuomenė ir žurnalistai dabar turi stabtelėti, kad suprastų problemą – tai dabar ir darome, – o tada griežtai atmesti šį bandymą panaudoti slaptumą užkertant kelią viešajai diskusijai.“

Organizacijos “Access Info Europe” parengta pagalbinė instrukcija žurnalistams, tinklaraštininkams ir kitiems informacijos rengėjams, norintiems susipažinti su dokumentais, kuriuos turi valstybės institucijos ir viešosios tarnybos.

****************

Lydia MedlandAccess Info Europe. She works as a researcher and coordinates the Freedom of Information Advocates Network.

“I was extremely shocked to read the article, because that’s not the way the right of access to information works. You don’t state that something is not going to be available under Freedom of Information before anyone asks for it. The way the right of access to information works is that the public have a right to all government information. When the public institutions receive a request for information it’s at that point when they consider if the information comes under a certain exception, if it should be given out, if it’s a commercial secret, if it’s national security or if there is an overriding public interest in releasing it. I’m extremely shocked to see the article. It’s not what we are used to seeing. It’s extremely bad practice.

It’s natural, maybe when you see something like this and it’s in a very legal language to say “oh, maybe it’s reasonable, maybe it’s not”. We do need to stop though and think, what does this mean? what kind of precedent it would set? Then there needs to be a very strong reaction against it. Because this kind of clause means that freedom of information, the right to information will not work. Freedom of Information is being included here as part of a confidentiality clause which excludes whole sets of information from public access, things like progress reports or project agreements, so agreements about nuclear power will be made behind closed doors. That’s not acceptable. It seems to me, that this clause is breaking all the rules about transparency and access to information.  What civil society and journalists need to do now is take a moment to understand the issue, which is we are doing too, and then strongly reject this attempt to use secrecy to shut off public debate.”

****************


Randy Kritkausky, lietuvių kilmės aplinkosaugininkas iš JAV (Foto: Dave Feiling Photography)

Randy Kritkausky, lietuvių kilmėsaplinkosauginės organizacijos „Ecologia“ (Jungtinės Valstijos) įkūrėjas ir prezidentas.

“Mano šeima atnaujino ryšius su Lietuva 1988-ųjų vasarą. Mano senelis emigravo į Jungtines Amerikos valstijas (JAV) iš Kauno XX a. pr. ir aš buvau pirmasis iš mūsų šeimos grįžęs į Lietuvą, kai pirmosioms turistų grupėms buvo leista aplankyti Sovietų Sąjungą. Jau pirmosiomis viešnagės valandomis mes patekome į mitingą Katedros aikštėje, kur vyko jaunų žmonių bado akcija, dėl kaltinimų Lietuvos vėliavos iškėlimu. Jie kreipėsi į mus pagalbos po to, kai KGB provokatoriai užpuolė vidury nakties vildamiesi, kad jiems bus atsakyta smurtu. Tuomet mes stovėjome aikštėje laikydami savo amerikietiškus pasus kaip įspėjamąjį ženklą, kad visi šie gąsdinimai vyksta pasaulio akivaizdoje. Provokatoriai atsitraukė.

Man taip  pat teko stebėti kitą demonstraciją, kurioje buvo sakomos kalbos vis kartojant žodį „ekologija“. Vis prisimindavau jį dirbdamas aplinkosauginėje nevyriausybinėje organizacijoje JAV. Po kelių mėnesių grįžau į Vilnių, kur susitikau su Lietuvos žaliųjų judėjimo nariais. Mes greitai radome bendrą kalbą. Po to su Carolyn Schmidt į kūrėme tarptautinę nevyriausybinę piliečių organizaciją ir pavadinome ją „Ecologia“. Tas pavadinimas kilęs iš kalbos girdėtos mitinge Vilniuje. Vienas pirmųjų organizacijos projektų buvo susiję su techninės ir informacinės pagalbos bei mokomųjų kelionių organizavimas Lietuvos žaliesiems. Per po to sekusius metus mes suteikėme šimtus nedidelių grantų Baltijos šalių nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Visi supratome, kad NVO ir pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimas buvo būtinas demokratijos įsitvirtinimui Lietuvoje.

