Viešas žurnalisto Marijaus Širvinsko laiškas privertė mane drebėti iš susijaudinimo. Buvęs savaitraščio „Ekonomika.lt“ reporteris prisipažino, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje gaudavo vokeliuose. Drebėjau, nes ir aš, ir Marijus, ir dar daugelis kitų žmonių, dirbančių „Balsas.lt leidiniams“, ėmė ar vis dar ima vokelius.

Gėda ir baisu prisipažinti, kad ir aš buvau tos „juodos“ sistemos dalis. Dar baisiau, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Marius Žemgulis tada neišgirdo mano ir kolegų pagalbos šauksmo.

Tiesa, aš dirbau kitame „Balso“ grupei priklausančiame leidinyje – „Valstiečių laikraštyje“. Čia atėjau praėjusių metų rugpjūčio pradžioje – sutarėme, kad „į rankas“ pagal darbo sutartį gausiu minimalų atlyginimą, o pagal autorinę sutartį – 1200 litų, taigi iš viso – 1900 litų. Tačiau tvarkingai atlyginimą gavau tik du mėnesius („Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos).

Neprisimenu tiksliai, gal spalio viduryje, į savo kabinetą mane pasikvietė UAB „Krašto spaudos“, kuri tiesiogiai leidžia „Valstiečių laikraštį, generalinė direktorė Liudmila Rybnikova. Ji pasakė, kad laikraščiui dabar finansiškai labai sunkūs laikai, ir paklausė, ar aš negalėčiau bent porą mėnesių autorinį atlyginimą, t. y., 1200 litų, paimti „juodais“.

Buvau ką tik (prieš porą mėnesių) baigusi žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, neturėjau darbo patirties, mano bandomasis laikotarpis tuo metu dar nebuvo pasibaigęs. Tada atrodė, kad aš neturiu kitos išeities, kaip tik sutikti – juk man reikėjo įgyti darbo patirties ir neprarasti pajamų.

Galbūt tai skamba kaip nevykęs pasiteisinimas, tačiau aš noriu, kad žmonės suprastų, kokioje padėtyje atsiduria tokie darbuotojai, kaip aš. Juolab kad aš neužsimerkiau prieš šią situaciją.

Po pokalbio su direktore iš karto papasakojau kolegoms, kas vyksta pas mus, ir nelaukdami, kol „naująsias užmokesčio sąlygas“ pasiūlys kitiems, susitarėme dėl susitikimo su VAVMI viršininku M. Žemguliu. Kas tie „kiti“, aš nenoriu įvardyti, nes tai yra mano pasirinkimas kalbėti viešai. Tačiau gindama tylinčius žurnalistus ar kitus žiniasklaidos darbuotojus ir atsiliepdama į šiandien pasirodžiusį buvusios „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Linos Pečeliūnienės komentarą, pabrėšiu, kad visus valdo baimė. Kad ir kaip nemalonu ar koktu būtų dėl tokios situacijas, karčiai suspaudęs lūpas tiesiog tyli, nes gauni stabilias pajamas, nes prakalbus ar pasiskundus kokiai nors inspekcijai, gali tiesiog netekti darbo, ir dar būsi užtampytas po teismus, nes neva šmeiži savo darbovietę.

Taigi keliese (jei neklystu, keturiese) nuėjome pas M. Žemgulį į VAVMI ir išklojome, kas vyksta „Valstiečių laikraštyje“. Deja, mūsų atvirumas atsimušė tarsi į sieną – išgirdome, kad be įrodymų (pranešimo mat neužtenka) teisme paprasčiausiai pralaimėtume. Klausėme, ar AVMI negalėtų mums duoti slaptų kamerų, kad užfiksuotume, kaip mums paduoda pinigus į rankas. Spėkit, ar sulaukėme pagalbos? Mums buvo leista suprasti, kad geriau nieko nedarykit, nes tik patiems bus blogiau.