Kitas mūsų projektas buvo susijęs su visuomenės dalyvavimu Visagine pavadinimu „Problemų sprendimai darniam vystimuisi“. Jo metu buvo taikomas Jungtinių Tautų „Darbotvarkė 21“ visuomenės įtraukimo mechanizmas ir sudaromos galimybės vietos gyventojams diskutuoti apie bendruomenės ateitį ir kartu apie naujos atominės jėgainės atsiradimo galimybę. Mums buvo garbė prisidėti prie visuomenės dalyvavimo procesų Lietuvoje.

Organizacijos „Ecologia“ darbas pilietinės visuomenės kūrimo ir konstruktyvios  NVO veiklos skatinimo srityje Lietuvoje tapo pavyzdiniu modeliu, kurį vėliau perkėlėme į savo skyrius Baltarusijoje, Rusijoje, Vengrijoje ir Tadžikijoje. Mūsų darbas buvo pripažintas tarptautiniu lygiu ir šiuo metu dirbame pasaulinių aplinkosaugos standartų srityje, daugiausia dėmesio skirdami Kinijai. Tačiau per du mūsų organizacijos veiklos dešimtmečius, pilietinės visuomenės kūrimosi patirtis Lietuvoje visada buvo mūsų įkvėpimo šaltinis. Todėl esame ypač šokiruoti ir nusivylę sužinoję, kad Lietuvos parlamentas taiko suvaržymus NVO ir pilietinės visuomenės dalyvavimui naujos Visagino atominės projekte. Tai ne tik pažeidžia Orhuso konvencijos, kurią Lietuva yra pasirašiusi, nuostatas dėl teisės gauti informaciją apie aplinką. Tai didžiulis žingsnis atgal į pavojingą praeitį – vylėmės, kad ji niekada į Lietuvą negrįš.

Tikimės, kad Lietuvos parlamentas iš naujo apsvarstys minėtus suvaržymus ir pripažins, kad „saugumas“ nesusijęs su skubotai diegiamais gigantiškais technologiniais sprendimais, bet su įtvirtintais principais ir tradicijomis gerbti tarptautinės teisės normas, garantuojančias visuomenei teisę gauti informaciją ir dalyvavimo mechanizmų užtikrinimu. Visuomenei tai būtina, kad ji galėtų vertinti ir komentuoti valdžios sprendimus.

*

My family reconnected with Lithuania in the summer of 1988. My grandfather had emigrated from Kaunas to the United States early in the 20th century, and I was the first in my family to return when tourist groups were allowed into the Soviet Union in the summer of 1988. Within hours of arriving in Vilnius we encountered a public demonstration in Cathedral Square; a hunger strike by young men who had committed the “crime” of displaying the Lithuanian flag. The hunger strikers asked for our aid when KGB provocateurs descended on them in the middle of the night, hoping to provoke violence. We stood in the square during the night holding our US passports as a warning that any intimidation would be taking place in the eyes of the world at large. The provocateurs went away.

I also encountered another demonstration where speeches were made using the word “ECOLOGIA”. The word resonated with me as I was active in environmental NGO work in the USA. Within months I returned to Vilnius where I met members of the Lithuanian Green Movement. We quickly found common ground. As a result Carolyn Schmidt and I founded an international NGO, citizen-to-citizen organization, called “ECOLOGIA”. The name was taken from the speech I heard in Vilnius. One of ECOLOGIA’s earliest projects was to provide technology, information, and study tours to the USA for Lithuanian greens. Over the years that followed we provided hundreds of small grants to environmental NGOs through out the Baltics. We all understood that building the capacity of NGOs and civil society was a critical aspect of embedding democracy in Lithuania.

Another one of our projects was a public participation project in Visaginas called “Problem Solving for Sustainable Development”. It utilized the United Nations Agenda 21 public participation mechanism and allowed members of the Visaginas community to discuss various scenarios for the community’s future, including the possibility of  a new nuclear facility. We were honored to assist with the implementation of public participation processes in Lithuania.

ECOLOGIA’s work promoting civil society and constructive NGO activity in Lithuania became a model for work that expanded to our offices in Belarus, Russia, Hungary, and Tajikistan. We received international recognition and now work on global environmental standards with a focus on China. However, for more than two decades of ECOLOGIA’s history, our experience with emerging civil society in Lithuania has been our inspiration. For this reason, it is particularly shocking and disappointing to read that Lithuania’s Parliament is imposing severe limitations on NGOs, civil society, and public participation surrounding the siting of a nuclear power plant in Visaginas. Not only are such restrictions violations of the Aarhus Agreement on public access to environmental information, which Lithuania signed, these actions are also a giant step into a dangerous past which we had all hoped was never to return to Lithuania.

We hope that Lithuania’s parliament will rethink the restrictions it is imposing and that it will recognize that “security” is not about fast tracking the siting of a giant piece of technology; it is about establishing and permanently rooting traditions,and respecting international legal norms, guaranteeing that the public will have full access to the information and public participation mechanisms it needs to meaningfully review and comment on government decisions.”

*****************

Didzis Melkis, Latvijos verslo žurnalistas, laikraščio “Dienas Bizness” užsienio redaktorius.

“Man tai skamba kaip įprasta Japonijos verslo kultūra.

Tačiau sutikčiau, kad straipsnis 13.13 reikalauja paaiškinimo. Ar parlamentarai palygino panašius straipsnius kituose Hitachi projektuose Vakaruose? Jeigu ne, tai namų darbai nepadaryti, ir tai kenkia rinkėjų interesams. Buvo galima tokiam patikrinimui išleisti truputį iš tų [3 mln LT], skirtų Visagino elektrinės viešinimui, ir tai iš tiesų būtų buvęs visuomenės interesas, o ne masinė kampanija.

Tačiau turiu pripažinti, kad negalime tikėtis visiško skaidrumo kai kuriais atominės elektrinės klausimais. Pavyzdžiui, nėra pagrindo tikėtis, kad smalsiems bus parodyti elektrinės projektavimo dokumentai.”

*****************

Mark Caramanica,  teisininkas, žiniasklaidos teisės ekspertas, JAV veikiančio Reporterių komiteto už spaudos laisvę (angl. The Reporters Committee for Freedom of the Press) Teisės į informaciją direktorius.

“Pirmiausia leiskite pasakyti, kad Reporterių komitetas už spaudos laisvę gina laisvos spaudos teises JAV,  esame JAV teisės ekspertai.

Tačiau galiu pasakyti – per dažnai ir čia, JAV, atsitinka taip, kad suinteresuotos šalys turi tikslų slėpti informaciją nuo visuomenės siekdamos tam tikriems dokumentams specialių išimčių iš teisę į informaciją garantuojančių įstatymų ir nesvarstydamos proporcingo požiūrio, kuris leistų atsižvelgti, jog dažnai kai kuriuose arba visuose įslaptinamuose dokumentuose yra reikšmingas viešasis interesas.

Mes turime būti budrūs, kai mūsų vyriausybė bando taip elgtis, ir aktyviai kovoti prieš tai.  [Ir tada] galbūt būtų pasiekta formuluotė, kurioje būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bet kokio legitimaus vyriausybės poreikio saugoti informaciją ir visuomenės poreikio būti informuota apie vyriausybės veiksmus.

Gaila, jeigu tokia diskusija dėl jūsų aprašomo prieštaringo atvejo [Lietuvoje] neįvyko.”

*

“Let me first say that The Reporters Committee for Freedom of the Press focuses on defending free press rights in the United States and our expertise is in U.S. law.

That said, what I can say is that it is an all too common practice here in the United States as well that parties intent on keeping information from the public by seeking document-specific exemptions to freedom of information laws without considering any balanced approach that accounts for what is often a significant public interest in some or all of the protected documents.

While this frustrates the press and often is against the public interest in some fashion, it can be done legally under our federal laws.

We have to remain vigilant when the government attempts to take such action and actively fight against it to hopefully reach a resolution that can balance any legitimate need for the government to protect information against the public’s need to be informed of government activity.

It’s unfortunate if that discussion did not occur in the controversy you’ve described.”

**********

A.Kašumov (foto iš Access to Information Programme svetainės)

Aleksandr Kašumov, Bulgarijos teisininkas, teisės į informaciją, skaidrumo ir antikorupcinių veiksmų, viešojo valdymo, žodžio laisvės ir žmogaus teisių ekspertas, nevyriausybinės organizacijos „Teisės gauti  informaciją programa“ (angl. Access to Information Programme) teisininkų grupės vadovas, 2008 m. žurnalo „Legal World“ išrinktas Metų teisininku.