Todėl dabar mane ima nervingas juokas, kai po M. Širvinsko viešos išpažinties pakalbintas tas pats M. Žemgulis žadėjo tikrinti žurnalisto viešai paskelbtą informaciją, kad savaitraštyje „Ekonomika.lt“ didžioji dalis mokama vokeliuose. Jeigu M. Žemgulis tame straipsnyje teigia, kad VAVMI visuomet tikrina ir vertina informaciją apie galimai mokamus atlyginimus vokeliuose, mūsų vizito pas jį, matyt, „nebuvo“.

Juk praėjo metai po to, kai lankėmės pas jį, ir padėtis „Valstiečių laikraštyje“ nepasikeitė (tiesa, ne visi darbuotojai gauna „vokelius“ – kai kurie atsisakė, kai kuriems jie net nebuvo pasiūlyti).

Negana to, tame pačiame straipsnyje M. Žemgulis teigia, kad po to, kai prieš dvejus metus to paties „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai buvo verčiami dirbti pagal verslo liudijimus, VAVMI ėmėsi šių veiksmų prevencijos, ir daugiau jokių pranešimų apie tai negavo. Na taip, apie verslo liudijimus gal ir negavo – o apie vokelius?

Taigi „Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos. Balandį mane sumanė atleisti, vėliau jau siūlė pasilikti ir rašyti aktualijas (ligi tol buvau priedo „Sveikata“ redaktorė), tačiau aš nusprendžiau, kad man tokios „darbo“ patirties jau gana.

Tą dieną (atrodo, birželio 4-ąją), kai L. Rybnikova pasiūlė man likti ir dirbti už mažesnį atlyginimą (minimalus atlyginimas į banko sąskaitą, ir apie 700 litų „juodais“), pokalbių metu aš padariau keletą slaptų įrašų.

Esu pasirengusi šiuos įrašus perduoti tyrėjams, jeigu jie pagaliau ryžtųsi ką nors pradėti tirti. Įrašų neskelbiu laikydamasi privačių asmenų teises ginančių įstatymų, bet jų turinio citatos – pakankamai iškalbingos. Antai direktorė skaičiuoja, kiek aš gaučiau „oficialių“ ir „neoficialių“ pinigų, jei pasilikčiau dirbti už 1400 litų (tiesa, iš pradžių siūlė tik už pusę etato gauti oficialius pinigus).

Įraše – ir pašnekovės juokas: „Autorinių pas mus jau nebebūna, kaip žinai“; susitarimas, kad jei aš sutinku dirbti tokiomis sąlygomis, o mane vis tiek sugalvotų atleisti, išeitines ir atostoginius skaičiuotų nuo mano „senojo atlyginimo“, taigi 1900 litų (tai, kad tik du mėnesius gavau pilną atlyginimą, rodo ir mano pateikta darbo užmokesčio išklotinė – vėliau į mano banko sąskaitą pervesdavo tik minimalų atlyginimą).

Pasakius, kad vis dėlto aš nusprendžiau išeiti abipusiu šalių susitarimu, vėl kaukši skaičiuotuvas – tiek man priklauso gauti „oficialiai“, tiek – grynaisiais; be to, L. Rybnikova dar paklausia, ar galėčiau grynųjų palaukti, nes jų tuo metu neturi.

Sutarusi dėl išėjimo sąlygų, nuėjau pas vyriausią redaktorę Meilę Taraškevičienę pranešti, kad išeinu. Šio garso įrašo rezultatas – vyr. redaktorė prisipažįsta, kad pati gauna vokelį: „Ir man būtų gerai, kad man oficialiai mokėtų, koks mums čia gerumas?“ Į klausimą, ar ateityje galėčiau „Valstiečių laikraščiui“ parašinėti ir už „juodus“ pinigus, M. Taraškevičienės atodūsis: „Ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėti, bet aš neturiu pinigų.“

Tad tokia mano istorija. Nenorėjau M. Širvinsko palikti vieno šiame kelyje. Jo drąsa ir L. Pečeliūnienės priminimas, kad mes tylėjome, paskatino mane taip pat prabilti viešai. Norėtųsi tikėti, kad žurnalistų bendruomenė pabus ir palaikys mus.