“Žinoma, skandalinga, kad laikomasi tokio nepažangaus požiūrio. Bulgarijoje jie taip pat bando panašius dalykus, bet nevyriausybinės organizacijos ir žurnalistai yra aktyvūs ir tokiu atveju protestuotų arba duotų į teismą, arba darytų abu dalykus.

Pirma, [straipsnis 13.13] prieštarauja Europos tarybos teisės į informaciją ir skaidrumo standartams (2008 metų Konvencija dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais), kuriuos 2009 m. pasirašė ir Lietuva. [1] Trečiasis Konvencijos straipsnis nurodo, jog teisės į informaciją ribojimai turi būti taikomi siaurai ir turi būti apibrėžti įstatymų, kad būtų ginami tam tikri išvardyti interesai, ir [ribojimai] turi būti  tikrinami, ar nedaro žalos ir nepažeidžia viešojo intereso.

Antra, panaši problema kyla ir dėl Aarhuso konvencijos, kurią Lietuva taip pat yra pasirašiusi.

Trečia, teisės susipažinti su informacija trūkumai yra problematiški dėl Europos žmogaus teisių konvencijos, kaip ją interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismas – pastaraisiais metais buvo čekų atvejis dėl informacijos apie planuojamą atominę elektrinę.

Ketvirtas, bet ne mažiau svarbus dalykas – [straipsnis 13.13] kelia problemą ir ES teisės požiūriu kaip nesuderinamas su  2003/4 direktyva dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką. Galima kreiptis dėl teisinių veiksmų į Europos Ombudsmeną ir ES Teisingumo Teismą.”

*

“Of course it is scandalous that such a retrograde approach is taken. Here in Bulgaria they also try with similar things, but NGOs and journalists are active and would protest or sue or both.

First, it is contrary to the access to information and transparency standards of the Council of Europe (2008 Convention on access to official documents) which was also signed by Lithuania in 2009.

Art.3 of the Convention provides that restrictions to the right to information should be narrowly applied and should be provided by law, for the protection of certain listed interests and subject to the tests of harm and “overriding public interest”.

Second, similar problems arise under the Aarhus Convention to which Lithuania is also signatory.

Third, lack of that access is also problematic under the European Convention on Human Rights as interpreted by the European Court of Human Rights (there was a Czech case in recent years about access to information on a projected nuclear power station).

Forth, but not least, it will be problematic also from the point of EU legislation as non compliant with the 2003/4 Directive on public access to environmental information. This could invoke legal actions before the Euro Ombudsman or the EU Court of Justice.”


[1] Lietuva yra 2009 m. pasirašiusi Konvenciją, tačiau jos dar neratifikavusi – GŽI. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.susije_l?p_id=424014

*************

P.Brown (foto iš Guardian)

Paul Brown, buvęs Guardian aplinkos korespondentas, knygų autorius ir žurnalistikos dėstytojas. 

“Atrodo, kad Lietuva grįžta į tamsiuosius laikus, kai vyriausybė buvo Sovietų sąjungos marionetė.  Dabar ji – atominės pramonės marionetė.

Šis demokratinės atskaitomybės trūkumas reiškia, kad nustatytas ribas peržengiantys kaštai, kurie yra neišvengiami tokiame su pertrūkiais vyksiančiame ( on–off)  projekte, bus paslėpti.

Klausimai dėl saugumo taip pat bus paslėpti po šiuo tylos užklotu.

Nė vienas iš jūsų išrinktųjų atstovų daugiau nebeturės jokios įtakos atominei pramonei, kuri bus visagalė ir pajėgi laikyti valstybę įkaite.

Žinoma, nėra tikėtina, kad tai taptų problema, bet nėra priežasties, dėl kurios atominė elektrinė Lietuvoje negalėtų gaminti branduoliniam ginklui tinkamo urano ar plutonio – šalis nieko negalėtų padaryti esant tokiai paslapties išlygai.

Svarbiausias faktas, kad Lietuvos vartotojai, o tai reiškia – kiekvienas jūsų mažoje šalyje, mokės daug daugiau už elektrą, negu kad mokėtų, jeigu būtų naudojamas bet koks kitas energijos šaltinis.  Šiuo metu branduolinė energija yra visų (nepriklausančių atominei pramonei) pripažįstama pačiu brangiausiu elektros gamybos būdu. Beveik visur Europoje branduolinė energetika traukiasi. Suomija ir Prancūzija moka naujų elektrinių statybų kainą, statybos vėluoja ir gerokai pabrango. JK dar nori eiti pirmyn, tačiau be subsidijų, kurias ES draudžia, nepanašu, kad tai įvyktų.

Man atrodo, kad pagrindinis žurnalisto darbas yra ginti žmones, skaitytojus ir žiūrovus. Tai reiškia – išsiaiškinti, ką daro vyriausybės, ir sakyti tiesą. Atominės energetikos atveju tai bus neįmanoma, nes viskas, ką tik vyriausybė ar kompanija norės nuslėpti, bus uždengta šia slaptumo išlyga. Todėl kiekvienas žurnalistas, kuris dabar mano, jog tai jam „neįdomu“, turėtų mesti savo darbą ir eiti dirbti ten, kur reikia mažiau pastangų, pavyzdžiui, pardavinėti automobilius.

Faktas, kad kiekvienas jūsų šalyje mokės už elektrą daugiau negu reikia, bet žurnalistai neturės galimybių išsiaiškinti, kodėl, ir kas kaltas.”

*

“It seems that Lithuania is stepping back in the dark ages where the government was a puppet of the Soviet Union. Now, instead, it is a puppet of the nuclear industry.

This lack of democratic accountability means that cost overruns which are inevitable in such a one-off project will be hidden.

Safety concerns will also be hidden behind this blanket of silence.

None of your elected representatives will any longer have any influence over the nuclear industry which will be all powerful and able to hold the country to ransom.

Of course it is unlikely to become an issue but there is no reason why the nuclear plant in Lithuania could not produce weapons grade uranium or plutonium – there is nothing that the country could do to prevent them with this secrecy clause.

The most important single fact is that Lithuanian consumers, that is everyone in your small country, will be paying far more for their electricity and than they would if they used any other power source. These days nuclear is recognised by anyone (outside the industry) as the most expensive way of generating electricity.

Almost everywhere else in Europe the nuclear industry is in reverse. Finland and France are paying the price of building new stations, years late and way over budget. The UK still wants to go ahead but without subsidies, which are banned by Europe, this seems unlikely.

It seems to me that a journalist’s main job is to stand up for the people (readers and viewers). That means finding out about what is being done by their governments and telling the truth. In the case of nuclear power this will not be possible, because anything the government or the company wants to hide will be covered by the secrecy clause. Therefore any journalist who is “not interested” should give up his job and go in for someone less demanding like selling cars.

The fact is that everyone in your country will be paying more for their electricity than necessary but journalists will not be able to find out why and who is to blame.”

*****************

P.Antonov (foto I.Juodytės, “Žurnalistų pusryčiai”)

Pavel Antonov, Bulgarijos žurnalistas ir žiniasklaidos mokymų vadovas, rašantis aplinkosaugos, žmogaus teisių, politikos temomis. 2000 metais jo rengti TV reportažai apie viešosios nuomonės manipuliacijas atominės energetikos tema Bulgarijoje buvo nominuoti Europos jaunojo aplinkos žurnalisto apdovanojimui. 2010 metais savaitraštis „Capital“ išrinko P.Antonovą į aktyviausių pilietiškumo skatintojų dešimtuką Bulgarijoje. Centrinės Europos universitete (angl. CEU, Central European University) rašė magistro darbą apie atominę energetiką ir žiniasklaidą. Šiuo metu P.Antonovas rašo daktaro disertaciją Atvirajame universitete (angl. Open University) Didžiojoje Britanijoje. Jo mokslinių tyrimų sritys – aplinkos apsaugos vaizdavimas žiniasklaidoje, žiniasklaidos manipuliacijos apie atominę energetiką Bulgarijoje, ekonomikos įtaka žurnalistikai, pilietinei visuomenei ir demokratijai posocialistinėse šalyse.

“Atvirai kalbant, [straipsnis 13.13] yra gana šokiruojantis, nors turiu prisipažinti, kad žinodamas tai, ką žinau apie atominę energetiką,  nesu dėl jo visiškai nustebęs.