Juk kokie mes žurnalistai, jeigu užuot ieškoję tiesos ir padėję ją atskleisti, esame patys „juodosios“ buhalterijos dalis? Nekaltinkite manęs su Marijumi, kad prakalbome tik dabar. Mes bent jau prakalbome. Galbūt tai bus kažko pradžia.

***

Pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova (2012 m. birželio 4 d.):

L. Rybnikova: Tik tai tiek, kad už šiek tiek mažiau pinigėlių.

Aš: Na taip, suprantu.

L. R: Tai būtų maždaug 1400 (litų)… į kortelę maždaug būtų 364, ne 678 kaip anksčiau, o tą likutį duočiau kaip ir visą laiką.

L. R. Pagal autorinius tai čia bus taip pat, kaip ir buvo, čia jokių… autorinių pas mus jau nebebūna, žinai…

L. R. Jeigu aš tave atleidinėsiu, tai išeitines mokėsiu nuo 1900… sutariam? … Tai jeigu kažkas tokio būtų, tai būtų nuo tos senosios tavo algos.

Antras pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova:

Aš: Tai kaip darom, kada atsiskaitom?

L. R. Taip, tai tau reikės grynųjų pinigų.

: Grynų, tai 3300 (litų), jeigu gerai atsimenu.

L.R.: Taip, tai 1200, 1900.

Aš: Ir sakėm dar porą šimtų primesi už atostogas.

L. R. Ok, tai 3300…

L. R. Taip, čia oficiali dalis, dabar neoficiali būdavo 1200, ane?..

Aš: Kažkaip buvo 3300 neoficialiai, ir 1400 (oficialiai), nes kaip sakėm, už atostogas 700 oficialiai ir 200 neoficialiai…

L. R. Tada padarysim taip – oficialiai išeitinių išmokėsim… nes aš neturiu pinigų dabar… tai taip… tai bus tada taip – oficialiai į rankas gausi 2122 ir 2578 tais grynais… tai oficialius mes tau iš karto rytoj galim pervesti, dabar su tais grynaisiais…

Aš: Kiek ten jų?

L. R. 2500…

Aš: Ai, tai tu daugiau padarei tos išeitinės?

L. R. Jo, perkėliau daugiau į oficialius pinigus, nes tų neoficialių dabar nėra… klausyk, tu neoficialių gali truputį palaukt? Iki to, kaip kai visą laiką alga būna, apie 9-10 (dieną) tai visada būna, tai kitą savaitę, pirmadienį bus pinigai.

Pokalbis su „Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktore Meile Taraškevičiene:

Aš: Bet čia laikinas variantas būtų buvęs, vis tiek už tą 1400 (litų), vis tiek laikina, vis tiek galiausiai būčiau pradėjus ieškot kažko – ar po pusės metų, ar net anksčiau.

M. Taraškevičienė: Tai iš kur tu žinai, gal čia būtų atsiradęs etatas?

Aš: Tiek to…

M. T. Vis tiek, ir kolektyvas, ir pripratus, ir tvarka.

Aš: Pripratus, bet tie neoficialūs pinigai žudo.

M. T. Ir kitur dabar taip yra ar tik pas mus, įdomu?

Aš: Na, žiniasklaidoje tai neteko girdėt.

M. T. Gal neteko… Na, tai patys rašom, žinai, kritikuojam, ir patys darom…

Aš: Sakau, kad ir už tuos pačius juodus jums parašinėt.

M. T. Matai, man tai kuo daugiau, tuo geriau, bet viskas už sienos.

: Tai Liuda ir sako, kad juodų pinigų neturi.

M. T. Taip

Aš: Sako „Negaliu, tiktai po savaitės“.

M. T. Taip, viskas atsiremia į juodus pinigus, aš galiu ir 10 žmonių priimt juodais, bet tai negausim mes tiek… ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėt, bet aš neturiu pinigų… Aš visą laiką sakau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis taip, kaip jam geriau, ir man būtų gerai, kad man oficialų mokėtų – koks čia mums gerumas?

Daiva Šalc

2012 10 23

lrytas.lt

Reklama