Teisė į informaciją ir skaidrumas yra esminės sąlygos, kad demokratija veiktų. Prieštaringa formuluotė, kurią cituojate, atrodo kaip dar vienas atominei  pramonei būdingo nenoro  atskleisti  visuomenei savo abejotinus  ekonominius, poveikio aplinkai ir saugumo veiksnius pavyzdys. Naujausias Bulgarijos Belenės branduolinis projektas įrodo, jog atominė energetika yra nepagrįsta ekonomiškai.  Prieš dvidešimt metų Lietuvos žmonės pasirinko demokratiją, reikia priešintis neskaidriems sprendimams, kurie garantuoja dideles pajamas mažai  grupei žmonių, o jų pasekmes patirs ateinančios kartos.

Pridedu šią informaciją kolegai ir draugui Aleksandrui Kašumovui iš Bulgarijos Teisės į  informaciją programos (angl. Access to Information Programme), kuris gali turėti idėjų dėl tarptautinės reakcijos į tokią formuluotę. Taip pat persiųsiu ją buvusiam Guardian aplinkos korespondentui Paului Brownui, kuris domisi  žalingu atominės pramonės poveikiu skaidrumui, visuomenės dalyvavimui ir demokratijai.”

*

“This is frankly quite shocking, although I have to admit that with all I know about nuclear power, it does not come as a full surprise.

Access to information and transparency are key prerequisites of a functional democracy. The controversial formulation in Lithuania’s nuclear treaty which you have quoted below seems like yet another example of nuclear industry’s inherent denial to reveal to the public its dubious economic, environmetal and security effects. The recent example of Bulgaria’s Belene nuclear project demonstrates that nuclear power is economically unfeasible. Lithuanian people chose democracy two decades ago, and need to stand in the way of non-transparent decisions that guarantee large incomes to few, but whose consequences will affect the lives of the generations to come.

I am also Cc-ing this information to my colleague and friend Alexander Kashumov from Bulgaria’s Access to Information Programme, who might have ideas for an international reaction against such formulation. I shall also pass it on to the Guardian’s former environment correspondent Paul Brown, who has expressed interest in the issue of nuclear industry’s adverse effects on transparency, public participation and democracy.”

***********

T.Uesugi (foto FB)

Takashi Uesugi,  Japonijos žurnalistas, knygos “Žurnalistikos žlugimas” (angl. The Collapse of Journalism) autorius, Japonijos Laisvos spaudos asociacijos (angl. Free Press Association of Japan, FPAJ) vadovas. Žurnalistai įkūrė FPAJ po Fukusimos avarijos, susidūrę su tuo, jog Japonijos vyriausybė ir įmonės ribojo visuomenei svarbią informaciją.

“Šalis keičiasi, jeigu ji įsitraukia į atominę energetiką. Atrodo, kad tai visuotinis pasaulinis fenomenas. JAV, JK ir buvusioje Sovietų sąjungoje taip atsitiko, taip pat ir Japonijoje. Regis, kad tai, o gal net ir daugiau galima pasakyti ir Lietuvoje.

Atrodo, kad atominė energetika keičia žmogaus protą ir veda žmoniją į pamišusį pasaulį.”

*

“Country would change if she involves in the nuclear power. It seems to be  world common phenomenon. The U.S. , U.K., and former Soviet Union did so, and Japan as well. It seems that you can say so or more than it in Lithuania as well.

The nuclear power appears to change the human mind and lead the mankind  to the insane world.”

**************

Ketvirtadienį, birželio 21 d., Seimas pritarė koncesijos sutarčiai su korporacija Hitachi-GE.

13.13 Informacijos laisvė. Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis.

13.13 Freedom of Information. The Parties agree, and the RoL  shall ensure, that no member of the public shall be entitled to receive all or any information provided to the RoL (including, for the avoidance of doubt, any RoL entity and any recipient of information pursuant to Clause 13.4.2 (Permitted Disclosure)) in connection with the Project pursuant to any applicable Law relating to or in connection with freedom of information. The foregoing shall be without prejudice to the right of the RoL to disclose information inconnection with the Project subject to and fully in compliance with this Clause 13 (Confidentiality).

Kaip sutartyje apibrėžiama, kas yra konfidenciali informacija:

13.2 Konfidenciali informacija

Pagal 13.3 punktą (Išimtys) ir 13.4 punktą (Leistinas atskleidimas) kiekviena Šalis („Gavėjas“) įsipareigoja kitai Šaliai („Informuojančiai šaliai“), kad (nebent prieš tai būtų gautas išankstinis rašytinis Informuojančios šalies sutikimas) Gavėjas laikys paslaptyje ir užtikrins, kad jo tarnautojai, darbuotojai, konsultantai, atstovai ir tarpininkai laikytų paslaptyje Informuojančios šalies konfidencialią informacija, ir kad nei tinkamai nepasirūpindamas, nei kokiu nors kitu būdu atlikdamas kokį veiksmą arba jo neatlikdamas, neatskleis Informuojančios šalies konfidencialios informacijos jokiam asmeniui, taip pat nenaudos arba

neišnaudos jos komerciniu ar kokiu kitu būdu savo arba tokių kitų asmenų tikslais. Šiame 13 punkte (Konfidencialumas) ir pagal 13.3 punktą (Išimtys) „konfidenciali informacija“ reiškia:

13.2.1 bet kuria sutartį ar susitarimą, kurie numatyti šioje Koncesijos sutartyje, nesvarbu, ar tokia sutartis ar susitarimas pateikiami tiesiogiai per Strateginį investuotoją, PB [Lietuvos Respublikoje įsteigta ir registruota bendrovė] ar kaip nors kitaip, su sąlyga, kad Papildomų sutarčių ir Akcininkų sutarties atžvilgiu PB ir Strateginis investuotojas laikomi Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.2 bet kokio pobūdžio informaciją apie Informuojančios šalies verslą, finansus, turtą, įsipareigojimus, susitarimus, sandorius, praktinę patirtį, klientus, tiekėjus, procesus arba reikalus;

13.2.3 bet kokio pobūdžio informaciją apie „Hitachi, Ltd. Group“ arba „GE-Hitachi Nuclear Energy Americas LLC“ arba „Global Nuclear Fuel – Americas, LLC“ bet kurio nario verslą, finansus, turtą, įsipareigojimus, susitarimus, sandorius, praktinę patirtį, klientus, tiekėjus, procesus arba reikalus, nesvarbu, ar ta informacija pateikta tiesiogiai ar netiesiogiai per Strateginį investuotoją, PB ar kaip nors kitaip, ir šios informacijos atžvilgiu Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.4 ypač slaptą informaciją, nesvarbu, ar ši informacija tiesiogiai ar netiesiogiai pateikta per Strateginį investuotoją, PB ar kaip nors kitaip, ir šios informacijos atžvilgiu Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją;

13.2.5 visus dokumentus, medžiagą ir kita informaciją, kurie, kaip aiškiai nurodyta, yra konfidencialūs ar kuriuos Informuojanti šalis pateikė Gavėjui aplinkybėmis, kurios reiškia konfidencialumo įsipareigojimą, ir visas Ataskaitas, pateiktas pagal 11 punktą (Ataskaitos ir stebėsena); ir

13.2.6 bet kokio pobūdžio informaciją, susijusią su derybomis dėl sutarčių Projektui po Koncesijos dienos tiek, kiek šioms deryboms nėra taikomos sąlygos kokio nors kito konfidencialumo įsipareigojimo, sudaryto po Koncesijos dienos tarp LR ir PB arba tarp Strateginio investuotojo ir LR bei susijusio su šia informacija, kuriai taip pat taikomi ankstesni 13.2.3 arba 13.2.4 punktai, Strateginis investuotojas laikomas Informuojančia šalimi, nepriklausomai nuo to, kas atskleidžia informaciją,

ir kurią Gavėjas gali kartais gauti (žodžiu ar raštu arba diske ar elektronine forma) dėl to, kad sudarė šią Koncesijos sutarti ar vykdo savo įsipareigojimus pagal ją arba (tik LR ir jos gaunamos Ypač slaptos informacijos atžvilgiu) kaip nors kitaip.

(paryškinta GŽI)

Visa koncesijos sutartis yra čia.

Flattr this

>>>>>>>>>> grįžti į pirmąjį puslapį 

Šis ženklas reiškia, kad galite tekstą ar jo dalis naudoti savo straipsniuose ir kur tik norite.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